Informacinės ir žinių visuomenės raida Lietuvoje

Turinys

1. Informacinės visuomenės samprata....................... 1
2. Bendra padėtis Lietuvoje............................. 2
3. Informacinės visuomenės plėtros valstybinis reguliavimas.......... 5
4. ES informacinės visuomenės kūrimo prielaidos................ 9
5. ES struktūrinių fondų parama informacinės visuomenės plėtrai......... 9
6. Valdžios dėmesys informatikai.......................... 10
7. Informacinės ir žinių visuomenės plėtra ..................... 11
8. Gyventojų kompetencijos IT srityje didinimas.................. 14
9. Skaitmeninis sklastas Lietuvoje......................... 14
10. E-Visuomenės saugumas:interneto turinio reguliavimas Europoje ir Lietuvoje..............................
16
11. Valstybinių institucijų kompiuterių tinklo plėtra ir tolesnė integracija į pasaulinį inetrneto tinklą............................
17
12. Valstybės institucijų programinės įrangos licencijavimas........... 18
13. Registru svarba.............................. 19
14. Elektroninio parašo infrastruktūros sukūrimas.................. 21
15. Rinkėjai galės balsuoti internetu........................ 26
16. Įprastas pažymių knygeles pakeis internetinės.................. 26
17. Išvados ir tikslas.............................. 27
18. Literatūra.............................. 29

Informacijos visuomenės sąvoka pirmą kartą buvo pristatyta septinto dešimtmečio pradžioje. Nuo to laiko daug diskutuojama, ką teechnologijos gali naudingo pasiūlyti visuomenei. Pastebima, kad informacinės visuomenės kūrimas didžiausios įtakos turi ekonomikos augimui. Stiprėja privatus verslas, kokybiškai gerėja ir gausėja valstybės viešosios paslaugos, auga nauja, išsimokslinusi ir daug naudingų žinių sukaupusi žmonių kartą, gebanti panaudoti ir taikanti žinias praktikoje. Stiprėjant ekonomikai – kyla pragyvenimo lygis, sukuriama daugiau darbo vietų, lengviau sprendžiamos socialinės problemos.
Dėl šių priežasčių dauguma užsienio valstybių, kurios informacinės visuomenės kūrimą jau įgyvendina praktikoje, ėmėsi ryžtingų veiksmų. Gerai žinomi JAV, Japonijos, Airijos pavyzdžiai, kuomet šių šalių vyriausybės deklaravo poolitinį pasiryžimą kurti ir vystyti žinių visuomenę, o ekonomikos plėtrą ėmė vystyti informacinių technologijų ir telekomunikacijų pagalba.
Žiniomis pagrįsta ekonomika tampa prioritetiniu Lietuvos siekiu. ES yra užsibrėžusi sukurti žinių visuomenę per artimiausią dešimtmetį; 2015 metais šioje srityje Lietuva gali būti pasiekusi panašų ly

ygį.

Valstybės informacinė kompetencija ir informacinis potencialas vis labiau lemia šalies pozicijas Europos, o ir viso pasaulio ekonominėje ir politinėje struktūroje. Vienas svarbiausių uždavinių – sukurti vyriausybę, kuri dirbtų geriau ir kainuotų mažiau, o veikla būtų orientuota ir nukreipta šalies gyventojams, tarnautų jų reikmėms ir gerovei. Šiame valstybės raidos etape atsiranda naujos prielaidos sujungti pozityvias informacijos ir komunikacijos technologijų galimybes su perspektyviais valstybės valdymo sprendimais, suteikti joms naujų galimybių erdvę. Kalbama apie efektyvios valstybės, kurioje veikia efektyvios organizacijos, grindžiančios savo veiklą moderniomis informacijos technologijomis, kūrimą.

Informacinė visuomenė – tai žinių visuomenė, atvira, išsilavinusi ir besimokanti visuomenė, kurios nariai gali bei sugeba visose savo veiklos srityse efektyviai naudotis tiek šalies, tiek pasaulio informacijos ištekliais, o valdžios institucijos užtikrina informacijos prieinamumą ir patikimumą, plėtoja šaalies informacinę struktūrą ir jos tarptautinę integraciją, vysto šalies švietimo sistemą, skatina mokslinius tyrimus ir jų rezultatų panaudojimą, rūpinasi šalies įvaizdžio formavimu ir pristatymu pasaulio visuomenei.
Kuriant informacinę visuomenę, šalies piliečiams sudaromos sąlygos ir galimybės visapusiškiau įgyvendinti savo sugebėjimus ir teises, tapti pilnaverčiais šiuolaikinio pasaulio visuomenės nariais, sėkmingai konkuruoti tarptautinėje darbo vietų rinkoje ir aktyviai panaudoti šiuolaikinių informacijos technologijų teikiamus privalumus. Informacinė visuomenė tampa liberalia hipermainų visuomene – piliečiams atsiranda puikios galimybės perduoti, priimti ir skirstyti žinių bei idėjų srautus.
Europos Są

ąjungos informacinės visuomenės plane „Europe’s rolling action plan for information society” pabrėžiama, kad informacinės visuomenės kūrime yra keturios pagrindinės kryptys:
1. Verslo aplinkos išplėtimas:
 telekomunikacijų rinkos liberalizavimas;
 vidaus rinkos demokratizavimas;
 mainų pramonėje skatinimas.
2. Investicijų skatinimas ir motyvavimas:
 vystoma žinių bazė – plečiamos paslaugos piliečiams, auga dėmesys elektroninei prekybai, plėtojamas įvairialypės įrangos (multimedijos) turinys;
 didinama mokymosi ir kvalifikacijos kėlimo apimtis;
 stengiamasi geriau panaudoti šalies informacijos išteklius ir tobulinti jų apsaugą.
3. Prioritetas piliečių poreikiams:
 gerinama vartotojų teisių apsauga;
 plečiamos viešojo sekretoriaus paslaugos;
 garantuojama skirtingų kultūrų plėtotė.
4. Tarptautinių informacijos mainų plėtojimas:
 tarptautinių taisyklių nustatymas įvertinant tarptautinius etalonus;
 bendravimo su kaimynais plėtojimas;
 besivystančiu šalių integracija.
Kiekvienos valstybės vyriausybės uždavinys – nustatyti šalies informacinės visuomenės plėtojimo prioritetus, sudaryti ir realizuoti įgyvendinimo planą, užtikrinti kiekvienos gyventojų grupės teisinę ir socialinę apsaugą informacinės visuomenės sąlygomis.Europos Sąjungoje kuriama atvira informacinė visuomenė. Siekiama, kad ji ateityje apimtų visą senąjį žemyną. Tai būtų tam tikra atsvara amerikietiškajam informacijos supergreitkeliui ir taip būtų galima jungtinėms pajėgoms sparčiau įveikti atsilikimą nuo JAV ir Japonijos. Informacinės visuomenės sukūrimas yra itin sudėtingas iššūkis Lietuvai, su kuriuo susitvarkyti galime tik sutelkus bendras pastangas, pasiekus plačių visuomenės sluoksnių sutarimą ir pasitelkus stiprią intelektualią politinę valią. Efektyvus ir konstruktyvus valstybės institucijų, verslo ir visuomeninių organizacijų bendradarbiavimas gali tapti ypač vertingu sudarant sąlygas visuomenei naudotis informacinės visuomenės privalumais ir mažinant informacinę atskirtį. Informacinės technologijos (IT) tapo svarbiausiu gl
lobalizacijos ir technologinės pažangos veiksniu, žinių visuomenės kūrimo instrumentu. Išsivysčiusių šalių nacionaliniame produkte sparčiai didėja informacinių produktų dalis. Europos Sąjunga, akcentuodama IT svarbą besiformuojančiai naujajai informacinei visuomenei ir siekdama spartinti ES technologinę pažangą, IT plėtrą paskelbė prioritetine šaka ir numatė didžiausias investicijas jų tyrimams, taikymams bei gamybai intensyvinti.

Bendra padėtis Lietuvoje:
Gamyba: Informacinių technologijų verslu užsiimančių įmonių skaičius siekia beveik tūkstantį, jose dirba daugiau nei 15 tūkstančių informatikos specialistų. IT produkcijos apimtys bei indėlis į Lietuvos ekonomiką tolydžio auga. Jau dabar dešimtys IT įmonių vykdo užsienio užsakymus, nemaža IT įmonių dalis yra bendros Lietuvos ir užsienio kapitalo įmonės. Svarbu, kad IT teikiamomis galimybėmis galėtų naudotis ne vien Lietuvos didžiųjų miestų, bet ir regionų gyventojai. Įvertinant esamą pasirengimą ir turimus mokslo taikomosios veiklos rezultatus, planuojama plėtoti IT produktų gamybą tokiomis kryptimis:
 išskirstytų ir mobilių informacinių sistemų projektavimas ir gamyba, federacinių duomenų bazių inžinerija;
 integruotų interneto, multimedia ir mobilių sistemų projektavimas ir gamyba;
 realaus laiko sistemų projektavimas ir gamyba;
 E-verslo technologijų plėtra;
 programų sistemų inžinerija;
 mikrosistemų projektavimas;
 modeliavimo, aukšto našumo skaičiavimų ir skaičiuojamosios inžinerijos informacinių technologijų plėtra;
 sprendimų priėmimo metodai informacinėse technologijose;
 E-mokymo plėtra;
 žinių visuomenės technologijos;
 lietuvių kalba ir kultūra informacinėse technologijose.
Mokslas:

Lietuvos mokslo ir studijų institucijose dirba daugiau nei 300 IT mokslo darbuotojų. Didžiausią potencialą IT mokslinių tyrimų srityje turi Kauno technologijos universitetas, Vilniaus universitetas, Matematikos ir in

nformatikos institutas ir Vilniaus Gedimino technikos universitetas. Šioje srityje taip pat dirbama Vytauto Didžiojo, Vilniaus pedagoginis, Klaipėdos ir Šiaulių universitetuose. Mokslinius tyrimus vykdo daugiau nei 30 habilituotų mokslų daktarų ir apie 150 mokslų daktarų. Informatikos inžinerijos bei informatikos mokslo kryptyse studijuoja daugiau nei 100 doktorantų.. Vykdomi moksliniai tyrimai apima programinės įrangos kūrimo metodus ir techninės įrangos projektavimo technologijas. Tačiau kol kas mokslo rezultatų taikymas IT gamybos plėtrai Lietuvoje nėra pakankamas. Žymiai daugiau šalyje gautų mokslinių rezultatų pritaikoma užsienyje.
Studijos:

Šiuo metu Lietuvoje universitetinėse aukštosiose mokyklose kasmet parengiama po 700 IT specialistų, studijuoja maždaug 5 tūkst. studentų. Kolegijose studijuoja daugiau kaip 1000 studentų. Informatikos doktorantūros studijos vyksta universitetinėse aukštosiose mokyklose ir Matematikos ir informatikos institute. Aukštosiose mokyklose rengiamų IT specialistų skaičius yra per mažas, IT specialistų stygius ypač jaučiamas regionuose, o dalis Lietuvos specialistų išvyksta į Vakarus. Siekiant mažinti protų nutekėjimą, būtina kurti gerai apmokamas darbo vietas Lietuvoje.
Darbdavių nuomone, iki 2005 m. planuojamas informatikų poreikio padidėjimas 3,47 karto, o 2010 m. – 5,21 karto. Pagal “Informatikos ir informacinių technologijų specialistų rengimo programos” prognozes rengiamų IT specialistų skaičius per artimiausius 4-5 metus turėtų padidėti daugiau nei 1,5 karto. Siekiant užtikrinti IT specialistų rengimo kiekybinę ir kokybinę pažangą, numatoma stiprinti IT specialistų rengimo bazę ir mokslo-pedagoginių darbuotojų potencialą, intensyvinti studijas tradicinėmis formomis, taip pat išplėtoti naujas, paremtas kvalifikacijos tobulinimu, tęstiniu ir nuotoliniu mokymu bei perkvalifikavimu.

Kompiuterinis raštingumas:
Vienas pirmųjų žingsnių kompiuterizuojant mokyklas – tai visiems švietimo darbuotojams – nuo ministro iki mokytojo – įgyti kompiuterinį raštingumą.

Mokytojas turės nuolat tobulinti savo kvalifikaciją. Informacinėje visuomenėje akcentuojamas poreikis visą gyvenimą mokytis. Daugelį tai gąsdina ir neramina. Ši tezė turi būti diegiama ir mokiniams – šiuolaikiniam pasauliui sparčiai kintant, jų laukia daug naujovių, kurias reikės išmokti naudoti, taikyti ir valdyti.

Elektroninis komunikavimas atveria daug galimybių. Tai:
o nuotolinis mokymas (studentas ir dėstytojas bendrauja internete);
o teledarbas (darbo vieta perkeliama į namų aplinką);
o virtualus bendravimas (bendraujama naudojant elektroninės komunikacijos priemones);
o telemedicina (toli gyvenantį pacientą konsultuoja medicinos centre esantis specialistas);
o elektroninė spauda (per internetą tampa pasiekiami įvairiausi periodiniai leidiniai);
o elektroninės bibliotekos (per internetą pasidaro prieinama literatūra iš šalies bei užsienio bibliotekų).

