TARPTAUTINĖ EKONOMIKA

I. TARPTAUTINĖS EKONOMIKOS ESMĖ IR SUBJEKTAI

1. Tarptautinės ekonomikos ir politikos sąveika.

TE nagrinėja tarptaut ekonominių santykių teorinius pagrindus, aktualiausias šiuolaikinės užsienio prekybos ir tarptaut finansų problemas, ek bei polit tarpusavio sąveiką moderniajame pasaulyje.
7 dešimtm prasidėję pokyčiai sąlygojo susidomėjimą ek ir polit sričių tarpusavio sąveika tarptautiniu lygiu. Tie pokyčiai:
1. Bretton – Woods sistemos žlugimas
2. Naftos kainų kilimas
3. JAV mokėjimo balanso sunkumai
4. Nedarbo ir infliacijos augimas pagr vakarų industrinėse valstybėse
5. Vakarų pasaulyje iškilo nauji ek galios centrai (V. Europa, Jap., JAV)
6. Naujų industrinių valstybių iškilimas ir dėl to padidėjusi konkurencinė kova. (naujos inndustrinės valstybės – Singapūras, Tailandas, P. Korėja, Honkongas, Malaizija, Brazilija, Argentina, Meksika, Čilė)
7. Trečiojo pasaulio šalių reikalavimai kurti “naują tarptaut ekonominę tvarką” bei teisingai paskirstyti ek gėrybes tarp Šiaurės ir Pietų
Poreikis spręsti naujas problemas paskatino bandymus aiškintis, kaip ek ir polit sritys sąveikauja šiuolaikinėje visuomenėje
Ek – gėrybių gaminimo, paskirstymo bei vartojimo sistema.
Polit – taisyklių, institucijų, reguliuojančių soc – ek santykius, visuma.
TE ir tarptaut politikos veiksnių sąveikai analizuoti pasirenkamas 1 iš 2 būdų:
1. Ekonomikos įtaka politikai, t.y. ek valstybės ištekliai lemia jos strateginę, diplomatinę, karinę galią.
2. · politinių veiksnių įtaka ek reezultatams
· politinės sistemos poveikis ek sistemai
· tarptaut politinės sistemos struktūros įtaka tarptaut ekonominei struktūrai

2. TE sfera.

Nac ūkiai arba jų subjektai, per tarptaut rinkas susiję tarpusavyje gamybiniais, prekybiniais, finansiniais, valiutos ir kapitalo saitais, sudaro TE sferą.

3. TE subjektai

TE subjektais yra arba gali būti:
· Nacionalinės įmonės
· Transnacionalinės ko

orporacijos
· Nacionaliniai ūkiai
· Tarptautinės integracinės grupuotės
· Tarptautinės ekonominės organizacijos
Nacionalinės įmonės veikia tam tikros valstybės rėmuose ir tampa TE subjektais tuomet, kai užmezga ek santykius su kt TE subjektais, pvz su įmonėmis, esančiomis kitų valstybių struktūrose, taip pat su tarptautinėmis įmonėmis, institucijomis, organizacijomis. Kitokio pobūdžio įmonių, skirtų tik vidaus poreikiams tenkinti, negalima priskirti prie TE subjektų. Nac įmonių įėjimas į tarptaut sferą pirmajame etape vyksta per prekių mainus, kai susipažįstama su kainodara, konjunktūra, funkcionavimo sąlygomis etc. Antrasis etapas prasideda, kai nac įm pilnai įeina į užsienio rinką, pradėjusi ten savo prekių gamybą arba kitokią ūkinę veiklą išplečiant savo gamybos ir realizavimo apimtis, įsigijant naujas rinkas, nugalint prekybinius ir administracinius barjerus. Šiame etape įmonė, pakeitusi kiekyb ir kokyb parametrus, tampa tarptautine. Trečiasis įmonės internacionalizacijos etapas – jos globalizacija, t..y. veikla, išsiplėtojusi pasauliniu mastu ir turi globalinę politiką, susietą su tarptaut rinkomis, konjunktūra. Nemažai nac įmonių veikia pirmame lygmenyje. Į antrą etapą įžengia palyginti nedidelis kiekis. Į globalinį lygmenį patenka tik kai kurios stambiausios ir stipriausios įmonės kaip transnacionalinės įm (ne nacionalinės).
Transnacionalinės korporacijos – tokie susivienijimai, kur visi aktyvai pilnai priklauso motininei įmonei ir yra išsidėstę keliose šalyse. Tarptaut korporacijos – motininė įmonė valdo tik dalį korporacijos aktyvų. Transnac (tarptaut) korporacijos gimsta ir vystosi tiesioginių investicijų poveikyje. Didžioji šiuolaikinių įm dauguma sukurta AB fo
orma, kas žymiai palengvina jų nuosavybės ir struktūros pertvarką. Transnac korporacijos pagal savo prigimtį yra susijusios su konkrečia tarptaut kapitalizacijos forma. Šios korporacijos disponuoja didžiuliu kapitalu. Transnac korporacijos yra nepaprastai svarbūs TE subjektai, kurių reikšmė vis dar auga. 80 proc Vakarų pasaulio prekybos priklauso tarptaut ir transnac korporacijoms.
Nacionaliniai ūkiai kartu su valstybės institucijomis yra svarbiausias TE subjektas. Sąveikos sistemoje tarp nac ūkių svarbiausią vaidmenį vaidina valstybės institucija, kuri atlieka reguliuojančias ir organizacines f-jas politinėje, saugumo, visuomeninejė, ūkinėje sferose. Vis sunkiau darosi išskirti visiškai nepriklausomus nac ūkius. Dabar galima kalbėti apie nac ūkių globalizaciją.
Integracinės grupuotės turi regioninį charakterį. Pradėjo atsirasti 6 dešimtmetyje. Tai susivienijusių valstybių grupė, jų ūkiai tampriai susieti ek, soc ir politiniais saitais. Integracinių procesų įtakoje keičiasi šalių dalyvių ūkio struktūra, institucijų f-jos, kiekviena valstybė netenka dalies savarankiškumo (suvereniteto) ir perleidžia dalį suvereniteto integracinėms grupuotėms. ES, Centrinės Europos laisvosios prekybos grupuotė, EFTA, Š. Amerikos laisvosios prekybos šalys ir kt.
Tarptautinės ekonominės organizacijos. Pasaulinė prekybos organizacija, kuri reguliuoja tarptaut ekonominius santykius. Ji atsirado vietoj GATT’o. Pasaulio bankas – jis negali funkcionuoti be TVF. Europos rekonstrukcijos ir plėtros bankas.

II. TE IR KONKURENCIJA

1. Konkurencingumo struktūros pakitimai.

Konkurencingumo sampratą galima priskirti prie ūkio subjektų. Analizuojant konkurencingumą, negalima atskirai nagrinėti nuo pasaulio ekonomikos pertvarkų. Ją įtakoja tie pertvarkymai, kurie įvyko po en

nergetikos ir žaliavų krizės 8 dešimtmečio pr. Naftos krizė užbaigė stabilią ek vystymosi erą pokario laikotarpyje. Šią erą buvo galiam charakterizuoti žemu infliacijos lygiu palyginti su aukštais ek augimo tempais, stabilia valiutos sistema ir reliatyviai mažais vystymosi kaštais, žemu nac ūkių internacionalizacijos lygiu. Po naftos krizės negalima kalbėti apie stabilų ek augimą.
Konkurencingumo struktūros pakitimai vyko ir tebevyksta, sukeldami eilę soc ir netgi politinių problemų. Pvz kai kurių įmonių ar net pramonės šakų likvidavimas atskirose valstybėse (laivų, tekstilės pramonė, plieno, automobilių gamyba). Industrinių valstybių ek raidoje įvyko žymūs pasikeitimai, kurie darė ir tebedaro įtaką konkurencijai kaip atskirų valstybių mastu, taip ir įm mastu. Pirmas pakitimas, kurį galima stebėti ilgą tarpsnį: pramonės produkcijos lyginamojo svorio kritimas nac produkte. Labiausiai charakteringas JAV ir kt Vakarų industrinėms valstybėms. Pramonę išstumia paslaugų sfera (JAV apie 72 proc BVP, Vokietijoje 60). Perdirbimo pramonė duoda apie 23-30 proc BVP. Pramonė vis mažiau duoda darbo vietų. Industrinėse sferose JAV užimta tik apie 18 proc dirbančiųjų. Pramonės mažėjimas primena buvusią padėtį žemės ūkyje. JAV ž. ū. Dirba apie 3 proc, bet šalis gerai apsirūpina ž.ū. produktais. Šios ypatybės pastebimos visose industrinėse valstybėse, kur darbui imlias pramonės šakas keičia mokslui imlesnės pramonės šakos, kurios yra konkurencingesnės. Pvz puslaidininkių vertė susideda iš 70 proc mokslinių tyrimų ir tik 12 proc iš darbo. Pa
aslaugos jau seniai tapo pasaulinės prekybos dalimi (apie penktadalis) jų prekybos tempai žymiai didesni nei kitokio pobudžio prekių. Paslaugų tiekimas priklauso nuo pramonės funkcionavimo ir jos produktyvumo. Antras pokytis – pasikeitimai perdirbimo pramonėje, mažėjantis žaliavų pareikalavimas iššaukė pakitimus žaliavų pramonėje. Žaliavų kainos smuko, realiai kai kurios yra žemesnės nei prieš 20-30 metų. Žaliavų kiekis pramonės produkcijos vienetui dabartiniu metu tesudaro 40 proc tų žaliavų, kurios buvo sunaudojamos tam pačiam produkcijos vienetui pagaminti XX a pr. Mažinamas medžiagų imlumas keliais būdais:
1. Pažangiū technologijų vystymas
2. Tradicines žaliavas pakeitė sintetinės žaliavos
Pasauliniame ūkyje dviejų pagr veiksnių – darbo jėgos ir žaliavų – reikšmė smuko. Padidinti konkurencingumą šių veiksnių sąskaita tampa nebeįmanoma.

2. Konkurencingumo esmė ir veiksniai.

Kapitalo apimtis ir didžiausias panaudojimo efektyvumas vaidina svarbiausią vaidmenį tarptaut konkurencijoje. Pagr veiksnys – darbo našumas. Pagal finansinius rezultatus ir prisitaikymą prie besikeičiančios situacijos mažosios firmos ir vid firmos prisitaiko geriau negu didieji koncernai. Pirmiausiai tai galima pasakyti apie tradicines pramonės šakas – automobilių gamyba, plieno pramonė, kur nedidelės gamyklos dirba panaudodamos plieno laužą. Gamyba mažesnėmis apimtimis naudinga pirmiausiai dėl automatizacijos. Rinkos prioritetai keliami į pirmą vietą praktiškai visose pasaulio šalyse. Kadangi konkurencija yra rinkos mechanizmo pagrindas, tai jos mastai plečiasi. Konkurencija atskirose šalyse jaučia pasaul konkurencijos įtaką, kuri tampa bet kokios nac ek vystymosi faktoriumi. Tai tiesiogiai susiję su moksliniais tech pasiekimais. Būtent tai skatino naujas technol, naujas sistemas ir naujus valdymo metodus. Moksliniai techniniai pagimdė naujas transporto priemones ir naujas ryšių bei komunikacijos rūšis, konkurencijos pagrindu tampa gera informacija.
Ne mažiau svarbiu veiksniu tampa TE-ių santykių išlaisvinimas nuo tarptaut konfrontacijų kliūčių. XXI a išvakarėse galima pastebėti naujas tendencijas pasaulinės ek vystymesi. Stiprėjant ES ir Jap pozicijoms, reliatyviai silpsta JAV įtaka. Didėja konkurencinė kova tarp šių trijų galios centrų už rinkas, žaliavų šaltinius ir už pirmavimą mokslo-technikos srityje. Karts nuo karto aktyvizuojasi prekybinis karas. Šių centrų galybė neturi analogų.
Ūkinės raidos netolygumas privedė prie jėgų diferenciacijos tarp pagr industrinių valstybių. Jap atsidūrė antroje vietoje pagal ekonominę ir pramoninę galią. Stiprėja 3 centrų ekonominė galia, iššaugdama į konkurencinę kovą. Vak Eur ir Jap siekia savo tikslų rungtyniaudamos su JAV. JAV specialistų nuomone, JAV sunkiau prasiskverbti į Jap rinkas nei Jap į JAV. Jap prekių kokybė ta pati, o kaina mažesnė. Jap įsitikinę, kad pakankamai atvėrė savo rinką kitoms šalims, tačiau jos nemoka pateikti tinkamų prekių.
Šiandien jau nebegalime abejoti tuo, kad pokario metais susiklosčiusi JAV veikla susilpninta. Šiuolaikinis pasaulis ypatingas tuo, kad monocentrizmą ekonomikoje pakeitė policentrizmas. Buvo priimtas Maršalo planas (Europos ek atgaivinimo planas). JAV reikėjo atkurti šias rinkas, kad galėtų prekiauti. Maršalo plano nepriėmė TSRS, Suomija, Lenkija, Čekija.
Mokslinis techninis progresas iššaukė pakitimus pagr industrinių valstybių ek struktūroje ir visame pasauliniame ūkyje. Mažėjo pramonės šakų vaidmuo, labai dinamiškai vystėsi naujos mokslui imlios šakos (automatika, lazerinė technika). Iš industrinių šalių daugelis gamybų perkeliama į besivystančias šalis, o pačios pradeda vystyti ekologiškai švarias šakas. JAV ir Vak Eur šalyse tradicinės industrijos sferose vyko ir vyksta 2 lygiagretūs procesai:
1. Dalinė likvidacija (perkėlimas į kitas šalis) nesudėtingų, darbui ir energijai imlių gamybų
2. Senų pramonės šakų modernizacija, jų pritaikymas prie naujos sąlygų, kur svarbiausios mokslui imlios šakos.
Modernizuojant tradicinį pramonės potencialą Vak Eur šalys pasiekė geresnių rezultatų nei JAV. Jap perėjo nuo importo technologijų įsisavinimo ir modernizacijos prie nuosavų mokslui imlių šakų sukūrimo ir nac mokslinės-techninės bazės išvystymo. Ji likviduoja pasenusias gamybas, kurių produkcija negali konkuruoti tarptaut rinkose. Per karą jie buvo labai atsilikę ir per tuos metus pasiekė didžiulę pažangą. Jap liberalizavo ek, galėjo laisvai vystytis užsienio ir savas verslas.
Struktūrinės pertvarkos sąlygomis industrinėse valstybėse stiprėja konkurencinė kova. Bet koks pralaimėjimas gali skaudžiai atsiliepti visai ek. Plačiai panaudojamas dempingas. Varžovai pritaiko užmaskuotus eksporto subsidijavimo metodus, taip pat valiuta stimuliuojamos prekybinės ekspancijos skatinimą. Prieštaravimai tarp trijų galios centrų kreditų ir finansų sferoje ne mažiau sudėtingi. Stambiausi Amerikos bankai apie pusę aktyvų laiko už sienos ribų, o Vak Eur sudaro galingus tarptaut konsorciumus, einančius vieningu frontu konkurencinėje kovoje, kuri veda į TNK (transnac komp) ir bankų susivienijimą. Pastebima vis didesnė finansinio kapitalo internacionalizacijos tendencija. Kosmopolitiniai koncernai ir bankai žymiai lengviau prasiskverbia per įv barjerus, statomus vienos ar kitos šalies. Iš čia išplaukia nauji prieštaravimai tarp atskirų valstybių ir TNK. Eina bekompromisinė konkurencija už pirmavimą labiausiai perspektyviose mokslo ir technikos srityse. Lyderiais lieka Jap ir JAV, nors daugelis mokslinių atradimų buvo padaryta Europoje, tačiau jų praktinis pritaikymas užtruko. Kai kuriems koncernams neužtenka jėgų rungtyniaujant su JAV ir Jap konkurentais. Konkurencinė kova tarp industrinių šalių firmų vedama ne vien progresyvios technologijos srityje. Tai vis dažniau priklauso nuo nac ūkių mechanizmų funkcionavimo, nuo firmų taikomų priemonių organizacinėje ir valdymo srityse. Ne veltui 1986 m JAV buvo įkurta spec konkurencingumo tarnyba, į kurią įėjo žymūs verslininkai ir mokslininkai. Prie stambiausių amerikietiškų gaminių konkurencingumo padidinimo faktorių priskiriama progresyvios technologijos įsisavinimo efektyvumo padidinimą, mokslinių kadrų paruošimą ir panaudojimą, naujų korporacinių ryšių formavimą. Rinka yra inovacinio aktyvumo varomoji jėga. Pagal eilę vertinimų didžioji dauguma inovacijų gimė paklausos dėka (iki 70 proc JAV), Jap tyrimais – 40 proc inovacijų ateina iš realizavimo tarnybų ir iki 35 proc tiesiogiai iš vartotojų. Kartu su tuo 9 deš-je korporacijos pačios formuoja naujų prekių ir paslaugų grupes. Naujų prekių gamybą tenka pradėti tuo laiku, kuomet dar didėja senų gaminių pardavimas dėl modernizacijos spartos. Šiuo atveju rizikuojama, bandant atspėti arba suformuoti paklausą. Vartotojų įtaka, vertinant būsimus gaminius, dažnai tampa lemiamu komercinės veiklos sėkmės faktoriumi.
Konkurencija vadinama firmų kova už vartotojų paklausą atitinkamose rinkose (jei rinka imli, konkurencijos pradžioje gali ir nebūti). Valstybės ūkio konkurencingumas priklauso nuo to, kokias ji turi ar sudaro sąlygas kapitalo investavimui ir jo efektyviam funkcionavimui. Atskiros šakos konkurencingumas priklauso nuo investicijų apimties ir jų atsipirkimo, o įm konkurencingumas yra jos sugebėjimas sukonstruoti, pagaminti ir parduoti geresnius gaminius nei konkurentai, turint omeny ne tik kainas, bet ir kt veiksnius (reklamą, įpakavimą etc).
Bendras konkurencingumo matas yra darbo našumo lygis ir dinamika visame ūkyje ir atskirose šakose. Jeigu kai kuriose Eur valstybėse ir JAV tam tikrose ūkio sferose darbo našumo lygis yra aukštesnis palyginus su Jap, tai jo dinamika yra didesnė Jap ekonomikoje.
Šiuolaikinėje tarptaut praktikoje remiamasi 8 pagr konkurencingumo veiksniais:
1. Vidaus nac ek potencialas, pagal kurį galima nustatyti ek efektyvumo ir aktyvumo laipsnį
2. Ūkio internacionalizacija – jo atvirumo laipsnis ir galimybės tarptaut prekybai bei tiesioginėms investicijoms
3. Valdžios veikla, kuri skatina konkurencingumo vystymą (valstybinio sektoriaus dydis, monetarinė ir mokesčių politika, politinis visuomeninis stabilumas)
4. Finansų sektorius – optimalios išteklių paskirstymo galimybės per alternatyvius investicijų pasiūlymus ir jų rėmimą per bankų sistemą
5. Infrastruktūra ir biznio poreikių aprūpinimas (transporto sistema, telekomunikacijos, elektros energijos panaudojimas)
6. Valdymas, jo efektyvumas ir orientacija į prekės kokybę bei pirkėją
7. Mokslas ir technologija. Išlaidos moskliniams tiriamiesiems darbams, inžinierių kvalifikacijai, ūkio inovacijai, intelektualinės nuosavybės apsaugai, naujų technologijų komercializacijai
8. Žmonių resursai: amžiaus struktūra, darbo jėgos kvalifikacija, darbo santykiai, gyvenimo kokybė, išlaidos mokslui
Remiantis šiais veiksniais, prie labiausiai konkurencingų šalių galima priskirti JAV, Jap, Vakiet, Šveicariją, D. Brit. O iš valstybių, neįeinančių į Ek bendradarbiavimo ir vystymosi org (EBVO) – Singapūras, Malaizija, P. Korėja, Taivanas. Iš minėtų veiksnių daugiausiai dėmesio reiktų skirti žmonėms, mokslui ir technologijai, infrastruktūrai.

