Kur dėti senus kompiuterius?
Tad paskaitėte, pamąstėte, – o kai kas ir nuomonę pasakėte. Nemanau, kad tai, kas pasakyta, jau būtų paskutinis žodis. Tad ir toliau kviečiu reikšti mintis – ką daryti su dar veikiančiais, tačiau ne paskutinio pirstelėjimo kompiuterine technika…
Tęsiu pokalbius sprendimu, kuris jau buvo pristatytas praėjusios InfoBalt parodos metu – tik daugelio nebuvo pastebėtas (ar nenorėtas pastebėti – juk daug paprasčiau klykti, kad dabartinė technika niekam tikusi ir kad surinkti tris eilutes teksto reikia ne mažiau nei Pentium III su 256MB op. atminties…
Retoje firmoje rasite pavienius kompiuterius – daugelyje viettų jie yra sujungti į tinklus. Ne viena ir ne dvi organizacijos turi serverius – ką kalbėti apie po kelis šimtus kompiuterių turinčias ministerijas. Dažnoje vietoje serveriuose veikia “Windows NT”. O “Microsoft”, nors jos vadas ir gavo tortu į marmūzę, šiai platformai siūlo sprendimą – tai “Terminal Server”. Jo veikimo principas labai paprastas – visos programos vykdomos ne vartotojų kompiuteriuose, o serveryje. Į vartotojo kompiuterį atsiunčiami tik tų programų veikimo rezultatai (tai yra kompiuteriai yra tarsi terminalai).
Tai labai efektyvus būdas dirbant su serveryje esančiomis duomenų bazėmis bei … turint senus kompiuterius. Juk juose galima įvykdyti ir tokias programas, kurių jie “nepavežtų” – tiek dėl operatyvios atminties, tiek dėl disko apimties trūkūmo bei procesoriaus greitaveikos… O tokio kompiuterio vartotojui atrodo, kad programa sukasi būtent jo kompiuteryje.
Matote – koks paprastas sprendimas. Gaila tik, kad “Microsoft” apsiriboja tik “Windows” terpe (pas klientus, t,y, vartotojus) ir turi sąveiką su serveriu tik IP protokolu. Bet nėra ko nuleisti rankų – “Citrix” firma siūlo papildymą. Tai “MetaFrame” paketas, kuris taip pat įdiegiamas serveryje. Naudojant jį neužsidaroma anksčiau minėtame kiaute leidžiant vykdyti programas serveryje ne tik iš Windows (3.1, W4W, 95, 98, CE, NT WS) bet ir DOS, Unix, MacOS, Java ir OS/2 terpių. Ryšiai gali būti palaikomi daugeliu būdų – pradedant telefoniniu, WAN (Tą, T3, 56KB, X.25), ISDN, “Frame Relay”, ATM. bevieliu ryšiu, Internetu ir t.t. Palaikomi populiarieji tinklo protokolai: TCP/IP, IPX, SPX, NetBIOS ir tiesioginiai asinchroniniai prijungimai.
Tai puiki galimybė net ir labai senuose kompiuteriuose (pvz., 286-ukuose) iškviesti tokias programas, kaip Word 2000 ir kitas. Tad niekaip neįtikina graudenimai, kad šiuolaikinei programinei įrangai vykdyti reikia tik pačios tobuliausios technikos. Kas būtų, pvz., kokiai ministeriaji, pigiau – nupirkti 50 naujų kompiuterių ar išplėsti vieno serverio pajėgumus? Kas turi kalkuliatorių – tepaskaičiuoja!
sis (pvz., “Metaframe”) pasirinkimas turi ir kitų privalumų. Atnaujinti (ar įtraukti naujus) serverius galima net neprisiartinus prie vartotojų kompiuterių. Pritrūkus serverių pajėgumų, jų skaičių galima padidinti. Administratoriai iš savo darbo vietų gali stebėti ir prižiūrėti darbuotojų darbo vietas. Klientų darbo vietose programinė įranga atnaujinama iš vieno taško – nereikia lakstyti per visus vartotojus (dažnai net per kelis aukštus). Jau vien kiek laiko sutaupoma palaikymui!
Kur juos panaudoti?
2000-ųjų problema kartu mums primena, kad kompiuterių technologija sensta ir iš greitaeigių burlaivių pavirsta į vos besivelkančias baržas, kurios nebesuspėja su IT progresu. Ir nors kompiuteriai nesusidėvi, o programinė įranga nesudyla, kiekvienais metais išleidžiame krūvas pinigų technikos taisymams, atnaujinimams pakeitimams arba tiesiog išmetame tokias puikias operacines sistemas.
