Mineralai

Mineralas – tai gamtinis cheminių elementų junginys, susidaręs natūraliu būdu, be žmogaus pagalbos. Tas pats mineralas gamtoje gali būti įvairiausių pavidalų, nors iš esmės jis yra tų pačių cheminių elementų junginys. Mokslas, kuris tyrinėja mineralus, vadinamas mineralogija.
Žemės plutoje yra nevienodas kiekis įvairių medžiagų:vienoms tenka beveik pusė Žemės plutos, o kitoms – tik milijardinės jos dalys. 1889 metais amerikietis chemikas Klarkas sumanė apskaičiuoti vidutinę Žemės plutos sudėtį. Paaiškėjo, kad iš devyniasdešimt dviejų įvairių medžiagų , arba, kaip jas chemikai vadina, cheminių elementų , tik kai kurie yr ra dideliais kiekiais. Įdomu, kad daugiau kaip pusę mus supaančios gamtos sudaro dvejos dujos: deguonis ir vandenilis. Tik į trečią vietą pagal apimtį galime pastatyti elementą silicį, kuris su deguonimi udaro mineralą kvarcą. Bet ir silicio iš viso tėra tik 15 procentų, o tokie svarbūs, mūsų, gerai pažįstami metalai, kaip kalcis (klintyse), natris (jūrų vandenyje ir valgomojoje druskoje), geležis, sudaro vos vieną – du procentus.

MINRALAI KALNUOSE

Aplinkui mus viskas taip lėkšta ir nuobodu, akmenų visai mažai , daugiaiusiai vis molis, smėlis, o jeigu upių pakrantėse ir r yra akmenų, tai jie labai jau vienodi ir neįdomūs!
Akmenų mums reikia važiuoti į kialnus, ten. Kur uolos ir akmenų nuobirynai, kur sraunūs upeliai teka akmenine vaga, o mėlyni ežerai spindi tarp skardžių ir uolynų.
Chibinai – daugiaiu kaip kilometro aukščio kalnai. Jie st

tūkso toli šiaurėje, už Poliarinio rato. Čia ir atšiauri gamta su Šiurpiais tarpekliais ir šimto metrų uakščio skardžiais; čia ir skaisti vidurnakčio saulė, kelis mėnesius iš eilės savo ilgais spinduliais apšviečianti aukštų kalnynų sniego laukus. Čia tamsią rudens naktį stebuklinga šiaurės pašvaistė rausvai violetine uždanga nušviečia poliarinį miškų, ežerų ir kalnų landšaftą. Pagaliau čia gausybė mokslinių problemų, viliojančios neįmintos didžiojo šiaurės granitinio skydo tolimos geologinės praeities mįslės. Pilkoje, nuobodžioje gamtoje, tarp samanomis ir pilkomis kerpėmis apaugusių uolų – visa gama rečiausių mineralų: kraujo spalvos arba vyšniniai eudialitai, kaip auksas žėrinčios lamprofilito plokštelės, ryškiai žali egirinai, violetiniai fluoritai, tamsiai raudoni, tarsi sukrešėjęs kraujas, neptunitai, auksiniai sfenai.
Sunku aprašyti tą nuostabų spalvų vaizdą, kuriuo gamta apdovanojo šį žemės kampelį.
Šių kalnų uolose vienai mokslininkų ekspedicijai netikėtai nu usišypsojo laimė; akmenų nuobiryne ir pačiose uolose pamatė didelius raudonus kristalus; tai buvo vienas rečiausių mineralų, turintis reto metalo cirkonio, – eudialitas; štai greta jo dar niekur kitur nerasto blizgančio lamprofilito plokštelės, pagaliau šiaurėje dar visai negirdėtos žalsvojo apatito gyslos. Taip pat netoliese dar rasta nepaprastai turtinga gysla, labai reto mozandrito grupės mineralo.

MAGNETINIO KALNO RŪDYNUOSE

Lėtai nuo terasos ant terasos kylant mokslininkų ekspedicijai į Atačio kalną, į pagrindinę viršūnę, ir jau iš tolo pamatė metalu blizgančias garsiąsias Magnitnaja kalno kirtavietes. Čia gryna magnetinė geležies rū

