1655 m. Kėdainių sutartis– išbandymas LDK ir Lenkijos unijai?TURINYSĮVADAS 31. Kėdainių sutarties sudarymas 41.1. Kėdainių sutarties sudarymo priešistorė 41.2. Priešinimasis pasirašyti Švedijos ir Lietuvos sutartį 52. Sutarties turinys 63. Sutarties reikšmė 8IŠVADOS 10LITERATŪRA 11ĮVADASIstorinėje literatūroje, nagrinėjančioje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės XVII a. vidurio padėtį, daug dėmesio skiriama Kėdainių unijai: analizuojamos jos politinės, karinės-strateginės bei konfesinės priežastys, tos unijos vaidmuo. Kėdainių sutarties, patvirtinančios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (toliau – LDK) uniją su Švedija, galutinį – 1655 m. spalio 20 d. – aktą pasirašė 1135 Žemaičių Kunigaikštystės, Ukmergės, Upytės, Kauno ir Brėslaujos apskričių, rytinių LDK vaivadijų didikai, bajorai, kai kurie dvasininkai, toje dalyje buvusių LDK kariuomenės dalinių karininkai. Iš lietuvių pusės sutartį pasirašė Jonušas Radvila, katalikų bažnyčios hierarchai (B. Dundulis nurodo, kad aktą pasirašė apie 1000 suvažiavimo dalyvių ), iš švedų pusės – grafas Magnus Gabrielis De La Gardis ir Estijos gubernatorius Benediktas Škiutė. Šios sutarties sudaryme dalyvavę aukščiausieji Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės asmenys oficialiai paskelbė žalingos 1569 m. Liublino unijos su Lenkija denonsavimą ir naujų valstybinių ryšių – su Švedija – sudarymą. Šis istorinis aktas ir šiandien susilaukia prieštaringų vertinimų. Vieni (daugiausia lenkų istorikai) šį J. Radvilos poelgį įvardija kaip Tėvynės išdavimą, kiti – kaip mėginimą ją išgelbėti, treti tai laiko asmeninių Radvilos ambicijų vaisiumi. Referate bus nagrinėjama Kėdainių sutarties sudarymo priešistorė, priešinimasis pasirašyti sutartį, sutarties turinys, aptariama Lietuvos ir Švedijos sutarties reikšmė, pateikiamos išvados.1. Kėdainių sutarties sudarymas1.1. Kėdainių sutarties sudarymo priešistorėRugsėjo 17 d. vyko derybos. Į Kėdainius turėjo susirinkti visų Lietuvos luomų atstovai, senatoriai, bajorai, gal net Vilniaus miestiečiai, atvyko ir Žemaitijos vyskupas Petras Parčiauskas, Cėsių vaivada Mykolas Korfas, Vilniaus vaivada ir Lietuvos didysis etmonas Jonušas Radvila ir kiti. Kunigaikštis ir toliau kovojo už Lietuvos atskirumą, pats norėjo būti jos valdovu, siekė, kad būtų išvesta Švedijos kariuomenė ir pradėta kova su Rusija. Veiksmai, kurių ėmėsi pats, kėlė pasipriešinimą, nes Maskva ėmėsi revanšistinių žygių. Etmoną silpnino Gabrielio Liubeneckio sudaryta sutartis ir tai, kad jis buvo sudaręs sąjungą su Karoliu Gustavu. Be to, nebuvo ir vienybės Lietuvos stovykloje. Šito fakto Švedija negalėjo nepanaudoti. Pasiuntinys Bengtas Skitas rašė Magnui Gabrieliui De la Gardžiui, kad Žemaitija ir jos vyskupas Petras Parčiauskas nesutaria su kunigaikščiu ir, jeigu ne Jonušas Radvila, sutartis būtų seniai sudaryta palankiomis Švedijai sąlygomis. Kitame laiške pasiuntinys dar pridėjo, kad lengviau būtų susitarti su bajorais negu su Radvilomis.