EBVO (OECD) – tai tarptaut tarpvyriausybinė org, įkurta JAV iniciatyva 1961 m. Iš pradžių į ją įėjo maršalizuotos šalys: Australija, Austrija, Belgija, Danija, D. Brit, Islandija, Isp, It, Izraelis, Jap, Kanada, Liuksemburgas, N. Zelandija, PAR, Norvegija, JAV, Turkija, Vokiet, Suomija, Pranc, Šveicar, Švedija). 1997 m priimtos Lenkija, Čekija, Slovakija, Slovėnija, Vengrija. Viso priklauso 29 šalys. Pagr tikslas – suderinta politika, skatinanti ek augimą, finansinį vystymąsi, užimtumą ir prekybos plėtrą. Aukščiausias organas – taryba, į kurią renkamas kiekvienos šalies atstovas. Posėdžiauja kartą per metus. Būstinė Paryžiuje.

3. Konkurencinės persvaros determinantės.

Prieš 10-15 prezentuojami konkurencingumo aspektai buvo nukreipti į technologinį faktorių ir kai kuriuos ekonominius parametrus (investic, darbo našumą). Kitokią koncepciją apie konkurenciją sampratą, išeinančią iš įprastinių ribų, yra pateikęs Harvordo universiteto profesorius M. Porteris. Savo koncepciją jis parėmė tyrimais, atliktais 10 išsivysčiusių šalių. Pagr konkurencingumo veiksniu jis laiko inovacijas. Tik per jas įmonė gali įgyti persvarą konkurencijoje. Inovacijos gali turėti ne tik technologinį charakterį, jos gali būti susijusios su .... Įmonė turi pripažinti, kad nuosavos produkcijos pasenimas vyksta tada, kai ji turi didžiausią sėkmę rinkoje.
Kodėl vienos šalies firmos pasiekusios daugiau nei kitų šalių? Pagal Porterį – dėl susiklosčiusių sąlygų atskirose rinkose. Jis išvardija 4 pagr konkurencingumo veiksnius, kurie atskirai paimti negali savarankiškai įtakoti konkurencinei persvarai vystyti. Jie privalo vienas kitą papildyti. Žr. 1 schemą.
Gamybos veiksniai – Jap ir Šveicar aktyviai remiamas švietimas ir moksliniai tyrimai, nes jose nėra savų išteklių. Šios šalys paprastai specializuojasi tam tikrų produktų gamyboje.
Paklausos ypatumai – veiksnys, tampriai susijęs su pirkėjais ir jų prisitaikymu prie paklausos. Firmos ir valstybės įgauna konkurencinę persvarą tose įšalyse, kur greičiausiai įdiegiamos inovacijos. Paklausos ypatumus įtakoja vartotojų kultūra, įmonių galimybės ir vartotojų politika.
Firmos valdymo struktūra ir strategija – įm įkūrimo sąlygos, jų funkcionavimo organizavimas įtakoja jų reagavimą į rinkos poreikius ir inovacijų diegimą. Tyrimai įrodė, kad nėra tokios valdymo sistemos, kuri garantuotų sėkmę. Vokietijoje yra hierarchinė, Italijoje – šeimyninės ir smulkios įm. Firmos strategijos struktūrai vystyti didelę reikšmę turi konkurencijos kokybė. Stiprių konkurentų egzistavimas stimuliuojančiai veikia įmonę. Didelių rezultatų pasiekta stiprios konkurencijos sąlygomis. Egzistuoja 4 pagr konkurencinės kovos strategijos tipai:
· Violentai. Tai kovos strategija. Charakteringa įmonei, gaminančiai dideles prekių ar paslaugų apimtis. Jėgų šaltinis tame, kad masinę gamybą galima įdiegti efektyviau ir su mažesnėmis sąnaudomis nei skirtingų prekių nedidelėmis partijomis gamyba. Mažos sąnaudos leidžia nustatyti žemą kainą.
· Patientai. Konkurencinės nišos suradimas. Įmonėms, dirbančioms siauros specializacijos rėmuose. Gamina labai aukštos kokybės prekes.
· Komutantai. Jungiamoji strategija. Dominuoja vietinio masto versle. Smulki įmonė patenkina nedidelius ir laikinus klientų poreikius.
· Eksplerentai. Pionieriškoji strategija, susijusi su naujų rinkos segmentų kūrimu arba radikalių senųjų pertvarkymu. Labai rizikinga, bet sėkmės atveju labai pelningas dalykas. Dauguma įmonių, pasirinkusių šią strategiją, bankrutuoja.
Giminingos ir palaikančios šakos – labai svarbus elementas pasiekti gerai konkurencijai. Būtina sukurti konkurencingumo užnugarį – technologijos, specialistai, kurie užtikrintų aukštą gaminių kokybę. Giminingų šakų egzistavimas padeda inovacijų įsigijimui ir diegimui, užtikrina efektyvią komplektuojančių gaminių pasiūlą.
JAV ekonomistų nuomone konkurencinės kovos charakteris pasaulinėje rinkoje pasikeitė. Pagr JAV konkurentai yra Brazilija, Čilė, Kinija, Indija, Malaizija. Dalis eksportuojamos iš šių šalių produkcijos yra gaminama amerikiečių, europiečių ir japonų kompanijų filialuose, dalis – bendrose įmonėse. Brazilija yra stambus celiuliozės ir popieriaus gaminių, lėktuvų, lengvos ginkluotės, sojos pupų eksporteris. Indija – plieno, chemikalų ir vaistų. Geras konkurencingumas tose šalyse buvo pasiektas ir žemesniu, lyginant su JAV, išlaidų, skirtų darbo užmokesčiui, lygiu. Norint palaikyti aukštą konkurencingumą JAV reikia lenkti kitas valstybes naujų technologijų diegimo srityje. Ek augimas Amerikoje tęsiasi jau daugiau kaip 6 m ir pagr šio pakilimo stimulas – dinamiškas IT vystymasis. 1994-1997 m kompiuterių, programinio aprūpinimo, ryšių priemonių gamybos tempai daug kartų aplenkė visos JAV ek augimo tempus.
Konkurencingumo politika remiasi šiais dalykais:
– gamybos veiksnių vystymas (švietimas, išlaidos moksliniams tyrimams)
– ūkinės infrastruktūros vystymas
– vengimas tiesioginio valstybės kišimosi į įm funkcionavimą
– aukštų techninių, ekologinių ir kt standartų įdiegimas
– proinvesticinė politika inovacijų srityje
– atviros ek siekimas
kiekviena šalis turi savo konkurencingas šakas tarptaut rinkose. Šios prioritetinės šakos pakankamai dažnai keičiasi: vienos šalys išsikovoja, kitos – praranda. Ateityje konkurencingumo sėkmė remsis ekologiniais kriterijais.

III. TARPTAUTINĖ EKONOMINĖ POLITIKA

1. TEP esmė ir samprata.

TEP – tai dalis ek politikos, kurią vykdo atskiros valstybės savo užsienio partnerių atžvilgiu, kur per tarptaut prekybą prekėmis ir paslaugomis, o taip pat – per kapitalo apyvartą yra nustatyti jos realizavimo tikslai ir priemonės. Kiekvienas šalies vidaus ek politika yra tampriai susijusi su jos vykdoma ek pol užsienyje.

2. Veiksniai, formuojantys užsienio ek politiką.

Išorės: kitų šalių konkurencingumo sugebėjimų pakitimai

Pakitimai tarptautinėje prekybos politikoje

Tarptautinės konkurencijos charakterio pakitimai
Šalies sugebėjimas konkuruoti tarptautinėje arenoje.
Ekonominė lygsvara (subalansuotumas) – eksportas-importas, mokėjimų balansas, subalansuotas biudžetas.
Vidaus: ekonominio potencialo pakitimai

Ūkininkavimo efektyvumo pakitimai – gauti geresnį rezultatą su mažiausiomis sąnaudomis.
Ūkio modernumo laipsnis, jo sugebėjimas adaptuotis
(žr. 2 schemą)

3. TEP priemonės.

Kainų mechanizmo priemonės. Jų poveikis remiasi ekonominiu pagrindu – aukšta kaina riboja paklausą. Norint pakelti importuojamų prekių kainą, galima išnaudoti muito mokestį, valiutos kurso politiką, vidaus mokesčius. Norint padidinti kainų konkurencingumą eksporte, galima taikyti subsidijas ir valiutos kurso mažinimą (tai bus netiesiog poveikis prekių ir paslaugų kainoms). Tiesioginis poveikis remiasi prekių gamybos stimuliacija, kurios išeina į tarptaut apyvartą.
Muito mokesčiai. Juos taiko visos valstybės. Jų ekonominis mechanizmasremiasi kainų augimu, kurį pirmiausia patiria vartotojas. Muito mok yra skaičiuojami procentine išraiška nuo visos prekių vertės (ad valorem), nuo fizinių prekės vienetų arba nuo kiekio ir vertės kartu. Muitų tarifų dydis priklauso nuo prekės perdirbimo laipsnio. Pvz žaliavos, išskyrus energetines medž, nėra apmokestinamos. Pusgaminiai apmokestinami 3-5 proc, galutinė produkcija 10-15 proc. Nacionaliniuose muitų tarifuose muito mok svyruoja nuo 0 iki 100 proc (tabakas, alkoholis). Vid tarifai: nuo kelių iki keliolikos proc. Antidempingo muito mok ir išlyginamieji (retorsiniai) muito mok yra atsakomoji priemonė dempingui. Šie tarifai būna didesni palyginti su kitais taikomais tarifais.
Subvensijos – tai netiesioginiai ir tiesioginiai mokėjimai eksportuotojui. Juos gali skirti valstybė, kad sumažintų eksporto kainą ir tokiu būdu padidintų prekių konkurencingumą tarptaut rinkose. Dominuoja netiesiog subvensijos, kurių įtaką eksportinėms kainoms sunku nustatyti. Netiesiog subvensijos gali būti teikiamos įv langvatų forma. Pvz fiskalinio charakterio subvensijos – kada valstybė atsisako eksportuotojo naudai dalies iždo įplaukų. Finansinės kreditinės subvensijos – tai prefernciniai kreditai, preferencijos paskirstant valiutą, jei yra valiutiniai apribojimai, valstybės garantijos kreditams. Subvensija – nac prekių apsaugojimo forma tarptaut rinkose. Sutinkamai su GATT’o sprendimais, yra antisubvensinių kodeksų GATT. Subvensijos skirstomos į nac (vidaus) ir eksportines. Teisiškai yra leidžiamos vidinės subvensijos. Eksportinės subvensijos skirstomos į dvi grupes:
1) subvensijos pagr ž.ū. žaliavoms (jos yra leidžiamos)
2) subvensijos neagrarinės kilmės žaliavoms ir pusgaminiams, miškininkystės ir žuvininkystės produktams (draudžiamos)
Administracinės priemonės skiriamos ne tik ex-imp stimuliuoti, bet ir jiems riboti. Jos užtikrina valstybei tiesiogiai ir netiesiogiai reguliuoti prekių apyvartos apimtis ir struktūrą. Tai labai veiksminga ir įvairi ek polit forma. Svarbiausias adm priemones galima sugrupuoti taip:
1) ex-imp kiekiniai apribojimai (kvotos, tarifai, sezoniniai ir sąlyginiai apribojimai, licencijavimas, embargas – draudimas įvežti arba išvežti)
2) sveikatos apsaugos ir sanitariniai nuostatai, kokybės standartai, įpakavimas ir paženklinimas, klasifikacija, muitų formalumai, testavimas ir sertifikatai.
Kiekiniai apribojimai sudaro virš 30 proc visų adm priemonių.
Pajamų mechanizmo priemonės – tai pagr vidaus ek polit priem, kurios pagal savo esmę turėtų būti neutralios tarptaut prekybos atžvilgiu ir formaliai nėra derybų objektu su kt kraštais. Kiekviena valstybė šiuo atveju turi visišką laisvę. Kokios priem ir kokiu laiku panaudojamos, priklauso nuo ūkio konjunktūros ir nuo soc ek politikos tikslų. Šios grupės priemonės daro tiesioginę įtaką įm ir darbuotojų pajamų dydžiui ir netiesiog įtaką – bendrai prekių ir paslaugų paklausos apimčiai ir struktūrai. Svarbiausias poveikis daromas valstybės vykdomos politikos rėmuose (fiskalinės, biudžetinės, valiutinės).
Valiutos kursas vaidina lemiamą vaidmenį užsienio prekyboje ir daro įtaką prekybos ir mokėjimų balansams. Nuo nac valiutos kurso priklauso eksportuojamos prekės kainos užsienio rinkoje ir importuojamos – vidaus rinkoje.

4. Tarptautinės prekybinės politikos kryptys.

Tarptautinėje prekyboje egzistuoja 2 pagr ek polit kryptys: protekcionizmas ir laisva prekyba.
Protekcionizmas – tai politika, nukreipta į nac gamybos ir prekybos apsaugojimą. Jis atsirado dar XVII a Angl ir tapo pagr valstybės intervencijos forma šalies ek gyvenime.
Ūkinio liberalizmo siekiai atsirado 18 ir 19 šimtmečių sandūroje, kuomet pagalba ir globa iš valstybės pusės tapo stabdžiu, siekiant neribotos pigių žaliavų ir maisto produktų pasiūlos, o taip pat neribotų realizavimo rinkų Angl pramonėje. Laisva prekyba tarpt ekonominiuose santykiuose remiasi tuo, jog tarpt prekyboje nebūtų jokių kliūčių, nes tai mažina dalyvių naudą, gaunamą iš prekybos. Laisvos prekybos koncepciją sukūrė anglų ekonomistai A. Smitas ir D. Rikardo. XX a valstybės kišimasis į tarptaut prekybą priklausė daugeliu atžvilgiu nuo to, kokį vaidmenį vaidino ta šalis tarpt prekyboje: nuo britų liberalizmo iki Vok, Pranc ir JAV protekcionizmo.
Pasaulinė krizė 1929-1933 metais privertė visose šalyse taikyti protekcionizmo principus tarpt prekyboje. Pirmiausiai buvo įvesti kiekyb apribojimai prekių apyvartoje ir naujos valstybės intervencijos formos tarpt mokėjimų sferoje. Intervencionizmo augimas buvo vienodai intensyvus ir vidaus sąlygomis, ir tarptaut prekyboje. Kai kuriose valstybėse tokie santykiai išsilaikė iki II pasaul karo (Vok). Po II pasaul karo, išskyrus atstatomąjį periodą, tarptaut prekyboje galima pastebėti ilgalaikį liberalizacijos procesą, kuris pasireiškė 2-se tendencijose:
1) siekimas universalios ir visuotinos liberalizacijos tarpt prekyboje, kurias realizuotų tarpt institucijos ir org, nustatančios atitinkamas būtinas sąlygas šalims dalyvėms
2) siekimas regioninės ir selektyvinės liberalizacijos integracinių grupuočių viduje
Visuotinė liberalizacija remiasi muitų mok mažinimu pasaul prekyboje žaliavoms ir pramonės gaminiams. Buvo žymiai sumažinti muitai prekėms, praėjusioms pilną gamybos ciklą. Pasiliko reliatyviai aukšti muitai kai kuriuose sektoriuose: ž.ū., avalynė, kosmetika. Daugelyje besivystančių šalių ir toliau egzistuoja plati protekcija muitų pagalba, nes tai yra svarbus biudžeto papildymo šaltinis. Prieš natarifinių priemonių liberalizaciją turi būti pravesta jų notifikacija, katalogų sudarymas ir klasifikacija. Egzistuoja daugybė priežasčių ir argumentų, remiantis kuriais įvedama užs prekybos kontrlė ar tam tikri apribojimai (ek, polit, visuomeniniai), skirtingi pramoninėse ir besivystančiose valstybėse. Šios kontrolės formomis gali būti:
1) nac gamybos apsauga
2) ek augimo skatinimas (kreditavimas, investicijos)
3) mokėjimo balanso lygsvara
Liberalizuojant prekybos politiką XX a pirmoje pusėje svarbų vaidmenų suvaidino GATT’as (General Agreement on Tariffs and Trade – bendroji sutartis dėl prekybos ir tarifų), įkurtas 1947 m, Įsigaliojęs 1948 01 01. Tai daugiašalė tarpt sutartis, paremta teisinėmis normomis, kuriomis vadovaujasi šalys dalyvės. Šioje institucijoje buvo pravedamos derybos ir konsuktacijos prekybos klausimais. GATT’o pagrinde palankiausias režimas prekybai. Jo rėmuose buvo vedamos derybos:
1. Kennedy raundas 1964-1967. Jame buvo susitarta dėl tarifų mažinimo iki 1971 m.
2. Tokijo raundas 1973-1978 m. buvo priimti Muitų vertės kodeksas ir Licencijų kodeksas. Pataisyti ir atnaujinti Antidempingo kodeksas, standartizacinis kodeksas (techninių normų nustatymas, testavimo ir sertifikacijos procedūros), Subsidijų kodeksas iapibrėžta, kurios subsidijos yra legalios, eksportinės, besivystančių šalių spec traktuojamos), Vyriausybinių užsakymų kodeksas (paslaugų sferos praplitimas, viešieji darbai, regioninių ir lokalinių valdžios institucijų užsakymai.
3. Urugvajaus raundo derybos 86-93m. Tai buvo ilgiausios ir plačiausios prekybos derybos. Dalyvavo 117 šalių. Sudetingi ir dinamiški pasikeitimai pasauliniame ūkije, tarpt ekonominiuose santykiuose privertė pakeisti paties GATT’o struktūrą. Sutartis, pasirašyta baigiantis deryboms, namatė PPO sukūrimą (World Trade Organization, WTO). Tai atverė naujas potencialias galimybes tarp prekybos ir gamybos pagyvenimui.
PPO glaudžiai bendradarbiauja su kt tarpt organizacijomis. Ji pradėjo veikti nuo 95 01 01. Sekretoriatas yra Ženevoje. PPO prižiūri trijų Urugvajaus raunde pasirašytų susitarimų realizaciją apie prekybą ir muitus, apie prekybą paslaugomis, apie intelektualinės nuosavybės apsaugą. Iki PPO sukūrimo GATT’as užsiminėjo tik tarpt prekių apyvarta. Dabar PPO veikla apima prekybą pramoninėmis prekėmis, žemės ūkio prekėmis, tekstilės gaminiais, paslaugomis (finansinės, telekomunikacijų, transporto, darbo rinka), intelektualinės veiklos sfera (įvedama patentų, autorinių teisių, firmos ženklų apsauga 20čiai metų – knygos, PC programos, farmacijos gaminiai). PPO pateikia tarpt taisykles ne tik tais klausimais, kuriuos apima dvišalės sutartys, bet ir dempingo subsidijų, licencijavimo, rinkos apsaugos klausimais, sprendžia tarpt elgesio normas užsienio prekybos politikoje. Šiuo metu yra 170 valstybių, kurios priklauso PPO arba turi stebėtojo statusą. Auksčiausias PPO organas – konferencija, jungianti visų šalių atstovus. Konferencijos sesijos renkasi ne rečiau kaip kartą į 2 metus principinių klausimų, susijusių su Urugvajaus raundo sutartimis. Konferencija skiria gen direkt, šis skiria PPO sekretoriato darbuot. Tarp sesijų 8-10 kartų per metus einamųjų procedūrų klausimų sprendimuisukviečiama general tarnyba, kuri susideda iš šalių narių atstovų. PPO nariai moka mokesčius, kurie nustatomi gen tarybos. Priimant sprendimus praktikuojamos konsensumas. Jam nesant – paprasta balsų dauguma, jei nėra numatyta kitaip.

