VU Vadybos Informacinių Sistemų Verslo informatikos egzamino klausimai ir atsakymai

Vadybos Informacinių Sistemų Verslo informatikos egzamino klausimai
1.Informatikos struktūra ir uždaviniai-2
2. Informacinė visuomenė ir jos susidarymo procesas-2
4. Informaciniai visuomenės ištekliai-2
5. Informacija, duomenys, žinios-2
6. Informacijos tikrumas, kitos informacijos sąvybės-2
7. Informacijos matavimo vienetai-2
8. Duomenų apdorojimo veiksmai, procesai, sistemos-3
9. Algoritmo sąvoka, sąvybės, grafiniai simboliai-3
10. Informacija ir ūkinių procesų valdymas-3
11. Informacinės sistemos samprata, savybės, struktūra-3
12. Informacinės technologijos samprata. Informacinių tech-jų rūšys-3
13. Klasikinis kompiuterinės sistemos modelis-4
14. Kompiuterinės technikos raidos istorija-4
15. Kompiuterinių sistemų architeraktūra-4
16.Kompiuterių sistemų architektūros vystymosi kryptys (Client-server,peer-to-peer)-4
17. AK siteminis blokas ir pagrindiniai jo elementai (trumpai)-5
18.AK centrinis procesorius-5
19. Asmeninio kompiuterio operatyvinė atmintis-5
20. AK spartinančioji (Cache) atmintis-5
21. Kietieji magnetiniai diskai-6
22. Lankstieji magnetiniai diskai-6
23. Kompaktiniai diskai CD-ROM-7
25. Duomenų iššvedimo. Įtaisai asmenmio kompiuterio vaizdo sistema-7
31. Programavimo sistemos, programavimo esmė-9
32. Programavimo kalbų kartos ir jų vystymosi tendencijos-9
33. Taikomosios programos. Taikomųjų programų paketai-9
34. Duomenų perdavimas ūkinėje veikloje. Telekomunikacinių tinklų funkcijos-10
35. Tinklų rūšys ir duomenų perdavimo standartai-10

1.Informatikos struktūra ir uždaviniai

Ūkio šaka – gaminamos informacinės technologijos. Nuo jos išsivystymo priklauso kitų šakų išsivystymas.
Tikslusis mokslas – tikslas tyrinėti informacines technologijas ir sistemas.
Taikomoji disciplina – nagrinėja įvairių inf. procesų dėsningumus (surinkimo, kaupimo), kuria ryšių modelius, inf. sistemas ir technologijas konkrečiom įstaigom.
Informatika – mokslo sritis, kuri tiria informacijos savybes ir struktūrą, taip pat informacijos kūrimo, kaaupimo, saugojimo, apdorojimo, perdavimo ir panaudojimo procesus bei metodus ir priemones jiems atlikti.
Jos vystymasis prasidėjo labai seniai: rašto atsiradimas, knygų leidyba, elektros srovės atsiradimas (telefonas, telegrafas, radijas), mikroprocesinės technikos atsiradimas, personalinių kompiuterių išplitimas, perėjimas prie elektroninių informacijos apdorojimo priemonių, gabaritų ma

ažinimas. Informacijos pramonė, kurią sudaro informacinės technologijos ir telekomunikacija.
IT – tai procesas, kuris naudoja pirminės informacijos surinkimo, apdorojimo ir perdavimo priemonių bei metodų visumą norint gauti kokybiškai naują informaciją apie tam tikrą objekto, proceso ar reiškinio būklę.
Telekomunikacija – duomenų perdavimas tinklais ir šiuolaikinėmis ryšio priemonėmis.

2. INFORMACINĖ VISUOMENĖ IR JOS SUSIDARYMO PROCESAS
Informacinė visuomenė – visuomenė, kurioje dauguma dirbančių žmonių užimti informacijos ir aukščiausios jos formos žinių kūrimu, apdorojimu, saugojimu ir realizacija.
Informacinės visuomenės bruožai:
1. Informacija tampa vyraujančia kitų išteklių tarpe.
2. Svarbiausia visuomenės vystymosi forma – tampa informacinė ekonomika.
3. Informacinė technologija įgyja globalų pobūdį ir apima visas žmogaus veiklos sritis.
4. Formuojama visos civilizacijos inf. vienybė
Neigiami bruožai:
1. Informacinės technologijos gali visiškai sugriauti kai kurių žmonių gyvenimą.
2. Gali kilti kokybiškos ir tikros informacijos pasirinkimo problema.
3. Ne visi žmonės prisitaikys taip gyventi.
Išauga informacijos kiekiai, užžgriūna . To pasekoje gali kilti informacinė krizė, kuri pasireiškia: atsiranda prieštaravimai tarp milžiniško informacijos kiekio ir ribotų žmogaus galimybių ją apdoroti.
Sukauptas didelis informacijos kiekis, bet negalime juo pasinaudoti dėl ribotų galimybių. Visuomenė pereina nuo industrinės į informacinę.
Visuomenės kompiuterizavimas – naujų technologijų diegimas, o informatizavimas – bendra soc. techninė pažanga, kuri padeda atsirinkti reikalingą informaciją. Vyksta visur bet nevienodai. Pirma JAV, Japonija, Vokietija. Lietuvoje taip pat pradedama naudotis.

4. INFORMACINIAI VISUOMENĖS IŠTEKLIAI
Informaciniai ištekliai, kurie nebuvo traktuojami kaip ekonominė kategorija, dabar labai svarbūs.
Informaciniai ištekliai – žmonių pa

arengtos socialiniam naudojimui žinios, kurios pateiktos materialiose laikmenose (dokumentai, programos). Dar nėra galutinai sukurtų kiekybinių ir kokybinių informacijos vertinimo metodų, tai sumenkina informacinių išteklių efektyvumą. Informaciniai ištekliai – pagrindas inf. produktams kurti.
Informacinis produktas – žmogaus intelektualios veiklos rezultatas. Gamintojo suformuotas duomenų rinkinys, kuris gali būti platinamas bet kokia forma – teikiama informacinė paslauga.
Duomenų bazė – tarpusavyje susijusių duomenų sistema, kurios organizavimo taisyklės remiasi bendrais duomenų aprašymo, saugojimo bei manipuliavimo jais principais. Skirstomos į bibliografines ir nebibliografines.
Bibliografinėse saugoma antrinė informacija apie dokumentus (referatai, anotacijos).
Nebibliografinės:
1. Informacinės ( įvairi informacija: adresai, telefonai)
2. Tekstinės ( pirminė informacija: straipsniai, žurnalai)
3. Skaitmeninės ( kiekybinės charakteristikos: statistiniai duomenys, demografiniai )
4. Tekstinės, skaitmeninės ( aprašomi objektai ir jų charakteristikos: apie šalį, firmą )
5. Finansinės ( finansinė bankų, firmų, biržų informacija )
6. Juridinės ( teisiniai dokumentai )

5. INFORMACIJA, DUOMENYS, ŽINIOS
Informacija vadinama tai, kas priimama regėjimu, klausa, stebint gamtoje arba visuomenėje vykstančius reiškinius ar procesus ir pan. Taigi Informacija – naujos žinios, kurias galima perduoti, priimti, įsiminti ir leidžiančios daryti įtaką materialiems procesams ir susijusios su realių objektų ir pačios informacijos būkle bei kitimu. Vartotojo požiūriu šios žinios turi būti suprantamos, priimtinos ir naudingos. Informacija laikoma svarbiu ūkinės veiklos ištekliu, kurį tiekia organizacijos informacinė sistema. Informaciją galima pirkti, parduoti, apdoroti, ji aktyviai naudojama vertę kuriančiuose procesuose. Pagrindinė informacijos kaip išteklio, savybė – jos strateginė svarba. Greta termino informacija naudojami terminai du

uomenys ir žinios.
Duomenys – tai tam tikru būdu ( ženklais, paveikslėliais, garsais ) išreikšti faktai, kurie gali būti arba nebūti reikalingi atitinkamam tikslui pasiekti ar darbui atlikti. Duomenis mes gauname iš laikraščių, televizijos, bibliotekos ir t.t. Dažnai terminai duomenys ir informacija vartojami kaip sinonimai. Bet tai nėra tikslu. Informacija – tai duomenys, kurių forma ir turinys yra skirti ir tinkami atitinkamai panaudoti, o konkretus vartotojas, interpretuodamas šiuos duomenis, jiems suteikia specifinę jam žinomą prasmę. Duomenys gali būti formatuojami, apibendrinami, kaupiami, apskaičiuojami nauji duomenys ar atliekami kiti duomenų apdorojimo darbai. Visa tai informacinės sistemos darbai.
Žinios – tai idėjų, taisyklių, instinktų bei procedūrų kombinacija, kuriomis naudojantis atliekami veiksmai bei priimami sprendimai. Žinios reikalingos tam tikroms valdymo funkcijoms atlikti, todėl jas reikia surinkti, perduoti, apdoroti, o prireikus ir saugoti.
Yra daug metodų duomenis paversti informacija, tinkama sprendimams priimti. Galima surinkti duomenis apie kokią nors situaciją, o vėliau iš jų papildomai atrinkti tik tuos, kurie tenkina kokias nors sąlygas.
Duomenų virtimo informacija metu kaupiamos žinios, o vėliau jos vėl naudojamos. Galima sakyti, kad žmonių veikla paremta ne tik informacija apie konkrečią situaciją, bet ir jų sukauptomis žiniomis apie informacijos naudojimą tikslui pasiekti.

6. INFORMACIJOS TIKRUMAS, KITOS INFORMACIJOS SĄVYBĖS
Informacijos tikrumas (teisingumas) – tai informacijos dėka sukurto vaizdo atitikimo realiam objektui/reiskiniui lygis. Dažniausiai tikrumas nu

usakomas maksimaliai leistinu klaidų skaičiumi arba minimaliai leistinu teisingos informacijoslygiu standartiniame informacijos kiekyje: pvz., tikrumo lygis “ne mažiau 0,995” gali reikšti, kad tūkstantyje informacijos vienetų (rodiklių, įrašų, simbolių, pranešimų, etc.) gali būti iki penkių klaidingų vienetų. Informacija gali būti netikra nuo pat jos sukūrimo ar atsiradimo momento. Jos tikrumas gali sumažėti ją perduodant, saugan, apdorojant, jis gali būti prarandamas tyčia, kai sąmoningai iškreipiama.
Naudingumas. Jį lemia tokios charakteristikos kaip informacijos aktualumas, prieinamumas, kokybė, pateikta forma. Informacijos nauda pirmiausiai pasireiškia per jos aktualumą – sąvybę, kuri nusako, kiek konkreti informacija konkrečiu laiko momentu yra reikalinga vartotojui. Aktualumas nėra pastovi sąvybė laiko atžvilgiu. Informacijos kokybė gali būti nusakyta tokiais bruožais kaip pilnumas, savalaikiškumas, tikrumas. Tačiau aukštos kokybės informacija gali būti nenaudinga, jeigu ji yra neaktuali ar sunkiai prienama. Gauta informacija gali būti nevertinga valdančiajam objektui tada, kai ja nusakomų veiksmų ar procesų negalima realizuoti dėl techninių ar kitų galimybių stokos arba tai padaryti aiškiai neapsimoka.
Pilnumas nusako, ar pakankamai tam tikra informacija apibūdina aprašomo objekto ar reiškinio esmę. Valdymo informacija gali būti nepakankama, normalaus pakankamumo ir perteklinė. Pvz., prognozėms, veiklos planams dažniausiai naudojama nepilna informacija ir tokie sprendimai priimai esant neapibrėžtumui.
Savalaikiškumas rodo kiek informacijos gavimo momentas sutampa su jos poreikio momentu. Ji ypač svarbi informacijai, kuri naudojama priimant strateginius ir taktinius valdymo sprendimus, kai būtina greita ir pagrįsta reakcija į pasikeitusias veiklos sąlygas. Taip pat tai labai svarbi charakteristika operatyvios veiklos ir operatyvinių sprendimų informacijai, kai siekiama kuo greičiau pranešti apie įvykusį nuokrypį nuo normalios procesų eigos. Pvz., prekybos sistemos, paremtos grafiku pagal kuri tiekiamos papildomos prekių atsargos.
Reikšmingumas – specifinė inf charakteristika. Kas vienam asmeniui gali atrodyti reikšminga, kitam gali būti beprasmių duomenų kratinys. Kad informacija taptų naudingu įrankiu, reikia tureti ne tik ją pačią, bet ir žinių, kaip tą informaciją teisingai interpretuoti ir naudoti.

7. INFORMACIJOS MATAVIMO VIENETAI.
Nors informacija yra nemateriali, jos kiekis ir apimtis turi būti kokiu nors būdu išmatuoti ir įvertinti. Dažniausiai naudojami tokie informacijos vienetai arba duomenų elementai: rekvizitas, rodiklis, įrašas, pranešimas, failas, duomenų bazė.
Rekvizitas, arba pavienis duomuo, – tai logiškai nedalomas informacinės visumos elementas (mėnuo, pavardė, kiekis, išmokėta suma). Skiriami rekvizitai-požymiai (nusakantys kokios nors veiklos aplinkybes. Pvz., kada įvyko – mėnuo ir kur įvyko – įmonėje) ir rekvizitai-pagrindai (nusakantys veiklos dydį. Pvz., parduotas kiekis, pervesta pinigų suma).
Iš rekvizitų sudaromi Įrašai. Skirtingi rekvizitai, esantys įraše, apibūdina ūkinį veiksmą ar reiškinį.
Iš įrašų sudaromi Failai. Failo dydis praktiškai neribojamas, nes jis įrašomas ir saugomas išorinėje kompiuterio atmintyje.
Pranešimas – vienas geriausiai suvokiamų informacijos matavimo vienetų, nes paprastai tapatinamas su informacijos kiekiu, esančiu viename materialiame dokumente. Jis gali susidėti iš vieno įrašo ( mokestinis pavedimas, algos lapelis) ar kelių įrašų (prekių užsakumas, sąskaita).
Duomenų bazė (DB) – tai specialiu būdu organizuotas duomenų rinkinys, kuriuo modeliuojami taikomosios srities objektai ir jų tarpusavio sąryšiai, arba DB _ tai pagal nustatytas sąlygas organizuotų, nuo taikomųjų programų nepriklausomų duomenų visuma. Sąlygos numato bendruosius aprašymo, laikymo ar operavimo duomenimis principus.
Kompiuterio vidiniuose informaciniuose procesuose pagrindinis struktūrinis informacijos vienetas yra baitas, kuriame telpa vienas simbolis. Jis tradiciškai susideda iš 8 bitų, t.y. dvejetainių skirsnių.