Kompiuterinio raštingumo lygis vis dažniau ma¬tuo¬jamas ECDL programos žinojimu, tačiau daug dir¬ban¬čių kompiuteriu žmonių operuoja žiniomis, kurios yra ne ECDL programos rėmuose, tas jiems netrukdo ir jų negalima laikyti neraštingais. Kompiuterinio neraštin¬gu¬mo likvidavimo programa Lietuvoje vyksta paten¬ki¬na¬mai, didžiausią dėmesį fokusuojant į besimokančiųjų pa¬sluoksnį. Kiekvienais metais valstybė ir kiti fondai skiria pa¬kankamai dideles lėšas mokykloms ir kiekvienais me¬tais didelis jaunų “raštingų” žmonių skaičius įsilieja į veik¬lųjį visuomenės pasluoksnį, pakeisdamas išeinančius į pensiją. Pastarųjų sąskaita didėja “raštingų” pensijinio am¬žiaus žmonių skaičius. Tai iliustruoja kompiuterinio raštin¬gumo kreivės pav. 1. Didelę dalį Lietuvos gyven¬to¬jų sudaro kaimo žmonės, kurie pastebimai lėčiau kyla kom¬piuterinio raštingumo laiptais, tačiau kompiuteris kai¬me nebėra nežinomas. Jis pasiekiamas per kaimo mo¬kyk¬las, bibliotekas, kultūros namus, pažangius ūkinin¬kus, kurie jau pradeda naudoti jį savo profesinėje veik¬lo¬je. 13% Lietuvos gyventojų bedarbiai. Jų kompiuterinis raš¬tin¬gumas keliamas įvairiuose kursuose, finansuojant val¬stybės, privatiems ir užsienio fondams.

1 pav. Tikėtinas kompiuterinio raštingumo lygio kilimas Lietuvos visuomenėje

Informacinės visuomenės plėtros valstybinis reguliavimas

1989 m. Lietuvoje sukurtas ir pagamintas pirmasis asmeninis kompiuteris.

1991 m. kovo 29 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutarė įsteigti Lietuvos informatikos tarybą ir pavesti jai vykdyti valstybinės informacijos politikos eksperto funkcijas.

1991 m. spalio 3 d. Įsteigta Lietuvos Respublikos ryšių ir informatikos ministeriją. Įkurta bendrovė “Omnitel”; Įrengtas pirmasis Lietuvoje X.25 palydovinio ryšio kanalas tarp Oslo Universiteto ir Matematikos informatikos instituto Vilniuje. Veiklą pradėjo LITNET – Lietuvos mokslo, studijų ir kitų pelno nesiekiančių organizacijų asociacija; LITNET – Lietuvos Mokslo ir Studijų kompiuterių tinklas teisėtai vadinamas Interneto pradininku Lietuvoje Pradėtas informacijos visuomenės plėtros projektas “Lietuva 2000”.

1992 m. kovo 25 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutarė pradėti nacionalinės informacinės infrastruktūros sukūrimo ilgalaikį projektą “Lietuva 2000”.
1992 metai – įsteigta Ryšių ir informatikos ministerija.

1994 m. Lietuvoje pradėtos teikti komercinės bevielio interneto paslaugos.

1995 m. gegužės 5 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybė įpareigojo Ryšių ir informatikos ministeriją parengti Lietuvos Respublikos Vyriausybės administracinės informacinės sistemos (VADIS) projekto techninio-ekonominio pagrindimo medžiagą, techninę užduotį ir realizavimo darbų planą.

1995 m. spalio 24 d. Pradėjo veikti “Bitės GSM” tinklas, mobliliojo ryšio tinklas dengė Vilnių ir Kauną.

1995 m. rugsėjo mėn. Įkurta informacinių technologijų, telekomunikacijų ir raštinės įrangos įmonių asociacija “Infobalt”.

1996 m. Prasidėjo Lietuvos švietimo įstaigų kompiuterizavimas. IBM korporacija šiems darbams paskolino 7mln. USD

1997 m. gruodžio 23 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutarė pavesti Ryšių ir informatikos ministerijai parengti Informacinės visuomenės kūrimo Lietuvoje programą, suderintą su atitinkamomis Europos Sąjungos nuostatomis.

1998 m. vasario 1 d. įvedami nauji ryšio paslaugų tarifai, “Lietuvos telekomas” apmokestina vietinius telefono pokalbius; Panaikinta Ryšių ir informatikos ministerija; Švietimo įstaigų kompiuterizavimui Vyriausybė skiria 1,6mln. litų;

1998 m. gegužės 25 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutarė sudaryti nuolatinę informacinės visuomenės komisiją.

1998 metai – panaikinta Ryšių ir informatikos ministeriją, valstybės valdymo funkcijos ryšių srityje perduotos Susisiekimo ministerijai, informatikos srityje – Valdymo reformų ir savivaldybių reikalų ministerijai.

1999 m. Švietimo įstaigų kompiuterizavimui lėšų neskiriama visai;

1999 m. spalio 22 d. Vilniuje, spalio mėnesį įvyksta pirmoji tarptautinė mokslinė – proktinė konferencija “Informacinė visuomenės 1999”;

1999 m. spalio 23 d. Pagrindinės parlamentinės partijos ir pasirašo memorandumą “Dėl informacinės visuomenės sukūrimo Lietuvoje”;
2000 metų pabaiga – panaikinta Valdymo reformų ir savivaldybių reikalų ministeriją, valstybės valdymo funkcijos informatikos srityje perduotos Vidaus reikalų ministerijai.

2000 m. vasario mėn. Bendrovė “Omnitel” įdiegia GPRS technologiją. Lietuva tapo pirmąja Rytų Europos valstybę, kurioje galima naudotis GPRS paslaugomis;

2000 m. liepos 11 d. Priimtas Elektroninio parašo įstatymas.

2000 m. lapkričio 6 d. E-Vyriausybės darbo grupė pristatė Ministrui Pirmininkui Vyriausybės ir kitų vykdomosios valdžios institucijų tinklapių ir e-Vyriausybės koncepcijas.

2000 m. gruodžio 5 d. Lietuvos Respublikos Seimas nutarė sudaryti nuolatinę Seimo Informacinė visuomenės plėtros komisiją.

2000 m. rugsėjo 22 d. įsteigta UAB “Rinkis pats” – pirmoji Lietuvoje elektroninė bendrovė;

2001 m. sausio 15 d. Lietuvos Respublikos Seimo valdyba nusprendė sudaryti darbo grupę Nacionalinei informacinės visuomenės plėtros strategijai kurti.

2001 m. vasario 26 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutarė įsteigti Informacinės visuomenės plėtros departamentą prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos.

2001 m. vasario 27 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutarė sudaryti tarpžinybinę Informacinės visuomenės plėtros komisija.

2001 m. vasario 28 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybė patvirtino Lietuvos nacionalinės informacinės visuomenės plėtros koncepciją.

2001 m. kovo 7 d. Lietuvos Respublikos Prezidentas pasirašė dekretą dėl Lietuvos žinių visuomenės tarybos prie Lietuvos Respublikos Prezidento sudarymo.

2001 m. kovo 14 d. Darbo grupė E-Valdžios koncepcijai patikslinti Lietuvos Respublikos Vyriausybei pateikė patikslintą e-Valdžios koncepciją.

2001 m. balandžio 20 d. Įvyko Informacinės visuomenės plėtros komisijos sudarytos Lietuvos Respublikos Vyriausybės posėdis.

2001 m. balandžio 26 d. Seimo narys Andrius Kubilius pateikė Seimui rezoliuciją dėl žinių visuomenės ir žinių ekonomikos plėtros Lietuvoje prioritetinių darbų.

2001 m. gegužės 24 d. Seimas priėmė rezoliuciją “Dėl žinių visuomenės ir žinių ekonomikos plėtros Lietuvoje prioritetinių darbų”.

2001 m. birželio 25 d. LR Vyriausybė pritarė Elektroninio verslo koncepcijai

2001 m. liepos 5 d. LR Vyriausybė patvirtino Informacinės visuomenės plėtros komiteta
2001 metų vidurys – įkurtas Informacinės visuomenės plėtros komitetas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Susisiekimo ministerija ir Vidaus reikalų ministerija įpareigotos perduoti Komitetui informacijos technologijų ir telekomunikacijų reguliavimo bei informacinės visuomenės plėtros koordinavimo funkcijas.
Pilietinių funkcijų kompiuterinis vykdymas

Pilietinių funkcijų kompiuterinis vykdymas – yra viena iš uždavinio suteikti visiems piliečiams galimybę nau¬dotis informacinių technologijų pranašumais kasdie¬nė¬je veikloje dalių. Tai labai svarbi informacinės vi¬suomenės plėtros kryptis, tuo kad tokios funkcijos kaip mo¬kesčių mokėjimas, įvairios pažymos, valstybinių spren¬dimų svarstymai, nuomonių pateikimas ir t.t. yra bū¬tini pilietinėje visuomenėje, bet jie yra nepaprastai imlūs laikui ir pinigams. Šiuolaikinės technologijos lei¬džia visuomenę kilsterėti ant aukštesnės pakopos, tačiau dabar¬tiniu metu šis procesas juda kur kas lėčiau negu kompiuterinio raštingumo likvidavimas. Galima tvirtinti, kad Lietuva pilietinių funkcijų kompiuterinio vykdymo fronte tebėra “nuliniame” lygyje. Pamatas šioje kryptyje dedamas. Jį sudaro kompiuterinis raštingumas ir fizinis tokių funkcijų atlikimo galimybių įgyvendinimas.

Tačiau revoliucijos tikėtis nereiktų: didelės Lie¬tu¬vos dalies kompiuterinis neraštingumas per artimiausius me¬tus nebus likviduotas, o pilietines funkcijas tenka at¬lik¬¬ti visiems, įskaitant ir pensijinio amžiaus žmones. Fi¬zi¬¬nis galimybių įgyvendinimas (“e-valdžios” sukūrimas) yra tik vyriausybės strateginiuose planuose, todėl re¬a¬liai šia¬me dešimtmetyje didesnių pakitimų tikėtis ne¬ga¬li¬ma.

Profesinės kompetencijos problema keliama ir nag¬rinėjama plačiai. Tačiau šiuo metu būtina taip pat plačiai kelti ir nagrinėti profesinės kompiuterinės kom¬pe¬ten¬ci¬jos problemą. Koks geras bebūtų savo srities specialistas – va¬do¬vas, inžinierius, ekonomistas, buhalteris ir t.t., jis gali prisitaikyti dirbti modernioje kompiuterizuotoje or¬ga¬ni¬za¬cijoje tik tokiu atveju, jeigu 1) jis bus kompiu¬te¬riš¬kai raštingas; 2) jis mokės dirbti su jo specialybei skir¬ta kom¬piuterine technika ir pro¬gra¬mo¬mis, kurių neapima kompiuterinio raštingumo sąvoka. Taigi, profesinę kom¬piuterinę kompetenciją galima api¬brėžti taip: tai pro¬fe¬sinė kompetencija plius kompiu¬te¬rinis raštingumas, plius profesinės kompetencijos reali¬za¬cija kompiuteriu.

Analitikų darbuose parodyta kaip vystėsi infor¬ma¬cinės technologijos pastaraisiais dešimtmečiais, ir tai yra akivaizdi iliustracija, kaip turėjo vystytis profesinė kom¬pe¬tencija besivystančioje informacinių technologijų ter¬pėje, nuo skaičiuojamųjų programų iki grupinio darbo sis¬temų. Lietuvoje profesinė kompiuterinė kompetencija ug¬doma maždaug nuo 1990-jų, kai rinkoje pasirodė pir¬mie¬ji personaliniai kompiuteriai. Daugelis tuomet dar pajė¬gių įmonių keitė didelius ES klasės ir mini SM kla¬sės kompiuterius personaliniais kompiuteriais ir jų tink¬lais, samdė programuotojus kurti naują programinę įran¬gą ir mokino savo darbuotojus dirbti kompiuterizuotose darbo vietose. Tai galima laikyti kompiuterinės kompe¬ten¬cijos ugdymo pradžia. Praėjęs dešimtmetis išaugino ne¬mažai profesionaliai vykdančių savo pareigas kompiu¬te¬riu, tačiau šis procesas vyksta ir vyks nuolat. Tai lemia kelios priežastys. Pirma, kompiuterinis neraštingumas ne¬likviduotas. Antra, į veiklųjį visuomenės pasluoksnį įsiliejanti jaunoji karta turi pakankamą kompiuterinį raš¬tin¬gumą, tačiau neturi pakankamo profesinio išsilavi¬nimo, jis įgyjamas tik dirbant. Trečia, sąvoka “profesinė kom¬piu¬terinė kompetencija” kinta, vystantis informa¬ci¬jos technologijoms: šiandien nebepakanka vakarykščių ži¬nių, rytoj nebepakaks šiandieninių. Norint išlaikyti pa¬kan¬kamą profesinę kompiuterinę kompetenciją teks mo¬ky¬tis nuolat, keliant savo kvalifikaciją. Tačiau profesinė kompiuterinė kompetencija gali būti pradėta ugdyti uni¬ver¬sitetuose ir kolegijose, be to jos daigai pradeda rastis ir Lietuvos kaimo išsilavinusių ūkininkų pasluoksnyje. Pateiksime samprotavimus apie profesinės kompiu¬te¬rinės plėtros tendencijas Lietuvoje. Pirmosios įmonės apie 1990 metus, įsidiegusios personalinius kompiu¬te¬rius ir jų tinklus, išaugino nedidelį skaičių tokių specia¬lis¬tų. Per kitus 10 metų daugelis įmonių perėjo prie kom¬piu¬terizuotos apskaitos. Atitinkamai padidėjo ir darbuo¬to¬jų, turinčių pakankamą kompiuterinę kompetenciją, skai¬čius. Tačiau sunku kiekybiškai tiksliai įvertinti profe¬sinės kompiuterinės kompetencijos lygį, tam rei¬kė¬tų atskiros studijos. 2 paveiksle parodytos dvi hipo¬te¬ti¬nės pro¬fe¬sinės kompiuterinės kompetencijos kreivės. Vi¬di¬nė krei¬vė atspindi profesinės kompiuterinės kom¬pe¬tencijos lygį įvairiuose visuomenės sluoksniuose pir¬mai¬siais kom¬piu¬terizavimo metais. Šios kreivės pobūdis ro¬do ne¬di¬delį skaičių žmonių aktyviajame pasluoksnyje, turin¬čių pa¬kankamą profesinę kompiuterinę kompetenci¬ją. Išori¬nė kreivė atspindi ribas, kurias turėtų pasiekti profesinė kompiuterinė kompetencija išvystytos infor¬ma¬ci¬nės vi¬suo¬menės sąlygomis. Kaip parodyta paveiks¬le, ši kreivė api¬ma daug platesnį visuomenės sluoksnį, ir taip yra dėl to, kad organizacijose daugėja kompiuterių, pro¬fesijai ati¬tinkamos programinės įrangos bei gilėja specialistų kompiuterinis parengimas. Tačiau yra ribos. Be¬simo¬kan¬čio jaunimo profesinė kompiuterinė kompe¬ten¬cija gali at¬si¬rasti tik tada, kai jie įgis profesinę kom¬pe¬tenciją; gi, pa¬gyvenusių žmonių, išeinančių iš akty¬vaus visuomenės pa¬sluoksnio, profesinė kompiu¬te¬ri¬nė kom¬pe¬tencija san¬ty¬kinai mažėja laikui bėgant, nes jie aktyviai neda¬ly¬vauja nei keliant profesinę, nei kompiute¬ri¬nę kompeten¬ci¬ją.