IV. TARPTAUTINĖS PREKYBOS TEORIJOS

TP (tarptautinė prekyba) vaidina vis didesnį vaidmenį ekonominėje raidoje. Visa dvidešimto amžiaus antroji pusė pasižymėjo aukštais pasaul prekybos augimo tempais. Jie 1,5 karto viršijo pasaulinės gamybos augimo tempus. TP tapo galingu visų šalių ekonomikos augimo veiksniu. Iš kitos pusės stipriai išaugo atskirų valstybių priiklausomybė nuo užsienio prekybos (labiausiai priklausomos – Japonija, Vokietija, D.Britanija, Italija ir t.t., faktoriai – nepakankami ištekliai, rinkos ribotumas, transnacionalinės monopolijos).
Vienas iš klausimų, į kurį turi atsakyti TP teorija: kur glūdi užsienio prekybos nauda? Arba kaip nustatomos prekių srautų kryptys? Remiantis ekonomikos teorija galima suprasti, jog TP, per gamybos specializaciją ir paslaugų kokybę, daro teigiamą įtaką žmonių gerbūviui.

1. Absoliutus ir santykinis (lyginamasis) pranašumas tarptautinėje prekyboje. Hecksler-Ohlin’o tarptaut prekybos teorija

TP teorijos pagrindai buvo sukurti anglų ekonomisto A. Smito ir D. Rikardo (18 amž. pabaiga – 19 pradžia).
A.Smitas savo knygoje “Gamtos ir tautos turtingumo priežasčių tyrimai” suformulavo abs ir sant pranašumo teoriją ir polemizuodamas su merkantilistais parodė, kad šalys suinteresuotos vystyti TP, nes iš prekių eksporto ir importo gali turėti naudą.
(Ankstyvieji merkantilistai – 15 amž., tapatino turtą su auksu ir sidabru. Pinigų funkcija – kaupimas. Vėlyvojo merkantilizmo atstovai turtą suprato kaip produktų perteklių, kurie užsienio rinkose turi pavirsti pinigais. Ir pinigų funkcija laikė ne tik kaupimą, bet ir apyvartą.)
D. Rikardas savo darbe “ Politinės ekonomikos ir apmokestinimo pradmenys” įrodė, kad absoliutaus ... ir pagrindė santykinio pranašumo teoriją.
Analizuojant užsienio prekybos kryptis reikia atkreipti dėmesį į 2 dalykus:
1. Ekonominius resursus, jie kiekvienoje šalyje skirtingi
2. Techniką ir technologiją.
Kiekvienos valstybės ekonominis efektyvumas laikui bėgant keičiasi. Abs ir sant pranašumas irgi gali keistis.
Absoliutus pranašumas (Absoliute Advantage) būna tuomet, kai kokia nors šalis sąnaudų vienetui gali pagaminti daugiau prekių negu kt šalis. Pvz., sanaudų vienetui Argentina gali pagaminti 50t grūdų ar 25t cukraus. Brazilija gali – 40t grūdų arba 100t cukraus. Šiuo atveju Argentina turi abs pranaš grūdų gamyboje, Brazilija – cukraus. Argentinoje 1t grūdų gamybos kaštai atitinka 0,5t cukraus, Brazilijoje 1t grūdų – 2,5t cukraus. Argentinai apsimoka eksportuoti grūdus, import – cukrų, Brazilijoje – atvirkščiai. Kad prekyba būtų abipusiškai naudinga, kokios nors prekės kaina išorės rinkose turi būti didesnė nei vidaus rinkoje tai pačiai prekei eksportuojančioje šalyje...
0,5t cukraus<1t grūdų<2,5t cukraus – tokia kaina turi būti nustatoma grūdams.
Santykinio pranašumo dėsnis (Comparativ Advantage). Sąnaudų vienetui Arg 50t grūdų ar 25t cukraus, Braz 67t grūdų ar 100t cukraus. Brazilija turi abs pran grūdų ir cukraus gamyboje. Vienok, kol egzistuoja vidaus kainų skirtumai, kiekviena šalis turės santykinį pranašumą. Nors Arg-je abiejų prekių gamyba atsieina brangiau negu Brazilijoje, tačiau grūdai pasirodo santykinai pigesni. 1t grūdų=0,5t cukraus, palyginus su 1t grūdų=1,5t cukraus Br-je. Tokiu būdu Arg turi grūdų santykinį pranašumą ir gali eksportuoti mainais į cukrų.

Hecksher – Ohlin’o tarptautinės prekybos teorija.
Paprastai prekybos kryptys nustatomos santykinėmis sąnaudomis, nepriklausomai nuo to, ar šalis turi abs pran gaminant tam tikrą produktą ar ne. Santykinio pranašumo teorija duoda sampratą apie tarpt prekybą, kurioje šalys dalyvauja turėdamos nevienodas sąnaudas produkcijos vienetui, tačiau palieka nuošaly esminį klausimą: kodėl iškyla šitie skirtumai? 3-4dešimtm švedų ekonomistas Hekšeris ir jo mokinys Olinas, suformulavo naują tarpt prekybos teoriją. Jų nuomone, santykinio pranašumo skirtumus tarp šalių galima paaiškinti tuo, jog kiekvienoje šalyje yra nevienodi gamybos veiksniai ir jie panaudojami įvairiais santykiais. Pagal Hekšerio teoriją, šalys stengsis eksportuoti prekes, kurios reikalauja tokių gamybos veiksnių sanaudų, kuriais jos disponuoja su pertekliumi ir bedideliu kiekiu deficitinių veiksnių sąnaudų, o importuoti tas prekes, kurios gaminamos, panaudojant veiksnius atvirkštine proporcija. Tokiu būdu paslėptame pavidale eksportuojami pertekliniai veiksniai, o importuojami deficitiniai gamybos veiksniai. Prekių judėjimas iš vienos šalies į kt kompensuoja žemą gamybos veiksnių mobilumą pasaul ūkio mastu. Kalba eina ne apie t.t. kiekius gamybos veiksnių, kuriais disponuoja t.tikra šalis, o apie santykinį apsirūpinimą jais. Pvz., apdirbamos žemės kiekis 1-am užimtajam ž.ū. sferose. Jei t.tikroje šalyje kokio nors gamybos veiksnio santykinai daugiau nei kt, tai ir kaina mažės, tokiu būdu atsiranda sant pran.
Hekšerio – Olino teorija gali paaiškinti daugelį dėsningumų, kuriuos galima pastebėti tarpt prekyboje. Šalys daugiausiai eksportuoja tokią produkciją, kurių gamybos sąnaudose dominuoja santykiniai pertekliniai jų resursai. Vienok, gamybos resursų struktūra, kuriais disponuoja industrinės šalys, palaipsniui išsilygina. Be to, pasaulio rinkose auga panašių prekių tarp panašių šalių prekybos dalis. Pvz, Lietuva ir Latvija ž.ū. produktai (kiaulės). Elektros exportas (Lietuva, Vak Europa pati tos elektros turi, Prancūzija).

Leontjevo paradoksas (LP).
Amerikos mokslininkas, gimęs Rusijoje. 6 dešimt vidury pabandė praktiškai patikrinti pagr H-O teorijos išvadas. Patikrinimas privedė prie paradoksalių išvadų. Panaudojęs tarpšakinio balanso modelį sąnaudos gamyba, sukurtą remiantis JAV ek duomenimis už 1947m. jis parodė, kad Amerikos exporte daugumą sudarė darbui imlios prekės, o importe – kapitalui imlios prekės. Turin omeny, kad pirmais pokario metais JAV, skirtingai nuo daugelio jų prekybinių partnerių, kapitalas buvo pertekliniu gamybos veiksniu, o DU lygis buvo žymiai aukštesnis. Amerika vienintelė šalis, dalyvavusi II pas kare, išėjo net praturtėjusi. Pokario metais buvo viena svarb donorų kapitalo atžvilgiu. Šis empiriniu keliu gautas rezultatas aiškiai prieštaravo H-O teorijai ir todėl buvo pavadintas LP. Po to pravesti tyrinėjimai patvirtino paradokso buvimą pokario laikotarpiu ne tik Amerikoje, bet ir kt šalyse. Daugkartiniai bandymai paaiškinti šį paradoksą leido išvystyti ir praturtinti H-O teoriją, išnaudoti papildomas aplinkybes, darančias įtaką tarptautinei specializacijai. Tai:
1) Gamybos veiksnių įvairumas ir pirmiausia darbo jėgos, kuri gali gerokai skirtis savo kvalifikacijos lygiu. Žiūrint iš šio taško industrinių šalių exporte gali atsispindėti reliatyvus perteklius aukštai kvalifikuotos darbo jėgos ir specialistų, tuo tarpu, kai besivystančios šalys exportuoja produkciją, reikalaujančią nekvalifikuotos darbo jėgos sąnaudų.
2) Svarbus gamtinių resursų vaidmuo, kurie gali dalyvauti gamybos procesuose tik asocijuodamiesi su dideliais kapitalo ištekliais, pvz., kalnakasybos šakose. Tai kažkuria prasme paaiškina, kodėl daugelio besivystančių šalių exportas imlus kapitalui, nors jis šiose šalyse nėra perteklinis.
3) Įtaka į valstybės užsienio prekybos politiką, kurios pagalba galima riboti importą ir skatinti šalies viduje tų šalių produkcijos gamybą ir exportą, kur intensyviai išnaudojami reliatyviai deficitiniai gamybos veiksniai.
Paskutiniais dešimtmečiais pasaulinės prekybos kryptyse ir struktūroje pastebimi žymūs poslinkiai, kurių kartais neįmanoma paaiškinti klasikinės pasaulinės prekybos teorijos rėmuose. Tai skatino tobulinti jau esančias teorijas ir kurti alternatyvias koncepcijas. Pirmiausiai reikėtų paminėti tarp kokybinių poslinkių techn progresą, kuris tapo dominuojančiu pasaulinėje prekyboje.

2. Produkto gyvavimo ciklo teorija (Pgct)

7 dešimt vidury Amerikos ekonomistas R. Vernon’as sukūrė šią teoriją, remiantis kuria jis pabandė paaiškinti pasaulinės prekybos gatavais gaminiais vystymąsi, remiantis jų gyvenimo etapais, t.y. laiko periodų, kurių bėgyje prekė gyvuoja rinkoje ir vykdo pardavėjo tikslus. Pr gyv ciklas apima 4 stadijas: įdiegimas, augimas, branda ir nuosmukis.
Įdiegimas – naujos produkcijos kūrimas kaip atsakymas poreikiui, kilusiam šalies viduje. Naujo produkto gamyba iš pradžių vyksta nedid serijomis, reikalauja aukštos darbuotojų kvalifikacijos, gamintojas turi beveik monopoliją šiai prekei ir tik nedidelė naujos produkcijos dalis patenka į išorės rinką.
Augimas – paklausa auga, gamyba plečiasi ir plinta į kt šalis, produktas tampa labiau standartizuotas, kyla konkurencija tarp gamintojų, plečiasi exportas.
Brandos stadijai charakteringa gamyba stambiomis serijomis, konkurencinėje kovoje dominuojančiu tampa kainų faktorius, besiplečiant rinkoms ir technikai, šalis, sukūrusi naują produktą, praranda konkurencinį pranašumą. Prasideda gamybos perkėlimas į besivystančias šalis, kur pigi darbo jėga gali būti efektyviai panaudojama standartizuotose gamybos procesuose.
Nuosmukis – paklausa ypač industrinėse šalyse krenta, o gamyba ir realizavimo rinkos koncentruojasi pagrinde besivystančiose šalyse.
PGC teorija labai reliai atspindi daugelio šalių evoliuciją, vienok tai nėra universalus pasaul prekybos vystymosi tendencijų paaiškinimas. Jei moksliniai tyrimai ir pažangi technologija nustoja būti pagrindiniu veiksniu, apsprendžiančiu konkurencinį pranašumą, prekių gamyba bus perkeliama į kt šalis, kuriose yra kt veiksnių konkurancinis pranašumas. Vienok yra pakankamai daug prekių su trumpu gyvavimo ciklu, didelėmis jų transportavimo kainomis, siauru vartotojų ratu ir pan, kurių negalima patalpinti į produkto gyvavimo ciklo teoriją.

V. ŠIUOLAIKINĖ TARPTAUTINĖ PREKYBA (ŠTP).

1. Tarptautinis darbo pasidalinimas (TDP) ir tarptautinė prekyba (TP)

TDP – valstybių specializacija gamyboje ir prekių apsikeitime. Skirtumai tarp atskirų šalių gamybos lygių ir struktūrų bei jų gamybinės specializacijos sudaro TP-os vystymosi pagrindą, tuo pačiu apsisprendžiant jos charakterį, kryptis ir prekinę struktūrą. TDP – tarptautinė ekonominių ryšių sistema, besiremianti tarpt specializacija ir prekių apsikeitimu. TDP pastoviai keičiasi, kinta sferos ir charakteris tarpt gamybos specializacijoje. Keičiasi ekonominiai prekybiniai ryšiai tarp valstybių. Kad šiuolaikinė gamyba, besiremiati nauja technika ir technologija, būtų rentabili, reikia atitinkamas prekes išleisti stambiomis serijomis. Masinė gamyba veda prie gamybos automatizavimo ir valdymo pakeitimų (modernizavimo). Vystant techniką ir technologiją kyla mokslinių tyrimų reikšmė ir jų kaštai. Mokslas, technika ir gamyba tapo tarpusavyje susijusiais modernaus pasaulio veiksmais. Dabar vyksta tarpt specializacija ir kooperacija mokslo ir technikos sferoje. Istoriškai susiklostė, jog amerikietiškos technologijos buvo darbą taupiančios, europietiškos – resursus taupančios, Japonijos – ir darbo ir resursus. Naujų industrinių valstybių technologijos daugiau darbui imlios, mažiau kapitalo imlios ir tobulos. Formuojasi savas technologinis ir mokslinis-techninis Rytų Azijos potencialas. Atsiranda alternatyvūs Jap-jai ir JAV pasaulinio lygio investuotojai, pirmiausiai Taivanas, P. Korėja, Singapūras. Azijos Ramiojo vandenyno regione formuojasi ekonominės sistemos, kurių centrai – Japonija, JAV, Kinija, Australija, naujos industrinės valstybės ir ASEAN. Jų įtaka tarpt-me bendradarbiavime nevienoda.

2. Pagrindiniai TP struktūrinių pakitimų veiksmai šiuolaikiniame pasaulyje.

Struktūriniai pakitimai, vykstantys TP-je, yra glaudžiai susieti su permainomis pasauliniame ūkyje:
1) pramonės struktūros pakitimai – dinamiškai vystosi naujos mokslui imlios šakos (automatika, informacinės technologijos, mikroprocesiriai, robototechnika, pluoštinė optika, naujų medžiagų gamyba, lazerinė technika, aviakosminė technika, radioelektronika ir kt);
2) struktūriniai pakitimai žaliavų gamyboje ir žemės ūkyje – vystantys mokslui ir technikai žaliavas pakeitė naujos medžiagos ir žaliavų gavyba sumažejo;
3) pakitimai investicijų struktūroje – daugiau investuojama į progresyvias šakas, mokslą ir techniką;
4) vartojimo struktūros pakitimai;
5) pakitimai technikoje ir technologijoje;
6) industrializacijos procesai;
7) nacionalonių ūkių modernizacija.
Prie paminėtų struktūrinių veiksmų būtina pridėti ir konjunktūrinius veiksnius. Tai ūkinės konjunktūros svyravimai, ypač industriniuose kraštuose. Ūkinė konjunktūra atskiruose kraštuose pakilimo laikotarpiu pozityviai įtakoja į TP-ą, jos apimtis ir struktūrą; ir neigiamai – smukimo sąlygomis.
Instituciniai veiksniai. Svarbiausias veiksnys – užsienio ekon politika, pravedama atskirų ar grupės valstybių. Jos charakteris – liberalus arba protekcionistinis. Tikslai – tarptautinė ekonominė politika (derinimas, kainos, prekybos pretenzijos, muitai, prekybos ribojimai).