8. DUOMENŲ APDOROJIMO VEIKSMAI, PROCESAI, SISTEMOS.
Veiksmai. Elementariu duomenų apdorojimo lygiu mažiausias duomenų vienetas yra atskiras rekvizitas, arba duomuo. Su pavieniu rekvizitu gali būti atliekami elementarūs loginiai veiksmai, jei tai kokybinis rekvizitas , ir elementarūs aritetiniai bei loginiai veiksmai, jei tai kiekybinis rekvizitas. (pvz., prekių partijos verte kai žinomas prekės kiekis ir vieneto kaina). Programose tokios operacijos dažniausiai aprašomos vienu programavimo kalbos sakiniu (peratoriumi). Kitame inf apdorojimo mechanizmo hierarchijos lygyje vyksta operacijos su duomenimis, kurie sudaro vieną duomenų įrašą (pagal prekės kodą reikia surasti prekės vieneto kainą ir apskaičiuoti sumą kurią reikia sumokėti užsakovui už tam tikrą jos kiekį). Visos šios operacijos sudaro vieno įrašo apdorojimo procedūrą. Programose tokia procedūra realizuojama operatorių grupe – programos fragmentu.
Apdorojant tam tikrą baigtinę duomenų aibę – pranešimų ar įrašų grupę, siekiama gauti konkretų tarpinį ar galutinį rezultatą – naujo turinio ar formos duomenų aibę: rezultatinį pranešimą, dokumentą ar vaizdo kadra, failo kopiją kitokio tipo laikmenose, etc. Šiam veiksmų hierarchijos lygiui taip pat priklauso tokios standartinės failų apdorojimo procedūros kaip rūšiavimas, sujungimas, išskyrimas, kopijavimas, naikinimas.
Sprendžiant didelės apimties sudėtingesnius informacinius uždavinius, reikiamos apdorojimo operacijos ir procedūros sujungiamos į apdorojimo procesus, kuriuose iš pradinių duomenų – failų ir jų grupių, duomenų bazių , tam tikra tvarka juos apdorojus, gaunami uždavinių sprendimo rezultatai. Kiekvienas informacinis uždavinys turi savą sprendimo procesą ar apdorojimo tchnologiją, kuri nusako galimą veiksmų tvarką.
Visi viename objekte egzistuojantys duomenų apdorojimo procesai kartu su apdorojimo priemoėmis bei duomenimis sudaro duomenų apdorojimo sistemą. Joje gali būti apdorojami vis objekto duomenys. Keli objektai (vienos korporacijos įmonės) gali turėti bendra duomenų apdorojimo sistemą, jei tarp šių objektų palaikomas ryšys
Duomenų apdorojimo sistemos (DAS) – Transaction Processing Systems (TPS). Aptarnauja apatinį, arba elementarųjį, ūkinių procesų lygį ir skiriamos paprasčiausiems, pirminiams duomenims apdoroti – juos surinkti, registruoti, įsiminti, patikrinti, šių duomenų pagrindu gauti nesudėtingas ataskaitas ar kitokios formos rezultatus. Būtent šio tipo sistemos buvo pirmosios, sukurtos ir įdiegtos versle (pvz., parduotuvės inf sistema, kuri automatiškai pagal brūkšninį prekės kodą registruoja pardavimo faktą)

9. ALGORITMO SĄVOKA, SĄVYBĖS, GRAFINIAI SIMBOLIAI
Algoritmas – tai griežtų taisyklių rinkinys, kuris nusako tam tikros problemos sprendimo eigą. Ekonominio uždavinio algoritmas nusako, kaip ir kokia tvarka gauti reikiamą rezultatą iš pradinių duomenų aibės. Algoritmas turi tenkinti tam tikrus reikalavimus, kurie vadinami algoritmo sąvybėmis. Šios sąvybės – tai algoritmo universalumas, apibrėžtumas, rezultatyvumas, diskretiškumas.
Universalumas reikalauja, kad algoritmas turi tikti ne tik konkretiems duomenims apdoroti, bet ir visai jų grupei ar klasei.
Algoritmas yra apibrėžtas kai jis vienaprasmiškai nusako, kaip ir kokia tvarka turi būti vykdomi veiksmai.
Rezultatyvumas – tai sąvybė, kuri rodo, kad, vykdant algoritmą būtina gauti rezultatą, arba gauti, kad uždavinio išspręsti neįmanoma.
Algoritmas turi būti diskretiškas – uždavinio procesas gali būti suskaidytas į atskirus etapus ir elementarias operacijas.
Pagrindiniai simboliai – naudojami kai nežinoma proceso ar duomenų laikmenos prigimtis ar forma arba nebūtina tai tiksliai nurodyti.
Duomenų simboliai – Duomenys, kurių laikmena neapibrėžta.
Procesų simboliai – Procesas – operacija ar ju grupė, keičianti duomenų reikšmę, formą, buvimo vietą
Linijų simboliai- Linija – tai duomenų arba valdymo srautas
Specifiniai simboliai – tai simboliai, naudojami, kai žinoma proceso ar duomenų laikmenos prigimtis ar forma ir kai būtina tai nurodyti.
Duomenų simboliai- Pagrindinė (operatyvioji) atmintis
Nuoseklios kreipties atmintis. Duomenys saugomi magnetinėje juostoje
Tiesioginės kreipties atmintis. Duomenys saugomi magnetiniame diske, diskelyje.
Dokumentas – duomenys, išspausdinti popieriuje
Rankinis įvedimas – tai bet kokioje laikmenoje esantys duomenys, kuriuos įveda žmogus, naudodamasis klaviatūra, šviesos pieštuku, brūkšninio kodo skaitymo įtaisu
Korta – tai duomenys, kurių laikmena yra perfokorta, magnetinė ar optinė korta.
Perfojuosta – tai duomenys, kurių laikmena yra perfojuosta.
Displėjus – tai duomenys, pateikiami žmogui vaizdo ekrane, indikatoriuose.
Procesų simboliai- Paprogramis arba programinis modulis,- iš ankstonusakytas procesas, susidedantis iš vienos ar kelių operacijų arba programos žingsnių
Rankinė operacija- žmogaus atliekamas procesas
Keitimas – tai komandos arba komandų grupės modifikavimas, siekiant pakeisti po to atliekamą procesą.
Sprendimas – krypties pasirinkimo operacija, atsižvelgiant į sąlygas
Lygiagretus procesas – du ar daugiau lygegriačiai vykdomų procesų
Linijų simboliai- Ryšių kanalas – fizinė duomenų perdavimo linija
Punktyrinė linija – tai alternatyvus ryšys tarp dviejų ar daugiau simbolių
Specialieji simboliai, palengvinantys algoritmo ar duomenų srautų schemos skaitymą
Sąsajos simbolis – tai ryšys tarp to paties algoritmo arba duomenų srautų schemos dalių.
Pradžios/pabaigos simbolis – tai algoritmo ar programos pradžia bei pabaiga
Komentaras – tai papildomai paaiškinimai bei pastabos
Trūkis – tai tritaškis, rodantis kad schemoje yra pakeistas vienas arba keletas simbolių

10. INFORMACIJA IR ŪKINIŲ PROCESŲ VALDYMAS
Ūkiniai procesai – tai susijusių žingsnių ar veiklų grupė, kurią atlieka žmonės ar organizuotos žmonių grupės. Tokie žingsniai turi pradžią ir pabaigą, žaliavas ir produktus, taip pat informacinį ryšį aplinkoje.
Bet kuris ūkinis procesas turi būti valdomas, siekiant tam tikrų šio proceso tikslų. Tokie tikslai gali būti maksimalus pelnas, minimalios gamybos sąnaudos ir kt. Atliekant konkrečios veiklos valdymą, vykdomos tam tikros valdymo funkcijos, kurios dažnai yra skirtingo turinio, tačiau turinčios bendrų bruožų: cikliškumo, pastovumo, diskretiškumo.
Ypač svarbios yra sprendimų priemimo ir vykdymo funkcijos, nes pagrįsti ir laiku priimti sprendimai ne tik lemia efektyvų valdymą bet ir gali nulemti visos organizacijos likimą. Kad būtų galima efektyviai valdyti ir spręsti, būtina laiku ir reikiamoje vietoje pateikti atitinkamo turinio ir pobūdžio informaciją.
Dažnai sprendimų priėmimo teisės paskirstomos padaliniais pagal atliekamas valdymo funkcijas: prognozavimo, apskaitos, analizės, tiekimo, gamybos, prekybos ir kt. Kiekvienas valdymo padalinys turi savo klausimų ir sprendimų aibę. Nuo šių klausimų ir sprendimų pasisikirstymo priklauso informacijos poreikių struktūra. Patys svarbiausi sprendimai dažniausiai priimami aukščiausiu valdymo lygiu.

11. INFORMACINĖS SISTEMOS SAMPRATA, SAVYBĖS, STRUKTŪRA.
Informacinės sistemos – tai įvairių metodų, priemonių, ir personalų visuma, naudojama inf-jai saugoti, apdoroti ir pateikti sekiant apibrėžto tikslo.
Inf-nės sistemos privalumai:
1) Gaunami racionalesni valdymo sprendimo variantai
2) Darbuotojai atleidžiami nuo nuobodaus darbo
3) Didesnė galimybė pateikti informacijos tikrumą
4) Mažėja popierinių dokumentų
5) Tobulinama firmos informacijos srauto struktūra ir apytaka
Inf-jos srautą charakterizuoja jo savybės:
a) Turinys – kokie duomenys perduodami srautu.
b) Naudotojas – asmuo, kurio veiklai reikalinga informacija
c) Kilimo vieta – vieta kur susidaro ir regestruojama srauto inf-ja
d) Forma – tai fizinė laikmena, kurioje regestruojama informacija
e) Perdavimo terpė – tai būdas, kuriuo perduodama informacija
f) Galingumas – srautu perduodamas per laiko kiekį informacijos vienetas
g) Reguliarumas – pastovus informacijos judėjimas sraute.
Informacinių posistemių paskirtis – tikros informacijos formavimas ir pateikimas.
Posistemės:
1) Informacinė – sudaro:
a) Informacija
b) Vieninga dok-nė sistema
c) Cirkuliuojanti informacinių srautų shema
d) Duomenų bazių sukūrimo metodai:
2) Techninė posistemė – sudaro techninės priemonės ir jų dokumentacija
a) Centralizuota – naudoja dideles skaičiavimo mašinas.
b) Necentralizuota – asmen. kompiuteriai
3) Matematinė pos. – tai valdymo procesu moduliavimo priemonės, valdymo uždaviniai, matematiniai statistiniai ir kiti metodai.
4) Programinė pos. – sudaro sisteminė ir taikomoji įranga ir jos dokumentacija.
5) Organizacinė pos. – sudaro metodai ir priemonės, kurie padeda analizuoti or-jos valdymo struktūrą, išsiaiškinti uždavinius, parengti sprendimo metodus.
6) Teisinė pos.—sudaro informacinių sistemų kūrimo ir funkcionavimo, teisinės normos.

12. INFORMACINĖS TECHNOLOGIJOS SAMPRATA. INFORMACINIŲ TECH-JŲ RŪŠYS.
Informacinė technologija (IT) – tai procesas, kuris informacijai surinkti, apdoroti ir perduoti naudoja reikiamus metodus ir priemones, dėl ko gaunama naujos kokybės informacija. (Informacinė sistema – nevykdo savo funkcijų be inf-nės tech-jos.)
Informacinių technologijų rūšys:
1) Duomenų apdorojimų IT – skirta aiškiems uždaviniams spręsti, kai žinomi pradiniai duomenys ir jų apdorojimo algoritmai.
Ypatybės:
a) Privaloma kievienoje įmonėje
b) Sprendžia pagal tikslų algoritmą, todėl visi darbai minimizuoti, žmogaus įtaka maža.
c) Šios tech-jos naudojami duomenų analizavimui.
2) Valdymo ir sprendimų IT – patenkinti visų priimančių darbuotojų informacijos poreikius. Ši IT naudinga bet kuriame lygyje ir naudojama spręsti sunkesnius uždavinius.
Pagrindiniai šios IT komponentai:
a) Duomenų bazė
b) Modelių bazė
c) Programinė valdymo posistemė
3) Ekspertinių sistemų (dirbtinio intelekto) IT – kuriamos naudojant progr. kalbą, panaudojant iš anksto sukonstruotą programą be žinių bazės.
Ekspertinės sistemos sudaro:
a) Sistemos sukūrimo modulis
b) Žinių bazės
c) Vartotojo interfeisas
d) Interpretatorius
4) Raštinės automatizavimo IT:
a) Duomenų bazė
b) Kompiutarinės raštinės tech-jos (teksto redaktoriai, elekt. lentelių programos, e-mail.)
c) Nekompiuterinės raštinės tech-jos (faksas, dauginimo priemonės)

13. KLASIKINIS KOMPIUTERINĖS SISTEMOSMODELIS.
Kompiuteris – tai įrenginys, galintis vykdyti atmintyje saugomas komandas. Tokių komandų rinkinys vadinamas programa.
Aprašant idealųjį elektroninį kompiuterį, išskiriami tokie komponentai:
· Procesorius;
· Atmintis duomenims ir programoms saugoti;
· Įvedimo ir išvedimo įtaisai.
· Procesorį sudaro:
§ Aritmetinis-loginis įtaisas (ALĮ) – apdoroja skaičių, komandų kodus, taip pat generuoja įvairius požymius, nustatančius tolesnę skaičiavvimo proceso eigą.
§ Centrinis valdymo įtaisas – sinchronizuoja visų sistemos komponentų darbą ir įgyvendina programinio valdymo principą.
Papildomi blokai
· Du atminties tipai: vidinė (operatyviąja) ir išorinė (magnetiniai diskai).
Operatyvios atminties paskirtis – įsiminti, saugoti ir išduoti duomenis, taip pat įsiminti ir saugoti vykdomas programas.
Išorinę kompiuterio atmintį sudaro įtaisai, kuriais duomenys įsimenami ilgalaikiam saugojimui. Išjungus kompiuterio maitinimą, oper. atmintis savo turinį praranda (išskyrus tam tikrą pastovią jos dalį), o išorinėje atmintyje duomenys išlieka praktiškai neribotą laiką. Šiuo metu paplitęs išorinės atminties laikmenų tipas yra optiniai diskai.
· Įvedimo įtaisai: iki šiol naudojami duomenų mainų įtaisai, skirti tiek duomenims įvesti per klaviatūrą, tiek jiems išvesti ekrane.
· Išvedimo įtaisai: labiausiai paplitę duomenų išvedimo įtaisai yra spausdinimo įtaisai, kurių vaidmuo nedaug pasikeitė iki šių dienų.
· Ryšių įrenginiai: tai visa techninė įranga, naudojama bet kurio tipo kompiuterių tinkluose: modemai, ryšių procesoriai, koncentratoriai.

