PC technikos paskaitų konspektas

1. Pagrindiniai kompiuterių tipai (mainfreimai, super ESM, mini ESM, Makintoš tipo PK, IBM PC PK, mikrovaldikliai).
Pagrindiniai kompiuterių tipai: – meinfreimai; – super ESM; – mini ESM; – Macintosh tipo PK; – IBM PC tipo PK; – mikrovaldikliai (specializuoti mikrovaldikliai, skirti technologijų valdymui, įvairių automatizavimo problemų sprendimui ir t.t.).
Meinfreimai – didžiausios ESM, tai didelių informacijos kiekių apdorojimui skirti kompiuteriai. Gamintojas IBM. Jie išsiskiria dideliu patikimumu, darbo sparta, labai dideliu įvedimo ir išvedimo kanalų skaičiumi. Prie jų galima prijungti tūkstančius terminalų arba PK. Meinfreimai kainuoja milijonus dolerių. Meinfreimų paklausa nemažėja, nees jų vykdomos centralizuotas duomenų saugojimas ir apdorojimas kainuoja pigiau nei išsklaidytų duomenų apdorojimo sistemų, susidedančių iš šimtų tūkstančių PK aptarnavimas.
Super ESM – tai kompiuteriai, skirti uždavinių, kurie reikalauja milžiniškų skaičiavimų, sprendimui. pagrindiniai Super ESM naudotojai yra kariškiai, meteorologai, mokslininkai (pvz: moksliniams skaičiavimams didelių IS statistinį modeliavimą tranzistorių lygyje). Super ESM kainuoja dešimtis mln. dolerių. Pagrindinis Super ESM gamintojas yra Cray Research ir Hitachi.
Mini ESM – tai tarpinę padėtį tarp Meinfreimų ir PK užimantys kompiuteriai. Užsienyje juos dažnai naudoja stambesnės firmos, universitetai. Jiie naudojami spręsti uždavinius kurių negalima išspręsti PK pagalba arba naudojami centralizuotam duomenų apdorojimui ir saugojimui. Paprastai prie Mini ESM prijungiama dešimtys-šimtai terminalų arba PK. Pagrindiniai gamintojai Hewlett-packard, IBM, DEC (Digital Equipment Corp.) Pvz: Silicon Graphics firmos kompiuteriai aprūpinami spec. ap

paratinėmis priemonėmis trimačiam modeliavimui ir animacijai paspartinti ir yra naudojami šiuolaikinių filmų kūrime spec. efektams gauti.
Darbinės stotis – tai senesni Mini ESM modeliai, skirti dirbti vienam vartotojui, jų galingumas sulyginamas su galingiausiais PK.
Macintosh tipo PK – tai vienintelis plačiai paplitęs su IBM PC PK nesuderinamas kompiuteris. Jie labiausiai paplitę JAV ir sudaro apie (7-8)% pasaulio PK rinkos. Macintosh PK dažniausiai naudojami leidybos, švietimo srityse bei multimedijos programų kūrime. Šie kompiuteriai turėjo akivaizdų, patogų grafinį interfeisą, kuris atsirado anksčiau nei IBM PC skirtas grafinis interfeisas Windows.
IBM PC – tai plačiausiai pasaulyje naudojami kompiuteriai, kurių atvira struktūra leidžia šio tipo PK tobulinime užsiimti tūkstančiams firmų.
IBM PC tipai ir jų struktūra: Šie PK dažniausiai klasifikuojami pagal: – mobilumą (by mobility); – pajėgumą (by capacity); – naudojamą mikroprocesorių (by used processor); Paagal mobilumą PK skirstomi į: – delninius (HPC – Handheld PC); – nešiojamuosius (Notebook); – kabinetinius (Desktop); Pagal pajėgumą PK skirstomį į: – asmeninius; – profesionaliuosius.
Mikrovaldikliai – tai specializuoti mikrokompiuteriai labai plačiai naudojami automatizavimo uždaviniams spręsti, transporte, pramonėje, buityje. Mikrovaldiklių yra gaminama keletas dešimčių kartų daugiau, nei pvz. personalinių kompiuterių. Populiariausi yra mikrovaldiklių šeimos: 1) 8051 (Intel) 2) 68HC05 (Motorola) 3) AVR (ATMEL) 4) PIC Micro (Microchip)
8051 mikrovaldiklis yra sukurtas pagal taip vadinama Harvardo architektūrą, t.y. programų ir duomenų saugojimui jame naudojami atskiri atminties bankai. Jo procesorius sukurtas pagal taip vadinama RISC (Reduced Instruction Se
et Computers) architektūrą (architektūra su sumažinta komandų sistema). Mikrovaldikliai su 8051 architektūra gamina 10 žinomų pasaulio firmų, pvz: Intel, Atmel, Dallas Semiconductor, Philips, Siemens, ISSI.
68HC05 mikrovaldiklis. Ši mikrovaldiklių šeima yra labiau žinoma HC05, HC08 ir HC11 pavadinimais. Jo architektūra sukūrė firma Motorola. Šie mikrovaldikliai yra sukurti pagal fon-Neumano arba kitaip sakant Prinstono architektūrą. Jos charakteringas bruožas, kad tiek programa tiek duomenys yra saugojama vienoje atmintyje. Šio tipo mikrovaldiklyje yra panaudotas CISC architektūros procesorius. Šiuos mikrovaldiklius pagrinde gamina Motorola, Harris Semiconductor.
AVR mikrovaldikliai. Jie yra sukurti pagal Harvardo architektūrą ir turi RISC architektūros procesorių. Jo pagrindinis privalumas – labai greitas komandų vykdymas. Šis mikrovaldiklis vykdo vieną komandą per vieną taktinio generatoriaus taktą. Pvz. PIC mikrovaldikliai vieną komandą įvykdo tik per 4 taktinio dažnio periodus. Gamintojas – Atmel.
PIC mikrovaldikliai. Kaip ir dauguma aukščiau aptartų šeimų yra sukurti pagal Harvardo architektūrą, su RISC arch. procesoriumi. Šie MV yra ypač populiarūs ir plačiai naudojami. Yra gaminamas didelis kiekis įvairių modifikacijų. Gamintojas Microchip. Ji taip pat kūria emuliatorius PIC programų testavimui. Microchip nemokamai platina programinę įrangą PIC MV programų sudarymui ir modeliavimui.