Įvertinant šias tris žinių visuomenės plėtros kryptis, galima reziumuoti taip:
1. Kompiuterinio neraštingumo likvidavimo pro¬ble¬ma, tai tik pirmasis ir būtinas žingsnis į informacijos vi¬suomenę. Pilietinių funkcijų kompiuterinis vykdymas ir pro¬fesinė kompiuterinė kompetencija reikalauja kur kas gilesnio šiuolaikinių informacijos technologijų pažinimo bei manipuliavimo informacijos resursais įgūdžių.
2. Pilietinėms funkcijoms kompiuterizuoti (e-val¬džiai įgyvendinti) ir profesinei kompiuterinei kompe¬ten¬ci¬jai būtinas informacinis raštingumas, t.y. sugebėjimas pa¬čiam apibrėžti savus informacinius poreikius, mokėti veiks¬mingai ir efektyviai naudotis kompiuteriniais in¬for¬macijos šaltiniais, sugebėti pačiam kurti ir tvarkyti savus informacijos šaltinius, sugebėti panaudoti informaciją savo tikslams siekti, suvokti ekonominius, teisinius so¬cia¬linius bei etinius informacijos gavimo ir panaudojimo klau¬simus.
3. Visuomenės informaciniam raštingumui ugdyti ir realizuoti būtinos technologijos ir priemonės, kurioms kur¬ti ir vystyti reikalingos kompiuterinės instrumentinės priemonės, informacijos technologijų specialistai, palan¬ki valstybės ir visuomenės aplinka bei abipusis jų suinte¬re¬suotumas.

2 pav. Numatomas profesinės kompiuterinės kompetencijos vystymasis
Informacinės visuomenės kūrimo prielaidos

Valstybės informacinė kompetencija ir informacinis potencialas vis labiau lemia šalies pozicijas tiek Europos, tiek viso pasaulio ekonominėje ir politinėje struktūroje. Kaip teigiama eEuropa2005 Veiksmų plane, „Informacijos visuomenė turi didžiulį nepanaudotą potencialą gerinti gyvenimo produktyvumą ir kokybę. (.) Vystymasis atveria ženklias ekonomines ir socialines galimybes. Naujos paslaugos, taikomieji sprendimai ir turinys sukurs naujas rinkas ir suteiks naujas priemones leidžiančias didinti produktyvumą ir per tai – augimą ir užimtumą visoje ekonomikoje. Jis taip pat sudarys sąlygas piliečiams patogiau pasiekti informacijos ir ryšių priemones.“
ES struktūrinių fondų parama informacinės visuomenės plėtrai
Informacinės visuomenės plėtros komitetas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės yra paskirtas būti tarpine institucija, o Centrinė projektų valdymo agentūra – įgyvendinančiąja institucija, administruojant BPD 3.3 priemonę „Informacinių technologijų paslaugų ir infrastruktūros plėtra“.
Iš viso 2004-2006 m. informacinės visuomenės plėtros projektams numatyta skirti daugiau nei 217 mln. litų iš Europos regioninės plėtros fondo ir bendrojo nacionalinio finansavimo lėšų, kurios bus įsisavinamos iki 2008 m. pabaigos.
Šalies strateginiame dokumente ES struktūrinių fondų paramai gauti – Lietuvos 2004-2006 m. bendrajame programavimo dokumente (BPD) – nurodama, kad paramos informacinių technologijų ir infrastruktūros plėtrai tikslas yra sukurti būtinas sąlygas informacinės, žinių visuomenės plėtrai, kuri paskatintų šalies ekonomikos augimą, suteiktų galimybę žmonėms naudoti informacines technologijas (IT) įvairiose gyvenimo srityse ir kartu populiarintų mokymąsi visą gyvenimą. Konkretūs paramos tikslai: plėtoti elektroninę demokratiją, mažinti viešojo administravimo sąnaudas, pritaikyti informacines technologijas vietinių Lietuvos vartotojų poreikiams, pateikiant išsamią ir aktualią informaciją lietuvių kalba, sudaryti sąlygas visiems šalies gyventojams naudotis IT ir informacijos ištekliais ir kt.
2004 m. liepos 16 d. Informacinės visuomenės plėtros komitetas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir viešoji įstaiga Centrinė projektų valdymo agentūra paskelbė kvietimus teikti paraiškas dalyvauti konkurse ES struktūrinių fondų finansinei paramai gauti „Elektroninė infrastruktūra“, „Elektroninė valdžia ir elektroninės paslaugos“ bei „Parama projektams parengti“.
Valdžios dėmesys informatikai
Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, vykstančios permainos sparčiai keičia valstybės valdymą, rinkos, darbo vietų, namų ūkio ir laisvalaikio aplinką, sudaro sąlygas atsirasti naujo tipo – virtualiųjų įmonių, elektroninio viešojo administravimo, darbo, mokymosi ir kultūros plėtros – galimybėms. Ypač didelę reikšmę įgyja informuotumas, kompetencija, gebėjimas naudotis informacinių technologijų teikiamomis paslaugomis.
Šios ypatybės skatina permainas, nes jos yra gyvenimo kokybės ir socialinės gerovės kūrimo, kultūros vertybių ir kalbos išsaugojimo laidas, ūkinės veiklos katalizatoriai, demokratijos plėtros, bendradarbiavimo regionų ir valstybių lygiu, valstybės valdymo pagalbininkai.
Kaip viena iš svarbių valstybės ir savivaldybių misijų sudarant sąlygas informacinės visuomenės plėtrai nurodoma „modernizuoti valstybės valdymą, tam panaudojant kompiuterizuotus informacijos šaltinius, sukuriant tinkamą teisinę aplinką, plėtojant elektroninę valdžią“.
Siekiant modernizuoti valstybės valdymą, reikia išspręsti šiuos uždavinius:
 sukurti integralią valstybės registrų sistemą, skirtą įstatymuose nustatytų objektų registravimui, apskaitai, registravimo duomenų teikimui;
 suderinti oficialiosios informacijos šaltinių formavimo, funkcionavimo ir sąveikos teisinę bazę;
 sukurti modernių informacinių technologijų naudojimu pagrįstas priemones, padedančias Lietuvos Respublikos Vyriausybei, ministerijoms, valstybinės valdžios ir valdymo institucijoms vykdyti joms skirtas funkcijas, sukūrus svarbiausiųjų valstybės funkcijų vykdymo duomenų tvarkymo informacines sistemas;
 sukurti bendrą valstybės ir savivaldybių institucijų informavimo sistemą, nustatyti gyventojų ir privataus sektoriaus informavimo tvarką, įgyvendinti “vieno langelio” principą;
 sudaryti sąlygas sukurti ir įdiegti bendrą elektroninio asmens identifikavimo ir socialinių duomenų (socialinio ir sveikatos draudimo) sistemą, atitinkančią Europos Sąjungos reikalavimus;
 sujungti valstybinius ryšio ir duomenų perdavimo tinklus, sukurti integruoto tinklo valdymą.

Valstybės investicijos į informacinės ir žinių visuomenės sektorių nuosekliai auga. Nuo 2000 m. investicijos išaugo 5 kartus ir šiemet siekia 111 mln.Lt.
Valstybės institucijų vykdytos priemonės informacinės visuomenės plėtros srityje atsispindi pagrindinių informacinės visuomenės plėtros rodiklių dinamikoje. Internetu 2003 m. naudojosi daugiau nei ketvirtadalis visų 15-74 metų amžiaus gyventojų, kompiuterį turėjo kas penktas Lietuvos namų ūkis.
Paminėtina, kad Vyriausybė kartu su Tarptautine informacijos apdorojimo federacija bei Tarptautine telekomunikacijų sąjunga Vilniuje organizavo pirmąjį pasaulinį informacinių technologijų forumą WITFOR, kuriame dalyvavo 72 pasaulio valstybių atstovai. Lietuvos pasiekimai informacinės visuomenės plėtros srityje buvo pristatyti Pasaulio viršūnių susitikime informacinės visuomenės klausimais, vykusiame 2003 m. gruodžio mėn. Ženevoje.
2003 m. patvirtintas Elektroninės valdžios koncepcijos įgyvendinimo priemonių planas, nustatantis priemones, atsakingas institucijas, lėšas, įgyvendinant Elektroninės valdžios koncepcijoje nustatytus tikslus ir uždavinius.
Plėtojant valstybės ir privataus verslo bendradarbiavimą viešos interneto prieigos kūrimo srityje, Vidaus reikalų ministerija ir verslo aljansas “Langas į ateitį” 2003 m. įsteigė 100 viešų interneto centrų, kuriuose šalies gyventojams sudarytos sąlygos nemokamai naudotis internetu. Be to, 2003 m. Informacinės visuomenės plėtros komitetas kartu su Vidaus reikalų ministerija pradėjo įgyvendinti projektą “Kaimiškų vietovių interneto prieigos taškų steigimas”, finansuojamą iš 2003 metų PHARE socialinės ekonominės sanglaudos programos, kurio tikslas – įsteigti 300 interneto prieigos taškų kaimiškose Lietuvos vietovėse.

