Duomenų apsaugos priemonės

Net ir trumpai susipažinus su kompiuterio atmintyje saugomų duomenų įvairove ir saugojimo principais, kyla klausimas, kaip, kokiomis priemonėmis tokias sudėtingas struktūras galima valdyti. Šį darbą vartotojams padeda atlikti kompiuterį aptarnaujančių programų kompleksai, kurie vadinami operacinėmis sistemomis (OS). OS padeda tvarkyti atmintyje saugomus duomenis, kontroliuoja kompiuterio įrenginių darbą, organizuoja kompiuteryje įvairius informacinius procesus. Operacinės sistemos ryšius su vartotojais palaiko speciali valdymo programa, kuri įvairiose OS vadinama skirtingai: monitoriumi (monitor – angl. seniūnas), supervizoriumi (supervisor – angl. prievaizdas), komandų procesoriumi, programų administratoriumi. Operacinėms sistemoms visi nurodymai pateikiami valdančios programos kuriamo išorinio interfeiso priemonėmis. Interfeisu yra vadinama ryšio priemonių ir metodų sistema. Paprasčiausi yra komandiniai interfeisai, kai užduotys operacinei sistemai nurodomos klaviatūroje renkamomis arba iš kompiuterio atminties skaitomomis komandomis. Vartotojui patogesni grafiniai interfeisai (pavyzdžiui, Windows), kuriantys ekrane kompiuterio valdymui skirtus grafinius simbolius ir vaizdus – grafines aplinkas. Grafineje aplinkoje užduotys formuojamos specialiu valdymo pulteliu (pele) arba klavišais parenkant įvairias paslaugas žymincius ženkliukus, kurie dar yra vadinami piktogramomis arba ikonomis. Kokios turi buti vartotojo žinios apie kompiuterio operacinę sistemą, jos išorinį interfeisą, valdymo būdus, priklauso nuo vartotojo poreikių. Jeigu kompiuteris naudojamas tik kaip pagalbinis duomenu tvarkymo įrankis, pakanka žinoti keletą elementarių duomenų tvarkymo komandų. Jei pageidaujama kompiuterį geriau pritaikyti savo poreikiams, pasiekti didesnio jo darbo efektyvumo, žinios turi būti gilesnės. Kuriant operacines sistemas, siekiama dviejų glaudžiai susijusių tikslų: vartotojui suteikiamos įvairios kompiuterio įrangos tvarkymo priemonės ir siekiama jam sudaryti kuo didesnį komfortą, įspūdį, kad dirbama su labai intelektualia, protinga mašina. Šis įvaizdis priklauso tiek nuo OS išorinio interfeiso, tiek nuo kompiuterio įrangos valdymui skirtų priemonių savybių. Pradedant dirbti su kompiuteriu, svarbu kuo greičiau išmokti jį taikyti praktiniams tikslams, todėl iš pradžių plačiau aptarsime, kaip operacinė sistema valdo kompiuterio įrangą ir suteikia vartotojams paprasčiausias paslaugas. Šias paslaugas galima suskirstyti į tokias pagrindines grupes:

 ryšio su išorine aplinka (įvedimo-išvedimo procesų) valdymo;  procesų kompiuterio viduje valdymo;  atminties valdymo;  kompiuterio saugomų duomenų (failų sistemos) tvarkymo. Teikiamų paslaugų turinys ir jų realizavimo būdai įvairiose OS skiriasi. Pavyzdžiui, buitiniuose kompiuteriuose, kurie vartojami žaidimams ir nesudėtingoms programoms parengti, OS suteikia tik keletą paprastų paslaugų: padeda surasti išorinėje atmintyje saugomas programas ir organizuoja jų vykdymą. Tokių kompiuterių OS dažnai yra jose vartojamų programavimo kalbų interpretatorių išplėtimai Asmeninių profesionaliam darbui skirtų kompiuterių vartotojų poreikiai yra gerokai didesni. Jiems svarbu ne tik palaikyti ryšį su kompiuteriu, bet ir organizuoti jo atmintyje didelės apimties informacinį ūkį, sudaryti operacines aplinkas galingiems taikomųjų programų paketams, įvairioms automatizuoto programavimo sistemoms. Tokias paslaugas suteikia operacinės sistemos Windows, Macintosh OS, OS/2. Didieji universalūs kompiuteriai yra skirti kolektyviniam naudojimui. Tai atsispindi ir jų operacinėse sistemose, kurios palaiko įvairius kompiuterio darbo režimus (monoprograminį, daugiaprograminį), įvairias ryšio su vartotoju formas (paketinį apdorojimą, dialoginį ryšį, realaus laiko režimą), organizuoja kompiuterinių sistemų valdymą. Šiai grupei