14. KOMPIUTERINĖS TECHNIKOS RAIDOS ISTORIJA.
Svarbiausia informacinių technologijų techninės įrangos dalis yra kompiuteris arba kompiuterinė technika ir šiuolaikinis informacinis technologijos grindžiamos kompiuterinės technikos panaudojimu. Pirmieji kompiuteriai buvo sukurti sudėtingiems skaičiavimams atlikti. Sudėtingi arba ilgai trunkantys skaičiavimai būdingi tiek fundamentiniams, tiek taikomiesiems moksliniams tyrimams bei planavimo ir projektavimo darbams.
Problemos, kylančios atliekant mokslinius tyrimus, visą laiką buvo vienas iš kompiuterinės technikos vystymosi variklių: reikėjo vis didesnio skaičiavimo greičio, didesnių atminties įrenginių ir t.t..
Vieną iš mechaninių kalkuliatorių 1642 metais sukūrė prancūzas Blezas Paskalis. Šis įrenginys, pavadintas “Paskalina”.
H.Holerio “tobuliatorius” tapo pirmąją skaičiavimo mašina, dirbančia ne mechaninių procesų pagrindų. Ji pasirodė labai efektyvi ir tai leido sukurti firmą, gaminančią tokius tabuliatorius. Nuo 1924 metų iki dabar ji vadinasi IBM (International Business Machines) ir yra viena iš stambiausių firmų, gaminančių kompiuterius.
1944 m. IBM pagamino gana galingą kompiuterį “ MARK-1” , turintį apie 750 tūkstančių detalių, tame skaičiuje 3304 elektromechaninių relių.
JAV, 1945 m. pabaigoje, buvo sukurta elektroninė skaičiavimo mašina “ENIAC”, susidedanti iš 17468 elektroninių lempų, nors pirmą elektroninės skaičiavimo mašinos projektą sukūrė Džonas Atanasovas 1939 m.
Nuo 1950 m. prasidėjo elektroninių skaičiavimo mašinų era. Šiais metais pradėtos gaminti lempinės ESM priklausė I kartai. Šios kartos mašinoms būdingi dideli gabaritai, menkas patikimumas, reikalingas specialus aušinimas, didelis energijos sąnaudos.
1960 m. pradžia – tai II kartos ESM. Jos buvo tranzistorinės, patikimos, ekonomiškos, nedidelių gabaritų mašinos.
III karta – 1969m. pabaiga – panaudoti lustai (mikroshemos).
IV karta – 1970m. – panaudotos superdidžiosios integrinės mikroshemos. Pagamintas pirmasis asmeninis kompiuteris (ALTAIR). Sukurtas grafinis manipuliatorius – pelė (MOUSE), panaudoti optiniai kompaktiniai diskai (CD ROM) bei jų pagrindu sukurtos daugialypės sistemos (MULTIMEDIA).
V karta-1980 m. pabaiga, 1990m. pradžia (bendras JAV ir Japonijos projektas):
· labai aukšto lygio progravimo kalbų panaudojimas( LISP, ADA, PROLOG);
· bendravimas operatoriaus kalba (kalbos analizė ir sintezė), greitis daugiau nei 1 mlrd. op/s, naudojant optinius elementus ir šviesolaidžius;
· dirbtinis intelektas, t.y.uždavinių sprendimo automatizavimas, išvadų gavimas, manipuliacija žiniomis.
Asmeniniai kompiuteriai savo istoriją pradėjo 1976 metais, kai du amerikiečiai – Stivenas Džobsas ir Stivas Vozniakas 1976 metais savo garaže surinko kompiuterį, kurį pavadino “Apple”. Tai buvo pirmas kompiuteris, skirtas asmeniniam naudojimui.
Pirmąjį 4 bitų mikroprocesorių 4004 sukurė INTEL 1971 m. Kitais metais ji pradėjo gaminti galingesnį 8 bitų m P 8080, kuris ir buvo panaudotas pirmuosiuose PK.
1978 m. firma ATARI pradėjo gaminti populiarius buitinius PK ‘ATARI 400’ ir ‘800’.
1979 m. firma HAYES MICROCOMPUTER pasiūlė pirmąjį modemą Micromodem 100, kurio informacijos perdavimo greitis buvo nuo 110 iki 300 bitų per sekundę.
1993 m. pavasarį firma INTEL pademonstravo 64 bitų mP ‘Pentium’, beveik dvigubai galingesnį už patį pajėgiausią 486 serijos mP.
Dabar laisvai galima nusipirkti kompiuterį su galingu PENTIUM III 500 MHz procesoriumi.

15. KOMPIUTERINIŲ SISTEMŲ ARCHITERAKTŪRA
Architektūra – tai kompiuterio arba sistemos loginės struktūros charakteristikų visuma. Ją nusako tokios kompiuterio charakteristikos:
Mašininės kalbos ir komandų sistemos charakteristikos, lemiančios procesoriaus galimybes;
Kompiuterio techninės ir eksploatacinės charakteristikos: darbo našumas, patikimumas, atminties apimtis, svoris, kaina ir kt.;
Bazinės kompiuterio konfigūracijos funkcinių modulių sudėtis ir charakteristikos; galimybė į sistemos sudėtį įjungti papildomus modulius, siekiant pagerinti techninės charakteristikas;
Programinės įrangos sudėtis ir jos ryšio su technine įranga principai.
Darbo našumas nusakomas komandų, atliekamų per 1 sekundę, skaičiumi.
Atminties apimtis nustatoma ląstelių skaičiumi ir kiekvienos ląstelės skirsnių skaičiumi.
Kompiuterio patikimumas – tai savybė atlikti reikiamas funkcijas be sutrikimų per atitinkamą laiko tarpą.
Kompiuterio techninė ir programinė įrangos glaudžiai susijusios. Atskiros funkcijos gali būti realizuotos tiek aparatinėmis, tiek programinėmis priemonėmis. Jungimo būdų, taip pat informacijos mainų algoritmų, standartų ir susitarimų visuma vadinama kompiuterio techniniu interfeisu. Interfeisas yra svarbi kompiuterio architektūros dalis. Techninis interfeisas nustato įtaisų sąveikos taisykles, o vartotojo interfeisas – kokiu būdu vartotojas bendrauja su sistema ir valdo darbą.
Kalbant apie kompiuterinių sistemų topologiją, išskiriami tokie sistemų architektūros tipai:
Centralizuotosios kompiuterinės sistemos;
Asmeninės kompiuterinės sistemos;
Paskirtytosios kompiuterinės sistemos;
Centralizuotosiose kompiuterinėse sistemose vienas kompiuteris atlieka daugelio vartotojų skaičiavimus. Centralizuotosiomis sistemomis galima atlikti daugumą ūkinės veiklos operacijų, kai centrinėmis duomenų bazėmis naudojasi daug geografiškai išsibarsčiusių vartotojų.
Pagrindinė asmeninių kompiuterinių sistemų idėja: kompiuteris turi bet kuriuo metu tarnauti kaip individualus darbo ir jo našumo didinimo įrankis.Teigiamos šio architektūrinio sprendimo savybės:

Didesnis lankstumas atliekant individualias užduotis;

mažesnis poveikis kitiems vartotojams.
Neigiamos savybės:
sunku paskirstyti darbus atskiriems vartotojams;
dubliuojama techninė bei programinė įranga.
Paskirtytosiose kompiuterinėse sistemose vartotojai naudoja AK, darbo stotis arba terminalus, taip pat ryšių tinklo jungtis su kitais sistemos mazgais.

16.KOMPIUTERIŲ SISTEMŲ ARCHITEKTŪROS VYSTYMOSI KRYPTYS (CLIENT-SERVER,PEER-TO-PEER)
Client-server ir peer-to-peer tai šiuolakiniai paskirstytų kompiuterinių sistemų organizavimo būdai .
K-S arhetiktūroje esantys tinkle įvairūs kompiuteriai tarnauja kaip klientai arba serveriai.
Kompiuteriai-klientai pateikia užklausas kokiai nors paslaugai (pvz: duomenų paieškai), užklausos siūnčiamos kompiuteriui-serveriui ,kurie ir atlieka nurodytą darbą.
(Serveriu gali būti Failų serveris(atlieka duomenų paieška duomenų bazėje), Spausdinimo , Pašto( skirsto ir siunčia e-paštą ), Ryšio serveriai )
Klientą su serveriu jungia tinklas ,kurio paskirtis ne tik sujungti, bet ir valdyti ryši.Tinklas perduoda kliento prašymą atitinkamam serveriui ir gražina užduoties rezultatus klientui.
Klientu dažniausiai buna AK,kurio paskirtis – tenkinti vartotojo poreikius tiek aptarnaujant juos tame pačiame AK (rašyti tekstą ) tiek kreiptis į atitinkamą serverį.
Serveriais gali būti:AK,mikrokompiuteris ,univirsalieji kompiuteriai,superkomp.
K-S arhitektūra įgalina kompiuterių atliekamus darbus organizuoti moduliniu principu.Čia funkcijos paskirstomos specialiems kliento ir serverio komponentams.
Teigiamos K-S savybės:
· Patogus vartotojui ;
· Lankstus technikos panaudojimas ;
· Lengvesnis skirtingų techninės ir programinės įrangos gamintojų suderinimas
Neigiamos K-S arhitektūros savybės:
· Kyla problemų valdant sistemą;
· Daug laiko sugaištoma organizuojant interfeisus bei mainus tarp sistemos modulių , todėl tinklai gali būti lėti.
· Kadangi klientai ir serveriai yra nepriklausomi , todėl reikia taikyi greitai besikeičiančius progaramavimo metodus
Yra svarbi K-S arhitektūros alternatyva mažiems kompiuterių tinklams – peer-to-peer (lygiatiesių mazgų) arhitektūra.Šioje arhitektūroje kiekviena darbo stotis gali tinkle tiesiogiai bendrauti su bent kuria kita stotimi , nesinaudodama serverio paslaugomis.
Arhitektūra skirta tiems atvejams ,kai tinklo vartotojai dauiausiai dirba asmeninius darbus,tačiau kartais prireikia pasikeisti duomenimis .Todėl geriau saugoti duomenis kiekvienoje darbo stotyje , tam kad negaišti laiko laukdami kol bus atsiusti duomenys kai vartotojas pradeda darbą. Tačiau čia kyla patikimumo ir pastovumo (negalima pasiimti duomenis iš stoties, kuri dabar išjungta) problema.

17. AK SITEMINIS BLOKAS IR PAGRINDINIAI JO ELEMENTAI (TRUMPAI)
SB – AK įtaisų visuma.
SB pagrindiniai elementai:
1.Korpusas (Case)
2.Maitinimo blokas (Power supply)
3.Sisteminė plokštė (Mainboard)
4.Išorinių įtaisų valdymo įranga – kitos papildomos 5.plokštės (extension cards)
6.Lanksčiųjų diskų įtaisai
7.Kietojo magnetinio disko įtaisas (HDD)
8.Prievadai (jungtys) ir kt.
1) Korpusas saugo AK įtaisus nuo aplinkos poveikio , nuo jo priklauso galimybė plėsti sistėmą. Ant korpuso yra tokie jungikliai ir indikatoriai:
§ Jung. Reset – OS iš naujo paleisti.
§ Jung. Power – į(iš)jungia energijos šalrtinį.
§ Ind. Power – užsidega įjungus AK
§ Ind. H/DISK –kietojo magnetinio disko darbui kontroliuoti.
Labiausia paplitę tokie korpuso tipai:
Staliniai (Desktop , Slimline)
Bokšto tipo (Towel)
Korpusai serveriams (File Server)
Korpusai nešiojamiems kompiuteriams (Laptop,Notebook)
2) Maitinimo bloko pagrindinė uždotis –transformuoti 220-240 V tinklo įtampa į įtampą , kuri reikalinga AK elementams . MB turi ventiliatorį ,kuris palaiko reikalingą temperatūrą.
3)Sisteminė plokštė (Mainboard) – pagrindinė AK sudėtinė dalis . Joje yra svarbiausi elektroniniai elementai : CPU , OA ,taktų gineratorius , pagalbinės microshemos ir t.t.
Plokštės , kuriose yra visi kompiuterio darbui reikalingi elementai vadinami –All-in-Ones . Daugelyje SP yra tikpagrindiniai mazgai , o ryšio bei valdymo elementų su įšoriniais įtaisais nėra ,tada trukstomi elementai išdėstomi kitose plokštese , kurios įstatomos į SP. Todėl dažnai SP vadinama motininė (Motherboard),papildomos –dukterinėmis (Extension card) .

4) Kietiojo magnetinio disko įtaisas – tai išorinės atminties įtaisas. Čia inf gali būti saugoma visa laiką .
HDD sudarantys elementai:
Variklis; Rašymo ir skaitymo galvutės ( tipai – monolitinės , kompozicinės , plevelinės technologijos galvutės,magnetinės-varžinės); Diskai – keraminės ar aliuminio plokštelės ( diskas gali būti 1 ar keli); Elektroninės shemos
HDD charakterizuoja: oinformacinė talpa;kreipimosi į duomenis laikas;duomenų perdavimo sparta;vidutinis exsploatacijos laikas
5) FDD įtaisą sudaro 4 elementai:
· variklis (suka diskeli pastoviu greičiu “3.5-300aps/min,5.25-360aps/min”)
· skaitymo ir rašymo galvutės ( jų yra 2 , nes diskelis turi du darbinius paviršius , kiekviena galvutė gali rašyti ir skaityti)
· galvučių varikliai
· elektroninės valdymo shemos

18.AK CENTRINIS PROCESORIUS
CPU (Central Processing Unit) apdoroja duomenis , valdo , kontroliuoja ir reguliuoja visa AK darbo procesą , bei pastoviai palaiko ryšį su kitais sisteminės plokštės elementais .
CPU – tai integralinė microshema , išdėstyta viename puslaidininkio kristale .
CPU sudaro 2 pagrindiniai įtaisai:
1. Aritmetinis loginis įtaisas – vykdo komandas ir apdoroja duomenis pagal nurodytą algoritmą .
2. Centrinis valdymo įtaisas – sinchronizuoja visų sistemos komponentų darbą .
CPU charakterizuojamas :
1. Integracijos laipsniu – jis rodo kiek tranzistorių telpa mikroshemoje .
2. Taktų dažniu – matuojamas MHz , lemia CPU darbo spartą , kuo jis didesnis tuo greičiau apdorojama inf .
3. Vidinės bei išorinės magistralės pločiu (apdorojamo ir perduodamo žodžio ilgiu (bitais) atitinkamai ) . dabartiniuose AK magistralės pločiai 16 ,32 ,64 bit .
4. Atminties valdymo ir adresavimo sistema – rodo į kuria OA dalį gali kreiptis CPU .
CPU įvarias komandas vykdo atskirais laiko momentais ( kvantais )
Parametai , turintys įtaką CPU darbo spartos ir našumo tobulinimui:
1.magitralės pločio didinimas , nes kuo ji platesnė tuo didesniai kiekiais perduodama ir apdorojama inf .
2.CPU taktinio dažnio didinimas .
3. SA naudojimas .
SA yra žymiai greitesnė už OA . SA saugomi duomenys ,kuriuos CPU dažnai naudoja .
Tuomet CPU nebereikia taip dažnai kreiptis į lėtesnę OA ir jis gali išvengti kai kurių prastovų . SA gali būti vidinė ( pirmojo lygmens , nes ji yra pačiame CPU ) ir išorinė (antrojo lygmens) .
4. Matematinio koprocesoriaus naudojimas ( skirtas matematiniams veiksmams atlikti , dažniausiai atlieka ‘slankiojo kablelio aritmetiką’ . Jis gali būti integruotas į CPU arba montuojamas į sisteminę plokštę atskirai . )

19. ASMENINIO KOMPIUTERIO OPERATYVINĖ ATMINTIS
OA naudojama kintamai iformacijaj saugoti.
OA –tai mikroshema ,kurios lastelėse dvejeteiniu pavidalu saugoma inf. Vienoje ląstelėje telpa 1 bait(8 bit) inf . Kiekviena ląstelė turi savo numerį-adresą. Įrašant inf į ląstelę , ankstesnis jos turinys ištrinamas , o skaitant duomenis iš jos , sukuriama jos turinio kopija .
OA dar vadinama tiesioginio kreipimasi atmintis RAM (Random Access Memory) , nes bet kuriuo metų galima kreiptis į laisvai pasirenktą ląstelę.
OA inf gali būti saugoma, skaitoma, į ja įrašoma . tačiau ji yra laikina , nes ji yra elektroninė ,jos darbui reikalinga elektra . Išjungus elektrą ten saugoma inf prarandoma.
Pastoviaja (ROM-real Only Memory)- tai tam tikra OA dalis , iš jos inf galima tik skaityti , ja ištrinti arba į ją įrašyti ką nors neimanoma , nes duomenys į ją irašomi tik viena karta gaminant šią mikroschemą .Čia paprastai saugomos programos ,kurios automatiškai paleidžiamos įjungus energijos šaltinį . Jos perkelia OS į AO , tikrina kompiuterį .
Nevienodos paskirties domenims yra skiriamos atskiros OA sritys , tai daroma tam ,kad būtų geriau valdyti OA.
Galima išskirti šias OA logines sritis:
Standartinė atm – tai pirmieji 640KB OA . Ji svarbiausia RAM dalis , nes ji tiesiogiai , be jokių apribojamų gali būti naudojama visose taikomose programose.
Aukščiasnioji UMA sritis – tam tikra OA dalis , kuri yra rezervuota vidinėms AK funkcijoms vykdyti . Ji nėra vienalytė . Joje įdedama vaizdo atmintis ir taip vadinamoji bazinė įvesties-išvesties sistema.
Papildamoji EMS OA sritis – ten saugomi duomenis papildo (padidina) standartinę atmintį .
Išplėštoji XMS sritis apima visa RAM sritį už 1MB ribos iskaitant ir Viršutiniąją HMA OA sritį (ja sudaro pirmieji 64 KB už 1MB ribos) , į kurią gali kreiptis tik OS.

