Vakarų Europoje 14 a. jau veikė pilnos struktūros švietimo sistema. Iki 14 a. vyravusią vienuolynų kultūrą keitė universitetų kultūra. Pirmieji universitetai įkurti 11 a. Italijoje – Bolonijoje ir Parmoję. Istoriniuose šaltiniuose nėra žinių, kad iki 14 a. pab. Lietuvoje būtų veikusios mokyklos. Mokyta ir lavinta namuose. Katalikų bažnyčia mokyklas pradėjo steigti po krikšto. Ilgą laiką LDK pagrindinis mokyklos tipas buvo parapinė mokykla. Parapinių mokyklų lygis buvo žemas, nes nebuvo gausu žmonių, baigusių aukštąjį mokslą užsienyje. 16 a. susikūrė pirmosios miesto mokyklos. 1513 m. atidaryta pirmoji mokykla Vilniuje. Buvo pradėtos steigti ir privačios mokyklos. Tokia mokykla buvo įsteigta 1534 m prie Goštauto dvaro. Praktiniai poreikiai lėmė specialių mokyklų atsiradimą. Žygimanto Augusto laikais buvo įsteigtos matininkų mokyklos Kaune ir Tikocine. Tai rodo, kad poreikis išsilavinusiems žmonėms visuomenėje augo. 16 a. II pusėje brendo sąlygos LDK susikurti viduriniojo mokymo grandžiai – kolegijai. Dėl susiklosčiusių istorinių aplinkybių ikikrikščioniškoje Lietuvos visuomenėje išsilavinimo prestižas buvo menkas. 14 a. feodalų elitas žiurėjo į raštą kaip į tarnų atliekamą amatą. Bet nuo 15 a. II pusės raštas tapo būtinu didiko išsilavinimo elementu. Lietuvai labai reikšmingas buvo Krokuvos universitetas. 1400 m. Lenkijos karalius Jogaila, reorganizavęs Krokuvos universitetą numatė, kad jo veikla apims ir LDK. Taip ir atsitiko universitetas tapo svarbia aukštąja mokykla ne tik Lenkijai, bet ir LDK. Lietuvoje kito išsilavinusių žmonių poreikis ir vertė, todėl 16 a. universitetinis išsilavinimas tapo būtinybe norint užimti pareigas valstybinėse institucijose. Išsilavinimo poreikis visuomenėje yra vienas svarbiausių tos visuomenės kultūros rodiklių. Tai parodo, kad Lietuvos visuomenė kultūriškai sparčiai augo, 16 a. LDK jau buvo susiformavęs, kad ir negausus, kultūrinis elitas.
Lietuvos krikštas paskatino rašto kultūros plitimą. Raštą atnešė katalikų bažnyčia. Lietuvių kalba rašto kalba netapo. Tą apsprendė kelios priežastys. Tam, kad šnekamoji kalba taptų rašto kalba ir dar ją būtų rašomi aktai, turi praeiti daug laiko. To meto lietuvių kalbos žodynas buvo siauras buitinis, paveldėtas iš žodinės tradicijos. Būtent tai ir skatino svetimų kalbų kaip rašto kalbų įsigalėjimą. Kita priežastis buvo LDK daugiatautiškumas. Ryšiams su Vakarų Europos šalimis ir Romos popiežiumi palaikyti jau nuo Mindaugo laikų LDK buvo vartojama lotynų kalba. Po Lietuvos krikšto ji tapo bažnytinių raštų bei dokumentų, taip pat ir mokyklų kalba. 16 a. pr. atsirado lotyniška grožinė ir visuomeninio pobūdžio literatūra. Vokiečių kalba buvo vartojama oficialiems valstybiniams raštams, kurie buvo siunčiami ordinui. O lenkų kalba pradėjo plisti po krikšto, ją konfesinėje sferoje platino katalikų kunigai – lenkai. 16 a. vid. didikai pradėjo plačiai vartoti lenkų kalbą, o vėlesniais laikais ji ypač išplito. Vyraujančiomis rašto kalbomis LDK tapo lotynų ir senoji slavų kaceliarinė kalbos. Pastarąja yra sukurta turtinga raštija: Lietuvos Metrika, Lietuvos metraščiai, Kazimiero teisynas, Lietuvos Statutai. Šios kalbos negalime traktuoti kaip valstybinės šių dienų supratimu. Tai buvo valdžios aparato raštų kalba. Vytauto laikais didžiojo kunigaikščio raštinėje buvo rašoma lotyniškai, senąja slavų kalba, dviem vokiečių kalbom, totoriškai ir čekiškai. Viduramžiais plito išsamesni istorinių įvykių aprašymai – kronikos. Slavų žemėse buvo rašomi metraščiai. LDK metraščių rašymui didelę įtaką turėjo rusų metraštinė tradicija. Senąja slavų kanceliarine kalba parašytas Kazimiero teisynas (1468) ir LDK įstatymų sąvadai – I (1529), II (1566), III (1588) Lietuvos Statutai. Išspausdintas buvo tik III Lietuvos Statutas, kiti plito nuorašais. Grožinė literatūra senąja slavų kanceliarine kalba nėra turtinga. Rašto kultūros perėmimas, raštijos, nors ir kitakalbės plitimas Lietuvos visuomenėje 14-16 a. rodo akivaizdžią jos kultūros pažangą.