1655 m. rugpjūčio 18 ir 19 d. pasirašytame dokumente buvo deklaruojamas paklusnumas Karoliui Gustavui. Jam, kunigaikščiui ir ponui, buvo pripažinta teisė disponuoti karališkosiomis ir vadovauti bažnytinėms žemėms. Buvo numatyta išsaugoti visas teises ir privilegijas, tikėjimo laisvę – ne tik katalikų, bet ir stačiatikių, unitų ir disunitų. Kitatikiai nebuvo paminėti. Paskelbta, kad taikos derybose Lietuva dalyvaus kartu su karalyste, gerbs šventą uniją. Buvo atsisakyta minties apie galimą LDK inkorporavimą. Be to, buvo pabrėžta, kad, jeigu bus sudaryta sąjunga, ji privalės remtis abiejų šalių – LDK ir Švedijos – lygybe. Buvo duotas sutikimas sujungti kariuomenes, bet tik kovai su bendru priešu, o juo negali būti nei karalius, nei Lenkijos karalystė. Švedų kariuomenės aprūpinimo klausimus turėjo spręsti bajorų ir senatorių suvažiavimas. Buvo pastebėta, kad šalis yra nuniokota ir pirmiausia reikia patenkinti savos kariuomenės reikalavimus. Buvo leista užimti Biržus, bet tik laikinai ir iš anksto nustatytomis sąlygomis. Šį rugpjūčio 17-osios dokumentą pasirašė 436 asmenys. Pasirašė savo, ne LDK, vardu. Tarp signatarų buvo abu etmonai – Jonušas Radvila ir Vincentas Kervinas Gonsevskis, Žemaitijos kaštelionas Eustachijus Kerdėjus, kanauninkas Jurgis Bialozoras. Bajorija karo stovyklas įkūrusi Gardino apylinkėse, daugiausia vietinė, pasisakė už Lenkijos karalių ir Lietuvos didįjį kunigaikštį Joną Kazimierą. Rugpjūčio 26 d. parašė laišką karaliui, kuriame prisiekė ištikimybę ir pranešė, kad veda derybas su gretimų pavietų bajorais dėl bendros krašto gynybos. Maskva į pasirašytą sutartį reagavo gana greitai. Rugpjūčio pradžioje rusai atmetė pasiūlymus dėl derybų, nes tikėjosi žygiuoti į Varšuvą ir Krokuvą. Rugpjūčio 8 d. užėmė Vilnių, rugpjūčio 16 d. – Kauną, 18 d. – Gardiną ir čia nutraukė karinius veiksmus. Rugpjūčio 24 d. caras įsakė išsiųsti pasiuntinius į Lietuvos stovyklą ir beveik tuo pačiu metu išsiuntė laiškus Karoliui Gustavui ir Magnui Gabrieliui De la Gardžiui. Juose rašė, kad, jeigu Švedija atsisakys savo pretenzijų į Lietuvą, caras nepuls Kuršo ir Prūsijos. Caro pasiuntinys, atvykęs į Radvilos stovyklą pateikė Lietuvos pasidavimo sąlygas: žadėjo išsaugoti bajorų teises į žemes, privilegijas, tikėjimo laisvę. Tačiau po kurio laiko Jonušas Radvila pareiškė, kad dabar negali nutraukti sutarties su Švedija. Taigi rugpjūčio 17 d. aktas visko neišsprendė. Tai buvo pripuolamai į vieną vietą susibūrusių bajorų ir kariuomenės pasidavimas Karolio X Gustavo globai. Visos valstybės likimo jie nesprendė. Tad turėjo prasidėti derybos, o De La Gardis su savo bendradarbiais turėjo ne tik pakeisti sau nepriimtinas rugpjūčio 17 d. akto nuostatas, bet ir visą valdžią bei kariuomenę paimti į savo rankas.1.2. Priešinimasis pasirašyti Švedijos ir Lietuvos sutartįŠvedijos ir Lietuvos sutarties pasirašymui ypač