Elektroniniai kontraktai internete

Turinys

Įvadas 3
Elektroniniai kontraktai 3
Elektroninės komercijos rūšys 4
Elektroninių kontraktų kategorijos 5
Elektroninių kontraktų Internete sudarymo procesas. 7

Elektroninio kontrakto sudarymas 7

Internetinių elektroninių kontraktų sudarymas – pagrindinės schemos 7Įvadas
Naujos informacijos apdorojimo technologijos kuria naujas verslo sritis, o tai leidžia aplenkti konkurentus – pateikti savo prekes bei paslaugas, rasti naujų verslo partnerių arba klientų. Ekonominę naujų technologijų taikymo versle naudą galima nusakyti tokiais kriterijais:
1) kaštų sumažinimu;
2) kontrakto sudarymui skirto laiko taupymu;
3) produkcijos pateikimu naujose rinkose;
4) tarptautinių kontraktų sudarymo galimybėmis;
5) galimybe suteikti paslaugas (sudaryti sutartis) 366 dienas 24 val.per parą.
Dėl šių priežasčių sparčiai tobulėja nauji verslo metodai, leidžiantys sudaryti sutartis arba apptarnauti klientus per atstumą. Tai yra vadinamoji elektroninė komercija. Valstybės institucijos taip pat pradeda taikyti informacines technologijas savo veikloje, atsiranda galimybių keistis informacija ir ją kaupti elektroniniu būdu, gauti ataskaitas, pildyti dokumentus.
Kompiuteriniu būdu apdorota informacija užima vis daugiau vietos erdvėje. Plėtojantis elektroninei prekybai ir siunčiant tarnybinę informaciją kompiuteriniu būdu reikia užfiksuoti tam tikras būsenas, patvirtinti faktus, užfiksuoti šalių teises, pareigas bei atsakomybę, gauti patvirtinimus, garantijas ir panašiai. Tai reiškia, jog elektroninė informacija turi atlikti įprasto rašytinio kontrakto funkcijas. Tokia ellektroninė informacija yra vadinama elektroniniu kontraktu. Elektroninis kontraktas pateikiamas kaip įrodymas teisme vienam arba kitam faktui pagrįsti. Kaip ir rašytinis dokumentas, elektroninis kontraktas turi turėti atitinkamus rekvizitus, garantuojančius jų galiojimą.
Kol kas elektroninio kontrakto įrodomoji galia nėra vienareikšmiškai reglamentuota, todėl pa