priklauso labai populiari OS UNIX. Norint geriau suvokti, kaip yra valdomi kompiuteriai, naudinga išsiaiškinti jų OS sudarymo principus. Dauguma operacinių sistemų turi daugelio lygių hierarcines struktūras (2.4 pav.). Kiekvienas šios struktūros lygis valdo jam pavaldžius žemesnius lygius ir formuoja ryšiams su aukštesniais lygiais skirtas priemones (interfeisus). Žemiausiame OS struktūros lygyje yra fizinių kompiuterio įrenginių valdymo primityvai, kurie leidžia likusias OS dalis padaryti nepriklausomas nuo įrenginių techninio realizavimo būdo. Ši OS dalis dažnai dar vadinama OS branduoliu. Fizinių valdymo primityvų pavyzdžiais gali būti diskus sukančio variklio įjungimas, įrenginio būvio patikrinimas ir kiti panašaus pobūdžio veiksmai. Loginių primityvų lygyje visi nurodymai yra formuojami ne realiems kompiuterio įrenginiams, o juos valdančioms OS struktūroms, kurios vadinamos loginiais įrenginiais. Todėl kad vartotojai didžiają duomenų dalį laiko savo kompiuterio kietajame diske, šiandien vis daugiau reikšmės skiriama monitoringo ir pranesimo apie nesklandumud technologijai S.M.A.R.T. Kitais žodžiais tariant, mūsų laikais kompiuterio kietasis diskas yra galutinis įrenginys informacijos saugojimui, ir būtent todėl tiek intelektualios nuosavybės objektų buvo prarasta dėl disko gedimų. Kai kurios kompanijos, pavyzdžiui amerikietiška Ontrack arba korėjietiška Myung Information Systems, siūlo šios problemos sprendimą, pateikdami savo klientams prarastų duomenų atstatymo paslaugas; tačiau informacijos kiekis, kurį galima atstatyti labai mažas, o jos kaina tokiu atveju bus aukštesnė nei pačio diskasukio.
Kompanija Samsung supranta visą duomenų saugojimo ant disko patikimumo svarbą ir pastoviai dirba tam, kad padidintų savo produkcijos patikimumą. Technologijos SMART (Self-Monitoring Analysis and Reporting Technology) panaudojimas leidžia vartotojui iš anksto žinoti apie visus sutrikimus, atsirandančius diske, tam kad iš anksto pernešti duomenis į kitą kaupiklį ir išvengti jų praradimo. Tokiu būdu šita technologija žymiai padidina vartotojų pasitikėjimą duomenu saugojimu ant skaitmeninio kaupiklio.Kokiu būdu technologija, pranešanti jums apie aparatinius sutrikimus, gali padėti išvengti duomenų praradimą prieš tai, kaip diskasukis visiškai išeis iš rykiuotės?SMART atsiradimas yar epochinis įvykis, todėl kad leidžia sukurti superpatikimą kompiuterį, kuriame rizika prarasti duomenis lygus nuliui. Būtent taip dirba SMART – naudojant šitą technologiją vartotojui iš anksto pranešama apie problemas su kietuoju diskuGalimų gedimų pavyzdžiaiTam kad suprstumėte kaip dirba SMART technologija, personalinių kompiterių vartotojams ir kompanijoms-gamintojoms visų pirma bus įdomu sužinoti, kokie sutrikimai gali atsirasti dirbant kietiesiems diskams. Sutrikimų priežastimi gali būti kaip nuspėjamos, tap ir nenuspėjamos klaidos.Pirmai kategorijai priklauso sutrikimai, kuriuos galima numatyti pagal stabiliai blogėjantį skaitymo/rašymo galvutės stovį, servopavaros, motoro ar pagal kitus aiškiai matomus požymius. SMART gali numatyti defekto atsiradimą ir atitinkamai perspėti vartotoją ir pasiūlyti iš anksto pasidaryti rezervinę duomenų kopiją jeigu duomenų praradimo pavojaus dydis viršija standartinius rodiklius. Šiai kategorijai priklauso defektai, sukelti disko paviršiaus mechaniniu pažeidimu arba pasikeitimu ilgalaikės trinties pasekoje, o tai yra daugiau kaip pusės visų galimų gedimų priežastis.Antrai kategorijai priklauso defektai, kurių atsiradimo neįmanoma nuspėti. Tokius gedimus galima nustatyti tik ištyrinėjus lustų rinkinį po mikroskopu. Nenuspėjamos klaidos gali davesti iki ilgalaikio nekorektiško PK darbo; jų neįmanoma numatyti ar nuspėti, o išvengti jų galima tik laikantis tam tikrų taisyklių gamybos metu ir pastoviai kontroliuojant išleidžiamos produkcijos kokybę.