20. AK SPARTINANČIOJI (CACHE) ATMINTIS
SA fiziškai sudaroma iš SRAM (Static RAM) atminties elementų . SA yra labai svarbi didinant sisteminės plokštės darbo spartą. SRAM modeliuose nereikia atnaujinti duomenų kaip DRAMe (DRAM (Dinamic RAM) (RAM modulis) – dinaminė atmintis , jos turinis eksploatacijos metu kinta. Čia reikia atnaujinti dumenis (kiekviena mls.)), todėl jie dirba daug sparčiau negu DRAM .
SA yra žymiai greitesnė už OA . SA saugomi duomenys ,kuriuos CPU dažnai naudoja .
Tuomet CPU nebereikia taip dažnai kreiptis į lėtesnę OA ir jis gali išvengti kai kurių prastovų . SA gali būti vidinė ( pirmojo lygmens , nes ji yra pačiame CPU ) ir išorinė (antrojo lygmens)
SA suderina greitaeigio microprocesoriaus ir lėtesnės RAM darbo spartą .
Pvz: mikroprocesoriaus takto trukmė 30 ns . Įprastinėse RAM misroshemose kreipimosi į duomenis laikas 60-120ns. Todėl procesoriui reikėjo laukti 2-3 ciklus , kol inf bus nuskaitita . Norint to išvengti , iš SRAM elementų (kreipimosi laikas kur 15-20ns) sukuriama SA sritis . Tada duomenų mainai tarp CPU ir RAM bei išorinių atminties įtaisų vyksta per SA.
Pvz: duomenys iš RAM iš pradžių nuskaitomi į SA o iš jos patenka į CPU. Kai CPU pakartotinai naudoja tuos pačius duomenis jam jau nereikia kreiptis į lėtajį RAM

21. KIETIEJI MAGNETINIAI DISKAI
1973 m. IBM firma pagamino pirmąjį 16 KB talpos kietąjį magnetinį diską. Jis turėjo 30 takeliu, kuriu kiekvienas buvo padalytas į 30 sektorių, todėl pagal analogiją su automatiniais 30,30 kalibro šautuvais kietuosius magnetinius diskus imta vadinti vinčesteriais. Šie kaupikliai susideda iš vieno ar keliu vienodo skersmens diskų, kurie montuojami ant vienos ašies, o judesį suteikia specialus variklis. Šiuolaikinių kietųjų disku sukimosi greitis siekia 7200 aps,min, o sparčiausieji viršija 10000 aps,min greitį. Aišku, kuo didesnis sukimosi greitis, tuo greičiau nuo jų nuskaitoma informacija, tačiau ir diskai greičiau susidėvi. Patys diskai – tai aukštos tikslumo klasės keraminės arba aliuminio plokštelės su specialia magnetine danga. Pirmieji diskai turėjo geležies oksido dangą, dabartiniai padengti gama ferito oksidu, bario feritu arba kobaltu. Disku gali būti nuo 1 iki 5 ir daugiau. Darbinių paviršių skaičius dvigubai didesnis, nors kartais išoriniai kraštiniu disku paviršiai nenaudojami duomenims saugoti. Informacija rašoma į diskus ir skaitoma specialiomis skaitymo ir rašymo galvutėmis (Read-Write Head). Jos gaminamos keliu tipu; nuo jų tobulumo priklauso įrašymo tankis. Skaitmeninė informacija (0 ir 1) keičiama kintamuoju magnetiniu lauku, kuriuo rašymo galvutė veikia įmagnetintą įrašomojo disko paviršių. Taigi veikiant išoriniam galvutės magnetiniam laukui, disko paviršius permagnetinamas. Besisukančio disko paviršiuje lieka įmagnetintos koncentriniu apskritimu formos zonos. Todėl ir sakoma, kad informacija rašoma koncentriniuose takeliuose (Tracks). Kadangi vinčesteryje yra keli diskai, tai tokių takelių, išdėstytų vienas virš kito visuose diskų darbiniuose paviršiuose, visuma vadinama cilindru. Jie skirstomi į sektorius (Sectors).
Tik pagamintas magnetinis diskas turi magnetinį paviršių, tačiau jis dar neparengtas informacijai rašyti. Diske būtina sukurti loginę duomenų saugojimo struktūrą; tai atliekama pradinio diskų parengimo metu. Šis procesas vadinamas formatavimu ir taikomas tiek naujiems diskams, tiek tuo atveju, kai diske saugomi duomenys būna pažeisti ir nebeperskaitomi – tokiu atveju formatuojant jie ištrinami. Formatuojant atliekami šie disko parengimo darbai:
• specialiomis žymėmis nurodomos duomenų takelių ir cilindrų bei jų sektorių vietos disko paviršiuje, sektoriai numeruojami;
• sektoriuose surašomi ir perskaitomi kontroliniai duomenys;
• kontrolinio skaitymo metu aptikti blogi sektoriai pažymimi, kad į juos nebūtu kreipiamasi disko eksploatacijos metu;
• surašomi disko loginės struktūros organizavimui reikalingi duomenys.
Loginės disko struktūros sukūrimą suprantame taip: diske skiriama tam tikra sritis, kurioje saugoma tarnybinė informacija, būtina operacinei sistemai, kad pastaroji galėtų kreiptis į diską. Disko loginės struktūros formavimui skirti duomenys paprastai rašomi disko pradžioje, jo nuliniame takelyje. Disko loginę struktūrą formuoja specialios programos, kurios įeina į operacinės sistemos sudėtį, arba yra nepriklausomos aptarnaujančios programos. Tarnybinius duomenis sudaro:
• įkrovos įrašas BR (Boot Record) naudojamas operacinei sistemai paleisti;
• failų išdėstymą diske aprašanti lentelė FAT (File Allocation Tabk);
• pagrindinis disko katalogas RD (Root Directory);
• duomenų sritis DA (Data Area), vartotojo failams saugoti.
Įkrovos įrašas BR sudarytas iš dviejų dalių: perkėlimo programos, kuri disko duomenis persiunčia į operatyviąją atmintį, ir informacinės lentelės, kurioje nurodytas saugomu duomenu formatas. Jeigu kietasis diskas padalytas į kelis loginius diskus, tai papildomai sudaromas valdantysis pakrovimo įrašas MBR (Master Boot Record), kuris aprašo fizinio disko skaidymą į loginius.
FAT – failų išdėstymo lentelė yra tuojau pat už BR. Joje aprašomos fizinės duomenų saugojimo struktūros – klasteriai (clusters) iš kurių sudaromi failai. Klasteriai susideda iš keliu sektoriu, o standartinis sektoriaus dydis MS-DOS operacinėje sistemoje – 512 baitų. Klasteriuose sujungiami keliuose gretimuose sektoriuose esantys duomenys. Tai daroma siekiant sumažinti kreipimosi į duomenų saugojimo vietas adresu ilgį. Kiekvieno klasterio apraše nurodoma, ar jis tinka duomenims rašyti, taip pat pateikiama nuoroda į kitą tam pačiam failui skirtą klasterį. Panaudojant šias nuorodas, sudaroma grandinė iš klasterių, išdėstytų įvairiose disko vietose. Ši klasterių grandinė ir skiriama tam tikram duomenu failui saugoti, t. y. failo duomenys gali būti paskirstyti įvairiose disko zonose. Tai reikalinga tada, kai disko duomenys yra daug kartų perrašomi, trinami ir tarp jų susidaro nedideli tušti tarpai.
RD {Root Directory) – pagrindinis disko katalogas sudaromas iš tam tikro skaičiaus 32 baitų dydžio įrašų; kiekviename jų yra informacija apie disko žymę ir kitus katalogus (pakatalogius).
DA (Data Area) — duomenų sritis, kuriai skirta visa likusioji disko dalis (duomenų failams bei pakatalogiams saugoti).
Konstrukciniu požiūriu kietojo disko įtaisas (Hard Disk Drive) montuojamas sisteminio bloko korpuse stacionariai, t. y. išimamas tik tada, kai reikia jį pakeisti. HDD sudarantys elementai (diskai, variklis, rašymo ir skaitymo galvutės ir elektroninės schemos) yra atskirame korpuse. Šiuolaikinių HDD dydis yra standartinis ir nusakomas specialiu parametru, vadinamu form-factor. Pavyzdžiui, jeigu HDD form-factor yra 3,5”, tai jo korpuso matmenys yra 41,6x101x146 mm. Nors korpuso aukštis apibūdinamas ir tokiais parametrais kaip: “visas” aukštis FH (Pull Height), “pusinis” HH (Half-Height) ir “žemas” LP (Low-Profile).
Be form-factor parametro, HDD apibūdina jo informacinė talpa, kreipimosi į duomenis laikas ir jų perdavimo sparta bei vidutinis jo eksploatacijos laikas. Kietųjų diskų informacinė talpa svyruoja nuo kelių dešimčių MB iki keliolikos dešimčių GB. Kreipimosi į duomenis laikas (Average Seek Time) rodo, kaip greitai diske randami duomenys. Jį sudaro galvutės nustatymo ties reikiamu takeliu laikas ir reikalingo sektoriaus laukimo laikas. Įvairiuose vinčesteriuose šis rodiklis gali buti 5-30 ms. Duomenų perdavimo sparta priklauso nuo disku sukimosi greičio, takelio sektorių skaičiaus ir baitų sektoriuje kiekio. Šis rodiklis įvairiems vinčesteriams gali būti įvairus (8,3-40 MB,s ir daugiau). Vidutinis HDD eksploatacijos laikas (Mean Time Between Failures) yra statistinis dydis, nustatomas tyrimu metu.
Daugelis HDD parametru priklauso nuo jų gamybos technologijos. Pavyzdžiui, informacinę jo talpą galima didinti didinant duomenų įrašymo tankį. Keraminiuose diskuose duomenu įrašymo tankis ~ 50% didesnis negu aliuminio diskuose. Be to, diegiant naujas technologijas, rengiamasi gaminti PERM-diskus (Pre-Embossed Rigid Magnetic). Jie turi plastmasinį pagrindą, yra pigesni, o duomenu tankis juose didesnis. Įrašymo tankiui bei skaitymo spartai didelę reikšmę turi skaitymo ir rašymo galvutės. Žinomos tokiu tipu galvutės:
• monolitinės galvutės – gaminamos iš ferito, kuris yra labai trapus; be to, jų konstrukcija neužtikrina didelio įrašymo tankio;
• kompozicinės galvutės – mažesnės ir lengvesnės už monolitines; jos gaminamos iš keramikos, geležies, aliuminio ir silicio lydinio, yra stipresnės, galima sumažinti oro tarpą tarp jų ir disko paviršiaus, todėl gaunamas didesnis įrašymo tankis;
• plėvelinės technologijos galvutės – gaminamos fotolitografijos metodu, kuris plačiai taikomas puslaidininkių pramonėje; šiuo atveju elektrai laidi plėvelė nusodinama ant dielektriko pagrindo;
• magnetinės-varžmės MR (Magneto-resistance) galvutės, jos šiuo metu yra perspektyviausios. Jas sukūrė IBM firma. Tai dviejų galvučių kombinacija: plėvelinės technologijos – rašymui ir MR – skaitymui. Kiekviena galvutė optimaliai vykdo savo užduotis. Plėvelinės technologijos galvutės veikimo principas yra tradicinis (kintamoji srovė sukelia magnetinį lauką), o MR galvutės – kitoks, t.y. magnetinio srauto pokyčiai keičia jautraus elemento varžą. Visi šiuolaikiniai IBM firmos HDD komplektuojami su tokiomis galvutėmis, nes jomis, lyginant su kitomis, galima bent 50% padidinti įrašymo tankį.
Šiuolaikiniuose vinčesteriuose galvutės tarsi lekia diskų paviršiumi, aišku, jų neliesdamos. Oro tarpas tarp jų yra labai nedidelis – 0,00005-0,0001 mm. Taigi nuomonė, kad vinčesteryje yra vakuumas, klaidinga, nes ten, kur yra vakuumas, negali būti oro tarpo. Disku ir galvučių judėjimo greičiai labai dideli, todėl jei į tą tarpą patektų nors maža dulkelė, šitai būtų tolygu didelei katastrofai, ir disko paviršius bei galvutė būtų pažeisti. Štai kodėl negalima judinti veikiančio kompiuterio sisteminio bloko, ardyti HDD bei remontuoti jį patiems. Jeigu dėl kažkokiu priežasčių būtinai reikia atidaryti vinčesterio korpusą, tai turi būti padaryta specialiose firminėse laboratorijose. Beje, sukurtos ir naujo tipo magnetinės galvutės – su virtualiuoju kontaktu. Kitaip jos vadinamos artimojo įrašymo galvutėmis (Proximity Recording Heads). Ju konstrukcijoje numatyti galvučių apsaugos kontaktuojant su disko paviršiumi būdai. Disku ir galvučiu skaičiu pagal ju kokybę ir kitus parametrus nustato HDD gammtojai, ir šiu charakteristiku pakeisti negalima.
Bet kuriame HDD korpuse yra plokštė su elektroniniais kompo-nentais, palaikančiais normalu įtaiso veikimą. Jie iššifruoja HDD kontrolerio komandas, stabilizuoja variklio sukimosi greitį, generuoja
signalus rašymo galvutėms, sustiprina signalus iš skaitymo galvučiu ir kt.
Vinčesteris visada sujungtas su atitinkamu kontroleriu (kai kuriuose modeliuose jis vadinamas Host-Adapter). Būtent šis kontroleris priima, apdoroja ir perduoda HDD signalus. Didelę įtaką HDD našumui turi jo interfeisas, ryšiui su kitais AK elementais palaikyti. Naudojamą interfeisą atitinka ir analogiškas kontroleris. Iki šiol egzistuojančiuose AK yra naudoti šie interfeisai:
• ST, kur didžiausias krūvis teko kontroleriui;
• ESDI (Enhanced Small Device Interface), kur duomenu separatorius (valdymo signalams atskirti nuo duomenu) perkeltas iš kontrolerio į HDD įtaisą;
• SCSI (Small Computer System Interface) – vienas iš svarbiausiu interfeisu, naudojamas, kai reikia prijungti kelis išorinius įtaisus (vinčesterius, CD-ROM, skenerius). Skirtingai nuo nuosekliuju ST ir ESDI interfeisu, kuriuose informacija iš kaupiklio į kontrolerį ir atvirkščiai perduodama bitas po bito, SCSI gali perduoti duomenis lygiagrečiai, o tai labai padidina duomenu mainu spartą. Yra trys oficialūs SCSI standartai: SCSI-1, SCSI-2 bei SCSI-3. Padidinus mformaciniu liniju kiekį bei taktinį dažnį, atsirado Wide SCSI Fast SCSI, Ultra SCSI, Ultra2 SCSI, Fast Wide SCSI ir Wide Ultra SCSI; Wide reiškia platesnį kabelį (16 bitu vietoje 8), Fast -dvigubai didesnį magistralės dažnį (10 MHz vietoje 5 MHz), Ul-tra – 20 MHz, o Ultra2 – 40 MHz magistralės dažnį.
IDE (Integrated Drive Electronics), kartais dar vadinami ATA-BUS. Valdančioji elektroninė dalis išdėstyta HDD įrenginyje, o ne kontro-leryje, t. y. didesnė kontrolerio komponentu dalis yra kartu su vinčes-terio schemomis. Yra šie ATA sąsajos tipai: ATA-1, ATA-2 arba EIDE (Enhanced IDE,Fast ATA ATA-3 {FastATA-2 ATA-4 {Ultra ATA, Ultra DMA}.
Svarbiausios šiuo metu HDD gamintojos yra firmos IBM, Fujitsu, Seagate, Quantum, Samsung, Maxtor ir kt.

