Pinigų ir obligacijų rinkos

Pinigų ir obligacijų rinkos

Palūkanų norma

Palūkanų norma yra pinigų kaina. Nors mes kalbame apie palūkanų normą, vienos palūkanų normos nėra. Yra palūkanų normos įvairiems besiskolinantiems, įvairiems periodams ir kt. Vidutinio dydžio firma gaminanti įrangą automobiliams turėtų mokėti didesnes palūkanas nei valstybė. Valstybė moka skirtingas palūkanas už 3 mėn. nei už 10 metų.

Kas veikia palūkanų normą? Mes palietėme tik du faktorius – riziką ir subrendimą.
Rizika
Iš pradžių aptarkime riziką.
Labai paprasta, kad skolintojas norės didesnio atlyginimo skolindamas pinigus įmonei gaminančiai įrangą automobiliams negu skolindamas valstybei, nes juuk galų gale įmonė gali likviduotis ar bankrutuoti. Mes juk nesitikime, jog valstybė gali neįvykdyti įsipareigojimų (nors Meksikos ir kitų Lotynų Amerikos valstybių vyriausybės 1980-aisiais sukėlė paniką tarptautinėse rinkose, kai atsisakė savo įsipareigojimų).

Taigi žemiausios palūkanų normos JAV ir kt. valstybėse yra taikomos valstybiniams sandoriams, nes jos laikomos saugiausiomis. Todėl vyriausybinė palūkanų norma tampa pagrindu visoms kitoms palūkanų normoms. Pavyzdžiui JAV AB norinčiai pasiskolinti pinigų 3 mėnesiams, gali būti patarta mokėti “Valstybinės obligacijos + 1 %”, tai yra 1 % daugiau nei šiuo metu mokama už valstybės trrumpalaikes obligacijas. Taip išreikšti yra patogiau nei sakant tikslų skaičių, nes palūkanų normos didmeninėse rinkose kinta kasdien. Pavyzdžiui 3 mėn. obligacija moka 3,875 %, taigi JAV AB mokės 4,875 %. Kitą dieną trumpalaikių obligacijų palūkanos yra 3,75 % taigi JAV AB mokės 4,75 %. Todėl lengviau sakyti “Valstybinės obligacijos +

1 %”. Žinoma akcinė bendrovė gali tapti gerokai saugesne, kai jos pelnas didėja ir balansas pagerėja. Jų investicijas finansininkai gali išreikšti kaip “valstybinės obligacijos + 90 bp” (basis points). Bazinis taškas yra labai įprastas terminas ir naudojamas tada kai reikia išreikšti mažus skirtumus. Tai yra 1/100 1% dalis. Taigi 50 bp yra lygu 0,5 %. Skirtumas tarp valstybinės palūkanų normos ir kitos palūkanų normos vadinamas “pasklidimu nuo trumpalaikių obligacijų”. Aukščiau pateiktoje situacijoje pastebime, kad firmos pasklidimas nuo JAV trumpalaikių obligacijų nukrito nuo 1 % iki 0,9 %.
Subrendimas
Subrendimas yra kitas svarbus aspektas ir dažnai praktikoje jis neturi prasmės. Ekonomikos teorija mums sako, jog skolintojai norės didesnių palūkanų skolinant ilgesniam laikotarpiui ir mažesnių trumpesniam. Laiko ir palūkanų normos ryšys vadinamas naudos kreive. Taigi naudos kreivė turėtų atrodyti taip kaip paveiksle 6.1.
Pav. 6-1 Naudos kreivė

Error! Noot a valid filename.Naudos kreivė yra kylanti viršun. Nors tai yra labai prasminga teorijoje, realioje praktikoje dažnai tai visai neveikia. Neretai trumpalaikės paskolos turi didesnes palūkanų normas nei ilgalaikės ir tada naudos kreivė būna besileidžianti. Taip gali būti dėl vyriausybės politikos. Ji keičia trumpalaikių paskolų palūkanų normą kad paspartintų arba sulėtintų ekonomikos augimą.
Pavyzdžiui nuo 1989 spalio iki 1990 spalio JK trumpalaikės palūkanų normos buvo 15 %, kol vyriausybė bandė pristabdyti infliaciją viršijusią 10 %. Tuo tarpu investicijos į ilgalaikes valstybės obligacijas davė tik 11 % palūkanų normą. Priešingai, 1992 m. vi

iduryje JAV vyriausybė stengėsi paskatinti ekonomiką. Trumpalaikės palūkanų normos buvo tik 3 %, kai tuo tarpu 30 metų valstybinių obligacijų palūkanų norma buvo net 7,5 %.
Lūkesčiai
Rinkos taip pat yra veikiamos lūkesčių. Tarkime, kad kiekvienas tvirtai tiki, jog vidutinis palūkanų normų lygis kris. Daug žmonių bus linkę paskolinti pinigus ilgam laikui ir gauti naudos iš didesnių palūkanų normų. Tada nedaug žmonių norės paskolinti ilgam laikui, nes jie verčiau lauks kol palūkanų normos nukris. To rezultatas bus tai, kad ilgalaikių paskolų palūkanų normos taip pat pradės kristi kartu su trumpalaikių paskolų palūkanų normomis.

