Informatikos konspektas

Ekonominė
informatika – nagrinėja ūkinėjeje veikloje esančios inf. susidarimą, judejimą, apdorojimą ir naudojimą, t.p.kompiuterines technikos taikymą šiems procesams atlikti.
Ek.informatikos priemonės:

Techninės – įv.kompiuterinė technika

Programavimo metodai ir programinės priemonės (operacinės sistemos, programavimo kalbos, taikomoji bei pagalbinė programinė įranga.

Organizacinės priemonės (informacinių technologijų naudojimo organizacinės formos, apdorojimo kontrolės metodai ir kt.)

Informacija, duomenys, žinios.
Informacija- tai naujos žinios, leidžiančios įtakoti materialinius procesus ir susijusios su realių objektų ir pačios informac.bukle ir kitimu. Vartotojui šios žinios turi buti suprantomos, priimtinos ir naudingos. Ji laikoma svarbiu ūk. veiklos ištekliu, kuurį tiekia organizacijos infor. sistema. Pagrindinė infor. kaip išteklio savybė – jos strateginė svarba, kuri apsprendžia organizacijos perspektyvas.
Duomenys – tai tam tikru budu(ženklais, garsais) išreikšti faktai, kurie gali buti ar nebuti reikalingi atitinkamam tikslui pasiekti ar darbui atlikti. Informacinėje sistemoje duomenimimis vadinami faktus, kiekybines ir kokybines sistemos objektų charakteristikas, pateiktas formatizuotu pavidalu tam tikrose fizinėse laikmenuose. Šiuo pavidalu duomenys galima perduoti, saugoti ir apdoroti tech. priemonėmis. Taigi inf.- tai duomenys, kurių forma ir turinys yra skirti ir tinkami atitinkamai panaudoti, o konkretus naaudotojas, interpretuodamas šiuos duomenis, jiems suteikia reikalingą ar patogią formą ar turinį – duomenys gali buti filtruojami, apibendrinami, atliekami kiti apdorojimo darbai, kurie vadinami informacinės sistemos darbais.
Žinios -tai idėjų, taisyklių, instiktų bei procedurų kombinacija, kurių dėka atliekami atitinkami veiksmai bei priimami sp

prendimai. Ek.informacija – tai tie domenys, kurie vartuotojui yra priimtini, naudingi ir naudojami ūk.veiklos valdyme. Tai duomenys apie ūk.procesų eigos aspektus, t.y. įv.išteklių ir vertybių judėjimą, gamybą ir pan. Šios žinios reikalingos tam tikroms valdymo f-joms atlikti, todėl jas reikia surinkti, perduoti, apdoroti, o prireikus ir saugoti. Duomenų virtimo į informaciją proceso metu yra kaupiamos žinios, o vėliau jos vėl naudojamos. Žmonių veikla yra paremta ne tik informaciją apie konkrečią situaciją, bet ir ju sukauptomis žiniomis apie inf. naudojimą tikslui pasiekti.

Informacijos savybės.Ekonominės informacijos ypatybės.
Informacija turi specifinių savybių:
1.Naudingumas. Inf.nauda pirmiausiai pasireiškia per jos aktualumą – savybę, kuri nusako, kiek konkreti inf. konkrečiu laiko momentu yra reikalinga naudotojui. Aktualumas nėra pastovi inf. savybė laiko atžvilgiu.
Inf.kokybė dar gali buti nusakoma tokiais bruožais kaip:
Pilnumas – nusako kiek pakankamai taam tikra inf.nusako aprašomo objekto esmę. Valdymo inf.gali buti nepakankama, normalaus pakankamumo ir pertekline.
Savalaikiškumas rodo, kaip inf.gavimo momentas sutampa su jos poreikio momentu. Ji yra ypač svarbi informacijai, kai būtina greita ir pagrįsta reakcija į pasikeitusias veiklos sąlygas, t.p. informacijai, kai siekiama kaip galima greičiau pranešti apie įvykusį nuokrypį nuo normalios procesų eigos.
Tikrumas -rodo jos atitinkamą objektyvioms ja nusakomoms valdymo situacijoms, kuriuose priimami atitinkami sprendimai, charakteristikoms. Tai viena iš labiau formaliu inf.savybiu, kadangi dažniausiai tikrumas nusakomas maksimaliai leistinu teisingos inf. lygiu st

tandartiniame inf. kiekyje. Inf.gali buti netikra jau nuo jos atsiradimo momento. Ypač daug tech.pobudžio klaidų atsiranda atliekant rankines inf.apdorojimo operacijas. Gali buti suinterisuoti tam tikri asmenys, kurie nori nuslepti esamą padetį ar pateikti neteis. inf.siekiant iš to gauti naudą.
2. Reikšmingumas. Tai kas vienam asmeniui atrodo reikšminga inf. kitam gali buti beprasmiais duomenemis. Vienos dalykinės srities inf.gali nieko nesakyti kitos srities specialistui arba ta pati inf.be atliktos analizės gali buti neteisingai suprasta. Kad inf.taptu naudingu įrankių, reikia turėti ne tik ją pačią, bet ir žiniu, kaip tą inf.teisingai interpretuoti ir naudoti.
Ek.informatikoje daugiausiai kalbama apie duomenis, kurie turi nustatytą formalu pavidalą, formą, laikmeną ir dažniausiai vieną aiškią prasmę, pvz.prekes kodas ir kaina. Greta formaliu domenu naudojama ir neformali, intuityvi ar euristine informacija, kuri papildo formalius duomenis profesine ar bendrąją patirtimi, verslo strategijomis. Šis duomenu tipas yra svarbus siekiant objektyviai suvokti uk. situacijas ir deramai redaguoti. Jie gaunami skirtingais kanalais: formalus – sudaromi ar saugomi formaliose informacinese sistemuose, neformalus – gaunami asmeniškai bendraujant, per masines inf.priemones.

