Tikėti ar netikėti prietarais? Net jei jie – tik pajuokavimai, kartais įsiklausyti verta. Ypač jei taip pataria tavo vidinis balsas!
- Jei juoda katė perbėgo kelią – nesiseks.
- Penktadienį vakare nesijuok, nes šeštadienio rytą verksi
- Nesėdėk ant stalo – diena baigsis blogai.
- Nenešk šiukšlių vakare – išneši iš namų pinigus.
- Neskolink pinigų po saulėlydžio – jų neatgausi.
- Jei sutiksi nėščią moterį – lydės sėkmė.
- Nevalgyk nuo peilio – turėsi piktą anytą.
- Nelaižyk iš lėkštės padažo – vyras nupliks.
Kas yra prietarai?
Liaudies jumoras, užfiksuotas išraiškingais posakiais, žmonijos patirtis, pastabumas, mokėjimas skaityti aukštesnių jėgų siunčiamus ženklus? Tiesą sakant, ne taip jau ir svarbu. Svarbu yra tai, kad prietarai apskritai egzistuoja kaip reiškinys ir jų, kaip liaudies išminties, visiškai atmesti ir ignoruoti nederėtų.
Be abejo, dauguma prietarų tiesiog įspėja būti atsargiems visų pirma patiems, labiau rūpintis savo sveikata arba daugiau kliautis sveiku protu. Pavyzdžiui, kad ir tas, draudžiantis valgyti nuo peilio. Juk viskas logiška – gali įsipjauti!
Ir vis dėlto kiekvienas žmogus turi savą signalų sistemą, kurią jam dovanoja jo angelas sargas.
Ne viskas, kas atsitinka – tik atsitiktinumas
Visata sukurta vadovaujantis tam tikra tvarka, dėsniais, kurių nežinojimas tavęs neišvaduos nuo lemties. Jei nepaisysi šių dėsnių, pažeidinėsi juos, tau tikrai nutiks tai, kas ir turi nutikti pažeidėjams – bent jau tam, kad pasimokytum deramo elgesio.
Kartais tai gali būti kokie nors smulkučiai signalai, kaip antai sudužęs puodelis, pamesta piniginė, atsitiktinis susitikimas gatvėje, subjuręs oras kaip tik tuo metu, kai tu išsiruošei į svarbų susitikimą.
Ar teko patirti tokią būseną, kai viskas krenta iš rankų arba atvirkščiai – einasi kaip per sviestą? Tikriausiai buvo ir taip, kad visi aplinkiniai tarsi susitarę trukdė tau pasielgti vienaip ar kitaip. Susimąstyk – galbūt tau tikrai nevertėjo to daryti, jei jau iš pat pradžių taip nesisekė?
Būna ir taip, kad į pagalbą pasitelkę tokius signalus aukštesniosios jėgos stengiasi užkirsti kelią išties didelėms katastrofoms. Štai žmogus paskutinę minutę apsigalvojo nevykti į kelionę – galbūt kažkas sutrukdė, o gal šeštas jausmas pakuždėjo likti namuose. Lėktuvas, kuriuo jis turėjo skristi, patyrė avariją, visi keleiviai žuvo. Kas tai? Atsitiktinumas? O gal dėsningumas, pagal kurį visatos gyvenimas vyksta būtent taip, o ne kitaip? Tik, panašu, šis dėsningumas yra pakankamai slaptas, jį nuspėti lemta tikrai ne kiekvienam.
Mes šį gebėjimą vadiname intuicija, šeštuoju jausmu, aiškiaregystės dovana. Ne visų ji vienodai gerai išvystyta, tačiau ją galima treniruoti. Tereikia tik atidžiau įsižiūrėti į patį gyvenimą, ir jis pats atsakys į visus klausimus.
Pasitikėk, bet patikrink
Įsivaizduok situaciją. Paskolini bičiuliui pinigų. Tikiesi, kad jis skolą grąžins laiku. Tačiau atėjus tam sutartam laikui draugas išsisukinėja, vengia atiduoti pinigus, delsia, taigi tau pačiai tenka suktis iš bėdos, taupyti ir visaip lopyti atsivėrusias spragas nuosavoje piniginėje. Bet nepyksti ant bičiulio. Juk jam, matyt, dabar dar sunkiau. Tad tyli dantis sukandusi ir kantriai lauki, kol jis pagaliau teiksis grąžinti tai, ką pasiskolino. Jis grąžina. Po kiek laiko imi ir pati patenki į bėdą. Reikia to bičiulio pagalbos, tikiesi, kad jis dėl tavęs padarys tą patį, ką tu kadaise darei dėl jo. Tačiau kaktomuša atsitrenki į abejingumo sieną. Tu sutrikusi, nustebusi, nusivylusi. Ir, deja, pati kalta.
Tokioje situacijoje iš pat pradžių gavai aiškių signalų, kad nepasitikėtum šiuo žmogumi. Bet nekreipei į juos dėmesio. Deja, neilgai trukus ir vėl užlipi ant to paties grėblio, vėl atlapoji širdį kitiems draugams, o jie ir vėl nepateisina tavo lūkesčių. Kodėl? Nes pirmą kartą neišmokai likimo tau siųstos pamokos. Ir kol jos neišmoksi, situacija kartosis vėl ir vėl. Veikiausiai kaskart ji bus vis nemalonesnė. Problemos augs geometrine progresija, kol pagaliau nesuvoksi, kuo konkreti nesėkmė tau buvo naudinga ir ko galėjai iš jos pasimokyti.
