Verkių ir Pavilnio rezervatai

Verkių ir Pavilnių rezervatų žemėlapis

[pic]

Įvadas

Pavilnių regioninis parkas įsteigtas1992m. Jo plotas
apima2100ha. Regioninio parko paskirtis – išsaugoti gamtos ir kultūros
paveldo vertybes.

Viena svarbiausių parko reljefo ypatybių – dideli santykinių
aukščių skirtumai (iki 100m) ir neprilygstama jų formų įvairovė. Didžiausia
Pavilnių parko vertybė – ereziniai kalnynai ir augmenija. Parke auga
daugiau kaip pusė (per 750) Lietuvos floros rūšių, nemažai retųjų augalų.
Esama vietų, kurios primena netgi gūdaus miško gilumą.

Šiame parke taip pat saugomas unikalus geologinis paminklas –
Puškorių atodanga. Tai viena aukščiausių ir įspūdingiausių ledynmečio
atodangų ne tik Vilnios slėnyje, bet ir visoje Lietuvoje. Attodangos aukštis
– apie65m, plotis – 260 metrų. Nuo šios atodangos atsiveria nepakartojamo
grožio Vilnelės slėnio panorama. Upė žemupyje yra įsirėžusi daugiau kaip
60m gylyje. Vilnelė čia srūva kaip kalnų upokšnis.

Kita parko dalis – Markučių draustinis. Čia gausu šaltinių ir
ąžuolynų. Draustinyje yra ir A. Puškino muziejus – sena medinė sodyba,
pastatyta 1867m. Nors pats poetas čia niekada nesilankė, bet jo gentainiai
vaikščiojo po šias apylinkes. Kadaise Markučių ąžuolyne buvo Lietuvos
kunigaikščių vasarvietė. Dar viena puiki parko vieta pravirš miesto iškilęs
ir pušimis apaugęs Belmonto kalnas. Taip jis pavadintas dėl vietos grožio.

Verkių regioninio paarko tikslas – išsaugoti Žaliuosius ežerus
supančią gamtą bei Verkių, Kalvarijų ir Trinapolio apylinkių kultūrinius
kompleksus. Be to, stengiamasi plėtoti pažintinį turizmą, propaguoti
gamtosaugos idėjas.

Miškų ploto pasiskirstymas girininkijomis pagal nuosavybę (ha) 
|Eil| Girininkija|Valstybinės |Rezervuoti|Privatūs |Iš |
|.Nr| |reikšmės |nuosav. | |viso |
|. | |miškai |teisių | |miškų |
| | | |atstat. | | |
| | | |miškai | | |
|1. Neries regioninis pa

arkas |9816,0 |4758,2 |
|2. Verkių regioninis parkas |2731,0 |1781,1 |
|3. Baravykinės valstybinis kraštovaizdžio |2280,0 |2271,4 |
|draustinis | | |
|4. Daubėnų valstybinis kraštovaizdžio |674,6 |545,7 |
|draustinis | | |
|5. Europos centro valstybinis kraštovaizdžio |911,6 |77,9 |
|draustinis | | |
|6. Dvarčionių valstybinis geomorfologinis |109,5 |23,9 |
|draustinis | | |
|7. Griovių valstybinis geomorfologinis |574,2 |569,7 |
|draustinis | | |
|8. Juozapinės valstybinis geomorfologinis |251,4 |102,0 |
|draustinis | | |
|9. Kruopynės valstybinis geomorfologinis |326,2 |302,4 |
|draustinis | | |
|10. Kuosinės valstybinis geomorfologinis |1514,0 |632,8 |
|draustinis | | |
|11. Medžiakalnio valstybinis geomorfologinis |765,7 |334,1 |
|draustinis | | |
|12. Vanagienės valstybinis geomorfologinis |301,3 |292,8 |
|draustinis | | |
|13. Kenos valstybinis hidrografinis draustinis|165,4 |104,5 |
|14. Vilnios valstybinis hidrografinis |1220,6 |867,0 |
|draustinis | | |
|15. Raudonosios balos valstybinis telmologinis|112,6 |  |
|draustinis | | |
|16. Medininkų valstybinis botaninis draustinis|16,2 |2,4 |
|17. Taurėjos valstybinis ornitologinis |513,5 |397,5 |
|draustinis | | |

Verkių regioniniame parke

Juodoji šikšnosparnio naktis
 
2002 09 12, saulutei leidžiantis, Verkių regioninis parkas (Žaliųjų ežerų
g. 53, Vilnius) pakvietė pasidairyti, pabuvoti šikšnosparnių, gyvenančių
medžių drevėse, pastogėse, mediniuose pastatuose, rūsiuose, pasaulyje.