priešinosi Žemaitijos bajorija. Žemaičiai savo susirinkime priėmė 6 punktų deklaraciją, kurioje buvo išdėstyti pagrindiniai Žemaitijos konfederacijos bajorų siekimai ir tikslas („kadangi iš susijungimo su švedais/maža pagalbos, daugiau vargo“, reikia tartis nutraukti sąjungą, nors ir tektų susiremti ). Tačiau žemaičių deklaracijos niekas neparėmė. Ukmergės, Upytės apskr. bajorija, anksčiau žadėjusi žemaičiams paruošti savus reikalavimus, žodžio nesilaikė ir į derybų pasitarimą nieko neatsinešė ir visiškai atsidavė didžiajam etmonui (Jonušui Radvilai). Šiutei atvykus į Kėdainius ir svarstant pasidavimo Karoliui X sąlygas, prieš pasidavimą pasisakė M. K. Šemeta, Upytės teisėjas Marcinkevičius. Pasirašyti po spalio 20 d. aktu atsisakė ir su šeima į Prūsiją išvyko Krišpinas. Kai pagaliau po aktu pasirašė senatoriai ir buvę rūmų urėdai, šaukė pasirašyti tuos, kurie per derybas sunkūs buvo[…]. Sunku išvengti parašų, nors norėjo kai kurie, nes juos švedai skaičiavo“. Taigi Žemaitijos bajorų konfederacija ryškiausiai parodė bajorijos opoziciją derybose su Švedija. Konfederacijos deklaracija ir bajorų kalbos, rodė jų protestą prieš sutartį, numatančią pasiduoti Karoliui X, prieš atsisakymą savo karaliaus.Taigi po ilgų ir atkaklių derybų spalio 10 d. į Kėdainius atvyko Gabrielis De la Gardis. Sutarties, parengtos Šiutės, projektas jau senokai buvo paruoštas, tačiau derybos vis nesibaigė. Atvykęs De la Gardis ilgokai verbavo ištikimuosius, kai kur teko ir nusileisti. Tad akto tekstas galutinai buvo suredaguotas spalio 19 d. Tą dieną De la Gardis įsakė Rygoje ir visoje Livonijoje 1655 m. spalio 31 d. Lietuvos pasidavimo proga suruošti iškilmingas padėkos pamaldas, o patį sutarties tekstą pasiuntė išspausdinti. Vadinasi, sutarties tekstas buvo jau paruoštas spalio 19 d., nors pasirašytasis egzempliorius datuojamas 20 d. Tą pačią dieną De la Gardis paskelbė universalą, įsakantį suruošti padėkos pamaldas ir Lietuvoje, Karolio X Gustavo įgaliotiniams, tarėjams bei generolams padarius su Lietuvos luomais sutartį, kuria lietuviai garantavus jiems visas privilegijas, imunitetus, laisves ir religinę laisvę, atsisakę nuo buvusių ryšių su lenkų karaliumi bei Lenkija ir pasidavę amžinon švedų karaliaus bei jo įpėdinių globon ir apsaugon nuo visų priešų. Ta proga karinių karaliaus įgaliotinių esą nutarta Visagalio Dievo garbei suruošti padėkos pamaldas, kartu prašant pašalinimo krikščionių kraują liejančio karo, prašant visuotinės taikos ir ypač saugumo nuo Maskvos.2. Sutarties turinysIstorijos daktaras A. Šapoka pateikia sutartį, kurią sudaro 11 skyrių.I. <….> Pagal Jo Karališkos Malonybės „maloniausiojo mūsų Viešpaties“ duotus įgaliojimus priėmę juos Jo Karališkos Malonybės ir visų švedų karalių ištikimybėn bei paklusnuman, kartu priimdami į amžiną, šventą ir nesuardomą uniją su Švedų karalija, paliekant nepaliestas visas savąsias teises: įgaliotiniai tą pačią dieną duotuoju dokumentu prileidę ir priėmę juos į Jo Karališkos Malonybės ir visų būsimųjų Švedijos karalių malonę bei protekciją.II. