Untitled
Vilniaus Mikalojaus Daukšos vidurinė mokykla
Serveriai
9d klasės mokiniai
Mantas Žukauskas
2011-03-01
Vilnius
Serveris – specialios paskirties kompiuteris ar programa, skirta kitų kompiuterių (klientų) aptarnavimui (neskirta asmeniniam naudojimui). Dažniausiai išskiriamos kelios serverių rūšys (pagal paskirtį): failų serveriai (FTP, SMB, etc.), pašto serveriai (POP3, SMTP, IMAP), tinklalapių serveriai (angliškai: web server [host]) (HTTP), duomenų bazių serveriai (SQL), aplikacijų serveriai, ir pan. Daugeliu atvejų tas pats kompiuteris gali atlikti visas šias funkcijas priklausomai nuo to kokias serverio programas įdiegsime. Serverių naudojimas pagrįstas client – server architektūra: kliento programa prisijungia prie serverio, skirto tam tikrai užduočiai, ir siunčia pastarajam įsakymus (užklausas), kurie vykdomi. Dėl tokio išskyrimo galima lengvai organizuoti daugelio vartotojų bendrą darbą, efektyviau panaudoti skaičiavimo resursus, padidinti sistemų patikimumą ir pan. Dėl darbo pobūdžio bei saugumo reikalavimų serveriuose dažniausiai naudojamos specifinės operacinės sistemos (UNIX, Linux, NetWare ir pan.), nors kartais būna ir serverių, naudojančių įprastas Windows ar Mac OSsistemas. Dėl tų pačių saugumo, patikimumo ir daugelio vartotojų greito aptarnavimo reikalavimų serverių programinė įranga yra diegiama į specialiai tam skirtas mašinas (kompiuterius) kurių techninė įranga yra galingesnė, patikimesnė ir labiau apsaugota nuo techninių gedimų ir pašalinių trukdžių. Dėl šios priežasties šios specializuotos sistemos taip pat vadinamos serveriais.
Senesniais laikais serveris turėjo būti specializuota, padidinto našumo mašina. Šiuo metu esant nedidelei apkrovai serverio funkcijas neblogai atlieka ir įprastas kompiuteris, jei jis gerai parengtas nenutrūkstamam darbui.
Serveriu taip pat vadinama tokiame kompiuteryje veikianti specialios paskirties programa kuri sąveikaudama su kompiuteriniu tinklu atlieka aukščiau išvardintus veiksmus (pavyzdžiui, Apache serveris). Paleidus tokią programą bet kuriame kitame Interneto jungtį turinčiame kompiuteryje, jis taip pat pavirsta serveriu. Toksai „anarchistinis serveris“ pasiekiamas iš bet kurios pasaulio vietos pagal jo IP adresą; žodinio vardo jis neturi. Priklausomai nuo konfigūracijos, IP adresas gali būti pastovus arba keistis kiekvienąkart įjungiant kompiuterį. P2P sistemose kiekvienas kompiuteris taip pat yra iškart ir klientas, ir serveris.
Tarpinis serveris yra kompiuteris, kuris veikia kaip tarpininkas tarp žiniatinklio naršyklės (pvz., programos Internet Explorer) ir interneto. Tarpiniai serveriai padeda gerinti žiniatinklio efektyvumą saugodami dažnai naudojamų tinklapių kopiją. Kai naršyklė reikalauja svetainės, saugomos tarpinio serverio rinkinyje (jo talpykloje), tarpinis serveris ją pateikia, o tai yra greičiau, nei eiti į žiniatinklį. Tarpiniai serveriai taip pat padeda gerinti saugą, nes jie išfiltruoja tam tikrą žiniatinklio turinį ir kenkėjiškas programas.
Tarpiniai serveriai naudojami dažniausiai organizacijų ir įmonių tinkluose. Paprastai asmenys, kurie jungiasi prie interneto iš namų, nenaudos tarpinio serverio.
Kas yra puslapio hostingas? Šis žodis kilęs iš anglų kalbos. Angliškai hosting arba webhosting, web site hosting, web hosting – tai puslapio talpinimas internete. Į hostingo paslaugos sąvoką įeina fizinė patalpa, serveris (kompiuteris) ir interneto puslapio (arba puslapių) priežiūra.
Pasakymas “hostingas” reiškia tiek paslaugą (tuo atveju, kai tai atlieka firma, kuri teikia hostingo paslaugas), tiek patį procesą, kada surandate tuo užsiimančią firmą ir patalpinate ten savo svetainę (pvz. “aš hostinu savo puslapį ten ir ten”).
Šiaip jau hostingas tai labai senas procesas. Jis atsirado praktiškai tą pačią minutę, kaip ir pasaulinis tinklas (angl. World Wide Web) – kiekvienam interneto puslapiui reikalinga aplinka, kurioje jis veikia.
