Verkių ir Pavilnių rezervatų žemėlapis
[pic]
Įvadas
Pavilnių regioninis parkas įsteigtas1992m. Jo plotasapima2100ha. Regioninio parko paskirtis – išsaugoti gamtos ir kultūrospaveldo vertybes. Viena svarbiausių parko reljefo ypatybių – dideli santykiniųaukščių skirtumai (iki 100m) ir neprilygstama jų formų įvairovė. DidžiausiaPavilnių parko vertybė – ereziniai kalnynai ir augmenija. Parke augadaugiau kaip pusė (per 750) Lietuvos floros rūšių, nemažai retųjų augalų.Esama vietų, kurios primena netgi gūdaus miško gilumą. Šiame parke taip pat saugomas unikalus geologinis paminklas –Puškorių atodanga. Tai viena aukščiausių ir įspūdingiausių ledynmečioatodangų ne tik Vilnios slėnyje, bet ir visoje Lietuvoje. Atodangos aukštis– apie65m, plotis – 260 metrų. Nuo šios atodangos atsiveria nepakartojamogrožio Vilnelės slėnio panorama. Upė žemupyje yra įsirėžusi daugiau kaip60m gylyje. Vilnelė čia srūva kaip kalnų upokšnis. Kita parko dalis – Markučių draustinis. Čia gausu šaltinių irąžuolynų. Draustinyje yra ir A. Puškino muziejus – sena medinė sodyba,pastatyta 1867m. Nors pats poetas čia niekada nesilankė, bet jo gentainiaivaikščiojo po šias apylinkes. Kadaise Markučių ąžuolyne buvo Lietuvoskunigaikščių vasarvietė. Dar viena puiki parko vieta pravirš miesto iškilęsir pušimis apaugęs Belmonto kalnas. Taip jis pavadintas dėl vietos grožio. Verkių regioninio parko tikslas – išsaugoti Žaliuosius ežerussupančią gamtą bei Verkių, Kalvarijų ir Trinapolio apylinkių kultūriniuskompleksus. Be to, stengiamasi plėtoti pažintinį turizmą, propaguotigamtosaugos idėjas.
Miškų ploto pasiskirstymas girininkijomis pagal nuosavybę (ha) |Eil| Girininkija|Valstybinės |Rezervuoti|Privatūs |Iš ||.Nr| |reikšmės |nuosav. | |viso ||. | |miškai |teisių | |miškų || | | |atstat. | | || | | |miškai | | ||1. Neries regioninis parkas |9816,0 |4758,2 ||2. Verkių regioninis parkas |2731,0 |1781,1 ||3. Baravykinės valstybinis kraštovaizdžio |2280,0 |2271,4 ||draustinis | | ||4. Daubėnų valstybinis kraštovaizdžio |674,6 |545,7 ||draustinis | | ||5. Europos centro valstybinis kraštovaizdžio |911,6 |77,9 |
|draustinis | | ||6. Dvarčionių valstybinis geomorfologinis |109,5 |23,9 ||draustinis | | ||7. Griovių valstybinis geomorfologinis |574,2 |569,7 ||draustinis | | ||8. Juozapinės valstybinis geomorfologinis |251,4 |102,0 ||draustinis | | ||9. Kruopynės valstybinis geomorfologinis |326,2 |302,4 ||draustinis | | ||10. Kuosinės valstybinis geomorfologinis |1514,0 |632,8 ||draustinis | | ||11. Medžiakalnio valstybinis geomorfologinis |765,7 |334,1 ||draustinis | | ||12. Vanagienės valstybinis geomorfologinis |301,3 |292,8 ||draustinis | | ||13. Kenos valstybinis hidrografinis draustinis|165,4 |104,5 ||14. Vilnios valstybinis hidrografinis |1220,6 |867,0 ||draustinis | | ||15. Raudonosios balos valstybinis telmologinis|112,6 | ||draustinis | | ||16. Medininkų valstybinis botaninis draustinis|16,2 |2,4 ||17. Taurėjos valstybinis ornitologinis |513,5 |397,5 ||draustinis | | |Verkių regioniniame parke
Juodoji šikšnosparnio naktis 2002 09 12, saulutei leidžiantis, Verkių regioninis parkas (Žaliųjų ežerųg. 53, Vilnius) pakvietė pasidairyti, pabuvoti šikšnosparnių, gyvenančiųmedžių drevėse, pastogėse, mediniuose pastatuose, rūsiuose, pasaulyje.