Nežiūrint į visas atsargumo priemones, netgi naudojant pačias paskutines kokybės kontrolės technologijas, nei viena kompanija negali 100% išvengti panašių defektų atsiradimo, ir netgi atvirkščiai, kartais perdėtos atsargumo priemonės gali turėti blogą poveikį informacijos nešėjui.Kaip SMART ieško klaidas ir perspėja vartotoją apie gedimus?Dar visai neseniai galimų klaidų diske patikrinimui ir analizei personaliniuose kompiuteriuose buvo naudojamos specialios programos, tokios kaip ScanDisk ar CHKDSK. SMART technologija nėra universali,ji skirta darbui tik su konkrečiais diskasukių modeliais, tačiau turi neginčijamų privalumų prieš savo pirmtakus, juk ji tikrina ir analizuoja kiekvieną vidinį diskasukio segmentą. Žemiau parodyta, kokiu būdu programa SMART perspėja vartotoją apie nesklandumus.Visų pirma nuo CP ateina komanda patikrinti vinčesterį ir prasideda pagrindinių diskasukio komponentų patikrinimas – nuo galvučių iki variklių. Jeigu rezultatai viršija leistinus rodiklius, programa siunčia perspėjimą. Pavyzdžiui, jeigu Samsung diskasukyje 10 milijardų informacijos vienetų nuskaitymo procese atsiras daugiau kaip 50 klaidų, programa siunčia perspėjimą CP, o per eilinį restartavimą procesa nutraukiamas pranešimu apie klaidą, arba užkraunama programa Norton SMART Doctor, kuri perspėja vartotoją apie pavojų ir rekomenduoja padaryti visos svarbios informacijos rezervines kopijasDuomenys apie Standartinius kiekvieno komponento stovio rodiklius, priskiriamus pagal nutylėjimą, grindžiasi kompanijos Samsung standartu SMART Revisio 2B, kurio pagrindas paimtas iš SSF-8035, kuriuo naudojosi Compaq Computer ir kiti stambiausi gamintojai, kai jie pirmą kartą pristatė SMART.Samsung SMART Revision 2B turi savyje visus pagrindinius faktorius, gebančius įtakoti standartinių rodiklių pasikeitimą disko darbe ( tokių kaip magnetinės galvutės pakibimo aukštis virš disko paviršiaus, programų vykdymo laikas, sutrikimų atsiradimo dažnis paieškos metu, galvutės nustatymo ant norimo takelio laikas ir t.t.) ir po leistinų ribinių nukrypimų nustatymo kiekvienam faktoriui, siunčia perspėjimus kiekvieną kartą kai tik šie rodikliai pažeidžiami.