O dabar prisimink prietarą: „Nori prarasti draugą – paskolink jam pinigų“. Argi jame nesama gilios tiesos?
Jei pakeliui vien blogiečiai – gal ne tuo keliu eini?
Dar vienas signalas, kurį verta išmokti atpažinti – nuolatiniai susidūrimai su blogais žmonėmis. Ką tik pabėgusi nuo pavydaus vaikino imi ir išteki už dar pavydesnio vyro. Arba neapsikentusi ūmaus būdo viršininko pereini dirbti į kitą darbą, o naujasis šefas – it pirmojo brolis dvynys, bent jau savo elgesiu. Kodėl taip nutiko? Kodėl tave likimas ir vėl suvedė su ta pačia problema?
Todėl, kad neišmokai pamokos. Toks gyvenimas gali tave ilgam susaistyti su goduoliais, skandalingais niekšeliais, sukčiais ir pan. Kol pagaliau nesuprasi, jog likimas juos tau siunčia ne norėdamas tave pakankinti, o pirštu baksnodamas į kokį nors svarbų visatos dėsnį ir primindamas, jog turi jo paisyti ir ištaisyti kokią nors savo gyvenime nuolat daromą klaidą. Ir daugiau taip nebesielgti.
Sutik, juk keista: tu esi dosni, tačiau gyvenime tave nuolat supa šykštuoliai. Perdėtas taupumas būdingas tavo vyrui, mamai, anytai, kaimynei ir netgi tavo vaikams! O viskas kaip tik dėl to, kad tu – dosni! Ir didžiuojiesi tuo, save iškeli aukščiau už kitus, mat materialinės gėrybės ir jų kaupimas nėra tavo gyvenimo tikslas. Taigi kol neatsisakysi savo perdėto išdidumo, pasireiškiančio dosniu išlaidavimu – tol gyvenimas tave auklės.
Beje, aukštesniiosios jėgos neretai pašmaikštauja ir kitaip. Pavyzdžiui, ilgai šaipiusis iš kokios nors kito žmogaus savybės ar trūkumo ūmai pastebi, kad tai, iš ko šaipeisi, vienaip ar kitaip yra susiję su tavimi pačia.
Štai ir prisimeni norom nenorom vaikystėje girdėtus prietarus: nesmerk kitų, nes ir tau taip nutiks, nekask duobės kitam, nes pats įkrisi, aukštai kilęs žemai pulsi ir… niekada neišsižadėk ligos „tiurmos“ ir ubago lazdos!
Skaudūs dūriai
Ypač sunkiais atvejais, kai žmogus visiškai atsisako suprasti savo angelo sargo siunčiamus signalus, jam tenka susidurti su itin dideliais sunkumais ir netektimis. Kad jis vis dėlto pagaliau atrastų tikrąsias, o ne menamas gyvenimo vertybes. Juk ir tau veikiausiai teko sutikti žmonių, kurie visiškai pasikeitė po kokių nors lemtingų jų gyvenimo įvykių. Tarsi būtų iš naujo gimę. Tai reiškia, kad jie pagaliau išgirdo, perskaitė, suprato didžiąsias savo lemties paslaptis.
O štai tiems, kurie vis dar nesupranta, belieka atsidusti: „nelaimė viena nevaikšto“.
Kai likimui nepavyksta įtikinti žmogaus, jog jis kažką daro ne taip, į pagalbą pasitelkiama sunkioji artilerija. Pavyzdžiui, ligos. Rimta liga yra rimtas signalas, kad kažkas vyksta ne taip. Galbūt galvoji ne taip? O gal elgiesi nepaisydama pasaulio harmonijos?
Įsiklausyk į save!
Aukštesnių jėgų siunčiamus ženklus galima priimti žvelgiant per fatalizmo prizmę, tikėti savo likimu ir nesistengti jo pakeisti. Tačiau galima ir pagerinti savo lemtį, auginti savo sielą, kilstelėti ją į aukštesnį lygmenį, kad pagaliau netektų kentėti dėl nuolat pasikartojančių tų pačių bėdų.
Kaip? Visų pirma atidžiau stebėti pasaulį ir dažniau įsiklausyti į savo vidinį balsą. Vidinis dialogas su pačiu savimi padės rasti atsakymus į daugybę klausimų.
Įdomiausia, kad visos problemos, kurios tave ištinka, yra tik tavo, ir niekieno kito. Vadinasi, jų reikia tik tau. Tai tavo gyvenimas, tavo klaidos ir galbūt tavo pamokos. Kad ir kaip viliojančiai atrodytų pagunda savas problemas užkrauti kitiems, kol jų neišspręsi pati niekas tikrai nepasikeis.
O kad jas pagaliau išspręstum, teks įsiklausyti į likimo siunčiamus ženklus. Kai kurie jų gali pasireikšti ir per prietarus.
Vidinis balsas kužda, kad veidrodis įskilo neatsitiktinai? Įsiklausyk ir patikėk!
Nepaisant prietaro tiki, kad juoda katė tau neša laimę? Puiku. Vadinasi, judu su savo angelu sargu mokate pašmaikštauti ir puikiai vienas kitą suprantate!