Informacinės ir žinių visuomenės plėtra

Siekiant koordinuoti informacinės visuomenės plėtrą ir konkrečių jos priemonių įgyvendinimą, parengta Informacinės visuomenės plėtros koordinavimo metodika, nustatanti informacinės visuomenės plėtros planavimo ir stebėsenos tvarką, sudarytas Lietuvos informacinės visuomenės detalusis planas, kuriame numatyti pagrindiniai valstybės institucijų metų darbai informacinės visuomenės plėtros srityje.
Kad moksleiviams būtų sudarytos sąlygos mokykloje įgyti reikiamų informacinėmis technologijomis grindžiamų žinių, šalies mokyklose įrengtos 364 naujos kompiuterių klasės, nupirkta antivirusinės programinės įrangos licencija visoms mokykloms, įsigyta įvairių lietuviškų kompiuterinių mokymo priemonių. Užtikrinant informacinių technologijų specialistų su aukštuoju išsilavinimu rengimą, pakankamą nuolat didėjančiam jų poreikiui tenkinti, ir visų specialistų su aukštuoju išsilavinimu išprusimą informacinių technologijų srityje, parengta informatikų ir informacinių technologijų specialistų rengimo 2002–2004 metų programa, toliau plėtota visų šalies aukštųjų mokyklų informacinių technologijų bazė (2002 metų pabaigos duomenimis, vienas kompiuteris teko maždaug 20 studentų). Kad valstybės tarnautojai kuo greičiau įgytų kompiuterinio raštingumo pagrindus, parengtas Valstybės ir savivaldybių tarnautojų kompiuterinio raštingumo standarto projektas ir Tipinės kompiuterinio raštingumo mokymo programos projektas. Šių projektų nuostatos įtrauktos į Vyriausybės patvirtintą Valstybės tarnautojų mokymo 2002–2006 metų strategiją.
Įgyvendinant valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų viešųjų paslaugų teikimo kompiuteriniuose tinkluose piliečiams ir įmonėms sistemą, veikiančią „vieno langelio“ principu, parengta ir patvirtinta Elektroninės valdžios koncepcija, kurios tikslas – didinti vykdomosios valdžios sprendimų priėmimo skaidrumą, pasinaudojant informacinių technologijų teikiamomis galimybėmis, teikti visuomenei, verslo subjektams ir institucijoms geresnes viešąsias paslaugas ir informaciją.
Vykdant valstybės institucijų kompiuterių tinklo (toliau vadinama – VIKT) darbus, parengti investiciniai projektai („Miestų ir rajonų savivaldybių prijungimas prie saugaus valstybinio duomenų perdavimo tinklo“, „Saugaus valstybinio duomenų perdavimo tinklo sukūrimas VIKT pagrindu“, „Aukštos greitaveikos VIKT tinklo segmentas Vilniuje”). Toliau vykdant programinės įrangos licencijavimo valstybės institucijose darbus, nupirktos valstybės institucijoms skirtos licencijos antivirusinei programinei įrangai ir lokalizuotai standartinei biuro programinei įrangai. Plėtojant valstybės institucijų kompiuterių tinklą (VIKT), nupirkta įrangos, kurios reikia VIKT tinklo pagrindinių komunikacijų mazgų ir monitoringo sistemai išplėsti, įgyvendintas perėjimo prie Ipv6 standarto interneto protokolo bandomasis projektas. Atsižvelgiant į vietinės valdžios vaidmens svarbą elektroninės valdžios plėtrai, Jurbarko rajono savivaldybėje įgyvendintas bandomasis projektas „Skaitmeninės bendruomenės sukūrimas“, parengtos rekomendacijos dėl elektroninių paslaugų plėtros kitose Lietuvos savivaldybėse.
Siekiant standartizuoti valstybės institucijų interneto svetaines, užtikrinti jų funkcionalumą, jose pateikiamos informacijos aktualumą, patikimumą ir paieškos galimybes, parengtas Vyriausybės nutarimo dėl bendrųjų reikalavimų valstybės institucijų interneto svetainėms projektas.
Tobulinant valstybės administravimą ir kuriant bendrą valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų informavimo sistemą pagal ES reikalavimus, buvo atlikta apskričių viršininkų administracijų informacinių sistemų techninės ir programinės įrangos analizė, parengti informacinių sistemų plėtros investiciniai projektai techninei ir programinei įrangai atnaujinti („Apskričių viršininkų administracijų tarnybinių tinklo stočių atnaujinimas“, „Apskričių viršininkų administracijų taikomosios programinės įrangos atnaujinimas“, „Apskričių viršininkų administracijų kompiuterinės įrangos atnaujinimas“ bei „Apskričių viršininkų administracijų aprūpinimas Navision Financials (Windows) programine įranga“).
Skatinant gyventojų kompetenciją informacinių technologijų srityje, valstybės institucijų ir verslo bendradarbiavimą, tarp Vidaus reikalų ministerijos ir verslo aljanso „Langas į ateitį“ 2002 m. gruodžio 11 d. pasirašyta bendradarbiavimo sutartis, kurios pagrindu bus kuriama bendra viešųjų interneto prieigos centrų strategija ir koordinuojami šių centrų steigimo planai.
Siekiant sparčiau plėtoti Lietuvos viešųjų informacinių konsultacinių centrų tinklą, parengtas ir nuo 2003 metų bus pradėtas įgyvendinti PHARE projektas „Interneto prieigos taškai kaimo vietovėse“. Šio projekto numatoma finansinė vertė – 3,15 mln. eurų; projektas skirtas 300 interneto prieigos taškams įsteigti kaimo vietovėse, įskaitant infrastruktūros sukūrimą, mokymo priemonių parengimą, gyventojų mokymą ir atitinkamų elektroninių paslaugų kūrimą.
Siekiant spartinti inovacinius procesus, dalyvauti integracijos ir globalizacijos procesuose, tarpvalstybinėse programose ir renginiuose, Lietuva nuo 2001 metų kartu su kitomis valstybėmis kandidatėmis dalyvauja vykdant eEurope+ veiksmų planą (informacinės visuomenės plėtra valstybėse kandidatėse į ES). 2002 metų birželį buvo pristatyta eEurope+ pirmoji pažangos ataskaita, kuri pripažinta kaip viena iš geriausiųjų. 2002 metais parengti ir patvirtinti dokumentai, kurių reikia Lietuvai prisijungti prie vienos iš Europos Bendrųjų programų –eContent (programa Europos skaitmeniniam turiniui kurti ir naudoti globaliuose tinkluose, lingvistinei įvairovei informacinėje visuomenėje skatinti).
Siekiant suderinti Lietuvos teisės aktus su ES standartais ir reikalavimais saugumo ir „bendrosios teritorijos“ apsaugos srityje, vykdant PHARE Dvynių projektą „Šengeno acquis priėmimas ir įgyvendinimas, įkuriant Nacionalinę Šengeno informacinę sistemą“, sukurta ir įdiegta Nacionalinė ieškomų objektų informacinė sistema, kuri Lietuvos teisėsaugos institucijų informacines sistemas suderino su Šengeno konvencijos nuostatomis. Patvirtintas Nacionalinio Šengeno acquis priėmimo veiksmų priemonių planas.
Sprendžiant šalies informacijos rinkimo ir tvarkymo klausimus, parengta ir Vyriausybės patvirtinta Valstybės registrų integralios sistemos kūrimo strategija, Valstybės registrų integralios sistemos kūrimo strategijos įgyvendinimo priemonių plano projektas, sukurta valstybės registrų sąrašo duomenų bazė.
Kuriant elektroninio parašo infrastruktūrą, parengti teisės aktai, skirti elektroninio parašo funkcionavimo teisinės bazės plėtrai, įsteigta elektroninio parašo priežiūros institucija, nustatyti reikalavimai kvalifikuotus sertifikatus sudarantiems sertifikavimo paslaugų teikėjams, reikalavimai elektroninio parašo įrangai, taip pat Kvalifikuotus sertifikatus sudarančių sertfikavimo paslaugų teikėjų registracijos tvarka ir Elektroninio parašo priežiūros vykdymo reglamentas.
Tobulinant elektroninio verslo teisinę bazę, patvirtintas Kai kurių informacinės visuomenės paslaugų, ypač elektroninės komercijos, teikimo vidaus rinkoje reglamentas, o smulkaus ir vidutinio verslo plėtros strategijos įgyvendinimo priemonių planas papildytas priemonėmis, skatinančiomis elektroninio verslo plėtrą. Kad Lietuva turėtų inkubatorių ir technologinių parkų, skatinančių informacinėmis technologijomis grindžiamos gamybos ir naujų paslaugų kūrimo darbų plėtrą, 2002 metais įsteigti 4 mokslo ir technologijų parkai: Šiaurės miestelio technologijų parkas, Visorių informacinių technologijų parkas, Kauno aukštųjų ir informacinių technologijų parkas ir Klaipėdos mokslo ir technologijų parkas. Kuriant viešųjų pirkimų informacinę sistemą, iš esmės baigta diegti viešųjų pirkimų monitoringo informacinė sistema.
Puoselėjant lietuvių kalbą, informacinėje visuomenėje pritaikyti Lietuvos vartotojų poreikiams atvirojo kodo programų paketai „Mozilla“ ir „OpenOffice“, parengtos rekomendacijos vartotojams. Siekiant sudaryti sąlygas kompiuterių vartotojams naudotis lituanizuota nemokama atviro kodo programine įranga ir mažinti nelegalios programinės įrangos naudojimą, sukurta ir Informacinės visuomenės plėtros komiteto interneto svetainėje www.ivpk.lt įdėta Atviro kodo programinės įrangos duomenų bazė, kurioje nuolat atnaujinama informacija apie daugiau kaip 80 programinių produktų.Parengti lietuviški informacinių technologijų saugos standartai.
Skatinant konkurenciją telekomunikacijų ir duomenų perdavimo srityje, parengtas Telekomunikacijų įstatymo pakeitimo įstatymo projektas bei Elektroninių ryšių įstatymo koncepcijos projektas.
Stengiamasi įdiegti pasaulinę praktiką atitinkančius saugumo valdymo principus valstybės institucijose bei įstaigose ir nuosekliai įgyvendinti informacinių technologijų saugos valstybinę strategiją, todėl priimti tarptautiniai informacinių technologijų saugos valdymo standartai, patvirtinti Bendrieji saugos reikalavimai, parengtas ir 2003 metų bus pradėtas įgyvendinti PHARE projektas, kurio biudžetas viršys milijoną eurų. Saugumo priežiūros tarnybos funkcijoms vykdyti patvirtinti Saugumo priežiūros tarnybos nuostatai ir 2002 – 2003 metų veiklos planas. Dokumentai suderinti su Lietuvos Respublikos paslapčių apsaugos koordinavimo komisijos darbo grupe kompiuterinių duomenų apsaugos (INFOSEC) klausimams spręsti.
Valstybės institucijų vykdytos priemonės informacinės visuomenės plėtros srityje atsispindi pagrindinių informacinės visuomenės plėtros rodiklių dinamikoje: per 2002 metus pastebimai gausėjo Lietuvos interneto vartotojų (bendrovės „Sic rinkos tyrimai“ duomenimis, 2001 metų vasarą – 11 procentų, o 2002 metų vasarą – 21 procentas šalies gyventojų), didėjo namų ūkių kompiuterizavimo rodikliai (Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 metų ir 2002 metų namų ūkių tyrimų duomenimis, 2001 metų pradžioje kompiuterį turėjo 9 procentai Lietuvos namų ūkių, interneto ryšį – 3,2 procento, o 2002 metų pradžioje šie rodikliai sudarė atitinkamai 12 procentų ir 5,9 procento), sparčiai gausėjo mobiliojo ryšio vartotojų (Telekomunikacijų operatorių ir asociacijos „Infobalt“ duomenimis, nuo 29 procentų iki 45 procentų šalies gyventojų), gerėjo mokyklų aprūpinimo kompiuterine technika rodikliai (Švietimo ir mokslo ministerijos duomenimis, 2001 metais vienas kompiuteris teko 40 mokinių, 2002 metais – jau maždaug 30 mokinių), didėjo elektroninės valdžios paslaugų vartotojų skaičius (bendrovės „SIC rinkos tyrimai“ ir „Taylor Nelson Sofres“ duomenimis, 2002 metais elektroninės valdžios paslaugomis buvo pasinaudoję apie 8 procentus Lietuvos gyventojų – 1,6 karto daugiau negu 2001 metais).
Gyventojų kompetencijos IT srityje didinimas
Kuriantis globaliai informacinei visuomenei, išskirtinę reikšmę įgyja žmonių žinios ir kompetencija. Tai tampa esminiu rodikliu, gyventojams mokantis, įgyjant išsilavinimą ir specialybę, dirbant ir kuriant gerovę.

Šiuo metu vis dar nemaža Lietuvos gyventojų dalis negali ir nemoka naudotis informacinių technologijų teikiamomis galimybėmis. Informacinės visuomenės plėtojimo sąlygos ypač nepalankios kaime.

Lietuvos gyventojų kompetencijos ugdymo ITT srityje išskiriami šie prioritetai:
 pasiekti, kad kiekvienas mokyklą baigęs moksleivis įgytų reikiamas informacinėmis technologijomis grindžiamas žinias, panaudoti visose mokyklose tam pritaikytas mokymo priemones, mokomąją ir metodinę medžiagą, kompiuterius, vietinius ir pasaulio kompiuterių tinklus;
 suteikti galimybę studentams, dėstytojams, mokslo darbuotojams naudotis moderniomis informacinėmis technologijomis, kompiuterizuotomis duomenų saugyklomis, plėtoti bendrus darbus su užsienio partneriais;
 sukurti atvirus visuomenei prieigos taškus, ypač kaime, per kuriuos gyventojai, neturintys kompiuterių (pavyzdžiui, žemės ūkio darbuotojai), galėtų mokytis, įgyti kvalifikaciją, kaupti informacinių technologijų naudojimo patirtį, panaudoti savo reikmėms Lietuvos ir užsienio informacinių tinklų teikiamas galimybes;
 plėtoti darbus, ugdančius gyventojų sampratą apie informacinės visuomenės plėtros svarbą.
Skaitmeninis sklastas Lietuvoje
Interneto naudojimo mastai Lietuvoje auga palyginti sparčiai, tačiau interneto prieigos klausimas išlieka labai aktualus. Nemaža gyventojų dalis išlieka atskirta ar atsiskyrusi nuo modernių IT panaudojimo. Tai lemia įvairios priežastys, pradedant nepakankama motyvacija ir baigiant finansinėmis aplinkybėmis, tačiau pasekmė yra bendra – nevienodos visuomenės narių galimybės tapti informacinės visuomenės nariais.

Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės duomenimis, 2003 m. pirmoje pusėje Lietuvoje internetu naudojosi tik ketvirtadalis (24 %) visų 15-74 metų amžiaus gyventojų (Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės. Namų ūkių tyrimo ataskaita (2003 m. I ketvirtis). Ypatingai žemi išlieka interneto naudojimo namų ūkiuose rodikliai – interneto ryšys yra tik 6 % šalies namų ūkių. Tai beveik 7 kartus mažiau negu Europos Sąjungos šalyse.

Internetu Lietuvoje naudojasi gana siaura visuomenės dalis: jauni žmonės (internetu naudojasi beveik 60 % jauniausių, 15-24 m. amžiaus, apklaustų gyventojų ir tik 1 % vyresnių nei 65 m. amžiaus žmonių); gyvenantys didmiesčiuose (internetu didžiuosiuose miestuose naudojasi kas dešimtas namų ūkis, kaime – tik vienas iš šimto), gaunantys palyginti dideles pajamas (didžiausias mėnesines pajamas gaunančių namų ūkių grupėje internetą turi penktadalis, žemiausias – mažiau negu 1 % namų ūkių) (Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės. Namų ūkių tyrimo ataskaita (2003 m. I ketvirtis).