2. Klasikiniai (su transformatoriumi dirbančiu tinklo dažniu) maitinimo šaltiniai (įtampos keitimo etapų blokinė schema, tipinė šaltinio schema ir jos komentaras, lygintuvų schemos, klasikinių šaltinių privalumai ir trūkumai).
Maitinimo šaltiniai priklausomai nuo galios ir

r paskirties gali būti sukurti pagal įvairią schemotechniką. Paprasčiausio maitinimo šaltinio schema:

Šioje schemoje transformatorius dirba tinklo dažniu t.y. 50 Hz. Jis pažemina įtampą ir duoda galvaninį maitinimo įrenginio atrišimą nuo tinklo. Įtampos stabilizatoriumi gali tarnauti nepertraukiamo tipo arba impulsinio tipo žemo voltažo stabilizatoriais. Pagrindinis tokio maitinimo šaltinio trūkumas dideli transformatoriaus gabaritai bei svoris, taip pat maitinimo įtampos pulsacijas išlyginančio kondensatoriaus C talpumas. Privalumas – labai aukštas patikimumas. Tokio tipo šaltiniai naudojami tais atvejais, kai reikalingas nedidelis galingumas. Pvz: modemų, hab’u maitinimui. Sekančiame pav: įtampos keitimas klasikiniame šaltinyje

Sekančiame pav.: tipiško klasikinio mait. Šaltinio schema

čia C1 – 100tai-1000čiai µF; C2 – šimtai µF, C3 – 0,1-0,3 µF
Transformatoriaus išėjimo įtampa randama pagal empirinę formulę:

, kur U+(5÷7)V=U1
U1 turi būti pakankama, kad svyruojant tinklo įtampai įtampos kritimas ant stabilizatoriaus nenukristų žemiau (2÷2,5) V; +2V dešinėje formulės pusėje įvertina įtampos kritimą diodų tiltelyje; šaknis2= U1/U2;
Iš pateiktos formulės matosi, kad 5V nuolatinei įtampai gauti, reikia transformatoriaus, kuris duotų apie ~9V.
Galimos lygintuvų schemos: a) dvipusis su dviem diodais b) vienpusis, labai mažos galios šaltinis.
a)

b)

Žymiai sumažinti transformatoriaus gabaritus, o taip pat ir kondensatoriaus C talpumą galima padidinus įtampos dažnį, t.y. naudojant taip vadinamus impulsinius maitinimo šaltinius.

3. Impulsiniai maitinimo šaltiniai (įtampos ir dažnio keitimo etapų blokinė schema, vientaktčio maitinimo šaltinio schema ir jos komentaras, impulsinių šaltinių privalumai ir trūkumai).

1 pav. Im

mpulsinio maitinimo šaltinio struktūrinė schema: TF – tinklo filtras; Ll – tinklo įtampos lygintuvas; Fl – lygintuvo filtras; V1 – valdomasis inverteris; L2 – aukštojo dažnio įtampos lygintuvas; F2 – lygintuvo filtras; VS – valdymo schema. Pagrindinį vaidmenį šioje schemoje atlieka valdomasis inverteris V1, generuojantis palyginti aukšto dažnio (nuo kelių dešimčių iki kelių šimtų kHz) impulsus, kurių plotį reguliuoja valdymo schema VS, įjungta į neigiamojo grįžtamojo ryšio grandinę. Šie impulsai per reikiamo transformacijos koeficiento aukštojo dažnio žeminimo transformatorių perduodami į lygintuvą L2. Gauta išlygintoji įtampa toliau filtruojama filtru F2 ir gaunama reikiamo dydžio stabilizuotoji nuolatinė įtampa.
Impulsiniai maitinimo šaltiniai būna dviejų tipų: a) Vientaktis impulsinis šaltinis; b) Dvitaktis impulsinis šaltinis;

Šiame pav. vientaktis impulsinis maitinimo šaltinis. Kintama įtampa praeina pro tinklo filtrą. Tinklo filtras į schemą nepraleidžia tinklo trikdžių, bei įvairių iš tinklo maitinamų elektrinių įrenginių skleidžiamų aukšto dažnio triukšmų. Nulinė įtampa nueina į korpusą ir po to yra įžeminama. Po to įtampa pasiduoda į lyginimo bloką (tiltelį). Schemoje esantis kondensatorius C sumažina pulsacijas. Impulsų formuotuvas keičia įtampą pirminėje transformatoriaus grandinėje. Jis dirba kaip reguliatorius ir priklausomai nuo įtampos dydžio valdo tranzistorių. Grįžtamasis ryšys kontroliuoja įtampą išėjime. Jeigu ji pakinta grįžtamojo ryšio stiprintuvas paduoda signalą į optoporą, o ji savo ruožtu į formuotuvą. Transformatoriaus išėjime stovi du п tipo filtrai, kuriuos sudaro du lygiagrečiai jungti kondensatoriai ir droselis, jie reikalingi kad sumažint įtampos svyravimus.

4. PK darbą trukdantys maitinimo tinklo faktoriai ir priemonės prieš juos (tinklo parametrai, trukdžių tipai, apsisaugojimo būdai).
Maitinimo tinklo standartinis reikalavimas yra įtampa 220V su leistinais svyravimais nuo -15% iki +10%, esant nominaliai įtampai f=50±1Hz.
Maitinimo tinklo pagrindiniai veiksniai:
a) Aukštos įtampos impulsiniai svyravimai – žaibiniai, dalies ar 10-100µs trukmės ir gali siekti dešimtis kV, ir komutaciniai, 10-100ms trukmės ir gali siekti kelis kV.
b) Paaukštinta įtampa daugiau kaip 110% nominalios įtampos, trumpalaikė arba ilgalaikė, kuri atsiranda dėl maitinimo tinklo gedimų.
c) Trumpalaikiai įtampos kritimai, iššaukiami didelės apkrovos pajungimu, ir ilgalaikiai įtampos kritimai žemiau 85% nominalios įtampos.
d) Įtampos dingimas daugiau nei du dažnumo pusperiodžiai.
e) Radiodažnuminiai triukšmai, sukelti galingų radiotransliacinių ar kitų įrenginių ir trukdžiai iš impulsinių maitinimo blokų.
f) Maitinimo tinklo dažnumo svyravimai daugiau 1Hz.
g) Maitinimo tinklo įtampos harmonijos iškraipymai (sinusoidinės formos neatitikimai).
Šie veiksniai gali privesti prie savaiminio aparatūros atsijungimo arba pakartotinio pasileidimo ir netgi gedimo, veikiant impulsiniams arba ilgalaikiams įtampos svyravimams. Kadangi dauguma maitinimo blokų turi impulsinį keitiklį su betransformatoriniu įėjimu, tai dažnumo arba įtampos formos nukrypimams jie būna nejautrūs.
Pati paprasčiausi priemonė, kuri apsaugo kompiuterį nuo staigių trumpalaikių tinklo įtampos pokyčių, tai nebrangus tinklo filtras. Jų viduje yra varistoriai viršįtampiams apriboti ir kondensatoriai bei droseliai aukštadažniams trikdžiams slopinti. Šis filtras veikia tik tada, kai jis yra įžemintas ir neperkrautas. Dingus tinklo įtampai, filtras negali maitinti personalinio kompiuterio. Šio filtro principinė schema parodyta pav., jis apsaugo nuo aukštadažnių trukdžių patekimo į maitinimo šaltinį.