Informacija yra nemater.produktas ir gali būti lengvai dauginama, perduodama, paskirstoma, dėl to sudėtinga apginti inf.nuosavybę. Kai kuriais atvėjais daugiau inf.gali buti net gi blogiau. Kompiuterinės ir ryšių techn. informaciją padarė labiau prieinama, jos nesunkiai leidžia turimos informacijos pagrindu gauti daug naujos, iš

švestines inf. Dėl to dauguma uk.veiklos vadovų ir specialistų jaučiasi užversti inf.kiekiais. Tokia aplinka vadinasi informacijos perkrova.
Ek.informacijai pirmiausiai budingos matematiškai nesudetingos apdorojimo proceduros, tačiau gana sudėtingos apdorojimų duomenų struktūros, t.p.dideli apdorojamų duomenų kiekiai. Tai lemia daugiaspektinis inf. naudojimo pobudis. Ek.inf.iki šiol dominuoja simbolinis duomenų pateikimo pavidalas. Fiziškai duomenys užrašomi simboliais. Vartotoją paprastai domina ne atskiro ženklo reikšmė, o tokie ženklų deriniai, kurie turi ek.prasmę. Inf., jos kiekis ir apimtys turi būti kokiu nors budu išmatuotos ir įvertintios.
Dažniausiai naudojami tokie inf.vienetai, kurie naudojami vartotojo aplinkoje:
Rekvizitas – logiškai nedalomas informacinės visumos elem.(pvz.mėnuo, pavardė) Skiriami rekvizitai-požymiai (apsprendžia kokios nors veiklos aplinkybes, pvz.kada įvyko – mėnuo) ir rekvizitas-pagrindas ( apsprendžia kokios nors veiklos dydį, pvz.parduotas kiek.)
Rodiklis – tai vienas rekv-pagrindas su keliais jį charakterizuojančiais rekv.-pož. Pvz.studento surinktų balų skaič.per vieną semestrą (kas, kiek, kada)
Įrašai-sudaromi iš rekv,kurie apibudina ūk.veiksmą ar reiškinį.
Failai – sudaromi iš įrašų. Jo didis praktiškai neribuojamas, nes jis įrašomas ir saugomas išorinėje komp.atmintyje.
Pranešimas – inf.kiekio matavimo vnt, kuris tapatinamas su inf.kiekiu, esančiu viename materialiniame dokumente. Jis gali susidėti iš vieno įrašo (algos lapelis) ar kelių (mokėjimo žiniaraštis).
Duomenų bazė – specialiu būdu organizuotas duomenų rinkinys, kuriuo modeliuojami taikomosios srities objektai ir jų tarpusav sąryšiai.
Kompiuterio vidiniuose informacinese procesuose pagrindinis struktūrinis inf.vienetas yra baitas, talpinantis vieną simbolį ir susidedantis iš 8
bitų.

Ūkinės veiklos procesai, jų valdymas.
Ūkiniai procesai – susietų žingsnių ar veiklų grupė, kurią atlieką žmonės ar organizuotas žmonių grupės. Jie turi pradžią ir pabaigą, žaliavas ir produktus, informacinį ryšį laike ir aplinkuoje. Konkrečios veiklos valdymo procese vykdomos tam tikros valdymo f-jos, iš kurių ypač svarbios yra sprendimų priėmimo ir vykdymo, nes pagrįsti ir laiku priimti sprendimai lemia ne tik efekt.valdymą, bet gali nulemti ir organiz. likimą aplamai. Kad butų galima efektyviai valdyti ir spręsti, butina reikiamu laiku ir reikiamoje vietoje pateikti reikiamo turinio ir pavidalo inf., tam tikslui organizuojama informacinė taryba.
Pagal valdymo hierarchiją išskiriami trys lygiai: apatinis, vidurinis ir viršutinis.
P/g kompiuterizuojamu f-ju ploti ir svarbą išskiriami šie lygiai:
Duomenų apdorojimo sistemos – DAS, kurios aptarnauja apatinį ūk. procesų lygį ir skiriamas pirminiams duomenims apdoroti – juos surinkti, registr, įsiminti, patikr, šių duomenų pagrindu gauti nesudetingas ataskaitas.
Valdymo informacinės sistemos – VIS aptarnauja vidurinį ūk. procesų lygį, savo žaliavą gauna iš DAS. Giminingi inf. srautai ir jų apdorojimo proceduros grup.ir apjungiamos į uždavinius ar taip vadinamus taikomosius komponentus p/g turinį, grupes ar funkcinį bendrumą. VIS produktas yra įv.ataskaitos pateikiamos vidurinio lygio vadovams. Dažnai iš anksto žinomas laikas, kada bus reikalingi rezultatai, jų forma, turinys, o t.p.ir proceduros bei pradiniai duomenys, reikalingi rezultatams gauti.
Sprendimų palaikymo sistemos – SPS skirtos pateikti inf.kaip argumentus valdymo sprendiniams priimti. Jos produktas skirtas tiek vidur., tiek virš.valdymo lygiams. Čia svarbu vaidmenį vaidina išorinė inf., kuri formuojama ir saugoma už įm.ribų (komercinės duomenų bazės, inf.INTERNET-e) Ji neegzistuoja baigtiniu pavidalu kaip uždavinių ar taikomujų kompleksų rinkinys. SPS – tai rinkinys priemonių, kurios leidžia konkrečiu atvėju kreiptis į reikiamos inf. šaltinius, išgauti šią inf. ir ją apdoroti bei pateikti reikiamu pavidalu.
Vadovybės informacinės sistemos – skirtos vyriaus verslo vadovams,jų rezultatas – globalūs informaciniai vaizdai, atspindantys aukščiausiąji uk. procesų lygi,o pačios sistemos turi būti labai suprantamai apipavidalintos.

