Žemaitija

Turinys

Žemaitijos piliakalniai .................... 4

Sprūdės piliakalnis........................ 4

Moteraičio piliakalnis...................... 4

Širmės piliakalnis......................... 5

Medvėgalio piliakalnis ...................... 6

Moteraitis (Didžiųjų Burbiškių piliakalnis)........... 6

Bilionių piliakalnis......................... 7

Žąsūgalos kalnas.......................... 7

Biržuvėnai.............................. 8

Buišų (Tauragnėnų) piliakalnis................... 8

Džiugo (Džiuginėnų) piliakalnis.................. 9

Getautės piliakalnis (Getautės pilis)............... 9

Šatrijos kalnas........................... 9

Priedai.............................. 10

KALNŲ PASIILGIMAS
/ sukūrė Vytas Mačernis 1983 spalio mėn. /
Paklausai: – piemuo dainuoja
Pačioje kalnų širdy,
Ir, skaudžiai dainos užgautas,
Lapeliu drebi.
O kalnų viršūnė blizga
Amžinai jauna,
Ir šaltiniai sraunūs trykšta
Dyvina jėga.
Ten girdėt tik vėjai, audros
Ir matyt žaibai;
Bet-gi niekur neatsikvėpsi
Taip laisvai, laisvai .
Mus čia žemėje tvankūs dūmai
Greit visai sugrauš .
Žemės dykumos taps baisiai nykios,
Nykios be žmogaus.
Kai girdi kaalniečio dainą,
Trokšti ilgesy .
Ir drebi, pamiršęs viską,
Lapeliu drebi .
Eitum į kalnų viršūnes
Pakvėpuot lengviau,
Tiktai kelio nesurandi
Į tenai keliauti.
Nors geriau kalnuos pražūti
Vėtrų sūkury,
Negu čia, užtroškus dūmuos,
Mirti, kaip visi .

Remiantis susiklosčiusia tradicija, Lietuvos Respublikos teritorija dalinama į penkis etnografinius regionus: Aukštaitiją, Dzūkiją (Dainavą), Mažąją Lietuvą, Suvalkiją (Sūduvą) ir Žemaitiją.

Žemaitijos piliakalniai

Žemaitijos gamtovaizdis ypatingas piliakalniais – prieš daugelį šimtmečių buvusios įtvirtintomis gyvenvietėmis. Ten dažnai stovėdavo ir vietinių valdovų pilys. Vietą tokiam piliakalniui mūsų protėviai rinkdavosi itin apdairiai. Ieškodavo kyšulio, ežerų pusiasalio, natūraliai susiformavusios didelės kalvos, kurią juostų upių sllėniai, neišbrendamos pelkės.
Profesoriaus A. Butrimo manymu, XIV a. egzistavo bendra visoms Žemaičių žemėms gynybinė – signalizacinė sistema: apie priešų isiveržimą, įspėjimas iš Panemunės pilių užkuriamų laužų pagalba per trumpą laiką pasiekdavo centrines Žemaičių žemes – Medvėgalio, Paršpilio, Girgždūtės, Šatrijos pilių įgulas
Tokius pi

iliakalnius Lietuvoje pradėta statyti I tūkstantmečio prieš Kristų pirmoje pusėje, kai gimininės bendruomenės sukaupė kiek daugiau turto ir prireikė šį turtą apsaugoti.
Piliakalnių šlaitai dažniausiai statūs, o viršuje suformuotos įvairaus dydžio (dažniausiai 600-2000 m2, pasitaiko ir vos 100-200 m2) trikampės arba ovalinės formos aikštelės.

Sprūdės piliakalnis

Pavandenės apylinkės pačios gražiausios Žemaičių aukštumoje. Č. Kudaba, keliaudamas ir žavėdamasis “garbingais žemaičių dievkalniais ” – Gaudkalnu, Sprūde, Lenkalių alka, Moteraičiu net lygino juos su piramidėmis.
Istoriko A. Butrimo nuomone Sprūdės ir Moteraičio piliakalniai, Gludo ežeras, miškingoje Moteraičio papėdės dauboje ir ežero pakrantėje esantis, apylinkėse dominuojantis Sklepkalnis (kaip spėjama buvęs alkakalniu), kapinynas dabartinės Pavandenės bažnyčios teritorijoje – visi šie objektai, tai tipiškas baltų teritorinis-gynybinis ir kulto centras, egzistavęs Pavandenės apylinkėse, kaip Medininkų žemės gynybinės – politinės sistemos dalis.

Manoma, jog Sprūdės piliakalnis – kunigaikščio Sprūdeikio, Lietuvos kaaraliaus Mindaugo brolio, valdos. Sprūdeikis užrūstinęs brolį ir pabėgęs į Žemaitiją, kur įkūręs savo pilį saugiausioje, geriausiai apžvelgiamoje vietoje – Sprūdės kalne, bet ir tai jo neapsaugojo. Brolio pyktis jį atradęs ir čia.
Sprūdeikis žinojo, kur įsikurti. Nuo piliakalnio atsiveria puikūs vaizdai į Varnių duburį, kur plyti didieji ežerai – Biržulis ir Lūkstas, puikiai matomi Varniai, Luokė, Šatrijos, Girgždūtės, Medvėgalio piliakalniai.

