Termoizoliacinės medžiagos, jų klasifikacija
TURINYS
ĮVADAS 3
Naudojamos šiltinimo medžiagos 4
Polistireninis putplastis 4
Neoporas 5
Termoizoliacija iš mineralinės vatos gaminių 6
Mineralinės vatos gaminių projektinių šilumos laidumo koeficiento verčių nustatymas 7
Vėdinamųjų fasadų įrengimas 10
IŠVADOS 11
LITERATŪROS SĄRAŠAS
ĮVADAS
Dėl šilumos energijos taupymo poreikio per 10 pastarųjų metų statomų ir renovuojamų pastatų išorės atitvaros mūsų šalyje labai pakito. Dabar jos esti sudėtingesnės, joms vartojama daugiau šilumos izoliuojamųjų medžiagų, sudėtingesnės ir brangesnės statybos technologijos. Projektuotojai bei statybininkai siūlo įvairias pastatų apšiltinimo sistemas su įvairiomis šiltinamosiomis medžiagomis. Įrodinėjama, kad tos sistemos ir joms naudojamos medžiagos tinkamos, patikrintos laboratorijose, bei sertifikuotos.
Pastatų šilumos nuostolių analizė rodo, kad projektiniai-teoriniai šilumos energijos nuostoliai kartais labai skiriasi nuo realių. Kaip pavyzdį galima paminėti vieną Vilniaus mokyklą. Iki renovacijos jai apšildyti buvo sunaudojama 1 115 010 kWh/a šilumos energijos, po renovacijos – 500 750 kWh/a. Mokykloje tapo šilčiau, realiai sutaupant 614 260 kWh/a, nors renovacijos projekte buvo numatyta sutaupyti 1 076 445 kWh/a šilumos energijos, vos ne visą šilumos energijos kiekį, kurį mokykla suvartodavo iki tol. Matome, kad projektinė šilumos energijos ekonomija turėjo būti beveik dvigubai didesnė už faktinę. Panašių neatitikimų ir kituose objektuose.
Nereti atvejai, kai pastatuose dėl didelio oro drėgnumo veisiasi pelėsiniai grybai, patalpose susidaro didelis anglies dvideginio kiekis. Tai turi įtakos žmonių sveikatai, darbingumui, mokymuisi, poilsiui ir pan.
Siekiant patalpas pašiltinti pirmiausia stengiamasi jas užsandarinti. Sandariose patalpose tikrai tampa šilčiau, tačiau didėja oro santykinis drėgnumas, ima veistis pelėsis, didėja anglies dvideginio koncentracija. Tad pastatus būtina sandarinti saikingai.
Šiltinant stambiaplokščių gyvenamųjų namų sienas, būtina šiltinti ne tik išorines sienas, bet ir 50 cm lubų bei vidaus sienų kraštus, kurie liečiasi su išorine siena. Langų, durų angokraščius būtina apšiltinti ištisai. Prieš pradedant darbus visus pelėsinius grybus būtina kruopščiai išnaikinti. Šiltinimo medžiagas būtina klijuoti ištisai, nepaliekant jokių oro tarpų tarp šiltinimo plokščių, taip pat jokių skiedinių, klijų ar medinių tašų. Neišvengiamus plyšius reik užpildyti tik termoizoliacine medžiaga.
Naudojamos šiltinimo medžiagos
Polistireninis putplastis
Pagrindinės termoizoliacinės medžiagos naudojamos statybose yra polistireninis putplastis bei akmens , stiklo pluošto vata.
Putplastis yra termoizoliacinė medžiaga,išsiskirianti puikiu kainos ir efektyvumo santykiu. Polistireninis putplastis gaminamas iš plėtriojo polistireno (EPS), kurį 1950 m. Pirmąkart susintetino BASF bendrovė Vokietijoje.
Bazinė EPS medžiaga yra stirolas. Polimerizacijoj dalyvaujant pentanui, gaunama EPS medžiaga.
Polistireninį putplastį sudaro 98 % oro ir 2 % polistireno. Oras įskliaustas į uždaras 0,2-0,5 mm skersmens akeles, kurių sienelių storis siekia 0,001 mm. oras yra blogas šilumos laidininkas, todėl jis laiduoja puikias polistireninio putplasčio termoizoliacines savybes. Kadangi oras iš akelių nesisklaido, termoizoliacinis poveikis išlieka pastovus. Polistireninio putplasčio gaminiams paprastai būdingas 0,03-0,045 W/mK šilumos laidumas.
Visoms medžiagoms būdingas tam tikras matmenų pokytis. Putplasčio matmenys kinta dėl temperatūros poveikio, vėlyvosios susitraukties ir mechaninės apkrovos. Putplasčio terminio plėtimosi koeficientas yra 0,05-0,07 mm vienam metrui kas vieną laipsnį Celsijaus.
Putplastis nėra higroskopinis. Įmirkis panardinus į vandenį nedidelis – 15-30 kg/m³. Ilgalaikis mirkymas difuzinės absorbcijos būdu neviršija 3 %.
Polistireninio putplasčio taikymas neriboja jokia žemutinė temperatūros riba. Į temperatūrų svyravimų sukeliamus matmenų pokyčius atsižvelgtina projektavimo stadijoje. Esant aukštoms temperatūroms priklauso nuo poveikio trukmės ir mechaninės apkrovos. Nesant apkrovos, polistireninis putplastis gali trumpai atlaikyti gerokai aukštesnės negu 100 º C temperatūros poveikį.
Lietuvoje, kaip ir Vokietijoje, Lenkijoje bei daugelyje kitų Europos sąjungos šalių, statyboje galima naudoti tiktai putplastį su nedegumo priedais. Toks putplastis žymimas indeksu F ir priklauso sunkiai užsiliepsnojančių medžiagų klasei. Veikiamas liepsnos traukiasi neužsidegdamas. Ilgiau veikiamas liepsnos, jis užsidega, tačiau liepsna paviršiumi sklinda itin lėtai. Pašalinus liepsnos šaltinį putplastis F liaujasi degęs. Nelieka ir jokio rusenimo.
Putplastis nepūva ir yra atsparus senėjimui, tačiau veikiamas ultravioletinių spindulių pagelsta ir darosi trapus, todėl šiltinant išorėje ar viduje kur gausu saules spindulių putplastį be apdailos saulėtu metų laiku laikyti ilgiau nei mėnesį nerekomenduojama dėl gresiančios erozijos.