Kompiuterių techninė įranga.
Kompiuterinės sistemos modelis.
Kompiuteris – tai įrenginys, galintis vykdyti atmintyje saugomas komandas, kurių rinkinys vadinamas programa. Kompiuterinė sistema – aparatinės ir progr.įrangos visuma duomenims apdoroti, kuria sudaro komp, atminties įtaisai, įv-išv.bei kiti išoriniai įtaisai ir sisteminė progr. įranga.

Aprašant idealizuotą elektronini kompiuteri, išskiriami tokie komponentai:
1. Procesorius
2. Atmintis duomenims ir programoms saugoti
3. Įvedimo ir išvedimo įrenginiai.
1. Procesorius–pagrindin.funkcinis mazgas. Jį sudaro:

Aritmetinis-loginis įrenginys (ALĮ), kuris apdoroja skaičių, komandų kodus,generuoja įv. požymius, nustatančius tolesnę skaičiavimo proceso eigą.
Pagrindiniai jo blokai:
a) grupė registrų, kurie priima ir saugo vykdomų operacijų operandus
b) sumatorius, kuriame operandai apdorojami p/g aritmetinių-loginių operacijų algoritmą.
c) valdančios schemos, kurios generuoja valdančius signalus, skirtus visų ALĮ blokų sąveikai koordinuoti ir ryšiui su kt procesoriaus blokais palaikyti.
d)kontrolės shemos, kurios nuolat tikrina ALĮ darbą ir generuoja koregavimo impulsus, aptiktus scemų darbo klaidas.

Centrinis valdymo įrenginys – sinchronizuoja visų sistemos komponentų darbą ir įgyvendina programinio valdymo principą. Jis analizuoja tuo metu aktyvios programos komandas ir paverčia jas valdančiais signalais, duomenų adresais, poveikių kodais, kurie veikia kompiuterio įrenginius reikiamu nuoseklumu.

Papildomi blokai (pertraukimo, atminties apsaugos, takto generatorius ir kt.)
2. Atmintis

Operatyvioji atmintis (vidinė) – jos paskirtis įsiminti, saugoti ir išduoti duom., t.p.įsiminti ir saugoti vykdomas programas. Išjugus kompiuterio maitinima OA savo turini praranda Ji pasižimi autonomiškumu, dėl to process. gali apdoroti saugomus joje duom., nesutrukdydamas duomenų mainų tarp atminties ir išorinių įrenginių. OA įrenginiai priklauso tiesioginio kreipimosi įrenginiams, t.y.laikas, reikalingas kreipimuisi į atmintį nepriklauso nuo atminteis baito ar ląstelės, į kurią kreipiamasi, adreso. Daugelyje kompiuterių panaudotas vadinamasis virtualios atminties principas – čia realias OA ribas logiškai praplečia išorinė atmintis (magn.diskai). Ryšį tarp oper.ir išor. atminties garantuoja specialios programinės priem., įeinančios į tų kompiuterių sisteminę progr. įrangą. Virtuali atmintis organizuojama fiksuoto dydžio puslapiais. Kreipiantis į duomenis, kurių nėra pagrindinėje atmintyje, puslapis su šias duomenimis nuskaitomas iš iš. atminties ir įrašomas vietoje tuo metu nenaudojamo puslapio, kuris perkeliamas į išorinę atmintį. Visus virtualius komp. ir tariamus jų įrenginius aptarnauja tie patys realaus kompiuterio įrenginiai – proces, OA ir iš. atmintis, įved.ir išved.įrenginiai.

Išorinė atmintis – ją sudaro įrenginiai, kuriais duomenys isimenami ilgalaikiam saugojimui. Išjungus komp. čia duomenys islieka neribota laika. Labiausiai paplites duomenu saugojimo budas – saugojimas magnetinese laikmenuose (magn.diskai), irašant ir nuskaitant duomenis spec. įrenginiais liekamojo magnetizmo principu. Kitas paplites laikmenu tipas yra optiniai arba lazeriniai diskai, savo veikimo principu anologiski CD. Magnetiniu ir ypač optiniu laikmenu talpa yra keliomis eilemis didesne nei OA talpa, todėl sis atminties tipas dar kartais vadinamas masine atmintimi.
3. Įvedimo irenginiai. Ankstyvuose komp.kartuose buvo naudojamas operatoriaus pultas, o patys duomenys įvedami rank.budu. Veliau automatiniai įrenginiai, skaitantys duomenis iš perforaciniu laikmenu – perfokortu ir perfojuostu. Dar veliau pradeti naudotis videoterminaliniai įreng., duomenis ivesdami klaviaturos pagalba.
Išvedimo įrenginiai.(spausdinimo ireng) -skirti duomenis išvesti į masininės laikmenas, buvo naudojami tarpiniams apdorojimo rezultatams išsaugoti ir duomenims perkelti is vieno komp. į kitą.
Ryšio įrenginiai. Priklauso visą techninę įrangą, naudojama bet kurio tipo kompiuterio tinkluose: modemai, ryšių procesoriai ir pan.
Pagalbiniai irenginiai. Priskiriami didėles talpos atsarginio kopijavimo įrenginiai (strimeriai, saugos elektros maitinimo irenginiai UPS)