Moteraičio piliakalnis

Sakoma, jog Žemaičių aukštumoje gamta Pavandenės apylinkėms padovanojo pačias gražiausias vietas. Č. Kudaba, žavėdamasis “garbingais žemaičių dievkalniais” – Moteraičiu, Sklepkalniu, Gaudkalniu, Sprūde, Lenkalių alka, lygino ju

uos net su piramidėmis.
Moteraitis pinte apipintas padavimais ir sakmėmis. Pasakojama apie du milžinus – Sprūdį ir Moteraitį, samčiais apsikeisdavusius, ant kalno stovėjusią ir prasmegusią bažnyčią, laumes ir dar daug ką. Piliakalnio pavadinimas kildinamas iš jo silueto, primenančio gulinčios moters figūrą. Rytinė kalvos dalis iš tolo panaši į moters galvą, kalvos centre iš dviejų dalių susidedantis pakilimas – krūtinė, visa kita į vakarus nutįsusi kalno dalis – lyg poilsiui prigulęs moters kūnas. Istoriko A. Butrimo nuomone, Sprūdės ir Moteraičio piliakalniai, Gludo ežeras, Sklepkalnis, esantis miškingoje Moteraičio papėdės dauboje ir ežero pakrantėje (spėjama, jog tai buvęs alkakalnis), kapinynas dabartinės Pavandenės bažnyčios teritorijoje – visi šie objektai – tai tipiškas baltų gynybos ir kulto centras, Medininkų žemės gynybinės – politinės sistemos dalis.
Piliakalnis įrengtas masyvios aukštumos aukščiausioje dalyje, nuo jūros lygio pakilusioje beveik 219 metrų. Pietinė kalno viršaus dalis 3 m aukštesnė už šiaurinę. Joje išsiskiria 60 x 30 m dydžio pakilumėlė, tarsi kalvelė ant kalno, savo forma primenanti netoliesę esančią galingąją Girgždūtę. Kalvelės aukščiausioje vietoje stovi medinis kryžius, dar iš tolo kreipiantis keleivio žvilgsnį į šią įspūdingą kalvą – buvusią tvirtovę. Kultūrinis sluoksnis, matyt, kiek nuslinkęs – aptiktas kalno terasoje. Čia rasta I tūkst. po Kr. lipdytinės keramikos šukių.
Mena Moteraitis ir 1831 m. sukilimo įvykius. Pavandenės apylinkėse buvo apsistojęs Juozapo Sirevičiaus būrys, ir iš čia beveik kasdien puldinėdavo Te
elšius, Alsėdžius, Plungę. Sukilimui blėstant, pro Pavandenę traukėsi F. Rolando dalinys su D. Kalinovskio „Žemaitijos pasiutėlių” pulku. Čia, prie Pavandenės, juos pavijo reguliarioji caro kariuomenė, įvyko lemiami mūšiai. Įdomu, jog ant Moteraičio piliakalnio buvo
Girgždūtė
Tai antras pagal aukštį Žemaitijos piliakalnis (228 m.). Pati kalva labai išvaizdi – su dviem viršūnėmis. Vienoje kalvų yra nedidelė dauba – sovietmečiu nusausinto ežerėlio palikimas. Manoma čia anksčiau buvus pagoniškų apeigų vietą, o kitoje kalvoje stovėjus pilį. Sakraliniai pavadinimai sutinkami ir Girgždūtės apylinkėse – iš pietinio kalvos šlaito išteka Alkupis – Kražantės pradžia. Netoli nuo piliaklnio yra Alkos kalva, pasak padavimų milžino Ančiulio supilta, už 4 km į rytus Spasčių kalva – manoma, jog tai priešakinė Girgždūtės tvirtovė. Girgždūtės piliakalnis nuo seno buvo vietos gyventojų labai gerbiamas – lankomas švenčių, susiėjimų metu.
Girgždūtė pinte apipinta padavimais, jie pasakoja apie kalno požemius, turtus, paskandintus nusausintame ežerėlyje, apie milžiną, kuris supylęs kalną – kapą savo mirusiai žmonai Girgždūtai.
1578 m. istoriniuose šaltiniuose yra paminėtas Pagirgždučio dvaras, kurio savininkas 1831 m. Juozapas Sirevičius telkė ir vadovavo 100 žmonių sukilėlių būriui.
Mena piliakalnis ir tragiškus pokario įvykius, kuomet 1945 m. sovietinės armijos kariai su vietiniais pagalbininkais Kūčių dieną sudegino gyvus Dirmeikių kaimo gyventojus.

