Informacinė visuomenė Europos sąjungoje

Informacinės visuomenės samprata buvo suformuluota XX a. septintojodešimtmečio pabaigoje. Patį terminą „informacinė visuomenė“ 1963 m. pirmąkartą pavartojo Tadao Umesao straipsnyje apie visuomenės evoliucijosteoriją ir nurodė informacijos industrijos plėtrą. Kiti šaltiniai šiotermino autoriumi laiko Tokijo technologijos instituto profesoriųJ.Chajaši. Šiaip ar taip, Japonijos mokslininkai pirmieji apibrėžė savovyriausybei informacinės visuomenės kontūrus. Informacinės visuomenėsidėjos sparčiai plito JAV ir Europoje.(1) 1993 m. Europos komisija paskelbė Baltąją knygą „Augimas,konkurentabilumas ir užimtumas: iššūkiai ir mokymasis žengiant į XXIamžių“. Joje buvo nagrinėjama informacinės visuomenės reikšmė Europosšalims. Remdamasi Baltąja knyga, Europos Taryba sukvietė aukšto lygioekspertų grupę, kuri turėjo parengti pranešimą apie Europos informacinęvisuomenę ir konkrečias priemones jai įgyvendinti. 1994 m. Konfu salojevykusiame Europos Tarybos posėdyje Europos Komisijos viceprezidentasMartinas Bangemanas perskaitė pranešimą „ Europa ir globali informacinėvisuomenė“. Jame buvo numatytas perėjimo į informacinę visuomenę veiksmųplanas. Jo esmė – koordinuoti atskirų Europos valstybių planų vykdymąsiekiant sudaryti naujas galimybes visuomenėms, naujas darbo vietaspiliečiams, naujas prekes ir paslaugas. Tais pačiais metais M.Bangemanovadovaujama ekspertų grupė parengė dokumentą, vadinamąjį Veiksmų planą (AnAction Plan), kuriame buvo suformuluota Europos kelio į informacinęvisuomenę strategija. 1994 m. pabaigoje buvo įkurta informacinės visuomenėsplėtros įstaiga. (Information Society Promotion Office, sutrumpintai ISPO). Viena pirmųjų į veiksmų planą sureagavo Suomija – 1995 m. paskelbėprogramą „ Suomijos kelias į informacinę visuomenę“. Analogišką programą1996 m. paskelbė Vokietija. Dabar nacionalines informacinės visuomenėsplėtros programas turi visos Europos valstybės. Lietuva tokią programą,pavadintą „ Nacionalinė informacinės visuomenės plėtros koncepcija“,patvirtino 2001 m. 1995 m. liepos 12-13 dienomis Briuselyje įvyko pirmasis Europossąjungos ir Centrinės bei Rytų Europos informacinės visuomenės forumas. Jo

misija: suformuluoti pagrindinį tikslą – tolygiai plėtoti informacinėsvisuomenės raidą visose Europos valstybėse. 2000 m. buvo priimtas Europos sąjungos dokumentas „ Europos veiksmųplanas“, kuriame išdėstytos pagrindinės informacinės visuomenės kūrimoEuropos sąjungoje nuostatos. Šį dokumentą, lietuviškai pavadintą „Elektroninė Europa – informacinė visuomenė visiems“, galima rasti LietuvosRespublikos Seimo svetainėje (http://www.lrs.lt) . Vėliau buvo parengtaspapildomas dokumentas, kuriame aiškiai įvardijami uždaviniai valstybėmskandidatėms į Europos sąjungą.(4) Lietuvoje daugiau informacijos apie informacinės visuomenės kūrimąatsirado po Europos sąjungos ir Centrinės bei Rytų Europos pirmojoinformacinės technologijos forumo 1995 m. Tuomet Lietuvos kompiuterininkųsąjunga pradėjo daugiau apie tai pasakoti visuomenei.