22. LANKSTIEJI MAGNETINIAI DISKAI
Kaupikliais vadinami 3,5″ (kartais dar naudojami ir 5,25″) skersmens diskeliai (Floppy), o ju įtaisus FDD (Floppy Disk Drive) sudaro keturi pagrindiniai elementai: variklis, skaitymo ir rašymo galvutės, galvučiu varikliai ir elektroninės valdymo schemos. FDD variklis pradeda veikti tada, kai į įtaisą įdedamas diskelis. Jį variklis suka pastoviu greičiu: 3,5″ – 300 aps,min, 5,25″ – 360 aps,min. Duomenims įrašyti į diskelį bei jiems skaityti įtaise yra dvi kombinuotosios (galinčios skaityti bei rašyti kiekviena) galvutės. Kadangi diskelis turi du darbinius paviršius, tai galvutės išdėstomos atitinkamai virš ju. Galvučiu slenkamąjį judesį valdo du specialūs varikliai. Elektroninės FDD schemos perduoda signalus atitinkamam kontroleriui.
Diskeliai pagaminti iš plastmasės su magnetine danga, todėl jie dažnai vadinami lanksčiaisiais diskeliais. Iš tikro lanksčiaisiais būtu galima vadinti 5,25″ skersmens diskelius, kuriu informacinė talpa yra nuo 360 KB iki 1,2 MB (2.23 pav.). Jie saugomi popieriniame įdėkle, todėl juos lengva pažeisti, matmenys gana dideli (13,4×13,4 cm), todėl nepatogūs, be to, nedidelė informacinė ju talpa. Dėl šiu priežasčiu labiau paplito 3,5″ skersmens diskeliai (2.24 pav.). Jie nėra lankstūs, nes įdėti į kietą plastmasinį įdėklą, todėl sunkiau mechaniškai juos pazeisti. Pirmiuosiuose 3,5″ skersmens diskeliuose tilpo 720 KB informacijos, dabartiniuose – 1,44 MB.
Formatuojant diskelį, jo magnetinis paviršius paruošiamas informacijai įsiminti ir logiškai suskirstomas į takelius ir sektorius, taip pat įrašomi tamybiniai duomenys. Formatavimo procesas panašus į kietojo disko parengimą. Diskelio talpa apskaičiuojama sudauginant šiuos dydžius: darbiniu paviršiu, takeliu ir sektoriu skaičiu bei vieno sektoriaus talpą. Taip apskaičiuota 3,5″ diskelio talpa yra:
2x80x18x512=1474560 baitu.
Visuose diskeliuose yra specialios išpjovos jiems apsaugoti nuo atsitiktinio įrašymo. Informacijai skaityti ir rašyti magnetinėmis galvutėmis taip pat skirta speciali įdėklo išpjova. Kadangi diskelis įdėkle sukasi, tai galvutės gali peržiūrėti visą jo paviršiu. Skaitymo ir rašymo galvutės FDD įtaisuose (priešingai nei HDD) liečia disko paviršiu. Dirbant su lanksčiaisiais diskeliais, reikėtu laikytis šiu taisykliu:
• diskeliu negalima lankstyti ir pirštais čiupinėti ju darbiniu paviršiu;
• reikia saugoti diskelius nuo magnetinio lauko, kuris gali pakeisti įmagnetinto paviršiaus struktūrą, ir tada prarandama diskelyje saugoma informacija (pavyzdžiui, negalima ilgai laikyti diskeliu šalia AK monitoriaus);
• diskelius reikia laikyti specialiame įdėkle +10°- +53° C tempe-ratūroje;
• diskelius iš įtaiso galima išimti tik tada, kai užgęsta FDD indikatorius; kitaip galima sugadinti diskelio darbinį paviršiu arba skaitymo bei rašymo galvutę.
Dabar, kai programu paketu, duomenu failu, paveikslėliu ir kitu dokumentu apimtis siekia keliolika ir net kelias dešimtis megabaitu, standartinis lankstus diskelis dažnai netinka. Ir talpa jo maža, ir veikia nesparčiai. Tačiau vis dar neturime pripažinto 1,44 MB talpos diskelio nakaitalo, nes kol kas nė vienos firmos siūloma įranga neįgijo visuotinio pripažinimo.
Šiuo metu yra keli nauji konkuruojantys ir tarpusavyje nesude-rinami standartai, turintys pakeisti dabartinį standartinį diskeliu įtaisą.
Sony HiFD (High Capncity Floppy Disk Drive). Jame galima naudoti ne tik specialiai pritaikytus 200 MB talpos diskelius, bet ir dabartmius -1,44 MB talpos. Sony įtaise sujungtos lanksčiojo diskelio ir kietojo disko technologijos. Diskeliu sukimosi greitis 3600 aps,min, duomenu perdavimo sparta panaši kaip 4x spartos CD-ROM įtaise.
lomega Zip įtaise naudojamas tik jam pritaikytas 100 MB talpos diskelis, tačiau jis nesuderinamas su standartiniu diskeliu.
SyQuest EZFlyer, SyQuest SparQ įtaisai panašūs į lomega Zip, tik talpesni (atitinkamai 230 MB ir 1 GB), spartesni ir pigesni, tačiau taip pat nesuderinami su dabartiniais diskeliais.
Dar žinomi SuperDisk LS120 įtaisai, kuriems tinka specialūs 120 MB talpos ir standartiniai diskeliai, taip pat Caleb Technology UHD 144 įtaisai su ju 144 MB talpos diskeliais.

23. KOMPAKTINIAI DISKAI CD-ROM
Iš pradžiu CD (Compact Disk) buvo skirti muzikos mėgėjams, tačiau dabarjiejau yra tapę standartiniais AK elementais. Pagrindinės disku savybės yra šios:
• pasižymi didele informacme talpa;
• tinkamai juos eksploatuojant, patikimi ir ilgaamžiai;
• CD-ROM (Compact Disk Read Only Memory) skirti tik skaityti; į juos vartotojas negali įrašyti informacijos.
CD-ROM įtaisai pagal veikimo principą skiriasi nuo magnetiniu. Užkoduota informacija įrašoma lazerio spinduliu: jis disko paviršiuje isdegina mikroskopines įdubas (Pits), tarp kuriu lieka lazeriu i^eapdorotos sritys. Skaitmeninė informacija čia pateikiama kaitaUojant įdubas (neatspindinčias šviesos) ir neapdorotas sritis (atspindinčias
šviesą). Informacija skaitoma taip pat lazerio spinduliu, kuris, patekęs į atspindiričią šviesą sritį, nukrypsta į fotodetektoriu, o pastarasis fiksuoja jį kaip loginį vienetą; jei spindulys patenka į įdubą, tai jis išsibarsto ir nepatenka į fotodetektoriu, taigi pastarasis fiksuoja loginį nulį.
CD-ROM – tai metalizuotas plastmasinis 110 mm skersmens ir 1,2 mm storio diskas. Viršutinė jo dalis padengta šviesą atspindinčiu aliuminio sluoksniu ir apsauginiu laku. Informacija čia įrašoma ne koncentriniuose bet į spiralės formos takelį, kuris prasideda diskelio centre. Atstumas tarp takeliu yra 1,6 xm, o įdubimu dydis – 0,6
dėl to CD-ROM talpa yra didelė (640 MB). Eksploatacijos metu negalima liesti pirštais disko paviršiaus ir laikyti jį reikia specialiame dėkle.
CD-ROM įtaisai paprastai valdomi per IDE arba SCSI interfeisą bei garso plokštę. Pagrindiniai šiu kaupikliu gamintojai – kompanijos Philips ir Sony yra sukūrusios IS09660 standartą, kuris nustato informacijos saugojimo šiuose kaupikliuose ir prieigos prie duomenu juose metodus. Pagal šį standartą CD-ROM yra panašaus dydžio (5,25″ skersmens) ir to paties formato, kaip ir lankstieji diskeliai. Kalbant apie CD-ROM formatą, reikia pasakyti, kad pirmiausia jame įrašomi tamybiniai duomenys, vėliau – duomenys apie disko loginę struktūrą ir disko turinio lentelė VTOC (Volume Table of Contents). CD-ROM formatai yra įvairūs:
• Single Session CD-ROM – į juos inforrnacija įrašoma tik vieno technologinio proceso metu;
• Multi Session CD-ROM – į juos gali būti įrašoma papildoma infor-macija kito proceso metu. Šiuo atveju gali būti kalbama apie Kodak Photo CD-ROM formatą kokybiškoms fotografijoms ir paveiks-lėliams saugoti bei firmu Philips, Sony ir Microsoft CD-ROM-XA (eXtended Architecture) formatą grafikos, teksto ir garso duomenims saugoti.
Be paprastu CD-ROM kaupikliu, žinomi taip pat įrašantieji CD-R (Recordable), kuriuose telpa apie 650 MB informacijos ir CD-RW (Reivritable), kuriuose daug kartu galima perrašyti informaciją.
Pirmieji CD-ROM kaupikliai duomenis skaitydavo 150 KB,s sparta, o disko sukimosi greitis buvo nuo 500 iki 225 aps,min. Tobulėjant kompiuteriams, pradėti gaminti dvigubos spartos CD-ROM įtaisai buvo pažymėti 2X. Vėliau disku sukimosi greitis didėjo: atsirado 4X,6X, 8X, 12X, 16X, 24X ir 32X spartos įtaisai. Pavyzdžiui, 32X spartos įtaisuose diskas sukamas pastoviu 6890 aps,min greičiu, o skaitymo sparta siekia 4,8 MB,s. Dabar vis daugiau kalbama apie skaitmeninius, talpinančius nuo 4,7 iki 17 GB informacijos, diskus DVD (Digital Vcrsatile Disc). Manoma, kad jie įgys tokį pat populiarumą, kaip ir CD-ROM.
Magnetiniai-optiniai diskai
Šie kaupikliai (2.25 pav.) dar vadinami Floptical (Floppy Disk + Op-tical Disk) diskais. Informaciją iš ju galima skaityti ir ją įrašyti. Duomenys į magnetmius-optimus diskus įrašomi magnetiniu lauku ir lazerio spinduliu, nes disko paviršius padengtas tokia magnetine medžiaga, kuri įprastinėmis salygomis negali būti permagnetmta, o tai įvyksta tik kaitinant lazeriu. Informacija skaitoma optiniu būdu. 3,5″ skersmens magnetiniu optiniu disku talpa yra 650-680 MB, o 5,25 – net 2,6 GB. Manoma, kad juose esanti informacija saugoma patikimiau, negu magnetinėse laikmenose, kadangi jai ištrinti reikia pnlyginti aukštos temperatūros.

24. Išoriniai AK įtaisai. Išoriniu AK įtaisu interfeisai.
Visu pirma reikia pasakyti kad, skirtingai nuo didžiuju kompiuteriu ir minikompiuteriu, kuriuose išoriniais įtaisais laikoma visa, kas yra už centrinio procesoriaus ir operatyviosios atminties ribu, AK iŠoriniai įtaisai – tai tie įtaisai, kurie konstrukciškai yra už sisteminio bloko ribu, todėl, pavyzdžiui, magnetiniai kaupikliai ar CD-ROM įtaisai nėra išoriniai įtaisai.
Svarbiausi įvesties ir išvesties įtaisai – klaviatūra, pelė, monitorius ir spausdintuvas yra būtini AK komponentai. Jie turi būti įjungti į sistemą taip, kad visi įvedamieji į kompiuterį duomenys būtu tinkamai interpretuojami ir apdorojami, o išvedamieji rezultatai atitiktu išvesties įtaisu specifikaciją. Konkretaus iŠorinio įtaiso ryšį su centriniu procesoriumi ir kitais AK komponentais palaiko interfeisas (Inter-face). Jį sudaro elektrmiu ir laikinu parametru, valdymo signalu visu-ma, duomenu mainu protokolas bei įtaiso prijungimo prie sistemos ypatumai. Atskiru AK komponentu interfeisai yra standartiniai ir tarpusavyje suderinti; kitais atvejais interfeisams suderinti (pavyzdžiui, sisteminės magistralės ir vinčesterio) naudojami kontroleriai. Be to, naudojami tarpiniai standartiniai – lygiagretaus bei nuoseklaus duomenu perdavimo interfeisai. Jie būtini svarbiausiu išoriniu įvesties bei išvesties įtaisu darbui. Fiziškai ju prievadai išoriniams įtaisams prijungti išdėstomi užpakalinėje sisteminio bloko korpuso sienelėje. Lygiagretaus bei nuoseklaus duomenu perdavimo interfeisai reikalingi tam pačiam tikslui – duomenu mainams ir ryšiams tarp sisteminės plokštės ir išoriniu įtaisu.
Lygiagrečiuoju ryšiu duomenu bitai perduodami ne nuosekliai vienas paskui kitą, o vienu metu po 8 bitus (1 baitą). Toks ryšys naudojamas ir vidinėje PC sistemoje, todėl lygiagrečiojo perdavimo kabelis yra sto-resnis (pavyzdžiui, spausdintuvo) negu nuosekliojo (pavyzdžiui, pelės). Lygiagrečiojo duomenu perdavimo kabelis turi bent 8 laidininkus kuriu kiekvienas gali perduoti 1 bitą. Tačiau iš tikruju kabelyįe tu laidininku yra kur kas daugiau (pavyzdžiui, 36). Aišku, turi būti ir tokie laidinm-kai, kuriais abi pusės perduoda informaciją apie savo būklę. Pavyzdžiui, signalas STROBE praneša spausdintuvui, kad PC siunčia per duomenu Imij’ą 1 baitą informacijos, ir spausdintuvas gali spausdinti vieną simbolį Signalas BUSY praneša AK, kad spausdintuvas užimtas ir apdoroja turimus duomenis. Tik juos apdoroj’ęs spausdintuvas praneša, kad yra pasirengęs priimti naują informaciją ir t.t. Kitais kabelio laidininkais perduodami kontroliniai signalai, pavyzdžiui, kad baigėsi popierius ir t.t. Dažmausiai prie lygiagrečiojo interfeiso jungiamas spausdintuvas todel mterfeiso prievadas žymimas LPT (Line Printer). Duomenu mamu greitis – 1 MB,s. Lygiagretusis interfeisas naudojamas ir duomenu mamams tarp dvieju AK.
Nuoseklujį interfeisą naudoja daugiau išormiu įtaisu. Tokiu atveju atskiri bitai perduodami arba priimami nuosekliai vienas paskui kitą be to, duomenu mainai gali vykti dviem kryptimis. Įtaisai, kurie vykdo duomenu mamus, turi laikytis bendro protokolo taisykliu, nustatančiu duomenu mainu tvarką (eiliškumą). Cia duomenu mainu sparta ma-tuojama specifiniais vienetais – bodais arba bitais per sekundę ir eali būti 1200, 2400, 4800, 9600,19200 bodu. Duomenu srautai atskiriami vadinamosiomis tarnybinėmis žinutėmis: pradinis bitas (Start bit) ir paskutmis bitas (Stop bit). Šios žinutės rodo perduodamu duomenu Ditu srauto pradžią ir pabaigą. Šitaip perduodančiojo įtaiso darbas
-mchromzuojamas su gaunančiojo įtaiso darbu. Nuosekliojo interfeiso Prievadas žymimas COM santrumpa.
Naujose sistemose atsiranda tiek lygiagrečiojo, tiek nuosekliojo Prievado pakaitalas. Jis vadinamas universaliąja nuosekliąja sąsaj-a
USB (Universal Serinl Bus). USB gali valdyti klaviaturas, peles, monitorius ir t.t, o duomenu perdavimo sparta siekia 12 MB per sekundę.