Širmės piliakalnis

Piliakalnis lokalizuojamas dešiniajame Virvytės upės krante, dabartinės Janapolės apylinkėse nusausinto Biržulio ežero vakarinėje pakrantėje. Šiose teritorijose pirmieji gyventojai įsikūrė dar mezolite. Tam laikotarpiui priskiriama ir

r Širmės kalno 3 mezolito stovykla. Vėlyvajame neolite ir žalvario amžiuje šiose vietose žmonių gyventa ypač tankiai. Čia rasta 12 to laiko žvejų gyvenviečių ir 1 laidojimo vieta Patilčio kaime.
Širmės kalnas – kelių kalvų masyvo viršūnė. Viso masyve aptikta 4 akmens amžiaus gyvenvietės, I tūkst. antros pusės įtvirtintos gyvenvietės pėdsakų, ir kitų radinių: daug ir įvairialaikės metalų laikotarpio keramikos, geležinių kirvių, Aleksandro 1492-1506 denaras. Pagal šiuos radinius daroma išvada, jog čia XII – XVI a. buvusi senųjų Viržuvėnų pradžia.
Į rytus nuo Širmės kalno rastas visas kulto kompleksas, priskiriamas tam pačiam laikotarpiui. Tai už 800 m stūgsantis įspūdingas Alkakalnis, o taip pat netoliese esantis Stabinės kaimas – kaip spėjama – sakralinė vieta (tradiciškai pagonišką kulto vietą turėtų sudaryti 3 komponentai). Apie šių teritorijų sakralinę paskirtį liūdija ir jų ankstesnis pavadinimas – Stabakūlio laukas (“kūlis” žemaitiškai reiškia akmenį), o į piertryčius nuo Alkakalnio esančios pievos vadinamos Alkalėmis. Negana to, vos už 800 m į rytus nuo Alkakalnio rasime ritualinį Duonkalnio kompleksą, egzistavusį apie 2000 m.

Medvėgalio piliakalnis

Medvėgalis – iškiliausias Žemaitijos kalnas (anot Č. Kudabos :”Tarsi šio krašto kalvų karalius”). Kalvos aukštis – 234 m. Taip pat Medvėgalis – centrinė, žymiausia tvirtovė ginusi Žemaitiją nuo kryžiuočių antpuolių. Medvėgalio archeologinį kompleksą sudaro Medvėgalio, Pilies, Piliorių, Alkos, Ąžuolų, Sumonų kalvos su kūlgrinda.
Apie Medvėgalio vardo kilmę pasakojama, jog kitados jo viršūnėje buvosi galinga pilis, kartą apgulta begalės geležimi ginkluotų priešų, kurių net narsiausi pilies gynėjai negalėję įveikti: reikėjo šauktis pagalbos iš Medininkų. Tačiau niekas neišdrįso eiti per geležinį apgulties žiedą. Tuomet atsirado dvi merginos, kurios pilies valdovui pasakiusios: “Mudvi galiva”. Joms pavykę nakties metu prasmukti bei pranešti svarbias žinias ir jų dėka pilis buvo išvaduota.
Kryžiuočių kronikose pirmą kartą Medvėgalio pilis (castrum Medewagilin) minima 1316 m. Tą kart pilies nesiryžta pulti, tačiau 1329 m. jungtinė kryžiuočių ordino ir Čekijos karaliaus Jono Liuksemburgiečio kariuomenė po atkaklių mūšių įveikė 6000 pilies gynėjų kariuomenę, kraštą nuniokojo, o gyventojus apkrikštijo, tačiau pastarieji greit grįžo prie senojo tikėjimo. Viso žinoma apie 20 Ordino žygių prieš Medvėgalį.
Apie karžygišką Medvėgalio praeitį savo veikaluose rašė: D. Poška, M. Valančius, S. Daukantas, L.A. Jucevičius, jam savo eiles skyrė Maironis.
Ypatingai platūs vaizdai atsiveria nuo piliakalnio. Sakoma, jog nuo jo viršūnės matyti 14 bažnyčių bokštai, begalė kitų kalvų, tarp jų net už 30 km esanti Šatrija. Paties kalno vaizdą geriausiai galima apibūdinti Č. Kudabos žodžiais: “Visom žemaitiškų giedrų atmainom senelio Medvėgalio nuotaika taip pat vis kitokia. Taikus jis vakarinėje saulėje, budrus žaibams virš jo galvos skirstantis; šerkšnotą žiemą jis lyg žilas garbingas žynys”.

Moteraitis (Didžiųjų Burbiškių piliakalnis)

Žemaičių takoskyros kalvyno teritorijoje esantis, gulinčią moterį primenantis piliakalnis – 1,05 km nuo Pavandenės gyvenvietės. Jis virš jūros lygio iškilęs 218,2 m. Kalno viršuje – kryžius. Šalia – Gludo (Bludo) ežeras, Janapolės–Bubių kelias. Kalno viršuje – keturi pakilimai. Pietinė kalvos dalis – 3 m aukštesnė už šiaurinę. Iš tolo atrodo, kad tai moters galva. Už jos – 30×60 m pakilimas, kuris susideda iš dviejų dalių, sudarančių moters krūtų įvaizdį. Kita dalis primena poilsiui išsitiesusios moters kūną.
Anot padavimų, senovėje ant kalno moterys rinkdavosi palydėti į karą savo vyrus, o giliai po žeme čia esantys rūsiai, kur krašto gynėjai nuo savo priešų moteris ir vaikus slėpdavo. Piliakalnio teritorija – apie 15 ha.

