Informacinė visuomenė Europos sąjungoje

Informacinė visuomenė Europos sąjungoje

Informacinės visuomenės samprata buvo suformuluota XX a. septintojo
dešimtmečio pabaigoje. Patį terminą „informacinė visuomenė“ 1963 m. pirmą
kartą pavartojo Tadao Umesao straipsnyje apie visuomenės evoliucijos
teoriją ir nurodė informacijos industrijos plėtrą. Kiti šaltiniai šio
termino autoriumi laiko Tokijo technologijos instituto profesorių
J.Chajaši. Šiaip ar taip, Japonijos mokslininkai pirmieji apibrėžė savo
vyriausybei informacinės visuomenės kontūrus. Informacinės visuomenės
idėjos sparčiai plito JAV ir Europoje.(1)

1993 m. Europos komisija paskelbė Baltąją knygą „Augimas,
konkurentabilumas ir užimtumas: iššūkiai ir mokymasis žengiant į XXI
amžių“. Joje buvo nagrinėjama informacinės visuomenės reikšmė Europos
šalims. Remdamasi Baltąja knyga, Euuropos Taryba sukvietė aukšto lygio
ekspertų grupę, kuri turėjo parengti pranešimą apie Europos informacinę
visuomenę ir konkrečias priemones jai įgyvendinti. 1994 m. Konfu saloje
vykusiame Europos Tarybos posėdyje Europos Komisijos viceprezidentas
Martinas Bangemanas perskaitė pranešimą „ Europa ir globali informacinė
visuomenė“. Jame buvo numatytas perėjimo į informacinę visuomenę veiksmų
planas. Jo esmė – koordinuoti atskirų Europos valstybių planų vykdymą
siekiant sudaryti naujas galimybes visuomenėms, naujas darbo vietas
piliečiams, naujas prekes ir paslaugas. Tais pačiais metais M.Bangemano
vadovaujama ekspertų grupė parengė dokumentą, vadinamąjį Veiksmų planą (An
Action Plan), kuriame buvo suformuluota Europos kelio į informacinę
visuomenę strategija. 19994 m. pabaigoje buvo įkurta informacinės visuomenės
plėtros įstaiga. (Information Society Promotion Office, sutrumpintai ISPO).

Viena pirmųjų į veiksmų planą sureagavo Suomija – 1995 m. paskelbė
programą „ Suomijos kelias į informacinę visuomenę“. Analogišką programą
1996 m. paskelbė Vokietija. Dabar nacionalines informacinės visuomenės
plėtros programas turi visos Europos valstybės. Lietuva tokią programą,
pavadintą „

Nacionalinė informacinės visuomenės plėtros koncepcija“,
patvirtino 2001 m.

1995 m. liepos 12-13 dienomis Briuselyje įvyko pirmasis Europos
sąjungos ir Centrinės bei Rytų Europos informacinės visuomenės forumas. Jo
misija: suformuluoti pagrindinį tikslą – tolygiai plėtoti informacinės
visuomenės raidą visose Europos valstybėse.

2000 m. buvo priimtas Europos sąjungos dokumentas „ Europos veiksmų
planas“, kuriame išdėstytos pagrindinės informacinės visuomenės kūrimo
Europos sąjungoje nuostatos. Šį dokumentą, lietuviškai pavadintą „
Elektroninė Europa – informacinė visuomenė visiems“, galima rasti Lietuvos
Respublikos Seimo svetainėje (http://www.lrs.lt) . Vėliau buvo parengtas
papildomas dokumentas, kuriame aiškiai įvardijami uždaviniai valstybėms
kandidatėms į Europos sąjungą.(4)

Lietuvoje daugiau informacijos apie informacinės visuomenės kūrimą
atsirado po Europos sąjungos ir Centrinės bei Rytų Europos pirmojo
informacinės technologijos forumo 1995 m. Tuomet Lietuvos kompiuterininkų
sąjunga pradėjo daugiau apie tai pasakoti visuomenei.

3. Informacinė visuomenė Lietuvoje

Atkūrus nepriklausomybę, nuo 1990 m. Lietuvos ekonominiame ir
socialiniame gyvenime vyksta spartūs pokyčiai. Lietuvos siekis įsijungti į
tarptautines organizacijas (Europos sąjunga, NATO ir k.t.) paaskatino imtis
aktyvių veiksmų informacinės visuomenės plėtros srityje. Buvo parengta
keletas informacinės visuomenės kūrimo Lietuvoje programų.

Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2001 m. vasario 28d. priėmė ir
patvirtino „ Nacionalinę informacinės visuomenės plėtros koncepciją“, 2001
m. rugpjūčio 10d.- „Lietuvos informacinės visuomenės plėtros strateginį
planą“ (planas patikslintas 2002 m. birželio 6 d.), o 2003 m. vasario 3 d.
patvirtino „ Informacinės visuomenės plėtros koordinavimo metodiką“, kurios
svarbiausias tikslas – nustatyti informacinės visuomenės plėtros planavimo
ir stebėsenos tvarką bei priemones.

Minėtuose dokumentuose nusakytos svarbios gairės:

„ Žmonių veiklą vis mažiau riboja nuotoliai ir laikas, ji darosi vis
globališkesnė, ryškėja specializacija. Labai aktualu bendradarbiauti
konkuruojant atviros rinkos są

ąlygomis. Atsiranda naujo tipo – virtualių
įmonių, elektroninio viešojo administravimo, darbo, mokymosi ir kultūros
plėtros – galimybių. Ypač didelę reikšmę įgyja informuotumas, kompetencija,
gebėjimas naudotis infoemacinių technologijų teikiamomis galimybėmis.“

Informacinės visuomenės Lietuvoje koncepcija buvo pradėta rengti dar
apie 1990 m. Tuomet buvo paskelbtas informatikos vystymo kompiuterizavimo
pagrindu projektas, kuriame buvo numatyta sukurti šalies informacinę
infrastruktūrą atsižvelgiant į pasaulinę rinką. Aktyvi informacinės
visuomenės kūrimo kryptis buvo patvirtinta 1990 m. rengiant dar pirmąją
Lietuvos visuomenės informacinės visuomenės infrastruktūros programą.

Nuo 2001 m. pradedamos vykdyti informacinės visuomenės kūrimo
Lietuvoje koncepcijos nuostatos, pabrėžiama informuotumo svarba.

„ Nacionalinėje informacinės visuomenės plėtros koncepcijoje“ numatyti
šie informacinės visuomenės kūrimo Lietuvoje uždaviniai, susiję su
švietimu:

– sudaryti sąlygas, kad kiekvienas moksleivis įgytų mokykloje

reikiamas informacinėmis technologijomis grindžiamas žinias;

– suteikti galimybę studentams, dėstytojams, mokslo, kultūros

darbuotojams naudotis informacinėmis technologijomis;

– sukurti visuomenei lengvai pasiekiamą nuotolinių studijų, ,

naudojant informacines technologijas, sistemą;

– plėtoti darbus, ugdančius gyventojų sampratą apie informacinės

visuomenės plėtros svarbą.

Informacinės visuomenės plėtrai švietimo, ypač bendrojo lavinimo,
srityje didelę įtaką daro „Informacijos ir komunikacijos technologijos
diegimo Lietuvos švietime strategijos“ parengimas ir patvirtinimas 2001-
2004 metams (strategijos dokumentą galima rasti Švietimo informacinių
technologijų centro svetainėje: www.ipc.lt) . Jos vizijoje numatytos 7
svarbiausios sritys, apimančios:

1) švietimo ir visuomenės santykį,

2) gyvenimą mokykloje,

3) ugdymo turinį ir metodus,

4) aprūpinimą kompiuterine įranga ir mokymo priemonėmis,

5) mokytojo vaidmenį ir kvalifikaciją,

6) švietimo ir mokslo sanglaudą,

7) informacijos ir komunikacijos diegimo valdymą ir finansavimą.

Atsižvelgiant į strategijos prioritetus mokyklos aprūpinamos
kompiuteriais, programine įranga, interneto ryšiu, perkamos, lokalizuojamos
ir užsakomos sukurti mokomosios programos, rengiama mokymo metodika,
mokytojams organizuojami įvairūs kursai, į

tiriamuosius darbus įtraukiami
mokslininkai. Ši strategija nukreipta į tai, kad Lietuva pagal moksleivių
skaičių vienam kompiuteriui priartėtų prie Europos sąjungos šalių vidurkio,
t.y. 10-12 moksleivių vienam kompiuteriui (2002 m. duomenimis šis vidurkis
Lietuvoje 3 kartus didesnis).(3)