Šiolaikiniai paskirstytų kompiuterinių sistemų organizavimo budai.
Kliento-serverio architekturoje įvairus tinkle esantys komp. tarnauja kaip klientai arba serveriai. Kompiuteriai-klientai pateikia užklausas kokiai nors paslaugai, pvz.atspausdinti ar duomenu paješkai, kurios siunčiamos komp-serv, kurie atlieka nurodytą darbą. Serveriai yra galingi komp., turintys duomenų paieškos ir tinklo valdymo priemones. Kliento-serverio darbo principas pradetas naudoti jau universaliu kompiuteriu sistemuose, kur vieni komp.-klientai, kiti-serveriai tame pačiame kompiuterije. Šis principas taikomas tinklinese failu sistemuose, kur užsakymai duomenims bei failams priimami nutolusiame kompiuteryje, o veliau keliaus tinklu ar aptarnaujami tinkliniu failu serveriu. Taigi jo darbo principas, kad programos vykdomos vienoje vietoje, t.y. arba centriniame procesoriuje, arba su šio procesoriumi sujungtoje darbo stotyje.
Kliento-serverio architektura vietiniuose asmeninių kompiuterių tinkluose duomenys gali buti apdorojami tiek kliente, tiek serveryje.
Serveriai gali buti AK, minikompiuteriai, universalus komp. arba superkompiuteriai.
Klientą su serveriu sieja tinklas, kurio paskirtis ne tik sujungti, bet ir valdyti ryši. Tinklas perduoda kliento prašyma atitinkamas serveriui ir gražina užduoties rezultata. Kliento-serverio architekturos deka galima kompiuteriu atliekamus darbus organizuoti moduliniu principu, t.y.suskaidant sistemu i modulius arba tam tikras visuotines strukturos funkcines sudetines dalys.
Kita paskirstytu kompiuteriniu sistemu organizacine forma – lygiatiesiu mazgu architektura. Tai svarbi kliento-serverio architekturos alternatyva mažiems kompiteriu tinklams. Čia kiekviena darbo stotis gali bendrauti ties.su bet kuria kita darbo stotimi tinkle, nenaudodami specializuoto serverio paslaugu. Arch.skirta tiems atvejams, kai tinklo vartotojai daugiausiai dirba asmeninius darbus, tačiau kartais kyla poreikis pasikeisti duomenimims. Problemos: patikimumo ir pastovumo, t.p.sunku pasiimti duom. iš kitos darbo stoties jei prie jos nera darbuotojo, ar jis neveikia.

Kompiuterių PĮ ir programavimas.
PĮ savoka ir klasifikavimas
Programos ir progr.įranga – kompiutriu universalumo pagrindas, skiriantis kompiuterine techniką ir kompiuterines techn. nuo kitokios šiuo metu egzistuojančios technikos ir technologiju. Kompiuteriai veikia valdomi programų, ir tas pats komp.gali buti naudojamas visiškai skirtinguose veiklos sferuose priklausomai nuo PĮ. PĮ – tai programos bei ju aprašymai, ledžiantys naudoti kompiuterį uždaviniams spresti, t.p.tai programu, procedurų, taisiklių ir dokumentų visuma duomenims kompiuteriu apdoroti ir šiam procesui paruošti. Pagrindinė PI dalimi lieka komp programa kaip specifinė inf. rušis.
Sistemine PI – tai PI kompiuteriui ekspluoatuoti ir aptarnauti, skaičiavimams organizuoti ir taikomųjų programų sudarymus automatizuoti. Ji apima programas, būtinas visam skaič.procesui organizuoti sprendžiant konkretų uždavinį, o t.p.programas, dalyvaujančias rengiant naujas programas.
P/g funkcinę paskirti PI sudaro:
operacines sistemos, programavimo sistemos, aptarnaujančios progr., kontroles ir diagnostikos priemones.

Operacinė sistemų paskirtis
Operacinė sistema – tai programinių priemonių kompleksas, valdantis programų vykdymą ir sugebantis atlikti planavimo, įv-išv valdymo, duomenų valdymo ir kt.f-jas. Ji organizuoja vartuotojų programų vykdymą ir suteikti tam reikalingus sistemos išteklius. OS gali organizuoti vienprogr. ar daugiaprogr. kompiuterio darbą. Esant vienprograminiam darbo režimui kiekviena paleista programa atliekama iki galo nepertraukiant jos veikimo. Daugiaprogr.režime lygiagrečiai gali būti vykdomos kelios komandos iš tos pačios ar skirtingų programų. OS kiekvieną programą kartu su duom, apdorojamais toje programoje, supranta kaip vieną objektą, kuris vadinamas uždaviniu. Šiuo požiuriu OS programą, gali dirbti 1 uždavinio ar keleto uždaviniu režimu. Noredamas ivykdyti kokią nors programą, vartuot. turi pateikti žinias apie ją operacinei sistemai.
Priklausomai nuo to, kokiu režimu yra pateikiamos žinios, skiriamos:

Paketinio apdorojimo OS. Šiuo atveju vartotojas paruošia OS užduotį, kurioje nurodo, kokias programas, kokiu nuoseklumu reikia atlikti ir kokie kompiuterio ištekliai bus naudojami. Užduotis yra užrašoma formalia kalba, vadinama užduočių valdymo kalba ir perduodama OS. Taip užrašyta užduotis vadinama paketu. Atlikimo rezultatai dažniausiai užrašomi išor.laikmenuoje arba atspausdinami. Šios sistemos plačiausiai naudojamos didžiųjų komp. grupės mašinose. Šiuo atvėju užduotį paleidžia vykdyti aptarnaujantis personalas – komp.operatorius. Vartotojas šiame procese nedalyvauja. Paketo sąvoka naudojama ir AK, kur į specialų paketinį failą apjungiamos dažnai kartu nuosekliai atliekamos OS komandos.

