Šiuolaikinės šokio ir judesio terapijos pagrindai

Šokio ir judesio terapija (ŠJT) kaip oficiali psichoterapijos praktika susiformavo 1940 m. ir išplito tarptautiniu mastu. Šiuolaikinė ŠJT apima ir naudoja pačius įvairiausius šokio stilius bei metodus ir orientuojasi į paciento/kliento prob­lemas. Šokio ir judesio specialistai dirba ligonių ir neįgaliųjų reabilitacijoje su skirtingo amžiaus, lyties asmenimis, turinčiais įvairių fizinių, emocinių bei socialinių problemų.

ŠJT yra psichoterapijos metodas, kai šokio ir judesio proceso dėka palaikomas emocinis, kognityvinis, socialinis, fizinis individų funkcionavimas ir padedama jiems labiau įsitraukti į socialinius santykius ir sąveikas visuomenės gyvenime.

Šokio ir judesio terrapijos teoriniai ypatumai:

  • Autentiškumas. Šokis ir judesys yra viena iš pagrindinių žmogaus autentiškos komunikacijos (bendravimo) formų ir būtent dėl šios priežasties tai ypač efektyvi terapijos priemonė.
  • Kūrybiškumas. Šokio ir judesio terapija yra kūrybinės meno terapijos dalis (meno terapija skirstoma į muzikos, šokio ir judesio, dailės, šviesos ir spalvų, dramos, poezijos, žaidimų ir kt.), įsikūnijusi pačioje šokio bei judesio prigimtyje. Šokis ir judesys sudaro meno pagrindą, apimantį kiekvieno žmogaus tiesioginę savęs išraišką ir patyrimą pasitelkiant kūną.
  • Holistinis požiūris į žmogų ir jo aplinką (kognityvinės ir kūniškosios savvasties „aš” vienovė). Ligonių ir neįgaliųjų reabilitacijai taikome holistinį požiūrį į žmogų (L.Sapežinskienė, 2005). Šokio ir judesio terapija taip pat remiasi holistiniu požiūriu, suvokiant, kad kūnas, protas ir emocijos yra susiję ir kad yra nepertraukiama žmogaus ir jį supančios aplinkos vienovė.

Šiuolaikinės šokio ir

judesio terapijos atstovai savo darbe naudoja tiek psichodinamines teorijas, tiek į asmenybės psichologinį bei socialinį „augimą” orientuotas psichoterapijas ir sujungia jas su neverbalinio bendravimo teoriniu pagrindimu. Tačiau nėra centralizuotos ir vienos priimtos teorijos, kuri galėtų pagrįsti ŠJT.

I.Bartenieff ir D.Lewis (1980) pasiūlė judesio funkcionavimo bendrąją teoriją, teigdami, kad kūnas ir jo judesys tarpininkauja tarp žmogaus kūno vidinės (vidinių procesų) ir jo išorinės aplinkos ir išreiškia pasitenkinimo, koordinacijos, kitų poreikių funkcijas abiejose aplinkose. Dauguma šokio ir judesio terapeutų šią teoriją taiko praktikoje kaip darbinį modelį, nes kūno vystymasis priklauso nuo jo naudojimo, o tai daro poveikį psichologinei sveikatai. M.Chace (1975) logiškai pagrindė ŠJT: „raumenų aktyvumas, išreiškiant emocijas, yra šokio pagrindas, ir šokis yra priemonė tokiai veiklai struktūrizuoti ir organizuoti, o tai galėtų būti prielaida, kadd šokis yra potenciali komunikavimo ir pakartotinio integravimosi į visuomenę priemonė, ypač pacientams, sergantiems sunkiomis psichikos ligomis”.

ŠJT suteikia terapinę aplinką, kurioje skirtingi bendravimo su savimi ir kitais aspektai gali būti tyrinėjami, patiriami bei keičiami. Nėra būtinumo ir reikalavimo vadinamąją terapinio proceso tyrimo medžiagą išreikšti žodžiais, taigi medžiaga gali būti atrandama ir paskiriama, net jei individai yra sunkiai pasiekiami kalbine išraiška (R.F.Cruz, 2006). Panašiai yra ir kitose meno terapijose, kuriose taip pat naudojama simbolinė, metaforinė išraiška ir neverbalinė komunikacija – tai išskiria meno terapijas, tar

rp jų ir ŠJT, iš verbalinių terapijų tarpo.