abandysiu apžvelgti elektroninių kontraktų kategorijas, jų sudarymo scenarijus ir veikimo principus, sąlygas, terminus, bei dalinai apžvelgsiu jų galimą jurisdikciją.Elektroniniai kontraktai
Elektroniniai kontraktai – plačiąja prasme apibrėžtini kaip apimantys tiek sandorius, sudarytus ir vykdytinus elektroninėmis, optinėmis ar panašiomis priemonėmis, tiek atviruose, globaliuose kompiuteriniuose tinkluose (pvz., Internete), tiek ir privačiuose tinkluose (intranete), įskaitant, bet neapsiribojant, EDI (Electronic Data Interchange), elektroninį paštą, telegramą, teleksą ar telekopiją, tiek ir programines įrangos (ang. software) licencijavimo sutartis. Siaurąja prasme elektroniniai kontraktai apibrėžtini tik kaip sandoriai, sudaromi atviruose tinkluose.Elektroninės komercijos rūšys
Elektroninę komerciją atsižvelgiant į jos dalyvių ypatumus bei charakteristikas, visuotinai priimta skirstyti į pagrindines kategorijas:
1) verslas verslui (b2b (business to business); iki šiol pati sėkmingiausia ir labiausiai progresuojanti elektroninės komercijos dalis; tokios elektroninės komercijos pavyzdžiu galėtu būti elektroninis prekių užžsakymas, tarpininkavimo paslaugos, sertifikavimo paslaugos); 2002 m. balandi Europos Komisija paskelbė komunikatą dėl būtinybes skatinti sąžiningumą verslas verslui sektoriuje. Esminis dėmesys skiriamas pasitikėjimo stokai, kaip esminei e-verslo plėtros kliūčiai;
2) verslas vartotojui (b2c (business to consumer); įdomiausia iš teisines reguliavimo puses; tokios elektronines komercijos pavyzdžiu galėtu būti knygynas Internete);
3) verslas valstybinėms institucijoms (b2public government); (šis elektroninės komercijos tipas itin prisidėjo prie JAV elektroninės komercijos globalios sėkmės; tokios elektroninės komercijos pavyzdžiu galėtu būti viešieji pirkimai);
4) vartotojai vartotojams (c2c (consumer to consumer); palyginus nauja rūšis; pvz., aukcionai (w
www.ebay.com) ir pan.);
5) vartotojai verslui (c2b); (pvz., joint purchases; pvz., www.letsbuyit.com);
6) vartotojas valstybinei institucijai (c2public government); (dar labai nauja elektroninės komercijos rūšis, tačiau ateityje ir individualūs vartotojai galės vyriausybės teikiamas paslaugas įsigyti on-line);
7) valstybinės institucijos verslui, vartotojams ir kitoms valstybinėms institucijoms (A2B/C/A ) (taipogi žinoma kaip e-vyriausybė (E-government; transformation of the administration (government) from paper organizations to virtual organizations))
Pačios svarbiausios elektroninės komercijos kategorijos – b2b ir b2c elektroninė komercija. Pagrindinę dalį globaliu lygmeniu sudaro būtent b2b. Vis dėlto, akivaizdu, kad b2c pasižymi gerokai didesne dalyvių gausa. Taigi, daugeliu atveju ir daugeliu požiūriu pats fundamentaliausias elektroninės komercijos skirstymas yra skirstymas į b2b ir b2c. Tokio skirstymo pagrindas – visų pirma sandorių/santykių dalyviai; visų antra – sandorių tikslas; visų trečia – sandorių prigimtis ir pobūdis.
Elektroninė komercija pasižymi dviem savybėmis, kurios ją ir išskiria iš kitų komunikacijos formų ar priemonių. Skirtingai nei tam tikros informacijos (garso, vaizdo ir pan.) transliavimas, Internetas:
(a) įgalina dvipusį bendravimą, ryšio palaikymą,
(b) yra pagrįstas atvirais principais.
Dvipusis bendravimas, komunikavimas reiškia skaitmeninės informacijos nukreipimą auditorijai ir šios atgalinis reagavimas. Transliacijos atveju žinios ir pranešimai – informacija yra siunčiama visiems, neidentifikuojant kokio nors konkretaus vartotojo ar gavėjo. Atviri standartai reiškia, kad INT yra pagrįstas dvejais komunikavimo protokolais – TCP (Transmission Control Protocol) / IP (Inetrenet Protocol).Elektroninių kontraktų kategorijos
Visus elektroninius kontraktus ga
alima sugrupuoti į dvi dideles kategorijas:
(a) Internetu sudaromi kontraktai;
(b) Kiti elektroniniai kontraktai – sudaromi EDI ir pan. pagalba.
Didžiausia ir svarbiausia dalis – būtent internetiniai kontraktai
Apskritai, visus Interneto kontraktus galima skirstyti į šias stambias kategorijas:
Chat and video contracts – jie suteikia galimybę komunikuoti sinchroniškai ir interaktyviai ir todėl gali būti, mutatis mutandis, reguliuojami tų pačių taisyklių, kaip ir telefoniniai kontraktai (dėl telefoninių paslaugų );
E.pašto kontraktai – EM reikalauja techninio trečiųjų šalių – serverių įsikišimo, kurie šalims suteikia tiek el.pašto sąskaitas ir adresus, tiek saugo jų el.pašto žinutes/pranešimus iki kol šie yra persisiunčiami į šalių kompiuterius. Mes galime įsivaizduoti grynai el.pašto kontraktus – (pasiūlymas, akceptas ir akcepto gavimo patvirtinimas vyksta el.paštu), taipogi ir maišyto pobūdžio – (pasiūlymas tinklapyje, akceptas el.paštu). Nėra daug problemų dėl šių ELK rūšių – ko gero dėl to, kad jiems gali būti labai lengvai pritaikyta laiškams taikoma taisyklė, ir todėl, kad tai pagrinde c2c kontraktai; b2b paprastai pasitelkia tokias technines priemones kaip www.
www kontraktai – tai – elektroninių kontraktų širdis. Jo pagrindiniai elementai:
Internetas yra universali atvira sistema, suteikianti komunikacijas nuo kiekvieno kiekvienam. Čia el.konktraktai praplečia EDI tradicines ribas ir įtraukia vartotojus, leidžia ne tik reguliarius ir pastovius komercinius santykius, bet ir vienkartinius ryšius.
Internetiniai el.kontraktai funkcionuoja kliento/serverio architektūros pagrindu. Tai reiškia, kad viena iš šalių veikia iš savo kompiuterio, be
et per programinę įrangą ir interfeisą (vartotojo aplinką), kuriuos pateikia kitos šalies tinklapis.
Simetrinis šalių santykių struktūrizavimas taikomas EDI atžvilgiu (kiekvienas rengia žinutes ir pranešimus savo kompiuteryje, naudodamas savo programas), tuo tarpu internetiniai el.kontraktai yra pagrįsta būtent asimetriniu šalių santykių struktūrizavimu – asimetrine techninių vaidmenų distribucija. Be to, EDI atveju vartotojai veikia skaidriai, aiški jų geografinė buvimo vieta, o serveris yra identifikuojamas tik URL pagalba ir jis gali būti bet kur. Taigi, teisiniu požiūriu tampa visiškai nereikšminga geografinė infrastruktūra. Interfeisai (langai, tinklapiai ir kita vartotoju aplinka) tampa teisinio požiūrio el.kontrakto gravitacijos centru.
Tinklo technologijos įgalina verslo subjektus sutarčių sudarymo procesą perkelti e-agentui – programai, kuri naudoja vidinę informaciją, kurios pagrindu priima sprendimus.
Trumpai www el.kontraktai gali būti iliustruoti taip:
Tiekėjo tinklapis (esantis tiekėjo serveryje arba laikomas ir aptarnaujamas trečiosios šalies serverio) turi siūlomų prekių/paslaugų aprašymą ir visą rinkinį taip vadinamu ‘self-contracting’ puslapių, įgalinančių pateikti norimos prekės/paslaugos užsakymus ‘online’ (OL) režime. Vartotojai privalo pateikti asmeninę informaciją ir kartais kreditinės kortelės numerį. Tuomet, OL produktams, pirkėjui yra leidžiama juos parsisiųsdinti;
Fizinių prekių atžvilgiu – pristatymas yra atliekamas tradicinėmis priemonėmis ir budais vartotojui į namus; mokėjimai – dažniausiai mokėjimo kortelėmis; naujos mokėjimo priemones (SET, e-pinigai ir pan.) taipogi plinta;
Paslaugų atžvilgiu, paslaugų teikėjas jas pasirengęs suteikti sutartu/nustatytu vartotojui laiku ir vietoje; mokėjimo/atsiskaitymo metodas – tas pats.
