Informacinė visuomenė Europos sąjungoje
Informacinės visuomenės samprata buvo suformuluota XX a. septintojo dešimtmečio pabaigoje. Patį terminą „informacinė visuomenė“ 1963 m. pirmą kartą pavartojo Tadao Umesao straipsnyje apie visuomenės evoliucijos teoriją ir nurodė informacijos industrijos plėtrą. Kiti šaltiniai šio termino autoriumi laiko Tokijo technologijos instituto profesorių
J.Chajaši. Šiaip ar taip, Japonijos mokslininkai pirmieji apibrėžė savo vyriausybei informacinės visuomenės kontūrus. Informacinės visuomenės idėjos sparčiai plito JAV ir Europoje.(1)
1993 m. Europos komisija paskelbė Baltąją knygą „Augimas, konkurentabilumas ir užimtumas: iššūkiai ir mokymasis žengiant į XXI
amžių“. Joje buvo nagrinėjama informacinės visuomenės reikšmė Europos šalims. Remdamasi Baltąja knyga, Europos Taryba sukvietė aukšto lygio ekspertų grupę, kuri turėjo parengti pranešimą apie Europos informacinę visuomenę ir konkrečias priemones jai įgyvendinti. 1994 m. Konfu saloje vykusiame Europos Tarybos posėdyje Europos Komisijos viceprezidentas
Martinas Bangemanas perskaitė pranešimą „ Europa ir globali informacinė visuomenė“. Jame buvo numatytas perėjimo į informacinę visuomenę veiksmų planas. Jo esmė – koordinuoti atskirų Europos valstybių planų vykdymą siekiant sudaryti naujas galimybes visuomenėms, naujas darbo vietas piliečiams, naujas prekes ir paslaugas. Tais pačiais metais M.Bangemano vadovaujama ekspertų grupė parengė dokumentą, vadinamąjį Veiksmų planą (An
Action Plan), kuriame buvo suformuluota Europos kelio į informacinę visuomenę strategija. 1994 m. pabaigoje buvo įkurta informacinės visuomenės plėtros įstaiga. (Information Society Promotion Office, sutrumpintai ISPO).
Viena pirmųjų į veiksmų planą sureagavo Suomija – 1995 m. paskelbė programą „ Suomijos kelias į informacinę visuomenę“. Analogišką programą
1996 m. paskelbė Vokietija. Dabar nacionalines informacinės visuomenės plėtros programas turi visos Europos valstybės. Lietuva tokią programą, pavadintą „ Nacionalinė informacinės visuomenės plėtros koncepcija“, patvirtino 2001 m.
1995 m. liepos 12-13 dienomis Briuselyje įvyko pirmasis Europos sąjungos ir Centrinės bei Rytų Europos informacinės visuomenės forumas. Jo misija: suformuluoti pagrindinį tikslą – tolygiai plėtoti informacinės visuomenės raidą visose Europos valstybėse.
2000 m. buvo priimtas Europos sąjungos dokumentas „ Europos veiksmų planas“, kuriame išdėstytos pagrindinės informacinės visuomenės kūrimo
Europos sąjungoje nuostatos. Šį dokumentą, lietuviškai pavadintą „
Elektroninė Europa – informacinė visuomenė visiems“, galima rasti Lietuvos
Respublikos Seimo svetainėje (http://www.lrs.lt) . Vėliau buvo parengtas papildomas dokumentas, kuriame aiškiai įvardijami uždaviniai valstybėms kandidatėms į Europos sąjungą.(4)
Lietuvoje daugiau informacijos apie informacinės visuomenės kūrimą atsirado po Europos sąjungos ir Centrinės bei Rytų Europos pirmojo informacinės technologijos forumo 1995 m. Tuomet Lietuvos kompiuterininkų sąjunga pradėjo daugiau apie tai pasakoti visuomenei.
3. Informacinė visuomenė Lietuvoje
Atkūrus nepriklausomybę, nuo 1990 m. Lietuvos ekonominiame ir socialiniame gyvenime vyksta spartūs pokyčiai. Lietuvos siekis įsijungti į tarptautines organizacijas (Europos sąjunga, NATO ir k.t.) paskatino imtis aktyvių veiksmų informacinės visuomenės plėtros srityje. Buvo parengta keletas informacinės visuomenės kūrimo Lietuvoje programų.
Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2001 m. vasario 28d. priėmė ir patvirtino „ Nacionalinę informacinės visuomenės plėtros koncepciją“, 2001
m. rugpjūčio 10d.- „Lietuvos informacinės visuomenės plėtros strateginį planą“ (planas patikslintas 2002 m. birželio 6 d.), o 2003 m. vasario 3 d.
patvirtino „ Informacinės visuomenės plėtros koordinavimo metodiką“, kurios svarbiausias tikslas – nustatyti informacinės visuomenės plėtros planavimo ir stebėsenos tvarką bei priemones.
Minėtuose dokumentuose nusakytos svarbios gairės:
„ Žmonių veiklą vis mažiau riboja nuotoliai ir laikas, ji darosi vis globališkesnė, ryškėja specializacija. Labai aktualu bendradarbiauti konkuruojant atviros rinkos sąlygomis. Atsiranda naujo tipo – virtualių įmonių, elektroninio viešojo administravimo, darbo, mokymosi ir kultūros plėtros – galimybių. Ypač didelę reikšmę įgyja informuotumas, kompetencija, gebėjimas naudotis infoemacinių technologijų teikiamomis galimybėmis.“
Informacinės visuomenės Lietuvoje koncepcija buvo pradėta rengti dar apie 1990 m. Tuomet buvo paskelbtas informatikos vystymo kompiuterizavimo pagrindu projektas, kuriame buvo numatyta sukurti šalies informacinę infrastruktūrą atsižvelgiant į pasaulinę rinką. Aktyvi informacinės visuomenės kūrimo kryptis buvo patvirtinta 1990 m. rengiant dar pirmąją
Lietuvos visuomenės informacinės visuomenės infrastruktūros programą.
Nuo 2001 m. pradedamos vykdyti informacinės visuomenės kūrimo
Lietuvoje koncepcijos nuostatos, pabrėžiama informuotumo svarba.
„ Nacionalinėje informacinės visuomenės plėtros koncepcijoje“ numatyti šie informacinės visuomenės kūrimo Lietuvoje uždaviniai, susiję su švietimu:
– sudaryti sąlygas, kad kiekvienas moksleivis įgytų mokykloje reikiamas informacinėmis technologijomis grindžiamas žinias;
– suteikti galimybę studentams, dėstytojams, mokslo, kultūros darbuotojams naudotis informacinėmis technologijomis;
– sukurti visuomenei lengvai pasiekiamą nuotolinių studijų, , naudojant informacines technologijas, sistemą;
– plėtoti darbus, ugdančius gyventojų sampratą apie informacinės visuomenės plėtros svarbą.
Informacinės visuomenės plėtrai švietimo, ypač bendrojo lavinimo, srityje didelę įtaką daro „Informacijos ir komunikacijos technologijos diegimo Lietuvos švietime strategijos“ parengimas ir patvirtinimas 2001-
2004 metams (strategijos dokumentą galima rasti Švietimo informacinių technologijų centro svetainėje: www.ipc.lt) . Jos vizijoje numatytos 7
svarbiausios sritys, apimančios:
1) švietimo ir visuomenės santykį,
2) gyvenimą mokykloje,
3) ugdymo turinį ir metodus,
4) aprūpinimą kompiuterine įranga ir mokymo priemonėmis,
5) mokytojo vaidmenį ir kvalifikaciją,
6) švietimo ir mokslo sanglaudą,
7) informacijos ir komunikacijos diegimo valdymą ir finansavimą.
