19.a Socialinė struktūra

Bajorų luomo nuosmukis

Viešpataujantis senosios lietuvių visuomenės sluoksnis bajorija dažniausiai būdavo išleidžiamas iš istorikų akiračio, todėl iki šiol neturi specialių istorijos tyrinėjimų tradicijos. Išimtis tebėra dar 1936 metais pasirodęs solidus Augustino Janulaičio veikalas Lietuvos bajorai ir jų seimeliai XIX amž. (1795-1863). Šešis dešimtmečius, praslinkusios po šios knygos publikavimo, apie praėjusio šimtmečio Lietuvos bajoriją rašoma nebuvo. Matyt, pirmiausia dėl to, kad ne visai pagrįstai bajorų luomas buvo laikomas lietuvių tautai svetimu, sulenkėjusiu sluoksniu, “šaka, atskilusia nuo tautos”. Kita priežastis, ypač sovietinėje istoriografijoje, tai marksistinės, tiiksliau – pseudomarksistinės demagogijos poreikiai, kurie, smarkiai vulgarizuojant, galėtų būti nusakyti taip: feodalai išnaudojo liaudį, naudojusi jų darbo vaisiais, todėl neverti istorijos atminimo. Rašant apie Lietuvos šviesuomenę žūtbūtinai buvo ieškoma “liaudies atstovų”, o susidūrus su bajoriška vieno ar kito veikėjo kilme, tas faktas dažnai buvo nutylimas arba parodomas kaip nelabai svarbus. Visa tai atsidavė dar XIX amžiaus rusų kultūrinės politikos raugu. Būtent Lietuvos valdytojams rūpėjo parodyti, kad “lietuvių gentis” yra rami valstiečių bendruomenė, kuriai svetimas “lenkų bajorų” maištingumas ir ambicijos atkurti seenąją valstybę.

Lietuvos bajorų luomo degradacija prasidėjo dar prieš Rusijos invaziją. Artėjanti feodalinio ūkio krizė, bajoriškos anarchijos siautėjimas, valstybės karinės galios nuosmukis, naujų ekonominių santykių užuomazgos – visa tai egzistavo ir be užkariautojų pagalbos. Štai XIX amžiaus vidurio didžiausio bajorijos ideologo He

enryko Rzewuskio – žinomo Rusijos valdžios kolaboranto ir vadinamosios Peterburgo klikos lyderio – nuomone, bajorija pradėjusi smukti nuo tada, kai parako panaudojimas tapo visuotinis, karyba nustojo buvusi keliolikos metų pratybų reikalaujanti veikla ir kiekvienas žmogus per keliolika savaičių galėjo pasidaryti puikus tautinio reikalo gynėjas, ir kai pramonėje įgytas turtas keleriopai ėmė viršyti tą kuris gaunamas iš valdomos žemės.

Paskutiniais Abiejų Tautų Respublikos gyvavimo metais šviesiausi visuomenės veikėjai siekė sutramdyti ne tik valstybės chaosą, bet ir bajorų savivalę, nes nuosmukį pirmiausia ženklino paties luomo moralinis ir socialinis pakrikimas.

Po 1795 metų prie to prisidėjo rusų valdžios politika Lietuvoje. Nors sukilimai, karai buvusios LDK žemėse vertė administraciją ieškoti kompromisų, tačiau vyraujanti socialinės politikos kryptis silpninti bajorijos įtaką valstybės gyvenime daugiau ar mažiau rūpėjo visiems Romanovų dinastijos atstovams. Neebūtų tikslu sakyti, kad rusų valdžia siekė “nukraujinti” būtent lietuvių bajoriją; tokiu atveju vietinių bajorų įtaka būtų buvusi keičiama rusų aristokratijos įtaka. Rusijos socialinės sandaros raida lietė ir jos pačios bajorų laisves bei privilegijas, kurios, kaip minėta, neprilygo pilietinėms Lietuvos bajorijos laisvėms. Rusų bajorai neturėjo grynai luominės organizacijos, o pasak Janulaičio, berods jos ir neturėjo. Vengdami neprestižinės tarnybos luominėse institucijose ir ieškodami valstybinių postų, visi, kas galėjo, palikę savo dvarus ir pavieto miestus, bėgo į sostinę. Rusų bajorai, tapę centrinio imperijos ap
parato valdininkais, ignoravo provincijos gyvenimą. Likusieji vietose bajorai, nors ir turėjo plačių teisių, nusilenkdavo prieš valdininkus. Rusų bajorų luomas ramiai pasidavė valdininkams, nebūtinai kilmingiems: kraujas pripažino rango viršenybę. Taigi Lietuvą užkariavusios imperijos privilegijuotas luomas taip pat silpo. Jis pasidavė biurokratijai, pamažu joje tirpdamas. Ir nors rusų aristokratija – bajorų luomo viršūnės – gynė savas pozicijas, įrodinėjo, kad per daug lengvas kopimas rangų hierarchijos laiptais gali išugdyti revoliucingą iš liaudies kilusių valdininkų sluoksnį, rusiškajam absoliutizmui parankiau buvo stiprinti biurokratiją kaip atsvarą bajorams, ypač jų viršutiniams sluoksniams, kurie irgi kėlė pavojų “samoderžavijai”. Lietuvos bajorijos elgesys 1812, 1831 ir 1863 metais suteikė caro valdžiai galimybę tai argumentuoti. Vienas pirmųjų Didžiosios Prancūzijos revoliucijos tremtinių Rusijoje Jozephas de Maistre taip pat turėjo nemažos įtakos carui Aleksandrui I formuojant valstybės politiką bajorų luomo atžvilgiu.

Lietuvos bajorų luomą žlugdė ir administracinės priemonės. Pirmiausia juridiniais aktais buvo apkarpytos pilietinės bajorų teisės, nors trečiasis Lietuvos statutas galiojo iki 1841 metų. Vėlesnis lietuvių bajorų teisinės padėties sulyginimas su Rusijos kraujo broliais iš tiesų reiškė ne privilegijų suteikimą, o kaip tik turėtų laisvių apribojimą.

Antra, administracijai labai neparankus buvo gana gausus bežemės, kilnojimosi laisve plačiai besinaudojančios bajorijos skaičius Lietuvoje. Jį sumažinti buvo pagrindinis valdžios tikslas per visą pusamžį. Jau iškart po aneksijos 1796 metais Jekaterina II palaikė savo favorito Pl
latono Zubovo sumanymą perkelti dalį bežemės lietuvių bajorijos į Ukrainos pietus (pradžiai 4000 žmonių), bet Pavlas I šią akciją sustabdė.

Aleksandro I politika iki 1812 metų buvo prikaustyta prie Europos įvykių ir Napaleono žingsnių, todėl, norėdamas prarasti socialinės bazės Lietuvoje, jis nesiėmė radikalių priemonių prieš bežemius bajorus. Pasitenkinta atskirti juos nuo žemės savininkų – dvarininkų, – taip pat griežčiau reikalauti bajorystės įrodymų.

Leave a Comment