Bet paprastai www el.kontraktai yra kur kas sudėtingesni, nes juose dažnai dalyvauja ir trečiosios šalys. Tai – autentifikuotos šalys (S-sertifikatų teikėjai), finansinės grupės, kurios aptarnauja e-atsiskaitymus, žymių/etikečių teikėjai ir ypatingai online parduotuvių firmos. Taipogi būtina atkreipti dėmesį i taip vadinamas online parduotuves/galerijas ir pan. Tokių parduotuvių uždavinys – sumažinti išlaidas pasidalijant tam tikrais elektroninės komercijos platformos elementais. An.kstyvojoje stadijoje išlaidos buvo mažinamos pagrinde komercinės informacijos pateikimu Internete ir todėl tokių tinklapių operatorių pagrindinė funkcija buvo suteikti ir aptarnauti vietą parduotuvei Internete, bet kadangi ‘hostingo’ (informacijos pateikimo ir aptarnavimo Internete) išlaidos vis mažėjo, tokių saito operatoriai pradėjo teikti naujas paslaugas. Tai apima, pavyzdžiui, el.komercijos aplikacijas – ne tik vartotojų interfeisai, bet vidinis aplikacijų valdymas ir tvarkymas, įskaitant e-agentus. Jie taipogi gali pateikti bendrą platformą keletui atskirų parduotuvių, kas vartotojui leidžia sutaupyti apsipirkimo laikąElektroninių kontraktų Internete sudarymo procesas.
Minimali schema, kuria galima pavaizduoti el.kontraktų sudarymą Internete: E-katalogas, kurį pateikia pardavėjas. Pirmasis paspaudimas/spustelėjimas, patraukimas ar panašus pirkėjo veiksmas, skirtas prekių/paslaugų užsakymui. Rekapituliatyvinis (sumarizuojantis) puslapis, pardavėjo pateikiamas pirkėjui. Antrasis paspaudimas/spustelėjimas, patraukimas ar panašus pirkėjo veiksmas, išreiškiantis sutikimą/akceptą. Akcepto gavimo patvirtinimas, atliktas pardavėjo.
Taigi – 5 stadijos. Aišku, šis procesas gali būti sutrumpintas (tačiau tik profesionalių pirkėjų atžvilgiu, esant išankstiniam susitarimui) arba prailgintas.Elektroninio kontrakto sudarymas
Kas yra pašto dėžutės teorija? Pašto dėžutės teorija yra išimtis iš bendrosios taisyklės, kad akceptas įsigalioja tik tuomet, kai ji gauna oferentas. pašto dėžutės teorija yra kilusi iš bendrosios teisės tradicijos; tai – numanoma, paneigiama kontraktų sudarymo/formavimo taisyklė. Pašto dėžutės teorija taikoma, kai šalys ryšį palaiko ne momentinėmis ryšio priemonėmis (tokiomis, kaip telefonu), bet nemomentiniu komunikavimu – paštu ir pan. Ji teigia, kad akceptas įsigalioja nuo to momento, kai yra išsiųstas, o ne kuomet yra gaunamas. Esmė ta, kad akceptantas komunikavimą patiki trečiąjai šaliai arba tam tikrą komunikavimo dalį perkelia nuo savo kontrolės. Efektas yra tas, kad taikant pašto dėžutės teoriją kontraktas yra laikomas sudarytu nuo to momento, kai yra išsiustas akceptas, visiškai neatsižvelgiant į tai, ar oferentas iš viso gauna akceptą ar ne. Tai gali pasirodyti neteisinga, tačiau taisyklė yra pagrįsta pragmatiniu rizikos pasvėrimu el.kontrakto sudarymo procese ir išsprendžia gana sudėtingą problemą. Bet kokiu atveju, oferentas gali visada paneigti šią taisyklę, reikalaudamas, kad akceptas įsigaliotų nuo to momento, kai jis jį gauna. Ką labai svarbu suvokti – pašto dėžutės teorija nėra panacėja; ji taikytina išimtiniams atvejams.Internetinių elektroninių kontraktų sudarymas – pagrindinės schemos.
(a) el.paštu el.kontraktas – paprasčiausiai tiek oferta, tiek ir akceptas (arba tik vienas iš jų) yra perduodami el.paštu.
(b) Paprastas internetinio el.kontrakto sudarymas – tiekėjo tinklapiai (kurie yra paties tiekėjo serveryje arba palaikomi ir aptarnaujami kokios nors trečiosios šalies serveryje) numato siūlomų prekių ir paslaugų aprašymus. Klientas turi pateikti tam tikrą savo asmeninę informaciją, kartais ir savo kreditines korteles Nr. Tuomet:
(a) online produktų atžvilgiu, pirkėjui suteikiama galimybė juos parsisiųsdinti;
(b) fizinių produktų atžvilgiu, jie pateikiami pirkėjo nurodytu adresu;
(c) paslaugų atžvilgiu, tiekėjas pasirengia jas suteikti sutartoje vietoje ir sutartu laiku. Apmokėjimas – kaip taisyklė – mokėjimo kortelių pagalba.
(c) Sudėtingas internetinio el.kontrakto sudarymas – čia atsiranda papildomi veikėjai:
1) e-parduotuvių, galerijų ar pasažų valdytojas – čia rodomi tiekėjo puslapiai; šie veikėjai turi tam tikrą sandorių sudarymo galią, nes būtent jie pritraukia lankytojus į tą puslapį; jie gali nustatyti taisykles dėl e-parduotuvių ir kontroliuoti jų laikymąsi; gali prisijaukinti vartotojus kliento kortelėmis, nuolaidomis ir pan. Tiekėjo puslapiai gali būti techniškai palaikomi tokių valdytojų pagalba arba čia gali būti tik hiperlinkas. Bet svarbu tai, kad jie pateikiami kaip priklausantys tam valdytojui.
2) Finansinė firma, kuri aptarnauja atsiskaitymus Internete. Tai institucija, į kurią yra elektroniniu būdu išsiunčiamas mokėjimas iš tinklapių. Tai – ne būtinai kreditinę kortelę aptarnaujanti finansinė institucija.
3) Etikečių suteikėjai, kurie sertifikuoja, kad konkretus puslapis yra saugus, arba jo provaideris laikosi tam tikro elgesio kodekso.
4) Skaitmeninių sertifikatų tiekėjai.
Inkorporaciniai terminai ir sąlygos
Esminiai reikalavimai – terminai ir sąlygos turi būti padarytos žinomomis šalims dar prieš jiems sudarant susitarimą. Čia ir kyla problemų. Kaip tokia informacija turi būti pateikta naudotojui, prieš sudarant el.kontraktą? Jiems turi būti suteikta galimybe perskaityti tokią informaciją, sutikti su jos sąlygomis. Ar jie aktualiai ir realiai tai padaro – kitas dalykas.
Be abejo, tai galima įtraukti į pačią ofertą ar el.paštą. Be abejo, informacija turėtų būti pateikta ir kvietime pareikšti ofertą.
www naudotojui paprasčiausiai suteikiant galimybę surasti sąlygas tinklapyje tokia- pareiga nėra tinkamai įvykdoma. Aiškiai paryškinta nuoroda į sąlygas ir terminus ko gero tenkina šį reikalavimą , bet geresnė praktika – suteikti galimybę naudotojui susipažinti su sąlygomis dar prieš jam turint galimybę išreikšti akceptą ar ofertą.
Susitarimai dėl elektroninio kontrakto sudarymo taisyklių
Jau pačioje ofertoje galima numatyti, kad akceptas įsigalioja tik oferentui jį gavus; numatyti, kad sudarytam el.kontraktui bus taikomi UK įstatymai ir pan. Toks metodas, aišku, sukelia problemų, panašių inkorporacinėms sąlygoms ir terminams.
Kitas metodas – jau sudarytame el.kontrakte nustatyti sekančių el.kontraktų sudarymo taisykles. Paprastai pirminis kontraktas būna popierinėje formoje. Toks metodas neretai pasitelkiamas sudarant EDI susitarimus užtikrinant, kad šalys gali nustatyti kur ir kada yra sudaromi visi el.kontraktai.
Susitarimai, nustatantys el.kontraktų formavimo taisykles gali būti lengvai panaudojami bendro serverio sistemoje – kur naudotojai privalo sutikti su sąlygomis dar iki kol jie gauna teisę prieiti ir pasinaudoti serveriu.
Parašas
Bet koks el.kontraktas, sudarytas Internete turi būti pasirašytas skaitmeniniu ar elektroniniu būdu. Kad kontraktas būtų galiojantis, parašas turi atitikti el.kontrakto sudarymo vietos įstatymus.
Esmė ta, kad elektroninis kontraktas visų pirma paveikia ne patį jo turinį, o būtent jų sudarymo procedūrą. Tai yra, el.kontraktų terminams ir sąlygoms liekant tradicinėms, pakinta sudarymo mechanizmas. Todėl kontraktų sudarymo metodai gali įtakoti susitarimo pripažinimą teisme.
Šalių anonimiškumo problema Interneto kontekst.e