25. DUOMENŲ IŠVEDIMO. ĮTAISAI ASMENMIO KOMPIUTERIO VAIZDO SISTEMA
Svarbiausias informacijos išvedimo įtaisas yra informaciją ekrane vaizduojantis monitorius. Signalus (simbolius, skaičius, grafinius vaizdus), kuriuos gauna monitorius, formuoja elektroninė schema -vaizdo plokštė. Šie du AK komponentai turi būti optimaliai suderinti.
Monitorius ir vaizdo plokštė gali dirbti dviem režimais: tekstiniu AN (Alphanumeric) ir grafiniu APA (All Points Adressable). Dirbant tekstiniu režimu ekranas suskirstomas eilutėmis ir stulpeliais, o vieno simbolio poziciją sudaro taškeliu matrica. TaŠkelis, arba pikselis, yra minimalus ekrano vaizdo elementas (Picture Element). Tik grafiniu režimu galima atskirai valdyti kiekvieną ekrano taškelį, taigi jame galima vaizduoti įvairias geometrines figūras. Kuo daugiau taškeliu telpa ekrane, tuo didesnė jo skiriamoji geba (Resolution). Didesnė skiriamoji geba leidžia ekrane parodyti daugiau informacijos.
Vaizdo plokštės. Siuo metu yra apie 30 įvairiu vaizdo plokščiu tipu bei modifikaciju, kurios skiriasi konstrukcija, parametrais bei standartais. Trumpai peržvelgsime ju raidą.
MDA (Monochrome Display Adapter) plokštės buvo sukurtos IBM firmoje. Jas naudojant, monitorius galėjo vaizduoti tik dvi spalvas (žalią ir juodą arba baltą ir juodą). Sios plokštės dirbo tik tekstiniu;
režimu. Vaizdą ekrane sudarė 80 stulpeliu ir 25 eilutės (720×350 taš-] keliu). Vienam simboliui buvo skirta 9×14 taškeliu matrica (720,80=9 ir 350,25=14). Tokios skiriamosios gebos, kurią užtikrino MDA plokštė, pakako tekstui apdoroti ir skaičiuoti su elektroniniu lenteliu programa. Grafinės programos tuomet dar nebuvo paplitusios. Šiu plokščiu vaizdo atminties dydis – nuo 64 bitu iki 128 KB. Šiuo metu MDA vaizdo plokštės jau nebenaudojamos.
CGA (Color Graphics Adapter) vaizdo plokštę taip pat sukūrė IBM:
firma, kad būtu galima monitoriaus ekrane vaizduoti grafinę ir spalvotą informaciją. Ši plokštė grafiniu režimu užtikrina dve]0p^ skiriamąją gebą: 640×200 taškeliu dvieju spalvu bei 320×200 taškeliu;
keturiu spalvu vaizdą. Dirbant tekstiniu 80 stulpeliu ir 25 eilučiu režimu, vieno simbolio taškeliu matrica yra 8×8. Vaizdo atminties dydis – 128 KB.
HGC (Hercules Graphics Cnrd) vaizdo plokštę sukūrė firma Hercu-les. Ši plokštė užtikrina 720×348 taškeliu skiriamąją gebą grafiniu režimu, o tekstiniu režimu simbolio matricos dydis yra 9×14 taškeliu. Vaizdo atminties dydis – 128 KB. Skirtingai nuo ankstesniu vaizdo plokščiu, Hercules leidžia įsiminti simbolius su įvairiais požymiais (mirkčiojimas, pabraukimas, ryškumas).
EGA (En1wnced Gmphics Adapter) – tai pirmoji vaizdo plokštė, leidžianti patogiai derinti skiriamąją gebą ir spalvas (16 spalvu). Tipinė EGA plokščiu skiriamoji geba – 640×350 taškeliu, o simbolio matricos dydis -8×14 taškeliu. Vaizdo atminties dydis yra nuo 128 bitu iki 512 KB.
VGA (Video Graphics Array) vaizdo plokštės pasirodė 1987 metais (IBM). Siuo metu jos laikomos standartinėmis. Tobulėjant visai AK techninei bei programinei įrangai, jau sukurtos naujos VGA plokščiu modifikacijos, pavyzdziui, SVGA (Super VGA) ir HiRes VGA (High Resolution VGA). Vaizdo plokštes gamina labai įvairios kompaniios (ATI, ASUS, Diamond, Matrox).
Standartmė VGA plokštė užtikrina 640×480 taškeliu skiriamąją gebą su 16 spalvu. Tačiau tai dar nėra riba, nes galimi 256 atspalviai, tik tai priklauso nuo turimos vaizdo atminties dydžio (256 KB, 512 KB, 1 MB ir daugiau). SVGA modifikacija sukurta specialiai grafinėms programoms Standartinė SVGA skiriamoji geba – 800×600 taškeliu. Spalvu skaičius priklausomai nuo vaizdo atminties dydžio gali būti toks:
• 256 KB – 16 spalvu;
• 512 KB – 256 atspalviai;
• 1 MB – 32768 atspalviai, Hi Color režimas; 65536 atspalviai, Real Color režimas; 16,7 mln. atspalviu, True Color režimas.
HiRes VGA modifikacija – tai didelės skiriamosios gebos stan-dartas, kuriame šis dydis siekia 1024×768 taškelius.
Kartu su VGA vaizdo plokštėmis dabar dažnai naudojamos Papildomos grafinės plokštės (Accekrator). Kadangi pastaruoju metu abai paplito įvairios programos su grafiniu vartotojo interfeisu, tarp ]u ir Wmdows sistema, tai sistemine magistrale nuolat perduodami “^zmiski duomenu srautai. Centrinis procesorius turi ne tik apdoroti
šiuos duomenis,bet ir vykdyti įvairias komandas grafiniams vaizdams kurti. Tai ženkliai sumažina AK našumą. Grafiniai greitintuvai yra arba atskira plokštė, arba pagrindinės plokštės dalis, turinti nuosavą specializuotą procesoriu, kuris išlaisvina CPU nuo kai kuriu komandu ir pats jas vykdo. Grafinis procesorius naudojamas sudėtingiems tašku ir grafiniu objektu vaizdams apskaičiuoti. Grafiniai greitintuvai turi savo vaizdo atmintį, kurioje įsimenami vaizdai. Kuo didesnės talpos yra ši atmintis, tuo daugiau spalvu ir tašku pateikiama ekrane ir padidinamas duomenu persiuntimo greitis. Kaip pavyzdį galima paminėti 3Dfx Interactive kompanijos Voodoo Graphics ir Voodoo 2 mikroschemas, kurios suvaidino svarbu vaidmenį gerinant trimačiu vaizdu (3D) apdorojimo spartą ir kokybę.
Monitoriai. Šiuo metu yra didelė monitoriu įvairovė, tačiau dar visai neseniai pagrindiniai informacijos išvedimo įtaisai buvo skaitmeniniai monitoriai TTL (Transistor Tmnsistor Logic). Čia turime omenyje nespalvotus monitorius su MDA arba Hercules tipo vaizdo plokštėmis. Vėliau atsirado vadinamieji skaitmeniniai RGB monitoriai (Red-Green-Blue – raudona-žalifl-mėlyna), komplektuojami su EGA vaiz-do plokšte. Jie gali dirbti tiek spalvotu, tiek nespalvotu režimu. Spal-viniai signalai iš vaizdo plokštės į skaitmeninį monitoriu perduodami atskirais laidininkais skaitmenu pavidalo.
Kita monitoriu rūšis – analoginiai, dirbantys kartu su VGA vaizdo plokštėmis. Pagrindinis ju skirtumas nuo skaitmeniniu – informacijos apie spalvas perdavimo iš vaizdo plokštės į monitoriu būdas. Signalai į analoginį monitoriu perduodami skirtingo dydžio įtampa.
Monitoriai vienas nuo kito taip pat skiriasi vaizdo kūrimo būdu. Daugelis šiuolaikiniu AK turi elektroninio vamzdelio monitorius (2.26 pav.). Ju veikimo principas mažai kuo skiriasi nuo paprasto televizoriaus ekrano. Elektronu srautas iš elektroninio vamzdelio patenka į ekraną, padengtą liuminescencine medžiaga, ir sukelia jo švytėjimą. Elektronu srautas savo kelyje sutinka papildomus elektro-dus: moduliatoriu, kuris reguliuoja elektronu srauto intensyvumą bei su juo susijusį vaizdo ryškumą, ir kreipiančiąją sistemą elektronu srauto krypčiai pakeisti.
Kaip jau žinome, bet kokį vaizdą monitoriaus ekrane sudaro daugybė taškeliu. Elektronu srautas periodiškai skenuoja visą ekraną. Skenavimo ciklo metu spindulys juda zigzagais nuo virŠutinio kairiojo kampo iki apatinio dešiniojo. Moduliatorius, į kurį patenka vaizdo signalas, keičia šviesos dėmės ryškumą ir sukuria tam tikrą matomą vaizdą. Visas vaizdas formuojamas dviem etapais: pirmiausia atgaminami nelyginiu (1, 3, 5 ir t. t.) eilučiu kadrai, po to – lyginiu. Tie periodai, kuriu metu elektronu srautas perskenuoja visą ekraną, nuolat kartoj-asi. Taigi formuojant vaizdus svarbus parametras yra kadru kaita. Zmogaus akis priima vaizdu pasikeitimą kaip nenut-rukstantį judėjimą, vykstantį ne mažesniu kaip 20-25 Hz dažniu. Pagal šį rodiklį parenkamas ir vaizdo (kadru kaitos) dažnis. Kuo jis didesnis, tuo^pastovesnis vaizdas gaunamas ekrane (mažesnis mirgėjimas) ir mažiau pavargsta akys. Geru monitoriu vaizdo dažnis yra 75-85 Hz ir siekia 120 Hz.
Spalvoto monitoriaus vaizdo formavimo principas iš esmės yra toks pats. Visos spalvos bei atspalviai gaunami sudedant (sumaišant) tris sviesos srautus, pavyzdžiui, raudoną, žalią ir mėlyną. Gaunamas atspalvis priklauso tik nuo maišomu spalvu intensyvumo santykio. bpalvoto monitoriaus elektroniniame vamzdelyj-e yra trys elektrodai su atskiromis valdymo schemomis, o vidinis ekrano paviršius padengtas triju spalvu liuminoforu (liummescencme medžia?a)-raudona – R (Red), mėlyna – B (Blue) ir žalia – G (Green). Kiekvienas elektrodas siunčia elektronu srautą tik į atitinkamos spalvos ekrano
sritį. Tam tikslui spalvotasis kineskopas turi specialią kreipimo sistemą. Liuminoforo taškeliu dydis priklauso nuo ekrano dydžio ir skiriamosios gebos. Jeigu ekranas mažas, o jo skiriamoji geba didelė, reikės tankiau išdėstyti liuminoforo grūdelius. Vaizdo tikslumas ir ryškumas monitoriuje bus tuo didesnis, kuo mažesni liuminoforo taškeliai (Dot Pitch) ant vidinio ekrano paviršiaus. Skirtingu modeliu monitoriuose šiu taškeliu dydžiai yra nuo 0,41 iki 0,25 mm. Geresniuo-se modeliuose šis diapazonas siauresnis – ne daugiau kaip 0,28 mm. Taškelio dydis nustatomas paprastai. Pavyzdžiui, 14″ monitoriaus ekrano plotis yra -265 mm. Jeigu jis dirba 640×480 taškeliu režimu, tai būtina, kad vienoje eilutėje tilptu 640 liuminoforo taškeliu. Ju dydis turi būti ne didesnis nei 0,41 mm (265,640=0,41).
Didelę įtaką ekrano kokybei turi liuminoforo savybės, kurios priklauso nuo jo cheminės sudėties. Pigiu ir nekokybišku liuminoforu dalelės, sužadintos elektronu srautu, nors ir pradeda švytėti, bet grei-tai gęsta. Iš tikruju dalelės turi švytėti tol, kol elektronu srautas skenuoja visą ekraną. Vadinasi, minimalus liuminoforo taškeliu švytėjimo laikas turi būti ne trumpesnis už vaizdo kadru kaitos periodą,1. y. ~20 ms. Neįvykdžius šios sąlygos, vaizdas ekrane pradės mirgėti.
Svarbiausios monitoriaus charakteristikos yra šios:
• monitoriaus ekrano įstrižainė. Šiuo metu labiau paplitę ekranai su 15″ įstrižaine, bet naudojami 17″, 20″ ir didesni ekranai. Profe-sionaliam darbui su leidybinėmis ar automatinio projektavimo sistemomis geriau turėti didesnį – 20″ arba 21″ ekraną;
• skiriamoji geba. 15″ monitoriai gali užtikrinti 1280xl024, 17″ -1600xl200, o 20″ ir didesni – 1800×1440 ar 1920×1200 taškeliu skiria-mąją gebą;
• kineskopas. Jo tipas nustatomas pagal tinklelį, naudojamą vaizdo ryškumui pagerinti. Kineskopai su specialiu tinkleliu šviesos tašku vietai apibrėžti žymimi FST (Flat Scfuare Tube). Patobulintas taškinio tinklelio variantas yra CromaClear tinklelis. Kiti kineskopai (Diamondtron, Trinitron tipo) turi groteles, sudarytas iš daugybės liniju. Tokiu groteliu privalumas – ryškesnis vaizdas ir smulkiu detaliu fokusavimas;
• vaizdo iškraipymai. Aišku, kad blogas tas monitorius, kuriame apskritimas vaizduojamas kaip stačiakampis ar elipsė. Tačiau
šiuolaikiniuose monitoriuose tokiu dideliu iškraipymu nepasitaiko, nebent jeigu vaizdas reguliatoriais per daug ištempiamas aukštyn, žemyn, į dešinę ar į kairę;
• monitoriaus naudojama galia. 14″ monitoriaus naudojo apie 60 W elektros energijos, dabartiniai – 80-135 W;
• apsauga nuo atspindžiu (blyksniu). Pageidautina, kad monito-rius turėtu specialią dangą, likviduojančią atspindžius. Tam tikros cheminės sudėties danga užpurškiama ant ekrano, ir ant jos patekusi šviesa negali atsispindėti, todėl blyksniu nesusidaro. Ekranai su šia danga yra melsvo atspalvio, o j’eigu dangos nėra, reikėtu naudoti apsauginius filtrus;
• apsauga nuo spinduliavimo. Medicininiai tyrimai parodė, kad monitorius dirbdamas spinduliuoja, o tai kenkia žmogaus sveikatai. Spinduliavimo spektras gana įvairus: rentgeninis, irifraraudonasis, elektromagnetinis. Be to, besikaupiantys ant ekrano elektrostatiniai krūviai taip pat neigiamai veikia žmogaus savijautą. Apsaugai nuo šiu reiškiniu buvo naudojami tmklelmiai, plėveliniai arba stikliniai filtrai. Dabar labiau paplitę mažiau spinduliuojantys monitoriai. Tai vadinamieji LR (Low Radiation) monitoriai, atitinkantys specialiu standartu MPRII, TC092, TC095 reikalavimus.
leškantys geriausiu monitoriu tradiciškai renkasi Sony, Mitsubishi, NEC ar kitokio šios rinkos giganto produkciją. Kitos kompanijos -monitoriu gamintojos yra: ViewSonic, ADI, DAEWOO, Samsung ir t.t.
Kompanija Sony pagamino naują 21″ įstrižainės visiškai plokščio kineskopo FD (Flnt Display) monitoriu. Nuotolis tarp ekrano taškeliu sumažintas iki 0,22 mm, o skiriamoji geba – 1800×1400 taškeliu.
Be tradicinio elektroninio vamzdelio, yra skystuju kristalu bei dujinės plazmos ekranai. Skystųjų kristalu monitoriai LCD (Licjiiid Crystnl Display, 2.27 pav.) sudaryti iš dvieju stikliniu plokšteliu, tarp kuriu yra skystuju kristalu masė. Skystieji kristalai, paveikti elektros krūviu, gali keisti savo optinę struktūrą bei savybes. Elektrinio lauko veikiami, jie keičia orientaciją ir skirtingai atspindi šviesą, todėl galima juos naudoti informacijai pavaizduoti. Dėl mažu matmenu ir nedidelio energijos poreikio LCD monitoriai naudojami nešiojamuosiuose Laptop tipo kompiuteriu modeliuose. Kadangi kristalai juda ribotu greičm, tai greita vaizdu kaita LCD ekranuose beveik neįmanoma.
Pavyzdžiui, greitai traukiant pelę, LCD ekrane jos žymeklis tiesiog išnyksta. Turi praeiti šiek tiek laiko, kol jis atsiranda kitoje ekrano vietoje. Kitas šiu ekranu trūkumas yra tas, kad vaizdas ir jo ryškumas bei aiškumas labai priklauso nuo žiūrėjimo kampo. Tik žiūrint į ekraną stačiu kampu regimas kokybiškiausias vaizdas. Žiūrint įstrižai, tam tikroje padėtyje galima pamatyti tik sidabrmį ekrano paviršiu, o vaizdas visiškai pradingsta. Be to, skystieji kristalai nešvyti, todėl reikia papildomo (Backlight) arba gero išorinio apšvietimo.
Dujinės plazmos monitoriai neturi skystuju kristalu monitoriu trūkumu. Dujinės plazmos ekraną taip pat sudaro dvi stiklinės plokštelės, tarp kuriu yra duju mišinys. Tam tikros šiu duju dalelės, veikiamos elektriniu impulsu, švyti. Tokiu monitoriu negalima naudo-ti elementais maitinamuose nešiojamuosiuose AK, nes jie suvartoja gana daug energijos.