Ši skirtinga šalies gyventojų situacija kuria skaitmeninį sklastą – socialinės padėties skirtumus tarp naudojančių ir nenaudojančių informacines technologijas individų, namų ūkių, verslo įmonių. Nesinaudojantys kompiuterinėmis technologijomis žmonės turi mažesnes galimybes mokytis, tobulinti profesinę kvalifikaciją ir gerinti savo padėtį darbo rinkoje, kas galiausiai atsiliepia ir jų gyvenimo kokybei. Nenaudojančioms IT įmonėms sunkiau valdyti savo veiklas, pradedant gamyba ir baigiant rinkodara; o nepakankama ITT skvarba pasižyminčioms valstybėms sudėtinga užtikrinti savo ūkio konkurencingumą globalioje dinamiškoje aplinkoje. Šiuolaikinių informacinių technologijų panaudojimo skirtumai lemia nuolat didėjančią socialinę ir turtinę nelygybę tarp skirtingų socialinių grupių bei augančius ekonominius skirtumus tarp atskirų geografinių vietovių.
Lietuvos perspektyvos
Skaitmeninio sklasto mažinimo iniciatyvoms vis daugiau dėmesio ir lėšų skiriama ir Lietuvoje. Vienas svarbių žingsnių mažinant skaitmeninį sklastą – nemokamos interneto prieigos užtikrinimas. Dar neseniai iš esmės vienintelė viešos interneto prieigos vieta Lietuvoje buvo bibliotekos; ženklus postūmis šioje srityje – 2002 m. prasidėjusi privataus verslo iniciatyva “Langas į ateitį”, kuri ėmėsi viešų interneto prieigos taškų kūrimo Lietuvoje. Vyriausybė, remdama šią iniciatyvą, skyrė jai ir biudžeto lėšų.

Sąlygų gyventojams mokytis, įgyti kvalifikaciją, kaupti IT panaudojimo patirtį, naudotis Lietuvos ir užsienio informaciniais ištekliais sudarymas kitas labai svarbus uždavinys.

Šiame kontekste Informacinės visuomenės plėtros komiteto (IVPK) prie LR Vyriausybės užsakymu buvo sukurta programinė priemonė, leidžianti savarankiškai mokytis naudotis internetu bei elektroniniu paštu. Komiteto tinklalapyje (www.ivpk.lt) pateikta mokymo priemonė skirta pradedantiems dirbti kompiuteriu ir norintiems įgyti pagrindinius tam reikalingus įgūdžius.

Programa yra naudinga norintiems įgyti pradmenis bei tiems, kurie siekia pasitikrinti turimas žinias. Steigiantis viešiesiems interneto prieigos taškams, kompiuterizuojantis bibliotekoms, žmonių poreikis išmokti naudotis pagrindinėmis kompiuterio funkcijomis, elektroniniu paštu, interneto paieška ir kitomis galimybėmis nuolat didėja. Informacinės visuomenės plėtros komitetui prie Vyriausybės kartu su Vidaus reikalų ministerija steigiant 300 viešųjų interneto prieigos taškų kaimo vietovėse, kurių lankytojams bus itin naudinga galimybė savarankiškai pasimokyti. Tikimasi, kad ši savarankiško mokymosi programa padės sparčiau kelti kompiuterinio raštingumo lygį šalyje.

Skaitmeninis sklastas, deja, išlieka neatsiejama informacinės visuomenės vystymosi procesų dalimi. Šių procesų sparta lemia, kad dalis socialinių veikėjų – gyventojų, verslo įmonių ar geografinių regionų – tiesiog nespėja prisitaikyti prie greitai kintančių veiklos sąlygų ir aplinkos reikalavimų. Nesprendžiant šių problemų, laikui bėgant atsilikimas tik gylėja. Todėl būtent čia svarbus tampa valstybės vaidmuo. Jos uždavinys – padėti “atsiskyrusiems” visuomenės nariams prisitaikyti prie šiuolaikinio gyvenimo reikalavimų ir įsilieti į informacijos greitkelį.

Interneto prieigos taškų plėtra
Atsižvelgiant į tai, kad gyventojų kompetencijos ugdymas sudarant vienodas sąlygas prieigos prie informacijos šaltinių tam panaudojant ITT yra labai svarbus ir reikšmingas informacinės visuomenės plėtros uždavinys, komitetas parengė ir kartu su Vidaus reikalų ministerija dalyvavo 2003 metų PHARE socialinės ekonominės sanglaudos programoje su šiam uždaviniui skirtu projektu “Viešųjų interneto prieigos taškų steigimas kaimiškose vietovėse”. Šis projektas, kurio finansinė vertė sudaro 3,19 mln. eurų, skirtas 300 interneto prieigos taškų kaimo vietovėse įrengti.

Kiekviename naujai įrengtame viešajame interneto prieigos taške numatyta įrengti iki penkių kompiuterizuotų darbo vietų su prieiga prie interneto. Siekiama, kad visos išlaidos, reikalingos kompiuteriams ir kitai technikai įsigyti, jų priežiūrai bei interneto ryšio paslaugoms, būtų apmokamos iš projektui skirtų lėšų. Gyventojams buvo garantuojama 40 val. per savaitę prieiga prie interneto, už ryšį 18 mėnesių apmokama iš projektui skirtų lėšų.

Viešuosius prieigos prie interneto taškai steigti labiausiai lankomose vietose: bibliotekose, kultūros namuose, paštų skyriuose. projekto metu pasirinktuose rajonuose pavyko sukurti tinklą, kuris gyventojams leido iš bet kurios rajono vietos lengvai pasiekti vieną iš įsteigtų viešų interneto prieigos taškų.
E.Visuomenės saugumas: interneto turinio reguliavimas Europoje ir Lietuvoje
Šiandien daugelis pasaulio valstybių didelį dėmesį skiria tam, kaip sėkmingai panaudoti interneto suteikiamas galimybes labai įvairiose visuomenės gyvenimo srityse: švietimui ir tobulinimuisi, darbinei veiklai, laisvalaikiui, bendravimui, dalyvavimui priimant sprendimus ir kt. Tačiau taip pat konstatuojama, kad internetas kol kas dar negali būti laikomas visiškai tinkama ir saugia informacijos perdavimo terpe. Problema – gana neretai aptinkamas interneto turinys, kurio viešą skelbimą įstatymai riboja ar visai uždraudžia.
Saugaus interneto turinio poreikis
Ar reikalingas interneto turinio reguliavimas? Šis klausimas jau beveik dešimtmetį neduoda ramybės tiek įvairioms pilietinių teisių gynimo organizacijoms ir paslaugų teikėjų asociacijoms, tiek įstatymų leidėjams ir teisėsaugos institucijoms. Visgi sparčiai augant interneto vartotojų skaičiui ir pasauliniam tinklui tampant įprasta daugelio mūsų kasdienybės dalimi, nelieka pagrindo internetu perduodamos informacijos laikyti išskirtine – neprižiūrima ir neliečiama. Tam, kad internetas galėtų būti sėkmingai taikomas mokymuisi, darbui, laisvalaikiui, reikalingas elementarus pasitikėjimas jo ištekliais ir teikiamomis galimybėmis; tačiau to vis dar stinga – pavyzdžiui, daugiau kaip pusė (58 %) mokančių naudotis kompiuteriu Lietuvos gyventojų bijo nukentėti nuo informacinių technologijų (“Skaitmeninė Lietuva 2001” tyrimo duomenys).

Pasaulio valstybės, tarp jų ir Lietuva, yra nustačiusios būdus, kuriais yra užkertamas kelias įstatymais uždraustos arba ribojamos informacijos viešam skelbimui spaudoje, radijuje, televizijoje; šie mechanizmai turėtų būti pritaikyti ir internetui. Be abejo, čia reikalinga įvertinti interneto specifiką. Internetas yra savo prigimtimi “tarptautinio” pobūdžio darinys, jame skelbiama informacija prieinama nepriklausomai nuo geografinių apribojimų; jis yra decentralizuotas, plačiai vartojamas ir sunkiai kontroliuojamas. Skirtingai nuo tradicinių informacijos perdavimo priemonių, internetu perduodamą ir gaunamą informaciją didele dalimi kontroliuoja ne tik informacijos platintojai, bet ir patys vartotojai. Internetas tuo pat metu yra ir informacijos skelbimo, ir ryšio priemonė, be to, jam būdingas interaktyvumas – vartotojas ne tik gauna, bet ir gali pateikti savo informaciją. Šios ir kitos čia nepaminėtos interneto savybės lemia tai, kad teisės aktų taikymas šioje terpėje tampa gerokai sudėtingesniu, nei tradicinėse informacijos skleidimo priemonėse. Iš kitos pusės, internetas egzistuoja ne teisiniame vakuume – visi informacijos perdavimo internetu proceso dalyviai (turinio autoriai, turinio tiekėjai, interneto paslaugų tiekėjai, vartotojai) privalo laikytis konkrečioje valstybėje galiojančių teisės normų reikalavimų.
Valstybinių institucijų kompiuterių tinklo (VIKT) plėtra ir tolesnė integracija į pasaulinį interneto tinklą