Viena iš internetinės komercijos pasekmių ta, kad Internetas sukuria galimybę internetinių sandorių šalims išlikti anonimiškoms. Anonimiškumo Internete problema pastaruoju metu gana daug nagrinėta. Pvz., 2000 m. lapkritį Niudžersio teismas nusprendė, kad programinės įrangos kompanija neturi teisės sužinoti tikrosios atsakovų, pasivadinusių “John Doe”, tapatybės, kurie Yahoo pranešimų lentoje patalpinio kritines pastabas.

Vienas esminių klausimų, susijusių su šalių anonimiškumu, yra tas, ar galioja ir ar teisiniu požiūriu pripažintinas anonimišku būdu sudarytas elektroninis kontraktas? Kitaip tariant, ar toks elektroninis kontraktas sukelia teisines pasekmes ir yra įgyvendinamas priverstine tvarka?

Anonimiškumas: laipsnio klausimas?

Anonimiškumas nėra fiksuota asmens charakteristika. Pvz., aš nesu anonimiškas sau pačiam ar mane žinantiems asmenims. Taigi, anonimiškumas yra požymis, taikytinas trečiųjų asmenų atžvilgiu, atliekančių savotišką stebėtojų, žiūrovų funkciją. Anonimiškas sandoris yra toks sandoris, kai neįmanoma (nepasitelkiant neproporcingai didelių pastangų) nustatyti šalių tapatybės. Nors retai kada daromas skirtumas tarp anonimiškumo laipsnių, jų išskyrimas turi reikšmės įvertinant teisines anonimiško sandorio pasekmes. Šia prasme išskirtinos tokios esminės anonimiškų sandorių rūšys: (a) absoliučiai anonimiški sandoriai (nėra jokių ženklų, remiantis kuriais būtų įmanoma nustatyti tikrąją šalies tapatybę); (b) pusiau anonimiški sandoriai (yra palikta ženklų, remiantis kuriais būtų įmanoma nustatyti tikrąją šalies tapatybę); (c) personalizuoti sandoriai (sudaryti pasinaudojant asmeniniais duomenimis, kurie buvo patikrinti trečiosios šalies).

Šio skirstymo esminis kriterijus – tai, ar šalis pasinaudojo pseudonimu, kurio pagrindu galima atsekti tikrąją asmens identitetą. Čia pseudonimas suprastinas plačiąja prasme – kaip bet koks ženklas, kodas, asmens numeris, elektroninis parašas, PIN kodas ar netgi biometrinis numeris, tiek pasirinktas spontaniškai (nick’as), tiek ir organizuotas. Organizuotas pseudonimas reiškia trečiosios šalies (pvz., valstybinės institucijos, banko) išduotą patvirtintą pseudonimą (pvz., PIN kodą, registracijos numerį, e-parašo sertifikatą ir pan.).

Pseudonimų naudojimas svarbus tuo, kad jų pagrindu asmuo gali tapti atpažįstamu visiškai neatskleidus jo tapatybės. Pseudonimas suteikia galimybę likti anonimišku vienai šaliai ir būti visiškai žinomu kitai. Pvz., jeigu bankas išduoda PIN kodą, jis, išleisdamas PIN kortelę, gali nustatyti tikrąjį kortelės turėtoją. Jeigu vėliau asmuo panaudoja kortelę atlikti mokėjimams, PIN kodo pagalba apmokėjimo gavėjas (pvz., parduotuvė) sužino tik tiek, kad mokėtojas yra teisėtas kortelės turėtojas.

Kraštutinis santykių užmezgimo ir palaikymo atvejis – absoliučiai anonimiškas bendravimas. Tokio anonimiškumo realizavimo pavyzdžiu galėtų būti viešai apmokamų telefonų aparatai (taksofonai) arba iš anksto apmokamos SIM kortelės. Jeigu bent vienas iš santykių dalyvių žino ar gali sužinoti asmens tikrąją tapatybę, mes galima kalbėti tik apie pusiau anonimiškumą. Tai santykiai, kuriuose dalyvauja trečiosios šalys (ang. intermediaries), galinčios bet kada nustatyti asmens tapatybę. Tokio pusiau anonimiškumo pavyzdžiu galėtų būti transporto priemonės registracijos numeris, anonimiškas dalyvavimas aukcione ir pan. Jeigu asmens tikroji tapatybė yra žinoma arba gali būti lengvai nustatyta, mes kalbame apie personalizuotus sandorius.

Teisinės absoliutaus anonimiškumo pasekmės

Kiekvieną dieną yra sudaroma daugybė sandorių, kurių viena iš šalių lieka anonimiška, kadangi ji už įsigyjamą produktą sumoka grynaisiais piningais produkto įsigijimo momentu. Pavyzdžiui, jeigu asmuo į gaivinančiųjų gėrimų automatą įmetą monetą, teisine prasme yra sudaromas sandoris, nors pirkėjas apie tai retai susimąsto.

Akivaizdu, kad šiuo požiūriu būtina skirti realines sutartis, kurios įvykdomos sutarties sudarymo metu, nuo konsensualinių, kuriose prievolių įvy.kdymo pareiga gali atsirasti ir vėliau. Kaip pamatysime vėliau, įgyvendinamumo prasme, esminės problemos kyla būtent pastarųjų atžvilgiu.