Visus žingeidžiuosius vilniečius bei sostinės svečiuspalabinamuoju žodžiu pasitikusi parko direktorė Vida Laurukėnienė sakė, jogšikšnosparnį mes pernelyg dažnai pavadiname kažkokiu siaubūnu. Ar jisgalėtų būti toks – tas mažas skraidantis žvėrelis, kurio Verkiųregioniniame parke iki šiol aptiktos 9 rūšys?..Apie tai pasakojo mokslininkas dr. Kazimieras Baranauskas, ekologaiEdvardas Mickevičius, Arūnas Čeponis, Vytautas Drūteika bei kiti vakarodalyviai. Beje, apie šikšnosparnius turėjo ką pasakyti ir dailėtyrininkėdr. Jolita Liškevičienė, išklojusi visą tiesą, kurią iš lūpų į lūpasperdavinėjo žmonės senovėje. Šikšnosparniai yra vieninteliai tikrai skraidantys žinduoliai,šiltakraujai gyvūnai. Kūnas padengtas kailiuku, jauniklius maitina pienu.Garsūs, nes geba skraidyti tamsoje, orientuojasi bei gaudo vabzdžiusskleisdami ultragarsą. Be abejo, žmogus to garso nė negirdi…, Tačiau žmogusgali girdėti skaidančius šikšnius, gali nugirsti ir jų spygavimus,cypsėjimus. “Koks subtilus šikšnosparnis. Skrenda, tarkime apie 60 km pervalandą greičiu, sugeba absoliučioje tamsoje surasti ultragarsu skrendantimilimetrinį uodą… Šis skraidantis žvėrelis turi apie milijoną kartųtobulesnį ultragarso “mechanizmą”, nei tie, kuriuos sukuria žmonės”, –kalbėjo mokslininkas Kazimieras Baranauskas, kartu su kitais vakaro
dalyviais Verkių parke ištiesus šikšniui pastverti skirtąjį tinklą.…Pasaulyje esama apie 1000 šikšnosparnių rūšių, nors kasmet vis atrandamosnaujos. Tie žvėreliai būna įvairaus dydžio. Štai kamaninis šikšnosparnis,gyvenantis Tailande, yra tik 3 cm ilgio, o sveria vos 2 gramus. Gididžiausieji pasiekia 40 cm ilgį bei 1,5 kg svorį, o išskleidęs sparnuspasiekia 2 metrus. Įvairiausius siaubo filmukus kuriantieji itin mėgstašikšnosparnius, kurie minta krauju. Tokių, deja, tėra vos 3 rūšys, kuriosaptinkamos tik Pietų Amerikoje. Viena iš hipotezių, aiškinančių vampyrųkilmę: šikšnosparnių protėviai maitinosi vabzdžiais ir jų lervomis,gyvenančiomis stambių žinduolių žaizdose, o vėliau – patys pradėjo maistuinaudoti žinduolių arba paukščių kraują.O gyvenantiems Lietuvoje bent reikėtų nutuokti, jog šie skraidantysžvėreliai yra labai naudingi, nes minta kraują siurbiančiais bei kitaisžalingais vabzdžiais, uodais – žemės, miškų ūkio