31. PROGRAMAVIMO SISTEMOS, PROGRAMAVIMO ESMĖ?
Programavimo sistemos, tai programavimo kalbų ir programavimo priemonių bei iškvietos sekų visuma, leidžianti kurti programas ta kalba ir jas vykdyti. Programavimo priemonės – tai transliatorius (kompiliatorius arba interpretatorius), ryšių redaktorius, vykdymo sistema, standartinių programų biblioteka. Transliatorius – tai programa, keičianti vienos kalbinės pateikimo formos informaciją kitos kalbinės pateikimo formos lygiagrečia informacija, tinkamesne apdoroti esamomis sąlygomis. Tai kuopinis interpretatoriaus ir kompiliatoriaus pavadinimas. Kompiliatorius – tai programa, aukštojo lygio pradine kalba parašytą programą perdirbanti arba transliuojanti į objektinį modulį, kuris apdorojamas kaip programinis vienetas. Interpretatorius – tai programa, nuosekliąja seka transliuojanti užklausos arba programos komandas ir jas vykdanti. Jis nekeičia programos teksto įkroviniu moduliu. Programos modulis – tai sintaksės požiūriu sutvarkyta ir sąlygiškai nepriklausoma programos dalis, kurią įkroviklis, kompiliatorius arba transliatorius traktuoja kaip savarankišką vienetą. Skiriamos trys programinių modulių formos: pirminis modulis – programos modulis pirmine programavimo kalba; objektinis modulis – tai programos modulio asembliavimo arba kompiliavimo rezultatas, tinkamas apdoroti saitų (ryšių) redaktoriais; tai pirminės programos modulio transliavimo rezultatas; įkrovinis modulis – arba absoliutusis modulis, kuris paruoštas vykdyti su absoliučiais adresais, arba kėlusis modulis, galintis būti įkrautas į bet kurią atminties sritį. Visi jo santykiniai adresai turi vieną bendrą atskaitos tašką – bazę. Įkroviklis santykinius adresus pakeičia absoliučiaisiais. Norint įvykdyti programą, ją atitinkantis įkrovinis modulis turi būti įkrautas į OA ir nustatyti absoliutūs adresai. Šį darbą atlieka įkroviklis – speciali įkrovimo programa, kuri dažniausiai priskiriama OS pragramų grupei. Todėl įkrovinis modulis turi tenkinti naudojamos OS reikalavimus. Kitaip sakant, programa nuo jos pradinio teksto, kurį sudaro programuotojas, iki to pavidalo, kuris gali būti tiesiogiai vykdomas kompiuterinėje sistemoje, patiria tam tikrą skaičių transformacijos žingsnių, po kiekvieno iš jų įgydama vis didesnę priklausomybę nuo OS savybių. Programavimo esmė yra ta, kad pirmiausia vartotojas suformuluoja tikslą ar idėją (tai vadinam sistemų analize), kuri išreiškiama rašant programą programavimo kalba. Tokia programa turi būti paversta mašininiais kodais. Programavimo kalbos taisyklės ir apribojimai daro įtaką tiek programos rašymui, tiek transliavimo procesui. Taisyklės nusako, kokie sakiniai ir kokia forma gali būti naudojami programoje. Programos, atliekančios tuos pačius veiksmus, bet parašytos skirtingomis programavimo kalbomis, naudoja skirtingas komandas ir skirtingą sintaksę. Būsimosios sistemos ar atskirų programų kontūrus kuria vadinamieji sisttemų analitikai – aukštos kvalifikacijos specialistai, kurių darbo rezultatas – detalūs reikalavimai būsimosioms programoms, kuriuos vėliau bando įgyvendinti programuotojai.

32. PROGRAMAVIMO KALBŲ KARTOS IR JŲ VYSTYMOSI TENDENCIJOS?
Pirmoji karta – tai mašininė kalba. Tai vidinė programavimo kalba, skirta konkrečiam kompiuteriui. Programuotojas turi labai smulkiai nurodyti atliekamus veiksmus, kurių turinys labai priklauso nuo fizinių ir loginių kompiuterio sandaros ypatumų. Šios programos netinkamos naudoti kituose kompiuteriuose (dabar išvis nebenaudojamos). Antroji karta – Asemblerio kalbos. Kartu su programavimo kalba yra sukuriamos specialios programos, pavadintos Asembleriais ir Įkrovikliais, kurios transliuoja asemblerio kalba parašytą programą į mašininę kalbą. Transliavimo metu visi sutartiniai operacijų vardai paverčiami ekvivalentiškais mašininės kalbos kodais. Asembleriai atlieka ir tokias funkcijas kaip sintaksės ir kai kurių loginių klaidų paieška. Trečioji karta – tai aukšto lygio kalbos. Jos žymiai palengvina programuotojų darbą, nes daug techninių operacijų paprasčiausiai sujungiamos į paprastus kalbos sakinius, kurie atstoja kelias dešimtis mašininių ar asemblerio komandų. Trūkumas tas – kad kompiuteriai, turintys skirtingus centrinius procesorius, turi skirtingą vidinę mašininių komandų sistemą. Todėl kyla problemų norint naudoti tas pačias programas skirtingo tipo kompiuteriuose. Todėl nors buvo sukurta daug aukšto lygio programavimo kalbų, tačiau paplito tik nedaugelis. Nuo 1958 paplito Fortran kalba, skirta matematiniams uždaviniams spręsti, 1960 m. oficialiai paskelbta Algol 60 kalba. Šios kalbos pagrindu sukurta ir 1971 m. pasirodžiusi Pascal kalba. 1965 m. pasiūlyta Basic kalba, tapusi pagrindine programavimo kalba pirmuosiuose AK. Minėtose kalbose uždavinio sprendimo algoritmas užrašomas operatorių (algoritmo žingsnių) seka, kur kiekvienas operatorius aprašo atitinkamą veiksmą. Pagrindinis šių kalbų trūkumas tas, kad reikia gana smulkiai nurodyti, kaip duomenys bus apdoroti. Ketvirtosios kartos kalba (4GL)– tai užklausų ir ataskaitų generatoriai. Užklausų kalba – tai spec paskirties kalba, vartojama gaunant greitą atsakymą į klausimą, pateiktą duomenų ieškant duomenų bazėje (pvz. SQL). Ataskaitų generatoriai – tai specialios paskirties kalbos, skirtos įvairių formų ataskaitoms gauti ir rezultatams jose pateikti. Vartotojui tereikia nurodyti ataskaitos formą ir atsakyti į klausimus, bei nurodyti jos gavimo sąlygas. Generatorius pagal šią informaciją generuoja ataskaitų programas, ir jos vėliau gali būti panaudotos pakartotinai. Nors 4GL kalbos naudingos tiek programuotojams, tiek vartotojams, bet yra keletas priežasčių, dėl kurių jos visiškai neatstos trečiosios kartos kalbų: 1) ženklus įdėto į anksčiau sukurtus produktus darbo kiekis; perdaryti daugelio senų produktų neapsimoka. 2) trečiosios kartos kalbos turi platesnes galimybes, kai reikia atnaujinti seną sistemą. 4GL negali būti efektyviai vartojamos, kai sudėtingi duomenų formatai ar sudėtinga uždavinio logika. 3) kiekviena programavimo kalba, kad ir kurios kartos ji būtų, sprendžia tik dalį didesnės sistemos kūrimo ir jos naudojimo problemų. 4) masiškai perėjus prie 4GL, reikėtų naujų kaštų PĮ (program. įranga)įsigyti ir personalui mokyti. Apie kitas tendencijas pažiūrėti 155-159psl.

