UAB „VIDMANTAS IR KOMPANIJA“ GAMINAMOS PRODUKCIJOSSAVIKAINOS SKAIČIAVIMASReferatas
Turinys
Įvadas 3I. Produktų savikainos kalkuliavimo esmė: bendrasis ir kintamasis kalkuliavimas 4II. Išlaidu priskyrimas gaminių savikainai pagal užsakymą ir pagal procesą 6 2.1 Užsakyminės savikainos kalkuliavimo sistemos esmė 7III. Įmonės pristatymas 9IV. Produkcijos savikainos skaičiavimas UAB „Vidmantas ir kompanija“ 10V. Išvados ir pasiūlymai 21Literatūros sąrašas 22
ĮVADAS
Produktų savikainos apskaičiavimas vadinamas produktų savikainos kalkuliavimu (lot. caiculiation – skaičiavimas), be to, tradiciškai naudojama sąvoka „produkcijos savikainos kalkuliavimas“, nors suprantama kalkuliuoti reikia ne tik materialiosios produkcijos, bet ir paslaugų savikainą. Gamybos išlaidų apskaitai ir produkcijos savikainos kalkuliavimui tenka maždaug du trečdaliai menedžmento apskaitininkų darbo laiko ir kitokių sąnaudų. Kita vertus, toli gražu ne visuomet naudinga apskaičiuoti pilną produktų savikainą, nes kartais toks apskaičiavimas tik klaidina vadybininkus, sprendimus priimančius kaštų apskaitos informacijos pagrindu.
Darbo tikslas – ištirti UAB „Vidmantas ir kompanija“ valdymo apskaitos stilių bei reikšmę jos veikloje.
Darbo objektas – UAB „Vidmantas ir kompanija“ gaminamos produkcijos savikainos skaičiavimas.
Darbo uždaviniai: 1. Nustatyti, kokios išlaidos sudaro savikainos kaštus.2. Atlikti užsakyminės savikainos skaičiavimą.3. Pasibaigus užsakymo gamybai, atliktas operacijas atvaizduoti Didžiojoje Knygoje.
I. PRODUKTŲ SAVIKAINOS KALKULIAVIMO ESMĖ BENDRASIS IR KINTAMASIS KALKULIAVIMAS
Norėdami išsiaiškinti kalkuliavimo esmę pirmiausia reikėtų išsiaiškinti – kokias išlaidas tikslinga įvertinti apskaičiuojant produktų savikainą, nes yra galimi du principiniai metodai: kai į produkto savikainą įskaičiuojamos visos per tam tikrą laikotarpį padarytos išlaidos, taip pat ir bendrosios, paskirstant jas proporcingai kuriai nors bazei, ir kitas – kai į produktų savikainą įskaičiuojamos tik kintamos (nebūtinai tiesioginės) išlaidos. Pirmasis iš šių metodų vadinamas – bendruoju kalkuliavimu, o antrasis – kintamuoju kalkuliavimu. Jeigu taikomas bendrasis kalkuliavimas, visos išlaidos taip pat ir visos netiesioginės – tiek pastoviosios, tiek kintamosios – įskaičiuojamos į pagamintų produktų savikainą: kintamosios tiesioginės, gaminiams priskiriamos tiesiogiai, o netiesioginės – proporcingai kuriai nors pasirinktai skirstymo bazei.
