KOMPIUTERINĖ LEIDYBA

KOMPIUTERINĖ LEIDYBA

Skaitytojas gali paklausti: ar įmanoma knygas išleisti ne popieriuje, o kompiuteryje? Kodėl pavadinimas būtent kompiuterinė, o ne elektroninė leidyba?Kompiuterinės leidybos, kaip ir daugelio naujų mokslo ir veiklos sričių, lietuviški terminai dar ne visai nusistovėję. Kalbos žinovai mano, kad priimtinesni kompiuterinio pašto, kompiuterinio žurnalo, kompiuterinio katalogo, kompiuterinės leidybos ir t.t. terminai. Nors yra manančių ir kitaip.Kaip jau supratote, žodžiais “kompiuterinė leidyba” iš tikrųjų pasakome du skirtingus dalykus:1) leidyba ne popieriuje, o kompiuteryje;2) kompiuterių naudojimas popieriniams leidiniams leisti.Šiuos du aspektus ir aptarkime.

Leidyba ne popieriuje

Ji žinoma jau kelis dešimtmečius. Pasaulyje plinta kompiuterinės knygos, kompiuteriniai laikraščiai ir žurnalai. Kai kurie mokslininkai pranašavo, kad mums įprastos knygos išnyks jau šio amžiaus pabaigoje. Susikurs tokia visuomenė, kuriai apskritai nebereiks popieriaus. Visa informacija keliaus kompiuterių tinklais. Kiekvienas žmogus kompiuterio ekrane galės skaityti laikraščius, žurnalus, knygas, draugų laiškus – viską, ką tik įmanoma rašyti ir skaityti. Tai ir bus informacinė visuomenė be popieriaus. Tačiau viskas klostosi kiek kitaip.Prisiminkime, kad žmonija daugelį amžių tikrai neturėjo popieriaus, bet mokėjo rašyti ir, aišku, skaityti. Senovės Egipte buvo rašoma ant papiruso, kitose šalyse – ant palmių lapų, beržo tošies, vaškinių lentelių, Asirijoje – ant molio lentelių, Japonijoje ir Kinijoje – ant šilko. Ir štai antrame amžiuje kinai išrado popierių. Keliautojai ir pirkliai jo gamybos paslaptį atvežė į Europą. Tada ir paplito popierinės knygos. Gal ir nenuostabu, kad jos gali išnykti! Gal nenuostabu, kad gali atsirasti kitokios – kompiuterinės eros knygos! Gal kaip tik labai puiku, kad atsiranda kažkas nauja!Kompiuteriniai leidiniai liudija apie naują, dar tik besiklostančią, kompiuterine komunikacija pagrįstą kultūrą. Kompiuterinis leidinys – tai mūsų epochos dokumentas. Šiandien mes branginame ir vertiname Martyno Mažvydo “Katekizmą”. Po šimto metų pirmieji kompiuteriniai leidiniai žmonėms gal reikš ką nors panašaus. Gal būtent jie jau dabar rodo esminę civilizacijos kaitą, atveria naujus žmogau pažinimo, mąstymo kūrybos horizontus.

Kompiuterinės leidybos galimybės atsirado ir Lietuvoje, prisijungus prie pasaulinio kompiuterinio tinklo Internet, kuris sieja apie 40 milijonų vartotojų iš daugiau kaip 110 šalių. 1995 m. rugsėjo mėnesį įregistruotas pirmasis kompiuterinis žurnalas – Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto mokslo darbų rinkinys “Informacijos mokslai”, pradėtas leisti ne tik tradicine forma popieriuje, bet ir Interneto “goferyje”, Vilniaus universiteto informacijos skyriuje. Čia jau anksčiau buvo pateikiama plati informacija apie universitetą, jo padalinius, mokslinę biblioteką, buvo galima pasinaudoti kompiuteriniu katalogu ir kt. Interneto GOPHER sritis skirta saugoti, išdėstyti ir pateikti vartotojams tik tekstinę informaciją. Tekstus galima pasirinkti pagal gausius hierarchinės struktūros turinius, kitaip tariant, pagal meniu.“Informacijos mokslų” žurnalas vartotojams prieinamas ir per kitą Interneto sritį, per WWW (angl. World Wide Web – pasaulinio dydžio voratinklis). Ji veikia hiperteksto principu. Hipertekstas – tai tekstas, kurio specialiai pažymėti žodžiai yra lyg durys į kitus tekstus – ties jais paspaudus specialų klavišą, ekrane galima išvysti jau kitą tekstą, pavyzdžiui, paaiškinantį “ant durų” parašytą žodį. Kitaip tariant, tokiame tekste informacijos ieškoma pagal reikšminius žodžius. WWW srities didesnės grafinės ir garsinės informacijos skleidimo bei paieškos galimybės. Kompiuteriniai žurnalai ar kiti leidiniai šioje srityje gali būti iliustruoti piešiniais, grafikais, lentelėmis, autorių portretais, garso įrašais ar pan.Kompiuteriniai leidiniai leidžiami įvairiose kompiuterių skaitomose laikmenose: diskeliuose, kompaktiniuose diskuose (CDROM), kompiuterių tinkluose. Tokių leidinių autorių teises saugo autorių teisių įstatymai, periodiniai leidiniai gali būti prenumeruojami ir t.t. Lietuvoje jau yra kompiuterinių knygų bei vadovėlių, o žurnalų netruku turėsime gerokai daugiau, nes juos pradeda leisti Lietuvos Mokslų Akademijos aukštųjų mokyklų mokslininkai, norėdami greičiau paskleisti savo darbus pasaulyje.