Žemų ribinių dydžių nustatymas gali įtakoti dažną perspėjimų atsiradimą, kas daro sistemos darbą neefektyvų; ribinių rodiklių užaukštinimas gali privesti prie pavieluotos sistemos reakcijos į potencialaus pavojaus atsiradimą.Bandydami sukurti geriausias sąlygas klientams, naudojantiems mūsų produkciją, padidinti savo gaminių konkurentabilumą rinkoje, kompanija Samsung analizuoja grąžintų sugędusių įrenginų parametrus ir periodiškai atnaujina duomenų bazes apie įvairių komplektuojančių normalius darbo rodiklius. Lygiagrečiai nuolat dirbama SMART technologijos gerinimo srityje adaptuojant sistemas prie besikeičiančių sąlygų.Kompiuterių vartotojams skirtas valdymo priemones, išorinį operacinės sistemos interfeisą formuoja OS komandų interpretatorius (komandų procesorius). Išorinio interfeiso pobūdis priklauso nuo OS paskirties ir techninių kompiuterio galimybių. Pavyzdžiui, kolektyviniam naudojimui skirtose OS yra populiari virtualių mašinų koncepcija, kai kiekvienam vartotojui modeliuojamas atskiro kompiuterio darbas, sudarant įspūdį, kad su kompiuteriu jis dirba vienas. Dargi yra pasiekiama, kad atskiri virtualūs kompiuteriai būtų valdomi skirtingo tipo operacinių sistemų. Kompiuteris ir jo OS yra universalūs įrankiai, kuriuos dar reikia specializuoti, pritaikyti konkretiems vartotojo poreikiams. Tai atlieka taikomosios programos. Realiose OS aprašyta hierarchinė valdymo struktūra tiksliai yra išlaikoma retai. Jose atskiri struktūriniai elementai dažniausiai jungia iš karto kelių valdymo lygių funkcijas. Išsamiau OS sudarymo principus geriausia nagrinėti analizuojant konkrečių operacinių sistemų suteikiamas vartotojams paslaugas. Informatika tapo tokia reikšminga, kad net kalbama apie informacinės visuomenės eros pradžią. Tokių gilių pokyčių pradžia buvo vienas iš svarbiausių žmonijos išradimų – kompiuteris, sudarantis technines prielaidas informatikos metodams realizuoti. Apibrėždami informaciją, akcentuojame jos perdavimą vienų asmenų kitiems. Tiesioginio žmonių bendravimo galimybės šiuo požiūriu ribotos. Todėl jau prieš daug amžių buvo sugalvoti būdai informacijai išsaugoti, pvz., piešiant vaizdus, išpjaustant įvairius ženklus lazdoje. Vėliau buvo išrastas raštas, knygų spausdinimas, magnetinio garsų ir vaizdų irašymo būdas, telefonas, radijas ir televizija. Tai leido perduoti informaciją daugeliui žmonių, nutolusių erdveje ir laike. Jau paprasciausių (kaupimo ir saugojimo) informacinių funkcijų požiūriu kompiuteris nepalyginamai pranašesnis už kitas priemones, nes leidžia kaupti labai didelius informacijos kiekius ir juos patikimai saugoti labai ilgą laiką. Diskiniai atminties įrenginiai buvo sukurti remiantis fizikos ir technikos pasiekimais elektronikos, magnetinių medžiagų, lazerių srityse. Diskuose realizuojama atmintis vadinama išorine atmintimi, kadangi juose įrasyta informacija išlieka kompiuterį išjungus, o patys diskai keičiami ir perkeliami nuo vieno kompiuterio prie kito.
Kaip jau anksčiau minėta, informacija gali būti užkoduota vienetukų ir nuliukų seka. Magnetinis informacijos užrašymas reiškia tokios pat sekos įmagnetintų ir neįmagnetintų plotelių sukurimą magnetine medžiaga padengto disko (arba dabar jau mažai benaudojamos juostos) paviršiuje. Plačiai vartojamų 3.5 colio skersmens lanksčių diskelių (floppy disc) talpumas yra 1.44 megabaito, o tai atitinka maždaug 500 puslapių knygą. Šimtus ir tūkstančius kartus didesnį informacijos įrašymo tankį galima pasiekti pasitelkus lazerinę technologiją. Kadangi lazerinis spindulys gali būti sufokusuotas mikroskopiniame plotelyje, tai įrašų (išdegintų ir neišdegintų taškų) tankis gali būti tiesiog fantastinis: gigabaitai kompaktiniame diske. Įdomu prisiminti, kad pirmuosiuose kompiuteriuose informacija buvo kaupiama perforuojant popieriaus juosteles ar kieto popieriaus kortas. Pastarąsias pirmasis panaudojo H.Hollerith’as dar apie 1890 metus JAV gyventojų surašymo duomenims kaupti ir apdoroti. Vieno JAV dolerio dydžio perfokorta talpina 800 bitų informacijos, kadangi galima perforuoti skylutę kiekvienoje iš 80 stulpelių ir 10 eilučių sankirtoje. Panašiu principu kaip lankstus diskelis veikia ir kietas diskas, dažnai programuotojų