Bilionių piliakalnis

Bilionių piliakalnis (Švedkalnis) anksčiau vadintas – Šventkalniu. Vietos žmonės pasakoja: “Seniau vadinuos ne Šviedkalniu, bet Šventkalnis. Tėn onksčiau liob aukas degins. Paskou šviedie užjiemė tun kalna, unt vėršaus pėlė pasėstatė”. Dar pasakojama, jog švedų dalinys kalne buvo įsikūręs ir vietos gyventojus plėšdavęs, bet vieną vasaros naktį pranykęs.
Piliakalnis priskiriamas karų su kryžiuočiais laikotarpiui. Dėl ryškiai matomų 3 pakopų piliakalnio gynybinių įtvirtinimų liekanų (terasų) jis primena laiptuotą piramidę. Pietiniame kalvos šlaite yra gausus kultūrinis sluoksnis – rasta lipdytos keramikos gruoblėtu paviršiumi. Įžymus archeologas L. Kšivickis taip žavėjosi Bilionių piliakalniu, jog įvardijo jį vienu įdomiausių ne tik Lietuvos, bet ir viso pasaulio archeologijos paminklu.
Piliakalnis yra pačiame pietiniame Varnių regioninio parko pakraštyje. Pasižvalgius nuo kalno viršaus, matyti jog jis iš visų pusių apjuostas pelkių ir miškų.
Piliakalnis pakilęs virš jūros lygio 203 metrus. Netoli nuo Bilionių, pietuose, matosi Padievyčio kalnas, šiaurėje – Medvėgalis. Tai priešakinė grandis tvirtovių, padėjusių gintis nuo Žemaitijos gilumon besiveržiančių kryžiuočių.
Bilionių apylinkėse įkurtas kraštovaizdžio draustinis, apimantis pietinę Medvėgalio moreninio masyvo dalį. Jo tikslas – išsaugoti ir eksponuoti raiškaus geomorfologinio komplekso kraštovaizdį su Bilionių (Švedkalnio) piliakalniu, kitomis gamtos bei kultūros vertybėmis. Draustinyje reguliuojama miškų, žemės bei vandens ūkio ir rekreacinė veikla.

Žąsūgalos kalnas

Apie kalno pavadinimą sklando legendos, jog čia nuolat ilsėdavosi skrendančios žąsys, o apie jo gelmes pasakojama, kad ten velniai gyvena ir pragaro katilus verda. Tai įrodo ant kalno esanti skylė, prie kurios žmonės kasdien rasdavę po svarą anglių.
Labiausiai Žąsūgalą išgarsino M. Valančius savo “Palangos Juzėje”: ,,keliaudamas per pušyną, įlipau į Žąsino kalnus: apsižvalgęs regėjau Janapolio, Pavandenio, Luokės ir bokštus Varnių bažnyčios. Buvo pašalusi, aš bežiopsodamas su savo klumpiais šliūkšt paslydau, žlakt išvirtau, tabalai tabalai, bir bir nuo skardžio rietėjau, medeliai, girdi, rietant trakš trakš lūžo. Mano klumpiai, nusmukę nuo kojų, brabrakš brabrakš kaži kur rietėjo, brylius skliust nulėkė į gilumą daubos. Kromelis sulūžo ir sugniužo, žirklės kiaurai išlindo, laimė, kad paties nepervėrė. Rasi būčiau ir smerčiop užsimušęs, nes ir šonai traškėjo, kad rietėdamas būčiau capt nenusitvėręs augančio alksnio. Vos gilmėj pakalnės, ai ai stenėdamas ir aičiodamas, capt atsikėliau. Atsikėlęs tariau: “Kad tu prapultum ir kalnu nebuvęs! Kad tu būtum seniai nugriuvęs!”.

Iki XIV a. Žąsūgala priklausė kuršiškai Ceklio žemei, pats kalno pavadinimas taip pat – kuršiškas. Spėjama, jog šalia kalno čia buvo nemaža gyvenvietė (pavadinta Baltininkais), o pats kalnas buvo įtvirtintas ir atliko gynybines arba sargėkalnio funkcijas. Žąsūgalos apylinkėse daug lankytinų objektų: Sėbų piliakalnis, senkapiai, I-jo pasaulinio karo rusų kareivių kapai, Sėbų kaimo koplytėlės, šešiolikamienė liepa, ąžuolas, nuostabūs Virvytės upės slėniai, Baltininkų malūnas..
Kalno aukštis 210 m. nuo jo atsiveria puikūs Žemaičių aukštumos vaizdai, Virvytės slėniai.