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, Jo karališką Malonybę bei būsimuosius Švedijos karalius priimdama didžiaisiais Lietuvos kunigaikščiais, jau nebegalėsianti naudotis tomis elekcijos (1. rinkimai, pvz., Lenkijos karaliaus rinkimai 1573–1764; 2.. pasirinkimas, atrinkimas) teisėmis, kurias turėjo būdama unijoje su Lenkija, negalėsianti nei atskiro valdovo išsirinkti, nei gauti lygių teisių, tačiau ji norinti turėti teises elekcijoje dalyvauti kartu su Švedijos luomais. Dėl to jie reikalavę iš įgaliotinių, kad dabartinio karaliaus giminės išmirimo atveju prie elekcijos kuriuo nors būdu būtų prileisti. Kadangi dabar dėl to negalėję susitarti, tad šį klausimą palieką, rezervuodami jį išspręsti atskirose derybose su Jo Karališkos Malonybės Švedų karalijos senatoriais bei luomais. III. Visuose viešuose ir privačiuose suvažiavimuose abi tautos, senatai ir bajorijos vieni kitiems rodys lygią meilę ir pagarbą. Bet Lietuvoje lieka nepaliestos teisės, statutai bei privilegijos, – tiek bendrosios visos LDK, tiek specialiosios Žemaičių kunigaikštijos bei kitų provincijų ar vaivadijų, – taip pat papročiai, dignitorijos, laisvės, imunitetai, urėdai, valdymosi bei teismų santvarka ir visų valdomieji dvarai bei jurisdikcijos. Jeigu kas nors iš LDK įstatymų dabartiniam ar būsimiems Švedijos karaliams atrodys keistina ir reikės būtinai pakeisti, visa tai turės būti suderinta su dabartine būkle, o to turės būti siekiama Jo Karališkai Malonybei ar būsimiesiems Švedijos karaliams abi tautas sušaukus joms patogiu laiku ir patogioje vietoje; nepaisant mažumos pasipriešinimo, tenai turės būti nutarta bei pakeista, kas švedų karaliams bei karalijai ir LDK bus naudinga. Toks nutarimas turės būti aukščiausiu įstatymu, tačiau nepaliečiamai ir nepakeičiamai turės būti saugoma sąžinės ir religijos laisvė.IV. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės luomai sau garantuoja, ką ir iš minėtųjų įgaliotinių dabartinio ir būsimųjų Švedijos karalių vardu raštu išgavę, LDK visų esamų bei praktikuojamųjų tikybų laisvę, taip pat visų bažnytinių bendruomenių, asmenų, dvarų, o pirmiausia Romos Katalikų bažnyčios vyskupų senatorystes bei jurisdikcijas, taip pat graikų tikybos abiejų apeigų laisves ir jurisdikcijas bei t.t.V. Jeigu Jo Karališka Malonybė (Jo K. M.) atgaus šio karo metu nuo Lietuvos atplėštus kraštus, tai jie primena, kad tose srityse esą dvarai iš Jo K. M. malonės turės būti sugrąžinti jų savininkams, jeigu jie savo parašais užtikrins Jo K. M. ir Švedijos karalijai ištikimybę bei liks ištikimi ir paklusnūs.VI. Visa jų kariuomenė, tiek sudarytoji iš vietos žmonių, tiek iš svetimšalių, priklausysianti dabartiniam bei būsimiems Švedijos karaliams. Reikalui esant, ji galės būti sujungta su kita jo kariuomene. Tačiau mobilizuotoji bajorija galės būti