Popierinių knygų leidyba kompiuteriais

Nereikia pamiršti, kad paprastos popierinės knygos kol kas nesirengia išnykti. Priešingai, jų leidyba vis plečiasi, gamyba greitėja.

Kodėl gamyba? Todėl, kad knyga – ne tik kultūros, žmogaus dvasios vertybė, bet ir materialus daiktas, kurį reikia pagaminti. Seniau knygas gamino tik spaustuvės, kurios turėjo visus tam reikalingus įrenginius – teksto rinkimo, spausdinimo, įrišimo ir kitokias mašinas. Visa ši įranga paprastai užimdavo nemažą pastatą.Dabar pagaminti knygą, bent keletą ar keliolika jos egzempliorių, gali kiekviena žmogus ar įstaiga, jei turi kompiuterį, spausdintuvą ir atitinkamą programinę įrangą, vadinamą kompiuterinės leidybos sistema. Aišku, pirmiausia reikia autoriaus, kuris tą knygą parašytų, popieriaus, ant kurio ji būtų spausdinama, ir panašių dalykų. Tačiau visai nebūtina milžiniška spaustuvė, kurioje knygų rankraščiai ilgai užsibūdavo, keliaudami iš vienos mašinos į kitą, kol pavirsdavo tikromis knygomis. Dabar knyga ar laikraštis pirmiausia surenkami kompiuteriu, sumaketuojami, o vėliau šie maketai dauginami spausdinimo mašinomis. Viskas vyksta daug greičiau ir lengviau.

Tariamoji (virtuali) biblioteka

Įsivaizduokite, kad po dvidešimties metų viskas vyks maždaug taip. Norėdami gauti tam tikrą informaciją, velkatės lengvus drabužius, dedatės specialius akinius, vadinamus tariamos realybės akiniais, ir sakote kompiuteriui: “Prašom biblioteką!” Toliau viskas atrodo kaip pasakoje. Atsiduriate prie bibliotekos durų ir įeinate į vidų. Vaikštote tarp lentynų, apžiūrinėjate didžiausios pasaulio bibliotekos knygas. Jei didelė biblioteka jums nepatinka, galite ją sumažinti, pasirinkę reikiamą komandą. Galite raustis kataloguose, imti knygas nuo lentynų, vartyti žurnalus, kopijuoti straipsnius į jūsų asmeninę duomenų bazę.1993 m. taip ateitį aprašė Anglijos informacijos mokslų profesorius. O štai 1996 m. JAV kinų kilmės profesorės Ching Chich Chen iniciatyva mokslininkai tariasi dėl Pasaulinės skaitmeninės bibliotekos (Global Digital Library) prospekto. Kalbama apie tai, kad bibliotekos, muziejai, kitos informacijos įstaigos teiks vartotojams ne žinias, o pačius knygų bei kitų dokumentų originalus skaitmeniniu pavidalu per kompiuterinius tinklus. Profesorė yra parengusi nemažai vaizdinių ir garsinių (multimedia) dokumentų iš vertingiausių muziejų ir bibliotekų kartotekų. Šiuolaikinė technika leidžia nesunkiai šį projektą įgyvendinti.

Pasaulyje jau yra kompiuterinių tekstų archyvai. Jie pradėti kaupti maždaug prieš 15 metų, t.y. tada, kai laikraščius imta rinkti kompiuteriais. Šiuose archyvuose kol kas laikoma tik 1% visų žmonijos turimų rašytinių dokumentų.Saugojimas kompiuterio laikmenose kas dveji metai atpinga 50%, tačiau popierius ir rašalas vis dar gerokai pigesni negu kompiuterinė atmintis. Kai kurie mokslininkai apskritai abejoja, ar dokumentai kompiuterinėse laikmenose gali būti tinkamai išsaugoti ilgiau nei 10-15 metų. Tad manoma, kad popierinės knygos ir žurnalai dar ilgai gyvuos kartu su kompiuteriniais leidiniais. Tik kartu juos naudodami, galėsime atverti duris į žinių pasaulį.