Biržuvėnai

IX–XII a. piliakalnis Luokės seniūnijos Biržuvėnų kaime, tarp Biržuvėnų–Rapalių kelio ir Virvytės dešiniojo kranto, 0,9 km į šiaurės rytus nuo Virvytės užtvankos ir 0,65 km ta pačia kryptimi nuo Biržuvėnų–Luokės ir Biržuvėnų–Rapalių kelių kryžkelės. Virvytės dešiniajame krante yra Biržuvėnų senovės gyvenvietė (valstybės saugomas paminklas – kodas A1373).
Biržuvėnų piliakalnis dar Koplyčkalniu, Bambizkalniu vadinamas. Neabejotina, kad jis davė pradžią to paties pavadinimo gyvenvietei. Ji pirmąsyk vyskupo Heinricho Kuršo žemės pietinių sričių dalybų akte paminėta 1253 m. Birsine vardu. Biržuvėnai buvo prie antraeilės reikšmės kelio, negalėjo konkuruoti su šalia esančia Luoke, Telšiais, Viešvėnais, todėl į didesnį miestelį neišaugo.
Iš šiaurės vakarų, šiaurės, šiaurės rytų piliakalnio aikštelę juosia išskleistas pylimas, kurio išorinis šlaitas leidžiasi į platų griovį. Aikštelės pakraštyje yra buv. mūrinės koplyčios liekanos. Beveik 2/3 piliakalnio nuplauta, upei keičiant savo vagą. Archeologai piliakalnio nėra tyrinėję.
Anot šio piliakalnio istorijos tyrinėtojo Stasio Kasparavičiaus, yra pagrindo spėti, kad šis piliakalnis buvo piliakalnis-prieplauka. Vandens kelias Virvytės upe galėjęs lemti ne tik Biržuvėnų, bet ir Šatrijos, Luokės, Baltakiškės, Patumšalių ūkinę veiklą, kelių tinklo šiose vietovėse susidarymą. Esama ir tradicinių tvirtinimų, kad šis piliakalnis buvo slėptuvės tipo įtvirtinimas, jame vietos gyventojai, iškilus pavojui, slėpdavo savo mantą ir turtą, gynėsi nuo priešų.

Buišų (Tauragnėnų) piliakalnis

Piliakalnis Tryškių seniūnijos Buišų kaime, 0,8 km į pietryčius nuo Palangos–Šiaulių kelio tilto per Virvytę ir 0,65 km į šiaurės rytus nuo Telšių–Šiaulių geležinkelio tilto per Virvytę. Buišų, kaip ir Biržuvėnų piliakalnis, yra ant Virvytės dešiniojo kranto (aukštumos kyšulyje), analogiškos konstrukcijos. Anot S. Kasparavičiaus, yra pagrindo sakyti, kad anksčiau tai buvo piliakalnis-prieplauka. Ši vieta dar Senelės kalnu vadinama.
Piliakalnio archeologai nėra tyrinėję. Į rytus ir pietus nuo piliakalnio, gretimose aukštumose yra senovės gyvenvietė. Jos teritorijoje randama apdegusių molio tinko gabaliukų, lipdytos keramikos grublėtu paviršiumi, geležies lydimo šlako. 1993–1996 m. šis piliakalnis buvo tvarkomas: aikštelėje ir ant šlaitų sutvarkyti želdiniai, sustiprintas upės krantas ties piliakalniu.
Buožėnų piliakalnis (Buožėnų pilalė)
Šis piliakalnis yra kalvotoje Gadūnavo seniūnijoje, apie 300 m į šiaurės vakarus nuo Buožėnų gyvenvietės, Gervalės upelio kairiajame krante, Telšių miškų ūkio teritorijoje. Netoliese jo nemažai kitų kalvų, net aukštesnių už jį. Kalnas 17–18 m iškilęs virš upelio vandens lygio.
Piliakalnio viršūnėje esanti aikštelė 52×50 m pločio, netaisyklingo apskritimo formos, nelygi, į šiaurės rytų pusę leidžiasi gana stačiu nuolydžiu. Iš vakarų ir rytų piliakalnį supa pylimas, kuris vietomis siekia beveik 2 m aukščio. Visa piliakalnio aikštelė turi nuolydį į šiaurės pusę, kur jokių pylimo žymių nėra. Pylimo žemė tamsi, su anglimis, kurios daugiausiai yra storų eglinių ir beržinių rąstų.
1964 gegužės mėn. piliakalnis tyrinėtas. Yra užrašyta pasakojimų, kad piliakalnio pietinis šlaitas seniau buvo išgrįstas dideliais akmenimis. Prieš I pasaulinį karą piliakalnio savininkas Sakalauskis juos nurinko ir panaudojo savo rūmų pamatų statybai. Akmenis iš piliakalnio šlaito savo reikmėms yra rinkę ir kiti šių apylinkių gyventojai.