Priešingai, jei tikimasi, jog palūkanų normos kils, tada kiekvienas nori paskolinti trumpam laikotarpiui, tikėdamiesi pasipelnyti iš didelių palūkanų vėliau. Besiskolinantys yra linkę pasiskolinti ilgam laikui ir taip užkonservuoti dabartines žemas palūkanų normas. Šiuo atveju ilgalaikių paskolų palūkanų normos pradės kilti, kad atitiktų besiskolinančiųjų poreikius.
Likvidumas
Likvidumas taip pat veikia palūkanų normą. Tai yra tai, kaip greitai skolinantysis gali atgauti pinigus. Tai nėra tas pats kas subrendimas. Žinoma gali būti viena palūkanų norma 3 mėn. paskola ir kita 5 metų paskolai, tačiau jei skolinantysis persigalvojo, ar gali jis atgauti savo pinigus?

Taupomasis bankas mokės mažesnes palūkanas “be įspėjimo” arba “žvilgsnio” sąskaitoms, nei “trijų mėnesių įspėjimo” sąskaitai. Mes turime mokėti (mažesnių palūkanų būdu) už lankstumą ir galėjimą atsiimti pinigus mums prisireikus.
Didmeninėse ri
inkose, jei pinigai yra atstovaujami vertybinių popierių, yra vienas būdas atgauti pinigus anksčiau nustatyto laikotarpio – parduoti vertybinius popierius kam nors kitam.
Pasiūla ir paklausa
Žinoma mes negalime ignoruoti pasiūlos ir paklausos įtakos skirtinguose rinkos sektoriuose. Pavyzdžiui daugiau nei 2 metus tarp 1988 ir 1990 JK vyriausybė buvo pertekliuje ir jei nereikėjo skolintis išleidžiant obligacijas, tačiau paklausa visgi buvo – iš JK ir užsienio pensijų fondų, draudimo kompanijų ir kitų investuotojų. Tai pasitarnavo sumažinant vyriausybinių obligacijų palūkanų normas. Vokietijoje susijungimo išlaidos privedė prie didelio vyriausybės obligacijų palūkanų normų padidėjimo. Pasiūlos/paklausos faktorius gali būti geriausiai matomas pažvelgus į JK vyriausybės obligacijų naudos kreivę 1992 ir jos įdomią kilpą. (pav 6.2)
Pav. 6-2 JK Nauda

Error! Not a valid filename.Iki 5 metų yra daug norinčių skolinti (bankai, JK statybų bendrovės). Virš 10 metų taip pat yra daug norinčių skolinti (pensijų fondai, draudimo kompanijos). Tarp 5 ir 10 metų yra skolintojų trūkumas, todėl palūkanų normos truputį pakyla.
Infliacija
Galų gale, tai ar palūkanų norma yra gera ar bloga gali priklausyti nuo infliacijos. Ekonomistai kalba apie realiąją palūkanų normą, tai yra nominalią palūkanų normą minus infliacijos lygis.

Pavyzdžiui 1986 Vakarų Vokietijoje, trumpalaikių paskolų palūkanų normos buvo apie 4,5 %, o infliacija buvo artima 0 %. 1991 trumpalaikių paskolų palūkanų normos buvo apie 9 %, tačiau infliacijos lygis pakilo iki 4 %. Taigi nominalios palūkanų normos gali atrodyti labai skirtingos – 4,5 % ir 9 %, tačiau realioji palūkanų no

orma buvo labai panaši – 4,5 % ir 5 %. JK 1989/90, palūkanų normos siekė 15 %, kai tuo tarpu vyriausybė stengėsi pristabdyti infliaciją, kurios lygis buvo 11 %. 1992 palūkanų norma nukrito iki 10 %, o infliacija iki mažiau nei 4 %. Taigi, nors nominalios palūkanų normos nukrito nuo 15 % iki 10 %, reali palūkanų norma pakilo nuo 4 % iki 6 %.
Nauda
Nauda yra vienas iš svarbiausių terminų finansų rinkose. Nauda yra grąža investitoriui išreikšta metiniais procentais. Kadangi rinkos yra skirtos tam, kad pritrauktų kapitalą, nauda yra ypatingai svarbi. Deja tai nėra taip lengva, kaip atrodo.