5. Nenutrūkstamo maitinimo šaltiniai – UPS (paskirtis, pagrindiniai 3 tipai, blokinės schemos ir jų komentarai)
Trumpalaikis tinklo įtampos dingimas arba staigūs jos pokyčiai gali sutrikdyti normalų kompiuterio darbą ar net jį negražinamai sugadinti. Nuo staigių trumpalaikių tinklo įtampos impulsų kompiuterį gali apsaugoti tinklo filtrai. Jie turi kelis lizdus įrenginiams prijungti, viduje yra varistoriai viršįtampiams apriboti ir kondensatoriai bei droseliai aukšto dažnio trikdžiams slopinti. Toks filtras veikia tik tada, kai yra įžemintas ir neperkrautas. Tačiau dingus tinklo įtampai, filtras nebemaitina kompiuterio. Tai kurį laiką gali atlikti nepertraukiamo maitinimo šaltinis (UPS – uninterrupted power source). Kompiuteris jungiamas per UPS įrenginį, kuris, dingus tinklo įtampai, kompiuterį maitina iš savo akumuliatoriaus, tokiu būdu vartotojui leisdamas tvarkingai užbaigti darbą kompiuteriu ir jį išjungti. Yra trys pagrindiniai UPS’ų tipai: 1) Stand – By (Off – Line); 2) Line – Interactive; 3) On – Line. Trumpai aptarsime šiuos UPS’ų tipus.
Off – Line

1 pav. Off – Line UPS’o blokinė schema
Off – Line rėžimu, kai tinklo įtampa normali, kompiuteris maitinamas per filtrą (nufiltruojami tinklo trikdžiai) ir perjungiklį. Tuo pat metu per lygintuvą kraunamas akumuliatorius. Dingus ar sumažėjus tinklo įtampai, perjungiklis perjungia kompiuterį nuo elektros tinklo prie akumuliatoriaus ir šis per įtampos keitiklį maitina kompiuterį. Perjungiklis yra elektroninis. Tad perjungimas užtrunka apie 3 ms. Siekiant kuo labiau atpiginti UPS įrenginius, ne visuose modeliuose išėjimo įtampa yra sinusinė.
Line – Interactive

2 pav. Line – Interactive UPS’o blokinė schema
Line – Interactive UPS’ai nuo Off –Line skiriasi tuo, kad turi automatinį įtampos reguliatorių, kompensuojantį nežymius įtampos svyravimus. Dėl to rečiau naudojama akumuliatoriaus energija. Line Interactive UPS’ai turi papildomą programinę įrangą, galinčią automatiškai išjungti kompiuterį baigiant išsekti akumuliatorių baterijai. Į juos taip pat įdiegta apsaugos nuo viršįtampių sistema, aukštesnių dažnių trukdžių filtras.
On – line

3 pav. On – Line UPS’o blokinė schema
Įėjimo srovė iš tinklo prateka per lygintuvą, o iš jo nuolatinė srovė teka į įtampos keitiklį (tuo pat metu kraunami ir akumuliatoriai), kur nuolatinė srovė pakeičiama kintamąja, maitinančia kompiuterį. Dingus tinklo įtampai, keitiklis maitinamas iš akumuliatoriaus be jokio perjungimo. Taigi atsako laikas – labai mažas.
Pagrindiniai UPS’ų parametrai: 1) Išėjimo galia; 2) Išėjimo įtampos forma (sinusas); 3) Sinuso iškraipymas; 4) Darbo trukmė
6. PK įžeminimo problemos (problemų fizika, neteisingų įžeminimo situacijų analizė).
Dirbant pagal taisykles PK turi būti įžemintas. Tam esančio sisteminiame bloke maitinimo šaltinio tinklo kištukas dažniausiai turi trečią vidurinį išvadą, kuris turi būti prijungtas prie įžeminimo kontūro, įžeminti turi būti ir kiti PK periferiniai įrenginiai kaip monitorius, printeris it kt. Panagrinėkime atvejus kai PK nėra įžemintas arba įžemintas tik sisteminis blokas, o periferinis įrenginys ne, arba įžeminimui naudojamas nulinis laidas.
Iš tinklo filtro schemos atsimename, kad joje esantys kondensatoriai sudaro talpuminį daliklį (4pav) su dalinimo koeficientu ½, o kadangi centrinis taškas sujungtas su korpusu, tai ant jo yra ~110V.

Srovė, kuri tekės per žmogų jei jis lies sistemos bloką nedažytą sistemos korpusą, ir jo kūnas turės gerą kontaktą su žeme, bus apspręsta C1, C2 talpumu. Pvz. kai C=10 srovė žmogaus nesužalos, bet žmogus jaus purtimą. Įžeminimo įrenginyje tokia problema dings.
Panagrinėkime keletą situacijų:
1 situacija: sisteminis blokas įžemintas, o periferinis įrenginys, kuris taip pat turi tinklo maitinimo filtrą, neįžemintas (5pav). Tai pati blogiausia situacija