3. Informacinė visuomenė Lietuvoje

Atkūrus nepriklausomybę, nuo 1990 m. Lietuvos ekonominiame irsocialiniame gyvenime vyksta spartūs pokyčiai. Lietuvos siekis įsijungti įtarptautines organizacijas (Europos sąjunga, NATO ir k.t.) paskatino imtisaktyvių veiksmų informacinės visuomenės plėtros srityje. Buvo parengtakeletas informacinės visuomenės kūrimo Lietuvoje programų. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2001 m. vasario 28d. priėmė irpatvirtino „ Nacionalinę informacinės visuomenės plėtros koncepciją“, 2001m. rugpjūčio 10d.- „Lietuvos informacinės visuomenės plėtros strateginįplaną“ (planas patikslintas 2002 m. birželio 6 d.), o 2003 m. vasario 3 d.patvirtino „ Informacinės visuomenės plėtros koordinavimo metodiką“, kuriossvarbiausias tikslas – nustatyti informacinės visuomenės plėtros planavimoir stebėsenos tvarką bei priemones. Minėtuose dokumentuose nusakytos svarbios gairės: „ Žmonių veiklą vis mažiau riboja nuotoliai ir laikas, ji darosi visglobališkesnė, ryškėja specializacija. Labai aktualu bendradarbiautikonkuruojant atviros rinkos sąlygomis. Atsiranda naujo tipo – virtualiųįmonių, elektroninio viešojo administravimo, darbo, mokymosi ir kultūrosplėtros – galimybių. Ypač didelę reikšmę įgyja informuotumas, kompetencija,gebėjimas naudotis infoemacinių technologijų teikiamomis galimybėmis.“

Informacinės visuomenės Lietuvoje koncepcija buvo pradėta rengti darapie 1990 m. Tuomet buvo paskelbtas informatikos vystymo kompiuterizavimopagrindu projektas, kuriame buvo numatyta sukurti šalies informacinęinfrastruktūrą atsižvelgiant į pasaulinę rinką. Aktyvi informacinėsvisuomenės kūrimo kryptis buvo patvirtinta 1990 m. rengiant dar pirmąjąLietuvos visuomenės informacinės visuomenės infrastruktūros programą. Nuo 2001 m. pradedamos vykdyti informacinės visuomenės kūrimoLietuvoje koncepcijos nuostatos, pabrėžiama informuotumo svarba.

„ Nacionalinėje informacinės visuomenės plėtros koncepcijoje“ numatytišie informacinės visuomenės kūrimo Lietuvoje uždaviniai, susiję sušvietimu: – sudaryti sąlygas, kad kiekvienas moksleivis įgytų mokykloje reikiamas informacinėmis technologijomis grindžiamas žinias; – suteikti galimybę studentams, dėstytojams, mokslo, kultūros darbuotojams naudotis informacinėmis technologijomis; – sukurti visuomenei lengvai pasiekiamą nuotolinių studijų, , naudojant informacines technologijas, sistemą; – plėtoti darbus, ugdančius gyventojų sampratą apie informacinės visuomenės plėtros svarbą. Informacinės visuomenės plėtrai švietimo, ypač bendrojo lavinimo,srityje didelę įtaką daro „Informacijos ir komunikacijos technologijosdiegimo Lietuvos švietime strategijos“ parengimas ir patvirtinimas 2001-2004 metams (strategijos dokumentą galima rasti Švietimo informaciniųtechnologijų centro svetainėje: www.ipc.lt) . Jos vizijoje numatytos 7svarbiausios sritys, apimančios: 1) švietimo ir visuomenės santykį, 2) gyvenimą mokykloje, 3) ugdymo turinį ir metodus, 4) aprūpinimą kompiuterine įranga ir mokymo priemonėmis, 5) mokytojo vaidmenį ir kvalifikaciją, 6) švietimo ir mokslo sanglaudą, 7) informacijos ir komunikacijos diegimo valdymą ir finansavimą. Atsižvelgiant į strategijos prioritetus mokyklos aprūpinamoskompiuteriais, programine įranga, interneto ryšiu, perkamos, lokalizuojamosir užsakomos sukurti mokomosios programos, rengiama mokymo metodika,mokytojams organizuojami įvairūs kursai, į tiriamuosius darbus įtraukiamimokslininkai. Ši strategija nukreipta į tai, kad Lietuva pagal moksleiviųskaičių vienam kompiuteriui priartėtų prie Europos sąjungos šalių vidurkio,t.y. 10-12 moksleivių vienam kompiuteriui (2002 m. duomenimis šis vidurkisLietuvoje 3 kartus didesnis).(3)