Atsižvelgiant į strategijos prioritetus mokyklos aprūpinamos kompiuteriais, programine įranga, interneto ryšiu, perkamos, lokalizuojamos ir užsakomos sukurti mokomosios programos, rengiama mokymo metodika, mokytojams organizuojami įvairūs kursai, į tiriamuosius darbus įtraukiami mokslininkai. Ši strategija nukreipta į tai, kad Lietuva pagal moksleivių skaičių vienam kompiuteriui priartėtų prie Europos sąjungos šalių vidurkio, t.y. 10-12 moksleivių vienam kompiuteriui (2002 m. duomenimis šis vidurkis
Lietuvoje 3 kartus didesnis).(3)
2000 metų žiemą-2001 vasarą buvo atliekama apklausa atitinkanti ES
taikomus standartus. Buvo apklausti 15 metų ir vyresni 3329 Lietuvos gyventojai. Apklausos duomenys parodė, kad:
Vertybinės Lietuvos gyventojų nuostatos yra dvilypės: viena vertus, jos palankios kraštui informuoti, nes informacijos visuomenės plėtra siejama su optimistine demokratinės gerovės visuomenės perspektyva, kita vertus, pernelyg pesimistinis esamos padėties ir kritinis valdžios veiksmų vertinimas, linkęs tokią perspektyvą sieti tik su tolimesne ateitimi. Net
95 proc. apklaustųjų nori, kad jų vaikai mokėtų naudotis internetu, 73
proc. respondentų mano, kad informacijos visuomenės plėtra palankiai paveiks Lietuvos ūkį, 69 proc. galvoja, kad Lietuvos vyriausybė neskiria pakankamai dėmesio informacijos visuomenės plėtrai. Lietuvoje itin ryški naudojimosi skaitmeninėmis technologijomis ir jų vartojimo disproporcija –
atotrūkis tarp, viena vertus, turinčių naująsias informacines priemones ir jomis besinaudojančiųjų, kita vertus – tarp norinčių jas vartoti ir galinčių tai daryti. Nors 70,1 proc. dirbančių ir besimokančių, arba 37,9
proc. visų 15 metų ir vyresnių Lietuvos gyventojų, darbuojasi kompiuterizuotose darbo ir mokymo vietose, tačiau tik kas antras pats naudoja kompiuterinius įrenginius. Namuose interneto prieigą turi tik 6
proc., internetą yra vartoję 19,5 proc., o kasdien internetu naudojasi vos
4 proc. Optimistinę Lietuvos gyventojų pažiūrą ir norą automatizuotis patvirtina tai, kad 32 proc. visų dirbančių ir besimokančiųjų norėtų nors dalį dienos dirbti namuose naudodami kompiuterį ir internetą. Namuose kompiuterį turi tik 12,9 proc. respondentų, daugiau kaip 82 proc.
turinčiųjų juo naudojasi patys. Daugumą tokių – 60 proc. – tai daro dažnai
– kiekvieną dieną arba kelis kartus per savaitę. 61,1 proc. besinaudojančių kompiuteriu namuose juo žaidžia, beveik tiek pat – apdoroja tekstus, kiek mažiau nei kas antras – naršo po internetą, beveik kas trečias – dirba su duomenų bazėmis, kas penktas – atlieka grafikos darbus ir apskaitą. 39,3
proc. nebaigę viduriniojo mokslo ir 92,6 baigę aukštąjį mokslą žino, kas yra internetas. 11,2 proc. respondentų, kurių pajamos siekia iki 200 Lt ir
48,1 proc., gaunančių daugiau nei 501 Lt, moka naudotis internetu. Iš viso internetu kada nors naudojęsi yra 19,5 proc. respondentų. Kiekvieną dieną naudojasi 21,4 proc. iš jų, kelis kartus per savaitę – 22,2 proc. mokančių tai daryti respondentų arba 4,2 proc. ir 4,3 proc. visų 15 metų ir vyresnių
Lietuvos gyventojų. Kartą per savaitę internetu naudojasi 15,1 proc.
respondentų. Retai – kelis kartus per mėnesį, kartą per mėnesį ar rečiau –
internetu naudojasi 40,5 proc. mokančių juo naudotis, arba 7,9 proc. visų respondentų. Laidinį telefoną namuose turi 81,2 proc. 15 metų ir vyresnių
Lietuvos gyventojų, kas trečias – mobilųjį telefoną, o 1,9 proc. – ir pranešimų gaviklį (iešką). Mobilųjį telefoną turi 29 proc., o ketina įsigyti 22 proc. respondentų. (2)
4.Išvados
Lietuvos informatizavimo lygis žemas, palyginti su pažengusiomis valstybėmis ir ES vidurkiu. Lietuvos gyventojų vertybinės nuostatos palankios informatizavimo plėtrai – informacijos visuomenės plėtra siejama su optimistine demokratinės gerovės visuomenės perspektyva. Lietuvos informacinės visuomenės būklę daugiausia lemia: socialinė padėtis, išsimokslinimas, amžius ir pajamos. Lietuvoje internetu naudojasi maždaug trečdaliu mažiau žmonių negu vidutiniškai ES valstybėse, o viso pasaulio vidurkį Lietuva viršijo apie tris kartus. Visos Lietuvos kaimynės, t.y.
šalys, turinčios su Lietuva bendrą sieną, internetu naudojosi rečiau. Tarp
Baltijos šalių Lietuva užima tarpinę – tarp Estijos ir Latvijos – vietą.