Tarkime kad turime obligaciją išleistą 1993 metais ir subręsiančią po 25 metų – 2018. Obligacija moka 10% palūkanas per metus. Kokia yra nauda? Iš pradžių atsakymas atrodo aiškus – 10%. “Jei aš nusiperku obligaciją”, jūs ginčisyte, “aš gaunu 10% – kur problema?”. Problema yra ta, kad jūsų atsakymas yra teisingas tik tuo atveju jei jūs sumokėjote pilną kainą.
Nominalios vertės
Obligacijos turi nominalias vertes. Jos paprastai būna 1000$, 100£, 1000 DM ir pan. Tai yra suma, kuria paremti palūkanų mokėjimai ir suma, kuri bus išmokėta subrendus. Jūs perkate 25 metų 10 % obligaciją ir mokate nominalią kainą 1000 $. Jūs gaunate 10 % naudą. Tačiau kai tik prasideda prekyba antrinėse rinkose, investitoriai moka daugiau arba mažiau nei 1000$ už obligaciją su 1000 $ nominalia verte – tai keičia naudą. Obligacijos kaina būna išreiškiama nominalios vertės procentais. Pavyzdžiui, jei kaina yra 90, tai reiškia, jog 1000 $ nominalo obligacijos kaina yra 900$.
Tarkime, kad 25 metų obligacija paminėta anksčiau yra JK vyriausybės obligacija ir jūs perkate jų už 5000 £. Po dviejų metų jums reikia pinigų ir nutariate jas parduoti. Tačiau praėjus dviems metams palūkanų norma pasikeitė, dabar nauda ilgalaikėms vyriausybinėms obligacijoms yra 12,5 %. Kai jūs bandote gauti pilną kainą už savo 10% obligacijas, niekas tuo nė nesidomi. Kodėl jie turėtų jums mokėti 100£ kad gautų 10£, jei jie gali pirkti naują obligaciją ir gauti už tai 12,5£. Jei galėtų jums mokėti 80£, nes 10£ yra 12,5 % nuo 80£. Taigi, kai palūkanų kainos padidėjo, jūsų obligacijų kaina sumažėjo. Nors nominali palūkanų normos vertė yra 10 %, tačiau nupirkus ją pigiau, jos nauda padidėjo iki 12,5 %.

Tarkime, jog jūs atsisakote parduoti. Dar po dviejų metų jūs prarandate darbą ir turite parduoti obligacijas. Tačiau iki tol vėl viskas pasikeitė, dabar ilgalaikės vyriausybės obligacijos yra tik 8 %. Kai jūs bandote parduoti savo 10% obligacijas, jūs nepritrūksite pirkėjų, norinčių sumokėti daugiau nei nominali obligacijos vertė, nes 10% yra labai patrauklu palyginus su 8 %. taigi sumažėjus palūkanų normoms obligacijų kaina pakilo. Teoriškai pirkėjai galėtų jums mokėti 125£ nes 10£ pajamos duoda 8%, o tai ir yra rinkos palūkanų norma.
Palūkanų nauda
Rinkoje nominali palūkanų norma vadinama kuponu. Skaičiavimai kuriais mes anksčiau radome naudą buvo tokie:

pvz.

arba

Grįžkime prie ankstesnio pavyzdžio, kur nauda pakyla iki 12,5 %. Mes teigėme, kad kažkas gali nupirkti jūsų obligaciją už 80£. Mes aiškinome:
Šis naudos skaičiavimas vadinamas palūkanų nauda (taip pat naudojami terminai paprastoji, tiesioginė, einamoji ir metinė nauda). tai nėra sunku, tačiau taip nėra ir labai naudinga.
Bendra išpirkimo nauda
1. Nusipirk naują 12,5% obligaciją už 100£ – nauda bus 12,5%.
2. Nusipirk esančią 10 % obligaciją už 80£ – nauda bus 12,5%.
Deja mes praleidome vieną reikšmingą faktorių – apmokėjimą. Kai obligacija yra išperkama, vyriausybė sumoka 100£. Pirmu atveju mes negausime investicijų pelno, o antruoju gausime 20£. To rezultatas – nauda didesnė už 12,5%, jei kreipsime dėmesį ir į šį faktorių. Taip pat jei kas nors sumokėjo 125 $, tai jie turės 25£ nuostolį išperkant obligaciją. Rinkoje skaičiavimai atliekami laikant, kad obligacija bus laikoma iki išpirkimo.

Taigi mums reikia skaičiavimų, kurie apima palūkanų naudą ir ją modifikuoja pagal pelną ar nuostolį išpirkimo metu. Gautasis skaičius yra bendra išpirkimo nauda. “Bendra” reiškia kad nekreipiama dėmesio į mokesčius, nes nežinome investitoriaus mokesčių mokėjimo statuso. Pati formulė yra pakankamai komplikuota, nes ji apima diskontuotus pinigų srautus, kurie prilyginami šiandieninei jų vertei.

Tačiau tarkime, jog obligacija moka 10 %, o rinkoje nauda yra 12,5 %, tačiau išpirkimas yra ne 2018 metais, o po 2 mėn. Ar tai daro kokį nors skirtumą? Ar tai daro kokį nors skirtumą? Ar obligaciją bus galima parduoti tik už 80 £? Žinoma ne – nes tai yra popierius, kuris po 2 mėn. bus vertas 100 £. Tai kodėl mūsų ankstesniame pavyzdyje kaina buvo tokia žema? Todėl, kad obligacija siūlė 10 % palūkanų, o rinka norėjo 12,5 %, tačiau dabar, kai palūkanos bus mokamos tik 2 mėn., tai beveik nieko nereiškia. Reikšminga yra tai, kad 100 £ išpirkimas yra pakankamai greitai.

Rezultatas yra toks, kad kuo greičiau bus išpirkimo data, tuo mažesnę įtaką daro palūkanų normų pasikeitimai. Taigi ilgalaikės obligacijos yra labai jautrios palūkanų normų pasikeitimams, o trumpalaikės – ne.