kenkėjais. Kasnaktšikšniukas, žiūrėk, ir sugauna po 3-5 tūkstančius uodų.Lietuvoje gyvena 14 šikšnosparnių rūšių. Tiesa, penkioliktoji (ūsuotasispelėausis) buvo aptikta tik vieną kartą – Biržų krašte, garsiojoje Karvėsoloje. Vienos šikšnosparnių rūšys Lietuvoje būna ištisus metus, kitos,tarsi paukščiai, žiemą praleidžia šiltesnio klimato kraštuose.Migruojančios rūšys mūsų šalyje išbūna nuo balandžio pradžios iki rugsėjopabaigos. O pasilikusiems Lietuvoje nuo lapkričio iki kovo – žiemos miegolaikotarpis. Tad iki žiemos snaudulio šikšniui dar toli. Todėl ir buvosumanyta Verkių parke su juo pasilabinti. Nakčia. Sako, jog kai kam irpavyko… O jei ir nepavyko, gal kas ir išliks atmintyje iš video juostos“Verkių regioninio parko šikšnosparniai”.Verkių ir Pavilnio regioniniai parkai
1999 m. pradėjusi veiklą Pavilnių ir Verkių regioninių parkų
direkcija, įgyvendindama jai pavestus uždavinius: saugo ir atkuriaregioniniuose parkuose esančias gamtos ir kultūros paveldo vertybes, sudarosąlygas poilsiui, pirmiausia pažintiniam turizmui, skleidžia gamtos irkultūros paveldo vertybių apsaugos idėjas, materialinį ir dvasinį kultūrospalikimą.Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijos iniciatyvaatliekami gamtos ir kultūros paveldo vertybių apsaugos ir tvarkymo darbai,įrengiami pažintiniai takai, regyklos, poilsiavietės. Direkcija nuolatkviečia į pažintines ekskursijas pėsčiomis, dviračiais, automobiliais,organizuoja specialius renginius, skirtus gamtos ir kultūros paveldoapsaugos idėjoms skleisti, etnokultūrines šventes, rūpinasi vilniečiųaplinkosauginiu švietimu. Prie direkcijos veikia jaunųjų gamtotyrininkųmokykla.
Direkcijos darbuotojai dalyvauja nagrinėjant teritorijųplanavimo dokumentus ar statinių projektus, kontroliuoja teritorijoslankymą, imasi reikiamų priemonių, kai pažeidžiami nustatyti kraštovaizdžioapsaugos bei naudojimo reikalavimai.
Į direkciją galima kreiptis ne tik dėl ekskursijų (su vadovu) irpažintinių išvykų, bet ir norint tinkamai tvarkyti savas sodybas. Visiems,pageidaujantiems susipažinti su Pavilnių ir Verkių regioninių parkų gamtosir kultūros paveldo vertybėmis, mielai suteikiama informacija, obesidomintys kraštovaizdžio apsaugos ir tvarkymo klausimais, visada gausreikiamą profesionalią konsultaciją.