Anonimiški elektroniniai kontraktai sudaromi per atstumą be jokio tiesioginio ar netiesioginio (pvz., su kavos automato savininku) fizinio kontakto tarp sandorio šalių, todėl pardavėjui yra kur kas sunkiau nustatyti teisinį perkančiosios šalies statusą. Taigi, privatinės teisės požiūriu kyla vienas svarbesnių klausimų – ar sutarčių teisė pripažįsta anonimiškus sandorius?

Vienas esminių principų, įtvirtintų naujajame LR CK yra pagrįstas nuostata, kad bendrąja taisykle sandoriai gali būti sudaryti nesilaikant jokios privalomosios formos. Kita vertus, itin svarbu tai, kad jeigu tai neprieštarauja imperatyviosioms teisės normoms, šalys gali susitarti, kad sutartyje privaloma nurodyti tikrąją šalių tapatybę.

Svarbu tai, kad LR CK 6.188, reglamentuojantis vartojimo sutarčių ypatumus, nustato sąrašą reziumuojamai nesąžiningų vartojimo sandorio sąlygų, kurios suteikia pagrindą tokius sandorius ar sąlygas teismine tvarka pripažinti negaliojančiais. Vienas iš vartojimo sandorio pagrindu atsirandančių teisinių santykių ypatumų yra tas, kad viena tokių santykių šalių yra profesionali šalis ar verslininkas, o kita – vartotojas, tai yra asmuo, kuris tam tikrą produktą įsigyja ne savo profesinės, komercinės ir pan. veiklos tikslais. Taigi, tokia santykių prigimtis neišvengiamai suponuoja būtinybę šalims žinoti viena kitos teisinį statusą, padėtį vartotojo/profesionalios šalies dichotomijos aspektu nes, pvz., pardavėjas, neturintis protingų priemonių įsitikinti tuo, kad kita šalis – vartotojas, negali patirti neigiamų pasekmių, susijusių su vartotojų teisių apsauga.

LR CK 6.163 straipsnis, nustatantis šalių pareigas iki sutartinių santykių atžvilgiu, šalis įpareigoja atskleisti viena kitai joms žinomą informaciją, turinčią esminę reikšmę sutarties sudarymui. Vis dėlto, daugeliu atveju šalių asmens tapatybės negalima vertinti kaip, sąlygos, esminės sutarties sudarymui.

Sandorių galiojimo prasme LR CK įtvirtina visą eilę teisinių reikalavimų, kuriuos galima sugrupuoti į tris grupes: (a) reikalavimai sandorio šalims (veiksnumas, teisnumas); (b) reikalavimai sandorio šalių valios išreiškimo formai; (c) reikalavimai sandorio turiniui. Tam, kad viena šalis galėtų įsitikinti kitos šalies teisiniu subjektiškumu, visiškai nebūtinas kitos šalies tapatybės atskleidimas – teisinio subjektiškumo įvertinimas gali sekti iš kitų aplinkybių – sudarant sandorį Internete, pardavėjas gali reikalauti, kad perkančioji šalis patvirtintų, jog ji atitinka kriterijus, keliamus veiksniam subjektui, pvz.: jog jam (jai) ne mažiau kaip 18 metų ir pan. Kitų dviejų reikalavimų atžvilgiu anonimiškumas taipogi nesukuria kažkokių išskirtinių problemų.
Taigi, apibendrintai galima teigti, kad vien tik tas faktas, kad sandoris sudaromas tarp asmenų, kurie net nežino vienas kito tapatybės, iš tokio sandorio neatima teisinės galios.

Absoliučiai anonimiškų sandorių įgyvendinimas

Vis dėlto, esminės teisinės problemos yra susiję su absoliučiai anonimiškų sandorių įgyvendinimu:
(a) visiškai anonimiško sandorio atveju tampa labai apsunkintas pažeistų ar ginčijamų teisių gynimo, įgyvendinimo ar realizavimo mechanizmas;
(b) LR CK 1.76 straipsnio 2 dalis numato, kad jeigu sandoris buvo sudarytas panaudojant telekomunikacijų galinius įrenginius, tai visais atvejais privalo būti pakankamai duomenų sandorio šalims nustatyti. Jeigu tokių duomenų nėra, šalys, kilus ginčui, sandorio sudarymo faktui įrodyti negali remtis liudytojų parodymais; kaip matyti, ši LR CK nuostata skiriama būtent elektroniniams sandoriams, tačiau ji pilna apimtimi taikytina tik visiškai anonimiškų sandorių atžvilgiu;
(c) kaip jau minėta aukščiau, formalūs reikalavimai gali tapti kliūtimi įgyvendinant galiojančius anonimiškus sandorius. Kita vertus, tokį sandorį pripažinus negaliojančiu ab inintio, restitucija tampa praktiškai neįmanoma;
(d) remiantis LR CK .1.92, gali būti pripažįstamas negaliojančiu įgaliojimus viršijusio atstovo sudarytas sandoris, jeigu atstovaujamasis nepatvirtino sandorio. Visiškai anonimiško sandorio atveju tampa problematiškas tokio sandorio pripažinimas negaliojančiu, kadangi atstovaujamasis nežino atstovo tapatybės;
(e) tampa neįmanomas actio Pauliana, actio negatoria ir kitų specifinių reikalavimų patenkinimas;
(f) kyla problemos tais atvejais, kai įstatymas įsakmiai reikalauja, jog prieš priverstine tvarka įgyvendinant savo teisę, šalis privalo apie tai įspėti sutartinių prievolių nevykdančiąją šalį;
(g) Šalių patirties ir profesionalumo lygis yra itin reikšminga aplinkybė įvertinant šalių atsakomybę, vykdant savo sutartinius įsipareigojimus; absoliutais anonimiškumo atveju šios aplinkybės tinkamas įvertinimas tampa labai apsunkintu;
(h) Visiškai anonimiško sandorio atveju tampa suvaržytas civilinės atsakomybės ir kitų teisinių gynybos priemonių praktinis pritaikymas.

Reziumuojant aukščiau pateiktą svarbesnių anonimiškumo teisinių padarinių sąrašą, tampa aišku, kad šalių tapatybė nėra esminė galiojančio sandorio sąlyga, tačiau jos nebuvimas labai apriboja praktinį absoliučiai anonimiško sandorio įgyvendinamumą ir tokiu būdu sumenkina jo teisinę vertę.