Išnagrinėkime dvi 10 % obligacijas. Bendras atlygis investuotojui yra palūkanos ir išpirkimo suma. Tarkime, jog viena obligacija bus išpirkta po metų, o kita po 20 m.

Palūkanos + Išpirkimas = Atlygis

£ £ £
1 1 metai 10 + 100 = 110
2 20 metų 200 + 100 = 300
Pirmuoju atveju didžioji atlyginimo dalis yra išpirkimas, kuris nėra veikiamas palūkanų normų pasikeitimų. Antruoju atveju didžioji atlyginimo dalis yra palūkanų mokėjimai. Jei jie nesutampa su rinkos nauda, poveikis kaina gali būti labai žymus.

Mes galėtume tai pavaizduoti diagramiškai kaip parodyta 6.3 pav.
Pav. 6-3 Ilagalaikių paskolų nepastovumas

Error! Not a valid filename.Patikrinkime tai su tikromis kainomis. Tokios kainos buvo 1992 JK vyriausybinėms obligacijoms.

Obligacija Kaina
1 12,75% 1992 100,125

8 % 1992 99,4375
2 12 % 2013/17 126,03125

8 % 2009 89,9375
Pastebėtina, kad pirmuoju atveju obligacijos mokančios 12,75 % kaina turėtų būti gerokai didesnė už 8 % obligacijos, tačiau kainos yra labai panašios, nes jos abi bus greit išpirktos.

Antruoju atveju viena obligacija moka 12 %, o kita 8 % ir tai aiškiai matosi kainų skirtume. Čia išpirkimas bus tik po 20-30 metų.

2013/17 reiškia jog obligacijos bus išperkamos tarp 2013 ir 2017 vyriausybės sprendimu.

Iš aukščiau pateiktos medžiagos jūs suprasite, jog dileriai laikantys ilgalaikes obligacija rizikuoja palūkanų normų pasikeitimais. Jie gali stengtis sumažinti šią riziką naudojami ateities keitimus (future exchange). Taip pat, jei jūs norite būti trumpalaikiais investitoriais, tai reikėtų pirkti trumpalaikes obligacijas.
Sukauptos palūkanos
Deja yra dar vienas faktorius, kurį turėtume aptarti.Tai yra klausimas apie palūkanų mokėjimo laiką. Tarkime, kad palūkanos išmokamos 2 kartus per metus – sausio 16 ir liepos 16. Jūs sausio 16 perkate obligaciją antrinėje rinkoje už 90 £. Jūs kaip tik praleidote palūkanų mokėjimą ir dabar turėsite laukti 6 mėn. iki kito mokėjimo. Tarkime, kad jūs turite parduoti obligaciją po 3 mėn. o kainos yra nepakitusios. Jei jūs galėtumėte parduoti obligaciją tik už 90 £, tai būtų nesąžininga jūsų atžvilgiu, nes jūs laikėte obligaciją 3 mėn. ir visai negautumėte atlygio. Taip pat pirkėjas gautų 5 % nors būtų laikęs obligaciją tik 3 mėn.

Natūralu, kad taip ir nėra. Kai jūs parduodate obligaciją, jūs gaunate ir sukauptas palūkanas. Jei jūs laikote 100 £ nominalo obligaciją, duodančią 10 %, 3 mėn., jūs gausite pusę pusmetinių palūkanų (2,50 £). Sukauptos palūkanos dažniausiai kvotuojamos atskirai. Kaina be sukauptų palūkanų yra gryna kaina.

Kaina, kuri matoma laikraščiuose ar kompiuteriuose visada būna gryna kaina. Jei jūs parduodate, jūs papildomai gausite ir sukauptas palūkanas. Jei perkate, jūs turėsite papildomai jas ir sumokėti. Viena iš priežasčių, kodėl sukauptos palūkanos būna nurodomos atskirai, yra ta, kad daugelyje šalių tokiu būdu gauti pinigai yra apmokestinami.

Tačiau yra dar viena komplikacija, Turi būti atskaitinis taškas, kada kiekvienas esantis turėtojų registre gauna palūkanas. Po to obligacija pažymima XD (ex dividend). Tarkime, kad pusmetinis mokėjimas daroma birželio 10. Obligacijos pažymimos XD gegužės 5 d. Tačiau palūkanos kaupiamos nuo gruodžio 10 iki birželio 10. Kiekvienas parduodantis gegužės 5 dieną gaus pusės metų palūkanas iki birželio 10, nors jie ir neturėjo tos obligacijos 35 dienas. Kiekvienas perkantis obligaciją gegužės 5 dieną nekaups palūkanų iki birželio 10 dienos, nors ir investavo savo pinigus 35 dienom anksčiau. Taigi, kai obligacijos parduodamos XD periodu, pardavėjas (kuris laimi) moka sukauptas palūkanas pirkėjui (kuris pralaimi). Tai yra išimtis sukauptų palūkanų traktavimui.

Vidinės pinigų rinkos
Mes anksčiau minėjome, kad kai kurios rinkos yra vidinės, t.y. sandoriai yra atliekami vietine valiuta ir kontroliuojami centrinio banko, o kai kurios yra vadinamos tarptautinėmis (pavyzdžiui obligacijos nominuotos Japonijos jenomis išleistos Londone).