Verkių kilmė
Verkių pavadinimo kilmę byloja sena legenda. Medyje, ereliolizde, buvo rastas verkiantis kūdikis. Verksmą išgirdęs greta medžiojęsLietuvos didysis kunigaikštis. Vaiko tėvas, pagonių vyriausiasis žynyskrivių krivaitis, savo nesantuokinį sūnų į tą lizdą pats įkėlęs, aiškinęsesą dievų valia šis kūdikis turėsiąs užimti jo vietą. Kūdikis, pavadintasLizdeika, tapo krivių krivaičiu, o vietovė, kurioje buvo medis su lizdu,ligi šiolei vadinama Verkiais. Verkių ir Vilniaus istorijos susaistytos nuo senovės. Verkiai(beje, čia buvo gyvenama jau mezolito laikotarpiu) visų pirma yra buvusiosLietuvos didžiųjų kunigaikščių valdos. Kadaise plytėjusiose giriose veisėsi
stumbrai ir taurai. Čia, iki įkuriant sostinę Vilnių, buvo gamtameldystėsvieta. Ji laikoma ir krivių krivaičių sūnaus Lizdeikos gimtine. Įveduskrikščionybę, gamtameldžių (pagonių) šventyklas keitė katalikų bažnyčios. Aukštame Neries ir į ją įtekančio upelio slėninės erozijossuformuotame kalne žmonės gyveno dar I tūkstantmetyje prieš mūsų erą.Gilioje senovėje pačiame pietiniame kalno gale stovėjo iki šiolnenustatytos paskirties medinis statinys. Manoma, kad jam sunykus, 16 a.viduryje buvo pastatyta mūrinė aštuonkampė koplyčia. Jos vietoje buvopadėti didelės mūrinės bažnyčios pamatai, tačiau ji taip niekada ir nebuvopastatyta…Po storoku žemės sluoksniu rastos dar vienos įdomaus mūriniostatinio liekanos. Tai vieno ar dviejų mūrinių pastatų sienų apatinėsdalys, sudarančios smailoką kampą. Šių sienų mūrijimo technika darprimityvoka: prie pamatų aptikta iš stamboko žvyro su rusvu kalkiųskiediniu padarytų sienos pamatų tarsi pagalvės liekanų, ant kurių gulėjosiena, mūryta iš menkai degtų ir molio skiediniu surištų plytų. Panašussienų mūrijimo būdas iki šiol žinomas tik iš kai kurių daugiausia 13 a.lietuvių pilių…
Žalieji ežerai Šiaurinėje Verkių regioninio parko dalyje plyti paskutiniojoapledėjimo sustumtos aukštumos, pasižyminčios aklinų daubų ir ežerų gausa.Jose išsiskiria ilgi ir labai gilūs Žaliųjų ežerų dubakloniai (rinos). Taivienas vertingiausių ir vaizdingiausių Verkių regioniniame parkekraštovaizdžių. Žalieji ežerai: Balsis, Mažasis Gulbinas, Gulbinas, Akis,Raistelis ir Baraukos Akis telkšo dviejuose giliuose, siauruose,vingiuotuose, iš šiaurės vakarų į pietryčius nutįsusiuose dubakloniuose.Pagal kilmę visi jie priskiriami rininių ežerų grupei. Jų dubaklonius –rinas – išgraužė tekantys tirpstančio ledyno vandenys maždaug prieš 18tūkst. metų. Reljefas – tikrai įspūdingas.
Žalieji ežerai nuo seno traukė mokslininkų dėmesį. Jais domėjosigarsūs senojo ir naujojo Vilniaus universiteto bei Botanikos institutomokslininkai. Bene didžiausias galvosūkis – Žaliųjų ežerų spalva. Joks nežalias atspindys – jų vanduo iš tiesų ryškiai žalias nuo didelio ištirpusiųkarbonatų kiekio požeminiame vandenyje, kuriuo maitinami ežerai. Ypačįdomus giliai įsirėžęs Balsio (Kryžiuočių) ežero duburys.
Žaliųjų ežerų vandens augalų bendrijos
Žalieji ežerai unikalūs ne tik savo hidrografine struktūra,vandens spalva, bet ir augmenija. Vandens augalų bendrijos ir ežerųužžėlimo tipai skiriasi: Balsio, Gulbino ir Mažojo Gulbino pakrantėmsbūdingas fragmentinis ir juostinis užžėlimo, Raistelio, Akies ir Baraukosakies ežerėliams – liūninis tipas. Nevienodės ir augalų (makrofitų) rūšiųskaičius ežeruose. Balsio ežere jų yra daugiausia (66 rūšys), o Raistelioežere – tik 6 rūšys. Balsio ežere augalų bendrijas sudaro maurabraginiaidumbliai ir samanos, o šiauriniame Gulbino gale – plačios monažolynų,papartinių nendrynų juostos.