Pusiau anonimiški sandoriai

Analizuojant pusiau anonimiškus sandorius, galima pasiremti aukščiau pateiktais argumentais. Vis dėlto, galima išskirti šiuos specifinius pusiau anonimiškų sandorių įgyvendinimo ypatumus:
(a) vartojimo sandorio atžvilgiu itin svarbu tai, kad jeigu vartotojas, nurodydamas savo pseudonimą, nenurodo savo tikrojo statuso (tai yra, kad jis yra vartotojas), jis vėliau negali reikalauti pripažinti negaliojančiomis vartojimo sutarties sąlygas, prieštaraujančias sąžiningumo kriterijams;
(b) pseudonimiškumas reikalauja trečiosios šalies, išduodančios pseudonimą ir jį susiejančios su konkrečiu asmeniu, įsikišimo. Vartotojas, kuris naudojasi tokio tarpininko paslaugomis tam, kad galėtų sudarinėti ir vykdyti pusiau anonimiškus sandorius internete, su tokiu tarpininku sudaro sutartį, aptariančią tokios trečiosios šalies atsakomybės pagrindai. Kyla klausimas, ar tokia trečioji šalis gali būti laikoma atsakinga už kokius nors pseudoniminio sandorio trūkumus? Išanalizavus tipines anonimizavimo sutarčių sąlygas, darytina išvada, kad tokių tarpininkavimo paslaugų teikėjai paprastai apriboja savo atsakomybę.

Esamų teisės normų renovacija ar naujų taisyklių kūrimas?

Atsižvelgiant į tai, kad šiuo metu galiojančių teisės normų analizė leidžia daryti išvadą, kad dabartinis LR reguliavimas nėra pritaikytas skaitmeniniam anonimiškumui, įstatymų leidėjas turėtų įvertinti šias galimas išeitis:
(a) egzistuojančių taisyklių priderinimas prie elektroninės komercijos keliamų poreikių. Šiuo požiūriu svarbiausias dėmesys turėtų būti skiriamas anonimiško vartotojų teisių apsaugai. Pažymėtina, kad išskirtinai nacionalinės pastangos šioje srityje neišvengiamai bevaisės, todėl vadovaujantį vaidmenį čia turėtų atlikti ES institucijos. Atkreiptinas dėmesys į Europos Komisijos siekį adekvačiai ginti ir tų vartotojų teises, kurie naudojasi elektroninėmis priemonėmis;
(b) visiškai naujos reguliacinės bazės sukūrimas. Tokios bazės įtvirtinimo priežastimi galėtų būti visiškai anonimiškų sandorių keliami poreikiai, reikalaujantys konkrečios ir aiškios teisių ir pareigų sistemos įdiegimo depersonalizuotų sutartinių santykių atžvilgiu.

Elektroniniams kontraktams taikytina teisė

Kai kurie autoriai, nagrinėdami taikytinos teisės (TTE) problemą, tai daro pasitelkdami teisinį mąstymą, išugdytą jų teisinės sistemos dvasioje. Ko gero pats tinkamiausias metodas – lyginamoji analizė, nes netgi ir pačioje ES neįmanoma suharmonizuoti teisinio mąstymo, teisinės sąmonės. Taigi, ES yra 15 skirtingų teisinių metodų. Taikytinos teisės nustatymui ES galioja ir taikomos trys konvencijos – 1955 m. Hagos Dėl tarptautinio prekių pirkimo-pardavimo, 1980 m. Romos konvencija dėl teisės, taikytinos kontraktams ir 198.0 m. Vienos Konvencija dėl tarptautinio prekių pirkimo-pardavimo sutarčių.
Romos Konvencija – tai ES vidinių būtinybių pasekmė. Visgi, ji nėra paremta Romos Sutarties 220 straipsniu (dabar ES sutarties – 293 straipsniu). Taigi, Ettm neturi kompetencijos priimti privalomų sprendimų dėl šios konvencijos. Taigi, to pasėkoje VN 1988 m. pasirašė Romos Konvencijos Briuselio protokolą, kuriuo Ettm buvo suteikta teisė priimti privalomus išankstinius sprendimus (preliminary rulings) Romos Konvencijos aiškinimo ir taikymo klausimais. Taigi, ETTm naudojamas teisinis metodas bus apsprendžiantysis, nagrinėjant Romos Konvencijos nuostatas.
Hagos Konvencija – tarptautinė konvencija, kurią ratifikavo 7 valstybės. Ši konvencija – septintosios Hagos konferencijos rezultatas. VN, kurios ją ratifikavo, ją įgyvendina kaip savo nacionalinės teisės dalį, todėl šiuo požiūriu svarbus kiekvienos VN teisinis metodas. Visgi, tai – tarptautinė konvencija, todėl jos aiškinimui ir taikymui taikomos 1969 m. Vienos konvencijos dėl tarptautinių sutarčių teisės normos.
Vienos Konvencija – taipogi tarptautinė konvencija, priimta UNCITRAL. Jos aiškinimo taisyklės įtvirtintos konvencijos 7 straipsnyje:
“(1) Aiškinant šią Konvenciją, turi būti atsižvelgta į jos tarptautinį pobūdį ir būtinumą skatinti jos taikymo vieningumą ir sąžiningumo tarptautinėje prekyboje laikymąsi.

(2) Klausimai, susiję su šios Konvencijos reguliuojamais dalykais, kurie nėra tiesiogiai joje išspręsti, turi būti sprendžiami pagal bendruosius principus, kuriais ji pagrįsta, o jeigu tokių principų nėra – pagal teisę, taikomą pagal tarptautinės privatinės teisės normas.” Pagrindiniai dokumentai, aiškinant jos nuostatas – dokumentai, aprašantys ir atspindintys jos rengimo ir priėmimo istoriją. Bendrosios teisės valstybėse tradiciškai šiems travaux preparatoires beveik neskiriama jokio dėmesio. Visgi, svarbus kontrastas tokiai tradicijai – 1980 m. Lordų Rūmų sprendimas byloje Fothergill v. Monarch Airlines. Čia buvo labai plačiai pasiremta būtent Vienos Konvencijos travaux preparatoires.