Strateginis Valstybės institucijų kompiuterių tinklo projekto tikslas yra šalies mastu sukurti techninę ir organizacinę duomenų perdavimo infrastruktūrą, reikalingą valstybės institucijoms išplėstinių informacinių sistemų (kai sistemą naudojantys subjektai išsidėstę plačioje teritorijoje) vystymui. Siekiant šio tikslo, buvo sukurtas duomenų perdavimo tinklas, aprėpiantis visą Lietuvos teritoriją; tuo pačiu atsirado galimybė teikti tinklo paslaugas ir plačiam vartotojų ratui: nuo visuomeninių struktūrų iki individualių vartotojų.
Tinklo paslaugų vartotojai
VIKT tinklo paslaugomis naudojasi Seimas, Vyriausybė, visos ministerijos ir departamentai, apskričių administracijos, dalis savivaldybių. Iš viso prie VIKT tinklo nuolat veikiančiomis skirtinėmis ryšio linijomis prijungta per 300 abonentų. Apie 3000 vartotojų prisijungimui prie tinklo naudojasi komutuojamomis telefono linijomis.
VIKT tinklu naudojasi šios kompiuterizuotos informacinės sistemos (KIS):
 Seimo informacinė sistema,
 Vyriausybės informacinė sistema,
 KIS “SAVIVALDYBĖ”,
 KIS “APSKRITIS”,
 Valstybės kontrolės KIS,
 Muitinės departamento KIS,
 Valstybinės mokesčių inspekcijos KIS,
 Statistikos departamento KIS,
 Sodros informacinė sistema,
 Ligonių kasų informacinė sistema,
 Valstybinės darbo inspekcijos KIS,
 Lietuvos darbo biržos KIS,
 Valstybinės augalų karantino inspekcijos KIS,
 Kultūros vertybių apsaugos departamento KIS.
 Interneto paslaugos teikiamos 5 Mb/s greitaveikos kanalu per “Lietuvos telekomą” ir “Omnitel”.
 Darbai, atlikti VIKT kūrimo ir vystymo srityje
Valstybės institucijų kompiuterių tinklo plėtra vyko keliais etapais:
Pirmas etapas – sukuriama tinklo šerdis, sujungianti šešis didžiuosius miestus; tinklo komunikacijų mazgai įrengiami Kaune, Klaipėdoje, Panevėžyje, Šiauliuose ir Utenoje (Vilniuje mazgas įrengtas pilotinio projekto realizacijos metu), išplečiamas kanalo su internetu pralaidumas, prijungiama prie tinklo per 40 valstybės institucijų; 1996 m. iš valstybės biudžeto panaudota 740 tūkst. Lt komunikacinei įrangai įsigyti.
Antras etapas – tinklo šerdies kanalų pralaidumas padidinamas nuo 64 kb/s iki 2 Mb/s, o kanalo su internetu – iki 512 kb/s, įrengiami komunikacijų mazgai apskričių miestuose – Alytuje, Marijampolėje, Tauragėje, Telšiuose ir 13 rajonų centrų ir miestų: Anykščiuose, Biržuose, Druskininkuose, Ignalinoje, Jonavoje, Kėdainiuose, Lazdijuose, Mažeikiuose, Pasvalyje, Šilutėje, Trakuose, Ukmergėje ir Visagine; 1997 m. iš valstybės biudžeto panaudota 1185,5 tūkst. Lt komunikacinei įrangai įsigyti.
Trečias etapas – visų rajonų centrų ir miestų prijungimas prie tinklo, kanalo su internetu išplėtimas iki 1 Mb/s, naujų įvairialypės terpės paslaugų pateikimas vartotojams; 1998 – 1999 m. iš valstybės biudžeto panaudota 3700 tūkst. Lt komunikacinei įrangai įsigyti.
Valstybinės institucijos programinės įrangos licencijavimas
Verslo programų aljanso (BSA) atlikto tyrimo duomenimis, informacinių technologijų ir programinės įrangos pramonė yra sparčiausiai besiplėtojanti pramonė pasaulyje; tačiau net 40 % visos programinės įrangos rinkos sudaro nelegali, t.y. “piratinė” programinė įranga. Programinės įrangos piratavimas atneša didžiulius finansinius nuostolius tiek gamintojui, tiek valstybei, kuri negauna pajamų įvairių mokesčių pavidalu. 1999 birželio 9 d. įsigaliojo naujas Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymas, kurio nuostatos taikomos kompiuterių programų ir duomenų bazių teisinei apsaugai. Viena pagrindinių naujojo įstatymo nuostatų teigia, kad bet koks kūrinio originalo ar jo kopijų panaudojimas be autoriaus, jo teisių perėmėjo ar jo tinkamai įgalioto asmens leidimo yra laikomas neteisėtu.
Siekiant spręsti neteisėto programinės įrangos naudojimo problemą, valstybė privalo rūpintis, kad pirmiausia jos institucijose būtų naudojamos licencijuotos kompiuterinės programos, juo labiau, kad informacinės ir žinių visuomenės, pagrįstos mokslu ir inovacinėmis technologijomis, kūrimas yra Vyriausybės patvirtintas strateginis Lietuvos uždavinys ir ekonominės plėtotės kryptis. Šiuo tikslu buvo pradėtas projektas, skirtas iki 2004 metų pabaigos licencijuoti valstybės institucijų programinę įrangą.
2001 metų balandžio 18 d. priimtame LR Vyriausybės nutarime Nr. 359 “Dėl valstybės investicijų 2001-2003 metų programoje numatytų 2001 metams kapitalo investicijų paskirstymo pagal asignavimų valdytojus ir investicijų projektus” numatyta pradėti valstybės institucijų programinės įrangos licencijavimo projektą, 2001 m. šiam tikslui skiriant 1 mln. Lt.
Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2001 m. balandžio 11 d. posėdžio sprendimu “Dėl kompiuterių programų naudojimo valstybės valdymo institucijose ir įstaigose” (protokolo Nr. 17, 10 klausimas) pavedė Vidaus reikalų ministerijai iki 2001 m. rugsėjo 1 d. pateikti Lietuvos Respublikos Vyriausybei informaciją, kiek valdymo institucijose ir įstaigose naudojama kompiuterių programų ir koks jų papildomas poreikis 2001 m., o iki 2001 m. lapkričio 30 d. organizuoti centralizuotą kompiuterių programų pirkimą. Vykdant pavedimą, VRM Informacinės politikos departamentas parengė ir išsiuntė visoms valstybės valdymo institucijoms ir įstaigoms klausimyną, skirtą išsiaiškinti, kiek šiose įstaigose naudojama kompiuterių programų ir koks jų papildomas poreikis 2001 m.
Kadangi šias funkcijas perėmė naujai įkurtas Informacinės visuomenės plėtros komitetas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, atsakingas už informacinės visuomenės plėtros procesų koordinavimą Lietuvoje, minėtus darbus atliks atitinkami Komiteto skyriai. Baigus tyrimą, bus patikslintas lėšų, reikalingų programinės įrangos licencijavimui, poreikis.
Registrų svarba
Informatikos plėtra ir jos prioritetai yra realaus valstybės gyvenimo atspindys, pasireiškiantis per informacines sistemas, registrus, skaitmeninėmis technologijomis pagrįstas paslaugas.
Valstybės ir savivaldos institucijų veikla, verslas, visuomeninis šalies gyvenimas, tarptautiniai ryšiai yra neatsiejami nuo šalies turtinių išteklių, įmonių ir pavienių asmenų veiklos, nuo turto kūrimo, disponavimo, apsaugos. Todėl pirmiausia ir prireikia kaupti duomenis apie šiuos objektus ir, kas yra labai svarbu, užtikrinti duomenų patikimumą.
Analizuojant įvairiais teisės aktais reglamentuotą veiklą, susijusią su informacijos tvarkymu, informacijos paslaugų teikimu, galima išskirti atskiras sritis labiausiai susijusias su:
* juridiniais asmenimis,
* gyventojais,
* žeme bei kitu nekilnojamuoju turtu,
* transporto priemonėmis ir kitu kilnojamuoju turtu,
* fizinių ir juridinių asmenų veikla, komunikacijomis, kitais gamtos ir teritoriniais – administraciniais objektais.
Todėl kiekvienos iš šių sričių objektai ir juos apibūdinantys duomenys ir turi būti sukaupti atitinkamuose registruose bei informacinėse sistemose.
Juridinių asmenų registras, kuriame sukaupti juridinius asmenis apibūdinantys duomenys, susijęs su įvairiomis valstybės valdymo informacinėmis sistemomis, verslo palaikymo registrais, įvairių kitų objektų registrais – Nekilnojamojo turto, Transporto priemonių (kilnojamojo turto. Taip pat globalizacijos pasekmėje ir su tarptautinėmis IS bei registrais, tokiomis kaip Europos biznio registras (EBR), PVM mokesčių administravimo sistema VIES.
Kol nėra tinkamai realizuota ši ir jai panašios registrų ir informacinių sistemų sąveikos schemos, gaunasi, kad:
* ta pati informacija apie juridinius asmenis (šio pavyzdžio atveju) renkama daugybę kartų ir tai keleriopai padidina duomenų kaupimo sąnaudas;
* nesprendžiamas sinchroninis sukauptų duomenų keitimas;
* nėra galimybių operatyviai reaguoti į juridinio asmens būklės, teisių ar apribojimų kitimą;
* informacijos neadekvatumas realiai situacijai neužkerta kelio nepagrįstiems sprendimams.
Panašios išvados yra teisingos ir kitose šalies gyvavimo ir veiklos srityse, kai neužtikrinama nuolat reikalingos informacijos kokybė ir operatyvumas.
Visiems registrams ir jų pagrindu kuriamoms informacinėms sistemoms tenka svarbus vaidmuo siekiant sukurti efektyvų šalies nacionalinio turto monitoringą, užtikrinti pilną, operatyvų ir tikslų šalies svarbiausiųjų objektų apibūdinimą.
Šiuo metu Lietuvoje daug kalbama bei nemažai daroma kuriant registrus bei naudojant juose sukauptus duomenis. Yra daug prieštaringų vertinimų, daug laužoma iečių, kovojama dėl registrų kūrimo projektų.
Tačiau situacija šiuo metu yra tokia, galiojančiuose teisės aktuose galima atrasti apie 160 skirtingų registrų pavadinimų, kuriuos kuria ar privalo kurti konkrečiai nurodytos valstybės institucijos.
O pagal išbaigtumo ir įteisinimo lygį registrus galima suskirstyti į keletą lentelėje pateikiamų grupių. Kaip matome skaičiai gana prieštaringi. Gali būti kiek ir netikslūs, nes informacija renkama metų pradžioje, tačiau jie atspindi realią situaciją, reikalaujančią gana rimtų sprendimų.
Siekdami susigaudyti šioje labai prieštaringoje registrų kūrimo problematikoje, pabandykime kartu pamastyti apie registrų kilmę, jų kūrimo ir panaudojimo specifiką bei galimybes, apie svarbiausius šiandienos uždavinius, akcentuojant, gal būt, ne technologinius sprendimus, kurie daugeliui čia esančių gana aiškūs, o registrų teisinę-organizacinę aplinką, kuri juos ir išskiria iš daugelio informacinių DB.
Kiekvieno registro gyvavimo cikle būtinos šios komponentės: Steigimas, Organizacinė struktūra, Informacinė sistema, Verslo planas. Kaip jau matėte prieš tai skaidrėje registrų atsiradimo pagrindas yra įstatymas. Įstatymais ir kitais teisės aktais įteisinamas registras, jo veiklos organizavimas, informacijos tvarkymas ir finansavimas.
Svarbiausieji valstybės registrai steigiami specialiu registro įstatymu. Kiti registrai įteisinami įstatymais reglamentuojančiais tam tikrą veiklos sritį. Dalies registrų kūrimas įteisinamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais, ministerijų įsakymais.
Kitas svarbus registro steigimo aktas yra jo nuostatai, kurie detalizuoja visus registrui keliamus reikalavimus, jo funkcionavimo schemą, nustato pareigas ir atsakomybes.
Toliau seka organizaciniai sprendimais. Teisės aktais taip pat nustatomos visos institucijos, susijusios su registro funkcionavimu (registratoriai, bazės tvarkytojai), skiriamas ir apmokomas personalas, nustatomos procedūros, paslaugos, kurias teiks registras vartotojams.
Toliau – Registro informacinės sistemos projektas. Sukuriama ir įdiegiama registro techninė ir programinė bazė, registravimo ir paslaugų taikomosios sistemos.
Registro finansavime sprendžiami registro eksploatavimo išlaikymo klausimai. Verslo prasme ne visi registrai yra lygiavertėje padėtyje, tačiau visi registrai turi planuoti savo finansavimo sistemą ir ne tik valstybės biudžeto sąskaita.
Visuma tokio pobūdžio teisės aktų sudaro teisinį pagrindą registrų steigimui, kūrimui, objektų identifikavimui ir registravimo rodiklių nustatymui, registrų sąveikai, juose sukauptų duomenų panaudojimui.
Reikia pasakyti, kad visi šie komponentai neatskiriami ir yra būtini pilnaverčiam registro funkcionavimui.
Dar gana dažnai pasitaiko klaidinga registro kaip elementarios duomenų bazės samprata, labai kenkianti sėkmingam registrų įteisinimui, kūrimui ir panaudojimui.
Kiekvienas registras apibūdinamas kaip vieninga teisinių, organizacinių, duomenų tvarkymo ir teikimo procedūrų visuma, skirta tam tikros kategorijos objektų registravimo organizavimui, registravimo duomenų tvarkymui ir panaudojimui.
Registro nuostatai detaliai aprašo registro vadovaujančiąją tvarkymo įstaigą ir jos funkcijas, centrinės duomenų bazės tvarkytoją ir vietines registravimo tarnybas, objektų registravimo ir duomenų tvarkymas procedūras, priemones, užtikrinančios duomenų saugą, bei atsakomybę už jų kokybę.
Duomenų formavimui, kompiuteriniam kaupimui ir teikimui kuriamas specializuotas procedūrų rinkinys, derinantis techninį duomenų apdorojimą su teisiniais sukauptų duomenų patvirtinimo aspektais.
Duomenų teikimas taip pat yra neatsiejama registro funkcija, leidžianti keistis duomenimis su kitais susijusiais registrais, teikti duomenis kitoms informacinėms sistemoms, šalies ir užsienio naudotojams. Duomenų teikimas kartu yra galimybė gerinti duomenų kokybę. Tai realizuojama klaidų apdorojimo grįžtamojo ryšio procedūromis.
Realiame gyvenime įvairi informacija apie kiekvienos kategorijos objektus formuojama daugelyje institucijų, kurios sprendžia savus uždavinius, susijusius su tos kategorijos objektais. Renkama informacija gali būti įvairiausia, tačiau objektą vienareikšmiškai identifikuojantys duomenys yra bendri. Todėl registrų logika reikalauja spręsti, kurioje institucijoje turi būti pirmą kartą registruojamas objektas, suformuojami ir identifikuojami pagrindiniai objektą apibūdinantys duomenys.
Taip nustatytas pirminio objektų registravimo registras tampa objektų identifikavimo, pagrindinių rodiklių ir jų kitimo šaltiniu. Visi kiti registrai, kuriuose numatytas tos kategorijos objektų kitokių duomenų kaupimas, turi būti susieti su pirminiu registru.
Tokia registrų sąveika yra svarbiausioji registrų integravimo ir vieningos sistemos kūrimo grandis.

Elektroninio parašo infrastruktūros sukūrimas
Elektroninio parašo naudojimo bendras apibūdinimas
Nesustabdoma kompiuterių ir kompiuterių tinklų plėtra tampa pagrindiniu dabartinės visuomenės veiklą ir bendravimą skatinančiu veiksniu, naujų informacijos technologijų atsiradimo ir panaudojimo poligonu. Atvirasis kompiuterių tinklas – internetas – savo unikaliomis informacijos kaupimo ir platinimo funkcijomis lavina visuomenę, praplečia verslo galimybes, atskleidžia naujas idėjas ir platina patirtį. Labai svarbiu informacijos technologijų pasiekimu pastaruoju metu tapo elektroninio parašo ir elektroninio dokumento sąvokų atsiradimas ir pripažinimas. Besikeičianti informacijos apdorojimo ir perdavimo technologija kelia atitinkamus naujus teisinius, administracinius bei techninius reikalavimus dėl dokumento autoriaus ir jo tapatybės patvirtinimo bei dokumento nepažeistumo įrodymo. Pasaulio šalys, iš jų ypač aktyviai dirbančios JAV, Kanada, Australija ir Europos Sąjunga, suformavo elektroninio parašo veikimo ir pripažinimo struktūrą, apibūdino svarbiausius šios struktūros komponentus bei jų tarpusavio sąveiką, t.y. suformavo elektroninio parašo infrastruktūros, sudarančios sąlygas elektroninio parašo įteisinimui, reikalavimus. Operatyvus šiuos reikalavimus atitinkančios infrastruktūros sukūrimas Lietuvoje suteiks ir viešajam, ir privačiam šalies sektoriui galimybę laiku įsijungti į elektroninio parašo sistemą.
Ypatingos svarbos šioje raidoje nusipelno technologijos, užtikrinančios saugų bendravimą kompiuterių tinklais. Tai yra informacinės visuomenės vystymosi pagrindas, nes rezultatyvus ir perspektyvus darbas įmanomas tik patikimų komunikacijų atveju. Saugus bendravimas apima tris pagrindinius reikalavimus:
1.Perduodama informacija neturi pakisti (duomenų vientisumo reikalavimas)
2.Informacija neturi būti matoma pašaliniams asmenims (duomenų konfidencialumo reikalavimas)
3.Informacija turi būti su įrodymais, kad ji yra iš žinomo šaltinio (duomenų autentiškumo reikalavimas).
Saugių komunikacijų poreikis akivaizdus ir valstybės sektoriuje, kuriame valstybė reguliuoja informacijos tvarkymą bei gina asmens teisę į privatumą, ir privačiame versle, kuriame operatyvių paslaugų pateikimas ir verslo tranzakcijų atlikimas turi sprendžiamą galią to verslo ateičiai, tačiau kelia didelių finansinių nuostolių grėsmę esant nesaugiam ryšiui.
Saugios komunikacijos yra pagrindinė ir nepakeičiama sąlyga, reikalinga elektroninių dokumentų atsiradimui ir įteisinimui, kas savo ruožtu paspartins informacijos perdavimą ir padidins valstybės institucijų ir privačių įmonių veiklos efektyvumą.
Rinkos diktuojamas saugių komunikacijų poreikis sukelia daug ir įvairių sprendimų, kurie yra siūlomi minėtoms problemoms išvengti. Bendras ir plačiausiai pripažintas tokių sprendimų pagrindas yra šifravimo metodų pritaikymas saugioms komunikacijoms užtikrinti.
El. parašo poreikis
Lietuvoje ryškėja skaitmeninio parašo taikymo poreikis. Valstybinės institucijos, atsakingos už valstybinių informacinių sistemų eksploatavimą, laikydamosi Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo “Dėl duomenų apsaugos valstybės ir vietos savivaldos informacinėse sistemose” bei Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos nurodymų, privalo užtikrinti kompiuteriniais tinklais perduodamos informacijos saugumą ir patikimumą. Elektroninio parašo diegimas kaip priemonė priklauso NAPP priemonių grupei ir yra labai svarbi integruojantis į Europos Sąjungą. Elektroninio parašo diegimo būtinumą teigia ir paskutiniai valdžios sprendimai:

