Žymiausi Lietuvos geografai ir keliautojai

Lietuvos žymiausi keliautojai ir geografai

Lietuvos keliautojai didelių atradimų nepadarė, bet gerokai papildė geografijos mokslo žinias. Šiek tiek daugiau yra žinoma apie keliautojus ir tyrinėtojus K.Radvilą, J. Čerskį, K. Pakštą, M. Šalčių, K. Arį. Kiek mažiau esame girdėję apie I. Domeiką, I. Chodzką, E. Šileiką, B. Grombčevskį, I. Vaitkevičių – senojo Vilniaus universiteto auklėtinius bei O. Truchaną. Šių keliautojų darbai garsino Lietuvą.

Kristupas Radvila (1549 – 1616)

Seniausiųjų laikų keliautojas buvo Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis. Jis gimė 1549 m. rugpjūčio 2 d. Vilniuje. 1563 – 1567 m. studijavo V. Europos universitetuose.

Laikydamasis too meto tradicijų K. Radvila nutarė aplankyti Šventąją Žemę. Jis norėjo ne tik aplankyti šventąsias vietas, bet ir pamatyti tų kraštų žmones, sužinoti apie jų papročius, gyvenimo būdą, architektūrą.

1582 m. jis išvyko iš Nesvyžiaus. Gardine gavo karaliaus Stepono Batoro pritarimą kelionei ir gruodžio pabaigoje jau buvo Venecijoje. 1583 m. apsilankė Palestinoje. Jis išplaukė iš Venecijos, pakeliui dar buvo sustojęs Kretos saloje. Po to apsilankė Tripolyje, Damaske, dar po poros savaičių nuvyko į Egiptą. Visus patirtus įspūdžius vėliau aprašė savo knygoje „Kelionė į Jeruzalę“.

Kazys Paakštas (1893 – 1960)

Gimė Alinaukoje, Gudeikių parapijoje, Užpalių valsčiuje, Utenos rajone. 1912 m. įstojo į Kauno kunigų seminariją, bet nebaigęs pradėjo dirbti Birštono vaistinėje. 1914 m. išvyko į JAV tęsti studijų. 1918 m. baigė mokslus Niujorko universiteto sociologijos fakultete, o 1923 m. Šveicarijoje mokėsi gamtos mokslų fakultete. Čia ap

pgynė disertacinį darbą apie Lietuvos klimatą ir gavo daktaro laipsnį.

K. Pakštas aplankė daugelį pasaulio kraštų. 1925 m. keliavo po JAV vakarinę dalį. Ši kelion4 automobiliu truko tris mėnesius. 1927 m. keliavo po Braziliją, o 1930 – 1931 m. – aplink Afriką. Po šios kelionės parašė knygą. 1933 m. keliavo po Sovietų Sąjungą. 1932 m. Estijoje tyrė geografinę Baltijos pajūrio aplinką, aplankė Švediją. Automobiliu keliavo aplink V. Europą. Anot profesoriaus J. Ereto, K. Pakštas neaplankė tik Australijos ir Antarktidos. Mažesnių kelionių buvo bent keliolika, o didžiųjų – trys: pirmoji – per Š. Ameriką, Kordiljeras į Meksiką, antroji – į Braziliją, trečioji – aplink Afriką. Keliaudamas apibūdindavo kiekvieną šalį. Ypač daug dėmesio skyrė Afrikai.

Labiausiai ištyrė Angolą, aprašė jos klimatą, gamtą, gyventojus, jų buitį, papročius. Keliaudamas po Zambezės upės baseiną matė milžiniškus Viktorijos krioklius, kurie jam paliko neeišdildomą įspūdį.

K. Pakštas mirė 1960 m. rugsėjo 12 d. Palaidotas Čikagoje. Žymiausi jo parašyti veikalai: „Lietuvos klimatas“ (1926), „Baltijos respublikų politinė geografija“ (1929), „Baltijos jūra“ (1938), kelionių įspūdžiai „Aplink Afriką“ (1936).

Antanas Poška (1903 – 1992)

Gimė Gripkeliuose (dab. Pasvalio raj.) . 1926 – 1929 studijavo mediciną Kauno universitete, kartu studijavo ir senuosius žemėlapius.

Kartu su Matu Šalčiumi motociklu išvyko į Indiją per Vokietiją, Austriją, Vengriją, Jugoslaviją, Bulgariją, Graikiją, Egiptą, Palestiną, Siriją, Turkiją, Iraną, Iraką, bet vėliau jų keliai išsiskyrė.

