Darbų atidėliotojai

Ignui per šią savaitę reikia parengti svarbų projektą, bet jis, nors ir žinodamas, kad neturi laisvo laiko, ima tvarkyti ir taip „blizgantį“ butą, o paskambinus geram draugui su užsidegimu išlekia pasilinksminti į miestą. „Parengsiu rytoj“, – pagalvoja, tačiau rytoj kaip tyčia rodo gerą filmą, kurio jis niekaip „negali“ nepažiūrėti. Ignas projektą atideda vis kitai dienai, kol pamato, kad išvis nebėra prasmės jo rengti – per mažai laiko.

Skaudžiai pažįstama situacija, kai, užuot vykdę svarbią užduotį, užsiimame pašaline veikla. Tyrimai rodo, kad net 90 proc. žmonių karrtkartėmis atidėlioja darbus – indus plauna tada, kai nebelieka vietos kriauklėje, sąskaitą už telefoną apmoka tik tada, kai jį atjungia, ataskaitą ruošia paskutinę naktį ir pan. Didelio čia daikto – tingiu, nenoriu, neturiu nuotaikos, todėl ir nedarau, –atsakytumėte.

Iš tiesų, nieko baisaus, jei nemalonias užduotis kartais atidedate. Tačiau kai kurie žmonės tai daro nuolat, o tai neigiamai paveikia jų asmeninį ir profesinį gyvenimą. Pasak psichologo Ferrari, chroniškų darbų vilkintojų yra apie 15–20 proc. Jiems užduočių atidėjimas – ne blogas įprotis, tingulys, nemokėjimas valdyti ar planuoti laiiko (nors atidėliotojai ir yra linkę pervertinti laiko trukmę), o būdas patiriamoms emocijoms kontroliuoti. Deja, nelabai efektyvus.

Problema slypi kur kas giliau.

Nesusidorodami su jaučiamu nerimu („man šios užduoties nepavyks atlikti“) žmonės ieško įvairiausių priemonių jam įveikti (ir drauge pasiteisinti): žiūri televiziją („j

juk rodo mano mėgstamiausią laidą – negaliu jos praleisti“), tikrina elektroninį paštą („laukiu svarbios žinutės“), šluosto dulkes („negaliu dirbti netvarkoje“) ir t. t. Skirdami pirmenybę vengimo taktikoms, asmenys tarsi apsisaugo nuo galimų neigiamų padarinių („jei pasirodysiu blogai, visi manys, kad aš kvailas, todėl geriau išvis nieko nedarysiu“).

Atidėliojimo priežasčių yra įvairių: savęs nuvertinimas („nesu kompetentingas šiam darbui atlikti“); perfekcionizmas („jeigu dabar negaliu to padaryti gerai, palauksiu iki tol, kol mokėsiu tai padaryti tobulai“); nesėkmės baimė („jausiuosi pažemintas ir nieko vertas, jeigu darbo neatliksiu gerai“); savęs apgaudinėjimas („galėjau padaryti geriau, jeigu bučiau turėjęs pakankamai laiko“); praeities nesėkmių užfiksavimas („esi niekam tikęs, todėl turėsi stengtis žymiai daugiau nei kiti“); iracionalūs įsitikinimai („būsiu nevykėlis, jeigu negausiu geriausio įvertinimo“); nemokėjimas apsispręsti („nežinau, kas svarbiausia, neįsivaizduoju, nuo ko pradėti“); jausmas, kad negali niekur pajudėti dėl per didelio darbo krūvio („turiu tiek daug darbo, kad nieko nespėsiu padaryti“); sėkmės baimė („aš bijau gerai atlikti darbą, nes žinau, kad man skirs didesnę atsakomybę“); adrenalinas („mane žavi įtampa, man patinka daryti viską paskutinę minutę); priešiškumas („aš pykstu ant savo vadovo, todėl iš principo nieko nedarysiu); susidomėjimo užduotimi trūkumas („nematau tikslo tai daryti“); užduoties painumas arba įgūdžių trūkumas („nesuprantu, kaip tai atlikti“).

Skirtingi žmonės – skirtingos atidėliojimo taktikos

J. Ferarri skiria tris pagrindinius atidėliojotų tip

pus. Vieni – „jaudulio“ ieškotojai, dėl adrenalino dozės laukiantys paskutinės minutės. Kiti – vengėjai, bijantys nesėkmės ar sėkmės, ypač susirūpinę kitų nuomone apie juos („geriau jau kiti manytų, kad neturiu laiko nei kad esu negabus“). Tretieji ­– sprendimų atidėliotojai, kurie niekaip negali priimti sprendimo, nes tai apsaugo juos nuo galimų padarinių.

Atidėliotojai paprastai vadovaujasi iracionaliomis mintimis ir iliuzijomis, kad rytojus bus geresnis už šiandieną.