Situacija kai sisteminis blokas įžemintas ir periferinis įrenginys ne. Šiuo atveju potencialų skirtumas tarp sisteminio bloko ir periferinio įrenginio korpuso, o reiškia ir tarp jų signalinių žemių, kadangi jos jungiasi taip pat prie korpusų, yra (jei dar nesujungti signaliniu kabeliu) potencialų skirtumas ~110V. Jei periferinio įrenginio maitinimo šaltinis yra galingas t.y. jo filtro kondensatoriai turi palyginti didelį talpumą, pvz. lazerinis printeris, tai sujungus tuos du įrenginius signaliniu kabeliu, per jį tekėti gali gana didelė išlyginanti srovė, arba kabelio prijungimo momentu, jei jis jungiamas esant įjungtam maitinimui, į grandines gali pakliūti 110V ir išvesti iš rikiuotės kompiuterį. Tokia situacija gautųsi, jei prijungiant kabelį pradžioje prisijungtų ne žemės laidas, o ,,karštas“ laidas. Mat susijungus žemės laidams, jų įrenginių korpusų potencialai išsilygintų, nes korpusai būtų sujungti tarpusavyje. Tekanti žemės laidu srovė gali sukelti žymius trukdžius
2 situacija: neįžemintas nei vienas įrenginys. Šiuo atveju korpusai turės beveik vienodus potencialus, nedidelį skirtumą sukels tik išbarstyti filtrų kondensatorių talpumai. Šiuo atveju situacija yra žymiai geresnė ir PK dažniausiai veiks gerai. Bet jeigu įrenginių maitinimas būtų prijungtas prie skirtingų tinklo fazių, tada talpuminių daliklių viduriniai taškai turėtų skirtingus potencialus ir būtų panašiai kaip 1 sistemoje.
3 situacija: PK įžeminimas prijungiant kiekvieno įrenginio žemės gnybtus prie nulinio laido gnybto, pvz taupant laidus ir laiką.

Nulinis laidas ir jo prijungimo kontaktų varža R0 , srovė tekanti nuliniu laidu I0 =P/220V; įtampa krintanti ant nulini laido U0 =I0*R0. Kadangi įrenginių signalinės žemės taip pat prijungtos prie korpuso t.y. skirtinguose R0 galuose, tai potencialų skirtumas tarp signalinių žemių bus artimas U0 , nes paprastai maitinimo tinklo laidas turi žymiai mažesnę varžą nei kabelio žemės laidas ir šaltinis. U0 turės vidines varžas ir papildomas tų įrenginių sujungimas per signalinio kabelio žemę stipriai to potencialo nenumuš, todėl įtampa U0 praktiškai tampa trikdžių įtampa. Jei dingtų nulinio laido kontaktas, tuo laidu taptų (t.y. tekėtų maitinimo srovė) signalinio kabelio laidu, kurio varža paprastai didesnė už nulinio laido ir ta trikdžių įtampa stipriai išaugtų. Jei pajungiant, maitinimas pvz. įkišant šakutę bus sukeisti vietomis nulinis su faziniu laidu, tada į korpusus paklius fazė ir tuo atveju galimos pačios blogiausios pasekmės pavojingos žmogaus gyvybei.
Išvados: Patikimiausia PK darbui ir saugiausiam žmogaus darbui garantuoti reikia visų PK įrenginių įžeminimus prijungti prie pakankamo skerspjūvi ploto šinos ir šią šiną įžeminti arba blogiausiu atveju įnulinti viename taške, elektros skyde, bet jokiu būdu jos nenaudojant kaip tinklo maitinimo laido. 2. jei įrenginių neįžeminame, tai turime laikyti neįžemintus juos visus (atveju kai visi jei maitinami iš tos pačios tinklo fazės). 3. jungti interfeisinius kabelius, kai PK įrenginiai yra neįžeminti reikia tik atjungus jų maitinimus.

7. PK sisteminių plokščių tipai ir architektūra (struktūra, tipai, blokinė schema, architektūra).
Sisteminė plokštė yra pagrindinė kompiuterio plokštė. Joje randasi CPU, RAM, ROM, spartinančioji atmintinė (cache), chipset, lizdai į kuriuos sudedami RAM, cache atmintinių moduliai, bei plėtimo plokštės (expansion slots). PK išorinių įrenginių valdikliai IBM tipo PK daugiausiai naudojamos 3 tipų sisteminės plokštės: BABY AT (BAT); ATX ; NLX.
BAT tipo sisteminė plokštė buvo sukonstruota 1989m. Jos išmatavimai (22×24,5)cm. Jos naudojamos PK su 368, 486 pentium, o pigesniuose kompiuteriuose ir su pentium II bei celeron tipo MP.
ATX sisteminė plokštė sukonstruota 1996m. yra didesnė už BAT tipo (27×23,5)cm. Nuo BAT skiriasi forma ir komponentų išdėstymu. ATX sist, plokštėje patogiau įdėti plėtimo plokštes, geresnis CPU aušinimas. Būna ir mažesnių ATX plokščių (23,5×23,5)cm.
NTX sist. plokštė sukonstruota 1997m. Ji gerai tinka slimline (ploniems) sisteminiams blokams. Jos išmatavimai yra (21,5×31,8)cm. Jos skiriamoji savybė ta, kad joje vietoje lizdų plėtimo plokštėms įstatyti, yra jungtis pagalbinei plokštei prijungti, o jau šioje pagalbinėje plokštėje randasi lizdai plėtimo plokštėms. Todėl plėtimo plokštės yra lygiagrečios su sistemine plokšte.
Sisteminės plokštės architektūra: Sisteminės plokštės sisteminė architektūra pateikta 1pav.

Centrinę rolę PK sisteminės plokštės architektūroje vaidina CPU. Todėl jis randasi šios architektūros viršuje.
Žemiau jo randasi sisteminė magistralė arba (Host bus) per kurią CPU bendrauja su antrine spartinančiąja atmintine SRAM su operatyviąja atmintine DRAM.
Sisteminė magistralė turi: valdymo magistralę, kurios pagalba valdo atmintinių veiklą (cache ir operatyvios) perduodant tarnybinius signalus. Pvz, patvirtinimo, kad signalas priimtas.
Duomenų magistralė, tai magistralė kuriai perduodami apdorojami duomenys.
Visą šią veiklą valdo sisteminis valdiklis TSC, kuriuo yra viena iš chipseto mikroschemų. Pvz. sist. plokštėje su chipsetu triton 430HX kaip sisteminis valdiklis yra naudojama 82439HX schema. Sisteminis valdiklis taip pat organizuoja ryšį tarp CPU sist, magistralės ir prie PCI magistralės prijungtų įrenginių. Valdiklio dalis vykdanti šią f-ją yra vadinama pagrindiniu tiltu, arba host bridge.
Sekantis žemiau esantis architektūros aukštas – tai įrenginiai prijungti prie PCI magistralės. Šiandieniniuose PK PCI magistralė yra centrinė sisteminės plokštės magistralė, kadangi su sisteminės plokštės branduoliu (MP ir atmintimi) visi interfeisiniai įrenginiai bendrauja per PCI magistralę. Be įvairių PK praplėtimo plokščių įstatomų į PCI jungtis, šios magistralės abonentu yra ir tiltas PIIX3, arba kitaip vadinamas valdiklis PCI IDE/ISA xselerator. Šis valdiklis taip pat yra chipseto dalis, kuris sisteminėje plokštėje su triton 430HX chipsetu yra realizuotas IS 82371SB pagrindu. Šis PCI IDE/ESA valdiklis organizuoja tiltų tarp PCI ir ISA magistralių. Jis taip pat aprūpina USB magistrales, skirtas ryšiui su lėtais periferiniais įrenginiais, o taip pat įrenginių IDE, tokių kaip HDD ir CD-ROM ryšį su PCI magistrale.
Pačiam žemiausiam architektūros lygyje randasi ISA magistralė. Ši magistralė yra pati seniausia magistealės šeimoje, bet yra ir dabar naudojama. To priežastis yra, kad egzistuoja daug lėtų įrenginių (palė, klava, modemai, FDD). Tačiau intel ir microsoft sukūrė atsisakymo nuo ISA magistralės strategiją. Nesant ISA magistralės, minėtus įrenginius reikia jungti per USB.