Dialoginėse OS vartotojas pats įveda komandas, naudodam. klaviatura, o komandos įvykdymo rezultatą gali stebėti ekrane ir priimti atitinkamą sprendimą kitai komandai įvesti. Šios grupės OS gali aptarnauti vieną ar kelis vartuot. Vieno vartotojo OS dažniausia kuriamos asmeniniams komp., o daugelio vart.dialog. OS skirtos mini bei didesiems komp., prie kurių galima prijungti kelis terminalus.
Paprasčiausios OS skirtos AK. Šios OS atlieka tokias vartotojui svarbias f-jas:

*Sąveikos su vartuotoju valdymas. Ijungus PK, OS parodo pradinę inf. eilutes, meniu ar kitokiu pavidalu, taip leisdama vartotojui pradeti ir tęsti darbą.

*Kreiptis į duomenis kontrolė. OS valdo duomenų išdėstimą išorinėje atmintyje failų sistemos pagalba, kuri nustato kokia tvarka ir pavidalu duomenys organizuojami į failus, o patys failai į hierarchinę failų sąrašą, vadinamų katalogais, struktūrą. Failų sistema nustato reikalavimus failų vardams, tiesioginės kreipties į katalogus ir failus taisykles ir atlieka kai kurias kitas duomenų valdymo f-jas. Kreipiantis į saugomus duomenis per taikomąją programą, OS naudoja diskų katalogus ir kitokią vidinę informaciją, siekdama nustatyti, kur yra saugomi duomenys. Jei OS turi slaptažodžio mechanizmą kreipčiai į duomenis, tai vartotojo nuožiura gali būti reikalaujama slaptažodžio prieš kreipiantis į duomenis.

*Planuojamo ir vykdymo darbo kontrolė. Nurodžius, kad reikia panaudoti taikomąją programą ar dokumentą, OS supranta vart. veiksmus ir juos atlieka. Spausdinimo metu OS t.p.kontroliuoja spausdinimo interfeisą ir pranešimų kūrimo problemas.

*Išteklių skirstymas. Įrašant į sistemos atmintį, OS nusprendžia, kur ir kaip duomenys bus saugomi
Didžiųjų kompiuterių ir tinklų OS kontroliuoja, kad vart, jų duomenys bei užduotys, konkuruodami dėl tų pačių išteklių, netrukdytų vieni kitiems.

Tinklinėse kompiuterinėse sistemuose OS sukuria ryšius tarp mazgų, valdo tinklo operac. ir atstatymo procesus, sutrikus kuriam nors tinklo mazgui
Skirtingos OS tiesioginiam darbo režimui, dar vadinamam dialoginiu, teikia skirtingą naudotoju interfeisą (sąsają) Šiuo metu plačiausiai naudojamas grafinis naudotojo interfeisas (sąsaja), naudojantis laisvai valdomu langu formatą informacijai ir procesams vaizduoti, pavekslelius ir sutartinius ženklus objektams vaizduoti, ir pelę šiais objektais bei duomenimis tiesiogiai manipuliuoti. Pagrind. privalumas – jo suprantamumas ir lengvas isisavinimas.

Windows operacinių sistemų šeima
Microsoft W yra populiariausia grafinės vartotojo sąsajos operacinė sistema. Bendros W operaracinių sistemų bruožas – grafinės vart sąsajos priemonėmis realizuotas sistemos ir dirbančių taikomųjų programų valdymas. Pirmąja W šeimos sistema su tinklinėmis galimybėmis buvo Windows for Workgroups 3,1 operacinė sistema. Kiek vėliau pasirodė versija 3,11. Jos buvo skirtos 16 bitų komp. Windows NT naudoja kliento serverio archit, joje taik. Progr. vykdomos skirtinguose atminties vietuose. Sistemoje visos užduotys yra nepriklausomos ir apsaugotos viena nuo kitos. Čia kikv-am vart suteikiamas unikalus prisijungimo vardas ir slaptažodis.

Archyvavimo samprata, paskirtis, programos.
Norint išvengti inf. praradimo nuostolių ar juos sumažinti, tikslinga turėti naudojamų duomenų archyvines kopijas ir reguliariai jas atnaujinti. Duomenų apimtys mažinamos įvairiais suglaudinimo metodais, kurie parenkami atsižvelgiant į duomenų pobūdį. Suglaudinimo programų darbo rezultatas – failas ar jų rinkinys, vadinamas archyvu, tai pačios suglaudinimo progr.dažniausiai vadinamos archyvavimo programomis arba tiesiog archyvatoriais. Archyve saugomi ne tik suglaudinti duom, bet ir papild. infor. (failų vardai, keitimo datos). Jei archyve yra inf. apie katalogus, tai jis vadinamas archyvu su katalogų struktūra. Toks archyvas naudingas, kai archyvuojami viso katalogo ir jo pokatalogių failai. Galima sukurti archyva keliuose failuose, nurodant didžiausią vieno failo dydį, jis vadinamas daugiatomiu, ji tikslinga kurti, jei archyvą reikia įrašyti į diskelį, o vieno failo archyvas diskeli netelpa.
Pagr.archyvavimo programų funkcijos: archyvuoti ar išarchyvuoti nurodytus katalogus ar failus, peržiurėti archyvo turinį, pašalinti ar įvesti failus į archyvą. Įvairus archyvatoriai skiriasi archyvinių failų formatu, darbo greičiu, suglaud. laipsniu, patogumu. Greičiausias WinZip, bet ne patogiausias, ir ne geriausiai spaudžia failus. WinRAR – geresnė suspaudinimo kokybė,gali atverti daugumą populiariausių archyvų formatų, patogia ir paprasta vartotojo sąsaja,gali suskaidyti archyvą į kelias dalis diske

