Kiekviena tauta, švenčianti Valentino dieną, sukuria savas taisykles, artimiausias jos mentalitetui. Pasidomėkime, kokie papročiai kitose šalyse.
Japonijoje įprasta brangiomis dovanomis sveikinti tik mylimus vyrus. Pažįstamiems, artimiesiems ir kolegoms moterys dovanoja Šv. Valentino formos šokoladą. Japonai mano, kad tik šią dieną moteris gali prisipažinti vyrui meilėje, nesugadindama savo reputacijos. Tiesa, pastaraisiais metais japonai jau vis dažniau ima sveikinti su šia diena visus draugus, kolegas, gimines ir pažįstamus. Valentino dienos šokoladinė dovanėlė vadinama „giri čoko“ ir kainuoja nebrangiai. Vyras, gavęs „giri čoko“, būtinai turi atsakydamas padovanoti moteriai papuošalą, rankinę ar pakviesti ją į restoraną. Kovo 14 dieną Japonijos vyrai atsilygina savo mylimosioms už vasario 14–ąją. Paprastai jie dovanoja baltąjį šokoladą, todėl ši diena vadinama „baltąja“.
Britai kadaise sugalvojo paprotį, kuris vienijo vienišus vyrus ir moteris. Traukdami burtus jie išsirinkdavo savo „Valentiną“. Vaikinai surašydavo ant popierėlių merginų vardus, sudėdavo juos į kepurę ir kiekvienas ištraukdavo. Ta mergina, kurios vardą ištraukdavo vaikinas, tapdavo jo „Valentina“. Visus metus ši pora turėjo vaidinti riterį ir jo žaviąją damą. Vaikinas kurdavo sonetus, meilindavosi savo širdies damai.
Dar viena įdomią tradiciją įvedė britai – dovanoti mylimiesiems ir mylimosioms „meilės šaukštus“. Juos papuošdavo širdelėmis, raktais ir spynelėmis, kurios simbolizuodavo „kelią į širdį“. Didelė reikšmę britai skirdavo burtams vasario 14 dieną. Netekėjusios merginos atsikeldavo prieš saulėtekį, atsistodavo prie lango ir žvelgdavo į praeivius. Pagal prietarą, pirmas vyras, praėjęs pro šalį ir turi būti jai skirtasis. Merginos mėtydavo į upę ar tvenkinį suvyniotus popierėlius su užrašytais vyrų vardais. Pirmasis turėdavo išplaukti popierėlis su jais skirtojo vardu.
XIX a. pradžioje, kai Amerikoje cukrus buvo labai brangus, vaikinai vaišindavo savo merginas marcipanais, kurie buvo laikomi labai vertinga dovana.
Vėliau tradicija dovanoti saldumynus įgavo milžinišką mąstą. Saldainius sudėdavo į specialias širdies formos dėžutes, gamindavo baltai raudonas karameles, simbolizuojančias karštą aistrą ir tyrą meilę.Šiandien amerikiečių tradicijos skiriasi priklausomai nuo valstijos. Pavyzdžiui, mergina iš Niujorko ar Atlantos pati gali pasipiršti vaikinui. Ir jis neturi teisės atsisakyti. Jeigu tai įvyko, vaikinas turi padovanoti merginai raudono šilko suknią, o sau – pakabuką su širdele.
Vokietijoje manoma, jog Šv. Valentinas buvo bepročių globėjas. Vasario 14 dieną vokiečiai puošia psichiatrijos ligonines raudonais kaspinais, balionais. Tą dieną aukojamos specialios mišios.
Brangenybes Šv. Valentino dieną įprasta dovanoti Prancūzijoje. Beje, tai jie sugalvojo dovanoti meilės ketureilius. Ispanai kadaise savo širdies damoms siųsdavo balandžius su meilės prisipažinimais. Danai dovanoja vieni kitiems džiovintas baltas gėles.
Lenkai pagal tradiciją aplanko Šv. Valentino bažnyčią Poznanėje. Jie mano, kad būtent ten sutelktos Šv. Valentino galios.
Italai dovanoja vieni kitiems saldumynus, todėl ši diena vadinama „saldžiąja“. Taip pat įprasta siųsti meilės eiles rožiniame voke, užantspauduotame bučiniu, nenurodant siuntėjo adreso.
Yra kraštų, kuriuose uždrausta švęsti šią dieną. Tai – musulmonų šalys, kuriose už šventimą numatytos didelės bausmės. Saudo Arabijoje net priimtas specialus įstatymas. Tą dieną draudžiama pardavinėti rožes, pliušinius žaislus ir suvenyrus su užuomina į Valentino dieną. Arabų valdžia aiškina, jog meilės šventė kultivuoja nuodėmes. Bet argi meilė – nuodėmė?