ūda išeina į pat žemės paviršių, todėl galima ją kasti atviruoju būdu. Ne veltui dar 1742 metais buvo aptikti pirmieji jos gabalai, bet prireikė beveik dviejų šimtų metų, kad šie pasakiški turtai pavirstų žaliava galingoms statyboms.
Netrukus mokslininkai įžengė į vien tik magnetito viešpatiją. Kai kur prie magnetinių nuolaužų kekėmis prilipę geležies rūdos gabalėliai ir dulkelės; prie kitų, labiau įmagnetintų gabalų galite pakabinti vinutes ir kitus smulkius metalinius daiktus.
Vien tik tankus plieno pilkumo magnetitas, akinantis, kartais su juodais kristalais, kartais susimaišęs su kitais tamsiais mineralais,- ir beveik nieko daugiau. Veltui mokslininkai ieškojo tų įvairiausių kristalų, kurie juos žavėjo garsiuosiuose Elbos salos geležies rūdynuose. Čia ištisai gryna rūda. Bet greitai apsipranta su magnetito monotoniškumu; kai kur susidomėję apžiūrinėja, kaip jis keičiasi, virsta labiau oksidavusia raudona geležies rūda, kai kur pamato mėlynus hematito tonus. Ryškūs visų spalvų moliai, vietomis tamsiai raudoni granito grūdai, žalias epidotas ir ryškus nontronitas pamažu atskleidžia jiems magnetinių masių susidarymo paslaptį.
Mokslininkams įsižiūrėjus dar atidžiau: tai šen, tai ten pamate auksu blizgančios suleidinės rūdos plokšteles; žalios mėlynės rodo vario pėdsakus; jų stebėjimus patvirtina palydovas, kuris sako, kad rūdoje yra fosforo ir sieros.
Pamažu pradedama suprasti, kaip išsilydžiusioje gelmių magmoje susidarė toji trijų šimtų dvidešimt penkių milijonų tonų masė, kaip ji įsiveržė į senąsias Uralo klintis ir
r, susimaišiusi su jomis, davė pradžią vienam žymiausių pasaulyje geležies rūdynų.

AKMENYS OLOSE

Kas gali būti nuostabesnio ir įdomesnio už olas? Siauras ir vingiuotas įėjimas, tamsu ir drėgna. Požeminės galerijos veda tolyn, šakojasi, tai netikėtai praplatėdamos iki ištisų salių , tai staigiai leisdamosi žemyn, tai nutrūkdamos ties bedugnėmis, tai pavirsdamos siaurais plyšiais.
Olų sienas dengia baltų, geltonų, raudonų mineralų nuosėdos; įmantrios jų formos primena paslaptingas keistenybes, panašias tai į kažkokių sustingusių milžinų figūras, tai į didžiulų žvynuočių kaulus. Dažniausiai olų sienas būna išklojęs kalcio hidrokarbonatas – kalcitas, tas skaidrus arba peršviečiamas mineralas, kuris iš lėto ir pamažu nusėda iš prasisunkiančių vandens lašų. Lašas po lašo ritasi per lubas ir sienas, ir iš kiekvieno lašelio ant olos sienų pasilieka menkutė šio mineralo dalelytė.
Olų mineralas nėra vien tik kalcio hidrokarbonatas. Turkestane yra garsioji net šešiasdešimties metrų gylio Didžioji barito ola. Jos sienos išklotos besikaitaliojančiomis kalcito ir sunkaus mineralo barito plutelėmis. Milžiniškos olos sienas baritas puošia tarsi kekėmis, karnizais dideliais žėrinčiais kristalais. Acetileno lempos šviesoje galima įžiūrėti dešimtis tonų sveriančių baritinių gumbų. Viena olos vieta tokia žavi, kad mokslininkai ją pavadino „draustiniu“. Tokių vietų pasaulyje daugiau nėra.

AKMENYS EŽERŲ, PELKIŲ IR JŪRŲ DUGNE

Nemanykit, kad akmenų galima rasti tik kalnuose, akmens skaldyklose ir rūdynuose ir kad jų nėra ežerų, pelkių ir jūrų du