pašaukta tik prieš kaimyninius priešus, bet negalės būti šaukiama į užjūrius. Prieš tolimesnius priešus Švedija ir jos karaliai bus paremiami tam tikru kariuomenės skaičiumi, dėl kurio, kaip ir dėl mokesčių dydžio, reikės susitarti su Lietuvos luomais. Dabartiniam bei būsimiesiems Švedijos karaliams paliekama teisė spęsti taikos ir karo reikalus, rinkti kariuomenę, taip pat visur , kur tik jiems atrodysią reikalinga, įrengti sutvirtinimus, pilis ir tvirtoves bei pastatyti jose savo kariuomenę. VII. Visos karališkosios patronato teisės bažnytiniuose dvaruose (paliekant visišką tikybos laisvę), taip pat koliacijos teisės bei skirstymas beneficijų, – tiek pagal teisę karaliui priklauso skyrimas …dvasinių beneficijų tos pačios tikybos dvasininkams, tiek dalinimas pasaulinių dignitorijų, urėdų, senatorysčių, seniūnijų, tenutų (tenutas – valdovo dvaro arba dvarų komplekso vienetas, už tam tikrą mokestį atiduotas valdyti laikytojui (tenutoriui) bei dvarų su jurisdikcijomis – visa, kas pagal senus įstatymus ir papročius priklausė karaliaus dispozicijai, ir toliau priklausys visiems Švedijos karaliams. Dabartiniam bei būsimiesiems Švedijos karaliams bus galima pagal savo norą reziduoti už LDK ribų, taip pat čia laikyti savo vietininką.VIII. LDK luomams turės būti leista pasilaikyti visus Lenkijoje turimus ar dar įgysimus dvarus ir jais naudotis, turėti visas iš to išplaukiančias teises, tačiau nė kiek neįžeisti pasidavimo švedų karaliui bei šventosios unijos su Švedija. IX. Jeigu tarp Švedijos ir Lenkijos kiltų karinis arba kitoks konfliktas, LDK turės švedų karalius ir karaliją palaikyti bei remti prieš Lenkijos karalius bei karaliją, o Lenkijos puolimo atvejų švedų karaliai bei karalija visada turės remti Lietuvą.X. Vienos tautos žmonėms kitos tautos indigenato (1. pripažinimas svetimšaliui pilietybės to krašto, kuriame jis gyvena; 2. LDK bajorystės pripažinimas kt. šalies bajorui) pripažinimas priklausys švedų karaliams. Livoniečiai pagal senąsias indigenato teises Lietuvoje naudosis tomis pačiomis teisėmis bei laisvėmis, kaip lig šiol naudojosi.XI. Visų šių nuostatų negalės sukliudyti ar juose ką nors pakeisti nei joks popiežiaus, vyskupų, bažnyčios arba kieno nors kito protestas, nei seimo, nei kokio nors suvažiavimo, nei bet koks kitoks sprendimas, išskyrus tik paties Jo Karališkos Malonybės švedų karaliaus sprendimą. Jeigu LDK luomams atrodys kas nors iš šių sąlygų keistina, jie galės Jo K. M. prašyti pakeisti. Tačiau jeigu Jo K. M. to pakeisti nenorės, viskas ir toliau turės visišką galią.3. Sutarties reikšmėSpalio 20 d. aktą De la Gardis ir Šiutė padarė pirmiausia remdamiesi Radvila bei jo artimaisiais. Bajorija iš esmės pasidavimui nebuvo priešinga, nes kitos išeities iš tikro nebuvo. Lietuvos valstybės didžioji dalis buvo užimta caro kariuomenės, švedų kariuomenė grasino elgtis kaip priešų krašte, jei nesutiktų pasiduoti. Pasipriešinimas būtų reiškęs savižudybę, o