Mes tiesiog nežinome, ką daryti su pasenusia technika, kuri graužia pačius IT pagrindus. Ir net nežinome, kiek turime pasenusios technikos. Jei padarysime prielaidą, kad visų formų informacija (programos, dokumentai, WWW puslapiai) anksčiau ar vėliau nugula į diskus, galime prognozuoti matuoti IT plitimą (ir sudėtingumą) parduotos diskų atminties kiekiu, – o jis padidėja 10 kartų kas 3 metai: nuo 1770 TB 1988-ais išaugo iki 800 tūkst. terabaitų. Tad akivaizdu, kad dabartinė naujausia technika pasens jau po trejeto metų.
Bet pirma susitarkime, o kas gi yra pasenusi technika. Neblogai žinome didžiuosius (mainframe) kompiuterius, įprastinius PK ir kliento-serverio architektūrą. 1970-ųjų didieji griozdai vis dar sukasi ir kai ką tebevaro iš proto. Lietuvoje daug kas išmetė lauk senuosius ES kompiuterius, tačiau Statistikos departamentas įrodo, kad juos iš tikro dar buvo galima efektyviai panaudoti.
Lokalūs PK nuo pat 1980-ųjų milijonais užplūdo darbo kabinetaus – nesujungti į tinklus ir nepritaikyti keistis informacija. 1989-1994 laikotarpyje jie buvo sujungti į tinklus, tačiau jų sąveikos problema išliko.
Kartu su tinklais atėjo ir serveriai. Tačiau kliento-serverio technologija “nuėjo šėko pjauti” todėl, kad tarpusavio sąveiką tik pablogino. Reikėjo dėti milžiniškas pastangas “senienoms” palaikyti.
Voratinklis (Web) leido pažengti į priekį, nes sumažino sąveikos problemas. HTML tapo universalia bendravimo kalba, o HTTP protokolas sujungė nesuderinamus serverius. Interneto era atskleidė ir naują daugiasluoksnę idėją.
Naujoji karta dar tik kuriama – tai nuo platformos nepriklausoma sistema, kuri yra daugiasluoksnių sistemų derinys. CORBA, XML ir “Java” leidžia kurti lanksčias sistemas. Tokias sistemas galima (bent jau teoriškai) atnaujinti pakeičiant tik atskirus modulius. Tačiau tai dar reikia išbandyti laiku.
Pasenusi programinė įranga
Pasenusios programos – tos, prie kurių niekas nenori kišti pirštų. Nėra tiesioginio sąryšio su technologijomis ar PĮ amžiumi Juk yra be galo “pasenusių programų parašytų 100% gryna “Java”. Ir yra prieš kelis metus sukurtų bet nesenstančių programų parašytų gryna C (“Linux” ar GNU programos).
Pasenusios programos priklauso nuo to, kaip jas naudojame. 286-ukas puikiai tnka tekstui rinkti naudojant MS Word 5.0 for DOS, bet jis yra pasenęs naršant Voratinklyje. Galime išskirti kelis “pasenusios PĮ” lygius:
Niekas negali pasakyti, kaip veikia kodas )nes jo nėra arba jis nepaprastai painus). Programos dar veikia, tačiau jos jau nebus tobulinamos.
Dar yra likę pora “nepakeičiamųjų”, kurie suvokia, kaip veikia programos, bet retai tuei laiko pataisymams. Dažnai tokie darbuotojai nieko neveikia, bet jų negalima atleisti. Jiems pasitraukus programos persikelia į 1) lygį.
Nors ir nelengvai, bet galima perprasti programų darbą. Niekada nebuvo projekto. Pradėjus kurti programą ji niekada nebuvo aprašoma ar komentuojama. Procedūros perkrautos išimtimis, duomenys tvarkomi savitai. Visi stengiasi išvengti šių programų priežiūros.
Kodas kažkiek struktūrizuotas ir komentuotas. Projektas yra ir atitinka kodą (išskyrus kai kurias išimtis). Tokią programą sutinkama prižiūrėti trumpą laiką.
Yra neblogas projektas, kurį atitinka kodas. Viskas dokumentuota. Seniai bemačiau tokią programą…
Pats Aukščiausiasis kūrė tą programą, kurią visi supranta. Tik toji programa niekam nereikalinga! ——————————————————————————– Tai naujo straipsnio įvadas. Kviečiu pasidalinti savo mintimis – kaip panaudoti senstančią kompiuterinę techniką – išmesti, išparduoti už skatikus (kaip pasielgė ne viena ministerija – pavadinkime jas sąlyginai XXX ir YYY, – tiesa, paskelbusi aukcioną ie pardavusi “rinkos” kainomis, bet ką padarysi, kad jos jau – tik skatikai), išdalinti vaikų darželiams, mokykloms ir kitoms įstaigoms, kurios dar galėtų juos panaudoti naujos kartos ugdymui. O gal išdalinti darbuotojams?