3. TP vystymosi tendencijos.

Svarbiausia tendencija – TP-os liberalizacija yra pagrindinis globalinės ekonomikos ir įvairių šalių ekonominės integracijos vystymosi veiksnys. Tai pagr šiuolaikinės TP-os tendencija. Pastaraisiais metais stambiausių pasaul šalių priklausomybė nuo užsienio prekybos pastebimai išaugo. Pvz., užsienio prekybos dalis BVP 10 dešimtm 2 pusėje JAV sudarė 24% (1950m – 9%). Prancūzijoje – 43% (23%), Vokietijoje – 46% (27%), D.Br – 57% (30%). (Japon šiandien sudaro 17% – nėra paaiškinimo)
TP vystosi žymiai greičiau negu pasaulinė gamyba. Skatinama naujų prekių gamyba, vyksta bendradarbiavimas. Pagal PPO duomenis, 1950-1998m pasaulinė exporto apimtis išaugo 18 kartų, tuo tarpu gamyba – 6,5 karto. Pasaulinis pramoninių prekių exportas tame laikotarpyje padidėjo 34 kartus, o pramonės produkcija – 9 kartus. Dinamiškas pasaulinės prekybos vystymasis tapo pagrindinė globalinės ekonomikos vystymosi stimulu.

JAV pasiekė geriausių rezultatų industrinių valstybių tarpe liberalizuojant ekonomiką. 1998 m amerikos eksporto dalis pasauliniame exporte sudarė 16,3%. Tuo tarpu Japonijos – 9,3%, Kanados – 5,1%, o Kinijos – 4,4%, ES – 19,7%. Tokios šalys kaip JAV, Japonija, ES narės 10 dešimtm taip pat pradėjo palaipsniui reformuoti savo užsienio prekybos politiką, siekdamos susilpninti protekcionizmą ir atverti savo rinkas 3 šalių exportuotojams ir invest. Vienok užsienio prekybos liberalizavimo procesas ES tebėra pradinėje stadijoje. Labiausiai ES šalyse protekcionizmas pasireiškė žemės ūkyje, nors Urugvajaus raundo derybose ir buvo pasiektas susitarimas apie bendrų taisyklių įvedimą prekyboje ž.ū. produkcija, bet kai kuriose Vakarų Europos šalyse dar yra daug barjerų trukdančių 3 šalių prekėms pakliūti į jų rinkas. ES fermeriai yra bene labiausiai apsaugoti palyginus su kt Europos valstybėmis, tuo tarpu JAV, turėdama stambų ir gerai išvystytą ž.ū., pradėjo šio ekonominio sektoriaus dereguliavimą ir reformas, nukreiptas pirmiausiai į subsidijų mažinimą. ES dar nepradėjo reformuoti ž.ū., nors jau yra apie tai deklaruojama. Besivystančios šalys, sudarančios beveik ¾ PPO sudėties 10 dešimt aktivizavo savo veiklą UP-os politikoje. Šios valstybės daugelio problemų atžvilgiu neprisilaiko vieningos politikos ir nesudaro vieningo bloko PPO, bet jas vienija 2 problemos:
1. Urugvajaus raundo derybose jos gavo mažai pranašumų todėl, kad pramoninės valstybės išsaugojo daugelį kliūčių, trukdančių besivystančių šalių prekėms prasiskverbti į jų rinkas.
2. Besivystančios šalys negali tęsėti naujų įsipareigojimų, kuriuos uždėjo PPO.

Po 1997-98 finansinės krizės daugelis Azijos valstybių atsargiai žiūri į UP-os liberalizavimo procesą. Ekspertai tvirtino, kad krizė nepaskatino protekcionizmo ir naujų prekybos kliūčių įvedimo. Kai kurios Azijos šalys net labaiu panoro po krizės atverti savo rinkas užsienio prekybai. Pvz., Korėjos respublika liberalizavo užsienio kompanijų įėjimą į pasaulines rinkas. Užsienio bankams buvo suteikta galimybė pradėti veiklą finansinėje rinkoje. Singapūras taip pat tęsė liberalizacijos procesus užsienyje. Investuot savo rinkose, pirmiausiai finansinių paslaugų ir informacinių technologijų rinkose. Prekybos liberalizavimas prasidėję Lotinų Amerikoje 9 dešimtm vidury tęsiasi ir 10. Importo tarifai sumažėjo vidutiniškai nuo 40% 1985m iki 13% dabar. Nors dauguma LA šalių atvėrė finansinių paslaugų ir telekomunikacijų rinkas, bet dauguma šių valstybių ekonomikos sektoriuje dar išlieka protekcionizmas.

4. Tarptautinė prekyba paslaugomis.

Tarptautinėje prekyboje paslaugos būna labai įvairios ir dažnai nepalyginamos. Priskaičiuota daugiau kaip 50 paslaugų rūšių, kurios sukasi tarptautinėje rinkoje. Dažniausiai teikiamos TP paslaugos yra šios:
ü Transportas (frachtavimas, prekių pervežimas, draudimas, sandėliavimas, saugojimas ir kt paslaugos susijusios su transportu – mokėjimai už keleivių pervežimą, stovėjimai uostuose).
ü Tarptautinis turizmas ir kelionės (viešbučiai, maisto paslaugos, pramoginės paslaug.)
ü Pašto paslaugos, keleivių aptarnavimas
ü Žmonių draudimas, bankų paslaugos, kompiuterinės, teisinės paslaugos, reklama, lizingas, maklerio pasl ir pan.
ü Pajamos iš užsienyje investuoto kapitalo
ü Pajamos už darbą, atliktą užsienyje

Paslaugų apyvartos struktūra: didžiausia dalis tenka pelnui iš užsienio investicijų ~50%, transporto paslaugos ~15%, tarpt turizmas ir kelionės ~15%.
Paslaugų dalis bendroje prekių ir paslaugų prekybos apimtyje atskirose valstybėse: DB – 45%, Ispanija – 33%, JAV – 33%, Pranc – 33%, Vokietija – 25%, Japonija – 25%.
Pasauliniame paslaugų eksporte pirmauja JAV – 18%, DB – 8%, Pranc – 6%, Vokiet – 6%, Italija – 5%, Japonija – 5%.
Apie 80% tarptautinės paslaugų apyvartos priklauso industriniams kraštams. Didžiausias valiutinės įplaukos iš paslaugų eksporto gauna JAV, Pranc, Ispan, Ital, Jap, Vok, Austrija, Kanada, Nyderlandai, Singapūras.
Besivystančių šalių dalis pasaulinėje paslaugų apyvartoje: Singapūras – 2%, Mexika –1,5%, P. Korėja – 1,3%. Tailandas, Taivanas, Kinija, Malaizija.

4.1 Paslaugų klausimas Urugvajaus raunde.
Kadangi prekyba paslaugomis žymiai skiriasi nuo prekybos prekėmis, tai ir ekonominė politika taikoma šioje srityje skirtinga. Labai dažnai iškyla sunkumai identifikuojant kliūtis, atsiradusias prieš partnerį, teikiantį paslaugas. Tai partnerio kontrolė, įv diskriminaciniai dalykai ir apribojimai, dažnai nebūna galimybių vienareikšmiškai atskirti paklausos priemonių, taikomų prekyboje paslaugomis.
Pagrindiniai barjerai keliami OECD šalių:
1) Bendri specifiniai pasienio apribojimai,
2) Apribojimai ar reikalavimai susiję su apsigyvenimu šalyje
3) Reikalavimų kompleksas susijęs su užsienio investicijomis
4) Apribojimai ir reikalavimai susiję su prekyba transakcijomis (tai tam tikru užsienio įmonių ar grupių klientų eliminavimas),
5) Užimtumo apribojimai.

Paslaugų problematiškas įjungimas į Urugvajaus raundo derybas dalyvaujant 105 valst sukelė rimtą disonansą tarp besivystančių ir industrinių šalių. Daugumoje besivystančių šalių skirtumas tarp prekybos gaminiais ir paslaugomis yra toks didelis, kad neįmanoma stovėti ant bendros derybų platformos su industrinėmis šalimis. Besivystančių valstybių interesus gynė Brazilija ir Indija. Urugvajaus raunde buvo pasiektas kompromisinis susitarimas dėl prekybos paslaugomis. Jos buvo išskirtos iš bendro susitarimo apie prekybą ir paslaugas. Sudarytas dokumentas vadinasi “Susitarimai apie paslaugas”. Ratifikavusios ją šalys turės pirmą dok., kuris apibrėžia tarpt prekybos paslaugomis liberalizavimo pagrindus ir kryptis.

VI. UŽSIENIO INVESTICIJOS (UI) IR TRANSNACIONALINĖS KORPORACIJOS

1. Pagrindiniai kapitalo exportuotojai ir importuotojai

Tarptautinėje praktikoje UI sutinkama 2 tipų:
§ portfelinės (akcijos, obligacijos ir kt VP, emituoti korporacijų ar valstybių);
§ tiesioginės užsienio investicijos, kurios panaudojamos gamyboje ar paslaugų sferoje, naujiems pajėgumams sukurti ar pasenusiems modernizuoti.

Iki I pasaul karo pagrindinės kapitalo eksportuotojos buvo DB, Pranc, Vok ir Jap. Kapitalas buvo daugiausiai eksportuojamas į nepriklausomus kraštus ir kolonijas. DB investicijų sfera buvo Kanada, Australija, PAR ir Indija. Pranc ir Vok daugiausia investavo Europos šalyse. Pranc ¼ savo kapitalo investuodavo į Rusiją, o Vok – Austrovengrijoje. UI buvo skirtos žaliavoms išgauti. Dabar kapitalo eksportuotojai – daugiausia pramoninės valstybės (apie 75% tiesioginių investicijų).
Pokarinį periodą galima suskirstyti į kelis etapus:
1. 1945-57 m. Būdingi dideli apribojimai tarpt kompanijose ir užsienio investicijų srityse. Europos valstybės tuo metu pasižymėjo kaip užsienio kapitalo iš JAV importuotojos (Maršalo planas). Europa buvo sugriauta visa.
2. 1958-68 m. Tai stabilaus ekonominio vystymosi etapas pasauliniame ūkyje, kur vyko prekybos ir kapitalo apyvartos liberalizacija. Šiuo laikotarpiu sistemingai daugėjo tarptautinių firmų, eksportuojančių savo gaminius į užsienį. Technikos pažanga ir naujos konkurencijos formos šakinė specializacija nulėmė tą faktą, kad transnacionalinės ir tarptautinės korporacijos daugiausia koncentravosi pramoninėse valstybėse. Nuo 7 dešimt vidurio tokio tipo firmų kūrimosi procesas labai suaktyvėjo ir tą reiškinį skatino liberalizacijos tendencijos pasauliniame ūkyje, Europoje besiplečiantys regioninės ekonominės integracijos procesai. Kaip tik tuo metu Europoje kūrėsi masiškai gigantiškų JAV korporacijų filialai. Šis procesas buvo vadinamas amerikietišku iššūkiu. Japonijos firmos steigė savo filialus Pietryčių Azijos valstybėse.
Užsienio investicijos atskirose šalyse daro skirtingą ek ir soc raidai ir jų svoriai atskiruose regionuose yra nevienodi. Jau ne pirmą dešimtmetį TUI didėja sparčiau nei tarptautinė prekyba, o tiesioginiai investuotojai yra TNK ir tarpt korporacijos ....
TNK – tai nac korporacijos, turinčios užsienyje dukterinių firmų. Tarptaut korporacijos – mišrios, turinčios ne mažiau kaip 1 užsienio kapitalo dalį.
Keičiantis pasaul situacijai, tobulėja TNK strategija, jų veikla įgauna kokybiškai naujų formų bei bruožų. TUI daugiausiai koncentruojasi labiausiai išsivysčiusiose pasaulio valstybėse. Tai sena tradicija. XX a 10 dešimtm vid 2/3 TUI buvo skirta tik 10čiai valstybių, esančiose pirmose eilėse investicijų gavėjų sąrašuose. Kitame poliuje – 100 šalių iš šio sąrašo antrosios dalies. Joms teko 1 proc TUI srautų. TUI yra pagr globalizacijos varomoji jėga.
Internacionalizacija – bendradarbiavimas prekiaujant, globalizacija – susijungimai.
Dabartiniu metu yra apie 30 tūkst TNK, apie 270 tūkst jų filialų. Intensyvią šio proceso plėtrą sąlygojo tai, kad vis daugiau firmų investuoja atsižvelgdamos į vis didėjančią konkurenciją, rinkų liberalizaciją, naujų kapitalinių įdėjimų sferų atsiradimą. Korporacijų strategijoje pagr vietą užėmė firmų susiliejimai ir kitų firmų įsigijimas kaip gamybinių jėgų įsigijimo užsienyje būdas, norint palaikyti ir stiprinti tarptautinį konkurencingumą. Susiliejimų ir įsigijimų procesai pirmiausiai palietė energetiką, telekomunikacijas, farmaciją, finans paslaugas. Būdinga tai, kad suaktyvėjo kapitalo dalyvavimas mažose ir vid firmose, taip pat paslaugų sferos įmonėse. Tarpfirminių susiliejimų ir įsigijimų bumas, prasidėjęs XX a pab, yra viena svarbiausių TUI didėjimo priežasčių. Kita svarbi priežastis: atsirado naujų užsienio kapitalo investavimo galimybių. Daugelyje šalių buvo liberalizuotos ir išsklaidytos atitinkamos ek sferos. Vyriausybės ėmė palankiau žiūrėti į kapitalo ir technolog pritraukimą. 10 deš pr į infrastruktūros šakas kasmet buvo įdedama apie 7 mljr JAV dolerių užsienio investicijų. Šių šakų finansiniai poreikiai dar neišsemti, jos lieka svarbia kapitalinių įdėjimų sfera. Daugelyje šalių neužtenka biudžeto lėšų infrastruktūrai finansuoti, iškyla kapitalo poreikis. Dėl TUI deficito infrastruktūros šakose tolesnis TNK plėtimasis atrodo gana optimistiškai. Nepaisant didelių kapitalinių įdėjimų į šią sferą, infrastruktūros kūrimo projektai yra viliojantys. TNK domina tokie projektai kaip mokslo parkų, kadrų rengimo įstaigų, eksportui skirtos produkcijos perdirbimo zonų kūrimas (jos mažiau imlios kapitalui). Apie 100 stambiausių TNK investuoja kapitalą užsienyje. Jų investicijos daugiau koncentruotos pramoninėse šalyse. Investicijų vertė – apie 1,5 trilijono $ (1/3 TUI pasaulyje). Pirmojo TNK 100tuko investiciniuose planuose – TUI didėjimas. Šie užmojai pagrįsti palankiomis ek plėtros perspektyvomis pagrindinėse užsienio investicijų gavėjų šalyse. Tarp jų vis dažniau figūruoja besivystančios šalys. Akivaizdu, kad investavimas labiausiai išsivysčiusių valstybių grupėse ir ateityje bus būdingiausias pirmo TNK 100tuko veiklos bruožas. Š. Amerikos TNK traktuoja Europą kaip svarbiausią savo kapitalinių įdėjimų regioną, ypač gaminant pažangių technologijų reikalaujančius gaminius. Tą patį galima pasakyti ir apie Europos TNK: labiausiai pageidaujama investicijų vieta – JAV. Japonijos TNK didžiausi interesai susikerta Azijos šalyse. Amerikos ir Europos TNK taip pat nemažai dėmesio skiria Azijai. Išvada: XXI a pr pagrindinis TNK kapitalo srautas plauks į Azijos valstybes.
Pagal TUI apimtis ir mastą 1-je vietoje Amerikos, D Brit, Pranc TNK. Patraukliausios užsienio investicijoms – tos pačios šalys + Vokietija. Ypač aktyvios investuojant savo kapitalą Am-je buvo ir yra Vok bei Angl TNK. D. Britanija stambias sumas investavo ne tik į JAV, bet ir į Europos šalis. Savo veiklą aktyvina ir Japonijos TNK, jos skverbiasi į Rytų ir Pietryčių Azijos šalis, norėdamos sukurti regioninius ir globalinius gamybos bei realizavimo tinklus. O norėdamos sustiprinti savo prekių tarptaut konkurencingumą, Jap TNK pradėjo kurti užsienyje antrosios kartos filialus. 47 proc jų filialų Honkonge ir 43 proc Singapūre jau įkūrė nuosavus filialus. Azijos šalys užima vis stipresnę vietą investicinėse TNK.......
Nuo 1992 m stambiausia TUI gavėja – Kinija.
Didėja UI apimtys ir Lot Amerikos šalyse. Jos daugiausiai koncentruojasi automobilių gamybos pramonėje (Meksika, Brazil), kalnakasyboje (Čilė). Investicijų srautus į šį regioną sąlygojo specifinės šalių ek sąlygos (kiek ek yra privatizuota).
Afrikos šalys lieka kiek nuošalyje nuo tarptaut procesų. Kapitaliniai įdėjimai yra lėtesni. Pačiame Afrikos kontinente įvyko didžiulių geografinės kapitalinių įdėjimų struktūros pokyčių. Pvz, jei 1990 m visų TUI daugiau nei 40 proc tekdavo P. Afrikos valstybėms, tai šiuo metu joms tenka apie 25 proc. Investicijų traukos sfera tapo Š. Afrikos valstybės. Ypatingai šia kontinento dalimi domisi V. Europos TNK (Pranc, Vok, It, D. Brit)
Vid ir R. Europos šalių ryšiai su užsienio kapitalu užsimezgė dar prieš socializmo žlugimą. Jau tada valstybės buvo pakankamai įsiskolinusios Vakarams (Lenkija, Vengrija). Teisiniai bendradarbiavimo su užsienio kapitalu pagrindai buvo sukurti prieš daugelį metų (Vengrijoje – 1972, Rumunijoje ir Lenkijoje – 1976, Bulgarijoje – 1980). Vengrija – palankiausia užsienio kapitalui šalis. Šis kapitalas funkcionuoja remdamasis dviem įstatymais – įmonių ir užsienio investicijų. Pirmasis garantuoja 100procentinį investuotojo dalyvavimą firmoje ir plėtimąsi uždirbto kapitalo sąskaita. Antrasis numato investuotojo teisę laisvai išvežti savo įdėtą kapitalą, o nacionalizacijos atveju – visą nuostolių padengimą. Lenkija, kuri pasižymi politiniu stabilumu ir plačia rinka, vis labiau domisi užsienio investuotojai. Vid ir R. Europoje yra nemažai kliūčių, stabdančių užsienio investuotojų veiklą. Tai:
1) teisinių nuostatų ir sąlygų nestabilumas;
2) sunkumai gauti informaciją;
3) valiutiniai apribojimai;
4) administraciniai formalumai;
5) neišspręsti nuosavybės teisių klausimai;
6) dideli mokesčiai;
7) palyginti silpna infrastruktūra.
Vakarų firmos, patekusios į Vid ir R. Europos rinkas, dažnai nusivilia savo veiklos rezultatais, nes jų viltys per trumpą laiką gauti pelną dažniausiai nepasiteisindavo. Šio regiono rinka suteikia galimybę toms firmoms, kurios pasirengusios investuoti ilgesniam nei 5-7 m laikotarpiui.
Nuo 1995 m galima patebėti didenį užsienio investicijų suaktyvėjimą Vid ir R. Europos šalyse. Tai galima paaiškinti ne tik eiline privatizavimo banga, bet ir prasidėjusiu ekonom kilimu (Lenkija, Čekija, Vengrija, Slovėnija). Investicinių srautų didėjimas į šias šalis rodo, kad tarptautinis kapitalas pastebi R. Europos šalių pažangą kelyje į rinkos ekonomiką.