Šių konvencijų apimtis ir jų tarpusavio ryšys

(a) Romos Konvencija. Kartu su Briuselio konvencija Romos Konvencija sudaro ES TPT branduolį. Išeitinė koncepcija įtvirtinta 1 straipsnyje – Romos Konvencija taikoma sutartinėms prievolėms, kuomet kylą taikytinos teisės pasirinkimo būtinybė. ‘Sutartinės prievolės’ sąvoka pačioje konvencijoje neišaiškinta, todėl jos aiškinimo tenka ieškoti kompleksiškai nagrinėjant visą Romos Konvencijos sistemą. Iki ETTm pasisakymo šiuo klausimu, nebuvo aiškios ir apibrėžtos pozicijos, kas įeina į ‘sutartinės prievolės’ sąvoką. Visgi, pagal analogiją galima taikyti Briuselio konvenciją ir preziumuoti, kad Romos Konvencijos apimtis – komercinės ir civilinės bylos. Kita vertus, gali kilti abejonių dėl skirtumo tarp kontraktinių ir kvazi-sutartinių santykių (tarp 5 (1) ir 5 (3) Briuselio konvencijos straipsnių). Svarbu pažymėti, kad gali kilti tarpinių situacijų.

Elektroninės komercijos reguliavimas tarptautinėje ir ES teisėje

Taigi, Romos Konvencija taikoma bet kokioms sutartinėms prievolėms, išskyrus išimtis, numatytas 1 (2) ir 1 (3) straipsnyje. Pagal 27 straipsnį, Romos Konvencija gali būti taikoma tik ES Europinėse teritorijose. Visgi, ES Europinėse teritorijose konvencija turi universalų taikomumą. Pirma, tai reiškia, kad konvencija taikoma bet kokiam asmeniui ar įmonei, nepriklausomai nuo to, ar reziduoja/yra įsteigti ES ar ne. Antra, konvencija pripažįsta bet kokį TTE pasirinkimą, netgi jeigu tai ne ES VN teisė. To pasėkoje – universalaus Romos Konvencijos taikymo pasėkoje, EK ir jos anonimiškumo kontekste, šalis gali susidurti su visiškai nežinoma trečiosios valstybės teise. Romos Konvencijos 10 straipsnis apibrėžia TTE, tai yra konvencijos prasme ir tikslais nustatytos/parinktos teisės, taikymo ribas. Šis nebaigtinis TTE taikymo apimties sąrašas apima aiškinimą, vykdymą, pažeidimo pasekmes, įvairius prievolių pasibaigimo būdus, senatį ir galiausiai – negaliojim.o pasekmes. Kaip paskutinė pastaba – Romos Konvencija – kertinis akmuo, stuburas TTE sutartinėms prievolėms parinkimui ar nustatymui. Pagal 21 straipsnį, Romos Konvencija taikytina tik tais atvejais, kai kitos konvencijos TPT negali būti pritaikytos tam pačiam konfliktui/kolizijai. Romos Konvencija gali būti taikoma visoms EK rūšims – tiek b2b, tiek ir b2c. Be to, Romos Konvencijos taikymo apimtis nedaro jokio skirtumo tarp paslaugų ir prekių, taipogi nieko neužsimena apie elektroninius pristatymą. Tačiau minėto 21 straipsnio pagrindu nėra aišku, ar bus taikoma Romos Konvencija ar kitos konvencijos, todėl šalims būtina žinoti visas tris.

Hagos Konvencija. 1955 m. Hagos Konvencija dėl teisės, taikytinos tarptautiniam prekių pirkimui-pardavimui įsigaliojo 1964 m. rugsėjo 1 d. Jos pagrindinis tikslas ir uždavinys – įtvirtinti ir nustatyti dinamiškas taisykles tarptautiniam verslui ir prekybai, užtikrinti teisinį aiškumą ir stabilumą. Pagal 1 (1) straipsnį, konvencija taikoma tarptautiniam prekių pirkimui-pardavimui. Šioje srityje yra trys konvencijos taikymo sąlygos: tai turi būti (a) pirkimo-pardavimosantykiai; (b) jie turi turėti tarptautinį pobūdį; (c) tai turi būti prekių pirkimas-pardavimas. (a) Hagos Konvencija apsiriboja pirkimu-pardavimu, tačiau tai nėra apibrėžta pačioje konvencijoje. Visi kiti sandoriai yra pašalinami iš konvencijos taikymo sferos. Visgi, pvz. pirkimas-pardavimas laivo ar lėktuvo, kuris dar tik turi būti pagamintas gamykloje ir nėra įregistruotas, patenka į konvencijos reguliavimo lauką. Originaliai konvencija apėmė visas pirkimo-pardavimo sutartis, įskaitant ir vartojimo sandorius. Visgi, po tryliktosios Hagos konferencijos 1976 m. buvo paskelbta, kad 1955 m. Hagos Konvencija neatsižvelgia į vartotojų interesus ir ratifikuojančioms valstybėms neturėtų būti užkertamas kelias taikyti nacionalinių vartotojų apsaugos reikalavimų. Taigi, nors jokių oficialių Hagos Konvencijos pakeitimų ir nebuvo priimta, ratifikuojančioms valstybėms buvo suteikta galimybė taikyti savo vartotojų interesų apsaugos standartus. b) Pagal 1(4) straipsnį, neužtenka paprasto šalių pareikšimo neužtenka, kad sandoris būtų laikomas turinčiu tarptautinį pobūdį. Siekiant apibrėžti, kas yra tarptautinis pobūdis, būtina nagrinėti kiekvieną individualią situaciją. TPT pripažįstama, kad situacija turi tarptautinį pobūdį, kai ji apima ‘užsienio elementą’. Kartais būna, kad pagal standartinę sąlygą, konkrečią komercijos sritį reguliuoja vienos valstybės įstatymai. Visgi, turint omenyje INT anonimiškumą, šalių bei jų buvimo vietos identifikavimas yra nemenka problema. c) Hagos Konvencija apsiriboja prekių pirkimo-pardavimo sandoriais. Gali pasirodyti, kad ji taikoka tik materialioms ir apčiuopiamoms prekėms. 1(2) nurodo, kad į konvencijos reguliavimo sritį nepatenka vertybiniai popieriai, laivai, orlaiviai, pardavimai vykdomojo proceso eigoje. Visgi, sąryšyje su EK, pagrindinis klausimas – ar iš dalies ar pilnutinai skaitmeniniai produktai, patenka į ‘prekių’ sąvoką Hagos Konvencijos prasme. Į TTE apimtį neįtraukiamas šalių veiksnumas, formalus kontraktų galiojimas. Nepaisant jos ribotos narystės (šiuo metu ją pasirašė tik 9 valstybės), Hagos Konvencija yra plačiai taikomas tarptautinis dokumentas. Ši konvencija taikoma visoms tarptautinių prekių pirkimo-pardavimo rūšis, išskyrus vartojimo sutartis.