1933 – 1936 m. dalyvavo antropologinėse ekspedicijose ir rinko duomenis apie Pietų ir Pietryčių Aziją. 1937 m. dalyvavo ek

kspedicijose po Afganistaną, Iraną ir Turkijos Kurdistaną. Iš kelionių žadėjo grižti po metų, bet grįžo po aštuonerių.

Keliaudamas po Azijos šalis daug ką nuveikė. Jis pirmasis atrado užrašus Vidurinės Azijos urvuose ir juos perskaitė. Kasinėdamas „Erelių urvą“ surado liekanas, kurios bylojo, jog čia gyventa žmonių iki žalvario amžiaus. Vadinasi jis įrodė, kad Vidurinėje Azijoje tikrai būta senojo akmens amžiaus gyventojų. Archeologiniais radiniais jis papildė Ošo muziejų.

Parašė įvairaus turinio knygas, tarp jų „Nuo Baltijos iki Bengalijos“ (1939 m.) .

Grįžęs į Lietuvą dirbo žurnalistu.

Vladas Vitkauskas (1953)

Gimė 1953 m. gegužės mėnesį Viduklėje, Raseinių rajone. Studijuodamas susižavėjo kelionėmis kalnuose. Jaunystės pomėgis pamažu virto profesionaliu užsiėmimu. Per penkerius metus įkopė į aukščiausias buvusios Tarybų Sąjungos viršūnes: Korženevskajos (7105 m) ir Komunizmo (7495 m) – 1989 m.; Lenino (7134 m) ir Chan Tengrio (6995 m) – 1990 m.1992 m., ruošdamasis į Everestą, per savaitę šešis kartus įkopė į aukščiausią Kaukazo kalną – Elbrusą (5642 m).

1992 m. rudenį, per lietuvių ekspediciją į Himalajų viršūnę Everestą, tris savaites išbuvo didesniame nei 6400 m aukštyje, keturis kartus įkopė į 7800 m aukštį. 1993 m. gegužės 10 d. jis pirmasis iš Baltijos šalių įkopė į šią aukščiausią pasaulio viršūnę (8848 m) per Pietų balną. 1994 m. bandė pirmąkart pasaulyje slidėmis pereiti iš Azijos į Ameriką dreifuojančiais Beringo sąsiaurio ledais.

V. Vitkauskas pirmasis pasaulyje ryžosi užnešti tą pačią savo šalies vėliavą į aukščiausias visų žemynų viršukalnes. Su Lietuvos vėliava, pl

lazdėjusia Everesto viršūnėje, įkopė į Makinlį Š. Amerikoje (6194 m, 1994 06 12), Vinsoną Antarktidoje (4897 m, 1994 12 05), Kibo viršūnę Kilimandžare, Afrikoje (5895 m, 1995 02 05), Kosciušką Australijoje (2228 m, 1995 11 02), Akonkagvą P. Amerikoje (6959 m, 1996 02 25). Šią vėliavą jis užnešė ir į aukščiausius Kaukazo bei Alpių kalnus: Elbrusą (5642 m, 1993 08 04) ir Monblaną (4807 m, 1995 07 16).

Lietuvos žymiausi geografai: VACLOVAS CHOMSKIS, ALFONSAS BASALYKAS, ČESLOVAS KUDABA, STEPONAS KOLUPAILA, STANISLOVAS TARVYDAS, KAZIMIERAS BIELIUKAS.

VACLOVAS CHOMSKIS
(1909 11.14. – 1976 04.22.)
Vaclovas Chomskis gimė 1909 m. lapkričio 14 dieną Rietave. Jis augo gausioje aštuonių asmenų šeimoje. V. Chomskio tėvas buvo Oginskio orkestro muzikantas, o motina išsiskyrė geru išsilavinimu – mokėjo keletą kalbų. Rietave baigęs keturias gimnazijos klases, Vaclovas Chomskis įstojo į Kauno technikos mokyklą, bet netrukus iš ten perėjo į mokytojų profsąjungos vakarinę gimnaziją, nes reikėjo užsidirbti pragyvenimui. Aukščiausiais balais baigęs gimnaziją, 1929 m. V. Chomskis įstojo į Kauno Vytauto Didžiojo universiteto humanitarinių mokslų fakulteto filosofijos skyrių, tačiau pasirinkta specialybė V. Chomskį nuvylė. Todėl Vaclovas Chomskis 1936 m. baigė universitetines studijas, įgydamas matematiko ir fiziko specialybes. Tais pačiais metais V. Chomskis pradėjo mokytojauti Kauno suaugusiųjų gimnazijoje, kurioje pats mokėsi. Vėliau porą metų Rokiškio gimnazijoje dėstė matematiką, fiziką ir fizinę geografiją. Mokytojaudamas gimnazijoje V. Chomskis savo iniciatyva dirbo mokslinį darbą, specializavosi matematinėje kartografijoje.
1940 m. reorganizavus Universitetą iš Kauno į Vilnių, buvo perkeltas Matematikos – gamtos fakultetas. Tais pačiais metais V. Chomskis buvo kviečiamas dirbti į Fizikos katedrą ir tuo pat metu jam bu