Taikomosios programos ir taikomųjų programų paketai (TPP).
Taikomoji programa – tai programa konkrečiam vart.uždaviniui spręsti. Universalių uždavinių taikomosios progr. apjungiamos į programų kompleksus, jie kuriami ne 1 objektui, o rinkai, ir juos įgyti gali atskiri vart. ir organizac. Grėžtos ribos tarp taik. progr. ir TPP nėra, kadangi bet kuris TPP gali būti nagrinėjamas kaip taik.programa, bet tik ne tuo atvėjų kai ji nėra universali, išbaigta ir įforminta kaip vartoti parengtas produktas kartu su dokumentacija.
TPP – programų ir kreipties į jas priemonių rinkinys tam tikros klasės uždaviniams spresti.
Pagrindinės plačiam vartojimui skirtų TPP grupės:

1. Tekstų redaktoriai – neaukštos klasifikacijos vartotojui suteikia galimybes kurti dokum. ir kt.tekstus, juos redaguoti, apipavidalinti ir atlikti daug kitų pagalb. f-jų. Jie suteikia varotojui galimybę sukurti profisionaliai atrodančius tekstus, panaudojant įv.šablonus, šriftus grafinius vaizdus ir pan. Populiar. Microsoft Word for Windows, Word Perfekt.

2. Elektroninės lentelės daugiausiai ekonomistų darbui skirti paketai, kurie duomenis vaizduoja lentelės forma,kur jie sujungiami matemat.formul. ir paketo programos šiuos skaič.atlieka automatiškai. T.p.yra galingos grafinės priemonės duomenims vaizduoti įv.grafikų ir diagramų pavidalu, atlieka rezultatų įformin f-jas

3.Duomenų bazių valdymo sistemos – buvo sukurtos didž.kompiuterių, o veliau ir AK klasei. Žymesni šios klasės paketų atstovai (Microsoft Access ir FoxPro)greta duomenų bazės valdymo f-jų teikia ir projektavimo priem., kurių pagalba galima kurti įv.sudetingumo taik. uždavinius.

4.Grafiniai ir leidibiniai paketai – ruošia profesionalią leidibinę ar kitokią spausdintą produkc, schem, grafikus ir iliustr., manipuliavimo galimybės žymiai platesnės nei tekstų redact. (Aldur Pagemark, Corel Draw)

5. Profesinių sričių paketai (planavimo, apskaitosir kt.) -skirti naud konkreč profesinio darbo srityje.

6.Grupinio darbo paketai – skirti kartu dirbančių vart.grupėms, kai tarp grupių dalyvių vyksta intensivūs inf. mainai ir grupinė informacinė technologija įgalina pakelti šio darbo efektyvumą.

7. Elektroninio pašto paketai – skirti tekstiniams ir kitokiems praneš.formuoti ir perduoti komp.tinklais, naudojant standartinius el.pašto adresus.

8. INTERNET žvelgties paketai – atsirado INTERNET-o sąlygomis susiformavus pasauliniam infor.tinklui WWW. Jos skirtos kreiptis ir WWW saugomą hiperteksto pavidalu pateiktą inf. ir, jei reikia, peržvelgti visą WWW saugomos inf. hierar, todėl dar vad.Žvelgties paketai.

9. Tarnybinių f-jų paketai (Norton Commander) – galima priskirti visas priem, kurios nėra skirtos kuriai nors profesiniai vart. sričiai, o atlieka įv.pagalb.f-jas: tvarko saugomą inf, palaiko ryšius, atlieka profilaktiką ir t.t.
Duomenų perdavimas ūkinėje veikloje.
Telekomunikacija – tai bet kurio pavidalo inf. perdavimas techninėmis ryšio priemonėmis tarp įrenginių, esančių skirting. vietose. Telekom.ūk. veikloje apima visų tipų duomenų persiuntimą, tačiau joje dominuoja kompiuterizuotų duomenų, esančių failuose, perdavimas ženklų pavidalu. Jos tikslas – trumpinti laiką ir gerinti tarpusavio veiklos koordinavimą, bendraujant nutolusiems ūk.subjektams. Telek. sistemos pagerina ūk. veiklos efektyvumą ir vart.aptarnavimą, sudarydamos sąlygas greitai pasiekti duomenis ir juos perduoti.
Duomenų apdorojimo bei jų perdavimo vystymosi kryptis:

1. Auga įvairių telekom. rūšių pasitikėjimas kompiuteriais. Šiuo metu telef. ryšio komutacija valdoma elektroniniu būdu, tam naudojant komp, kurie valdo eismą tinkle ir derina skirtingų tinklo dalių krūvius, nustatydami, kuris kelias tinkle aptarnaus kiekvieną telef.skambutį.