Tarp 100 stambiausių TNK 60 priklauso JAV, kitos – Jap, Europai ir kt. 3 stambiausios Amerikos automobilių korporacijos: General Motors, Ford Motors, Crysler. Kitos stambios korporacijos: ABB – Švedijos ir Šveicarijos firma, gaminanti elektromechaninę įrangą, IBM, VW, Siemens, Ericsson, Nestle, British Petrolium, GlaxoWellcome, General Electric, Mitsubishi, Renault, Peugot, Daimler Benz, Fiat, Phillip Moriss, McDonald’s ir kt.

2. Barjerų tiesioginėms užsienio investicijoms likvidavimas. Sutartis apie investicinių priemonių prekybinius aspektus.

Šiuolaikiniame pasaulyje komplikavosi priklausomybė tarp prekybos prekėmis ir paslaugomis iš vienos pusės, ir užsienio investicijomis iš kitos. PPO šioje situacijoje priversta kurti ne tik daugiašales tarptautinės prekybos, bet ir investicinei veiklai reguliuoti taisykles. Orientuodamasi į globalinę liberalizaciją PPO stengiasi nustatyti, koks laisvosios prekybos ekvivalentas turi būti tiesioginių užsienio investicijų sferoje. Dauguma Vakarų specialistų įsitikinę, jog PPO šalys narės atitinkamose ūkio šakose turi suteikti užsienio firmoms nacionalinio rėžimo statusą. Jų nuomone nereikėtų atiduoti pirmenybės vietinėms kompanijoms, t.p. firmoms iš vienų šalių palyginus su kitomis f. iš kitų šalių.
Pats svarbiausias susitarimas PPO rėmuose dėl tiesioginių užsienio investicijų – sutartis apie investicinių priemonių prekybinius aspektus (TRIMS – Trade related Investment Measures). Tai tokios investicinės priemonės, kurios riboja prekybą arba pažeidžia jos normalią eigą.
Sutarties projektas atsirado Briuselio konferencijoje 1990m. gruodžio mėn. Pagal besivystančių šalių reikalavimus projekto tematika apsiriboja vien tik investicinių priemonių prekybiniais aspektais. TRIMS neleidžia Vyriausybėms reikalauti iš investuotojų, kad šie panaudotų gamyboje minimalų vietinių medžiagų, detalių, mazgų kiekį, o t.p., jog eksportuotų mažiausiai tose apimtyse kiek importuoja. Besivystančios šalys įsipareigojimus pagal TRIMS susitarimą turėjo įvykdyti iki 2000m. sausio, mažiau išvystytos šalys – iki 2000m.
Yra šalių, neįstojusių į PPO ir, kurių politika daro nemažą įtaką globalinių procesų raidai (Kinijos liaudies resp.). Kinija vargu ar sutiks pilnai įvykdyti PPO rekomendacijas iki 2010m. Kinijai tenka 35-40% visų tiesioginių investicijų besivystančiose šalyse su pereinama ekonomika. Šiose sąlygose svarbu įvertinti koks bus investicinis klimatas XXIa.
Įvertinti TRIMS išplitimo laipsnį sudėtinga. Tačiau dažniausiai jis panaudojamas besivystančiose šalyse. Labiausiai tarp jų – Brazilijoje, Meksikoje, Indijoje ir Nigerijoje. Iš pramoninių valstybių – Kanadoje, Australijoje, Ispanijoje. TRIMS dažniausiai taikomas automobilių gamyboje, naftos, chemijos, mokslui imliose šakose.
Jau daug metų pripažįstama nepalanki TRIMS įtaka investuotojams. Reikalavimai iš investicijas priimančios valstybės pusės priverčia investitorių keisti gamybinius planus, kas dažnai sutrukdo pelno maksimizavimo strategiją. Mažai pateisinama prekių gamintojų diskriminacija ryšium su jų pirkimais užsienyje pigesnių ir geresnės kokybės medžiagų, komplektuojančių detalių. Kad konkurencija tarp TRK (transnacionalinės korporacijos) būtų teisingesnė iškilo apribojimų pašalinimo būtinybė.
Globalinių susitarimų perspektyvos dėl tarptautinių investicijų susiję pagrinde su prieštaravimų įveikimu tarp industrinės Šiaurės ir besivystančių Pietų. Su daugeliu išimčių besivystančios šalys vis dažniau tampa užsienio kapitalo priėmėjom, o pramoninės valstybės dominuoja kaip tiesioginių užsienio investicijų šaltiniai. Problemos centre – TRK. Jų veikla kitose šalyse reguliuojama daugiau kaip 800 dvišalių susitarimų ir, visiškai suprantama, kad TRK norėtų turėti vieningą visame pasaulyje investicijų rėžimą, o PPO rėmuose jis galėtų būti paremtas prekybinėmis sankcijomis. Savo ruožtu besivystančios valstybės stengiasi sukurti savo interesų gynimo strategiją.

VII. TARPTAUTINIAI VALIUTINIAI IR FINANSINIAI SANTYKIAI.

1. Tarptautinė valiutos sistema.
1.1. Aukso valiutos sistema (1870 – 1914 m.)
1.2. Modifikuota aukso valiutos sistema (XX a. 3 dešm.)
1.3. Šiuolaikinė valiutos sistema
a) Dolerio – aukso sistemas (1944 – 1971 m.)
b) Plaukiojantis valiutų kursas po 1971 m.

Tarptautinė valiutos sistema (TVS) remiasi juridiniais nuostatais bei papročių normomis, kurie reguliuoja tarptautinių mokėjimų sąlygas ir būdus. Jos taisyklės gali būti suderintos plačiu tarptautiniu mastu, atskiroms valstybėms susitarus, ypatingai toms valstybėms, kurios turi žymią įtaką pasaulinėje ūkinėje veikloje. Gerai veikianti TVS yra kertinis tarpt. ekonomikos akmuo. Ji palengvina pasaulinės prekybos plėtrą, užsienio investicijas ir pasaulinę tarpusavio priklausomybę. Šiuo metu pinigų stabilumas tapo itin reikšmingas, nes pinigų ir finansų srautai yra pagrindinė ryšio tarp nacionalinių ekonomikų grandis. Veiksminga ir stabili TVS turi išspręsti 3 technines problemas: likvidumą, prisitaikymą ir pasitikėjimą.
Kad būtų užtikrintas likvidumas, TVS turi būti aprūpinta neinfliaciniais valiutos ištekliais prekybai finansuoti, sudaryti jai sąlygas prisitaikyti prie rinkos ir skirti finansinius rezervus.
Sprendžiant prisitaikymo problemą TVS turi nurodyti metodus nac. mokėjimų balansų sutrikimams išspręsti. Žinomi 3 metodai:
1) Valiutos kursų pokyčiai (eksporteriams gerai, jeigu šiek tiek devalvuojasi valiuta, prekės atpinga ir būna konkurencingesnės užsienyje).
2) Vidaus ekonominės veiklos skatinimas ar jos slopinimas (mokėjimų lengvatos, subsidijavimas).
3) Tiesioginės tarptautinių atsiskaitymų kontrolės įvedimas.
Sprendžiant pasitikėjimo problemą TVS turi užtikrinti kelią destabilizuojantiems nac. rezervų struktūros pokyčiams. Pastaruosius gali nulemti prarastas pasitikėjimas valiuta ar valiutų atsargomis.
Kad TVS veiktų efektyviai ir integruotų pasaulio ekonomiką, kiekviena šių problemų turi būti išspręsta. Kiekvienas tarptautinis monetarinis rėžimas grindžiamas tam tikra politine tvarka. Iškylant ir žlungant hegenominėms galioms vyksta TVS atitinkami pokyčiai. XIXa. TVS rodė D.Britanijos ekonominius ir politinius interesus. Kai amžiaus pabaigoje santykinai sumažėjo Amerikos galia, TVS vėlgi neišvengė įtampos. Yra žinomi 3 pilnai susiformavę TVS tipai. Tai:
1) Aukso v.s. 1870 – 1914m.;
2) Modifikuota aukso v.s. XXa. 3dešm. II pusėj;
2) Šiuolaikinė v.s.: a) Dolerio – aukso v.s. 1944 – 1971m.;
b) Plaukiojantis daugelio valiutų kursas po 1971m.
Aukso valiutos sistema. Pagrindinis bruožas – banknotų emisijos susiejimas su valstybės aukso rezervais. Auksas atliko visas pinigų funkcijas: kaupimą, cirkuliaciją, mokėjimus, buvo vertės matas. Šalies valiuta turėjo nustatytą aukso paritetą, o valiutų kursai buvo pastovūs. Buvo galimybė keisti pinigus į auksą ir vežti į kitas valstybes. Prekių apsikeitimai ir mokėjimų sąlygos valstybės viduje ir pasaulyje rėmėsi tais pačiais pinigais. Ši valiutos sistema buvo taikoma 41-je geriausiai išvystytų valstybių.
Modifikuota aukso valiutos sistema. Dauguma šalių po I pas. karo atstatė valiutų keitimą į auksą. Taigi ir toliau tęsėsi aukso valiutos sistema, t.y. valiutų vertė buvo nustatoma pagal jų santykį su auksu. Valiutų kursai buvo stabilūs. Išsilaikė aukso pervedimai (transferai) tarptautiniu mastu ir pinigų emisijos pririšimas prie turimų aukso rezervų. Tai buvo pavadinta modifikuota aukso v.s., nes pasikeitė valiutų keitimo į auksą pagrindai. Buvo nustatyta min. suma, kurią buvo galima keisti į auksą arba tam tikros valstybės valiutą, kuri galėjo būti pakeista į auksą. Tokiu būdu valiutos konversija į brangųjį metalą neretai buvo vykdoma ir netiesiogiai. Lietuvos valiuta buvo tvirta, turėjo aukso atsargas, kurias, iki tarybinės valdžios atėjimo, suspėjo deponuoti į kitų valstybių bankus. Po nepriklausomybės atkūrimo Prancūzija, Anglija, Šveicarija auksą grąžino. 1936-1937m. krizės įtakoje šalys pradėjo keisti savo valiutų keitimą į auksą. Tarptautinių atsiskaitymų sferoje tarp JAV ir kitų šalių CB-ų buvo keičiamas tik Amerikos doleris. O karo išvakarėse jau nebeteko kalbėti apie TVS. Chaosas valiutiniuose santykiuose, nesuderinta tarp šalių valiutinė politika, valiutiniai apribojimai – pagrindiniai to laikmečio bruožai.
Dolerio – aukso valiutos sistema. Po II pas. karo pirmą kartą pasaulio istorijoje TVS buvo sukurta tarptautinio susitarimo tvarka. Bretenvudo konferencijoje (Vašingtone) 1944m. liepą buvo įkurtas Tarptautinis Valiutos Fondas (TVF), kurio statute, pradėjusiame veikti 1945m. gruodžio 27 d., buvo numatyti pokarinės valiutinės tvarkos pagrindai. Dolerio – aukso v.s. buvo pavadinta Bretenvudo sistema. Auksui buvo skiriama vėlgi fundamentali funkcija, palaikanti visą sistemą. TVF statute buvo pasakyta, kad valstybių narių valiutų paritetai išreiškiami auksu, kurio vertė buvo pastovi – 35 USD už 1 unciją (paprastoji uncija– 28g, Trojos- 31,1g), arba JAV doleriais, kurie buvo keičiami į auksą. Amerikos iždas kitų šalių CB-ams keitė dolerius į auksą pagal kursą. Valiutų rinkos kursai galėjo svyruoti l. siaurose ribose – 1% žemyn/ aukštyn nuo pariteto kurso. Valiutų paritetų pakitimai – devalvacija, revalvacija įvykdavo retai. Bretenvudo sistema žlugo 8 dešm. pradžioje, kai JAV 1971m. uždraudė keisti dolerius į auksą. Tuo pačiu doleris tapo sulygintas su kitų industrinių šalių valiutomis. Dauguma valstybių nustatė plaukiojantį savo valiutų kursą. Nuo to momento galima kalbėti apie naują TVS, kurią sudaro ne tik doleris, bet ir kitų šalių valiutos.
Plaukiojantis valiutų kursas. Plaukiojančių valiutos kursų įvedimas buvo vienas iš TVS krizės simptomų ir tuo pačiu vienu pagrindinių jos reformų elementų. Pl.v. kursai turėjo užtikrinti makroekonominių tikslų įvykdymą – atstatyti pusiausvyrą kai kurių šalių mokėjimų balansuose. Pokarinės monetarinės tvarkos kūrėjai jos funkcionavimą grindė dominuojant JAV ir jos doleriui pasaulinėje ekonomikoje. XXa. bėgyje jėgų išsidėstymas pasikeitė, atsirado kiti ekonominiai gigantai – VE, Japonija, kurie nulėmė TVS pasikeitimą. Pakitusios realios sąlygos formaliai buvo legalizuotos TVF-e. 1978m. buvo įneštos pataisos į jo statutą. Dėl to valstybės dabar turi teisę laisvai pasirinkti valiutos kurso nustatymo taisykles. Savos valiutos kursą galima nustatyti pagal kitą valiutą, remtis valiutų krepšeliu arba jo iš vis nenustatinėti. Populiariausia valiuta, besiremianti valiutų krepšeliu, buvo Ekiu (Ecu). Tai Europos valiutos vienetas, į kurio sudėtį įėjo ES šalių valiutos. SDR – Speciali Skolinimosi Teisė, tapusi pagrindiniu atsiskaitymo vienetu TVFe, bet be realaus padengimo. Valiutų vertė, besiremianti valiutų krepšeliu, keičiasi kasdieną priklausomai nuo rinkos kursų pasikeitimų (įeinančių į krepšelį) valiutų atžvilgiu. SDR sudėtis keičiasi reguliariai kas 5 metai ir apskaičiuojamas remiantis stipriausiomis valiutomis. Paprastai, tai – USD, DM, Jap. jena, Pranc. frankas ir Angl. svaras sterlingų.
Įnešta pataisa į TVF statutą legalizavo, taipogi, aukso demonitarizaciją. Auksas jau nevykdė pasaulinių pinigų funkcijos, todėl ir nebegalėjo nustatinėti valiutų kurso. Dabartiniu metu praktikoje didžioji dalis tarptautinės prekybos apyvartos remiasi atsiskaitymais valiuta, kurios kursas yra plaukiojantis. Kaip tik tokį kursą turi valiutos tų valstybių, kurios vaidina didžiausią vaidmenį prekyboje ir pasauliniame ūkyje.
1979m. EEB šalys sukūrė Europos valiutų sistemą (EVS). Jos tikslas buvo stabilizuoti valiutų kursus tų valstybių, kurios įeina į integracinę grupuotę. Vienu iš šios sistemos elementų yra bendrų principų taikymas nustatant valiutų kursus. Kursų mechanizmo esmė ES-je remiasi tuo, kad kiekviena iš valiutų turi nustatytą centrinį kursą, išreikštą ekiu, o atskirų valiutų rinkos kursai gali nukrypti nuo taip vadinamo centrinio kurso neperžengiant tam tikrų ribų. Jeigu kurios nors valiutos kursas pasieks patį žemiausią arba patį aukščiausią leistiną svyravimo lygį kitos valiutos atžvilgiu, tai abiejų šalių CB privalo intervenuoti į valiutos rinką, kad neleistų toliau kilti arba kristi tų valiutų rinkos kursui. Centriniai valiutų kursai gali būti keičiami tiktai nusprendus visoms šalims, dalyvaujančioms kursų nustatymo mechanizmo veikloje, ir taipogi EB komisijai. 1992m. rugsėjį EVS-je prasidėjo paniškas bėgimas nuo silpniausių tų laikų valiutų: britų svarų sterlingų, italų lyros ir ispanų pesetų. CB-ams nepavyko pakeisti minėtų valiutų kurso ir to pasekoje jos buvo devalvuotos. Šių sutrikimų išdavoje D.Britanijos valdžia priėmė nutarimą apie neterminuotą, o Italijos valdžia – apie laikiną savo valiutų dalyvavimą EVS valiutų kursų nustatymo mechanizme. 1993m. vasarą prasidėjo eilinė EVS krizė, o 1993m. rugpjūtį ES Vyriausybių sprendimu buvo išplėstos, iki tol buvusios labai siauros, valiutų rinkos kursų svyravimo ribos. Nuo 2,2-6 proc. iki 15 proc.žemyn arba aukštyn nuo centrinio kurso. Pagrindinė šių sutrikimų priežastis buvo Vokietijos Bundesbanko pravedama monetarinė politika. Keletą kartų buvo vienpusiškai pakelta palūkanų norma – norint neprarasti kainų augimo kontrolės ir tuo pačiu stabdyti infliacijos tendencijas, kurių grėsmė iškilo susijungus Vokietijoms.
Įvedus plaukiojančius valiutų kursus padidėjo neužtikrintumas ir nestabilumas tarpatautinėje valiutų apyvartoje, didėjo rizikos faktoriai.
Nuo 1999m. sausio 1d. įvesta ES naujoji valiuta – Euras (Euro). Tai Mastrikto sutarties realizacija. Šių pinigų įvedimas buvo numatytas 1999m., 2002m. turi būti visiškai pereita prie Euro. 11 valstybių jau perėjo prie Euro, neperėjo Anglija, Švedija, Suomija, Danija. Jau veikia Centrinis Europos bankas Frankfurte prie Maino.