Vienos Konvencija. Ji įsigaliojo 1988 m. sausio 1 d. Ją pasirašiusios 55 valstybės. Vienos Konvencijos taikymas yra apspręstas 1(1) straipsnio: “Ši Konvencija taikoma prekių pirkimo – pardavimo sutartims tarp šalių, kurių verslo vieta yra skirtingose valstybėse: (a) kai šios valstybės yra Susitariančiosios valstybės; arba (b) kai pagal tarptautinės privatinės teisės normas taikytina Susitariančiosios valstybės teisė”. Taigi, kaip matyti, straipsnis pateikia tris konvencijos taikymo sąlygas: (a) sutartis turi būti dėl prekių pirkimo – pardavimo; (b) sutarties šalys verslo vietas turi turėti skirtingose valstybėse; (c) trečia sąlyga, turinti dv.i alternatyvas: konvencija taikytina, arba (c-1) jeigu abiejų šalių verslo vietos yra valstybėse narėse; (c-2) kai pagal tarptautinės privatinės teisės normas taikytina valstybės narės teisė. (a) Pirma, pagal Vienos Konvencijos 2 (a) straipsnį, ji nėra taikytina vartojimo sutartims. Tai reiškia, kad konvencija taikytina tik komercinio pobūdžio prekių pirkimo-pardavimo sutartims. Antra, taikymo sritis apribota tik pirkimu-pardavimu. Galiausiai, konvencija taikoma tik prekių pirkimui-pardavimui. Nors pati konvencija nepateikia prekės sąvokos, 2 straipsnis išvardija atvejus, kuriems ji nėra taikytina: pirkimui-pardavimui aukcione, vykdomojo proceso tvarka arba kitokiu būdu pagal įstatymą; fondų, akcijų, investicinių vertybinių popierių, apyvartinių dokumentų ar pinigų pirkimui-pardavimui; vandens ir oro transporto laivų, taip pat laivų ant oro pagalvės pirkimui-pardavimui; elektros energijos pirkimui-pardavimui. Materialiniu aspektu svarbus konvencijos 5 straipsnis, kuris nustato, kad konvencija netaikoma sandorių galiojimui. Iš visų trijų konvencijų, tik Romos Konvencija taikoma sandorių galiojimui. (b) Būtina apibrėžti ‘verslo vietos’ sąvoką EK aspektu. Jeigu INT svetainę pripažinsime verslo vieta, bus būtina nustatyti jo vietą. Sutinkamai su 1(2) straipsniu, Neatsižvelgiama į tą aplinkybę, kad šalių verslo vieta yra skirtingose valstybėse, jeigu ši aplinkybė neišplaukia nei iš sutarties, nei iš buvusių iki arba sutarties sudarymo metu dalykinių santykių arba informacijos pasikeitimo tarp šalių. INT atveju tai turėtų reikšti, kad konvencija netaikytina, jeigu INT svetainė aiškiai nenurodo, kur yra jo verslo vieta. Kitaip tariant, INT anonimiškumo rezultate Vienos Konvencija gali tapti netaikytina. Visgi, verslo vieta konvencijos tikslais nebūtinai yra nuolatinė. Jeigu šalis neturi verslo vietos, būtina atsižvelgti į jos nuolatinę gyvenamąją vietą. Todėl reikėtų suprasti, kad verslo vieta yra fizinė vieta, o tokios nesant – nuolatinė gyvenamoji vieta. Kita vertus, yra nuomonių, kad INT svetainė ar serveris gali būti pripažintas įsisteigimu Briuseli ar Lugano konvencijų 5(5) straipsnio ir Romos Konvencijos 4(2) straipsnio prasme. Dažnai tokiai nuomonei pagrįsti cituojamas ETTM sprendimas byloje Somafer v. Saar-Ferngas AG. Visgi ES EK D pabrėžia, kad INT svetainė negali būti pripažįstama įmonės įsisteigimu ar verslo vieta, siekiant užtikrinti, kad įmonė negalėtų ES ribose vykdyti ‘forum-shopping’ serverį įsteigdama patogioje VN. Vietoje to, teisinis įmonės įsteigimas bus ten, kur realiai yra atliekama ir vykdoma ūkinė-komercinė veikla. To pasėkoje galima daryti išvadą, kad INT svetainė nėra laikytina įmonės įsisteigimu ar verslo vieta. Todėl e-parduotuvė nebus verslo vieta Vienos Konvencijos prasme; jos verslo vieta konvencijos prasme ir tikslais bus šalies nuolatinė gyvenamoji vieta.

Pabaigai
Jungtinių Tautų teigimu, Internetas ir e-komercija pasauliui reikalinga Nepaisant bendro ekonominio patikimumo sudrebėjimo po rugsėjo 11 nelaimių, elektroninės komercijos plėtra nesustojo, o pajamos nesumažėjo. Tai patvirtino naujas Jungtinių Tautų atliktas tyrimas, įrodęs, kad pasauliui reikia Interneto ir elektroninės komercijos. “Jei kalbėsime apie elektroninę komerciją, manau, galime į tai žiūrėti optimistiškai. Augimas ir toliau tęsiasi, lyg nieko nebūtų įvykę”,- pasakojo Prekybos ir Plėtros konferencijos atstovas. Globalius el. komercijos skaičius yra gana sunku nustatyti. Įvairių analitikų teigimu, verslas-verslui el.komercijos modelis sukuria pajamų nuo 200 iki 604 mlrd. dolerių. Jungtinių Tautų tyrimo duomenimis, Interneto vartotojų sektorius taip pat turėtų augti ir nuo dabartinių 513 mln. šiandien, 2004-aisiais metais pasiekti milijardą.
Teigiama, kad įspūdingiausio augimo galime laukti Azijos regione. Jungtinių Tautų teigimu, besivystančios šalys turės gerokai pasistengti, kad išvengtų vadinamojo skaitmeninio sklasto arba atskirties, kad galėtų žengti koja kojon kartu su laiku.

Literatūra:
1. http://www.esecurity.lt/a.rticle/1068.html
2. http://216.239.59.104/search?q=cache:abiWVkZoB0QJ:media.search.lt/GetFile.php%3FOID%3D92887%26FID%3D269874+elektroniniai+kontraktai+internete&hl=en
3. http://216.239.59.104/search?q=cache:6fKmYdiETkQJ:media.search.lt/GetFile.php%3FOID%3D92970%26FID%3D270089+elektroniniai+kontraktai+internete&hl=en

Leave a Comment