2000 metų žiemą-2001 vasarą buvo atliekama apklausa atitinkanti ES

taikomus standartus. Buvo apklausti 15 metų ir vyresni 3329 Lietuvosgyventojai. Apklausos duomenys parodė, kad:Vertybinės Lietuvos gyventojų nuostatos yra dvilypės: viena vertus, jospalankios kraštui informuoti, nes informacijos visuomenės plėtra siejama suoptimistine demokratinės gerovės visuomenės perspektyva, kita vertus,pernelyg pesimistinis esamos padėties ir kritinis valdžios veiksmųvertinimas, linkęs tokią perspektyvą sieti tik su tolimesne ateitimi. Net95 proc. apklaustųjų nori, kad jų vaikai mokėtų naudotis internetu, 73proc. respondentų mano, kad informacijos visuomenės plėtra palankiaipaveiks Lietuvos ūkį, 69 proc. galvoja, kad Lietuvos vyriausybė neskiriapakankamai dėmesio informacijos visuomenės plėtrai. Lietuvoje itin ryškinaudojimosi skaitmeninėmis technologijomis ir jų vartojimo disproporcija –atotrūkis tarp, viena vertus, turinčių naująsias informacines priemones irjomis besinaudojančiųjų, kita vertus – tarp norinčių jas vartoti irgalinčių tai daryti. Nors 70,1 proc. dirbančių ir besimokančių, arba 37,9proc. visų 15 metų ir vyresnių Lietuvos gyventojų, darbuojasikompiuterizuotose darbo ir mokymo vietose, tačiau tik kas antras patsnaudoja kompiuterinius įrenginius. Namuose interneto prieigą turi tik 6proc., internetą yra vartoję 19,5 proc., o kasdien internetu naudojasi vos4 proc. Optimistinę Lietuvos gyventojų pažiūrą ir norą automatizuotispatvirtina tai, kad 32 proc. visų dirbančių ir besimokančiųjų norėtų norsdalį dienos dirbti namuose naudodami kompiuterį ir internetą. Namuosekompiuterį turi tik 12,9 proc. respondentų, daugiau kaip 82 proc.turinčiųjų juo naudojasi patys. Daugumą tokių – 60 proc. – tai daro dažnai– kiekvieną dieną arba kelis kartus per savaitę. 61,1 proc. besinaudojančiųkompiuteriu namuose juo žaidžia, beveik tiek pat – apdoroja tekstus, kiekmažiau nei kas antras – naršo po internetą, beveik kas trečias – dirba suduomenų bazėmis, kas penktas – atlieka grafikos darbus ir apskaitą. 39,3proc. nebaigę viduriniojo mokslo ir 92,6 baigę aukštąjį mokslą žino, kas

yra internetas. 11,2 proc. respondentų, kurių pajamos siekia iki 200 Lt ir48,1 proc., gaunančių daugiau nei 501 Lt, moka naudotis internetu. Iš visointernetu kada nors naudojęsi yra 19,5 proc. respondentų. Kiekvieną dienąnaudojasi 21,4 proc. iš jų, kelis kartus per savaitę – 22,2 proc. mokančiųtai daryti respondentų arba 4,2 proc. ir 4,3 proc. visų 15 metų ir vyresniųLietuvos gyventojų. Kartą per savaitę internetu naudojasi 15,1 proc.respondentų. Retai – kelis kartus per mėnesį, kartą per mėnesį ar rečiau –internetu naudojasi 40,5 proc. mokančių juo naudotis, arba 7,9 proc. visųrespondentų. Laidinį telefoną namuose turi 81,2 proc. 15 metų ir vyresniųLietuvos gyventojų, kas trečias – mobilųjį telefoną, o 1,9 proc. – irpranešimų gaviklį (iešką). Mobilųjį telefoną turi 29 proc., o ketinaįsigyti 22 proc. respondentų. (2)

4.IšvadosLietuvos informatizavimo lygis žemas, palyginti su pažengusiomisvalstybėmis ir ES vidurkiu. Lietuvos gyventojų vertybinės nuostatospalankios informatizavimo plėtrai – informacijos visuomenės plėtra siejamasu optimistine demokratinės gerovės visuomenės perspektyva. Lietuvosinformacinės visuomenės būklę daugiausia lemia: socialinė padėtis,išsimokslinimas, amžius ir pajamos. Lietuvoje internetu naudojasi maždaugtrečdaliu mažiau žmonių negu vidutiniškai ES valstybėse, o viso pasauliovidurkį Lietuva viršijo apie tris kartus. Visos Lietuvos kaimynės, t.y.šalys, turinčios su Lietuva bendrą sieną, internetu naudojosi rečiau. TarpBaltijos šalių Lietuva užima tarpinę – tarp Estijos ir Latvijos – vietą.