ugne. Jeigu mineralais vadiname tik kietus akmenis, kurie sudaro ištisas uolas ir kalnus, tai, gal būt, tokių akmenų čia ir nerasime. Bet jeigu mineralais arba mineraliniais dariniais vadinsime kiekvieną negyvosios gamtos dalį, susidariusią įvairių įvairiausiomis sąlygomis, net ir ežero arba pelkių dugne, tai ir čia mineralogas gali surinkti gausų derlių.
Vienas mokslininkas važiuodamas priemestiniu traukiniu Maskvos apylinkėse, staiga pelkėje kasamame griovyje pamatė mėlyną juostelę, – darbininkai kastuvais metė ryškiai mėlyną žemę, o aplink iškastą griovį viskas mėlynavo. Mokslininkas atidžiai apžiūrėjo keistąją vietą. Tai buvo beveik užaugusi pelkė, numirę augalai sudarė tankų rudą veltinį,kurį vadiname durpėmis, o jose slūgsojo lygus mėlynas tarpsluoksnis. Šis mėlynas mineralas buvo vivianitas, fosforo rūgšties geležinga druska. Jis susidaro irstant augalų ir gyvūnų organinėms medžiagoms. Pelkėms mirštant, jose susidaro ir durpės, ir vivianitas.
Tačiau mineralai auga ne tik pelkėse. Kasmet į ežerus ir jūras suteka didžiuliai kiekiai pavasario vandenų, ir šie rusvi vandenys kartu su ruda organine medžiaga neša daug geležies ir kitų metalų. Ežeruose šios medžiagos pradeda iš lėto nusėsti, panašiai kaip drumzlės stiklinėje, ir tamsiai ruda plutelė padengia ne tik akmenis ir uolas, bet ir augalų liekanas, ir smėlio kruopeles. Lėtai ritinėjasi pakrantėsešios smiltelės, o jų plutelės vis storėja, ir iš mažų juodų taškelių per šimtmečius išauga dideli žirniai, kurie nusėja Karelijos šiaurinių ežerų dugną – tai limonitinė rūda. Iš lėto ir laipsniškai, ne be smulkiausių organizmų pagalbos, auga šie geležingi telkiniai, ir iš labai mažų geležies kiekių pavasario vandenų ištirpintų, gimsta ištisi puikios geležies rūdos klodai.
Tačiau dar puikesni tokie pat geležingi telkiniai dideliame gylyje, jūrų dugne – Suomių įlankoje, Baltojoje jūroje ir ypač Ledinuotajame vandenyje. Žvejybiniai laivai, nuleisdami į dugną tam tikrus prietaisus – dragas, kartais ištraukia iš gelmių delno didumo tokių geležingų darinių, vadinamųjų konkrecijų. Paprastai jos būna gana plokščios ir susikaupia prie įvairiausių akmenėlių ir uolų nuolaužų. Dažnai jos nusėja visą jūros dugną. Ir ne veltui tyrinėtojai sako, kad šiaurės jūrų dugnas yra puikiausias pasaulyje geležies rūdynas.

METALAI ŽEMĖS PLUTOJE

Ką gi mes žinome apie mūsų Žemės gelmes ir apie tas medžiagas, iš kurių jos susidariusios?
Reikia manyti, kad gelmėse glūdi kur kas sunkesnės medžiagos negu aplink mus.
Leidžiantis žemyn, maždaug 15 – 20 kilometrų ribose, Žemės plutos sudėtis keičiasi. Kai kurių metalų – geležies ir magnio – daugėja. Galima manyti, kad taip yra ir toliau, artėjant prie Žemės centro.
Dar giliau, tarp 1200 ir 2900 kilometrų, eina rūdingoji juosta; čia susitelkusios geležies rūdos: magnetitas, piritas. Į juos įsimaišiusios metalų chromo ir titano rūdos; daug geležies junginių, mažiau deguonies; visa masė penkis – šešis kartus sunkesnė už vandenį. Slėgis iš viršaus toks didelis, kad nors ir aukšta čia temperatūra, vis tiek viskas yra kietame būvyje.
Bet štai už 2900 kilometrų ribos pasiekiame centrinį mūsų žemės branduolį; jis vienuolika kartų sunkesnis už vandenį ir pusantro karto sunkesnis už plieną. Čia viešpatauja geležis, kuriai tenka daugiau kaip 90 procentų visos masės; į ją įsimaišęs metalas nikelis, truputis sieros, fosforo ir anglies.

AUKSAS

Sunku rasti kitą metalą, kuris žmonijos istorijoje būtų suvaidinęs didesnį vaidmenį, negu auksas.
Gamta labai rūpestingai saugo savo turtus ir atkakliai stengiasi šio metalo neatiduoti žmogui. O juk auksą, kaip labai teisingai yra pasakęs žymus gamtininkas Biufonas, galima pavadinti visur esančiu. Auksas plačiai paplitęs įvairių įvairiausiose gamtos srityse; viename kubiniame metre jūros vandens yra keturios tūkstantosios miligramo aukso. O iš viso vandenynuose aukso yra net šeši milijonai tonų. Aukso galima rasti kiekviename granito gabalėlyje. Bendras šio metalo kiekis išorinėje kietos žemės plutoje iki vieno kilometro gylio – ne mažiau kaip penki milijardai tonų.
Auksas turi ypatingą savybę virsti dulkėmis.
Visa aukso gavybos istorija rodo, kad vienus išsekusius telkinius pakeičia kiti. Pavyzdžiui XVI a. pradžioje atrastą Centrinės Amerikos auksą pakeitė Brazilijos auksas (1719), paskui tam tikru nuoseklumu išgarsėjo Kalifornija (1848), Pietų Australija (1853), Pietų Afrika (1885), paskui Aliaska (1895), ir pagaliau Sibiro Lenos, Aldano ir Kolymos turtai.

Leave a Comment