Verkių ir Pavilnių rezervatų žemėlapis
[pic]
Įvadas
Pavilnių regioninis parkas įsteigtas1992m. Jo plotas apima2100ha. Regioninio parko paskirtis – išsaugoti gamtos ir kultūros paveldo vertybes.
Viena svarbiausių parko reljefo ypatybių – dideli santykinių aukščių skirtumai (iki 100m) ir neprilygstama jų formų įvairovė. Didžiausia
Pavilnių parko vertybė – ereziniai kalnynai ir augmenija. Parke auga daugiau kaip pusė (per 750) Lietuvos floros rūšių, nemažai retųjų augalų.
Esama vietų, kurios primena netgi gūdaus miško gilumą.
Šiame parke taip pat saugomas unikalus geologinis paminklas –
Puškorių atodanga. Tai viena aukščiausių ir įspūdingiausių ledynmečio atodangų ne tik Vilnios slėnyje, bet ir visoje Lietuvoje. Atodangos aukštis
– apie65m, plotis – 260 metrų. Nuo šios atodangos atsiveria nepakartojamo grožio Vilnelės slėnio panorama. Upė žemupyje yra įsirėžusi daugiau kaip
60m gylyje. Vilnelė čia srūva kaip kalnų upokšnis.
Kita parko dalis – Markučių draustinis. Čia gausu šaltinių ir ąžuolynų. Draustinyje yra ir A. Puškino muziejus – sena medinė sodyba, pastatyta 1867m. Nors pats poetas čia niekada nesilankė, bet jo gentainiai vaikščiojo po šias apylinkes. Kadaise Markučių ąžuolyne buvo Lietuvos kunigaikščių vasarvietė. Dar viena puiki parko vieta pravirš miesto iškilęs ir pušimis apaugęs Belmonto kalnas. Taip jis pavadintas dėl vietos grožio.
Verkių regioninio parko tikslas – išsaugoti Žaliuosius ežerus supančią gamtą bei Verkių, Kalvarijų ir Trinapolio apylinkių kultūrinius kompleksus. Be to, stengiamasi plėtoti pažintinį turizmą, propaguoti gamtosaugos idėjas.
Miškų ploto pasiskirstymas girininkijomis pagal nuosavybę (ha)
|Eil| Girininkija|Valstybinės |Rezervuoti|Privatūs |Iš |
|.Nr| |reikšmės |nuosav. | |viso |
|. | |miškai |teisių | |miškų |
| | | |atstat. | | |
| | | |miškai | | |
|1. Neries regioninis parkas |9816,0 |4758,2 |
|2. Verkių regioninis parkas |2731,0 |1781,1 |
|3. Baravykinės valstybinis kraštovaizdžio |2280,0 |2271,4 |
|draustinis | | |
|4. Daubėnų valstybinis kraštovaizdžio |674,6 |545,7 |
|draustinis | | |
|5. Europos centro valstybinis kraštovaizdžio |911,6 |77,9 |
|draustinis | | |
|6. Dvarčionių valstybinis geomorfologinis |109,5 |23,9 |
|draustinis | | |
|7. Griovių valstybinis geomorfologinis |574,2 |569,7 |
|draustinis | | |
|8. Juozapinės valstybinis geomorfologinis |251,4 |102,0 |
|draustinis | | |
|9. Kruopynės valstybinis geomorfologinis |326,2 |302,4 |
|draustinis | | |
|10. Kuosinės valstybinis geomorfologinis |1514,0 |632,8 |
|draustinis | | |
|11. Medžiakalnio valstybinis geomorfologinis |765,7 |334,1 |
|draustinis | | |
|12. Vanagienės valstybinis geomorfologinis |301,3 |292,8 |
|draustinis | | |
|13. Kenos valstybinis hidrografinis draustinis|165,4 |104,5 |
|14. Vilnios valstybinis hidrografinis |1220,6 |867,0 |
|draustinis | | |
|15. Raudonosios balos valstybinis telmologinis|112,6 | |
|draustinis | | |
|16. Medininkų valstybinis botaninis draustinis|16,2 |2,4 |
|17. Taurėjos valstybinis ornitologinis |513,5 |397,5 |
|draustinis | | |
Verkių regioniniame parke
Juodoji šikšnosparnio naktis
2002 09 12, saulutei leidžiantis, Verkių regioninis parkas (Žaliųjų ežerų g. 53, Vilnius) pakvietė pasidairyti, pabuvoti šikšnosparnių, gyvenančių medžių drevėse, pastogėse, mediniuose pastatuose, rūsiuose, pasaulyje.