2. Tarpatutinės valiutų ir finansų rinkos.

2.1. Valiutų rinka.
Valiutų rinka (VR) yra tarptautinės finansų rinkos sudėtinė dalis. Valiutų rinkoje vyksta valiutos pirkimo-pardavimo transakcijos (susitarimai). Šiuolaikinė valiutų rinka – tai, pirmiausiai, rinka už biržos ribų (OTC – Over the Caunter Market) – decentralizuota ekonominiu, techniniu ir geografiniu atžvilgiais. Tai rinka, kuri yra kuriama pagrinde bankų, ne bankinių-finansinių institucijų ir brokerinių firmų, kurios keičiasi tarpusavyje informacija ir sudaro transakcijas telekomunikacinių ryšių pagalba (telefonu, telefaksu, spec. kompiuterių sistemomis, pvz. RMDS – Reuter Monitor Dealiny System).
Kalbant apie valiutų rinką sunku tvirtinti, kad ši rinka fiziškai yra patalpinta tam tikroje vietoje, tai greičiau tinklas, išsklaidytas po visą pasaulį. Bankų ir kitų institucijų transakcijų sudarymas vyksta visame pasaulyje, įvairiose laiko juostose. Tarptautinė VR nėra nacionalinių rinkų suma, tai didžiulė viena rinka, kuri dirba ištisą parą. Valiutų biržos savo pirminę reikšmę prarado, tarptautinėje rinkoje transakcijos, mažesnės kaip 1mln. USD, nesudaromos. Kitų, daug mažesnių, apie 20-25 proc. visos apyvartos valiutinės rinkos segmentų yra taip vadinama transakcijų su klientais rinka, kurioje sudaromos transakcijos tarp tarpbankinės rinkos subjekto iš vienos pusės ir, pramoninių, komercinių, paslaugų firmų, tarptautinių korporacijų iš kitos. Gali būti sudaromos transakcijos tiktai tarp tų firmų nedalyvaujant tarpbankinės rinkos subjektui. Visai menkareikšmės yra apie 1proc. visos apyvartos sudarančios valiutinės transakcijos, sudaromos dalyvaujant fiziniams asmenims (bankuose, valiutinėse sąskaitose, kontorose ir kt).
Tarptautinė VR pagal savo apyvartą yra didžiausia pasaulyje, kasdien pasiekiama didesnė nei 800mln. USD apyvarta. Pagrindinis valiutų transakcijų centras yra Londonas jau dešimtį metų. Dominuojanti tarptautinių transakcijų valiuta yra JAV doleris (apie 90proc), toliau Vokietijos markė, japonų iena, britų svaras sterlingų, Šveicarijos frankas. Didžioji dauguma sudaromų transakcijų tarptautinėje VR yra taip vadinamos tradicinės transakcijos, funkcionuojančios šioje rinkoje daugelį metų. Prie jų priskiriame:
1) greitas (nedelsiamas) transakcijas (SPDT);
2) terminuotas;
3) apkeičiamas.
8-9 dešimtmetyje atsirado naujų transakcijos rūšių. Tai – Būsimos transakcijos (futures), taipogi – Opcijos (opcionai – options), Hibridinės transakcijos (terminuotos ir opcionai).
Valiutų rinkoje yra pravedamos tokios operacijos:
1) Arbitražas – transakcijos, sudaromos turint tikslą išnaudoti valiutų kursų skirtumus įvairiose geografinėse vietose. Tie skirtumai paprastai yra minimalūs.
2) Hedging (hedžingas) – sudaromos transakcijos, norint apsidrausti nuo nuostolių, kurie gali iškilti nepalankiai susiklosčius valiutų kursams.
3) Spekuliacija – sąmoningai rizikuojama norint pasipelnyti. Šį pelną galima gauti arba iš valiutų kurso smukimo arba jos kilimo.
Taigi valiutos kurso rinkos vystymasis šiuos kelis dešimtmečius buvo susijęs su šiais faktais:
1) Dolerio keitimo į auksą uždraudimas.
2) Plaukiojančio valiutos kurso nustatymas.
3) Naujų rūšių valiutinių transakcijų įgyvendinimas ir išplatinimas.
4) Naujų telekomunikacijos priemonių vystymas ir pritaikymas.
5) Kompiuterizacija.
6) Elektroninė informacija.

2.2. Finansų rinkos ir globalizacijos procesai.
Finansų rinkose sudaromos finansinės transakcijos remiantis finansų mechanizmu. Šis mechanizmas – tai specifinė prekė, kuri funkcionuoja finansinėje rinkoje vekselių, čekių, depozitų, akcijų, obligacijų, kreditų ir pan. pavidale. Atsižvelgiant į transakcijų sudarymo sąlygas tarptautinę finansų rinką galima suskirstyti į du segmentus:
1) Nacionalinės rinkos, turinčios tarptautinę reikšmę, t.y. tokios, kurios aptarnauja užsienio skolininkus ir kreditorius. Transakcijos vykdomos tos šalies valiuta, kur tokia rinka veikia.
2) Eurorinkos (aksteritorinės rinkos). Jose pravedamos eurovaliutinės operacijos, t.y. transakcijos vykdomos ne toje šalyje, kurioje kilusi valiuta. Greta funkcionuojanti pinigų eurorinka, kaip ir kapitalo rinka, nėra kontroliuojamos nacionalinių valiutos institucijų.
Tarptautinę finansų rinką galima padalinti į šias dalis:
1) Pinigų rinka. Apyvartos subjektai šioje rinkoje yra tarpbankiniai depozitai ir paskolos, bankų emituoti vertybiniai popieriai. Tai rinka, kurioje atliekamos didelės apimties transakcijos (vėlgi 1mln. USD, paprastai, yra minimali suma). Mokėjimai šioje pinigų rinkoje vykdomi per trumpą laiką, dažniausiai neilgiau kaip metų bėgyje.
2) Kapitalo rinka. Apyvartos subjektai šioje rinkoje yra finansiniai instrumentai, kurių išpirkimo terminai yra didesnis nei vieneri metai. Taip parduodami vertybiniai popieriai, obligacijos, akcijos, emituoti (išleisti) Vyriausybių, tarptautinių organizacijų, įmonių ir kt institucijų.
3) Terminuotos finansinės rinkos. Jose apyvartos subjektai yra tokie finansiniai instrumentai, kurie suteikia galimybes finansinės rinkos dalyviui apsisaugoti nuo rizikos. Rizika gali kilti keičiantis palūkanų normoms, akcijų kainoms. Šiose rinkose sudaromos transakcijos Vadimos, išimtinai biržose (financial futures) ir opcinės transakcijos (biržose ir OTC rinkoje).
Opcija – pasirinkimas, noras, galimybė pasirinkti alternatyvų įsipareigojimų vykdymo būdą.
4) Kreditų rinka. Apyvartos subjektu šioje rinkoje yra bankų suteikiami kreditai užsienio klientams.
Atskirų šalių finansinėse rinkose reguliuojantį vaidmenį vaidina CB. Tarptautinės reikšmės pinigų rinka yra Niujorkas, toliau eina Japonijos ir Vokietijos pinigų rinkos, nors iš mažesnės tarptautinės reikšmės turi ir kiti VE kraštai.
Tarptautinės pinigų rinkos sudėtine dalimi yra Eurovaliutos ir Euroobligacijų rinka.
7-ojo dešimtmečio pab. VE bankuose buvo sukaupti didžiuliai kiekiai dolerių (Eurodoleriai). Tai JAV mokėjimų balanso deficito išdava. Iš kitos pusės, depozitų procentinė norma (palūkanų norma) Londone buvo žymiai aukštesnė nei JAV. Į VE bankus savo pinigus dėdavo naftą eksportuojančios šalys – OPEC nariai (Alžyras, Venesuela, Gabonas, Indonezija, Irakas, Iranas, Kataras, Kuveitas, Libija, Nigerija, Jungtiniai Arabų Emiratai, Saudo Arabija, Ekvadoras). Šie pinigai dar vadinami “naftos” doleriais. Kodėl nenori šios šalys laikyti pinigų savo bankuose? – dėl didesnių palūkanų, patikimumo.
Euroobligacijų išleidėjai yra stambios korporacijos, visuomeninės institucijos, tarptautinės organizacijos, Vyriausybės, tuo demonstruodamos savo paklausą kapitalui. Pajamos, gautos iš obligacijų, dažniausiai nėra apmokestinamos. Pagrindinės nacionalinės rinkos, turinčios tarptaurinę reikšmę ir, kuriose vyksta užsienio obligacijų emosija yra šios: Amerika, Japonija, Vokietija ir Šveicarija. Kai kuriose rinkose išleidžiamos obligacijos turi savo specialų pavadinimą, pvz. Japonijoje užsieniečių emituotos obligacijos jienomis yra žinomos kaip Samuraj bons (samurai bons), užsieniečių emituotosobligacijos JAV doleriais – yankee bonds, o D.Britanijoje – buldog.
Pasaulio finansų rinka vis labiau įgauna dviejų pakopų sistemos kontūrus. Viena iš jų – viršutinė yra viršnacionalinė arba globalinė pakopa, kurioje vyksta stambiausių TNK vertybinių popierių apyvarta. Šiai pakopai atitinka finansų rinkos institutai, kurių veikla turi globalinį charakterį, mechanizmus ir technologijas. Antroji pakopa yra nacionalinė, kurioje vyksta atitinkamos valstybės kompanijų vert. popierių apyvarta. Šiuos procesus užtikrina nacionalinė finansų rinkos infrastruktūra ir nacionaliniai institutai. Globalizacijos sąlygomis ribos tarp dviejų finansinės rinkos pakopų palaipsniui nyksta. Prie besiformuojančios būsimos globalinės finansų rinkos modelio galima priskirti pakitimus, kurie vyksta VE-os fondų rinkoje ryšium su vieningos valiutos Euro įvedimu. Nacionalinių šių šalių fondų rinkų konsolidacija ir integracija sudaro sąlygas bendros VE-os finansinės erdvės formavimuisi. Jos ribose bus prekiaujama daugiau kaip 300 stambiausių ES įmonių vert. popieriais. Kartu su besiformuojančia Europos finansine erdve savo reikšmės nepraranda ir nacionalinės rinkos.
Tarptautinės kapitalų rinkos analizė rodo, kad joje vyksta labai aktyvūs procesai. Keičiasi rinkos dalyviai, skolų rūšys, skolinimosi mechanizmai. Ši partvarka prasidėjo ir įgavo didelį mastą 9-ojo dešimtmečio antroje pusėje. Šioje finansų rinkoje didžiausią įtaką daro JAV, VE ir Japonija.

3. Konvertuojama valiuta ir ūkio subjektų tarptautiniai atsiskaitymai

Šiuolaikinėmis sąlygomis nac valiutos konvertavimas plačiąja prasme yra ryšių mechanizmas tarp nac ekonomikos ir pasaulinės rinkos. O šių ryšių stiprumas ir efektyvumas priklauso nuo valiutos apribojimų. Valiutos konvertavimo mokslinis traktavimas reikalauja pabrėžti šiuos pagr momentus:
1) konvertavimas nėra vien tik vienų valiutų keitimų kitomis aktas, bet besąlygiškai numato santykinę ek ryšių su užsieniu laisvę, įskaitant ir kokios nors šalies piliečių (rezidentų) teisę turėti užsienio valiutą ir užsieniečius (nerezidentus) – turėti nac valiutą.
2) Konvertavimą reikėtų traktuoti kaip vieną iš ek politikos mechanizmų. Konvertavimas yra tolygus laisviems ir daugiašaliams užsienio ekonominiams ryšiams. Šiuo atveju nebūtina, kad atitinkama konvertuojama valiuta būtų plačiai naudojama už valstybės ribų, kaip pvz JAV doleris, arba, kad šia valiuta būtų nustatomos pasaulinės kainos
Svarbiausia valiutos konvertuojamumo galimybė yra legali jos panaudojimo galimybė tarpt-se mokėjimuose tiek rezidentų, tiek ir nerezidentų; santykinė užsienio valiutos įsipareigojimo laisvė tarpt-se rinkose ir jos pardavimas už kt valiutą pagal rinkos kainą. netgi dalinis valiutos konvertavimas duoda galimybių įsijungti į pasaulinę rinką. Antra vertus, reikalinga vidaus prekių, paslaugų, valiutos, geriausiu atveju – ir kapitalo rinka, kuria galėtų naudotis nerezidentai. Nac valiutos konvertuojamumas – kiekvienos išvystytos ir atviros rinkos ekonomikos elementas. Visai suprantamas V. Europos valstybių noras per pirmuosius pokario dešimtmečius pereiti prie savo valiutų konversijos. Kadangi tuo periodu pasaul rinka buvo destrukcijos būsenoje, tai prie konversijos buvo pereita tik 6 deš pab. O tos konversijos laipsnis ir dabar yra nevienodas. Pvz DB-je 1979 metais buvo panaikinti visi valiutiniai apribojimai. Vienintelė valstybinio reguliavimo forma išlieka exporto – importo reguliavimas. Pranc-je atvirkščiai: detaliai sudaryta nerezidentinių sąskaitų režimas, valiutos įplaukų tvarka, jos įvežimo ir išvežimo normos ir kt. Tačiau ir svaras sterlingų, ir pranc frankas yra konvertuojamos valiutos, nes abiem atvejais egzistuoja vienokia ar kitokia komercinių operacijų laisvė rezidentams ir nerezidentams nac-je ir tarp-je rinkose, įskaitant ir galimybę realizuoti valiutą pagal rinkos kursą. Praktiškai valiutos konvertuojamumas yra valiutinių apribojimų nebuvimas daugumoje operacijų ir nac valiutos kurso nustatymas rinkoje pagal paklausą ir pasiūlą. Pilna konversija – visiškas apribojimų nebuvimas visose operacijose, plaukiojantis nac valiutos kursas, nors ir reguliuojamas pinigų-kredito politikos pagalba, ir valiutos panaudojimo galimybė tarpt-je apyvartoje. Vienokie ar kitokie apribojimai suteikia valiutai dalinį konvertuojamumą. Minimalus reikalavimas konvertuojamai valiutai – egzistavimas vidaus valiut rinkos, kurioje galima įsigyti užsienio valiutą dėl laisvo prekių importo. Reikia skirti: išorinę ir vidinę valiutų konversiją nerezidentams ir rezidentams. Konvertavimas užsieniečiams plačiai buvo naudojamas pokario metais Vakarų šalyse įvairių rezidentinių sąskaitų forma valiutai kaupti. Vidaus konversija – tai laisvas užsienio valiutos keitimas, panaudojant vietinius pinigus (kitaip – taip pat prekių ir paslaugų importo apmokėjimas nac valiuta). Liet-je yra uždaras konvertavimas.
Absoliučios konversijos plačiąja prasme neegzistuoja netgi tose valstybėse, kuriose yra likviduoti visi valiutiniai apribojimai. Valiutos konvertuojamumas glaudžiai susijęs su valstybinio reguliavimo sistema. Jis paprastai traktuojamas bendrame ek politikos kontekste kaip svarbiausias vidaus ek problemų sprendimų mechanizavimas, bet kaip specifinis tarptaut ek-os reiškinys. Tik kompleksinis valiutos konvertuojamumo aiškinimas rinkos ekonomikos kontekste įgalina parodyti jo tikrą ek vaidmenį. Valiutinė ir užs prekybos politika – grandis tarp nac ūkio ir pasaulio. Juo aukštesnis šalies išsivystymo lygis ir jos ek atvirumas, tuo lankstesnė yra toji grandis. Administravimas užleidžia vietą grynai ekonominiams valdymo metodams. Pvz. JAV, DB-je, Vok-je, Jap svarbiausias veiksnys – ekonominė politika, padedant pinigų ir kredito, finansų ir kt veiksniams, kurie reguliuoja ek ryšius su užsieniu. Valiutos konvertuojamumo laipsnis tiesiogiai susietas su ek augimo tempais, infliacija, prekių konkurencingumu užsienyje. Visose pasaulio šalyse egzistuoja vienokia ar kitokia užsienio ek ryšių reguliavimo sistema. Vienu atveju – toks reguliavimas vyksta per bendrą ek politiką (pinigai, kreditas, biudžetas, mokesčiai), kitu atveju – per valiutinius apribojimus ir atitinkamas leidimų prie užsienio ekonomikos veiklos bei valiutos kurso režimo sistemas ir t.t. Pvz. Švedija, Norvegija, Suomija nesistengia dirbtinai išvesti savo valiutos į tarptautinę rinką ir kartu padidinti priklausomybę nuo išorinių veiksnių bei pririšti nac valiutos prie prekybos partnerių valiutų krepšių. Šiais veiksmais jos pasiekia nac valiutos stabilumą stambiausių kontrahentų atžvilgiu. Daugumoje išvystytų pasaulio valstybių, tarp jų ir 3čio pasaulio šalių, nėra įst, kurie griežtai reglamentuotų nac valiutos panaudojimą tarp-je apyvartoje prekybiniuose sandoriuose. Tačiau netgi valstybės, praktikuojančios pilną savo valiutos konversiją (Vok, BD, Jap), neskatina savo valiutų panaudojimo kitose šalyse. valiutos konvertavimo klausimai daugelyje šalių nėra išspręsti, o tai trukdo tarpt atsiskaitymams ir šalių didesniam įsijungimui į pasaulinio ūkio sistemą.
Išvadėlė: nac valiutos konvertavimas – jos legali panaudojimo galimybė tarpt-se mokėjimuose, valiutinių apribojimų nebuvimas daugumoje operacijų, susijęs su valstyb reguliavimo sistema, ir yra ryšių machanizmas tarp nac ek-os ir pasaulinės rinkos.