Savalaikis atitinkamų el. parašo paslaugų pasiūlymas Lietuvoje būtų sutiktas itin palankiai. Lietuvos centrinio banko ir komercinių bankų, kitų organizacijų paskutinės iniciatyvos ir pasiūlymai elektroninio parašo srityje demonstruoja, kad su skaitmeninio parašo infrastruktūros kūrimu delsti nebegalima, nes atskiros institucijos jau yra pasirengę pradėti įgyvendinti skaitmeninio parašo technologiją.
Be to, el. parašas yra svarbus tarptautiniu lygmeniu klausimas. Pastaruoju metu paspartėjusi tautų integracija kelia reikalavimus neatsiliekant nuo kitų spręsti iškilusius uždavinius, savo intelektualine potencija praturtinant visuotinę patirtį ir prisidedant prie problemų sprendimo. Ypač pažymėtina tarptautinių organizacijų – Ekonominio bendradarbiavimo ir vystymo organizacijos (OECD), Jungtinių tautų ir Europos Sąjungos iniciatyvos, kai buvo suformuluotos pagrindinės šifravimo metodų, elektroninio parašo taikymo gairės ir į jų aptarimą bei įgyvendinimo politikos vykdymą buvo kviečiamos dalyvauti visos šalys. Europos komisijos dokumentuose Europos Parlamentui, Tarybai, Ekonomikos ir socialiniam komitetui ir Regionų komitetui (pvz. COM(97) 503 ) dėl saugumo ir pasitikėjimo elektroniniuose ryšiuose yra skelbiamas elektroninio parašo principų įgyvendinimo Europoje struktūros sukūrimo tikslas.
El. parašo samprata
Sandorių sudarymui, finansiniams atsiskaitymams, deklaracijų perdavimui internete, kitokioms operacijoms atlikti elektroniniu būdu yra būtinas elektroninis parašas (el. parašas). Elektroninis parašas yra vienas iš neatsiejamų el. vyriausybės atributų, jis reikalingas el. komercijoje. Elektroninis parašas remiasi šiuolaikine viešojo rakto infrastruktūros (angl. PKI – Public Key Infrastructure) samprata, kai kiekvienas elektroninio parašo turėtojas yra susiejamas su tik jam priklausančia šifravimo raktų pora. El. parašas – tai duomenys, užšifruoti asmeniui priklausančiu privačiuoju šifravimo raktu (slaptu, tik jam žinomu ir saugiai laikomu šifru, priklausančiu anksčiau minėtai raktų porai). Pasirašyti duomenys susideda iš nešifruotų duomenų ir/arba užšifruotų duomenų. Pasirašytų duomenų gavėjas dešifruoja el. parašą kitu (antruoju iš minėtos raktų poros), visiems platinamu viešuoju raktu, kuris leidžia dešifruoti siuntėjo privačiuoju (pirmuoju) raktu pasirašytus (užšifruotus) duomenis. Pasirašytų duomenų gavėjams galimybę pasitikrinti, ar šifravimo raktai iš tikro priklauso prisistačiusiam siuntėjui, suteikia el. parašo sertifikatas (liudijimas). Kiekvienas pasirašantis asmuo (duomenų siuntėjas) privalo gauti sertifikatą, kuriame įrašomi jo asmens duomenys, jo viešasis šifravimo raktas (t.y. neslaptasis raktas iš jam priklausančios raktų poros), sertifikato galiojimo terminas, sertifikato sudarytojo adresas, kt. Sertifikatai saugomi elektroniniu pavidalu Elektroninio parašo sertifikavimo centre, ir jų duomenys (sertifikatai) kompiuterių tinklu on-line režimu teikiami visiems pasirašytų duomenų gavėjams e-parašams tikrinti.
Elektroninio parašo sertifikavimo centras
Asmenims raktus (šifrus) sukuria ir sertifikatus sudaro sertifikavimo paslaugų teikėjas (toliau – Elektroninio parašo sertifikavimo centras), sutrumpintai – Sertifikavimo centras. Asmens privatusis raktas (šifras) dažniausiai įrašomas į mikroprocesorinę kortelę, o viešasis raktas (šifras) – į sertifikatą. Pasirašantis asmuo gauna jam priklausančius kortelę ir sertifikatą. Pagal galiojantį Lietuvos Respublikos elektroninio parašo įstatymą, Nr. VIII-1822 , įsigaliojusį nuo 2000 07 26, mūsų šalyje gali veikti ne vienas Elektroninio parašo sertifikavimo centras. Sertifikate turi būti jį sudariusio sertifikvimo centro elektroninis parašas. Kad sertifikavimo centras galėtų pasirašinėti elektroniniu parašu, jis savo ruožtu turi gauti sertifikatą iš aukštesnio sertifikavimo centro. Aukščiausiasis (nacionalinis, valstybinis) sertifikavimo centras sertifikatą pasidaro pats. JAV, Kanadoje, Australijoje, kitur nacionaliniai sertifikavimo centrai yra valstybiniai. Nacionalinio sertifikavimo centro vienas iš uždavinių yra koordinuoti visų kitų sertifikavimo centrų veiklą, kad būtų laikomasi vieningų standartų ir taisyklių šioje veikloje.
Valstybinio el. parašo sertifikavimo centro funkcijos
Lietuvos valstybinis el. parašo sertifikavimo centras turės aptarnauti visas valstybines institucijas ir visus kitus į jį besikreipiančius asmenis. Kiekvienas asmuo už raktų (šifrų) sukūrimą ir sertifikato sudarymą turi užsimokėti nustatytą mokestį. Nacionalinis el. parašo sertifikavimo centras, kaip ir kiti privatūs ar uždarųjų sistemų (bankų, firmų, kt.) sertifikavimo centrai, turės būti save išlaikantys.
El. parašo naudojimo politikai formuoti reikia atitinkamos institucijos. Lietuvos Respublikos elektroninio parašo įstatymo (Žin., 2000, Nr.61-1827) 14 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Vyriausybė turi įgalioti instituciją elektroninio parašo priežiūros funkcijoms vykdyti. Ši institucija turėtų rengti poįstatyminius aktus: Vyriausybės nutarimų projektus, kuriais būtų nustatomi reikalavimai elektroninio parašo sertifikatų teikėjams (sudarytojams), reikalavimus elektroninio parašo įrangai, sertifikavimo paslaugų teikėjų akreditacijos reikalavimus, kt. El. parašų naudojimo patikimumui užtikrinti ši institucija turėtų prižiūrėti el. parašo paslaugų teikėjų (centrų) veiklą, palaikyti ryšį su kitų valstybių atitinkamomis struktūromis, kad galima būtų elektroniniu parašu pasirašytus duomenis siuntinėti tarptautiniu mastu.
Norint apsisaugoti nuo galimų el.parašo naudojimo pažeidimų, kurie gali turėti skaudžių pasekmių, būtinos patikimos sertifikavimo centrų veiklos priemonės (techninės ir organizacinės), asmenys turi naudoti patikimas el. parašo formavimo ir tikrinimo priemones. Reikalavimai šioms priemonėms turi būti patvirtinti Vyriausybės nutarimais.
Elektroninio parašo įstatyme yra numatyta, kad veiklą nutraukusio sertifikavimo centro sudarytus sertifikatus turi perimti ir toliau teikti parašo naudotojams el. parašams tikrinti kitas sertifikavimo centras (veiklos perėmėjas) arba elektroninio parašo priežiūros institucija. Tam elektroninio parašo priežiūros institucija taip pat turi būti aprūpinta atitinkama kompiuterine įranga. Manoma, kad nacionalinis sertifikavimo centras technologiniu požiūriu galėtų aptarnauti elektroninio parašo priežiūros instituciją.
Diegiant el. parašą valstybės ir vietos savivaldos institucijose, jos turi būti pasirengusios priimti ir siųsti el. parašu pasirašytus duomenis. Dalis kompiuterių turi būti parengti siunčiamiems duomenims pasirašyti el. parašu ir gautų duomenų el. parašui tikrinti. Tam turi būti nupirkta ir įdiegta atitinkama kompiuterinė įranga (kortelių skaitymo terminalai, būtinos taikomosios programos, kt.), apmokyti darbuotojai.
Projekto rezultatai
Vykdant projektą, pirmiausia pradės funkcionuoto Skaitmeninių parašų sertifikavimo centras, vėliau sertifikatų išdavimo technologijos bus diegiamos keliose uždarose valstybinių institucijų vartotojų grupėse, ir galiausiai skaitmeninių parašų sertifikavimo centras bus pristatytas Baltijos šalyse, pasaulyje.
Įvykdžius projektą, bus sukurta elektroninio parašo infrastruktūra ir valstybinis elektroninio parašo sertifikavimo centras, pajėgus aptarnauti ne mažiau kaip 100 000 elektroninio parašo sertifikatų (vienas klientas gali turėti naudojimui kelis sertifikatus, kurių galiojimo terminai bus skirtingi). Sukurta ne mažiau kaip 1000 kompiuterizuotų, pritaikytų darbui su elektroniniu parašu darbo vietų valstybės institucijose.
Tai reikštų, kad yra sukurtos teisinės ir praktinės-technologinės priemonės, užtikrinančios, kad ranka pasirašytas dokumentas ir elektroniškai pasirašytas dokumentas turi tą pačią teisinę ir praktinę galią.
Projekto nauda
Verslo struktūros pripažins skaitmeninio parašo infrastruktūrą, nes jos nori atsiverti tiekėjams, partneriams ir klientams, tuo pačiu nepatirdamos nuostolių dėl informacijos nutekėjimo. Pasaulinis voratinklis duoda joms galimybę pigiai ir greitai bendrauti su reikalingais asmenimis, o skaitmeninio parašo infrastruktūra teikią šiam bendravimui apsaugą. Kadangi sertifikatas tenkina svarbiausias saugaus bendravimo atvirais tinklais sąlygas – su juo įvykdomas siuntėjo identifikavimas ir autentifikavimas, tai jį nori naudoti kiekvienas, kas tik yra suinteresuotas saugiu ir patikimu ryšiu, saugiu ir patikimu informacijos perdavimu, skaitmeninis sertifikatas yra artėjančio prekybos per Internetą įgyvendinimo pagrindas. Sertifikatą galima išduoti ne tik konkrečiam asmeniui, bet ir visam serveriui. Tada visi vartotojai, susijungiantys su tuo serveriu, bus tikri, kad tas serveris yra tikrai tos organizacijos, kuri yra jame paskelbta. Taigi atsiranda galimybė pagal poreikį nutiesti saugius ryšių kanalus didžiajame pasauliniame voratinklyje. Skaitmeniniai sertifikatai gali tapti ir prenumeratos kvitu, ir laikinu vertingos duomenų bazės lankytojo bilietu ar bilietu į koncertą, ir operatyvių paslaugų kortele. Kiekvieną paslaugą galima teikti atvirais tinklais už konkretų mokestį ir ta paslauga tampa prieinama tik tiems asmenims, kurie gali ryšio nustatymo metu pateikti paslaugų apmokėjimo dokumentą – sertifikatą.