2. Didėja telekomun vaidmuo informacijos apdorojime. Kompiuterinių techn. ir ryšių suartėjimas sukurė paskirstytas skaičiavimo sist, kuriuose tiek kreiptis į duom,tiek atlikti skaič.galima beveik iš bet kur.

3. Naujos kompiuterinių technologijų ir telekomunikacijų kombinacijos. Telefono, telegrafo, transliacinio perdavimo bei kompiuterinio duomenų apdorojimo elementai sudaro kokybiškai naujas technol., pasižyminčias ankstesniųjų technologijų bruožais (elektr.paštas labai panašus į telegrafo f-jas)

Telekomunikacinių tinklų f-jos ir sudėtinės dalys.
Telekomunikacinis tinklas – tai sujungtų įrenginų seka, skirta duomenims perduoti. Kiekv. įrenginis tinkle vadinamas mazgu, kuris gali apimti daugelio tipo įreng. (tel., terminalus, komp) Duomenys, perduodami iš vieno mazgo kitam, dažniausiai skirstomi į pranešimus. Perduodamų tinkle duomenų visuma vadinama srautu.
Telekomunikacinio tinklo f-jas:

1. Duomenų sukurimas ir paruošimas perduoti (išorinė kompiuterio atmintis, klaviatūra, telefonas)

2.Duomenų kodavimas (modemas)

3. Duomenų perdavimo trajektorijos nustatymas (komutuojančios sistemos)

4. Duomenų perdavimas (telefono laidai, ryšio kabeliai, radio bangos)

5. Duomenų dekodavimas (modemas)

6. Duomenų priėmimas (duomenų imtuvas:operativioji ir išorinė komp.atmintis, telefonas)

Tinklo valdymas – tai procesas, kurio metu stebimos tinklo operacijos ir darbas paskirstomas skirtingoms tinklo dalims taip, kad tas darbas būtų atliktas.

4. Centralizuotose informacinėse sistemuose duomenų kilimo vietose užfiksuoti duom. terminalinių įrenginių pagalba perduodami centr.komp., kuris valdo sistemas duomenų bazę ir jos naudojimą, tikrina atėjusių pranešimų teisingumą ir jos priima, arba siunčia pranešimą apie klaidas pasiuntusiam terminalus.

Ryšio procesorius – atskiras komp., naudojamas kaip ryšio mazgas siunčiant ar gaunant tinklo praneš. Tai specialus process.ar mikrokomp., aptarnaujantis dialoginę kreiptį į galingą skaičiavimo procesorių arba į paskirstytąją kompiuterinę sistemą.

2 ir 5. Duom turi buti koduojami kaip elektriniai ar optiniai signalai, o perdavus dekod. Analoginiai duomenis (paveikslėliai) tolydiniais signalais, o simboliniai (skaičiai, tekstas) signalas sudarytas iš impulsų, suprantamų kaip 0 ir 1.

3. Gautų duomenų paskirstymui naudojami komutaoriai arba paskirstytojai, kuriais gali buti specialios paskirties kompiut. Du metodai:

a) linijos komutavimo metodas, kurį naudojant sujungiama laikina ryšio linija tarp šaltinio ir gavėjo, tuo tikslu pasitelkiant bendro naudojimo tel.linijas ir komutavimo technika. Labiau tinka tel.ryšiui.
b) paketų komutacijos metodas, kurio sąlygomis perduodami duom.suskirstomi atskir.paketais, kurie tinklu gali judėti skirtingimis trajektorijomis, tačiau pasiekę tikslą, vėl sujungiami į pradinės formos pranešimą. Labiau tinka duomenims perduoti

Tinklų rūšys:

Telefoniniai tinklai.
PBX vietinės komutacinės stotys – spec.paskirties komp., kuris valdo telefoninę komutaciją org-cijos viduje ir tuo savo f-jomis primena vietinę telef.stotį. Visi išoriniai tel.skambučiai ir skamb.į išorę patenka į PBX sistemą, kur jie nukreipiami tolesniam adresatui.
ISDN visuotiniai integruoto skaitmeninio ryšio standartai – standartų visuma, kurių taikymas suteikia papild. telefoninius pajegumus neatsisakant jau esančių tel.linijų. Jis įgalina tiek garsų, tiek kompiuterinių duomenų skaitmeninį perdavimą tomis pačiomis tel.linijomis, kurios ankščiau buvo naudojamos analoginiams duomenims perduoti. ISDN dėka galima prie tel.tnklo prijungti PK ir tokiu budu perduoti duom., kai kiti būdai reikalautų brangių linijų, leidžia sujungti garsiniam telefonui ir PK tuo pačiu skambučiu, kuris leidžia žmonėms matyti ir aptarti verslo duomenis ar projektinius brėžinius tuo pačiu metu, skambinančio Nr.atpažinimas.

Transliaciniai tinklai – radijo ir televiz. tinklai. Svarbus bruožas – dažnesnis signalo perdavimas kabeliu negu oru. Pluoštinis-optinis kabelis gali persiusti didžiulį inf. kiekį, lyginant su beviele transliacija. Kabel.tel.gali pasiulyti žymiai daugiu kanalu, pateikiant aukštos kokybės vaizdus.