Džiugo (Džiuginėnų) piliakalnis

Piliakalnis greta Telšių, Gadūnavo seniūnijoje, Durbino upelio kairiajame krante (0,9 km į pietus nuo Telšių–Alsėdžių kelio pervažos per Klaipėdos–Radviliškio geležinkelį ir 0,25 km į rytus nuo Džiuginėnų buv. dvaro rūmų). Kalvos aukštis – 181 m, balno formos. Viršuje – 45×20 m pločio aikštelė. Pietinėje pusėje piliakalnį juosia 1,5 m aukščio pylimas. Greta piliakalnio (0,35 km į pietryčius nuo Džiuginėnų buvusio dvaro rūmų) yra XI–XIII a. datuojamas Siraičių kapinynas (paminklo kodas A1380).
1956 m. pavasarį į šį piliakalnį pradėjo tyrinėti archeologas Vitas Valatka, nes žinojo, kad čia išartos žemės paviršiuje randama žalvarinių dirbinių ir sudegusių kaulų liekanų. 1956 m. rudenį V. Valatka su Istorijos instituto archeologe E. Butėniene ir būriu pagalbininkų Siraičių kapinyne ištyrė 11 degintinių kapų. 1957 m. šie darbai buvo tęsiami. Toliau piliakalnio tyrinėjimams V. Valatka vadovavo savarankiškai. Archeologai surado ir ištyrė dar 9 kapus. Nustatyta, kad mirusieji čia X–XIII a. buvo laidojami plokštiniuose kapuose – deginti ir nedeginti. Laidojimo papročiai ir įkapės būdingi kuršių gentims.

Getautės piliakalnis (Getautės pilis)

Piliakalnis Viešvėnų seniūnijos Getautės kaime, 0,9 km į vakarus nuo Telšių–Varnių kelio ir 0,5 km į šiaurės rytus nuo altaš pralaidos Kungių–Viešvėnų II kelyje, altaš kairiajame krante, miško teritorijoje, altaš upelio kairiajame krante. Piliakalnis užima apie 5,5 ha ploto, jį saugo valstybė (paminklo kodas A1360).
Į rytus nuo piliakalnio yra medžiais apjuosta kalva, vadinama Gojumi. Spėjama, kad čia galėjo būti piliakalnių kultūrai būdinga šventvietė.
Getautės piliakalnio teritorijoje surasta grublėtosios keramikos.
2002 m. kovo 28 d. grupė muziejaus darbuotojų, vadovaujami direktoriaus Stasio Kasparavičiaus, surengė žvalgomąją išvyką į Getautės piliakalnį. Joje vizualiai buvo žvalgomas ir fiksuojamas piliakalnio ir papilio teritorijos paviršius, gamtovaizdis.
Žemės paviršiuje (kurmiarausiuose) surasta archeologinio tinko, šukių ir gerai išsilaikiusi žalvarinė pasaginė segė, papuošta gyvulinės kilmės galais.

Šatrijos kalnas

Žymiausia, labiausiai turistų lankoma Telšių rajono kalva. Ji dominuoja Luokės apylinkėse. Piliakalnis yra 1,5 km į pietvakarius nuo Luokės–Šaukėnų kelio. Virš jūros lygio jis iškilęs 228 m. Piliakalnio vakarinis ir rytinis šlaitas labai statūs, daugiau kaip 25 m aukščio. Aikštelė viršuje – ovalios formos, 60×60 m dydžio. Ryškūs pylimai pietinėje šlaito pusėje. Kitur jie gerokai apardyti, nes anksčiau piliakalnio šlaitai buvo ariami.
Šitas kalnas ne pats aukščiausias žemėje – yra ir aukštesnių. Bet nuo šito kalno gali apžvelgti labai tolimus mūsų pačių gintarinius akiračius. Ir todėl mums Šatrija – aukščiausias kalnas.“ (Eduardas Mieželaitis „Šatrijos legenda“, 1974)
Šatrija – viena iš gražiausių Žemaitijos kalvų, apipinta padavimais, sena kaip ir visa Žemaičių žemė.
Apie kalno pavadinimą vietiniai žmonės pasakoja: kartą ėjęs milžinas, prisipylęs kišenes žemės, ir pavargęs. Tada jis atsigulęs pailsėti ir užmigęs, o pelės jo kišenes pragraužusios. Milžinas atsibudęs, pamatęs kad jo kišenės kiauros, labai supykęs ir sušukęs: ,,Ak jūs nenaudėlės, kaip duosiu su šatra!“. Nuo to ir kilęs Šatrijos pavadinimas.