33. TAIKOMOSIOS PROGRAMOS. TAIKOMŲJŲ PROGRAMŲ PAKETAI.
Taikomoji programa – tai programa konkrečiam vartotojo uždaviniui spręsti. Laikui bėgant išryškėja universalių uždavinių rinkiniai, reikalingi tam tikroms vartotojų grupėms. Todėl tokių universalių uždavinių taikomosios programos sujungiamos į programų kompleksus. Jie kuriami ne vienam objektui, o rinkai, ir juos gali įsigyti atskiri vartotojai ar organizacijos. Nuo 1960 metų tokius tarpusavyje susietų programų kompleksus pradėta vadinti taikomųjų programų paketais (TPP). Griežtos ribos tarp taikomosios programos ir TPP nėra. Nes bet kuris TPP gali būti nagrinėjamas kaip taikomoji programa. Tačiau perėjimas prie TPP – tai perėjimas į naują PĮ kokybę; bet kuri taikomoji programa negali būti laikoma TPP, jei ji nėra universali, išbaigta ir įforminta kaip vartoti parengtas produktas kartu su dokumentacija. TPP – tai programų ir kreipties į jas priemonių rinkinys tam tikros klasės uždaviniams spręsti. Pirmieji TPP buvo sukurti dideliems universaliems kompiuteriams. Sprendžiami tuo metu TPP uždaviniai – tai planavimo, matematinio modeliavimo, statistinės analizės ir kiti uždaviniai, pasižymintys intensyviais skaičiavimais. Tokių TPP apimtis gana didelė, naudojimas reikalauja specialių žinių, o kaina siekia šimtus tūkst dolerių. Žymesnieji šios klasės TPP atstovai – statistinio duomenų apdorojimo ir matematinio modeliavimo paketai BMDP, SAS, tinklinio planavimo paketas PERT, duomenų bazių valdymo sistemos ADABAS, IDMS ir kiti. Išplitus asmeniniams, TPP įgijo kokybiškai naują pavidalą, nes jų kūrėjai savo produktus turėjo perorientuoti į masinio vartotojo rinką ir atitinkamai spręsti su produkto patrauklumu, įsisavinimo ir priežiūros lengvumu susijusius klausimus. Susiformavo ir naujos TPP klasės, orientuotos į masinio vartotojo atliekamus darbus ir sprendžiamas problemas. Dabartinėje TPP įvairovėje galima rasti didelį programinių priemonių diapazoną – nuo elementarių žaidimų iki sudėtingų profesionalių sistemų. Pagrindinės plačiam vartojimui skirtų TPP grupės yra šios:
Tekstų redaktoriai. Tai populiariausia TPP grupė. Tekstų redaktoriai neaukštos kvalifikacijos vartotojui suteikia galimybę kurti dokumentus ir kitokius tekstus, juos redaguoti, apipavidalinti ir atlikti daug kitų pagalbinių funkcijų. Šiuo metu egzistuojantys tekstų redaktoriai – tai lyg individualios leidybinės sistemos, kurios suteikia vartotojams galimybę sukurti profesionaliai atrodančius tekstus savo pastangomis, panaudojant įvairius išdėstymo šablomus, šriftus, grafinius vaizdus, kombinuojant tekstą su grafikais, paveikslėliais, lentelėmis. Populiariausi šiuo metu yra Microsoft Word for Windows, Word Perfect, Ami Professional, MacWrite ir kt. Visi jie teikia plačias teksto kūrimo ir redagavimo galimybes, veikia WYSIWYG režimu, gali konvertuoti tekstus iš kitomis priemonėmis sukurtų formatų ir atlieka daug kitų funkcijų.
Elektroninės lentelės. Tai daugiausia ekonomistų darbui skirti paketai, kurie duomenis vaizduoja tame darbe dažniausiai sutinkama lentelės forma. Duomenys lentelėje sujungiami matematinėmis formulėmis, ir paketo programos šiuos skaičiavimus atlieka automatiškai. Tai bene svarbiausia elektroninių lentelių savybė, kuri leidžia neaukštos ir vidutinės kvalifikacijos vartotojui labai nesunkiai išbandyti daugelį skaičiavimo variantų, imituoti galimas situacijas, atsakyti į klausimus “kas būtų, jeigu.”. Vienas pirmųjų elektroninių lentelių paketų buvo paketas VisiCalc, sukurtas minikompiuteriams, o vėliau perkeltas į asmeninius kompiuteriams. Vėliau pasirodė ir paplito paketai SuperCalc, Lotus 1-2-3, Borland Quattro, Microsoft Excel ir kt. Dabartiniuose elektroninių lentelių paketuose greta automatinio skaičiavimo galimybių yra galingos grafinės priemonės duomenims vaizduoti įvairių grafikų ir diagramų pavidalu, įvairios tiesinių, statistinių ir kitų matematinių metodų funkcijos, duomenų sąryšio ir transformavimo funkcijos, rezultatų įforminimo funkcijos.
Duomenų bazių valdymo sistemos. Šio tipo sistemos pasirodė jau didžiuosiuose mainframe tipo kompiuteriuose, o vėliau, paplitus AK, buvo sukurtos ir šiai skaičiavimo technikos klasei. AK skirtos duomenų bazių valdymo sistemos buvo ne tokios galingos kaip didžiųjų kompiuterių sistemos, tačiau aiškesnės, paprastesnės ir patogesnės naudoti asmeninėse informacinėse technologijose ar kompiuterizuotose darbo vietose. Žymesni šio klasės paketų atstovai (Ashton-Tate Dbase, Microsoft Access ir FoxPro, Borland Paradox, Clarion Professional Developer, kompanijų Oracle ir Informix duomenų bazių valdymo programinių priemonių šeimos) greta duomenų bazės valdymo funkcijų teikia ir projektavimo priemones, kuriomis galima kurti įvairaus sudėtingumo taikomuosius uždavinius.
Grafiniai ir leidybiniai paketai. Jų paskirtis – ruošti profesionalią ar kitokią spausdintą produkciją, schemas, grafikus ir iliustracijas, o manipuliavimo galimybės yra daug didesnės, nei aukščiau minėtų teksto redaktorių. Žymesni atstovai – Aldus Pagemaker, Ventura Publisher, Corel Draw, Adobe Photoshop ir kt.
Profesinių sričių paketai (planavimo, apskaitos, ūkinės veiklos analizės, projektų valdymo ir kiti). Šios grupės paketai nėra tokie universalūs kaip, pvz, elektroninės lentelės, tačiau geriau tinka naudoti konkrečioje profesinio darbo srityje.
Grupinio darbo paketai. Jie skirti kartu dirbančių vartotojų grupėms, kai tarp grupių vyksta intensyvūs informacijos mainai (pvz, grupiniam sprendimui priimti) ir grupinė informacinė technologija įgalina pakelti šio darbo efektyvumą ar iš principo išplėsti grupės galimybės. Žymiausiu atstovu galima laikyti programinį paketą Lotus Notes.
Elektroninio pašto paketai. Jie skirti tekstiniams ir kitokiems pranešimams formuoti ir perduoti kompiuterių tinklais, naudojant standartinius elektroninio pašto adresus. Dėl savo paprastumo ir patogumo elektroninio pašto sistemos plačiai paplito visame pasaulyje. Žinomesni šios klasės paketų atstovai yra sistemos Cc:mail, Eudora, Pegasus ir kt.
Interneto žvelgties paketai (naršyklės). Šios programinės priemonės atsirado palyginti neseniai, Interneto sąlygomis susiformavus pasauliniam informacijos tinklui WWW. Jos skirtos kreiptis į WWW saugomą hiperteksto pavidalu pateiktą informaciją ir, jei reikia, peržvelgti visą WWW saugomos informacijos hierarchiją, todėl dar vadinamos naršyklėmis paketais (Browsers). Pagrindiniai šios klasės priemonių atstovai yra paketai Mosaic, Netscae Navigator ir Microsoft Explorer.
Tarnybinių funkcijų paketai. Tai gana plati ir nelengvai apibrėžiama klasė, nes čia galime priskirti visas priemones, kurios nėra skirtos kuriai nors profesinei vartotojo sričiai, o atlieka įvairias pagalbines funkcijas: tvarko saugomą informaciją, palaiko ryšius, atlieka profilaktiką, aptinka ir naikina kompiuterinius virusus ir t.t. Šiai grupei priskirtume vieną populiariausių Lietuvoje tarnybinių paketų Norton Commander, skirtą vartotojo informacijai organizuoti.

34. DUOMENŲ PERDAVIMAS ŪKINĖJE VEIKLOJE. TELEKOMUNIKACINIŲ TINKLŲ FUNKCIJOS.
Telekomunikacija – tai bet kurio pavidalo informacijos perdavimas techninėmis ryšio priemonėmis tarp įrenginių, esančių skirtingose vietose. Telekomunikacijos pavyzdžiu gali būti televizijos, radijo, telegrafo ar telefono naudojimas. Šiuo atveju perduodami ženklai, garsai ir vaizdai. Telekomunikacija ūkinėje veikloje apima visų tipų duomenų persiuntimą, tačiau joje vyrauja kompiuterizuotų duomenų, esančių failuose, perdavimas ženklų pavidalu. Šiuo atveju garsų ar vaizdų perdavimas nėra toks aktualus. Telekomunikacijos tikslas – trumpinti laiką ir gerinti tarpusavio veiklos koordinavimą, bendraujant nutolusiems ūkiniams subjektams. Šiuo metu telekomunikacija ir duomenų perdavimo tinklai yra vienas iš sėkmingos ir efektyvios ūkinės veiklos pagrindų. Daugelyje ūkinės veiklos sričių galime paminėti tiekimų valdymą, tarptautinę prekybą, tarptautinius finansus, transnacionalinių korporacijų veiklą. Telekomunikacinės sistemos pagerina ūkinės veiklos efektyvumą ir vartotojų aptarnavimą, sudarydamos sąlygas greitai pasiekti duomenis ir juos perduoti. Geografiškai plačiai išsidėsčiusiose organizacijose telekomunikacinės sistemos pakeitė vidinių ūkinių ryšių prigimtį. Šiuo metu, kalbant apie telekomunikacijų vaidmenį ūkinėje veikloje, tikslinga kalbėti apie kompiuterių tinklus kartu su kitomis telekomunikacijos rūšimis, nes galima konstatuoti, kad kompiuterizuotų duomenų ir kitokios informacijos perdavimo technologijos suartėja. Išskiriamos tokios duomenų apdorojimo bei perdavimo raidos kryptys: 1) didėja įvairių telekomunikacijos rūšių pasitikėjimas kompiuteriais. Istoriškai telekomunikacija pirmiausia realizuota telefoniniais ryšiais, komutuojant laidus specialioje komutavimo lentoje. Vėliau tam tikslui panaudoti elektromechaniniai perjungikliai. Šiuo metu telefono ryšio komutacija valdoma elektroniniu būdu, naudojant kompiuterius. Pastarieji valdo eismą tinkle ir derina skirtingų tinklo dalių krūvius, nustatydami, kuris kelias tinkle aptarnaus kiekvieną telefono skambutį; 2) didėja telekomunikacijos vaidmuo apdorojant informaciją. Ankstesniais kompiuterinės technikos naudojimo laikotarpiais skaičiavimams vartotojai naudojo pavienius kompiuterius. Per pastaruosius porą dešimtmečių suartėjant kompiuterinėms technologijoms ir ryšiams, sukurtos paskirstytosios skaičiavimo sistemos, kuriose tiek kreiptis į duomenis, tiek atlikti skaičiavimus galima beveik iš bet kur. Galima pastebėti, kad kompiuterinių technologijų ir ryšių aibės kertasi – kai kurie aspektai gali būti priskirti abiem aibėms. 3) vielinio ir bevielio duomenų perdavimo būdų vaidmenų keitimasis 4) naujos kompiuterių technologijų ir telekomunikacijos kombinacijos. Telefono, telegrafo, transliacinio perdavimo bei kompiuterinio duomenų apdorojimo elementai sudaro kokybiškai naujas technologijas, pasižyminčias ankstesniųjų technologijų bruožais. Pvz, e-paštas labai panašus į telegrafo funkcijas, o pranešimams daryti, pasiųsti ir gauti naudojamas kompiuteris. Vaizdo konferencijos praplečia telefoninį pokalbį, jį papildydamos televizijos transliacijų vaizdais. Pagrindinės tinklo funkcijos: 1) duomenų sukūrimas ir paruošimas perduoti (tam reikalingi duomenų šaltinio įtaisai: išorinė kompiuterio atmintis, klaviatūra, telefonas); 2) duomenų kodavimas (tam reikalingi duomenų kodavimo įtaisas – modemas); 3) duomenų perdavimo trajektorijos nustatymas (tam reikalingi komutuojančios sistemos); 4) duomenų perdavimas (tam reikalingi duomenų kanalas – telefono laidai, ryšio kabeliai, radijo bangos); 5) duomenų dekodavimas (tam reikalingi duomenų kodavimo įtaisas – modemas); 6) duomenų priėmimas (tam reikalingi duomenų imtuvas: operatyvioji ir išorinė kompiuterio atmintis, terminalas, telefonas). Smulkiau skaityti 163-165 psl.

35. TINKLŲ RŪŠYS IR DUOMENŲ PERDAVIMO STANDARTAI.
Vartotojų požiūriu galima išskirti tokias šiuo metu egzistuojančias tinklų rūšis:
· Telefono tinklai;
· Transliaciniai tinklai ()radijas televizija);
· Vietiniai kompiuterių tinklai (LAN – Local Area Network);
· Platieji, arba globalieji, kompiuterių tinklai (Wide Area Networks – WAN);
· Vertę didinantys tinklai (Value Added Networks – VAN).
Smulkiau skaityti 165-175 psl.
Duomenų perdavimo standartai: Standartai leidžia praktiškai diegti ir naudoti tinklus su skirtingų gamintojų įranga, todėl jie išsprendžia daug svarbių kompromisų. Jie gali atmesti tam tikrus bruožus ar galimybes, kurios reikšmingos kokioje nors situacijoje, bet nesuderinamos su standartu. Standartai taip pat gali prieštarauti savybėms, kurias tam tikri gamintojai suteikė savo specifiniams gaminiams. Tai daro įtaką konkurencijai, nes gamintojai dažnai propaguoja savo unikalias gaminių architektūras kaip strategiją užkirsti konkurentams kelią. Standartai gali būti faktiniai ir teisiniai. Faktiniai standartai yra atsiradę kaip rezultatas fakto, kad produktas vyrauja atitinkamoje rinkoje. Teisiniai standartai – tai pramoninių grupių ar vyriausybės parengti standartai. Dauguma faktinių standartų tampa teisiniais juos išanalizavus ir ratifikavus pramoninėms standartų asociacijoms. Kaip standartų apibrėžimo pagrindas yra naudojamas OSI (Open Systems Interface) etaloninis modelis, kuriuo galima vadovautis kuriant standartus ryšių tinklinėse sistemose nepriklausomai nuo technologijos, gamintojų ar šalies. OSI modelis tinklo operacijas suskirsto į 7 lygius, kiekvienam lygiui suteikdamas griežtai nusakytas teises. Kiekvienas lygis gauna duomenis iš gretimo lygio, atlieka specifines apdorojimo užduotis ir siunčia duomenis aukštesniam ar žemesniam hierarchijos lygiui. Žemiausias lygis rūpinasi fizinėmis įrenginių jungtimis. Viduriniai lygiai rūpinasi pranešimų formatavimu, perdavimo metodais, klaidų taisymu. Aukščiausias – 7 lygis rūpinasi konkrečiam vartotojui skirto taikomojo uždavinio logika.
1. Fizinis – tiksliai apibrėžia elektrinius sujungimus tarp perdavimo aplinkos ir kompiuterinės sistemos. Nusakomas perdavimo aplinkos tipas, ryšių tipas, jungčių dydis ir forma, kontaktų skaičius jungtyje ir kita.
2. Duomenų ryšių (sąsajos) – tikrina ateinančių ir išeinančių duomenų srautus, jų judėjimą kiekviename tinklo įrenginyje. Jis užtikrina, kad duomenys nepasimestų tarp dviejų gretimų tinklo taškų, ir taiso perdavimo klaidas
3. Tinklinis – pasiunčia paketus į jų siuntimo vietas ir registruoja duomenis, susijusius su tinklo paslaugų apmokėjimu. Maršrutą lemiantys duomenys yra įvedami į paketą kartu su perduodamais duomenimis.
4. Transporto – garantuoja kiekvieno pranešimo, pradedant jo atsiradimu ir baigiant jo gavimu, vientisumą. Naudodamas ryšių PĮ protokolus, kontroliuoja perdavimo kokybę ir sinchronizuoja greitai ir lėtai dirbančius įrenginius tinkle. Jeigu ateinantys pranešimai praranda nuoseklumą, šis lygis nuoseklumą atstato.
5. Seanso – sukuria ryšius tarp skirtingų uždavinių. Veikia kaip tarpininkas, prižiūrėdamas, kad pranešimai būtų pasiųsti, kaip nurodyta, ir leidžia arba uždraudžia pertrūkius. Jeigu ryšys nutrūksta, jį atstato. Valdo saugumo problemas.
6. Pateikimo – pertvarko duomenis į kalbą ir formatą, naudojamus taikomosius srities lygyje. Pvz., tikrina, kad teksto eilutės būtų teisingai matomos ekrane.
7. Taikomasis – kontroliuoja terminalu įvedamus duomenis, parinkdamas tinklinės OS ir taikomosios PĮ interfeisą. Jis užtikrina teisingą langų, antraščių bei meniu pasirodymą vartotojo terminale. Taip pat kontroliuoja vartotojo registraciją ir slaptažodį.
Be OSI modelio, naudojami ir kt modeliai. Vienas iš žinomesnių yra SNA (System Network Architecture). Tai 7 lygių modelis, sukurtas 1972 m IBM firmos kaip savarankiškas kompanijos standartas ir naudojamas apie 300000 tinklų, jungiančių didžiuosius ir minikompiuterius. Kitas standartas – TCP/IP (Transmission Control Protocol/Internet Protocol) užtikrina informacijos perdavimą tarp kompiuterių, valdomų skirtingų OS.Tai Internet’o tinkle naudojamas 5 lygių etaloninis modelis.

Leave a Comment