uvo pasiūlyta asistento vieta Geografijos katedroje. V. Chomskis pasirinko geografiją. 1944 m. V. Chomskis energingai įsijungė į Vilniaus universiteto Gamtos fakulteto kūrimą. 1945 m. jis buvo išrinktas naujai organizuojamos Kartografijos katedros vedėju, o 1952 m. tapo jungtinės Fizinės geografijos ir kartografijos katedros vedėju. Šiose pareigose dirbo iki 1968 metų. 1946 m. V. Chomskis pradėjo eiti Gamtos fakulteto dekano pareigas ir dirbo juo net 18 metų.
V. Chomskis buvo ne tik geras administratorius, bet ir puikus pedagogas, mokslininkas bei visuomenininkas. Pradėjęs specializuotis kartografijoje, V. Chomskis pirmiausia susirūpino kartografinio išsilavinimo lygio kėlimu mokyklose. Jis stengėsi aprūpinti mokyklas įvairiais geografiniais žemėlapiais, versdamas juos iš rusų kalbos, tvarkė geografinių pavadinimų transkripciją ir kt. 1948 m. V. Chomskis apgynė kandidato disertaciją „1613 metų Lietuvos žemėlapio analizinis vertinimas su kartografinio vaizdo vystymusi“. Šioje disertacijoje 1948 m., kai kalbėti apie tautiškumą buvo rizikinga ir nesaugu, visu grožiu suspindi Lietuvos renesanso kartografijos paminklas, įrodoma jo pasaulietinė reikšmė. Nors V. Chomskis kartografijoje buvo lyg ir savamokslis, bet per visus universitete darbo metus jis dėstė pagrindinius ir specializuotus kartografijos ir geodezijos kursus. Profesorius V. Chomskis buvo kiekybinio gamtos reiškinių pažinimo ir duomenų vaizdavimo šalininkas, iškėlė Lietuvos teminio kartografavimo smulkiu masteliu svarbą. Dėl jo asmeninės iniciatyvos, didelių pastangų, mokslinės patirties ir išmonės Lietuvoje pirmą kartą buvo sudarytas ir išleistas kompleksinis geografinis atlasas. Subūrus daugybės Lietuvos mokslinių organizacijų pajėgas, V. Chomskiui teko joms vadovauti, be to, vadovauti jaunam, patirties stokojusiam Kartografijos laboratorijos kolektyvui. Prof. Vaclovas Chomskis kartografijos klausimais paskelbė 15 straipsnių, didelį patyrimą kartografijos srityje apibendrino stambioje originalioje monografijoje „Kartografija“.
Profesorius V. Chomskis buvo plačių pažiūrų gamtininkas. Kita, labai mėgstama jo tyrimų sritis, buvo limnologija (ežerotyra), kuriai paskyrė beveik 30 savo gyvenimo metų. Pirmieji profesoriaus darbai limnologijos srityje – „Ežerų morfometrijos klausimu“ (1956 m.), „Kai kurie rinų ir rininių ežerų morfometriniai bruožai“ (1957 m.) – buvo susiję su dideliu įdirbiu kartografijos moksle. Prof. V. Chomskio ežerų tyrimų rezultatas – 1967 m. apginta geografijos mokslų daktaro disertacija „Ežerų dubens forma ir kai kurie vandens masių statikos, dinamikos ir termikos klausimai“. Šios disertacijos pagrindu 1969 m. buvo išleista monografija „Mažųjų ežerų dinamika ir termika“. Savo darbuose profesorius naujai pažvelgė į mažų ežerų specifiką. Jis atmetė iki tol limnologijoje inertiškai taikytus okeanologijos metodus. Vietoj geometrinės ežerų klasifikacijos įvesta terminė ežerų klasifikacija, realiau atspindinti tikrąją padėtį. Profesorius Vaclovas Chomskis ryžosi atsakyti į labai sudėtingus hidrostatikos ir hidrodinamikos klausimus. Jis ėmėsi tirti kaip nuo ežero dubens formos priklauso vandens masių stabilumas.