V.N.Nikitin (2003) analizavo rusų ir kitų užsienio šalių autorių psichologinę ir psichoterapinę mokslinę literatūrą apie kūniškosios savasties „aš” turinį. Jis teigė, kad viena iš struktūrinių žmogiškojo pažinimo dalių yra kūniškosios savasties „aš” pažinimas, ir apibrėžė savastį „aš” kaip integruotą psichikos, socialinę-kultūrinę struktūrą, susiformavusią asmenybės vystymosi procese, kuriame susitapatinama su savo kūniškąja savastimi. Galimi charakteringų kūniškosios savasties raiškos požymių tyrimai, leidžiantys vykdyti neadekvataus kūniškosios savasties „aš” asmenybinio suvokimo korekciją. Tuo tikslu ŠJT metu siekiama padėti žmogui, ypač po traumos ar sunkios ligos, formuoti savąjį visuminį identiškumą bei charakteringas savybes, atsižvelgiant į atitinkamą subkultūrinę socialinę aplinką ir jos pokyčius.

Šokio ir judesio terapijos metodologiniai pagrindai

Sergančiųjų ir neįgaliųjų reabilitacijoje ŠJT metodologinis pagrindimas remiasi teorinėmis prielaidomis, kad šokio ir judesio terapinio poveikio dėka vyksta asmens psichikos, fizinio bei socialinio funkcionavimo korekcijos procesas (V.N.Nikitin, 2003).

Šokio bei judesio terapeutai integruoja specifines žinias apie kūną, judesį ir išraišką su psichoterapijos, psichologinio konsultavimo ir reabilitacijos įgūdžiais, kad padėtų individams pagal poreikius kuo platesniu gydymo spektru (R.F.Cruz, 2006).

Analizuojant metodologinius ŠJT aspektus, svarbu pažymėti, kad šokis negalėjo būti paprastai pritaikytas tiesiogiai klinikinėms populiacijoms. M.Chace, M.Whitehouse ir T.Scoop praleido daug metų, apmąstydami šokio ir judesio mokymą, ir tik vėliau pateikė informaciją apie profesines specialistų, naudojančių šokį, kompetencijas ir

įgūdžius, reikalingus, taikant ŠJT. Tai – stebėjimas, interpretacija, šokio elementų, t.y. ritmo ir erdvės, kaita, siekiant pacientų poreikių patenkinimo. 1942 m. birželį M.Chace buvo pakviesta dirbti su pacientais į Šv.Elizabeth ligoninę Vašingtone ir ten ji aprašė ŠJT procesą.

ŠJT praktika ankstyvojo vystymosi metu buvo paveikta plačiai paplitusių psichodinaminės psichoterapijos teorijų 1940–1960 m. (J.Chodorow, 1991). Neverbalinio bendravimo tyrimo atgimimas 1960–1970 m. (C.Schmais, 1980) ir didėjantis supratimas, kad esant psichikos sutrikimams (S.Silberstein, 1987) reikia atkreipti dėmesį į kūną, atvėrė kelią kitų – į asmens psichologinį „augimą” orientuotų, individų vidinius psichikos procesus su jų socialine aplinka siejančių psichoterapinių teorijų panaudojimui, tiriant ir vystant ŠJT.

Šokio ir judesio terapijos praktika

ŠJT susiformavo kaip oficiali psichoterapijos praktika 1940 m. (I.Bartenieff, 1972), o ŠJT kaip profesinė veikla prasidėjo JAV apie 1966 m. Specializuota organizacija Amerikos šokių terapijos asociacija (angl. American Dance Therapy Asociation, ADTA) savo veiklą pradėjo turėdama 73 teisėtus narius. 2000 m. ADTA priklausė 955 profesionalai ir 255 neprofesionalai nariai, taip pat nariai iš įvairių kitų šalių. Be to, šiuo metu veikia tautinės ŠJT organizacijos daugelyje šalių, įskaitant Italiją, Japoniją, Vokietiją ir Prancūziją.