Visus žingeidžiuosius vilniečius bei sostinės svečius palabinamuoju žodžiu pasitikusi parko direktorė Vida Laurukėnienė sakė, jog šikšnosparnį mes pernelyg dažnai pavadiname kažkokiu siaubūnu. Ar jis galėtų būti toks – tas mažas skraidantis žvėrelis, kurio Verkių regioniniame parke iki šiol aptiktos 9 rūšys?..
Apie tai pasakojo mokslininkas dr. Kazimieras Baranauskas, ekologai
Edvardas Mickevičius, Arūnas Čeponis, Vytautas Drūteika bei kiti vakaro dalyviai.
Beje, apie šikšnosparnius turėjo ką pasakyti ir dailėtyrininkė dr. Jolita Liškevičienė, išklojusi visą tiesą, kurią iš lūpų į lūpas perdavinėjo žmonės senovėje.
Šikšnosparniai yra vieninteliai tikrai skraidantys žinduoliai, šiltakraujai gyvūnai. Kūnas padengtas kailiuku, jauniklius maitina pienu.
Garsūs, nes geba skraidyti tamsoje, orientuojasi bei gaudo vabzdžius skleisdami ultragarsą. Be abejo, žmogus to garso nė negirdi…, Tačiau žmogus gali girdėti skaidančius šikšnius, gali nugirsti ir jų spygavimus, cypsėjimus.
“Koks subtilus šikšnosparnis. Skrenda, tarkime apie 60 km per valandą greičiu, sugeba absoliučioje tamsoje surasti ultragarsu skrendanti milimetrinį uodą… Šis skraidantis žvėrelis turi apie milijoną kartų tobulesnį ultragarso “mechanizmą”, nei tie, kuriuos sukuria žmonės”, –
kalbėjo mokslininkas Kazimieras Baranauskas, kartu su kitais vakaro dalyviais Verkių parke ištiesus šikšniui pastverti skirtąjį tinklą.
…Pasaulyje esama apie 1000 šikšnosparnių rūšių, nors kasmet vis atrandamos naujos. Tie žvėreliai būna įvairaus dydžio. Štai kamaninis šikšnosparnis, gyvenantis Tailande, yra tik 3 cm ilgio, o sveria vos 2 gramus. Gi didžiausieji pasiekia 40 cm ilgį bei 1,5 kg svorį, o išskleidęs sparnus pasiekia 2 metrus.
Įvairiausius siaubo filmukus kuriantieji itin mėgsta šikšnosparnius, kurie minta krauju. Tokių, deja, tėra vos 3 rūšys, kurios aptinkamos tik Pietų Amerikoje. Viena iš hipotezių, aiškinančių vampyrų kilmę: šikšnosparnių protėviai maitinosi vabzdžiais ir jų lervomis, gyvenančiomis stambių žinduolių žaizdose, o vėliau – patys pradėjo maistui naudoti žinduolių arba paukščių kraują.
O gyvenantiems Lietuvoje bent reikėtų nutuokti, jog šie skraidantys žvėreliai yra labai naudingi, nes minta kraują siurbiančiais bei kitais žalingais vabzdžiais, uodais – žemės, miškų ūkio kenkėjais. Kasnakt šikšniukas, žiūrėk, ir sugauna po 3-5 tūkstančius uodų.