Taip pat yra pinigų rinkos, kurios yra trumpalaikės ir obligacijų rinkos, kuriose vyksta ilgalaikių ir vidutinių paskolų sandoriai.

Šiame skyriuje mes iš pradžių apžvelgsime vidines pinigų rinkas su įvairiais finansiniais instrumentais ir praktikomis, o po to tą patį padarysime su obligacijų rinkomis. Tada peržvelgsime tarptautines trumpalaikes ir ilgalaikes rinkas.

Kai pažvelgiame į vidines pinigų rinkas, pamatome jog čia nėra vienos rinkos, tokios kaip akcijų birža. Per visas vakarų finansines rinkas yra daugybė žmonių, kurie perka ir parduoda pinigus vienokia ar kitokia forma. Milžiniškos pinigų sumos yra skolinamos ir pasiskolinamos kartais tiesiog “nakčiai”.

Sandoriai, kuriuose įtraukta paprasta visuomenė ir smulkieji verslai (pvz. parduotuvės) yra vadinama mažmenine rinka.

Sandoriai tarp didžiųjų žaidėjų paprastai vadinama didmenine rinka. Dalyviai yra centriniai ir kiti bankai, finansinės institucijos, korporacijos ir specialistai (pvz. pinigų brokeriai).

Didžioji šio skyriaus dalis bus skirta didmeninėms rinkoms.
Iškviečiami pinigai

Yra pinigų rinka, kur pinigai yra skolinami/pasiskolinami labai trumpam laikui ir nėra atstovaujami jokiu prekiaujamu instrumentu ar vertybiniu popieriumi. Bankininkai kalba apie “iškviečiamus pinigus” ir “iškviečiamų pinigų rinkas”. Tai paprastai yra pinigai skolinami kitam bankui nakčiai. “Nakčiai” paprastai reiškia nuo 00:00 vienos dienos iki kitos dienos 00:00. Po to jie yra “iškviečiami”. Tai reiškia, kad gali būti atsiimti bet kuriuo metu. Kartais pinigai gali būti paskolinti trims dienoms ar savaitei. Kaip rezultatas banko balanse atsiranda įrašas “pinigai iškviesti ir trumpa pastaba”. JK rinkoje pinigai yra skolinami specialistų operatoriams vadinamiems diskonto namais. Jų paskirtis bus aptarta vėliau šiame skyriuje.
Tarpbankinės rinkos
Atskirai nuo trumpalaikių pinigų paminėtų anksčiau yra labai stipri tarpbankinė rinka, kurioje bankai skolina pinigus vieni kitiems laikotarpiams nuo kelių savaičių iki vienerių metų.

Bankai papildo savo fondus skolindamiesi iš kitų bankų, kurie turi atliekamų pinigų. Kadangi ribinai bankų kaštai yra iš naujų pinigų pritraukiimo, tai didmeninės skolinimo palūkanos yra paremiamos tarpbankine skolinimo palūkanų norma.

Terminai “siūloma norma ” ir “prašoma norma ” dažnai sutinkami vertybinių popierių rinkose. Siūloma norma yra dilerio pirkimo norma, o siūloma norma yra dilerio pardavimo kaina. Savaime suprantama, kad prašoma yra didesnė nei siūloma, kadangi dileriai pirks pigiau nei parduos. Skirtumas vadinamas pasklidimu (spread).

Mes jau matėme, jog palūkanų normos kinta laike, taigi tarpbankinės palūkanų normos 1 mėn, 3 mėn, 6 mėn ir metams turbūt bus skirtingos. Labiausiai vartojamas subrendimo laikas šioje rinkoje yra 3 mėn. Jei kas nors klausia “Kokia yra £ LIBOR šiandien?”, tai reikš 3 mėn. LIBOR. Žinoma tarpabankinės rinkos Londone turi reikalų su JAV $ , jenomis, Dm ir kt, todėl LIBOR Londone nebūtinai reiškia sterlingus. Didmeninėse rinkose palūkanų normos pastoviai kinta. Taigi, jei sakome £ LIBOR yra 10,0625 %, tai turime omenyje pagrindinių bankų vidurkį.

Pasklidimas tarp siūlomos ir prašomos palūkanų normos yra stebėtinai mažas. Pažvelkime į Londono Financial Times skelbtas palūkanų normas trijų mėnesių paskoloms 1992 07 31 (lent. 6.1)
Lentelė 6.1 Tarpbankinės trijų mėnesių palūkanų normos

Siūloma % Prašoma %
Frankfutras 9,70 9,80
Paryžius 10,25 10,375
Zurich’as 8,375 8,625
Amsterdam’as 9,58 9,66
Tokyo 4,0625 4,09375
Londonas 10,25 10,375
New York 3,3125 3,4375
Šaltinis: Lonodono Financial Times

