Galimas mobiliojo ryšio bangų neigiamas poveikis žmonių sveikatai – aktuali problema visame pasaulyje. Tai dar kartą patvirtino neseniai Vilniuje pristatytas režisieriaus Talalo Džabario (Talal Jabari) iš JAV dokumentinis filmas “Grėsmingas signalas”.
Šiais metais tarptautinio kino filmų festivalio “Kino pavasaris” programoje rodytas filmas pasaulyje ir Lietuvoje buvo reklamuojamas kaip nepalankus mobiliojo ryšio industrijai. Tad prieš filmo, pasakojančio apie mobiliųjų telefonų poveikį žmonių sveikatai, europinę premjerą Vilniuje buvo pasigirdę gandų, kad Lietuvoje veikiančios mobiliojo ryšio bendrovės mėgina šio filmo premjerą blokuoti. Tačiau renginys praėjo be nesusipratimų ir sulaukė nemažo žmonių dėmesio.
Vienos mobiliojo ryšio bendrovės atstovai, mėgindami įrodyti, kad nesistengia blokuoti filmo premjeros, nemokamai dalijo bilietus į jį. Kita mobiliojo ryšio bendrovė prieš premjerą išplatino pranešimą, kad filmą “Grėsmingas signalas” vertina kaip meno kūrinį, “kaip filmą, kuris realybę atspindi per režisieriaus sumanymų ir suvokimo prizmę, kuriame pateisinama interpretacija ir meninis intrigos kūrimas, bet tuo pat metu užkertamas kelias diskusijai faktų kalba. Puikiai suprantame, kad mobilieji telefonai ir mobiliojo ryšio bazinės stotys yra palyginti naujas objektas, todėl sukeliantis kur kas daugiau emocijų bei baimių. Taip pat pritariame, kad elektromagnetinio spinduliavimo sukeliama baimė, kylanti dėl nepakankamo informavimo bei nepasitikėjimo, gali tapti ir ligų priežastimi. Gaila, kad baimės pakurstomos ir su meninių priemonių pagalba”.
Siekė priversti susimąstyti
“Grėsmingas signalas” – debiutinis JAV režisieriaus pilno metražo dokumentinis filmas, kurį jis sukūrė savo lėšomis. Tyrimai ir informacijos filmui paieška truko daugiau kaip pusantrų metų. Filmuodamas T.Džabaris apkeliavo 10 užsienio šalių ir bendravo su 18 ekspertų.
Pristatyti filmo į Lietuvą atvykęs režisierius pasakojo, kad domėtis mobiliųjų telefonų ir jų skleidžiamos elektromagnetinės spinduliuotės poveikiu sveikatai pradėjo gimus dukrai, prieš dvejus su puse metų.
“Šis filmas skirtas tokiems žmonėms, koks pats buvau prieš dvejus metus – gausiai naudojausi mobiliuoju telefonu, ant gretimo namo stogo mačiau mobiliojo ryšio anteną ir maniau, kad jis sustiprina man mobiliojo ryšio signalą ir viskas yra gerai. Tačiau gimus kūdikiui susimąsčiau, nes teko girdėti įvairiausių gandų apie naudojimosi mobiliuoju ryšiu kainą – galimą poveikį sveikatai”, – sakė režisierius, kino ir TV industrijoje dirbantis daugiau nei dešimtmetį. Prieš sukurdamas “Grėsmingą signalą”, jis rengė reportažus smurto ir prievartos temomis didžiausioje pasaulyje naujienų tarnyboje BBC, prodiusavo tarptautinius dokumentinius realybės šou ir filmus.
“Dabar pasaulyje susidariusi situacija ironiška dėl to, kad labai sunku kalbėti apie kokias higienos normas – pasauliniu mastu jų nėra nustatyta, įvairiose valstybėse situacija skirtinga, valstybės nusistato nevienodus standartus, – teigė T.Džabaris. – Savo filme sąmoningai nepateikėme jokių skaičių, nes labai sunku pasirinkti, ties kokiais skaičiais apsistoti, nėra jokių galutinių mokslinių išvadų, kad tam tikras spinduliuotės lygis yra saugus arba nesaugus”.
Nors buvo teigiama, kad filmas JAV sulaukė didžiulio žiūrovų dėmesio ir įvairių reakcijų, po premjeros su žiūrovais kalbėjęsis režisierius teigė, kad niekur, kur buvo rodytas filmas, nesulaukė jokios mobiliojo ryšio kompanijų reakcijos, jokio spaudimo ar mėginimo “išimti filmą iš eterio”.