8. Magistralės. Sisteminė magistralė (paskirtis, savybės, parametrai).
Magistralės
Sisteminės plokštės laidininkai kuriais jos komponentai apsikeičia informacija vadinasi magistralė (bus). Tokiais komponentais pirmiausia yra CPU, atmintys ir periferiniai įrenginiai. Magistralė jungia savyje tam tikra laidininkų kiekį. Laidininkų grupės vykdančios tas pačias f-jas yra pavadintos pagal vykdomą f-ją: a) duomenų magistralės; b)valdymo magistralės; adresų magistralės. Pagrindiniai magistralių parametrai: a)magistralės skilčių kiekis (linijų kiekis); b)magistralės taktinis dažnis; c)magistralės pralaidumas. Todėl magistralės pralaidumas apskaičiuojamas pagal tokias formules: PR=fmag * n/8 [B/s], kur n – magistralės skilčių kiekis; fmag – magistralės taktinis dažnis. Pvz.: 16 skilčių (bitų) ISA magistralės, dirbančios 8,33*106Hz dažniu pralaidumas 16,66 MBps
Sisteminė magistralė. Ji turi duomenų, valdymo ir adresų magistralės.
Duomenų magistralė. Vyksta apsikeitimas duomenims tarp CPU atminčių, o taip pat išplėtimo ploksčių. PK su 80286 turėjo 16 skilčių arba bitus duomenų magistralei. PK su 80386, 80486 turėjo 32 skilčių arba bitus duomenų magistralei. PK su Pentium turėjo 64 skilčių arba bitus duomenų magistralei.
Adresų magistralė
Perduodanti arba įrašanti duomenis CPU turi pranešti kokiu adresu jis nori rašyti ar iš kokios atminties ląstelės nuskaityti duomenis, t.y. apsikeitimas duomenims įmanomas tik žinant informacijos siuntėjo ir gavėjo adresus. Kiekvienas PK komponentas įvedimo/išvedimo registras atminties ląstelė turi savo adresą ir yra dalis PK adresų visumos. Šitam adresavimui ir tarnauja adresų magistralė, kuriuo perduodamas adresas. Atminties kiekis su kuria gali dirbti adresų magistralė priklauso nuo magistralės skilčių kiekio ir yra paskaičiuojamos A=2n kur ir – magistralės skilčių kiekis, t.y mes turime 2n kombinacijų arba 2 n adresų – po adresą kiekvienam Baitui, todėl galima dirbti su A=2n Baitų elektronine atmintim. Pvz.: pirmosios PK 8088 mikroproc. pagrindu. Adresų magistralės turėjo 20 adresų linijų arba jos sklikčių sk. buvo 20. 220=1048576B=1024KB, todėl ribinė visos atminties apimtis (ROM, RAM ir t.t.) galėjo būti 1 MB. PK su 80286 mikroproc. turėjo 24 skilčių adresų magistralę 224=16 MB. Pradedant PK su 80386 mikroproc. Įskaitant ir Pentium PK turi 32 skilčių adresų magistralę ir gali adresuoti 4000 MB = 4GB elektroninės atminties.
Valdymo magistralės
Valdymo magistrale perduodami tarnybiniai signalai, reikalingi sėkmingam duomenų perdavimui: a) signalai, kad bus vykdomas užrašymas arba nuskaitymas. b) pasiruošimo priimti arba perduoti duomenis signalai. c)patikrinimo kad duomenys priimti signalai. d) aparatinio pertraukimo signalai ir t.t. Nežiūrint kad CPU vidinis taktinis dažnis pasiekė 4 GHz (2005m) sisteminės pagistralės (duomenų ir adresų) dažnis paprastai buvo 66MHz. Sistemų magistralės darbo dažnis ilgus laikus buvo 60 arba 66 MHz. Tokiu dažniu dirbo su Pentium I ir dalis Pentium II veikiančios sisteminės magistralės. Paskutiniųjų Pentium II motininės plokštės buvo 1998m. – šis dažnis sudarė jau 100 MHz. Pentium III – su 133 MHz sist. magist. AMD Athlon pagrindu sukurtoje motininėje plokštėje sisteminės magistralės architektūra buvo pakeista. Praktiškai sisteminės magistralės dalis bendravimui su RAM buvo atskirtos. Tai leidžia padidinti tokios magistralės dažnį ir turimi pralaidumas tarp CPU ir RAM. Žinome, kad tokia magistralė dirba pvz.: su Rambas atmintimi, kuri dirba 400MHz ir didesniu dažniu. Taip pat su DDR RAM kuri veikia 200, 266 ir 333 MHz dažniu.