Atsiskaitymai. Konvertuojama valiuta yra tampriai susieta su tarptautiniais atsiskaitymais, kurie įvyksta tarp ūkio subjektų, esančių įvairiose šalyse, tarpusavio prekybos, paslaugų ir investicijų sferose. Atsiskaitymai gali būti pravedami dvejopai:
§ Grynais pinigais
§ Neturint grynųjų pinigų
Mokėjimai grynaisiais pinigais įvyksta iš karto, kai prekės yra perduotos pirkėjų. Tarp-je prekyboje atsiskaitymas grynaisiais vyksta 4 būdais:
1) Čekiais
2) Perlaidomis
3) Akredityvais
4) Inkaso
Terminas “nedelsiamas mokestis” TP-je turi tam tikrų sąlygotumų. Nedelsiamas mokestis- kai jam atlikti sunaudota ne daugiau laiko negu kontrahentų bankai sunaudoja laiko apdoroti mokėjimų dokumentus. Atliekant paprasčiausias operacijas, pvz parduodant parodų eksponatus, mokėjimas gali būti atliktas nedelsiant, perdavus prekę ir jos dokumentus pirkėjui, kuris išrašo čekį pardavėjo vardu. Tačiau daugeliu atvejų mokėjimai gryn pinigais užima daugiau laiko: nuo kelių dienų iki kelių mėn.
Atsiskaitant bankų perlaidomis reikia atlikti tokias operacijas:
1) Pardavėjas išrašo sąskaitą ir kartu su kontrakte numatytais dokumentais išsiunčia ją pirkėjui
2) Priklausomai nuo nuotolio, dokumentų komplektas keliauja paštu nuo kelių dienų iki kelių savaičių
3) Pirkėjas, gavęs dokumentus, patikrina, ar jie atitinka kontrakto sąlygas, sumoka reikiamą sumą į savo banką ir duoda jam pavedimą pervesti pinigus iš savo sąskaitos į pardavėjo sąskaitą
4) Pardavėjo bankas praneša savo partneriui apie pinigų gavimą
Tarpt-se kontraktuose paprastai nustatomas 30 dienų mokėjimo terminas. Kontraktuose, kur sudėtingesni apskaičiavimai (įrangos pristatymas, paslaugų atlikimas) terminas 60 arba 90 dienų. Banko palūkanų už šį periodą pardavėjas neima. Į kontraktų sąlygas, atsiskaitant perlaidomis, įtraukiami pirkėjų įsipareigijimai suteikti pardavėjams mokėjimų finansines garantijas. Patikimiausios yra bankų garantijos, kurie įsipareigoja sumokėti kontrakte numatytus mokesčius. Pirkėjai apmoka bankams šių operacijų garantijų vertę.
Akredityvas numato pirkėjo įsipareigojimą atidaryti kontrakte numatytu laiku tam tikrame banke akredityvą sutartai sumai pardavėjo naudai.
Inkaso atsiskaitymo forma vykdoma tarpininkaujant dviem bankams korespondentams: inkasuojančio eksportuotojo banko ir importuotojo banko-mokėtojo.
Atidėtas atsiskaitymas. Didelė dalis tarpt-nių prekybinių sandorių, susijusių su stambių prekių partijų pardavimu yra vykdomi kredito sąlygomis. Pagal mokėjimų atidėjimų trukmę prekinis kreditas paprastai skirstomas į
trumpalaikį (iki 1 metų)
vid. trukmės (iki 5 metų)
ilgalaikį (virš 5 metų)
Už mokėjimo atidėjimą pirkėjas moka pardavėjui metinį procentą, kurių dydis būna mažesnis už banko proc.

Atsiskaitymai, nedalyvaujant gryniesiems pinigams, įgauna prekinių kompensacijų formą. Galima išskirti 2 pagr dvišalių prekinių kompensacijų rūšis: pilna ir dalinė. Pilna kompensacija remiasi tuo, jog du ūkio subjektai vykdo tarpusavio užpirkimus pagal tą pačią kvotą. Ši kompensacijos rūšis gali įgauti dvi formas: barteris

paralelinės transakcijos
Barterio atveju sudaroma pirkimo-pardavimo transakcija savitarpio atsiskaitymuose, nenaudojant pinigų. Naudojamos tuomet, kai vienas ar keli kontrahentai neturi pinigų sumokėti už importą.
Sudarius paralelines transakcijas atskirai eina 2 kontrahentai: pardavimo ir pirkimo. Atsiskaitymai šiuo atveju taip pat vyksta atskirai. Abiejų kontraktų vertė yra vienoda, o jų sudarymas abiejų pusių sąlygotas ir suderintas. Labiau sudėtingos dalinės kompensacijos, kurių esmė – pirkimo-pardavimo transakcijų nelygiavertiškumas. Šiuo atveju atsiskaitoma pinigais arba tam tikros dalies išmokėjimu. Yra keletas dalinės kompensacijos rūšių:
1) Tarpusavio transakcijos sudaromos pagal iniciatyvą tos šalies, kuriai stinga mokėjimo lėšų, todėl importo kontrakte partneris sutinka atsiskaitymus vykdyti prekėmis ir pinigais.
2) Kontrpristatymai – tai komplektinių objektų pardavimas, užsimokant išleistais nupirktos įmonės gaminiais.
3) Kompensacinės transakcijos – pirkėjas iškelia reikalavimą pirkėjo šalies žaliavas, medžiagas ir kt produktus, reikalingus užsakymo realizavimui.
Su dvišalėmis kompensacijomis jau ilgą laiką egzistuoja daugiašalės kompensacinės transakcijos. Jas galima suskirstyti:
1) Atsiskaitymo sutartis (kliringas), nenumatanti konvertuojamos valiutos pervedimo tarpusavio atsiskaitymuose
2) Mokėjimo sutartys, numatančios konvertuojamos valiutos pervedimą tarp valstybių.
Gerai funkcionuojantys kliringiniai atsiskaitymai galimi tik tuomet, kai valstybės iš anksto tiksliai apibrėžia tarpusavio atsiskaitymo limitą per tam tikrą laiko tarpą. Mokėjimų sutartys numato maximalią konvertuojamos valiutos kvotą, kuria bus apmokėtas importas. Atsiskaitant su užsieniu pinigų pagalba reikalingas nac valiutos perskaičiavimas į užsienio valiutą ir atvirkščiai.

4. Mokėjimų balansas (MB)

MB susideda iš 2 dalių:
1. Einamoji sąskaita
2. Kapitalo sąskaita
MB – tai kiekvienos šalies ūkinės veiklos išdavos su išoriniu pasauliu. MB-o deficitas rodo žemą tėvyninių prekių ir paslaugų konkurentiškumą pasaulio rinkoje; importuojamos produkcijos dominavimą ir užsienio investicijoms nepalankias galimybes vidaus rinkoje.
Išorės MB-o deficito priežastys – kainų kilimas energetinėms prekėms ar kt. importuojamoms žaliavoms ar prekėms.
Mb-o atgyvinimas reikalauja daug radikalių priemonių, kurios nepopuliarios iš politinio taško. Jei MB-o tvarkymas atidėliojamas ateičiai, gali susilaukti nemokumo krizės. Nemokumo požymiai:
-deficitų susikaupimas;
-valiutos rezervų sumažėjimas Cbanke;
-kreditų negavimas;
-pasitikėjimo nac. valiuta praradimas bei stengimasis ja nusikratyti (keisti į kitą).
Kaip MB-as priklauso nuo val. kurso, kas jį valdo? Lietuvoje lito ir $ santykis neatspindi realių šių valiutų galimybių vartotojų rinkose. Einamieji val. kursai nepastovūs, dinamiškesni palyginus su prekių kainomis. Val. kursai, kaip ir VP kursai, yra žiūrintys į ateitį ir labai dažnai išpranašauja audringus įvykius ek-je.
Pakitimai įtakojantys valiutų kursą:
1. Konjuktūriniai veiksniai – susiję su verslo veiklos svyravimais, politine padėtimi, karais, įv. gandais, prognozėmis. Valiutos keitimo kursas šiuo atveju priklauso nuo to ant kiek pesimistiškai ar optim. nusiteikusi visuomenė vykdomos politikos atžvilgiu.
2. Struktūriniai veiksniai (rimtesni):
– prekių konkurentiškumas ir jo pakitimai pasaulio rinkose;
– šalies BNP augimas apsprendžia didesnę užs-io produkcijos paklausą, tuo tarpu prekių importas didina užsienio valiutos nutekėjimą;
– vidaus kainų kilimas palyginus su kainomis partnerių rinkose;
– palūkanų normų didinimas, padidina valiutos ir kapitalo įplaukas, tačiau pabrangsta kreditai, o tai veikia neigiamai visą investicinę šalies veiklą;
– šalies VP rinkos išsivystymo laipsnis.

Sprendžiant MB-o deficito problemas, monetaristai laikosi kietos linijos – iš esmės tai nesikišimas į rinkos srautą, rinkos korekciją ir savireguliavimo sistemas. (Lietuvoje monetaristų politika)

VIII. ŠIUOLAIKINIO PASAULIO GLOBALINĖS PROBLEMOS

1. Globalinių problemų (GP) samprata

GP- tokios, kurios iškilusios prieš visą pasaulį ir jų išsprendimas reikalauja visų ar daugelio valstybių suvienytų pastangų.
Jau daugelį metų dalis mokslo žmonių įspėja, kad atsiranda pavojai, keliantys grėsmę žemės civilizacijai. Jau 8 deš. II pusėj pranašautas pasaulio susidūrimas su natūraliu savo raidos barjeru. Jungtinės tautos pradėjo diskutuoti apie globalines problemas. Svarbiausios GP:
1- demografinė
2- maisto produktų
3- aplinkos užterštumas ir žaliavų resursų išsekimas
4- tarpt. įsiskolinimai
5- tarpt. saugumo problema.

2. Demografinės problemos ir darbo jėgos migracija

Kai karinė grėsmė prarado savo dominuojantį charakterį, iškilo demografinių poslinkių GP-os. Nuo žmonių ir jų teritorinio pasiskirstymo, ūkinės veiklos mąsto priklauso:
-gyventojų aprūpinimas resursais;
-žemės biosferos stovis;
-soc. politinė pasaulio terpė.
Šiuolaikinio pasaulio ypatybė – greitas žmonių skaičiaus augimas. Jei I-oj XX a. pusėj išaugo nuo 1.5 iki 2.5 mlrd. gyventojų, tai II-oj pusėj – išaugo 3.5 kartais. Pasiekė 6 mlrd. gyv. Spėjama, kad 2015 m. bus apie 8 mlrd. gyventojų. Didžiausia žmonių dinamika besivystančiose šalyse Afr, Lot. Amer., Azijoj. Per paskutinius 50 m. šių gyventojų dalis pasaulyje išaugo nuo 2/3 iki 4/5. Nors bendras gyventojų skaičius žemėje greitai auga, tačiau kasmetinis prieaugis nuo 60-jų metų mažėjo nuo 2.2 % iki 1.4 %.
1988-1996 m. kasmetiniai absoliutūs skaičiai pasikeitė mažėjimo link – nuo 87 iki 80 mln
Priežastis – vaikų sk. mažėjimas šeimose (gimstamumo reguliavimas Kinijoj, Indonez., Braz.). Indijoje didelis mirtingumas.
Nedidelėje grupėje industrinių valstybių gyvena 1/7 pasaulio gyventojų, kur išleidžiama 4/5 pasaulio BVP.

Neturtingi keliauja – žmonių migracija. Darbo jėgos judėjimas, kaip ir kapitalo judėjimas yra tarpt. ek. santykių akiratyje. Tačiau darbo jėga yra mažiau mobili nei kapitalas. Darbo jėgos tarpt. migracija XIX – XX a. sušvelnino Europoje soc. įtampą ir prisidėjo prie naujo pasaulio (ypač JAV) ekonomikos kūrimo ir greito suklestėjimo. Pagal JT definiciją, migracija- kai žmonės išvyksta iš šalies > nei 1 metams. Migracijos priežastys būna ekonominės, polit., relig., ideologinės.

3. Žaliavų resursai ir aplinkos apsauga

8 deš. Romos klubo pranešimas “Augimo ribos”. Šį pranešimą paskatino žaliavų krizė (naftos ir maisto). Pranešimai padaryti JT ir Romos klube neleidžia jų pamiršti ir dabar. Jei šiuolaikinės civilizacijos vystymosi taisyklės nepasikeis, tai anksčiau ar vėliau atsidursim ant katastrofos ribos. (Ozono skylė, šilnamio efektas, jūrų ir kt. vandenų užterštumas, miškų mažėjimas)
Pražūtingiausias žmonių poveikis dirvai. Pasaulyje vis mažiau žemės, kurią galima arti ir naudoti ž.ū. pasėliams. Žmonija jau prarado apie 2 mlrd. ha kažkada buvusių derlingų žemių, jos pavirto dykumomis. (Sacharos dykumos eina į pietus).
Greitai vykstanti dirvos erozija kelia didžiausią grėsmę gyvybei žemėje (tylioji planetos krizė), neskaitant branduolinio karo ar katastrofų. Per paskutinį 100-tį miškų pasaulyje sumažėjo 1/3. Afrikoje buvo sunaikinta pusė miškų, Azijoj 2/5, o Lot. Amerikoje – 1/3.
Sumažėjo biologinė žemės įvairovė. Paskutiniame 100-je išnyko ar ant ribos 25000 augalų rūšių, >1000 gyvūnijos rūšių, 100-tai naminių gyvūnų veislių. Genetinių žemės fondų išsaugojimas – viena iš problemų, kuri reikalauja kardinaliai peržiūrėti visų žmonių strategiją gamtos atžvilgiu.
Bendrai patį didžiausią krūvį gamtai duoda JAV, Jap., Vok., Rus., Kin., Indija, Indon., Braz. Jose yra 56 % žemės gyvenama, 53 % miškų, 59 % BVP ir 58 % CO2.

4. Maisto deficito problema ir tarpt. Įsiskolinimai

Pagal JT duomenis, 1/3 gyv. nepakankamai valgo. 0.5 mlrd. žmonių badauja. Norint išspręsti šias problemas reikia imtis bendrų pastangų. Besivystančiose šalyse gyv. augimo tempai didesni nei maisto produktų gamyba. Pasaulio maisto produktų paklausa 2020 m. išaugs 64 %, tame tarpe besivystančiose šalyse beveik 100 %. Šiuolaikiniame ž.ū. nespėjama patenkinti maisto paklausos. Jei ši tendencija nebus sustabdyta artimiausių 2 ar 3 deš. bėgyje, maisto produktų deficitas gali kelis kartus padidėti. Vien Kinija privalės importuoti kasmet 200 t mln. grūdų. Didinti grūdų gamybą trukdo dirbamos žemės degradacija. Šiandien reikia atstatyti > kaip 15 % dirbamos žemės.
Pasaulyje mažėja vandens resursų atsargos naudojamos ž.ū.-je. Žemė persodrinta mineralinėmis trąšomis, kada jos papildomas tręšiamos – nedidina derliaus.
1905 m. Italijoje įkurta FAO (Food and Agriculture Organisation). Susikūrus JT, tapo vienu iš jos padalinių. FAO veikia tarptautiniu mastu, imasi įvairių priemonių kovai su badu. Tarpt. ryšiai parodė, kad reprodukciniai procesai indistrinėse Vakarų valst. priklauso nuo ek.- pol. padėties.
Išsivysčiusios valst. suprato, kad ek. padėtis pablogėjo trečiojo pasaulio šalyse, jų įsiskolinimas neatitinka šiuolaikinio pasaulio interesų. Tokia padėtis gali pradėti veikti destruktyviai globalinėje plotmėje. Todėl industrinės Vakarų valstybės dažnai daro žymias nuolaidas, keičia užsienio ek. veiklos formas. Daugelis besivystančių šalių skolų nurašomos, pratęsiami grąžinimo terminai, mažinamas palūkanų %. 1989m. 57 trečiojo pasaulio šalių skola sudarė 1.4 trilijonus $, o 1997 m.- jau 2.5 trilijonus. Amerikos bankų daliai tenka 43 % visų įsiskolinimų.

5. Naujos globalinės problemos

Baigėsi šaltasis karas, nusiginklavimas, tačiau branduolinio kuro gamintojai vysto savo veiklą. Auga nusikalstamumas, kuris nuo 1980 m. pasaulyje kasmet padidėja 5%. Nusikalstamos grupuotės organizuotos, ginkluotos, turi geras ryšio priem. Pagr. problema – tarptautinis terorizmas. Jo tikslai politiniai, provokaciniai, ek. pobūdžio. Priemonės: žmogžudystės, įkaitai, verbavimas, finansavimas, lėktuvų nuvarynas. Nusikalstamos grupuotės veržiasi į valdžią. Kita problema – prekyba narkotikais. Apima beveik visas pasaulio šalis. Prekeiviai daro didelį poveikį žiniasklaidai, politikai.
Tarptautiniu mąstu vyksta šie nusikaltimai: vaikų darbo išnaudojimas, prekyba žmonėmis, žmonių grobimas, pornografijos platinimas.

6. Nauja tarptautinė ekonominė tvarka paskutiniojo XX amžiaus dešimtmečio aspektu.

Trečio pasailio šalių ekonominis augimas nėra tik tų šalių reikalas. Dar 6 dešimtyje pradėjo kristalizuotis globalinės strategijos problema, kurioje deramą vietą turėjo užimti išsilaisvinusios valstybės. Jau tuomet susikūrė organizacijos, turinčios tikslą organizuoti ir stimuliuoti gilius persitvarkymus pasauliniame ūkyje.
1. Tai JT-ų konferencija prekybos ir plėtros klausimais (UNCTAD);
2. Kita organizacija, kuri užsiiminėja bendradarbiavimu – JT-ų organizacija pramonės plėtros reikalams (UNIDO);
3. JT-ų organizacija švietimo, mokslo ir kultūros reikalams (UNESCO);
4. JT-ų plėtros programa (UNDP).
Naujos tarpt ekonominės tvarkos samprata atsirado kaip tarpt santykių kategorija 1973m. Naujos tvarkos ideja buvo iškelta neprisijungusių kraštų 4-je konferencijoje Alžyre. Neprisijungę kraštai – neprisijungę prie amerikietiško ar sovietinio bloko – Jugoslavija, Alžyras ir kt besivystančios valstybės. Ši konferencija buvo įprasminta 1974m specialioje JT generalinėje asamblėjos sesijoje. Paskelbta deklaracija apie naujos tarpt ekonominės tvarkos sukūrimą. Prie jos dar prijungta veiklos programa. 1974m generalinės asamblejos 29-oje sesijoje buvo priimta ekonominių teisių ir valstybių įsipareigojimų chartija. 1975m 7-oje specialioje JT gen asamblėjos sesijoje buvo patvirtintas dokumentas “Vystymasis ir tarpt bendradarbiavimas”, kuris buvo pilnai pašvęstas tarpt ekonominių santykių pertvarkai. Naujos tarpt ekonominės tvarkos sukūrimui buvo pašvęsti 30-os JT generalinės asamblėjos 1976m, 4-tos UNCTAD’o sesijos 1976m Nairobyje, 5-tos neprisijungusių šalių konferencijos Colombo 1976m sprendimai. Visa tai sukūrė tarpt politinį ir juridinį pagrindą, priimant praktinius sprendimus, kurie padėtų besivystančioms valstybėms pagerinti soc-ek padėtį pasaulio ūkio struktūroje. Šie dokumentai jungia iki tol iškeltus postulatus. Juos galima padalinti į 3 grupes:
1. Postulatai, susiję su kiekvienos valstybės suverenumu, disponuojant savo gamtiniais turtais ir ekonomine veikla kontroliuoti tarpt korporacijas.
2. Postulatai, kuriuose numatomos atsilikimo mažinimas tarp Šiaurės ir Pietų, įvairios pagalbos tiekimas, technologijų pervedimas, tokios kainų sistemos nustatymas, kuri užtikrintų ilgalaikę prekiavimo sąlygų stabilizaciją besivystantiems kraštams.
3. Postulatai, susiję su kiekvienos šalies dalimi sprendimų sferoje, pvz tarptautinėse organizacijose. Didėjant ekonominei galiai ir lyginamajam svoriui turėtų didėti ir atitinkamos valstybės vaidmuo tarptautinių organizacijų forumuose.
9me dešimtmetyje įvyko žymus kainų kritimas žaliavinėms ir žemės ūkio prekėms. Valstybės, susijusios su šių prekių eksportu atsidūrė sunkioje padėtyje. Tačiau daugelis tų metų problemų liko neišspręstos, skirtumas tarp industrinių ir besivystančių šalių didėja. Nuo šių dokumentų priėmimo dienos praėjo nemažai metų ir visą šį laiką yra vedami pasitarimai tarp besivystančių šalių, gavę pavadinimą “dialogas Šiaurė – Pietūs”. Vakarų šalys, nežiūrint tarpusavio prieštaravimų, prisilaiko vieningų pozicijų, susijusių su tarpt santykių sureguliavimo klausimais. Labai svarbiu veiksniu, įtakojančiu užsienio prekybą ir finansinius santykius besivystančiose šalyse, yra tvirtos valiutos deficitas. Dėl to kad:
– žemas ekonomikos lygis;
– didelis paslaugų importo pareikalavimas;
– visuomeninės problemos;
– būtinas maisto ir energijos nešėjų importas;
– skolos užsieniui.
Besivystančių šalių eksporte dominuoja neperdirbtos prekės – apie 70 proc viso eksporto.
Išvada: nepaisant visko, atsilikimas didėja.