laimėjimui vilčių nesimatė. Visame pasaulyje pagarsėjusio švedų ginklo parama juk viliojo labiau negu dažnai palaidos plėšikaujančios caro minios. Taigi aktas buvo priimtas beveik visų, kurie švedų kariuomenės užimamose srityse buvo likę. Pasidavė jie ne vedami kokių plačių politinių užsimojimų, bet neturėdami kitos išeities. Kai kurie, be to, sau ir siekė naudos. Visame šiame reikale J. Radvila buvo svarbiausias asmuo, tačiau tai visai nebuvo jo sąmokslas prieš visą bajoriją. Priešingai, jam daug kur teko gintis, ir to, ko sau norėjo, jis nepasiekė. Jonušui Radvilai teko nusileisti ir dėl savo pageidaujamos leninės kunigaikštystės. Karolio X įgaliotiniai gynėsi neturį tam įgaliojimų ir paguodė jį spalio 21 d. raštu, kad karalius tą klausimą išspręsiąs palankiai. Dar vienas sudarytos sutarties rezultatas – speciali komisija, sudaryta iš pavietų atstovų, privalėjo susirinkti kiekvienu Šiutės pareikalavimu ir svarstyti bei nutarti viską, kas tėvynės labui bus reikalinga, atsižvelgiant į krašto įstatymus ir pacta conventa nuostatus. De la gardis ir Šiutė spalio 31 d. pranešime karaliui rašo, kad ji esanti sudaryta tam, kad apsvarstytų ir nutartų, kas bus reikalinga jo tarnybai ir šios naujai įgytos jo valstybės išlaikymui. Tolesni įvykiai parodė, kad ji buvo sušaukta vos kartą mokesčių priimti, o kitą kartą – pasmerkti kylančio sukilimo prieš švedus. Švedai buvo visiški krašto šeimininkai, nes jų rankose buvo jėga. Pavietuose šeimininkavo komisarai, gavę ne tik komendantų ir seniūnų, bet ir visai kitokią valdžią, paskirti net bajorijos kariniais vadais. Atrodo, kad ir gyventojai švedų globoje jautėsi nesaugiai. Daugelis žymesniųjų bajorų ir net pats J. Radvila savo turtus gabeno į Prūsus. Istorikas A. Šapoka mano, kad 1655 m. spalio 20 d. aktu Lietuva buvo atpalaiduota nuo ryšių su Lenkija ir susieta maždaug tokiais pačiais ryšiais su Švedija. Tai padarė palyginti nedidelės Lietuvos dalies bajorija, tačiau anuometiniuose bajoriškosios valstybės santykiuose tai buvo normalus dalykas. Tarptautiniu požiūriu Kėdainių aktai, galima sakyti, neturėjo jokios reikšmės. Bet užtat visi 1655 m. įvykiai yra labai reikšmingi Lietuvos vidaus bei jos ir karaliaus santykiams. Užmegzti ryšius su švedais lėmė du momentai: reikalas gelbėtis nuo Maskvos ir atsakingojo Lietuvos vado, jos faktiškojo karalaičio J. Radvilos, noras išsivaduoti iš nepakeliamai nepalankaus valdovo. Pastarasis momentas buvo svarus J. Radvilai, bet ne visai bajorijai, dėl to ji taip lengvai ir atsimetė, sumažėjus pavojui ir nusivylus švedais. Pareiškusi, kad „frangenti fidem frangentur fides“ (laužančiam taiką, sulūžta taika), ji drąsiai grįžo prie Jono Kazimiero ir Lenkijos.Unija su Švedija Lietuvai būtų reiškusi visos jo orientacijos pakreipimą į natūraliausią pusę, į Baltijos jūrą. Be abejo, tai būtų galėjęs būti didesnis įvykis Lietuvos istorijoje. Tačiau, kad būtų buvusi kieno nors galvoje subrendusi