Žaliuosiuose ežeruose auga labai retos bendrijos, kuriųvyraujantys augalai įrašyti į Lietuvos raudonąją knygą. Rečiausia šiurpiniožvakidumblio bendrija, paplitusi pietinėje Balsio ežero dalyje, 0,5-3 mgylyje. Čia žvakidumbliai dengia 80% bendrijos ploto. Bendrijoje auga darviena (įtraukta į Lietuvos raudonąją knygą) rūšis – gležnalapės nertys.
Šiurpiniai žvakidumbliai priskiriami išnykstančioms rūšims.Pirmą kartą Lietuvoje aptikti 1823 m. Balsio ežere, vėliau jie buvo laikomiišnykusiais. Tik 1993 m. vėl buvo rasti šiurpinių žvakidumblių sąžalynaipietinėje Balsio ežero dalyje. Lietuvoje jie auga dar dviejuose dideliuose,skaidriuose ežeruose – Šventininkų ir Saudargų. Augalų nykimo priežastis –vandens lygio svyravimai ir užteršimas.
Gležnalapės nertys – tai daugiamečiai vandens augalai. AugaBalsio ežere, pietrytinėje ežero dalyje 10-16 m nuo kranto, 3-7 m gylyje,
tarp samanų. Populiacija negausi.Raistelio ežere vyrauja ratainytynai (Lietuvoje esantysšiauriniame arealo paribyje ir sudarantys 1-2 m juostą apie visą ežerą).Ratainytės dengia 85% bendrijos ploto. Retas bendrijas sudaro Raistelioežero pakrantėse plytinti aukštapelkė. Šakotosios ratainytės, augančiosežerų pakraščiuose kartu su meldais, nendrėmis bei viksvomis yrareliktiniai mūsų floros augalai – retenybė tiek Lietuvoje, tiek irkaimyninėse šalyse.Balsio ežeras Didžiausias ir giliausias iš Žaliųjų ežerų grupės – Balsioežeras ir jo guolis: miškingi ir statūs šlaitai virš vandens iškyla iki 40m, tiek pat jie nusileidžia po vandeniu. Giliausia ežero vieta (apie 39 m)yra pietinėje jo dalyje, netoli labiausiai mėgstamo paplūdimio. Jisvadinamas įvairiai: Kryžiuočių, Kryžiokų ar Žaliuoju ežeru. Balsio ežeroilgis – maždaug du kilometrai, didžiausias plotis – netoli pusės kilometro.Didžiausias gylis – beveik 40 m (rytinėje ežero dalyje). Ežero plotas –55,0 ha, krantų ilgis – daugiau nei 5 kilometrai.
Kryžiuočių ežero pavadinimo kilmė siejama su legenda. Pasak jos,senovėje žiemą ant užšalusio ežero vyko kautynės tarp lietuvių irkryžiuočių, besiveržusių į Vilnių. Ledas, neatlaikęs sunkiai šarvuotųkryžiuočių, įlūžo ir visi jie nugarmėjo į ežero dugną.
Visais metų laikais ežero vanduo būna ryškiai žalias, net ir poledu. Todėl ir vadinamas Žaliuoju. Ežerui gyvybės duoda požemio vandenys,kuriuose gausu ištirpusių karbonatų. Balsio ežero krantai vingiuoti, tačiau be gilių įlankų irpusiasalių. Šlaitai, išskyrus šiaurinius, aukšti ir statūs. Tik šiaurėsvakarinėje dalyje krantai žemi, užpelkėję. Šlaituose gausu mažų šaltinių.Vidutinis jų aukštis – 15 m. Rytiniuose ežero šlaituose aukštai virš
dabartinio vandens lygio kai kur atsidengia stori gėlavandenių klinčiųnuogulių (ežerinių karbonatinių nuosėdų) klodai. Savaime aišku: vandenslygis – gerokai nukritęs. Ežero atabradas gana siauras, dugnas nuklotasžvirgždu, gargždu, smulkiu smėliu (vietomis su karbonatinio dumblopriemaiša).Naudota literatūra:http://www.pavilniai-verkiai.lt/„Lietuvos 2003 turizmas“