9. ISA, EISA, MCA ir VLB magistralės (paskirtis, parametrai).
ISA (Industry standart Architecture) yra seniausia iš magistralių, bet naudojama beveik visuose PC. išskyrus naujausius, pvz.: jų rasime Pentium III. To priežastis, kaip buvo minėta anksčiau yra tai, kad daugelis lėtų periferinių įrenginių, kaip pelė, klaviatūra, modemas, FDD naudoja ISA standartą, be to ISA magistralės greičio pilnai pakanka. ISA magistralės atsiradimo metu kompiuteriuose su PC XT jinai buvo 8 skilčių ir dirbo 4,77 MHz dažniu. Ji vadinosi 8 Bit ISA Bus. ISA magistralė aišku turėjo žemą informacijos pralaidumą. Vėliau buvo naudojama 16 skilčių 8,33MHz dažnio ISA magistralė. Ji kai kada žymima AT BUS, kadangi jinai pirmą kartą buvo panaudota PC AT. ISA magistralės pagrindinis problematiškumas yra tame, kad per ją duomenys negali būti perduodami tokiu greičiu, kokiu galėjo informacija apdoroti CPU, todėl CPU laukdamas duomenų, turi stovėti be darbo. Ši 16 skilčių ISA magistralė turi 24 skilčių adresų magistralę, 16 skilčių duomenų magistralę. Prisijungimas prie ISA magistralės lizdo yra padarytas taip, kad prie jos gali būti prijungtos tiek 16 skilčių magistralės, skirtos plėtimo plokštei, tiek plokštės kurios buvo naudojamos su sena 8 skilčių ISA magistralėje. Atrodė kad vystantis ir einant prie 80386, 8786, pentium IBM PC PIC ISA magistralė bus modernizuojama toliau, tačiau taip neįvyko. Jos pajėgumas ir plėtimo lizdai, ir vėlesniuose kompiuteriuose išliko tokie patys, kaip buvo padaryti PC AR PK. Aišku, kad ISA magistralė daugelyje atveju buvo per lėta kompiuteriui ir jei tai būtų vienintelė magistralė PK išplėtimui, tai ši magistralė būtų siaura vieta, trukdanti realizuoti PK galimybes.
MCA magistralė
Šią magistralę sukūrė IBM firma 1987m. MCA (Microchannel Architecture). Ši magistralė turėjo 32 duomenų magistrales ir dirbo 10 MHz. Plėtimo plokščių pajungimui yra naudojamos 188 kontaktų lizdas. Ši magistralė leido išplėsti kompiuterio atmintį ir padidinti darbo našumą, Jos pralaidumas 40 MBps, kai tuo tarpu ISA magistralės pralaidumas tuo metu buvo, tik 5 MBps. Kitas šios magistralės privalumas – plėtimo plokščių automatinis kontroliavimas. Pvz.: plėtimo plokštės skirtos ISA magistralei buvo priderinama prie esamos sistemos taip vadinamos DIP perjungėjais arba trumpikliais, kurie turi būti sukomutuojami atitinkamu būdu. Naudojant MCA plėtimo plokštes kiekvieną plėtimo plokštė turi savo identifikavimo numerį, kurio pagalba sistema ją atpažįsta ir automatiškai konfigūruoja, arba kitaip sakant, pritaiko prie sistemos. Tačiau MCA magistralė turi rimtą trūkumą, ISA plėtimo plokštės negali būti panaudotos su MCA magistrale. MCA plėtimo plokštes buvo žymiai brangesnės ir todėl nepaplito plačiai. Tik nedaugelis PK gamintojų gamino kompiuterius su MCA magistrale.
EISA magistralė
EISA magistralė tai išplėsta ISA. Noras sukurti didesnio pralaidumo ir suderinamą su ISA magistralę įgalino sukurti EISA magistralę, kuri kaip ir ISA dirba 8,33 MHz, bet turi 32 skilčiu duomenų magistralę ir todėl turi didelį pralaidumą, kuris sudaro 33 MBps. EISA jungtis plėtimo plokštėms puikiai suderinama su ISA magistrale ir todėl į EISA magistralę galima įjungti ISA plėtimo plokštes (tinklo, garfinę, HDD). EISA magistralė kaip ir MCA yra intelektuoli, t.y. instaliuojamos plėtimo plokštės konfigūravimas vykdomas ne perjungėjų pagalba, bet programiškai. EISA magistralė taip pat nepaplito plačiai, kadangi EISA plėtimo plokstės buvo brangios ir nebuvo jų pakankamo pasirinkimo.
VLB magistralės
VLB (VESA Local Bus). Ši magistralė buvo sukurta, kad būtu galima pagreitinti video informacijos perdavimą. VBL buvo ne visiškai naujas dalykas, bet greičiau ją galima pavadinti ISA magistralės praplėtimu video informacijos perdavimui. VBL buvo 32 skilčių magistralė ir duomenų perdavimas ja buvo neįmanomas nenaudojant ISA magistralės linijų. VBL dažnis gana aukštas ir siekia iki 66 MHz, nors patikimiau dirba prie 33 MHz dažnio. Jos pikinis pralaidumas galėjo siekti 133MBps (33 MHz * 32Bit/8). Tais laikais kaip buvo gaminami PK 80486 CPU pagrindu, VLB magistralė buvo populiari, tačiau VBL magistralę pilnai išstūmė PCI magistralė.

10. PCI magistralė (paskirtis, savybės, parametrai)
Tai labiausiai paplitusi magistralė. Ji sukurta 1991m.Tai ne ISA magistralės vystimąsi, tai iš principo nauja magistralė. PCI mag. Principas yra, kad ji bendrauja su kitomis magistralėmis per taip vadinamus tiltus. Tai ir yra vienas pagrindinių privalumų PCI magistralės, mat tarp PCI ir sisteminės magistralės duomenų perdavimą vykdo pagrindinis tiltas, todėl CPU gali tęsti darbą. PCI mag. Naudojimas multipleksinimo principas laike perduodant duomenis ir adresus, tai yra adresų ir duomenų perdavimas vykdomas ta pačia linija. Kitas PCI privalumas yra jos intelektualumas instaliuojant plėtimosi plokštes. Čia vyksta automatiškai, kadangi PCI gali atpažinti instaliuojamą aparatūrą.

PCi vystymosi paradžia : pradžioje atsirado PCI 33 MHz 32 bit 117MB/s, po to PCI 2.0 33MHz 64bit. 234MB/s, toliau PCI 2,1 66MHz 64bit 468MB/s, vystimosi pasekoje jau turime pakankamai galingas magistrales.

11. AGP ir USB magistralės (paskirtis, AGP architektūra, parametrai)
Atsiradusi trimatė grafika reikalavo didelio informacijos pralaidumo magistralės ir PCI magistralės nepakako. 1997m buvo sukurta AGP magistralė. Kadangi tai buvo magistralė jungianti tik du įrenginius – grafinę plokštę ir RAM, dėl to ji gali būti vadinama ne magistrale, bet portu. AGP magistralės architektūra pateikta pvz. Matome, kad video plokštė turi du pagrindinius mazgus video atmintį ir video procesorių ir , kad video plokštė su sistemine magistrale bendrauja per AGP magistralę ir pagrindinį tiltą, apeinantį PCI magistralę.