ALFONSAS BASALYKAS
(1924 03.28. – 1986 06.19.)
Alfonsas Basalykas gimė 1924 m. kovo 28 d. Balainių eiguvoje (netoli Jaskonių kaimo, Varėnos rajone). Jo tėvas dirbo eiguliu Varėnos rajono eiguvoje, o motina buvo namų šeimininkė. A. Basalykas geografijos mokslus Vilniaus universitete baigė 1947 metais, tais pačiais metais pasiliko dirbti universitete – dirbo katedroje laborantu, asistentu, o nuo 1949 m. vyr. dėstytoju. Didelę reikšmę Lietuvos geografijos mokslui turėjo A. Basalyko išversti fundamentalūs veikalai. Dar studijų metais pradėti versti prancūzo E. Martono „Fizinės geografijos pagrindai“ pasirodė 1948 m., o ruso S. Kalesniko „Bendrosios geografijos pagrindai“ – 1950 m. Daugiausiai dėmesio A. Basalykas savo mokslinės veiklos pradžioje skyrė geomorfologiniams tyrimams. Atlikęs tyrimus visame Nemuno upyne, A. Basalykas 1951 m. parašė ir 1953 m. apgynė kandidatinę disertaciją „Nemuno upyno slėniai Lietuvos TSR ribose (slėnių sistemos geomorfologinė analizė)“. 1955 m. apybraižoje „Lietuvos TSR Pietryčių smėlėtoji lyguma“ A. Basalykas pateikė geologinių – geomorfologinių faktų interpretaciją, kai kuriais atžvilgiais besiskiriančią nuo ankstesnių autorių išreikštų pažiūrų. A. Basalykas šeštajame dešimtmetyje pradėjo sudarinėti Lietuvos TSR fizinės geografijos I-ąjį tomą, buvo kai kurių šios knygos skyrių autorius, sudarytojas ir atsakingas redaktorius. Knyga buvo išleista 1958 m., o 1959 m. pažymėta Lietuvos valstybine premija.
A. Basalykas pradėjo tyrinėti kitų mokslininkų dar nepaliestą Lietuvos geografinės sferos dalį – gamtinį kraštovaizdį. Autorius pateikė ir analizavo penkias svarbiausias koncepcijas, įtakojančias sintetinės gamtinės geografijos teoriją. 1965 m. pasirodė vienas svarbiausių profesoriaus A. Basalyko darbų – „Lietuvos TSR fizinė geografija“ II tomas (fiziniai geografiniai rajonai). Pirmą kartą Lietuva buvo labai detaliai išnagrinėta ir suskirstyta fiziniais geografiniais rajonais ir tipologiniais teritorijos kompleksais. Remiantis geologiniais ir geomorfologiniais tyrimais aprašomi tarprajoniniai ryšiai ir paleogeografinė raida. Ši knyga ir buvo 1966 m. apgintos habilituoto geografijos daktaro disertacijos pagrindas. Patys svarbiausi prof. A. Basalyko darbai, manoma, buvo atlikti geomorfologijos srityje. Panaudojant reljefo hipsometrijos analizę buvo sudaryta visa reljefo morfogenetinė charakteristika, papildytas Lietuvos geomorfologinis žemėlapis. Nuo 1966 m. prof. A. Basalykas daug dėmesio skyrė žmogaus ir gamtos sąveikai, jos padarinių kraštovaizdyje tyrimams. Iš šių tyrinėjimų buvo sudaryta nauja kraštovaizdžio supratimo koncepcija, pavadinta geografine kraštotvarka. 1977 m. pasirodžiusioje knygoje „Lietuvos TSR kraštovaizdis“ keliami ir nauji uždaviniai geografams. Profesoriaus manymu, pažinimas turi baigtis prognozavimu ir kraštotvarkiniu projektavimu, o to anksčiau geografai nedarė. Už šią knygą prof. A. Basalykui paskirta antroji Lietuvos valstybinė premija. 1985 m. išleistas originalus profesoriaus darbas – „Žemė – žmonijos buveinė“. Šioje knygoje pateikiami besivystančio vientiso mokslo apie Žemę aspektai, apibendrinamos naujausios žinios apie žmonių gyvenamą planetą.