Psichologas Knaus atidėliotojus skirsto į socialinio ir asmeninio gyvenimo vilkintojus. Socialiniam tipui priklauso žmonės, atidėliojantys įvairią socialinės atsakomybės veiklą, pvz.: sąskaitų mokėjimas, vėlavimas į susitikimus, neprisidėjimas prie komandos darbo ir t. t. Tai labai matoma atidėliojimo forma, kuri neigiamai veikia kitus nuo vilkintojo priklausančius žmones (kiek kartų lietuje esate laukę visur vėluojančio draugo?). Individai, kurie atidėlioja asmeninius reikalus, paprastai kenčia nuo socialinės fobijos, yra nelaimingai įstrigę darbe ir net nesistengia jo keisti ar ieškotis kito, dažnai vartoja alkoholį ar narkotines medžiagas, atidėlioja vizitus pas dantistą ar kitus medikus, apleidžia namų ruošą. Kad ir kaip liūdnai skambėtų, tokie žmonės kenčia. patys nuo savęs.

Kodėl vieni žmonės užauga pavyzdingi piliečiai, o kiti – ne? Pasak psichologo Joseph Ferrari, chroniško atidėliojimo šaknų reikia ieškoti „atidėliotojo“ vaikystėje. Tai, ar vaikas užaugęs bus darbų vilkintojas, labai priklauso nuo jo santykių su tėvais. Jei šeimoje valdžią į rankas yra paėmęs autoritarinis tėvas (mo

otina), vaikai išmoksta maištauti atidėliodami jiems paskirtas užduotis. „Vilkinti darbus“ taip pat išmoksta tie vaikai, kurie, nesulaukę šilumos namie, ieško draugų palaikymo. Draugai, atlaidžiau žiūrėdami į bičiulio įprotį viską atidėti paskutinei minutei, tokį elgesį dar labiau skatina.

Penkios netiesos

Atidėliotojai paprastai vadovaujasi iracionaliomis mintimis ir iliuzijomis, kad rytojus bus geresnis už šiandieną – bus daugiau laiko, švies saulė, ateis įkvėpimas ir pan. Jie pasitiki savo jėgomis ir tikisi atlikti užduotį per trumpą laiko tarpą, taip mėgindami save įtikinti, kad situacija yra kontroliuojama. Pavyzdžiui, asmuo mano, kad projektui parengti užteks poros dienų (nors šiai užduočiai atlikti skiriamas visas mėnuo), taigi nėra reikalo pradėti iš anksto daryti ir be reikalo nervintis. Kai kurie darbus atidėlioja specialiai, manydami, kad spaudžiant laikui darbą atliks geriau. Pasak J. Ferrario, choniškieji atidėliotojai vadovaujasi 5 netiesomis: jie mano, kad laiko užduočiai atlikti turi daugiau nei iš tikrųjų; jie nepakankamai įvertina laiką, kurį užtruks ją atlikdami; jie tikisi, kad kitą dieną (mėnesį ir pan.) atsiras didesnis noras šią užduotį atlikti, klaidingai mano, kad užduoties atlikimo sėkmė priklauso nuo asmens noro tai padaryti.

Atidėliojimo kaina yra didelė. Viena jų – sveikata. „Paskutinės minutės“ žmonės dažnai kenčia nuo nemigos, jų silpnesnė imuninė sistema. O ką jau sakyti apie asmeninius bei darbinius santykius, darbo ar studijų kokybę. Žmonės, kur

rie atidėlioja darbus, užkerta kelią saviraiškai – nuolat jaučia kaltės, nerimo, neadekvatumo jausmus. Blogiausia tai, kad kiekvieną kartą atidėdami užduotis, sustipriname neigiamą požiūrį į darbą – dar kartą paskatiname save nieko nedaryti, vietoje aktyvios pozicijos praktikuojame vengimą, pradedame jausti įvairias baimes.

0 thoughts on “Darbų atidėliotojai”

  1. Labai mielai atidėčiau beveik visus darbus, išskyrus malonius. Bet gyvenimas verčia juos padaryti… Visokie terminai, blogos pasekmės jei nepadarysi…
    Hm, negi tikrai yra pavyzdingų žmonių, kurie puola prie darbo vos jį gavę??

    Reply
  2. Mano nuomone yra visai priesinga. Ne atideliojimas sukelia kancia, itampa ir polinki i priklausomybes. Bet priesingai, tai vidine kancia vercia asmeni griebtis atideliojimo ir priklausomybiu, t.y. jie veikia kaip greitieji nuskausminamieji mazinantys kancia. Cia tik taip arodo, kad tipo tereikia ismokti disciplinos, priversti atlikti darbus laiku ir staiga nusvis saule, pageres tiek savijauta, tiek asmeninis, tiek profesinis gyvenimas. Bullshit! Tapus tuo “pavyzdingu pilieciu” rezultatas bus rimta depresija ir nerimas. Todel pries skelbdami kara atideliojimui ir priklausomybes geriau pasiaiskinkit kokia funkcija jusu gyvenime jie atlieka.

    Reply

Leave a Comment