Šokio ir judesio terapeutai dirba psichiatrijos bei reabilitacijos institucijose, mokyklose, slaugos namuose, asmenų, turinčių priklausomybę nuo cheminių medžiagų, gydymo centruose, sveikatos priežiūros institucijose, konsultavimo, krizių bei alternatyvaus gydymo centruose. Dirbama su bet kurio amžiaus individais, grupėmis bei šeimomis.

Šiuolaikinės ŠJT pacientų kategorijos išsiplėtė ir api

ima sergančius vaikus (S.Goodill ir D.Morningstar, 1993; J.Mendelsohn, 1999), moteris, sergančias krūties vėžiu (S.Dibbell-Hope, 2000; I.Serlin, C.Classen, B.Frances ir K.Angell, 2000), individus, kuriems pasireiškia mitybos sutrikimų (A.M.Krantz, 1999), sergančiuosius Parkinsono liga (B.K.Westbrook ir H.McKibben, 1989) ir kt. Nuo 1970 m. iki šiol ŠJT naudojama darbe su tokiomis grupėmis, kaip paaugliai ir tėvai, vaikai, sergantys autizmu ar kitais raidos sutrikimais, pagyvenę ir seni žmonės. Apie 60 proc. šokio ir judesio terapeutų savo veiklą klasifikuoja kaip psichiatrinį gydymą (R.F.Cruz ir L.W.Hervey).

Vakarų pažintinė kultūra, verbaliniai procesai ir į kūną orientuotų terapijų plitimas pastaraisiais metais gali skatinti galvoti, kad ŠJT yra „alternatyvioji” terapija. Nors ŠJT šaknys ir praktika turi daugiau bendro su psichodinaminėmis nei su alternatyviomis terapijomis, tačiau ji dažnai klasifikuojama kaip papildanti terapija.

ŠJT – veiksminga priemonė, naudojama stresui valdyti bei somatinėms ir psichikos sveikatos problemoms spręsti. Patyrus stresą emocijos ilgam paveikia kūną. Neturint galimybės emociškai atsipalaiduoti, tai gali peraugti į frustraciją, nusiminimą, baimę, pyktį, save naikinantį elgesį. Žodžiai – tai tik vienas būdas, kuriuo galima išreikšti savo emocijas. R.F.Cruz teigia, kad apie 84 proc. informacijos bendravimo metu priimama ir perduodama nežodiniu būdu. Mūsų kūnas turi savitą kalbos „žodyną”, susiformavusį daug anksčiau nei pradėjome kalbėti. Judesys ir kūno kalba dažniausiai yra sąžiningesnė mūsų, tokių, kokie esame iš tikrųjų, išraiška.

ŠJT neturi vieningų gydymo formų. Judesys vertinamas kaip kompleksinis, individualus ir išraiškingas bendravimas. ŠJT metu konkrečių judesių paskyrimas pacientui trukdytų individualios išraiškos įvertinimo procesui. Tai būtų tas pat, kaip verbalinės terapijos metu sakyti pacientams, ką jie turi kalbėti.

Specialisto, naudojančio šokio ir judesio terapiją, kompetencija turi būti plati, kad būtų atsižvelgta į kiekvieno kliento/paciento unikalumą ir poreikius, atitinkamai parenkant jam tinkamą vieną ar kitą šokio formą ar judesius.

Šokio ir judesio terapeutai judesį naudoja kaip pagrindinę priemonę, padedančią stebėti, įvertinti, ištirti bei atlikti terapinę sąveiką bei intervencijas. Nors ŠJT bei meno ugdymo metodų tikslai yra skirtingi, tačiau ŠJT praktikoje naudojami panašūs arba labai susiję vieni su kitais metodai. Tai grindžiama tuo, kad ŠJT ir menas yra labai susiję. Menas gimsta, kai gyvenimas kažko persipildo: atsiranda energijos, kurią reikia išlieti (A.Vilkelienė, 2004). Terapija yra reikalinga, kai žmogui atrodo, jog jis neturi energijos, jo problemos „užsidaro viduje kūno” ir „spaudžia lyg akmuo”. Savas kūnas – artimiausias įrankis, judesys – natūraliausias energijos išliejimo būdas. Jeigu mes įvaldome judesį, galime juo išreikšti džiaugsmą ar kitą jausmą, tai – jau meno pradžia. Ritmas suteikia tikslingumą, kuria formas, padeda atlikti kolektyvinius judesius. Ritmas – tai priemonė pasyvumui nugalėti, jis tarsi impulsas pažadina fantaziją. O tai ir yra dalis terapijos tikslų.