IX. INTEGRACINIAI PROCESAI ŠIUOLAIKINIAME PASAULINIAME ŪKYJE: ESMĖ, METODAI, MECHANIZMAS.

Tarpt ekonominė integracija yra platus persitvarkymų ir prisitaikymų procesas ūkinėse besiintegruojančių šalių struktūrose. Tarpt ekonominė integracija vyksta per vidinius kiekvienos valstybės ūkinių struktūrų pasikeitimus ir prisitaikymus viena prie kitos, kas sudaro vieningą ūkinį mechanizmą.
Integracijos vykdymo metodai:
1. Funkcinis. Šalininkai prisilaiko nuostatos, pagal kurią turi būti likviduojami barjerai tarptautiniame prekių, kapitalo ir darbo jėgos judėjime, o patį integracinį procesą palikti rinkos mechanizmo sferose. Įvairūs politiniai ekonominiai poslinkiai tarptautinių integracinių grupuočių rėmuose neturi pakeisti integracijos procese rinkos mechanizmų ir atskirti besiintegruojančias šalis nuo pasaulinės ekonomikos bei nesukelti dezintegraciją globalinių mastu.
2. Institucinis (autoritarinis). Šalininkų turi žymiai daugiau. Jie prisilaiko nuostatų, jog regioninė ekonominė integracija turi remtis sukoordinuota, o paskui ir suintegruota (unifikuota) ekonomine politika. Ekonominės politikos funkcijas valstybės perduoda bendroms institucijoms (viršnacionalinėms). Pagal šį metodą veikia ES.

1. Europos bendrijos.

1951 04 18 Paryžiuje buvo sukurta Europos anglies ir plieno draugija. Sutartis įsigaliojo 1952 07 25. Nuo tada prasidėjo glaudus integravimosi procesas.
1957 m Romoje – Euroatomas.

EEB (Europos ekonominė bendrija).
Teisiniai rėmai ir eiliniai EEB evoliucijos etapai remiasi 3 pagrindinėmis sutartimis:
1. Romos sutartis 1957 03 25, įsigaliojusi 1958 01 01.
2. Vieningos Europos aktas.
3. Mastrichto sutartis.

Romos sutartis. Pagrindiniai bruožai – ši sutartis apibrėžia tikslus: bendrosios rinkos kūrimą ir valstybių-narių ekonominės politikos suartėjimą, pagrindinių organų mechanizmą ir funkcijas, sprendimų priėmimo institucinius pagrindus, kurie galiojo iki 1987 07 01 (iki vieningo Europos akto priėmimo). EEB narėmis tapo Belgija, Italija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Prancūzija, VFR – šios šalys buvo steigėjos; kitos – DB, Danija, Airija nuo 1973m, Graikija nuo 1981m, Ispanija, Portugalija nuo 1986m, Austrija, Švedija, Suomija nuo 1995m. Pagrindiniai EEB uždaviniai:
– formuoti bendrą rinką, palaipsniui panaikinant muitų mokesčius tarp šalių-partnerių ir kiekybinius apribojimus įvežant bei išvežant prekes,
– bendro muitų tarifų nustatymas ir suderintos prekybos politikos taikymas trečiųjų šalių atžvilgių,
– laisvas darbo jėgos, kapitalo ir paslaugų judėjimas,
– vieningos politikos taikymas žemės ūkio ir transporto sferose,
– ekonominės, soc, valiutų politikos ir investicijų koordinavimas.
Muitų sąjungos, bendrosios ž.ū. prekių rinkos, prekybinės ekonominės ir socialinės politikos koordinavimo mechanizmo sukūrimas EEB rėmuose buvo baigti 1968m. Ekonominį bendradarbiavimą su trečiosiomis šalimis EEB formavo sutinkamai su GATT. 1985m sudaryta programa “Baltoji knyga” dėl vieningos rinkos sukūrimo. 1997m gale ji buvo realizuota labai sparčiai ir ėjo 2 kryptimis:
* Ekonomikos dereguliavimas ir liberalizacija, rinkų aktyvumo padidinimas;
* Vieningos EEB rinkos sukūrimas likviduojant visus likusius barjerus prekių ir paslaugų, kapitalo, darbo jėgos judėjime tarp šalių-dalyvių.
Tarptautinės EEB pozicijos buvo ir yra stiprios, turi galingą ekonominį ir mokslinį potencialą. Jai tenka apie 40 proc industrinių Vakarų valstybių BNP.

Vieningos Europos aktas. Pasirašytas 1986 m., įsigaliojo 1987 m. Jis suteikė EEB organams naujas vykdomąsias kompetencijas ir modifikavo sprendimų priėmimo procesą, sustiprindamas jų viršnacionalinį charakterį. Padidėjo Europos parlamentų vaidmuo priimant sprendimus. Ministrų taryba įgijo teisę priimti sprendimus .. Ir koordinuoti bendrą EEB politiką. Dar numatė:
– Mokesčių politikos unifikaciją
– Normų ir standartų unifikaciją
– Bendradarbiavimą makroekonominės politikos srityje
– Mokslo tiriamąją ir technologinę politiką
– Aplinkos apsaugą.

Mastrichto sutartis. 1991 12 11 Nyderlandų mieste Mastrichte. 12 EEB valstybių užsienio reikalų ir finansų ministrai pasirašė sutartį apie ES, kurioje numatyta EB transformavimas į ekonominę, monetarinę ir politinę sąjungą. Sutartis yra viena iš stambiausių politinių teisinių aktų Europos integracijos istorijoje. Ji atveria naują etapą europietiškos integracijos raidoje. Jei ši sutartis bus realizuota, ES pavirs į ekonominę supervalstybę, o politiniu atžvilgiu realizuos JAV idėją.
Ekonominė sąjunga apima:
1) galutinį fizinių, techninių ir fiskalinių barjerų panaikinimą bendrijos viduje;
2) struktūrinių fondų reformą, skirtų regioninio vystymosi skatinimui ir skirtumo tarp jų pakoregavimui (tarp bendrijos valstybių regionų), gerenį, efektyvesnį šių fondų panaudojimą;
3) ek ir fiskalinės politikos koordinavimą dėl šalių konvergencijos padidinimo ir daugiašalę kontrolę tam procesui remti.
Monetarinė sąjunga.
Pirmas etapas. 1990 m 07 mėn prasidėjo laisvo kapitalo judėjimo tarp valstybių proceso liberalizavimas. Nežiūrint į gilią valiutinę krizę, 12tuko finansų ministrai nusprendė nelikviduoti plaukiojančios valiutinės sistemos.
Antras etapas. 1994 01 01 įkurtas Europos monetarinis institutas vietoj CB-ų tarybos. Tai viršnacionalinis organas, kontroliuojantis CB-ų veiklą ir ruošiantis direktyvas bendrajai valiutinei politikai. Dabar nebefunkcionuoja.
Trečias etapas nuo 1997 m.
1) Šalių-dalyvių infliacijos norma turi būti glaudžiai priartinta prie labiausiai stabilios valstybės kainų augimo rodiklio ir ne aukštesnė kaip 1,5 proc.
2) Biudžeto deficitas turi būti max-liai ribotas, negali viršyti 3 proc BVP
3) Valiutos kursas turi būti stabilus ir laikytis siaurų Europos valiutinės sistemos rėmų.
4) Palųkanų normos negali nukrypti nuo stabilių kraštų pal normos daugiau kaip 2 punktais.
1998 m viduryje buvo sukurta CB-ų sistema kartu su Europos CB-u. ECB yra Frankfurte prie Maino.
Politinė sąjunga.
· Bendra gynybinė politika su Atlanto sąjungos strategija.
· Gynybinės ir užsienio politikos koordinacija, policijos ir teismų bendradarbiavimas, tarp kurių imigracijos problemos – pabėgėlio statuso pripažinimas.
Kiti sutarties punktai
Politinės konvergencijos reikaluose nutarta, kad nuo 1993 m. “neturtingoji ketveriukė” (Ispanija, Potugalija, Airija, Graikija) pasinaudos transporto infrastruktūros fondu, o nustatant įmokas į ES biudžetą, daugiau nei iki šiol bus atsižvelgiama į tų šalių ekonomines galimybes.
Padidės ES ir jos organų bei agentūrų dalis gamtosauginiuose reikaluose.

Mastrichto sutartis buvo ratifikuota viso 12tuko 1992 m., tik Danija ir DB ratifikavo 1993m. Trijose valstybėse buvo referandumas – Danijoje, Pranc, Airijoje. Kitose – ratifikavo parlamentai. Pranc-je tik 51 proc žmonių pasisakė už ES.
Sutartis įsigaliojo 1993 11 01.
Danija ratifikavo sutartį, pasiremdama tik 4mis sąlygomis:
1. Buvo nuspręsta, kad nedalyvaus bendroje gynybinėje politikoje.
2. Neįves bendrosios valiutos ir išsaugos nacionalinę kompetenciją finansinėje, valiutinėje politikoje.
3. Nebus susijusi įsipareigojimais dėl Europos pilietybės.
4. Neperduos ES organams savo suvereniteto teismo ir policijos sferose.
Be to, parlamentas patvirtino, kad šalis ir toliau turės teisę savarankiškai spręsti klausimus, susijusius su socialinių normų reguliavimu, darbo rinkos padėtimi.
Mastrichto sutartis buvo pakoreguota. Danija buvo eliminuota iš būsimos bendros valiutinės ir gynybinės politikos.
Susitarimas dėl būstinių įkūrimo: Briuselyje – komisija ir taryba, Liuxemburge – Europos parlamentas (plenariniai posėdžiai vyksta Strasbūre). Parlamente deputatų sk padidintas iki 567.
ES bendrieji organai.
Europos komisija nepriklausoma nuo valstybių-narių valdžios. Ji inicijuoja ir paruošia daugumą ES tarybos sprendimų. Tuo pačiu metu komisija priima ir savo sprendimus, formuoja rekomendacijas irnuomonę. Jos sprendimai yra būtini valstybėms-narėms.
Europos parlamentas ir teisingumo tribunolas.

Europos sutartys.
1991 12 16 bendrija pasirašė sutartį dėl asociacijos su lenkija, Vengrija, Čekija, Slovakija. Europos sutartis numato, jos pereinamąjį 10 metų laikotarpį bus sukurta laisvos prekybos zona tarp ES ir Lenkijos, Slovakijos, Bulgarijos, Čekijos, Vengrijos ir Rumunijos. Žymiai liberalizavosi prekyba ž.ū. prekėmis su šiomis šalimis.
1993 m vasarą ES valstybių vadovai Kopenhagoje patvirtino, jog Lenk, Vengr, Ček, Slovak, Bulg, Rum gali tapti bendrijos narėmis tuomet, kai abi pusės bus pasiruošusios ekonomiškai ir politiškai.
Asocijuotos nuo 1973 m Kipras, Malta, Turkija dar nėra priimtos į ES.
1992 m Albanija, LTU, LV, EST pasirašė su ES sutartis sėl ek bendradarbiavimo. Tai pirmasis prisijungimo prie ES etapas.
1995 m. LTU, LV, EST pasirašė asociacijos su ES sutartis.

2. Šiaurės Amerikos laisvosios prekybos sutartis (NAFTA)

Dar 1989 m JAV ir Kanada pasirašė laisvos prekybos sutartis, tuo pačiu padarydamos Šiaurės Amerikos integracijos pradžią.
1992 12 17 JAV ir Meksikos prezidentai, taip pat Kanados premjeras pasirašė sutartį apie laisvą prekybą Š. Amerikoje. Tuo pačiu buvo sėkmingai užbaigti sunkūs pasitarimai, pradėti dar 1991 m Meksikos iniciatyva. Sutartis pradėjo veikti 1994 01 01.
Sutartis reglamentuoja daugelį ekonominių santykių aspektų tarp trijų valstybių-kaimynių. Prie pagrindinių aspektų galima priskirti šiuos:
1. Visų muitų mokesčių likvidavimas 2010 metais
2. Etapiškas daugelio netarifinių barjerų prekyboje prekėmis ir paslaugomis likvidavimas
3. Kapitalinių įdėjimų režimo liberalizavimas Meksikoje (JAV ir Kanados atžvilgiu)
4. Amerikos ir Kadados bankų veiklos liberalizavimas Meksikos finansinėje rinkoje
5. Klausimų, susijusių su intelektualinės nuosavybės teisėmis, sureguliavimas
6. Amerikos – Kanados – Meksikos arbitražo komisijos sukūrimas.

3. Centrinės Europos laisvosios prekybos sutartis (CEFTA)

Trys šalys – Čekoslovakija, Lenkija ir Vengrija Vyšehrade (Vengrija) 1991 12 21 ir Krokuvoje 1992 12 21 sutartimis įkūrė GEFTA. Juridinę galią įgavo 1993 03 mėn
Iširus Čekoslovakijos federacijai, nuo 1993 m CEFTA sudarė 4 šalys – Lenk, Vengr, Ček, Slovak. Kiek vėliau prisijungė Slovėnija, o 1997 m – Rumunija.
GEFTA sutartys numato laisvos prekybos tarp šalių-sutarties dalyvių plėtojimą etapais iki 2001 metų. Numatyta trys muitų tarifų mažinimo pakopos.
Laisvosios prekybos zona skirta tiktai pramoninėms prekėms. Jos suskirstytos į tris grupes A, B, C ir nustatytos dvišale tvarka.
A grupė – žaliavos ir pramoninės prekės, reikalaujančios mažo perdirbimo laipsnio, taip pat – kai kurios mašinos ir įrengimai. Importiniai muitai šioms prekėms buvo panaikinti tuo momentu, kai sutartis įgavo juridinę galią – 1993 03 01.
C grupė – tekstilė, metalurgijos gaminiai, elektronika, automobilių pramonė. Čia importo muitų liberalizacija sudaro:
1995 m – 10 proc mažiau palyginus su 1992 m.
1996 m – 15 proc
1997 m – 40 proc
1998 m – 55 proc
1999 m – 70 proc
2000 m – 85 proc
Pilnai panaikinti muitai bus 2002 m.
B grupė – likusieji pramonės gaminiai, kuriems importo muitai turi būti likviduoti 1997m.
CEFTA šalių tarpusavio prekyba kol kas dar nėra didelė. Pagrindinė jų užsienio prekybos dalis tenka Vakarams.

4. Pietryčių Azijos valstybių asociacija (ASEAN)

1967 m Bankoke (Tailandas) 5kių valstybių – Indonezijos, Filipinų, Singapūro, Tailando, Malaizijos – atstovai pasirašė deklaraciją (ne sutartį) apie ASEAN įkūrimą. Prie šios deklaracijos 1984 m prisijungė Brunėjus, o 1997 m – Vietnamas, Kambodža, Laosas, Mianmara.
Asociacijos tikslai: ekonomikos vystymas, taikos ir stabilumo palaikymas Pietryčių Azijoje. Tai sutvirtinta pasirašytuose bendruose dokumentuose.
Vadovaujantis organas – kasmetiniai užsienio reikalų ministrų pasitarimai (ASEAN sesijos), kurie vyksta vienoje iš šalių. Tarp sesijų veikia Pastovus komitetas, kuriam pirmininkauja vienas iš užsienio reikalų ministrų, tos šalies, kur vyksta eilinė sesija. Nuo 1976 m periodiškai privalomi pasitarimai tarp vyriausybės ir valstybių vadovų. Taip pat organizuojami ministrų susitikimai (ekonomikos, darbo, soc aprūpinimo, švietimo, informacijos). ASEAN dažnai veda derybas su didžiosiomis valstybėmis įvairiais klausimais.
Darbo organai: sekretoriatas (Džakarta), 11 šakiniųkomitetų (prekybos, pramonės, ž.ū., transporto, finansų ir kt). vykdomi darbai, realizuojant bendros pramonės projektus.
1981 m buvo įkurta finansinė ASEAN korporacija su 100 mln Singapūro dolerių kapitalu. Kiekviena šalis turi po 20 proc akcijų. Sukurtas maisto produktų rezervinis fondas, natūralaus kaučiuko atsargos.
Viena pagrindinių ASEAN šalių ekonominės diplomatijos krypčių – bendros politikos formavimas trečiųjų valstybių atžvilgiu, ir pirmiausiai, pagrindinių ekonominių partnerių atžvilgiu. Nuo 1972 m palaikomi pastovūs kontaktai su ES narėmis, su kuriomis 1980 m buvo pasirašytas bendradarbiavimo susitarimas. Reguliariais tapo tarpvyriausybiniai susitikimai Japonija – ASEAN. Asociacija taip pat palaiko oficialius santykius su JAV, Kanada, Indija, Australija ir N. Zelandija. ASEAN šalių diplomatinių pastangų susivienijimas yra susijęs su ekonominiu priklausomumu nuo Vakarų. 2/3 asociacijos prekybos tenka JAV, Japonijai ir V. Europai.
ASEAN šalys padarė didelį šuolį į priekį stiprinant industrinę bazę. Jeigu anksčiau tik nedaugelis Azijos valstybių (pvz P. Korėja, Singapūras) galėjo efektyviai konkuruoti tarptautinėse rinkose netgi su Japonija, tai dabar prie jų prisijungė dar keletas ASEAN narių. Tai – Indonezija, Malaizija, Tailandas ir Filipinai, kurie tapo stipriais konkurentais naujoms industrinėms valstybėms ir Japonijai.

Leave a Comment