Pradžioje AGP magistralė buvo 32 skilčių ir dirba dažniu lygiu sisteminės magistralės dažniu. Jos pralaidumas sudarė 266 MB/s.
Kad padidinti AGP magistralės pralaidumą buvo 2 kartus padidintas videoprocesoriaus taktinis dažnis. Ši modifikacija buvo pavadinta AGPx2. Jos pralaidumas 512 MB/s.
1998m Intel sukūrė sekančią modifikaciją AGP 2.0, ji dirba x4 greičio režime pralaidumas išaugo iki 1064 MB/s.
AGP standarto viena iš pagrindinių savybių yra RAM pasidalijimas tarp CPU ir grafinės plokštės procesoriaus, t. y. trimačių vaizdų apdorojimą RAM atmintyje gali vykdyti CPU ir videoprocesorius. Ši vieoprocesoriaus galimybė prieiti prie RAM turi savo pavadinimą: Direct Memory Execute (DIME).
Viena iš AGP magistralės savybių yra tai, kad duomenys joje perduodami taip vadinamu konvejeriniu būdu, kurio esmė ta, kad pradžioje yra perduodamas adresų paketas t. y. adresų seka, o po to duomenų paketas t. y. jiems priskirtų duomenų seka. Pvz. PCI magistralėje adresai ir duomenys perduodami pakaitomis, bet ne paketais.
1998m. Intel išleido taip vadinamą 0.9 AGP standartą, pavadintą AGP Pro. Jame yra pakeistas kontaktų skaičius ir papildomai pridėti papildomo maitinimo kontaktai 12V ir 3,3V maitinimo šaltinių pajungimui. AGP 2.0 plokštes galima įstatyti į AGP Pro lizdus, bet atvirkščiai ne.
USB magistralė
USB (Universal Serial Bus) magistralę kūrė kompiuterių pramonės lyderės: Compaq, IBM, Intel, Microsoft, NEC ir k.t. Ji skirta periferinių įrenginių prijungimui, kurie yra už sisteminės dėžės ribų. USB magistralė palaiko Plug&Play technologiją. Šios magistralės pralaidumas 12MB/s. Prie šios magistralės gali būti prijungta klaviatūra, pelė, joystic, printeris ir t.t. Prijungus periferinį įrenginį automatiškai įvyksta jo konfigūravimas. Visi periferiniai įrenginiai, kurie turi būti pajungti prie USB magistralės, turi turėti USB jungtis ir prisijungia prie AK per atskirą išnešamą bloką, kuris vadinamas USB – Hab (USB komutatorius). Šio USB Hab pagalba galima prie AK prijungti iki 127 periferinių įrenginių.

12. Elektroninė atmintis (paskirtis, klasifikavimas)
Elektroninė atmintis, tai atmintis, kurios atminties ląstelėmis yra elektroniniai elementai pvz. trigeris – elektrinė ląstelė, kondensatorius, kuris gali būti įkrautas arba ne. Kadangi įrašymo ir nuskaitymo procesas į tokias ląsteles yra vykdomas elektroniškai, tai šitas procesas yra greitas ir sulyginamas su CPU elementų darbo greičiu. Pvz. diskiniuose (HDD), disketiniuose (FDD), CD – ROM atminties kaupikliuose nuskaitymo ar įrašymo procese pasiekti atitinkamą atminties ląstelę, reikia vykdyti mechaninius judesius, todėl šitos atmintinės yra nepalyginamai lėtesnės. AK yra sekančios elektroninės atmintinės: 1) Pastovioji (ROM – Read Only Memory); 2) Operatyvioji (RAM – Random Access Memory); 3) Spartinančioji (Cache); 4) Vaizdo (vRAM – video RAM)
Jei AK turi garso ar kitas plėtimo plokštes, tai jos turi savo ROM ir RAM.
Pagal tai, ar ląstelėje informacija išsilaikoma tik trumpą laiko tarpą, ar ji gali išlaikyti informaciją kol yra maitinimo įtampa, kitaip tariant atminties ląsteles galima skirstyti pagal tai ar jos yra elektrikai priklausomos ar ne į: 1) Statinias; 2) Dinaminias.
ROM atminties schematika
Kaip elektrinė bazė tokioms ląstelėms gali tarnauti NMOS lauko tranzistorius su N tipo kanalu arba CMON komplimentariniai lauko tranzistorių dariniai su n ir p tipo kanalais. O taip pat bipoliariai tranzistoriai.
ROM atmintį apsprendžia eilučių skaičius. Eilutės dvejetainio adreso dekoderis gavęs per adresų magistralę dvejetainį adresą, jį išsišifruoja ir nustato eilę iš kurios norima nuskaityti informaciją.
Pagal tai ar atminties darbas sinchronizuojamas ar ne su sisteminės magistralės faktiniu dažnius, galima atmintis skirstyti į: 1) Sinchroninias; 2) Asinchroninias
Pagal tai ar dingus maitinimui informacija atmintinėje išsaugoma ar ne, galima atmintines skirstyti į: 1) Energetiškai nepriklausomas; 2) Energetiškai priklausomas.
Pagrindinei atmintinių parametrai: 1) Tipas; 2)Talpumas; 3) Skilčių skaičius; 4) Greitis.
Operatyvinė atmintis, tai pagrindinė elektroninė kompiuterio atmintis (RAM). Kad CPU galėtų vykdyti programas, jos turi būti pakrautos į RAM iš išorinio atminties kaupiklio. Jei CPU programos vykdymui visus duomenis imtų ir įrašytų tik iš išorinių atminties kaupiklių, tai programos vykdymas labai ilgai užtruktų.
Statinė RAM (SRAM) schemotechnika
Tokio tipo atminties ląsteles naudoja Cache atmintis. Jos pagrindą sudaro bistabilios, t.y. vieną iš dviejų galimų būsenų turinčios atminties ląstelės – trigeriai. Kadangi viena tokia ląstelė paprastai yra sudaryta iš 6 tranzistorių, tai statinės RAM atminties ląstelė užima daug ploto, o tai labai riboja atminties kiekio talpumą.
Dinaminė RAM (DRAM)
Tokio tipo atminties ląstelę naudoja operatyvioji atmintinė. DRAM išprendė SRAM trūkumą dėl užimamo ploto, tačiau DRAM turi kitą trūkumą – jam reikalingas sudėtingos schemos informacijos įrašymui, skaitymui ir informacijos atnaujinimui.
Operatyvioji atmintis turi būti labai talpi, žinome, kad AK RAM gali viršyti 512MB, todėl jinai būna dinaminė ir energiškai priklausoma. Operatyvioji atmintis gali būti asinchroninė, ir sinchroninė.