Gal? Ir pagalvokime, ar visada klerkui reikia naujausios įrangos su “Xeon” procesoriumi (apie kurį galite paskaityti adresu: http://www.arscomputandi.lt/dell/xeon.htm) Gal jie nuostabiai puikiai išsiverstų su ta senesne technika ir nešvaistytų gautus mūsų mokesčių pinigus? Kaip priversti efektyviai panaudoti esamą techniką? Kokie sprendimai? Apie tai planuojamas šis straipsnis. Bet… jis gims, jei bus jūsų atsiliepimų.
Jūsų žodžiai…
Bendram vežime?
Manau, kad 386-486 technika yra dar pilnai panaudojama. Pvz., aš turiu 486SX-25 kompą su 8Mb RAM ir ant jo neblogai sukasi W95, Office95, Opera 3.21, Navigator 3 ir kitos programos. Aišku, reikia šiek tiek palaukti, bet iš esmės toks kompas yra pilnai panaudojamas. Kokius 486-100 galima jungti į tinklą ir per “ExtremeLinux” (Beowulf) sujungti į vieningą sistemą (t.y. apjungti bendram naudojimui kompų resursus) kokius 5 kompus.
Dar senesni (286), tinka mokymuisi programuoti, naudoti kaip pašto kompiuterį su modemu (DemosMail per UUPC), rinkti tekstą ir dar, aišku, galima pažaisti amžinai fainus žaidimukus. Žinoma, gal yra ir kitokios jų panaudojimo galimybės, bet daugiausia, manyčiau, kad reiktų sujungti sistemines plokštes tarpusavyje, kad darbo užduotis pasiskirstytų per procesorius ir padidintų sistemos veikimo našumą.
Tai pasiūlė Petras
Ar tai vien idealisto fantazijos?
Sutinku dėl to, kad senoji įranga nėra visiškai bevertė, o jos vertą neprošal geriau apsvarstyti. Išties, pats prisimenu keistą kompiuterių vertės pasikeitimo eigą, kai puoselėjami didieji ir mini klasės kompiuteriai pradėjo atrodyti keistai visuotinio PK kontekste, o šie kas keli metai taip keičia savo kailį, kol senasis atrodo pasibjaurėtinai ir “pardavimas už skatikus” atrodo išsigelbėjimu.
Čia išties esama kažkokio prasilenkimo su sveiku protu: jei tas pats dalykas atrodė idealiu prieš kiek laiko ir tiesiog nepakenčiamu praėjus kažkiek laiko (nesant akivaizdaus fizinio susidėvėjimo), tai kur yra priežastis: ar vertintojas yra pamišęs ar pradinis vertinimas buvo klaidingas?
Viena iškart ateinanti mintis yra tokia: komfortas. Jis apima daug ką – ir nenorą išmesti sukauptus duomenis, nes jais taip patogu operuoti/remtis ir toliau, ir informacijos visuotinę pateikimo vizualizaciją – pradedant operacinėmis sistemomis, darbo aplinkomis ir baigiant pačiais duomenimis, būtinai spalvotais, grafiškai, jei tik tai įmanoma. Savaime suprantamas daiktas, kad tai, kad baitas yra raidė ar bent jau skaičiaus dalis – nebeveikia?
Kitas (o gal ir ne) dalykas yra išlepimas Lietuvoje… Ar pensininkų aprūpinimo organizacija atrodo bent kiek skurdžiai? Ar valdiškuose namuose rasi bent kokios sąžinės graužaties dėl mokesčių mokėtojų pinigų švaistymo? Štai ir atsakymas į iškeltą tų XXX ir YYY ministerijų klaustuką. Skauda, nes esi tik mokesčių mokėtojas. Jiems yra kitaip – nes jie ne tik tokie, jie yra ir tų mokesčių naudotojai. O naudotojai naudoja. Išmoningai, prisidengdami būtinais ir nebūtinais “būtinumais”. Jei tik nėra pakankamos stabdyti kontrolės…
Kas be ko, vartotojiškos informatikos kasdienybė Microsofto varoma vis riebyn. Tokiomis sąlygomis žmonėms sunku suvokti turimas alternatyvas: dirbti tekstinio režimo programomis/operacinėmis sistemomis, bendro naudojimo kompiuteriais su ekranais ir pan. Ypač Lietuvoje, nutolusioje nuo įvaresnės kompiuterių rinkos tai yra ženklu. Tad į klausimą dėl racionalesnio senesnės technikos panaudojimo atsakyti kitaip, nei atsako faktai, yra sunku. Būtų gerai, kad nebūtų švaistomasi. Būtų gerai, kad išeinanti technika jei jau ne tiesiogiai papildytų kasą, tai bent jau prisidėtų prie kompiuterinio raštingumo (bei alternatyvų) puoselėjimo.
Tačiau ar toks supratimas nėra vien beviltiško idealisto fantazijos – ar jo trūksta valdiškiems namams? Turėtų trūkti, nors vargu ar trūksta.