Taip pat kalbama, jog Šatrija – mėgstamiausia visų Žemaitijos raganų susirinkimo vieta. Jos kažkada apipylusios žemėmis kalno vietoje stovėjusią bažnyčią. Taip atsiradęs kalnas, o po kiek laiko, bažnyčiai ėmus pūti, jo viršus įlinkęs.
Kalno apylinkės taip pat atmena čia siautusį legendinį,,svieto lygintoją“ – Tadą Blindą, savo veikla įgrįsusį ne tik vietos ponams, bet ir valstiečiams.
Šatrija – vienas žymiausių archeologinių paminklų ne tik Žemaitijoje, bet ir Lietuvoje. Apie tai liudija gausūs archeologiniai radiniai: IX-XII a. degintiniai kapai, laidojimo urnos, ašariniai puodeliai, dubeniuoti akmenys, gintaro ir stiklo papuošalai, akmens kirvukai. Archeologų manymu, kalvos viršuje yra stovėjusi medinė pilis, o pašlaitėje žmonės gyveno jau nuo II a. prieš Kristų. Manoma, čia buvus vieno svarbiausių senojo lietuvių tikėjimo centrų, sunaikintų įvedus Žemaitijoje krikščionybę. Apie tai, jog pirmieji Žemaičių vyskupystės kunigai rezidavo Luokėje,o ne altašiškės sostinėje Varniuose, kad prižiūrėtų pagonių šventvietę, savo veikaluose rašė Simonas Daukantas bei Motiejus Valančius.
Šatrija įamžinta iškilių lietuvių dailininkų: A. Žmuidzinavičiaus, I. Bajoriūnaitės, L. Bičiūnaitės – darbuose. Spėjama, jog net M. K. Čiurlionis savo „Piramidžių sonatą“ tapė įkvėptas Šatrijos grožio. Jai savo posmus skyrė Maironis, K. Bradūnas, E. Mieželaitis, S. Anglickis, A. Bogdanas ir kiti poetai. Rašytoja M. Pečkauskaitė pasirinko Šatrijos Raganos slapyvardį.
Kalno aukštis – 228 m. virš jūros lygio. Nuo Šatrijos matai neaprėpiamai plačią ir šviesią kalvotą žemę – net plika akimi įžiūrimas už 35 km. Stūksantis Medvėgalis, kiek arčiau esantys kiti Žemaitijos milžinai: Girgždūtė, Moteraitis, Sprūdė. Taip pat matyti Luokė, Viekšnaliai, Upyna, altašiš, Užventis, baltumu šviečiantys Telšių katedros, buvusios Varnių kunigų seminarijos bokštai. Kalno apylinkės paskelbtos Šatrijos kraštovaizdžio draustiniu (plotas 813 ha), kurio tikslas – išsaugoti ir eksponuoti vieną unikaliausių bei raiškiausių Lietuvoje moreninių masyvų kraštovaizdį su ypatingos vertės archeologiniu kompleksu.
„Šatrija. Paslaptingoji Šatrija. Gyvoji Šatrija. Dvasingoji Šatrija. Joks kitas vardas Žemaičių žemėje nėra toks garsus ir kartu garbingas, kaip tu, Šatrija. Kūdikio lopšyje tu įsmigai į mūsų širdis, augi jose, kai mes augame, gyveni su mumis ilgas dienas, ilgus metus. Tik mes mirštame, o tu vėl eini į kitų širdis ir taip amžinai esi gyva mumyse, mūsų tautoje.
.Tu buvai vergijoj ir gėdoj. Bet vis tiek tu mums, žemaičiams, visada likai sava, visada buvai gerbiama, visada tavo vardas mūsų širdyse priminė senovę, mūsų kilmę ir rišo mus su visu tuo, ką mūsų senoliai yra sukūrę, kuo pragyvenę, ką mums yra palikę.
Nuo tavo viršūnės matomi toliai, pakalnės, slėniai, kalnai, kalneliai, ežerai, miškai, sodybos, miestai, keliai, nes tu esi didinga, esi viena ir esi graži, o mūsų Šatrija!
Matome tave iš visų užkampių, iš visų tolumų, nuo visų aukštumų, iš visų kelių ir slėnių, iš visų miestų ir sodų. Tamsią naktį laukiame tavo ženklo, nereiškiančio pavojų, bet ženklo pakilti dvasioje, prašviesėti savo esmėje, susicementuoti atkakliame savo altašiškės ir tėvų kalbos meilėje, laimėti kultūroje ir žengti žingsnį pirmyn.
.Su Šatrija yra susijusi visa senovės žemaičių mitologija, visas žemaičių religijos paslaptingumas, kultas. Šatrija yra gyvas liudininkas to, kas Žemaičiuose yra buvę. Ji yra paminklas didžios ir vertingos Žemaičių krašto dvasinės kultūros. Ji – paminklas, tvirtesnis už granitą ir už marmurą, nes jos šaknys yra senovės gelmėse, o jos lapų ir žiedų kvapu mes ir šiandien dar mintame“.

Tai žemaičio poeto Prano Genio žodžiai, pasakyti Žemaičių dienoje (1937 m. birželio 13 d.), vykusioje ant Šatrijos kalno. Neradau nieko gražesnio ir geresnio pasakyti šio kuklaus darbelio įžangoje. Manau, kad tai, ką man pavyko sukaupti šia tema, vargu ar bepavyks ateities krašto kultūros tyrinėtojams. Nekuklu, bet jau šiandien žinau, kad nebeliko tų nuostabių pasakorių, kuriuos dar prieš tris ar dvi dešimtis metų galima buvo sutikti Luokės apylinkėse.
Dauguma šių užrašų, talkininkaujant mano mokiniams, buvo padaryti 1977 m. sausio–vasario mėnesiais. Esu laimingas, kad dar turėjau jėgų visa tai sukaupti į vieną vietą.
1993 m. vasario 10 d., Telšiai, Jonas Andriusevičius (mirė 2000 m.).
Padavimai apie Šatriją