Nesvarbu, ar sprendžiant socialines, emocines, kognityvines ir fizines problemas naudojamas choreografinis (stilizuotas), ar improvizuotas judesys, ŠJT esminis aspektas yra tas, kad kūno „kalba” jungia ir kūną, ir emocijas, ir protą.

Metodikos pagal šokio ir judesio procesą

Bendroji ŠJT proceso schema pagal M.Chase iš esmės apima tris pagrindines stadijas: klinikinį pasiruošimą ir diagnostikos pasirinkimą; pirmąją gydomąją stadiją (paciento kūno judesių stebėjimą ir stebėjimų schemos sudarymą bei tolesnio gydymo judesiu ir šokiu parinkimą); antrąją gydomąją stadiją (paciento judesių analizę, susidedančią iš informacijos apie judesių energiją ir dinamiką terapijos procese) (E.Gronlund ir N.Oganecian, 2004).

Daugelis šokių terapeutų naudoja amerikiečio M.Leventhal (1976) metodą, apimantį penkias stadijas: fizinį, psichologinį pasirengimą, apšilimą, paciento atpalaidavimą ir jo paruošimą atsiskleisti; proceso schemos, kurią pasiūlo terapeutas ar pats pacientas, pasirinkimą; pratimų, jungiančių viename akte kūno ir psichikos išgyvenimus, parinkimą ir atlikimą; sustojimą ir susikoncentravimą ties pacientui svarbiausio momento, išgyvenimo paieška; pabaigą, dažniausiai apimančią judesį ir šokį, neretai atliekamą drauge su terapeutu. M.Leventhal teigia, kad, dirbant tokiu būdu, pacientas įgauna daugiau pasitikėjimo, o terapeutas gali geriau stebėti paciento problemas.

Naudojamos ir ŠJT proceso schemos remiantis įvairiomis technikomis, grįstomis „čia ir dabar” principu (geštalt technika pagal V.Oaklander, 1988; psichoanalitinė „kvėpavimo kartu” technika pagal E.Siegel, B.Blau, 1978; kūno integracijos technika pagal C.Schmais, 1985). Naudojami ir kiti metodai, taikant kvėpavimą, lietimą.

Metodikos pagal šokio ir judesio stilių

Šokio ir judesio terapijos pratybų vedėjai metodologiškai pasirenka šokio stilių bei judesius, orientuodamiesi į paciento/kliento problemas. Tai gali būti senovinių šokių; klasikinio baleto (E.D‘Addario, 1980; E.Siegel,1988); pramoginių, vadinamųjų sportinių ar buitinių/socialinių (G.Karoblis, 2003); džiazo (G.Don Campbell, 1997; D.Coulter); Lotynų Amerikos šokių (G.Don Campbell, 1997); laisvo (improvizacinio) ar autentiško šokio stilius (A.Vilkelienė, 2004). Naudojamas individualus ir grupinis šokių stilius. Individualų meno terapijos, tarp jų ir šokio terapijos, stilių skiria gydytojas arba pats šokio ir judesio terapeutas. Komunikacijos, socialinėms problemoms spręsti daugiau naudojami grupiniai seansai. Pradedant grupinius šokio ir judesio seansus, naudojami grupės „sušildymo”, metodai, pasižymintys sinchroniškumu, didėjančiu ritmu ir kt. L.Espenak (1988), vadinamosios psichomotorinės šokio ir judesio terapijos metodikos atstovė, teigia, kad grupinė šokio terapija vysto individo sugebėjimą pajausti save patį. Grupinė terapija naudinga tuo, kad sąveikoje su kitais grupės nariais atsiranda galimybė „duoti” ir „imti”, transformuoti tokius jausmus, kaip pyktis, baimė, ir atitinkamai sumažinti ar išeiti iš socialinės izoliacijos. Dirbant su pacientų grupe naudojami tokie šokiai ar šokio elementai, kurie tinka visiems dalyvaujantiems be išimties. Terapijos užduotimi tampa grupės judesių sinchroniškumo sukūrimas, kartu juos derinant su laisvomis asociacijomis.