Šiuo metu hostingu užsiimančių firmų yra labai daug, todėl dažnai sunku išsirinkti sau tinkančią, nepermokant arba gaunant tokią kokybę, už kurią sumokama. Smagu, kad paskutiniu laiku Lietuvoje taip pat labai padidėjo pasirinkimas, kainų ir paslaugų prasme.
Kartais dirbame veikiami tokių veiksnių, kurie priverčia rinktis tą pačią dieną, todėl išsamiai studijai paprasčiausiai neliekalaiko. Pasitikime reklama arba tiesiog šaukiančiais techniniais parametrais, o tai nėra taip svarbu, kaip mums norima įteigti. Svarbiausia – žinoti savo poreikius.
HTTP (HyperText Transfer Protocol) – pagrindinis metodas pasiekti informaciją pasauliniame tinkle (WWW). Pradinė protokolo paskirtis – pateikti standartinį būdą HTML puslapių skelbimui ir skaitymui.
HTTP kūrimą koordinavo World Wide Web konsorcuimas ir Internet Engineering Task Force darbo grupė, vėliau pateikusi keletą RFC aprašymų, iš kurių svarbiausias yra RFC 2616, apibrėžiantis HTTP/1.1, plačiausiai naudojamą HTTP versiją.
HTTP yra užklausimo – atsakymo protokolas, jungiantis klientą ir serverį. HTTP klientas, pavyzdžiui, naršyklė, inicijuoja užklausimą prisijungdamas TCP/IP ryšiu prie tam tikro nutolusio kompiuterio prievado („porto“) (pagal nutylėjimą naudojamas 80). HTTP serveris klausosi šio prievado, laukdamas kliento užklausos, pavyzdžiui, „GET / HTTP/1.1“ (užklausiančios pradinio serverio puslapio), bei susijusio MIME informacinio pranešimo, nusakančio užklausos prigimtį, taip pat kartais po informacinio pranešimo gali sekti ir papildoma informacija. Gavęs užklausą, serveris atgal siunčia atsakymo eilutę („200 OK“ sėkmės atveju), ir susijusį pranešimą, kuris dažniausiai yra HTML puslapis.
FTP – standartas failų perdavimui.FTP protokolą realizuojanti programinė įranga paprastai vadinamaFTP klientais.
FTP yra kliento serverio architektūros protokolas, leidžiantis apsikeisti bet kokio tipo failais be papildomo apdorojimo. FTP dažniausiai naudoja 20 ir 21 prievadus („portus“), pirmasis naudojamas duomenų siuntimui, o antrasis – komandų perdavimui į serverį.
FTP protokolo pagrindiniai trūkumai:
Slaptažodžiai ir failai siunčiami atviru tekstu, todėl galimas informacijos perėmimas.
Naudojama daug TCP/IP prisijungimų, todėl ugniasienių (Firewall) programinė įranga turi specialiai apdoroti šiuos prisijungimus.
SMTP (Simple Mail Transfer Protocol) —standartas el.pašto laiškų perdavimui internete. Naudojamas elektroniniams laiškams pristatyti į gavėjo el.pašto dėžutę.
SMTP protokolas yra santykinai paprastas. Siunčiančioji pusė (klientas) duoda tekstines komandas, gaunančioji (serveris) apie komandų vykdymo rezultatus praneša gražindama „klaidų (būsenos) kodus“. Originali SMTP protokolo versija reikalavo, kad tiek komandos, tiek laiško turinys būtų ASCII koduotėje. Dėl to buvo komplikuota siųsti dvejetainius failus. Šiai problemai spręsti buvo naudojamas MIME protokolas arba 8BITMIME išplėtimas.
IMAP (Interactive Mail Access Protocol) – elektroninio pašto serverio protokolas. Šis protokolas reglamentuoja elektroninių laiškų laikymą ir tvarkymą serverio kompiuteryje, neatsiunčiant jų į gavėjo kompiuterį.
Naudojant IMAP protokolą vietoj POP protokolo, nereikia vietos laiškams gavėjo kompiuterio diske ir galima iš bet kurios vietos tvarkyti savą paštą – sukurti aplankus ir laikyti juose laiškus, dirbti su laiškų juodraščiais ir atlikti kitus veiksmus. Pakanka turėti tik prieigą prie interneto. Darbas su IMAP serveriu per modemą gali būti spartesnis negu su POP serveriu dėl to, kad peržiūrėjimui galima parsisiųsdinti tik laiškų antraštes. Galima paieška žinučių tekstuose jų neatsisiunčiant (serverio pusėje). Saugumui padidinti perduodami slaptažodžiai gali būti šifruojami.
IMAP yra naujesnis ir didesnes galimybes turintis protokolas, tačiau IMAP serverius turi ne visi elektroninio pašto paslaugų teikėjai.
IMAP protokolas nenaudojamas laiškams išsiųsti. Laiškai dažniausiai išsiunčiami naudojant SMTP protokolą ar kitokį metodą.
IMAP paprastai naudoja TCP/IP ryšio tipą. Šio protokolo standartinis porto numeris yra 143.