Lietuvoje gyvena 14 šikšnosparnių rūšių. Tiesa, penkioliktoji (ūsuotasis pelėausis) buvo aptikta tik vieną kartą – Biržų krašte, garsiojoje Karvės oloje.
Vienos šikšnosparnių rūšys Lietuvoje būna ištisus metus, kitos, tarsi paukščiai, žiemą praleidžia šiltesnio klimato kraštuose.
Migruojančios rūšys mūsų šalyje išbūna nuo balandžio pradžios iki rugsėjo pabaigos. O pasilikusiems Lietuvoje nuo lapkričio iki kovo – žiemos miego laikotarpis. Tad iki žiemos snaudulio šikšniui dar toli. Todėl ir buvo sumanyta Verkių parke su juo pasilabinti. Nakčia. Sako, jog kai kam ir pavyko… O jei ir nepavyko, gal kas ir išliks atmintyje iš video juostos
“Verkių regioninio parko šikšnosparniai”.
Verkių ir Pavilnio regioniniai parkai
1999 m. pradėjusi veiklą Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcija, įgyvendindama jai pavestus uždavinius: saugo ir atkuria regioniniuose parkuose esančias gamtos ir kultūros paveldo vertybes, sudaro sąlygas poilsiui, pirmiausia pažintiniam turizmui, skleidžia gamtos ir kultūros paveldo vertybių apsaugos idėjas, materialinį ir dvasinį kultūros palikimą.
Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijos iniciatyva atliekami gamtos ir kultūros paveldo vertybių apsaugos ir tvarkymo darbai, įrengiami pažintiniai takai, regyklos, poilsiavietės. Direkcija nuolat kviečia į pažintines ekskursijas pėsčiomis, dviračiais, automobiliais, organizuoja specialius renginius, skirtus gamtos ir kultūros paveldo apsaugos idėjoms skleisti, etnokultūrines šventes, rūpinasi vilniečių aplinkosauginiu švietimu. Prie direkcijos veikia jaunųjų gamtotyrininkų mokykla.
Direkcijos darbuotojai dalyvauja nagrinėjant teritorijų planavimo dokumentus ar statinių projektus, kontroliuoja teritorijos lankymą, imasi reikiamų priemonių, kai pažeidžiami nustatyti kraštovaizdžio apsaugos bei naudojimo reikalavimai.
Į direkciją galima kreiptis ne tik dėl ekskursijų (su vadovu) ir pažintinių išvykų, bet ir norint tinkamai tvarkyti savas sodybas. Visiems, pageidaujantiems susipažinti su Pavilnių ir Verkių regioninių parkų gamtos ir kultūros paveldo vertybėmis, mielai suteikiama informacija, o besidomintys kraštovaizdžio apsaugos ir tvarkymo klausimais, visada gaus reikiamą profesionalią konsultaciją.
Verkių kilmė
Verkių pavadinimo kilmę byloja sena legenda. Medyje, erelio lizde, buvo rastas verkiantis kūdikis. Verksmą išgirdęs greta medžiojęs
Lietuvos didysis kunigaikštis. Vaiko tėvas, pagonių vyriausiasis žynys krivių krivaitis, savo nesantuokinį sūnų į tą lizdą pats įkėlęs, aiškinęs esą dievų valia šis kūdikis turėsiąs užimti jo vietą. Kūdikis, pavadintas
Lizdeika, tapo krivių krivaičiu, o vietovė, kurioje buvo medis su lizdu, ligi šiolei vadinama Verkiais.
Verkių ir Vilniaus istorijos susaistytos nuo senovės. Verkiai (beje, čia buvo gyvenama jau mezolito laikotarpiu) visų pirma yra buvusios
Lietuvos didžiųjų kunigaikščių valdos. Kadaise plytėjusiose giriose veisėsi stumbrai ir taurai. Čia, iki įkuriant sostinę Vilnių, buvo gamtameldystės vieta. Ji laikoma ir krivių krivaičių sūnaus Lizdeikos gimtine. Įvedus krikščionybę, gamtameldžių (pagonių) šventyklas keitė katalikų bažnyčios.
