Atrodo, kad ranka rašyti laiškai šiandieną – didelė retenybė. Regis, senosios pašto dėžutės mūsų dienomis reikalingi tik sąskaitoms ir reklaminiams lankstinukams.
Vienoje parduotuvėje radusi specifinių kanceliarinių prekių: senovinių raižytų plunksnų, rašalo, gražaus ir kvapnaus popieriaus laiškams, įstabių vokų, anstpaudų skyrelį, nustebau. Nors visi šie dalykėliai buvo išties gražūs ir mieli, pamaniau, kad pirkėjų jie turbūt ilgokai nesulauks, – juk XXI amžiuje karaliauja elektroninis paštas, trumposios telefono žinutės, faksai. Žinoma, – juk taip greičiau, pigiau paprasčiau.
Viskas apsivertė, kai sykį savo pašto dėžutėje, kurioje iki tol rasdavau tik sąskaitas ir reklaminius lankstinukus, aptikau keistą voką su savo vardu ir pavarde. Atplėšusi pamačiau, kad tai svečioje šalyje viešinčios draugės atvirutė, kur ji savo ranka buvo parašiusi pirmuosius įspūdžius ir linkėjimus man. Keista, bet tas popieriaus gabaliukas mane nuoširdžiai nustebino, ne mažiau pradžiugino, be to, atvirlaiškį skaičiau dar ir dar kartą, kaskart vis įsivaizduodama, kaip mano bičiulė jaučiasi, kur šį laiškutį rašė ir t.t.
Ranka rašyti laiškai – ypatingi
Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centro vadovas, psichoterapeutas Raimundas Alekna įsitikinęs, kad „tikrieji“, ranka rašyti laiškai – ypatingas reiškinys. Anot R. Aleknos, jie mus veikia kaip ir kiti „handmade“ daiktai, kuriuos kurdami žmonės įdeda dalelę savo širdies, jausmų ir minčių, skirtų labai konkrečiam asmeniui. Nors to dažniausiai nepastebime, ypatingai paveikus yra raštas – kiekvienam žmogui, ir tik jam vienam, būdingų kringeliukų, užraitymų ir linijų ritmas, suasmeninantis laišką ir paverčiantis jį išties unikaliu.
Ranka rašytas laiškas – tarsi rašiusiojo vizija, užrašytas mintis paverčianti betarpišku, kone gyvu bendravimu. Prisiminkite, kad paskutinį kartą laikėte rankoje tokį tikrą laišką? Seniai? Bet, manau, ir šiandien pamenate tą virpulį, ypač, jei rašė mylimas ir labai brangus žmogus. Toks laiškas, rodos, turi net savo aurą – juk jį rašydamas, autorius išties buvo su jumis – savo mintimis ir jausmais. Jis įsivaizdavo, kaip nudžiugsite, gavę jo laišką. Kaip jį atplėšite, kaip išvysite, ką galvosite skaitydami.
Ranka rašyto laiško pliusai
Toks emociškai „pakrautas“ raštas turi ir daugiau „pliusų“ – jį gavę, gauname ir psichologiškai mums itin svarbų pripažinimą. Suvokiame, kad esame kažkam labai svarbūs ir reikalingi, juk toks laiškas – visada asmeninis, net intymus. Be to, jei elektroninio pašto dėžutėje laiškai dažnai tarsi ištirpsta kitų gausoje, ranka rašytas laiškas turi išliekamąją vertę. Norint dar sykį patirti praeities išgyvenimus, tereikės jį išimti ir dar sykį perskaityti! Prisiminkite, kiek įstabių knygų parašyta, remiantis laiškais, vėliau tapusiais istorijos, aistringos meilės, ilgesio, karo, išsiskyrimo, ištikimybės metraštininkais.
Be abejo, kompiuterių mylėtojai pasakys, kad ir virtualiosios erdvės laiškai ne ką prastesni – dažnai ir juos rašome konkrečiam žmogui, o norėdami nepamesti, galime įdėti į atskirą aplanką ar pažymėti vėliavėle. Tačiau kompiuterio spausdinamos raidės niekuomet neprilygs žmogaus ranka rašytoms raidėms. Elektroniniais veideliais reiškiamos emocijos nepasivys „tarp eilučių“ plevenančių jausmų, o kur dar ranka piešti nedidukai paveikslėliai, anksčiau ypač dažnai puošdavę laiškus. Tas pats su pokalbiais – taip, jie gyvi ir malonūs, tačiau žodis, tarsi vaivorykštė – labai trumpalaikis oro virpesys. Galime ilgai juos „girdėti skambant ausyse“, tačiau laikui bėgant jie trinsis, keisis, kol, galiausiai, nugrims į užmarštį. Ranka rašytas laiškas bet kada gali tapti ne tik primintuku, bet ir įrodymu, tarkim – įsimylėjėliams aiškinantis santykius.
Ar dar rašysime laiškus?
Rodos, dar ne taip seniai laiškai buvo kone vienintelis būdas susisiekti atstumo išskirtiesiems. Popieriaus laiške sudėliotus jausmus nešdavo pašto karveliai, pasiuntiniai, be baimės mylių mylias joję eikliais žirgais, o laiškų vertė kartais prilygdavo gyvybei. Vėliau nekantriai laukdavome paštininkės – gal jos kuprinėlėje slepiasi ilgai laukta žinia…Šiandien ranka laiškus rašome gerokai rečiau. Jų kelias driekiasi nebe miškų takais ir plynėmis, o kompiuterių laidais ir skaitmeninių kodų verpetais. Tačiau kol žemėje gyvens bent du romantikai (o jų, tikiu, yra daug daugiau), „tikri“ laiškai būtinai bus rašomi.
Mat jie tarsi ekologinis maistas, namų gamybos vynas ar rankų darbo drabužis, skirtas ne masinei gamybai – unikalūs ir šilti. Manote, kad nemokėtumėte parašyti laiško popieriaus lape, nieko nedilytindami ir neinsiortindami? O jūs pabandykite! Juk kūrybinės kančios ne tik malonios, bet ir daro stebuklus – jas būtinai įvertins tas, kas savo pašto dėžutėje, tarp margų reklamų ir „sausų“ sąskaitų aptiks neįprastą voką, skirtą tik jam.