Profesorius Alfonsas Basalykas parašė ne tik 5 knygas ir daugiau kaip 100 mokslinių straipsnių, tačiau ir ženkliai nusipelnė geografijos studijoms Vilniaus universitete. A. Basalykas skaitė bendrosios geografijos, regioninės geomorfologijos, landšaftotyros, Lietuvos geografijos, paleogeografijos kursus, o geologams studentams dėstė paleontologijos kursą. Per 36 metų darbo laikotarpį prof. A. Basalykas vadovavo 94 diplominiams darbams. Daugumos jų tematika siejosi su Lietuvos upių slėnių geomorfologine analize. Nemaža grupė jo globotų geografų apgynė kandidatines disertacijas. 1968 m. prof. A. Basalykas buvo išrinktas Fizinės geografijos ir kartografijos katedros vedėju, 1967 m. tapo Lietuvos geografų draugijos Prezidentu.

Česlovas
KUDABA
     Gimė 1934 m. liepos 24 d. Ignalinos r., Tverečiaus vals., Vaiciekave. 1959 m. baigė Vilniaus valstybinį universitetą, įgydamas geografo specialybę. Geografijos mokslų daktaras, profesorius. 1959-1978 m. dirbo Vilniaus valstybiniame universitete asistentu, vyresniuoju dėstytoju, Gamtos mokslų fakulteto dekanu, profesoriumi. 1964 m. apgynė geografijos mokslų kandidato disertaciją ir iškart buvo išrinktas Gamtos mokslų fakulteto dekanu ir dirbo iki 1968 m. 1967 m. Č.Kudabai pripažintas docento vardas. 1972 m. apgynė geografijos mokslų daktaro disertaciją. Nuo 1974 m. – profesorius. Nuo 1978 m. prof. Č.Kudaba vadovavo Vilniaus universiteto Bendrosios geografijos ir kartografijos katedrai. Buvo Lietuvos geografijos atlaso mokslinės komisijos pirmininkas. Universitete prof. Č.Kudaba dėstė 32 disciplinų paskaitas. Svarbiausia prof. Č.Kudabos mokslo darbų sritis – Lietuvos ledyninis reljefas. Šia tema yra parašęs abi disertacijas, paskelbęs monografiją, apie 100 mokslinių straipsnių. Už mokslinius darbus tiriant ledyninį Lietuvos reljefą prof. Č.Kudabai 1984 m. paskirta Valstybinė premija.
    Č.Kudaba visą laiką domėjosi gamtos apsauga, kultūros istorija, kraštotyra. Nuo 1968 m. iki mirties buvo Lietuvos žurnalistų sąjungos narys. Č.Kudaba buvo aktyvus Lietuvos ir Vilniaus Gamtos apsaugos draugijų tarybų narys, Kraštotyros draugijos centro tarybos narys ir Vilniaus miesto skyriaus vadovas, Mažvydo knygos bičiulių draugijos vadovas ir siela. Gamtos bei kultūros klausimais skaitė paskaitas “Žinijos” draugijoje, keletą metų vadovavo šios draugijos mokslų apie Žemę respublikinei tarybai. 1987 m. išrinktas Lietuvos kultūros fondo valdybos pirmininku. 1988-1990 m. – Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės ir Sąjūdžio Seimo tarybos narys. Nuo 1991 m. iki mirties – Atviros Lietuvos fondo (ALF) pirmininkas.
    Vedęs, turi dukrą ir sūnų.
    1990 m. vasario 24 d. išrinktas Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos deputatu. Dirbo gamtos apsaugos komisijoje. Priklausė Sąjūdžio centro frakcijai.
    Yra parašęs 13 knygų ir parengęs su bendradarbiais 31 atskirą leidinį. Profesorius publikavo 1944 straipsnius. Iš jų 275 kitomis kalbomis.
    Už dalyvavimą renkant medžiagą ir ruošiant kraštotyros monografijų ciklą Č.Kudabai po mirties 1993 m. paskirta valstybinė J.Basanavičiaus premija, 1993 m. Lietuvos žurnalistų sąjungos prezidiumas paskyrė V.Kudirkos premiją už knygą “Septyni keliai iš Varnių”, 1994 m. apdovanotas V.Adamkaus premija už didelius darbus Lietuvos gamtos apsaugai, 1999 m. paskirta Miko ir Kipro Petrauskų vardo premija už straipsnius apie Ignalinos kraštą.
    Č.Kudaba mirė 1993 m. vasario 19 d. Palaidotas Vilniaus miesto Karveliškių kapinėse.

Leave a Comment