Metodikos pagal šokio ir judesio ritmą

Šokio ir judesio terapijoje gali būti naudojami šie metodai:

  • euritmija (E.J.Dalcroze);
  • R.Steiner euritmija,
  • keturių stichijų šokio metodas (A.Giršon) ir kt.

Šokis ir judesys euritmijoje – tai muzikos virsmas kinetika, judesiu, ir atvirkščiai: euritmija lavina kvėpavimą, lankstumą, koordinaciją, vidinį muzikos pajutimą. Euritmijos seanso vadovas, kaip teigia A.Vilkelienė, improvizuoja, sukurdamas auros atmosferą, kurioje dalyviai per klausymą kviečiami veikti, bendrauti, reikštis ir komunikuoti su muzikos garsais. Nagrinėjant ir ieškant sąryšio tarp muzikos ritmo girdėjimo bei instinktyvaus kūno judesio atsako, pagal E.J.Dalkroze, ritmas ir judesys tampa pagrindiniais šaltiniais, išreiškiančiais muzikos ekspresyvumą.

Taigi kūnu galima pademonstruoti ne tik skambančių garsų srauto tempą, dinamiką, harmonijos svorį, frazių niuansus, bet ir jausminį turinį. Improvizacija jungia muziką ir kūną ir yra natūralus tęsinys to, ką žmogus išmoksta, klausydamas muzikos ir treniruodamas kūno judesius. Kartu klientams siūloma savo patirtį išreikšti žodžiais „aš patyriau.”. Pagal E.J.Dalkroze euritmijos koncepciją, euritmiją naudojant sergantiesiems ir neįgaliesiems mokyti, ritmas yra viena iš pagrindinių muzikinės raiškos priemonių, apimanti tiek meninį, tiek terapinį poveikį neįgaliajam. Šių poveikių stiprumas priklauso nuo neįgalaus žmogaus sensorinės ir emocinės atminties.

Taikant keturių stichijų šokio metodą (A.Giršon), panaudojama metaforinė dinaminės vizualizacijos (judesių vizualizacijos) technika, grįsta kūno ir jo vidinių ritmų pajutimu. Tokia šokio terapija apima 5 etapus. Pirmi keturi etapai skirti „kelionei” į vadinamųjų 4 stichijų pasaulį, o penktoji yra baigiamoji ir integruojamoji (O.A.Svirepo ir O.S.Tumanova, 2004). Kiekviename etape atliekamos įvairios šokio ir judesio technikos.

ŠJT derinama ir su kitomis meno terapijos formomis. O.A.Svirepo ir O.S.Tumanova (2004) teigia, kad Moreno savo psichodramos terapijai naudojo ŠJT kaip pagalbinę terapinę priemonę. Jos nauda yra ta, kad šokio metu visai nereikalinga verbalinė komunikacija. Šokis jau seniai buvo laikomas energetine simboline veiksmo išraiška.

Tam, kad kuo geriau padėti klientui išreikšti savo mintis, atsipalaiduoti, džiaugtis emocijomis ir palengvinti gydymą saugiu ir kūrybiniu būdu, gali būti naudojama eklektinė neverbalinė terapija, apjungianti rašymą, piešimą, muziką, judesį ir kt.

Apibendrinimas

Šiuolaikinė šokio ir judesio terapija pretenduoja tapti viena iš psichoterapijos formų, taikoma įvairiems pacientams pagal jų poreikius tada, kai verbalinė terapija yra ne tokia efektyvi, arba ŠJT taikoma drauge su verbaline psichoterapija.

0 thoughts on “Šiuolaikinės šokio ir judesio terapijos pagrindai”

Leave a Comment