vadinamas vinčesteriu. Plačiai paplitusių asmeninių kompiuterių kieti diskai knygos rašymo metu būdavo kelių gigabaitų talpos. Skaitymo ir rašymo greičiais kieti diskai gerokai pralenkia lanksčiuosius. Daugelyje kompiuterių nenumatyta išimti kietą diską, norint perkelti jį į kitą kompiuterį, nors egzistuoja ir tokios konstrukcijos, kuriose kietą diską išimti ir pakeisti beveik taip pat paprasta, kaip ir lankstų diskelį. Informacija įrašoma kaip įmagnetintų ir neįmagnetintų plotelių seka, todėl jai skaityti būtinas įmagnetinimui jautraus elemento (magnetinės galvutės) preciziškai tikslus judesys diskelio paviršiaus atžvilgiu. Kadangi mechanimai procesai daug lėtesni už elektroninius, tai ir skaitymo arba rašymo į išorinę atmintį greitis gerokai lėtesnis už skaičiavimo greitį. Jei didelis informacijos kiekis diske būtų užrasytas nestruktūrizuota vienetukų ir nuliukų seka, tai kiekvieną kartą reikalingos informacijos paieška reikalautų skaityti viską nuo pradžios iki bus surasta tai, ko ieškoma. Panašių sunkumų atsirastų, jei vadovėlio medžiaga nebūtu suskirstyta skyriais ir paragrafais, nebūtų pateiktas jos turinys. Diske informacija kaupiama loginiuose informacijos vienetuose, vadinamuose failais. Dėl lietuviškojo termino failas atitikmens — byla – šiuo metu karštai ginčijamasi, ir jis nėra visuotinai priimtas. Failų vardai ir dydžiai nurodomi disko kataloge. Katalogai toliau gali būti dalinami pakatalogiais, kurie gali turėti savo pakatalogius. Specialioje lentelėje nurodomi failų adresai, pagal kuriuos atrandama fizinė įrašų vieta.
Atsiradus galimybėms kompiuterio išorinėje atmmtyje sukaupti didžiulius informacijos kiekius, iškilo ir naujų problemų. Viena svarbiausių — kaip surasti reikalingą informaciją. Speciali programinė įranga padeda kaupti duomenų bazes, atlikti jose paiešką. Tekstinėje informacijoje pradėta įterpti nuorodas, kurios palengvina navigaciją informacinėje erdvėje. Taip struktūrizuotas tekstas vadinamas hipertekstu. Informacijos kaupimas ir saugojimas kompiuterio išorinėje atmintyje, nors ir labai svarbi, bet tik paprasčiausia funkcija, sudaranti prielaidas informacijai apdoroti, o tai reiškia vienos vienetukų ir nuliukų sekos kompiuteryje transformavimą į kitą. Informacijos apdorojimas (reiškiantis, pavyzdžiui, tiesiniu lygčių sistemos sprendimą ar teksto redagavimą) gali būti automatinis arba interaktyvus, t.y. dalyvaujant žmogui. Tiesinių lygčių sistemoms spręsti žinomi algoritmai, kurie gali būti realizuoti automatiškai. Tačiau, jei redaguojamame tekste randamas žodis, kurio nėra žodyne, tai turi įsikišti žmogus ir nuspręsti, ar buvo padaryta rašybos klaida, ar tas žodis – dar neįtrauktas į žodyną naujadaras. Tiek automatiniam darbo režimui, tiek reakcijai į žmogaus veiksmus būtina kompiuterio darbo programa, nusakanti kompiuteriu atliekamų veiksmų eiliškumą. Kompiuterio darbo programa gali būti užkoduota vienetukų ir nuliukų seka (mašininiais kodais) ir užrašyta į atmintį lygiai taip pat kaip ir apdoroti skirta informaciją. Programinį darbo principą, kai ir programa, ir apdorojama informacija laikoma toje pačioje atmintyje, pasiūlė J. von Neuman’as. Kadangi elektromniai procesai nepalyginamai greitesni negu skaitymas arba rašymas į išorinę atmintį, tai būtina, kad ir mažesnė (dažmausiai kelių dešimčių megabaitų dydžio), bet tokiu pat greičiu (elektronmiu principu) dirbanti vidinė atmintis. Pastaroji tiesiogiai susieta su aritmetiniu įrenginiu, kuriame atliekamos kompiuterio komandos, ir valdymo įrenginiu, kuris kontroliuoja komandų ir duomenų tėkmę į aritmetinį įrenginį. Mašininis žodis, galintis sutalpinti tam tikrą informacijos kiekį (pavyzdžiui, 2 baitus) informacijos perdavimo operacijose naudojamas kaip nedalomasis vienetas ir adresuojamas vidinėje kompiuterio atmintyje. Bet kokie mašminiai žodžiai bet kokia tvarka surandami vidinėje atmintyje vienodai greitai. Todėl anglų kalba vidinė atmintis vadinama Random Access Memory (RAM). Be jau minėtųjų, dar reikalingi išoriniai įrengimai informacijai persiūsti į kompiuterį ir gautiems rezultatams užrašyti, pvz., žmogui patogia forma. Tokia kompiuterio struktūra dažnai vadinama J. von Neumano struktūra.