< Seniai, labai seniai po mūsų kraštą vaikščiojo milžinai. Jie buvo labai dideli ir stiprūs. Kartą numirė vieno milžino motina. Sūnus labai gailėjosi jos ir graudžiai verkė. Nuo tų ašarų atsirado ežeras pagal Guivėnų mišką. Dabar tas ežeras Aklaežeriu vadinamas. Po to milžinas nusimovė nuo rankos pirštinę, prisisėmė į ją žemių ir, nunešęs ten, kur gulėjo jo motina, supylė didelį kapą. Tada ir atsirado Šatrijos kalnas.

Papasakojo Albinas altašišk iš Luokės, gimęs 1914 m.

< Senų senovėje ant vieno kalno susirinkdavo raganos. Jos šokdavo ir linksmindavosi kasnakt, kol užgiedodavo gaidžiai. Vieną naktį jos taip įsismagino, kad nebeišgirdo net kaip sugydo gaidžiai. Kai patekėjo saulė, jos baisiausiai išsigando, pagriebė savo šatras ir nuskrido. Tik viena ragana nerado savo šatros. Ji vis lakstė ir šaukė: „Kur mano šatra?“ Nuo to laiko ir pavadino tą kalną Šatrijos vardu.

Papasakojo Elena Žarienė iš Luokės, gimusi 1893 m.

< Labai seniai, kai pasaulyje dar nebuvo Šatrijos kalno, gyveno raganos ir velniai. Jie buvo piktuoju. Velniai sugalvojo ir pasistatė kalną, kad būtų matyti visas kaimas. Ant jo užkėlė du didelius katilus ir pripylė dervos. Raganos pamatė tą kalną ir panoro jį atimti iš velnių. Atskrido jos su grūstuvėmis pas velnius ant kalno ir sako: „Atiduokite mums tą kalną“, mes neturime kur šokti per Jonines“. Velniai nenori atiduoti ir sako: „Jums kalną atiduosime tik po šimto metų“. Raganos supyko ir pavertė visus velnius medžiais, nors velnių ir buvo prisirinkę labai daug. Raganos ir katilus nusviedė nuo kalno. Ten, kur greta dabar yra du kalniukai, tai apvirtę katilai. Raganos Joninių naktį atskrenda ant kalno ir šoka, šluotas apžergusios, o velniai, paversti medžiais, liūdnai žiūri į jas. Nuo laužuose sukūrentų pelenų kalnas padidėjo, o jo viršūnė nupliko nuo ugnies.

Papasakojo Kazimiera Eirošienė iš Rainių kaimo, gimusi 1899 m.

< Kartą keliavo milžinas, apsiavęs medinėmis klumpėmis. Jam beeinant į klumpes pribiro smilčių. Pasidarė sunku eiti ir milžinas nusimovė apavą, iškratė iš jo ten susikaupusį smėlį. Taip tatai ir atsirado tas kalnas, žmonių dabar Šatrija vadinamas.

Papasakojo Petronėlė Virmauskienė iš Luokės apylinkių, gimusi 1905 m.

< Vieną kartą keliavo milžinas. Jo kišenė buvo pilna žemių. Pavargo milžinas ir atsisėdo po medžiu pailsėti. Tik prisėdo – ir užmigo. Tuo metu pro šalį bėgo maža pelytė. Pamačiusi miegantį milžiną, aštriadantė, nieko nelaukusi, ėmė ir pragraužė išsipūtusią kišenę. Žemė išbyrėjo ir paliko didelis kalnas. Pelytė pasislėpė. Netrukus milžinas pabudo. Ogi žiūri: priešais – didžiulis kalnas. Dirst į kišenę, o ši – kiaura. Baisiausiai supyko milžinas už tokį piktą darbą ir kad suriks: „Kai dėsiu aš jums su šatra!“ Nuo to laiko žmonės tą kalną Šatrija ir vadina.

Papasakojo Emilija Ginčiauskienė iš Užvenčio, gimusi 1910 m.

Priedai

Žemaitijos žemėlapis

Žemaitijos kunigaikštystė XVIII a. pabaigoje.
Žemaičių kultūros draugijos iniciatyva
1999 m. pagal istoriką Elmantą meilų nupieštas žemėlapis.
Dailininkas Arvydas Každailis

Spigino kalva (sala) Burbiškių piliakalnis

Vaizdas nuo Sprūdės Sprūdės piliakalnis

Vaizdas nuo Moteraičio piliakalnio Medvėgalio piliakalnis

Vaizdas nuo Pilies kalno Žąsūgalos kalnas

Vaizdas nuo Girgždatės

Šimės piliakalnis iki kirtimų

Šatrijos kalnas

fotografuotas Vytauto Račkausko apie 1935 m .

Panorama nuo Šatrijos Šatrija iš paukščio skrydžio

Leave a Comment