Kadangi Londonas yra didelė tarptautinė rinka, palūkanų norma, apie kurią dažniausiai girdime yra LIBOR. Mes amtėme, kad LIBOR yra ribiniai naujų pinigų kaštai, todėl skolinimo kaina didmeninėse rinkose gali būti išreikšta kaip “LIBOR + 0,25 %” arba “LIBOR + 35 baziniai taškai” ar pan. Taigi kintančios palūkanų normos paskolų norma bus periodiškai perskaičiuojama (paprastai kas 3 ar 6 mėn.) į LIBOR plius duotoji riba. Jei paskolos palūkanų norma yra perskaičiuojama kiekvienus 3 mėn, o LIBOR skiriasi skirtingu paros metu, tai paprastai yra imama LIBOR esanti tos dienos 11:00.
Pinigų rinkos vertybiniai popieriai
Rinkos, kurias mes aprašėme aukščiau – iškviečiami pinigai ir tarpbankinės rinkos – turi reikalų su didmeniniu skolinimu ir skolinimusi tarp bankų ir finansinių institucijų. Sandoriai nėra atstovaujami jokiais vertybiniais popieriais, kuriais būtų galima prekiauti. Dabar mes turėsime reikalų su pinigų rinkos sandoriais, kurių rezultate susidaro prekyba vertybiniais popieriais.
Įprasti instrumentai yra:
Trumpalaikės obligacijos
Vietinės valdžios / visuomeninių paslaugų obligacijos
Įnašų sertifikatai
Komerciniai popieriai
Apsikeitimo vekseliai
Trumpalaikės obligacijos
Vyriausybių pajamos iš mokesčių nėra pastovios, taip pat nėra ir pastovūs vyriausybės išlaidų dydžiai. Be to, kad pinigai pasiskolinami vidutinio ir ilgo laiko obligacijomis, yra patogu skolintis trumpam laikui, kad būtų galima išlygintį balansą. Tam pasirinkta instrumentas trumpalaikės obligacijos (treasury bills JK ir JAV, bon du tresor Prancūzijoje, Schatzwechsel Vokietijoje ir Austrijoje).

Trumpalaikės obligacijos gali būti pasiūlytos toms pačioms organizacijoms, kurios perka ilgalaikes obligacijas arba ne. JAV trumpalaikės obligacijos (3 – 6 mėn.) būna kas savaitę parduodamos aukcionuose tiems patiems pagrindiniams dileriams, kurie perka federalines obligacijas ir notas . JK trumpalaikės obligacijos būna parduodamos kiekvieną penktadienį aukcionuose bankams ir diskonto namams . Prancūzijoje kiekvienas, kuris turi sąskaitą centriniame banke, gali nusipirkti trumpalaikių obligacijų.

Palūkanų mokėjimas instrumentui, kuris viso labo tęsiasi kokius 3 mėn., nėra labai patogus. Paprastai pinigų rinkos instrumentai parduodami su nuolaida . Tarkime, jog kalbame apie 1 m. 100 $ vertės obligaciją parduodamą aukcione. Dileris gali siūlyti 94 $ kainą. Jei tai priimtina, jie moka 94 $ ir po metų gauna 100 $ iš vyriausybės, o tai yra 6,38% palūkanų norma arba 6 % diskonto norma.

Mes minėjome terminą parduodi aukcione . Jų yra dvi rūšys. Pirmoje kiekvienas moka kainą, kurią siūlo (siūlomos kainos aukcionas ). Kitoje kiekvienas moka tą pačią kainą (dažnai vadinama puikia kaina ). Kiekvienas siūlantis didesnę kainą tą ar didesnę kainą gauna paskyrimą, tačiau ne visi ją siūlo.

Dažniau naudojamas yra siūlomos kainos aukcionas.
Vietinės valdžios / visuomeninių paslaugų obligacijos
Jos gali būti siūlomos įvairių savivaldybių, geografinių atstovybių arba visuomeninio sketoriaus tokių kaip geležinkeliai, elektra ar vandentiekis. Prancūzijoje ir Vokeitijoje yra labai stipri visuomeninio sektoriaus obligacijų rinka. Tokių obligacijų yra išleidę “Electricite de France”, Vokietijos geležinkeliai ir paštas (Bundesbahn ir Bundesbost), taip pat ir federalinės valstijos. JK tokia rinka yra labai silpna, tačiau JAV ji yra stipri.
Įnašų sertifikatai (CD )
Tai vertybiniai popieriai išleidžiami bankų priimant didmeninius įnašus. Skolintojais gali būti kiti bankai, akcinės bendrovės arba finansinės institucijos. Besiskolinantysis turi privalumą, kad igai skolinami nustatytam laiko tarpui, pvz. 3 mėn. Skolinatysis turi privalumą, kad jei jam prisireikia pinigų anksčiau, jis gali parduoti sertifikatą kam nors kitam pakankamai lengvai. Ir JAV ir Europos (išskyrus Vokietiją) ekonomikose yra stipri CD rinka. Vokietijoje bankai turi turi palikti įnašų dalį Bundesbank’e ir tie pinigai neuždirba jokių palūkanų. Tarkime, jog ta dalis yra 5 %, vadinasi, jei bankas gauna 500000 DM įnašų, tik 475000 DM gali būti perpaskolinta ir ekonomika yra sugadinama. Rezervų sumažinimas numatytas 1993 vasarį turėtų palengvinti bet ne pašalinti šią problemą. Kitur CD turi palankesnes sąlygas atsižvelgiant į rezervus.