Bendrojo kalkuliavimo atveju visos tam tikrą produktą gaminant padarytos išlaidos įskaičiuojamos į atitinkamų produktų savikainą. Taip apskaičiuojama – pilnoji savikaina, o jeigu apskaitomas ir pardavimų procesas, – komercinė produktų savikaina.Šis rodiklis naudingiausias kainodaroje, tačiau jis turi nemažai trūkumų:• neskatina vadybininkų mažinti bendrųjų kaštų, be to , dažnai gali išprovokuoti klaidingus sprendimus, nukreipti ne į gamybos ir pardavimų apimčių didinimą, bet į jų mažinimą, atsiskaitant nuostolingu produktu, kuriuos galima padaryti pelningus padidinus gamybos ir pardavimų apimtis ir taip kompensuojant bendruosius kaštus;• neatspindi realios įmonės darbuotojų veiklos: padalinių, juolab visos įmonės vadovai, atlikdami savo pareigas, negamina konkrečių produktų, bet organizuoja visų darbuotojų veiklą, kontroliuoja ją, motyvuoja darbuotojus, rūpinasi darbuotojų kvalifikacijos kelimu ir pan. Iš ties joks buhalteris nesirūpina, kiek jo darbo užmokesčio tenka kokiai įmonėje pagamintam produktui, – jo darbas visiškai kitoks:• toks kalkuliavimas labai brangus, nes visų bendrųjų kaštų paskirstymas produktams yra labai imlus darbui, be to, jis dažniausiai būna netikslus, bent jau nevisiškai tikslus;• atsiranda neatitikimas tarp menedžmento ir finansinės apskaitos rodiklių, nes Pelno (nuostolio) ataskaitos rodiklyje Parduotų prekių savikaina iš esmės atspindima gamybinė produktų savikaina, o Veiklos sąnaudose – visos bendrosios (taip pat ir pardavimų) išlaidos.Kintamojo kalkuliavimu atveju į produktų savikainą įskaičiuojama ir dalis netiesioginių išlaidų, kurios kinta proporcingai gamybos apimčiai ir todėl dažniausiai gali būti be didelių darbo sąnaudų įskaičiuotos į produktų savikainą. Norint apskaičiuoti faktinę pilnąją gaminių savikainą, tenka laukti ataskaitinio laikotarpio, mažiausiai mėnesio, pabaigos. Tik mėnesiui pasibaigus sužinoma daugiklio netiesioginių išlaidų suma, nes nemažą jų dalį sudaro išmokėjimai už visą mėnesį (pvz., pareiginės algos, kitaip sakant, mėnesiniai tarifiniai atlygiai daugelio padalinių vadovams ar įrengimus prižiūrintiems inžinieriams). Todėl, norint apskaičiuoti pilnąją gaminių savikainą, nieko kitą nebelieka, kaip į ją per ataskaitinį laikotarpį įskaičiuoti daugelį netiesioginių išlaidų pagal iš anksto nustatytus apytikslius koeficientus ir prognozuojamą šių netiesioginių išlaidų sumą. Tačiau beveik neįmanoma iš anksto pasakyti tikslios netiesioginių išlaidų sumos, kuri bus padaryta per vieną ar kitą ataskaitinį laikotarpį. Todėl, kai netiesioginėms išlaidoms skirstyti ir įskaičiuoti jas į produktų savikainą taikomi išankstiniai koeficientai, beveik visada jie nustatomi pagal prognozinius įmonės veiklos rodiklius. Todėl šios priežasties faktiškai sukauptos per laikotarpį netiesioginių išlaidų sumos paprastai neatitinka tų, kurios naudojant įvairius koeficientus buvo priskirtos gaminių savikainai per tą patį laikotarpį. Ataskaitiniam laikotarpiui pasibaigus ir susumavus faktines netiesiogines išlaidas, kyla problema, kaip apskaityti jų neatitikimą iš anksto priskirtiems produktams išlaidas.
Dėl anksčiau aptartų ribotumų praktinėje įmonių veikloje vis plačiau taikomi nepilnosios (juo labiau – komercinės) savikainos kalkuliavimo metodai, bet vadinamasis tiesioginių išlaidų apskaitos ir įskaičiavimo į gaminamos produkcijos savikainą būdas, kuris, realizuojamas kintamuoju kalkuliavimu . Jo esmė yra ta, kad į produkcijos savikainą įskaičiuojamos tik tiesioginės bei netiesioginės kintamosios gamybinės išlaidos, jeigu jas be didelių darbo sąnaudų galima priskirti tam tikrų produktų savikainai.II. IŠLAIDŲ PRISKYRIMAS GAMINIŲ SAVIKAINAI PAGAL UŽSAKYMĄ IR PAGAL PROCESĄ
Netgi netiesiogines išlaidas, kurias įmonė padaro gamindama tam tikrą produkciją, įskaičiuoti į vieno ar kito gaminio savikainą ne visuomet yra paprasta ir tai labai priklauso nuo gamybos technologinių ypatumų bei jos gamybos organizavimo. Technologinius gamybos procesus pagal jų pobūdį galima suskirstyti į vienetinės gamybos, nedidelių užsakymų, konvejerinės gamybos bei nepertraukiamos gamybos.Vienetinė gamyba vadinami tokie darbai ar užsakymų atlikimai, kaip laivo statymas, pastato pagal individualų projektą statyba ir pan. Nedidelių užsakymų gamyba – tai tam tikros rūšies gaminio nedidelio kiekio pagaminimas, pvz., naujo modelio suknelės 50 vnt. pasiuvimas. Konvejerinė gamyba pasižymi tuo, kad nors iš gaminių srauto dažniausiai įmanoma išskirti šiek tiek besiskiriančius (pvz., dydžiais, atspalviais) gaminius, tačiau jie beveik vienodi ir gaminami „vienu srautu“. Kaip nepertraukiamo gamybos apibūdinamos tokios technologijos, kurio procesai vyksta nepertraukiamai – tai, pvz.