Visuomenės lavinimas ir skaitmeninio parašo naudojimo įgūdžių ugdymas teikia puikias perspektyvas valstybinio ir socialinio gyvenimo vystymui. Valstybinės institucijos įgaus puikią priemonę dialogui su piliečiais palaikyti ir tokiu būdu – galimybę spręsti aktualius uždavinius be delsimo ir kliūčių. Piliečiai operatyvių ryšių pagalba gaus daugiau informacijos ir progų aktyviai dalyvauti valstybės valdyme. Piliečių aptarnavimo kokybė gerės nepakenkdama jų informacijos konfidencialumui. Asmens skaitmeninio sertifikato naudojimo kultūros įgijimas ir technologijos perpratimas padės sumažinti galimų nesusipratimų ir nesklandumų kiekį ir pagyvins tarptautinės veiklos plėtrą.
Skaitmeninio parašo infrastruktūros sukūrimas sudaro sąlygas įgyvendinti šiuos reikalavimus:
 Informacijos patikimumas (vientisumas)
 Esminis naudotinos informacijos reikalavimas yra informacijos vientisumas. Tik esant įrodymui, kad informacija nebuvo pakeista kokiame nors jos tvarkymo etape, galima ta informacija pasitikėti.
 Pašnekovo arba informacijos autoriaus tapatumo nustatymas
 Esminis kompiuterinio bendravimo reikalavimas. Tik žinant kompiuterinio ryšio pašnekovą arba kompiuterinio dokumento autorių, kitaip tariant – informacijos šaltinį, galima priimti svarbius sprendimus ir vykdyti atsakingus veiksmus.
 Informacijos konfidencialumas
 Svarbus duomenų tvarkymo reikalavimas, patenkinantis asmens teisę į privatumą.
 Vykdytojų atsakomybės atskyrimas
 Skaitmeninis parašas panaikina išsigynimo galimybę, t.y. kai elektroninio pranešimo siuntėjas nebegalės išsiginti, jog ne jis siuntė konkretų pranešimą. Taip pat tai didina darbuotojo požiūrio į vykdomą darbą atsakingumą ir ryškiai atskiria informacijos tvarkytojo ir tinklo operatoriaus funkcijas.
 Vartotojo gynimas
 lavinimas
 asmens duomenų apsauga
 informacijos klasifikavimas ir atsijojimas
 valstybės institucijų ir piliečių dialogas
 Skaitmeninio parašo infrastruktūra teikia vartotojui daugiau galimybių aktyviai dalyvauti vidaus ir tarptautiniame gyvenime, patogiai siūlyti ir gauti patikimas operatyvias paslaugas, nebijant prarasti nuosavos vertingos informacijos.
 Intelektualios nuosavybės gynimas
 Skaitmeniniai sertifikatai panaudotini saugiam programinės įrangos ir kitos skaitmeninės informacijos platinimui.
 Viešojo sektoriaus aptarnavimas
Viešajame sektoriuje tvarkoma visus piliečius liečianti informacija iš įvairių gyvenimo sričių: valdymo, administravimo, teisės, verslo veiklos, darbo biržos, socialinės apsaugos, sveikatos apsaugos, transporto, mokslo, švietimo, kultūros. Ši informacija yra būtina:
 viešojo sektoriaus įmonėms savo paskirčiai vykdyti;
 piliečiams jų demokratinėms ir paslaugų vartotojų teisėms tenkinti;
 privataus sektoriaus įmonėms savo verslo planavimui ir vystymui;
 viešojo sektoriaus įmonių tiekėjams ir vykdytojams užsakovų užduotims vykdyti.
Visa ši informacija yra svarbi ir operatyviai reikalinga dideliam vartotojų ratui. Skaitmeninio parašo infrastruktūra suteikia visas sąlygas šios srities tobulinimui.
Elektroninė prekyba. Skaitmeninio parašo infrastruktūra yra pagrindas elektroninei prekybai atsirasti, nes užtikrinamas finansinių tranzakcijų saugumas bei greitas pinigų įplaukimas į sąskaitas.
Mokesčių deklaravimas. Skaitmeninio parašo infrastruktūra tampa pagrindu efektyviam visuotiniam mokesčių deklaravimui, nes užtikrinama dokumento autorystė ir konfidencialumas.

Rinkėjai galės balsuoti internetu

Daugelio politikų nuomone, net jei ir išsipildys prognozės, praeis ne vieneri metai, kol rinkėjai galės balsuoti internetu.

Šis požiūris yra prasta žinia informacinių technologijų (IT) bendrovėms, kurios tikisi įdiegti masines elektroninio balsavimo sistemas. Dar blogiau yra tai, kad dar kurį laiką neišnyks ilgos eilės prie rinkimų apylinkių.

Tačiau, nepaisant patikinimų, vis dar abejojama, ar nuotolinis balsavimas gali būti apsaugotas nuo sukčiavimo.

Europos Sąjunga, skyrusi didžiules sumas įvairioms elektroninės vyriausybės programoms, kuriomis siekia šalinti biurokratines kliūtis, šiuo metu netgi nesvarsto elektroninio balsavimo galimybės.

Austrijos Vyriausybės vyriausiasis IT specialistas Reinhartas Pošas (Reinhard Posch) taip pat mano, kad senamadiškas balsavimas popieriniais biuleteniais įsitvirtino ilgam. “Tai susiję su pasitikėjimu ir skaitmenine atskirtimi”, – aiškino R. Pošas.

Jungtinėse Valstijose ir Europoje balsavimo procedūras nustato valstijos arba vietinė valdžia. Tačiau norint šią tvarką pakeisti reikia taisyti įstatymus. Pastaruoju metu balsavimo kabinose atsirado pažangesni liečiami ekranai, tačiau ir šiuo atveju rinkėjams reikia ateiti iki kabinų.

Taigi nors milijonai televizijos žiūrovų gali internetu ar mobiliaisiais telefonais išmesti nepatinkantį realybės šou dalyvį, politikai laikosi senamadiško būdo, verčiančio stoti į eiles prie rinkimų apylinkių.

Įprastas pažymių knygeles pakeis internetinės

Mokyklose įdiegus internetines pažymių knygeles, informacija apie vaikų mokymosi rezultatus, pažangumą, lankomumą tėvus pasieks ir SMS žinutėmis.

Jo duomenimis, internetines svetaines turi 20-30 procentų mokyklų. Iš jų internetines pažymių knygeles – iki 10 procentų.

Kol kas ne visose naujoviškas pažymių knygeles įdiegusiose mokyklose yra galimybė duomenis apie moksleivio pažangumą ir mokymosi rezultatus siųsti SMS žinute. Tačiau tose, kur ši naujovė yra, patys tėvai gali pasirinkti, kokios apie vaiką mobiliuoju ryšiu teikiamos informacijos jiems reikia.

Internetinės pažymių knygelės už tradicines geresnės tuo, kad duomenys apie moksleivį perduodami operatyviai, be to, tiesioginis informacijos pateikimas užkerta kelią vaikų melavimui, išsisukinėjimui.

Patiems moksleiviams ši inovacija nėra labai naudinga, nes padidina jų kontrolę. Kita vertus, mokyklos intranetinėje pažymių knygelėje jis gali matyti, kokie užduoti namų darbai, palyginti, kaip jam sekėsi mokytis mokslo metų pradžioje ir ko jis pasiekė jiems baigiantis.

Naujovė moksleiviui suteiks galimybę naudotis mokyklos intranetu, kuriame platinama informacija tėvams bus prieinama tik tiek, kiek susijusi su jų vaikais.

Svarbiausia tai, kad atsivertęs internetinę pažymių knygelę tėvas galės matyti ne tik “pliką pažymį”, kuris toli gražu ne viską pasako apie vaiko pasiekimus, bet ir atžalos piešinius, rašinius, nuotraukose matyti, kaip jis dirbo klasėje.

Ši inovacija iš mokytojų pareikalaus kompiuterinio raštingumo, iš mokyklos – pedagogų aprūpinimo kompiuteriais.

Išvados ir tikslas:

Tikslas:

Plėtojant informatikos ir informatikos inžinerijos krypčių mokslinius tyrimus, skatinti informacinių technologijų plėtrą. Vienyti mokslo bei studijų institucijų ir aukštųjų technologijų pramonės subjektų pastangas, užtikrinant Lietuvos pramonės augimą bei jos konkurencingumą, eksporto struktūros racionalizavimą.
Šių priemonių įgyvendinimas užtikrins galimybę šalies gyventojams naudotis naujausiomis ir perspektyviausiomis šiuolaikinėmis technologijomis, išplės telekomunikacinių paslaugų įvairovę.

IT produktų gamybos plėtros Lietuvoje perspektyvumą ir tikslingumą nulemia faktoriai:
 IT – intelektinei veiklai imli sritis, todėl Lietuvai yra perspektyvi;
 IT yra kompiuterinės technikos gamybos bei programinės įrangos kūrimo tradicijos ir patirtis;
 Lietuvoje rengiami IT specialistai prilygsta rengiamiems Vakaruose ir šią ypatybę būtina puoselėti.

Pavojai
Informacinėje visuomenėje slypi ir pavojų:
o socialinis pasidalijimas į tuos, kurie gali naudotis kompiuteriais (turi savo namuose), ir tuos, kurie neturi šios galimybės (šį skirtumą turėtų kompensuoti mokykla);
o virtualus bendravimas su visu pasauliu didina žmonių susvetimėjimą (mokykla turėtų sugebėti paskirstyti moksleivių veiklą įprastinėje ir virtualioje aplinkoje);
o kompiuterį turintis ir gerai jį įvaldęs moksleivis tam tikrais atvejais tampa labiau apsišvietęs už mokytoją (tam abu turi būti pasirengę);
o gausi informacija anglų ir kitomis kalbomis gali užgožti gimtąją kalbą (kompiuterinėje erdvėje būtina puoselėti lietuvių kalbą ir kultūrą).

Išvados:

Informacinės visuomenės plėtros elementai – kom¬piu¬terinis raštingumas, pilietinių funkcijų kompiuterinis vyk¬dymas ir profesinė kompiuterinė kompetencija ne¬įgy¬vendinami be visuomenei prieinamų informacijos tech¬nologijos priemonių ir informacijos išteklių.
Lietuvoje šiam tikslui sukurti centriniai interneto vartai turi apibrėžtą tikslą skatinti Lietuvos visuomenę kelti savo kompiuterinio ir informacinio raštingumo lygį.
Lietuvos informatizavimo lygis žemas, palyginti su pažengusiomis valstybėmis ir ES vidurkiu. Lietuvos gyventojų vertybinės nuostatos palankios informatizavimo plėtrai – informacijos visuomenės plėtra siejama su optimistine demokratinės gerovės visuomenės perspektyva.
Lietuvoje interneto prieiga daugiau kaip dvigubai dažniau esti ne namuose, o darbo arba mokymosi vietose. Skaitmeninės Lietuvos piliečiai kur kas rečiau mano esą nukentėję nuo naujųjų technologijų, negu ES gyventojai.
O skaitmeninės lyčių lygybės požiūriu, Lietuva nei nuo ES, nei nuo labiausiai informatizuotų pasaulio valstybių iš esmės nesiskiria.
Lietuvos informacinės visuomenės būklę daugiausia lemia: socialinė padėtis, išsimokslinimas, amžius ir pajamos. Lietuvoje internetu naudojasi maždaug trečdaliu mažiau žmonių negu vidutiniškai ES valstybėse, o viso pasaulio vidurkį Lietuva viršijo apie tris kartus. Visos Lietuvos kaimynės, t.y. šalys, turinčios su Lietuva bendrą sieną, internetu naudojosi rečiau. Tarp Baltijos šalių Lietuva užima tarpinę – tarp Estijos ir Latvijos – vietą.
Informacinę visuomenę žmonės neretai įsivaizduoja kaip šviesios ateities viziją, kuri taps realybe be jų pačių įsikišimo. Iš dalies taip ir yra – juk nebūtinai visi valstybės, kurios visuomenę galima būtų vadinti informacine, piliečiai yra tos visuomenės nariai. Ir labiausiai kompiuterizuotose šalyse yra ne po vieną ir ne po du gyventojus, nesinaudojančius technologijomis ar tiesiog priešiškai nusistačiusius jų atžvilgiu. Tačiau likusieji, savo verslu, laisvalaikiu, mokymusi ir net gydymusi besirūpinantys „virtualiai“ – t.y. visiems šiems procesams atlikti naudojantys kompiuterines programas ir kitus technologinius sprendimus – į tai investuoja ir iš to gauna pelno.
Lietuvoje vykdoma informacinės visuomenės propaganda. Vienas iš šešių pagrindinių valstybinės politikos prioritetų – informacinės visuomenės kūrimas šalyje. Tačiau valstybė, t.y. politikai, naudojantys tam biudžeto lėšas, informacinės visuomenės taip paprastai nesukurs. Skaitmenizavimas reikalauja labai didelių ir nuolatinių investicijų. Neužteks to, kad verslininkai padės kompiuterizuoti mokyklas. Kompiuteriai, programos, galų gale, interneto teikimo būdai sensta, atsiranda naujų, progresyvių sprendimų, į kuriuos reikia nuolat investuoti. Informacinę visuomenę sudaro žmonės, turintys pinigų ir siekiantys jų turėti dar daugiau.
Informacinės visuomenės kūrimas nėra tik mokslinių prognozių objektas – kasdien tai tampa vis aiškesne realybe. Ir Lietuvoje pakankamai dažnai kalbama apie informacinės visuomenės kūrimo Europoje ir Lietuvoje problemas. Informacinės visuomenės kūrimas yra vienas iš šalies prioritetinių uždavinių.
Informacinės visuomenės pilietį nuo jaunumės ugdo mokytojas ir mokykla. Tai nėra paprasta. Iki šiol nėra sukurtos ir patvirtintos Lietuvos mokyklų kompiuterizavimo koncepcijos – sudaryta darbo grupė, bet jos veikla nesparti. Parengtas Lietuvos informacinės visuomenės kūrimo programos projektas, – jeigu pavyks jį pakankamai greitai suderinti su visomis valstybės institucijomis ir patvirtinti kaip valstybinę programą su aiškiu finansavimu bei realiais vykdymo terminais, galima tikėtis ir aiškesnės mokyklų kompiuterizavimo ateities.
Mūsų šalyje turi būti įsisąmoninta, kad XXI amžiuje perspektyvą turės tik šiuolaikinę valstybinę informacinę infrastruktūrą įdiegusios šalys, kurių kiekvienas pilietis gali, moka ir nori naudotis šiuolaikinėmis informacinėmis technologijomis.

Literatūra:
www.ivpk.lt
www.sociumas.lt/Lit/nr17/sviet_global.asp
http://www.sociumas.lt/Lit/nr13/svietimas.asp
online.5ci.lt/Article.asp?Lang=L&ArticleID=3343

Leave a Comment