Vis dėlto, pasak T.Džabario, filmo pasirodymas davė ir šiokios tokios naudos. Pavyzdžiui, Portlande (Oregono valstijoje, JAV) filmo autoriui teko kalbėti per miesto tarybos posėdį ir paskui taryba priėmė tam tikrą teisės aktą, kuris šiek tiek pasunkino mobiliojo ryšio bendrovėms galimybę statyti mobiliojo ryšio antenas ten, kur jos nori. Santa Fė (Naujosios Meksikos valstijoje) miesto taryba šį filmą peržiūrėjo prieš posėdį, per kurį turėjo svarstyti leidimų išdavimą naujoms antenoms statyti, ir procesas buvo laikinai įšaldytas.
Filmo režisierius pripažino, kad filmas yra gana vienpusiškas ir paremtas daugiau emocijomis. Jis teigė sąmoningai nekalbinęs mobiliojo ryšio pramonės atstovų ar mobiliųjų telefonų entuziastų, mat ši pramonė ir taip pajėgi pristatyti savo nuomonę labai plačiai ir būtent taip, kaip jiems reikia. Filmas skirtas plačiajai visuomenei, todėl jame nerasite daug faktų ar mokslinės informacijos.
“Šio mano filmo tikslas tikrai nebuvo pasakyti, kad reikia atsisakyti mobiliųjų telefonų ar pradėti griauti mobiliojo ryšio antenas. Tai greičiau įspėjimas, kad juo naudotis reikia protingai, nes egzistuoja tam tikra kaina – mūsų sveikata, kuria už šią technologiją turime mokėti. Kokia ta kaina, turėtų pasidomėti kiekvienas žmogus”, – sakė T.Džabaris. Jis pats ir dabar naudojasi mobiliuoju telefonu, tačiau dažniausiai laiko jį išjungtą, o įsijungia tik tada, kai nori peržiūrėti, kas su juo norėjo susisiekti, ir atsirinkęs, su kuo nori kalbėti, perskambina tiems žmonėms fiksuotojo ryšio telefonu, be ypatingos rizikos.
Baimę kelia nežinia
Praėjus vos kelioms savaitėms po filmo premjeros Vilniaus universiteto mokslininkai surengė viešą diskusiją, kuria siekta išsiaiškinti, ar pastaruoju metu visuomenėje netylančios kalbos apie neigiamą mobiliojo ryšio poveikį sveikatai yra pagrįstos.
Diskusijoje dalyvavę VU Fizikos, Medicinos fakultetų mokslininkai, Ryšių reguliavimo tarnybos, telekomunikacijų bendrovių, Nacionalinės sveikatos priežiūros laboratorijos atstovai šiuo klausimu pateikė įvairių nuomonių. Tačiau prieita prie vieningos išvados, kad baimę visuomenėje kelia nežinojimas, kas yra elektromagnetinės bangos ir kokį poveikį sveikatai jos sukelia. Mokslininkams trūksta duomenų ir įrodymų, kad elektromagnetinės bangos kenktų sveikatai.
VU Fizikos fakulteto doc. Algimantas Kežionis teigė, kad visuomenėje diskutuojant apie mobiliojo ryšio bazinių stočių poveikį sveikatai dažniausiai remiamasi mokslo nepatvirtintomis hipotezėmis.
„Iki šiol nėra mokslinių įrodymų, patvirtinančių mobiliojo ryšio bazinių stočių sukuriamo elektromagnetinio lauko poveikį“, – sakė A. Kežionis.
Pasaulyje ir Europoje atlikta nemažai tyrimų, tačiau kol kas jokių įrodymų negauta. Todėl vienpusiškai teigti, kad mobiliojo ryšio antenų ir mobiliųjų telefonų skleidžiamos bangos yra žalingos, negalima.
„Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) institucijos kartu su Kembridžo (Anglija) ir Masačiusetso (JAV) universitetų mokslininkais apibendrino elektromagnetinio spinduliavimo studijas ir jokių patvirtinimų apie poveikį sveikatai nesurado“, – teigė Vilniaus Gedimino technikos universiteto Telekomunikacijų inžinerijos katedros docentas Ričardas Pocius.
Susitikime buvo teigiama, kad visuomenėje kalbos apie mobiliojo ryšio antenų ir pačių mobiliųjų telefonų skleidžiamų elektromagnetinių bangų poveikį paaštrėjo po dokumentinio filmo „Grėsmingas signalas“ peržiūros. Tuo tarpu vienas pagrindinių filmo entuziastų – švedų profesorius Olle Johanssonas gimtojoje šalyje po daugelio viešų pareiškimų apie neigiamus padarinius sveikatai, tariamai sukeltus elektromagnetinių laukų, buvo įvertintas „Metų klaidintojo 2004“ titulu. Šį titulą Švedijos skeptikų (Vetenskap och Folkbildning, VoF) organizacija suteikė mokslininkui, skleidusiam nerimą pristatant faktais neįrodytas hipotezes.