Aukštame Neries ir į ją įtekančio upelio slėninės erozijos suformuotame kalne žmonės gyveno dar I tūkstantmetyje prieš mūsų erą.
Gilioje senovėje pačiame pietiniame kalno gale stovėjo iki šiol nenustatytos paskirties medinis statinys. Manoma, kad jam sunykus, 16 a.
viduryje buvo pastatyta mūrinė aštuonkampė koplyčia. Jos vietoje buvo padėti didelės mūrinės bažnyčios pamatai, tačiau ji taip niekada ir nebuvo pastatyta…
Po storoku žemės sluoksniu rastos dar vienos įdomaus mūrinio statinio liekanos. Tai vieno ar dviejų mūrinių pastatų sienų apatinės dalys, sudarančios smailoką kampą. Šių sienų mūrijimo technika dar primityvoka: prie pamatų aptikta iš stamboko žvyro su rusvu kalkių skiediniu padarytų sienos pamatų tarsi pagalvės liekanų, ant kurių gulėjo siena, mūryta iš menkai degtų ir molio skiediniu surištų plytų. Panašus sienų mūrijimo būdas iki šiol žinomas tik iš kai kurių daugiausia 13 a.
lietuvių pilių…
Žalieji ežerai
Šiaurinėje Verkių regioninio parko dalyje plyti paskutiniojo apledėjimo sustumtos aukštumos, pasižyminčios aklinų daubų ir ežerų gausa.
Jose išsiskiria ilgi ir labai gilūs Žaliųjų ežerų dubakloniai (rinos). Tai vienas vertingiausių ir vaizdingiausių Verkių regioniniame parke kraštovaizdžių. Žalieji ežerai: Balsis, Mažasis Gulbinas, Gulbinas, Akis,
Raistelis ir Baraukos Akis telkšo dviejuose giliuose, siauruose, vingiuotuose, iš šiaurės vakarų į pietryčius nutįsusiuose dubakloniuose.
Pagal kilmę visi jie priskiriami rininių ežerų grupei. Jų dubaklonius –
rinas – išgraužė tekantys tirpstančio ledyno vandenys maždaug prieš 18
tūkst. metų. Reljefas – tikrai įspūdingas.
Žalieji ežerai nuo seno traukė mokslininkų dėmesį. Jais domėjosi garsūs senojo ir naujojo Vilniaus universiteto bei Botanikos instituto mokslininkai. Bene didžiausias galvosūkis – Žaliųjų ežerų spalva. Joks ne žalias atspindys – jų vanduo iš tiesų ryškiai žalias nuo didelio ištirpusių karbonatų kiekio požeminiame vandenyje, kuriuo maitinami ežerai. Ypač įdomus giliai įsirėžęs Balsio (Kryžiuočių) ežero duburys.
Žaliųjų ežerų vandens augalų bendrijos
Žalieji ežerai unikalūs ne tik savo hidrografine struktūra, vandens spalva, bet ir augmenija. Vandens augalų bendrijos ir ežerų užžėlimo tipai skiriasi: Balsio, Gulbino ir Mažojo Gulbino pakrantėms būdingas fragmentinis ir juostinis užžėlimo, Raistelio, Akies ir Baraukos akies ežerėliams – liūninis tipas. Nevienodės ir augalų (makrofitų) rūšių skaičius ežeruose. Balsio ežere jų yra daugiausia (66 rūšys), o Raistelio ežere – tik 6 rūšys. Balsio ežere augalų bendrijas sudaro maurabraginiai dumbliai ir samanos, o šiauriniame Gulbino gale – plačios monažolynų, papartinių nendrynų juostos.