politinė idėja, negalima tvirtinti. Greičiausiai tai buvo to meto sąlygų padiktuota patogiausia išeitis. Kėdainių sutartis – pats ryškiausias bandymas pasirūpinti savo reikalais bei savimi, net pažeidžiant ryšius su Lenkija. Istorikas Marius Kundrotas teigia, kad tautiniu požiūriu lietuvių tauta dėl unijos su Lenkija tolydžio lenkėjo. Kėdainių unija šią problemą būtų išsprendusi: ne tiktai minėtuoju geografiniu, bet ir demografiniu požiūriu. Švedija nebuvo taip gausiai apgyvendinta, kad būtų pajėgi kolonizuoti Lietuvą, kaip tai stengėsi daryti Lenkija. Antai, ilgokai švedų valdžioje buvusi Estija bei Latvija, praktiškai, iš visų okupantų mažiausiai patyrė švedų, kaip tautos, įtaką – kūrėsi čia vokiečiai, k…ūrėsi rusai, o švedų tautinė bendruomenė ten taip ir nesusiformavo. Visais atžvilgiais, Kėdainių unija buvo teigiamas posūkis lietuviškoje politikoje. Geopolitiškai Kėdainių sutartis buvo pirmasis žingsnis į nepriklausomą ir, be kita ko – modernią valstybę: ne paslaptis, jog europiniame kontekste modernias politines ir kultūrines sanklodas pirmiausia sukūrė protestantiškos valstybės, kadangi pats protestantizmas akcentavo progresą, o ne stagnaciją, švietimą, o ne kliovimąsi autoritetu, asmeninę iniciatyvą, o ne totalitarizmą ar patvaldystę.IŠVADOS1. Per karus su švedais Lietuva buvo dukart – 1622 m. ir 1627 m. – sudariusi atskiras (be Lenkijos) paliaubas su Švedija, o 1655 m. – viena sudarė Kėdainiuose taiką ir sąjungą su Švedija, taigi visai nutraukė unijinius ryšius su Lenkija. Paskutinįjį žingsnį žengė tik dalis Lietuvos bajorų. Lietuvoje buvo nemaža nepasitenkinimo Lenkija, kuri mažai tesirūpino ja, tačiau Lietuvos šlėkta nenorėjo galutinai atsiskirti nuo Lenkijos ir pasiekti visišką Lietuvos nepriklausomybę. Pasak B. Dundulio, ryšiai su Lenkija teikė Lietuvai naudos santykiuose su užsienio valstybėmis, ekonomikoje ir kitose srityse, todėl Lietuvos bajorija buvo linkusi išlaikyti po 1569 m. Liublino unijos susidariusią padėtį – dvilypę federatyvinę valstybę – Respubliką (Žečpospolitą). B. Dundulis teigia: „<…> Tėvyne buvo suprantama unijos ryšiais susieta Lietuvos – Lenkijos valstybė. Todėl nemaža ir Lietuvos bajorų etmoną Jonušą Radvilą, nutraukusį ryšius su Lenkija, laikė tėvynės išdaviku.“LITERATŪRA1. Dundulis, B. Švedų feodalų įsiveržimai į Lietuvą XVII-XVIII a. V., Mokslas, 1977, 180 p.2. Kompiuterinis tarptautinių žodžių žodynas INTERLEKSIS3. Kundrotas, M. Kėdainių unija – neišnaudotos galimybės. Prieiga per internetą: http://www.lts.lt/archyvas/zinios_archyvas_43.htm#4 [žiūrėta 2007-02-26]4. Šapoka, A. 1655 metų Kėdainių sutartis, arba švedai Lietuvoje 1655-1656 metais. V., Mokslas, 1990, 196 p.5. Tyla, A. Kėdainių unijos opozicija (1655-1656 m.). Lietuvos TSR mokslų akademijos darbai. A serija, 1979, t. 2 (67),p. 67-83 p.6. Visneris, H. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybingumo pavojai. V., Mintis, 1991, 175 p.SS1061500184