Reikėtų laikytis rekomendacijų
Susitikimo metu Vilniaus visuomenės sveikatos centro Sveikatos saugos kontrolės skyriaus vedėja Asta Razmienė supažindino su mobiliojo ryšio bazinių stočių įrengimo bei priežiūros tvarka. Pasak jos, Lietuvoje nustatyta mobiliajam ryšiui leistina spinduliuotės norma yra viena mažiausių pasaulyje. Maksimali leistina elektromagnetinės spinduliuotės higienos norma siekia 10 mikrovatų į kvadratinį centimetrą. Daug kur Europoje yra leidžiama 1000, Amerikoje – 500 mikrovatų į kv. cm. Be to, nustatyta, kad kuo tankiau išdėstytos bazinės stotys, tuo mažesnį poveikį patiria mobiliųjų telefonų naudotojai. Kuo rečiau išdėstytos bazinės stotys, tuo mobilusis telefonas daugiau „spinduliuoja“ pokalbio metu.
Šiuo metu Lietuvoje galiojanti higienos norma patvirtinta remiantis 1999 m išleista Europos Sąjungos direktyva. Šioje higienos normoje pateikti reikalavimai visiems norminiams parametrams, išskyrus specifinį sugerties faktorių, kuris bus reglamentuotas patikslintoje, numatomoje išleisti 2012 m., higienos normoje.
„Bet kokie fizikiniai ar cheminiai faktoriai daro įtaką mūsų gyvenimui, tik svarbu žinoti, kokiu laipsniu. Dabar bandome atsakyti į klausimą – ar iš tikrųjų higienos normos yra pagrįstos? Bet medikai greičiau persistengs ir nustatys keliskart griežtesnes normas“, – sakė VU Fizikos fakulteto Bendrosios fizikos ir spektroskopijos katedros profesorius Gintaras Dikčius.
Nors mokslu visuotinai pagrįstų įrodymų apie elektromagnetinių bangų poveikį sveikatai ir nėra, tačiau siūloma laikytis tam tikrų praktinių rekomendacijų. Medicinos fakulteto Visuomenės sveikatos instituto doc. dr. Šarūnas Kučingis pateikė keletą rekomendacijų, kaip naudotis mobiliuoju telefonu: laukiant sujungimo su pageidaujamu abonentu mobiliojo telefono nelaikyti prie pat ausies, kol vyksta reikalingo abonento paieška, kalbant telefoną siūloma atitraukti šiek tiek nuo ausies. Pokalbiai turėtų būti kiek įmanoma trumpesni, jei truks ilgiau nei 10 min. – geriau naudoti laisvųjų rankų įrangą. Mobilųjį telefoną siūloma laikyti įdėkle ar laikiklyje nuo kūno ne mažesniu nei 1,5 cm atstumu. Svarbu, kad įdėkle ir laikiklyje nebūtų metalo.
Tėvai vaikus turėtų supažindinti su mobiliųjų telefonų naudojimosi instrukcijomis. Vaikai ir paaugliai auga ir vystosi, todėl jų organizmai yra jautresni. Nors Lietuvoje nėra nustatytas vaikų amžius, nuo kada galima naudotis telefonu, tačiau visuomenės sveikatos specialistai, vadovaudamiesi PSO rekomendacijomis, pataria jais pradėti naudotis kuo vėliau ir kalbėti tik esant būtinybei.
Prof. Laima GRICIŪTĖ, Onkologė:
Filmas, sakyčiau, gal ir neblogas, tačiau tik šviečiamojo pobūdžio. Žmonėms, kurie žino bent šiek tiek mokslinių tyrimų šioje srityje, jis nieko naujo nepasakė. Pavadinčiau tai tendencinga populiarizacija.
Apie pačią problemą kalbėti būtina, tačiau ką mes galime šiandien pasiūlyti? Reikia atvirai pasakyti, kad mes prastai pažįstame šias bangas, apie jas visame pasaulyje žinoma labai mažai. Mane nustebino, kad net ir tokioje turtingoje valstybėje kaip JAV jos beveik netiriamos. Vis dėlto žmonės turi žinoti, kad mes tų bangų dar beveik nepažįstame ir gali būti, kad jos yra pavojingos.
Mūsų, onkologų, manymu, vaikai neturėtų kalbėti mobiliaisiais telefonais, nes jie yra jautresni visokiems kenksmingiems veiksniams. Nepatariama jais naudotis ir nėščioms moterims. Visiems kitiems reikėtų prisiminti, kad tai – ne žaisliukas, todėl juo naudotis reikėtų kuo trumpiau ir tik tada, kai būtina. O įvairių sričių mokslininkams čia – nearti dirvonai, kur tikrai yra ką veikti.