Žaliuosiuose ežeruose auga labai retos bendrijos, kurių vyraujantys augalai įrašyti į Lietuvos raudonąją knygą. Rečiausia šiurpinio žvakidumblio bendrija, paplitusi pietinėje Balsio ežero dalyje, 0,5-3 m gylyje. Čia žvakidumbliai dengia 80% bendrijos ploto. Bendrijoje auga dar viena (įtraukta į Lietuvos raudonąją knygą) rūšis – gležnalapės nertys.
Šiurpiniai žvakidumbliai priskiriami išnykstančioms rūšims.
Pirmą kartą Lietuvoje aptikti 1823 m. Balsio ežere, vėliau jie buvo laikomi išnykusiais. Tik 1993 m. vėl buvo rasti šiurpinių žvakidumblių sąžalynai pietinėje Balsio ežero dalyje. Lietuvoje jie auga dar dviejuose dideliuose, skaidriuose ežeruose – Šventininkų ir Saudargų. Augalų nykimo priežastis –
vandens lygio svyravimai ir užteršimas.
Gležnalapės nertys – tai daugiamečiai vandens augalai. Auga
Balsio ežere, pietrytinėje ežero dalyje 10-16 m nuo kranto, 3-7 m gylyje, tarp samanų. Populiacija negausi.
Raistelio ežere vyrauja ratainytynai (Lietuvoje esantys šiauriniame arealo paribyje ir sudarantys 1-2 m juostą apie visą ežerą).
Ratainytės dengia 85% bendrijos ploto. Retas bendrijas sudaro Raistelio ežero pakrantėse plytinti aukštapelkė. Šakotosios ratainytės, augančios ežerų pakraščiuose kartu su meldais, nendrėmis bei viksvomis yra reliktiniai mūsų floros augalai – retenybė tiek Lietuvoje, tiek ir kaimyninėse šalyse.
Balsio ežeras
Didžiausias ir giliausias iš Žaliųjų ežerų grupės – Balsio ežeras ir jo guolis: miškingi ir statūs šlaitai virš vandens iškyla iki 40
m, tiek pat jie nusileidžia po vandeniu. Giliausia ežero vieta (apie 39 m)
yra pietinėje jo dalyje, netoli labiausiai mėgstamo paplūdimio. Jis vadinamas įvairiai: Kryžiuočių, Kryžiokų ar Žaliuoju ežeru. Balsio ežero ilgis – maždaug du kilometrai, didžiausias plotis – netoli pusės kilometro.
Didžiausias gylis – beveik 40 m (rytinėje ežero dalyje). Ežero plotas –
55,0 ha, krantų ilgis – daugiau nei 5 kilometrai.
Kryžiuočių ežero pavadinimo kilmė siejama su legenda. Pasak jos, senovėje žiemą ant užšalusio ežero vyko kautynės tarp lietuvių ir kryžiuočių, besiveržusių į Vilnių. Ledas, neatlaikęs sunkiai šarvuotų kryžiuočių, įlūžo ir visi jie nugarmėjo į ežero dugną.
Visais metų laikais ežero vanduo būna ryškiai žalias, net ir po ledu. Todėl ir vadinamas Žaliuoju. Ežerui gyvybės duoda požemio vandenys, kuriuose gausu ištirpusių karbonatų.
Balsio ežero krantai vingiuoti, tačiau be gilių įlankų ir pusiasalių. Šlaitai, išskyrus šiaurinius, aukšti ir statūs. Tik šiaurės vakarinėje dalyje krantai žemi, užpelkėję. Šlaituose gausu mažų šaltinių.
Vidutinis jų aukštis – 15 m. Rytiniuose ežero šlaituose aukštai virš dabartinio vandens lygio kai kur atsidengia stori gėlavandenių klinčių nuogulių (ežerinių karbonatinių nuosėdų) klodai. Savaime aišku: vandens lygis – gerokai nukritęs. Ežero atabradas gana siauras, dugnas nuklotas žvirgždu, gargždu, smulkiu smėliu (vietomis su karbonatinio dumblo priemaiša).
Naudota literatūra:
http://www.pavilniai-verkiai.lt/
„Lietuvos 2003 turizmas“