Paprastai įnašų sertifikatų rinnka yra aktyvi ir efektyvi.To rezultatas bus šiek tiek mažesnė naudos norma, nes už likvidumą reikia mokėti.
Komerciniai popieriai (CP )
Dabar kai peržvelgėme vyriausybės, savivaldybių, visuomenės sektroių ir bankų trumpalaikį skolinimą, liko akcinių bendrovių klausimas. Komercinės kompanijos taip pat gali skolinti didmeninėse rinkose ir siūlyti vertybinius popierius vadinamus komerciniais popieriais. Tai yra dar vienas pasižadėjimas grąžinti pinigus. Yra įvairūs apribojimai įmonėms, kad jos galėtų skolinti naudodamos CP. Pvz., JK kompanijos turi turėti 25 mln £ kapitalą balanse ir turi turėti viešai parduodamų akcijų minimaliu nominalu 100000 £.

Komerciniai popieriai JAV yra gerokai senesnė rinka nei Europoje. Europoje jie pasirodė tik paskutiaisiais 10 metų. JAV ši rinka apima daugiau nei 500 mlrd. $. 1991 m. Vokietija Europoje buvo paskutinė pagrindinė rinka leidusi naudoti komercinius popierius. Anksčiau tai nebuvo praktiška dėl vertybinių popierių mokesčių ir išankstino pranešimo iždo tarnybai. Peržvelkime kai kuriuos skaičius vidinėse komercinių popierių rinkose (lentelė 6.2)
Lentelė 6.2 Komercinių popierių vidinės rinkos
Rinka Rinka atsidarė 1991 m. esanti suma, mlrd. $
JAV 1960 528,1
Japonija 1987 99,0
Prancūzija 1985 30,8
Ispanija 1982 27,9
Kanada 1960 26,1
Švedija 1983 24,0
Australija 1970 12,2
JK 1986 7,0
Suomija 1986 5,9
Vokietija 1991 5,4
Olandija 1986 2,6
Norvegija 1986 2,0
Belgija 1990 0,3
Viso 771,3
Šaltinis: BIS Basle
Vokietijoje CP rinka auga labai greitai ri 1992 ji siekė beveik 21 mlrd. $. CP taip pasiekė ir naujesnes rinkas – Čekijoje Plsen pradvė CP už 100 mln kronų, o VW – Skoda už 300 mln (1992 m.).

CP leidimas yra tik dar vienas būdas skolintis pinigų ir gali sudaryti alternatyvą skolinimuisi iš banko. Pvz. Ispanijoje 1990 centrinis bankas pradėjo varžyti ir riboti bankų skolinimus, to rezultate labai suklestėjo komercinių popierių rinkos. Įmonės skolinosi parduodamos CP (kartais netgi tiems bankams, kurie negalėjo jiems suteikti paskolų). Kaip CP leidėjai suranda norinčių paskolinti? Paprastai jie sudaro programą (tarkim 5-ių metų) ir paskelbia bankus dileriais. Jei programa yra 500 mln. $, tai nereiškia, jog leidėjas nor gauti 500 mln dabar, tačiau skolinasi laikas nuo laiko ir taip pat laikas nuo laiko grąžina iki maksimalios sumos. Jei jie nori pasiskolinti 50 mln. $ 2-iems mėn, tai įspėja banko dilerius, o šie apskambina tipinius skolintojus (kitas bendroves, bankus ir investicines institucijas) ir sutvarko sutartis už nedidelius komisinius. Skolinimosi tiesiogiai iš skolintojų, o ne per bankus efektas yra tas, kad palūkanų norma gali būti mažesnė nei tarpbankinė palūkanų norma.
Apsikeitimo vekseliai
Dar vienas būdas, kaip įmonė gali pasiskolinti pinigų trumpam laikui, yra pardavimas trumpalaikėn prekybinėn skolon. Pardavėjas išrašo vekselį pažadntį sumokėti už prekes tarkime po trijų mėn ir paprašo pirkėją pasirašyti jį. Tai ir yra apskeitimo vekselis. Prekių pardavėjas dabar gali parduoti jį diskontuotą bankams, pinigų rinkos operatoriams arba specialistams vadinamiems diskonto namais.

Mes matėme, jog banko įsipareigojimai mokėti yra geresni nei prekybininkų, todėl tarp šių vertybinių popierių visada yra nemažas skirtumas. Vekseliai per trumpą gyvenimo laiką gali pakeisti rankas kelis kartus, tačiau yra nemažai apribojimų sandorių tipams, kurie gali būti atstovaujami apsikeitimo vekslelio. Jie nėra labai populiarūs JAV, tačiau Europoje (ypač JK) jie yra populiarūs.
Centrinio banko rolė
Vidinėse rinkose svarbiausią rolę vaidina centriniai bankai. Jie yra paruošti padėti kitiems bankams išspręsti likvidumo problemas.