Aritmetiniame įrenginyje atliekami veiksmai su dvejetainiais kodais. Čia pateikiami tik keli tokių veiksmų pavyzdžiai. Kodai gali būti interpretuojami kaip skaičiai dvejetainėje sistemoje ir su jais gali būti atliekami aritmetimai veiksmai. Pavyzdžiui, jei valdymo įrenginyje bus atpažinta sveikų skaičių sudėties operacija, kurios vienas iš dėmenų (00101101) yra aritmetimame įrenginyje, kitas dėmuo (00010101) turi būti paimtas duotu adresu iš vidinės atminties, o rezultatas paliktas aritmetiniame įrenginyje, tai, atlikus operaciją 00101101 + 00010101 = 01000010, aritmetiniame įrenginyje liks dvejetainis skaičius, atitinkantis parašytojo veiksmo rezultatą. Su kodais gali būti atliekamos loginės operacijos. Jei nagrinėtajame pavyzdyje dėmenys būtų interpretuojami kaip dvejetainiai kodai, ir tarp jų būtų atliekama loginės daugybos operacija, tai aritmetiniame įrenginyje gautas rezultatas būtų kodas 00000101. Sakysim, aritmetmiame įrenginyje esantis kodas yra 00101101, o valdymo įrenginyje atpažinta inversijos operacija, paliekant rezultatą aritmetimame įrengmyje. Tada, atlikus šią operaciją, aritmetiniame įrenginyje būtų gautas kodas 11010010. Veiksmai, kuriuos atpažįsta valdymo įrenginys, kartais vadinami mašininėmis komandomis. Vienų kompiuterių mašininių komandų aibė yra didesnė, kitų mažesnė, tačiau visada pakankama visiems aritmetikos ir logikos veiksmams realizuoti. Norint kompiuteriu spręsti kokį nors uždavinį, jis turi būti išreikštas mašininių komandų seka, kuri vadinama mašinine kompiuterio programa. Kompiuterio komandos sudaro primityviausią programavimo kalbą, kurią supranta kompiuterio valdymo įrenginys. Užrašius kompiuterio programą į vidinę atmintį, jau galimas automatinis uždavinio sprendimas. Tačiau užkoduoti algoritmą dvejetaine forma, t.y. kaip vienetukų ir nuliukų seką (nurodant veiksmu kodus ir adresus, kuriais imami argumentai ar užrašomas rezultatas), labai neproduktyvus, kruopštumo ir atidumo reikalaujantis darbas. Todėl buvo sukurtos programavimo kalbos, kuriomis algoritmai užrašomi visiškai tiksliai, bet palyginti lengvai suvokiama žmogui forma. Pradedantieji dažniausiai vartoja PASCAL ir BASIC programavimo kalbas. Programos, vadinamos kompiliatoriais ar interpretatoriais, keičia programavimo kalba užrašytą algoritmą mašininėmis komandomis. Kompiliatoriai pakeičia visą programavimo kalba užrašytą algoritmą mašininėmis komandomis ir perduoda ją vykdyti. Interpretatoriai programavimo kalba parašytą programą vykdo paeiliui sakinys po sakinio. Kompiuterio vartotojo požiūriu, kompiliatoriai ir interpretatoriai yra panaŠūs į kompiuterio technmę įrangą. Be jų kompiuteris — niekam vertas daiktas. Pirmąjį kompiliatorių 1952 m. sukūrė G.M.Hopper, tuo pradėdama programavimo kaip specialios mokslo disciplinos vystymą.