Vietiniai kompiuterių tinklai – nevisuomeninis inf.tinklas, kuriame nuoseklus duomenų perdavimas yra atliekamas nenaudojant jokių atminties įreng. ir išankstinių priemonių, norint tiesiogiai susisiekti su atskirais sistemos taškais, esančiais vartotojo patalpuose. Aukšta ryšio kokybė, sistemos savarankiškumas, decentralizuotas valdymas, asmeninė nuosavybė, nebrangi įranga. Jo dėka galimas įrenginių vietos keitimas to paties pastato ribose be naujo tinklo projektavimo. Svarbi savybė – dirbti iš karto kelių tarpusavyje nesusijusių programų ir skirtingų įv.kompiuterių tipų ryšių aplinkoje. Trukumai – suderinamumo ir sujung. problemos, poreikis integruoti, duomenų saugumo problemos

Platieji (globalus) komp.tinklai – telekomunikacijų tinklai, jungiantys geografiškai nutolusius mazgus, sukurti kaip ryšio pagrindas didelei paskirstytai organizacijai, gali buti skirti atitinkamiems specifiniams sandoriams ar veiklai aptarnauti (užsak.priim) Jie gali jungti darbo stotys ar terminal, t.p.vietinius tiklus.

Vertę didinantys tinklai – tai viešieji komerciniai duomenų tinklai, kurie “didina vertę”, perduodami duomenis ir suteikdami kreipimuosi į komerc.duomenų bazes bei programinę įrangą galimybes. Tai sudėtingos sistemos, naudojančios paketų komutavimo metodą tokių būdu, kad šie tinklai gali but prieinami iš daugelio tipų darbo stočių. Čia galima siusti duomenis tarp komp., esančių skirtinguose miestuose ar šalyse. VAN paslaugų sritis apima el.paštą ir kt.viešasias duomenų bazes. Skiriamos įstaigoms, kurioms reikalingos duomenų perdavimo paslaugas.

Telekomunikacijos standartai.
Leidžia praktiškai įdiegti ir naudoti tinklus su skirtingų gamintojų įranga, gali atmesti tam tikrus bruožus ar galimybes, kurios reikšmingos kokioje nors situacijoje, bet yra nesuderinamos su standartu, gali prieštarauti savybėms, kurias tam tikri gamintojai suteikė savo specifiniams gaminiams. Tai daro įtaką konkurencijai.
Faktiniai standartai yra atsirę kaip rezultatas fakto, kad produktas dominuoja atatinkamoje rinkoje.
Teisiniai standartai – pramoninių grupuų ar vyriausybės parengti standartai.
OSI etaloninis modelis–naud.kaip standartų apibrėž. pagrindas. Jis sukurtas tam, kad juo galima butu vadovautis kuriant standartus ryšių tinklinėse sistemuose nepriklaus. nuo technologijos, gamintojo ar šalies.Kiekviename lygyje standartai nusakomi – protokolu – tiksliai apibrėžtos taisyklės, kodai bei proceduros, skirtos įrenginiams sujungti ir duom persiusti tarp įrenginių. Atskiri protokolai apima tokius klausimus, kaip ryšio sudarymas, palaikymas bei nutraukimas, inf.paketų valdymas, klaidų kontrolė.

Internetas – susideda iš milžiniško skaič. vart, sujungtų mašinų, program.įrangos bei milžiniško kiekio inf, ir visa tai išbarstyta per visą pasaulį. Tai komutuojamu paketų perdavimo tinklas. Jo veikimo principas analogiškas pašto teikiamų pasl. principui. Pranešimai siunčiami nuo vienos tarpinės stoties kitai, kol galiausiai pasiekia adresatą. Siunčimo eigą apsprendžia maršrutizatoriai, kurie žino galutinį duomenų siuntimo adr ir nusprendžia, kur praneš turi buti perduodami eilinio persiuntimo žingsnio metu. Internet Protocol, rupinasi adresavimu, nurodo maršruzatoriui ką daryti su atėjusiais duom. Jam budinga tai, kad tinklu perduodama inf.suskaidoma paketais. Šį darbo valdo perdavimo kontrolės protokolas (TCP). Perduodama dalis inf. įdedama į TCP voką – inf. paketą su standartiniu apipavidalinimu, kurie sudedami į vieną bendrą voką ir atiduodami tinklui. Tinklo mazgas – gavėjas, naudodamis TCP progr. įranga, surenkaTCP vokus, išima iš jų duom.ir surušiuoja eilės tvarka. Jei kuris nors vokas pamestas, siuntėjui siunčiamas paklausimas pakartoti operaciją. Interneto adresas – tai Interneto Protokolo adresas, kuris susideda iš 4 skaitmenų, kur vienas yra <256, o vienas nuo kito atskirtas tašku. Adreso pradžia maršrutizatoriui nusako kuriai Int sryčiai priklauso siuntėjas, dešnysis nurodo tinką kurio komp turi gauti paketą.
Siekiant išvengti vardų pasikartojimo ir supaprestiti vardų atnaujinimo procesą, naudojama DNS – metodas naud. transliuoti srities simbolinį vardą į skaitmeninį adresą arba duomenų bazę, kuri tarpusavyje susieja simbolinius vardus su jų Int.adresais. DNS sistema padaro Internetą žymiai patogesni vartotojui, nes aperuojant ne adresais, o vardais, keisis ne vardas, o adresas, kompiuterį perkelus į kitą vietą.
Interneto ištekliai:
Ternet protokolas ir utilitos, leidžainčios susisiekti su kitu Internet kompiuteriu.
Failų persiuntimo protokolas, įgalintis persiusti failus
Elektroninis paštas e-mail, leidžiantis persiusti pranešimus
Naujenos, leidžiančios skaityti ir siusti pranešimus, kurie buvo atsiusti į bendrą “naujenų grupę”

Leave a Comment