2000 metų žiemą-2001 vasarą buvo atliekama apklausa atitinkanti ES
taikomus standartus. Buvo apklausti 15 metų ir vyresni 3329 Lietuvos
gyventojai. Apklausos duomenys parodė, kad:
Vertybinės Lietuvos gyventojų nuostatos yra dvilypės: viena vertus, jos
palankios kraštui informuoti, nes informacijos visuomenės plėtra siejama su
optimistine demokratinės gerovės visuomenės perspektyva, kita vertus,
pernelyg pesimistinis esamos padėties ir kritinis valdžios veiksmų
vertinimas, linkęs tokią perspektyvą sieti tik su tolimesne ateitimi. Net
95 proc. apklaustųjų nori, kad jų vaikai mokėtų naudotis internetu, 73
proc. respondentų mano, kad informacijos visuomenės plėtra palankiai
paveiks Lietuvos ūkį, 69 proc. galvoja, kad Lietuvos vyriausybė neskiria
pakankamai dėmesio informacijos visuomenės plėtrai. Lietuvoje itin ryški
naudojimosi skaitmeninėmis technologijomis ir jų vartojimo disproporcija –
atotrūkis tarp, viena vertus, turinčių naująsias informacines priemones ir
jomis besinaudojančiųjų, kita vertus – tarp norinčių jas vartoti ir
galinčių tai daryti. Nors 70,1 proc. dirbančių ir besimokančių, arba 37,9
proc. visų 15 metų ir vyresnių Lietuvos gyventojų, darbuojasi
kompiuterizuotose darbo ir mokymo vietose, tačiau tik kas antras pats
naudoja kompiuterinius įrenginius. Namuose interneto prieigą turi tik 6
proc., internetą yra vartoję 19,5 proc., o kasdien internetu naudojasi vos
4 proc. Optimistinę Lietuvos gyventojų pažiūrą ir norą automatizuotis
patvirtina tai, kad 32 proc. visų dirbančių ir besimokančiųjų norėtų nors
dalį dienos dirbti namuose naudodami ko

ompiuterį ir internetą. Namuose
kompiuterį turi tik 12,9 proc. respondentų, daugiau kaip 82 proc.
turinčiųjų juo naudojasi patys. Daugumą tokių – 60 proc. – tai daro dažnai
– kiekvieną dieną arba kelis kartus per savaitę. 61,1 proc. besinaudojančių
kompiuteriu namuose juo žaidžia, beveik tiek pat – apdoroja tekstus, kiek
mažiau nei kas antras – naršo po internetą, beveik kas trečias – dirba su
duomenų bazėmis, kas penktas – atlieka grafikos darbus ir apskaitą. 39,3
proc. nebaigę viduriniojo mokslo ir 92,6 baigę aukštąjį mokslą žino, kas
yra internetas. 11,2 proc. respondentų, kurių pajamos siekia iki 200 Lt ir
48,1 proc., gaunančių daugiau nei 501 Lt, moka naudotis internetu. Iš viso
internetu kada nors naudojęsi yra 19,5 proc. respondentų. Kiekvieną dieną
naudojasi 21,4 proc. iš jų, kelis kartus per savaitę – 22,2 proc. mokančių
tai daryti respondentų arba 4,2 proc. ir 4,3 proc. visų 15 metų ir vyresnių
Lietuvos gyventojų. Kartą per savaitę internetu naudojasi 15,1 proc.
respondentų. Retai – kelis kartus per mėnesį, kartą per mėnesį ar rečiau –
internetu naudojasi 40,5 proc. mokančių juo naudotis, arba 7,9 proc. visų
respondentų. Laidinį telefoną namuose turi 81,2 proc. 15 metų ir vyresnių
Lietuvos gyventojų, kas trečias – mobilųjį telefoną, o 1,9 proc. – ir
pranešimų gaviklį (iešką). Mobilųjį telefoną turi 29 proc., o ketina
įsigyti 22 proc. respondentų. (2)

4.Išvados
Lietuvos informatizavimo lygis žemas, palyginti su pažengusiomis
valstybėmis ir ES vidurkiu. Lietuvos gyventojų vertybinės nuostatos
palankios informatizavimo plėtrai – informacijos visuomenės plėtra siejama
su optimistine demokratinės gerovės visuomenės perspektyva. Lietuvos
informacinės visuomenės būklę daugiausia lemia: socialinė padėtis,
išsimokslinimas, amžius ir pajamos. Lietuvoje internetu naudojasi maždaug
trečdaliu mažiau žmonių negu vidutiniškai ES valstybėse, o viso pasaulio
vidurkį Lietuva viršijo apie tris kartus. Visos Lietuvos kaimynės, t.y.
šalys, turinčios su Lietuva bendrą sieną, internetu naudojosi rečiau. Tarp
Baltijos šalių Lietuva užima tarpinę – tarp Estijos ir Latvijos – vietą.

Leave a Comment