Kad vartotojas galėtų patogiai valdyti kompiuterį, pavyzdžiui, vedžiodamas displėjaus ekranu žymeklį ir spaudydamas pelės mygtukus, reikia specialių programų, sukuriančių patogią darbui aplinką. Tokios programos kartu su kompiliatoriais ir interpretatoriais sudaro sisteminę programinę įrangą. Viena iš pagrindiniu sisteminės programinės įrangos dalių yra operacinė sistema (operating system), t.y. programinė įranga, valdanti kompiuterio darbą. Kitais žodžiais, tai terpė, kurioje vyksta vartotoją dominantys procesai, arba tarpininkas tarp bet kokios programos ir techninės kompiuterio dalies. Vartotojo požiūriu terpė — neatskiriama kompiuterio dalis. IBM PC tipo kompiuteriu vartotojai dažniausiai dirba DOS arba WINDOWS terpėje. Antroji valdoma pelės mygtuku, sutapatinus displėjaus ekrane žymeklį su reikiamos komandos grafiniu simboliu. Daug vartotojų naudodami kompiuterius nori spręsti tekstų redagavimo, duomenų tvarkymo, matematikos, statistikos ir panašius uždavinius. Būtu neracionalu, jei kiekvienas rašytų sau programas. Tai aukštos kvalifikacijos ir daug darbo sąnaudų reikalaujantis darbas. Todėl yra sukurti ir pardavinėjami programų paketai ar atskiros programos tokiems uždaviniams spręsti (sudarantys taikomąją programinę įrangą). įvairių vartotojų požiūriu tas pats programų paketas gali būti traktuojamas ir kaip sisteminė, ir kaip taikomoji programinė įranga. Pavyzdžiui, kokios nors programavimo kalbos kompiliatorius daugeliui programuotojų yra sisteminės programinės įrangos dalis, bet terpių specialistui — taikomosios programinės įrangos dalis. Kompiuteris buvo išrastas, siekiant automatizuoti ir pagreitinti sudėtingus apskaičiavimus, kurių pieštuku ir aritmometru žmogus nebepajėgė atlikti. Sudėtingi apskaičiavimai atominės, fizikos ir technikos, meteorologijos, raketinės ir kitos kosminės technikos ir kitose šiuolaikinio mokslo ir technikos srityse visą laiką buvo svarbūs skaičiavimo technikos progreso varikliai. Tačiau nepalyginamai labiau plėtėsi kompiuterių panaudojimas dideliam duomenų kiekiui apdoroti. Vertinant pagal panaudojimą, kompiuterį derėtų traktuoti kaip informacijos apdorojimo įrenginį, kadangi sudėtingi apskaičiavimai, kaip specifinė informacijos apdorojimo sritis, sudaro gan nedidelę bendro kompiuterių darbo laiko dalį. Daugybė žmonių naudojasi kompiuteriais savo darbe visai arba labai mažai tenutuokdami apie kompiuterinę techniką. Buhalterijų darbuotojams kompiuteris reikalingas įvairioms sumoms apskaičiuoti, pajamoms ir išlaidoms subalansuoti, dokumentams paruošti. Sekretorės kompiuteriu rašo laiškus. Sandėlininkai sužino, ar turima ir kiek turima vienokių ar kitokių prekiu. Todėl kompiuteris turi artėti prie vartotojo tiek informacijos pateikimo, tiek ir uždavinių formulavimo požiūriu.