13. ROM atminties schemotechnika (paskirtis, elementinė bazė, atminties fragmentas, jo veikimo principas).
ROM (Read Only Memory), kaip matome iš pavadinimo, ROM talpina duomenis kurie negali būti pakeisti. Svarbi ROM naudojimo sritis yra mikroprogramavimas, taip pat dažnai joje saugomos sisteminės programos, funkcijų lentelės, dažniausiai naudojamų programų bibliotekos.
Statine atminties ląstele tarnauja trigeris. Tokiai ląstelei realizuoti reikia 4-6 tranzistorių. Kaip elementinė bazė tokioms ląstelėms naudojami NMOS lauko tranzistoriai ir CMOS, tai tokie kur kartu naudojami MOS tranzistoriai su n ir p tipo kanalais. O taip pat bipoliariniai tranzistoriai.

Paveiksle pateiktas fragmentas 4 bitų žodžiams saugoti. Kaip matome čia kiekviena eilutė laiko 4 bitų žodžius. Tai ir yra dvejetainė ROM saugojama informacija. ROM apimtį apsprendžia eilučių skaičius. Atminties ląstelę sudaro tuščias plotelis, kuris atitinka log. 1 ir plotelis su NMOS tranzistoriumi log. 0. Iš paveikslo matome, kad kiekvienas atminties ląstelės tranzistorius su apkrovimo tranzistoriumi sudaro invertorių. Eilutėje dvejetainio adreso dekoderis gavęs dvejetainį adresą, eilutę kurią norima nuskaityti informaciją paduoda i tos eilės liniją atitinkantį potencialą. Kadangi tranzistorių esančių toje eilėje užtūros prijungtos prie tos linijos tai šie tranzistoriai atsidaro ir išėjimuose prie kurių yra prijungti tranzistoriai gauname log.0. Kitoje eilėje esantys tranzistoriai nuskaitymui netrukdo, kadangi jie tuo metu yra uždaryti. Vienu metu atidarantis potencialas gali būti paduotas tik i vieną eilės liniją.
ROM rūšys: ROM – tik nuskaitymo atmintys. PROM – programuojamos ROM, kurios turinį gali vieną kartą įrašyti PROM vartotojas. EPROM – trinioji programuojamoji atmintis. EEROM ir Flash atmintis – elektra išvaloma programuojamoji atmintis.

14. SRAM atminties schemotechnika (paskirtis, atminties ląstelė, SRAM fragmento schema ir jos apibūdinimas).
Tokio tipo atminties ląsteles naudoja cache atmintis. Jos pagrindą sudaro bistabilios, t.y. vieną iš dviejų būsenų turinčias atminties ląsteles – trigerius. Kadangi viena tokia ląstelė paprastai yra sudaryta iš 6 tranzistorių, tai statinės RAM ląstelės užima daug ploto, o tai riboja atminties IS talpumą. SRAM yra naudojama kaip cache spartinančioji atmintis.
Štai vieną ląstelė sudaryta iš NMOS tranzistorių.

Qa – yra priėjimo tranzistorius. Įrašymo ir nuskaitymo metu į eilės išrinkimo liniją yra paduodamas aukštas lygis ir trigeris pasijungia prie duomenų magistralės. Tranzistoriai Q3 ir Q4 yra kaip apkrovos, Q1 ir Q2 trigerio raktai. Trigeris turi du išėjimus kuriuose visada yra priešingas lygis. Tokioje būsenoje jis gali būti labai ilgai jei nedingsta maitinimas. Atsiradus maitinimui trigeris nebūtinai užima prieš tai buvusią būseną, tai priklauso nuo jo parametrų asimetriškumo. Todėl tokia atmintis energetiškai priklausoma. Norint įrašyti informaciją per QA tranzistorius, jinai paduodama ir trigeris atsistoja į tai informacijai atitinkančią būseną.

Statinė CMOS RAM ląstelė.
Pridėjus prie atminties trigerio įrašymo stiprinimo Q1-Q4 schemą ir parazitinių talpumų dalinio pakrovimo schema, šios dvi schemos yra bendros viename stulpelyje esančioms atminties ląstelėms. Kiekviena atminties ląstelė yra aktyvuojama padavus aukšto lygio signalą i atitinkamos eilutės ir stulpelio išrinkimo liniją. Tuomet atsidaro QA ir abu QB tranzistoriai ir trigerinė atminties ląstelė yra prijungiama prie duomenų, tuomet duomenis galima nuskaityti. Vykdant nuskaitymą tranzistoriai dadaro abiejų duomenų linijų D ir D- lygius VDD/2. Poto atidarius Qa ir Qb tranzistorius paduodamas per D, D- nuskaitomas iš trigerių ir pradeda stumti tuos VDD/2 potencialus priešingom kryptim, be to yra paduodamas atitinkantis potencialas į nuskaitymo stiprintuvą.

15. DRAM atminties schemotechnika (paskirtis, elementinė bazė, atminties ląstelė, veikimo principas).
Operatyviosios atmintines SRAM vienai atminties ląstelei reikia 6 tranzistorių. Šį trūkumą leidžia išspręsti DRAM, tačiau DRAM reikalingos sudėtingos schemos informacijos įrašymui, skaitymui ir informacijos atnaujinimui (refreshing).

1 Pav. DRAM atminties ląstelė
Talpumas Cb (≈0,05 pF) saugo informacija, jei jis pakrautas iki įtampos artimai maitinimui, tai turime loginį vienetą, jei iškrautas, tai loginį nulį. Dėl kondensatoriaus iškrovimo iš loginio vieneto būsenos informacija gali pereit į loginį nulį, tam kad išvengti šios problemos informacija turi būti atnaujinama tam tikra laikotarpį (≈(1÷2)ms ). Kad prieiti prie atminties ląstelės eilutės ir stulpelio turi būti atidaryti tranzistoriai V1 ir V2. Tegul įrašytas log 1 .Nuskaitant informaciją atsidaro V1 ir atminties talpumas susijungia lygiagrečiai su duomenų linijos parazitiniu talpumu. Cb<

Leave a Comment