Kodėl bankams iškyla likvidumo problemos? Pirmiausia dėl to, kad komerciniai bankai turi laikyti rezervus centriniuose bankuose, kartais būna, jog šie rezervai yra palankūs, o kartais ne. Šie rezervai yra laikomi nuo vidutinio mėnesinio balanso, tačiau iki mėnesio pabaigos bankai patys nežino kokie bus skaičiai. Bankai su pertekliumi, skolina kitiems bankams, o tie kurie turi trūkumą skolinasi. Kartais gali būti jog visi bankai turi problemų, taip nutinka kai būna sunkūs mokesčių mokėjimai. Vyriausybės banko balansas didėja, o bankų balansai centriniame banke mažėja. Centrinis bankas perskolina pinigus, kad būtų išvengti dideli palūkanų normų svyravimai pinigų rinkose. Centrinio banko nustatyta palūkanų norma reguliuoja kitas palūkanų normas. Palūkanų normos pasikeičia todėl, kad centrinis bankas pakeičia palūkanų normas už savo pagalbą kitiems bankams.

Yra pora būdų kuriais centrinis bankas paprastai padeda: tiesioginė pagalba taikant specialias palūkanų normas vadinamas nuolaidų normomis arba lombardo normomis ; arba atvirosiomis rinkos operacijomis .

Kas yra tos palūkanų normos? Diskonto norma yra norma, kuria bankas diskontuos aukščiausios kokybės apsikeitimų vekselius kitiems bankams (jų trukmė negali būti didesnė už 3 mėn.). Kadangi ši norma yra žemesnė už visas kitas normas, bankams jų pardavimas yra kvotuojamas .

Lombardo norma yra pagalbinė skolinimo palūkanų norma aukščiausios kokybės vertybiniams popieriams. Paprastai ji yra šiek tiek didesnė nei pinigų rinkos palūkanų normos, todėl ribojimas kiekiui paprastai nenustatomas. Nors kartais nustatomi laikini ribojimai (1979 rugsėjis, 1981 vasaris, nes tuo metu lobardo normos buvo mažesnės nei pinigų rinkų palūkanų normos).

Atvirosios rinkos operacijos reiškia, kad centrinis bankas gali būti pasiruošęs supirkti apsikeitimo vekselius, trumpalaikes obligacijas ir kt. tam, kad padėtų bankams su likvidumu, arba parduoti, kad leistų atsikratyti perteklinio likvidumo.

Šiou metu populiarus metodas yra “pardavimo ir išpirkimo sutartis” , dar vadinama repo. Centrinis bankas nuperka nustatytus vertybinius popierius iš kitų bankų nustatytam laiko periodui (7, 14, 28 d.). Šio periodo pabaigoje bankai turi būti pasiruošę vėl išpirkti vertybinius popierius su palūkanų normomis, kurios apia ir pinigų palūkanų normą. Bankai parduoda vertybinius popierius centriniam bankui, bet turi juos išpirkti vėliau. Tai labai įprastas metodas Europoje. Šios operacijos atliekamos net tik tam, kad padėtų komerciniams bankams, tačiau ir tam, kad kontroliuotų pinigų pasiūlą ir rinkos sąlygas. Centriniai bankai gali palaikyti bankų likvidumo trūkumą, tam, kad sumažintų kreditus ir padidintų palūkanų normas.

Repo būna parduodama aukcionuose, kur bankai turi siūlyti didesnes kainas už pinigus, kurių jiems reikia.

Kai centriniai bankai nori pakeisti palūkanų normas, jie praneša apie pagrindinės palūkanų normos pasikeitimą. JK centrinis bankas to beveik niekada nedaro, palūkanų norma nustatoma rinkoje, išskyrus dramatiškais atvejais (pvz 1990 10 06).
JK diskonto namai
JK pinigų rinkose unikalią rolę vaidina diskonto namai. Jų pavadinimas kilo iš jų pradinio vaidmens diskontuojant apsikeitimų veksleius.

JK jie yra bankų likvidžių finansų – iškviečiamų pinigų ir trumpalaikių paskolų – gavėjai. Data jie investuoja pinigus ilgesniam laikui – perka trumpalaikes obligacijas, CD, apsikeitimų vekselius, ir visa tai daro diskontuotai. Jie skolinasi trumpam laikui ir skolina ilgesniam, tą patį daro ir bankai, tačiau ne tokiu mastu.

Beveik kiekvienam kitam tai būtų savižudybė, tačiau sistema yra apgalvota. Diskonto namai yra finansuojami Anglijos banko. Bankai lasivai skolina pinigus diskonto namas ir lygiai taip pat tikisi, kad juo taip pat greitai gaus, tada jie gali diskonto namus diskontuoti apsikeitimų vekselius laikomus bankų. Jie žino kad diskonto namai visada turės pinigų. Kodėl? Todėl, kad juos duos Anglijos bankas. Tuomet kodėl anglijos bankas pats tiesiogiai neremia bankų? Geras klausimas, tačiau atsakymas labai paprastas – tradicija, tai yra būdas kaip visada buvo daroma. Dalis tos tradicijos yra ir tai, kad diskonto namų asociacijos pirmininkas dėvėdamas šilkinę skrybėlę kiekvieną ketvirtadienį aplanko Anglijos banko valdytoją. Taip pat tradicija yra tai, kad diskonto namai garantuoja kassavaitinį aukcioną trumpalaikėms obligacijoms (jei bankai nenori trumpalaikių obligacijų, tai jas perka diskonto namai, nors tam jie turi skolintis iš Anglijos banko).

Leave a Comment