Išaugus vidinės atminties dydžiui ir atsiradus kompaktinių diskų isorinei atminčiai, kompiuterio ekrane tapo galimi geros kokybės vaizdai, kino filmų fragmentai. Stebimi vaizdai gali būti palydimi kalbos, stereomuzikos. Tokia žmogui įprasta informacijos pateikimo forma gali būti kombinuojama su tradiciniais kompiutermiais informacijos pateikimo būdais — tekstais ir grafikais. Šios naujos galimybės buvo pradėtos tyrinėti apie 1980 metus ir pavadintos multimedia. Lietuviškas šio termino atitikmuo — daugialypė aplinka. Multimedia panaudojimas atveria efektyvesnio kompiuterių panaudojimo mokyme galimybes, ypač tokių disciplinu kaip istorija, geografija, kalbos, dailė. Pažymėtmas kompiuterių panaudojimas laisvalaikiui: daugeliui žmonių pažintis su kompiuteriu prasidėjo žaidžiant įvairius žaidimus. Kita vertus, didžiulė kompiuteriniais žaidimais besidominčiųjų auditorija skatino naujų technologijų, ypač žmogaus — kompiuterio sąsajos srityje, vystymąsi. Kokybinis kompiuterių panaudojimo šuolis įvyko paplitus kompiuterių tinklams. Šiuo metu pasaulyje naudojami keli globalūs tinklai, iš kurių vienas žinomiausių ir plačiausiai vartojamų yra Internetas. Šį tinklą mokslininkai pradėjo kurti ir naudoti apie 1969 metus. Po dešimties metu Interneto vartotojai buvo skaičiuojami dešimtimis tūkstančių, o 1990 metais jau dešimtimis milijonų. Plečiantis tinklo vartotojų ratui, pakito ir tinklo koncepcija. Pradžioje Interneto tinklas turėjo padėti nutolusiems vartotojams prieiti prie kompiuterinių resursų, tuo pačiu garantuojant efektyvesnį tu resursų panaudojimą. Pavyzdžiui, lygiagretaus veikimo superkompiuteriai labai brangūs ir yra įrengti tik nedaugelyje centrų. Tačiau daug vartotojų turi uždavinių, kuriems spręsti reikalingas superkompiuteris, nors gal tik kelioms minutėms. Internetas užtikrino galimybę pasiųsti savo uždavinio failą pasirinktam centrui (adresui) ir gauti iŠ jo uždavinio sprendimo rezultatu failą. Panašiai buvo galima pasinaudoti didelėmis duomenu bazėmis. Tai buvo pagrindinis Interneto servisas — failų persiuntimas iš vieno kompiuterio kitam. Panašaus pobūdžio nauja galimybė tapo elektronmis paštas, kuriuo galima labai greitai persiųsti nedidelius failus iš vieno Interneto vartotojo kompiuterio į kito vartotojo kompiuterį. Interneto vartotojai pradėjo burtis į interesų grupes, leisti elektroninius biuletenius, t.y. formuoti failus, kuriuos gali skaityti visi interesų grupės nariai. Mokslinių rezultatų publikavimas tinkle daug greičiau pasiekia skaitytojus negu tradiciškai publikuojant moksliniuose žurnaluose. Per tinklą efektyviai platinama programinė įranga, ypač laisvai platinamoji (public domain, freeware). Dažnai vartotojas kreipiasi į tinklą, norėdamas vienokios ar kitokios paslaugos, visai nesidomėdamas, kur ir kokiame kompiuteryje bus atlikta jo užduotis.
Išaugus kompiuterių galingumui ir ryšio linijų pralaidumui, tinklų servisas pasipildė hiperteksto ir multimedia galimybėmis. Sėdėdamas prie savo kompiuterio, vartotojas gali įeiti į pasaulinę informacinę erdvę ir domėtis tik loginiais informacinių struktūrų ryšiais, o failų persiuntimo adresai ir optimalūs ju persiuntimo keliai nustatomi automatiškai. Be įprastos tekstinės informacijos, gali būti perduoti videofilmai, palydimi stereogarso. Multimedia galimybių reikalaujanti mformacija dažnai laikoma vadinamuosiuose WWW puslapiuose, o jos reziumė įtraukiamas į tinklo katalogus. Kompiuterių tinklų vystymas tapo prioritetiniu JAV ir Vakarų Europos šalių ekonominiu uždaviniu. Kompiuterių tinklai atveria naujas galimybes telemokymui ir teledarbui, kal mokytojas su mokiniais ar kokio nors projekto vykdytojai bendrauja per kompiuterių tinklą.

Išvada: Duomenu apsaugos ir saugojimo budu yra tik keli, bet duomenu saugojimas yra labai sudėįtingas procesas reikalaujantis daug dėmesio. Bet paprasti vartotojai su tuo nesusiduria.

Literaturos šaltiniai:www.lazdynai.lm.ltwww.kf.vu.ltwww.techno.su.lt