Visus žingeidžiuosius vilniečius bei sostinės svečius
palabinamuoju žodžiu pasitikusi parko direktorė Vida Laurukėnienė sakė, jog
šikšnosparnį mes pernelyg dažnai pavadiname kažkokiu siaubūnu. Ar jis
galėtų būti toks – tas mažas skraidantis žvėrelis, kurio Verkių
regioniniame parke iki šiiol aptiktos 9 rūšys?..
Apie tai pasakojo mokslininkas dr. Kazimieras Baranauskas, ekologai
Edvardas Mickevičius, Arūnas Čeponis, Vytautas Drūteika bei kiti vakaro
dalyviai.

Beje, apie šikšnosparnius turėjo ką pasakyti ir dailėtyrininkė
dr. Jolita Liškevičienė, išklojusi visą tiesą, kurią iš lūpų į lūpas
perdavinėjo žmonės senovėje.

Šikšnosparniai yra vieninteliai tikrai skraidantys žinduoliai,
šiltakraujai gyvūnai. Kūnas padengtas kailiuku, jauniklius maitina pienu.
Garsūs, nes geba skraidyti tamsoje, orientuojasi bei gaudo vabzdžius
skleisdami ultragarsą. Be abejo, žmogus to garso nė negirdi., Tačiau žmogus
gali girdėti skaidančius šikšnius, gali nugirsti ir jų spygavimus,
cypsėjimus.

“Koks subtilus šikšnosparnis. Skrenda, tarkime apie 60 km pe

er
valandą greičiu, sugeba absoliučioje tamsoje surasti ultragarsu skrendanti
milimetrinį uodą. Šis skraidantis žvėrelis turi apie milijoną kartų
tobulesnį ultragarso “mechanizmą”, nei tie, kuriuos sukuria žmonės”, –
kalbėjo mokslininkas Kazimieras Baranauskas, kartu su kitais vakaro
dalyviais Verkių parke ištiesus šikšniui pastverti skirtąjį tinklą.
.Pasaulyje esama apie 1000 šikšnosparnių rūšių, nors kasmet vis atrandamos
naujos. Tie žvėreliai būna įvairaus dydžio. Štai kamaninis šikšnosparnis,
gyvenantis Tailande, yra tik 3 cm ilgio, o sveria vos 2 gramus. Gi
didžiausieji pasiekia 40 cm ilgį bei 1,5 kg svorį, o išskleidęs sparnus
pasiekia 2 metrus.

Įvairiausius siaubo filmukus kuriantieji itin mėgsta
šikšnosparnius, kurie minta krauju. Tokių, deja, tėra vos 3 rūšys, kurios
aptinkamos tik Pietų Amerikoje. Viena iš hipotezių, aiškinančių vampyrų
kilmę: šikšnosparnių protėviai maitinosi vabzdžiais ir jų lervomis,
gyvenančiomis stambių žinduolių žaizdose, o vėliau – patys pradėjo maistui
naudoti žinduolių arba paukščių kraują.
O gyvenantiems Lietuvoje bent reikėtų nutuokti, jog šie skraidantys
žvėreliai yra labai naudingi, nes minta kraują siurbiančiais bei kitais
žalingais vabzdžiais, uodais – žemės, miškų ūkio kenkėjais. Kasnakt
šikšniukas, žiūrėk, ir sugauna po 3-5 tūkstančius uodų.
Lietuvoje gyvena 14 šikšnosparnių rūšių. Tiesa, penkioliktoji (ūsuotasis
pelėausis) buvo aptikta tik vieną kartą – Biržų krašte, garsiojoje Karvės
oloje.

Vienos šikšnosparnių rūšys Lietuvoje būna ištisus metus, kitos,
tarsi paukščiai, žiemą praleidžia šiltesnio klimato kraštuose.
Migruojančios rūšys mūsų šalyje išbūna nuo balandžio pradžios iki rugsėjo
pabaigos. O pasilikusiems Lietuvoje nuo lapkričio iki kovo – žiemos miego
laikotarpis. Tad iki žiemos snaudulio šikšniui dar toli. Todėl ir bu
uvo
sumanyta Verkių parke su juo pasilabinti. Nakčia. Sako, jog kai kam ir
pavyko. O jei ir nepavyko, gal kas ir išliks atmintyje iš video juostos
“Verkių regioninio parko šikšnosparniai”.

Verkių ir Pavilnio regioniniai parkai

1999 m. pradėjusi veiklą Pavilnių ir Verkių regioninių parkų
direkcija, įgyvendindama jai pavestus uždavinius: saugo ir atkuria
regioniniuose parkuose esančias gamtos ir kultūros paveldo vertybes, sudaro
sąlygas poilsiui, pirmiausia pažintiniam turizmui, skleidžia gamtos ir
kultūros paveldo vertybių apsaugos idėjas, materialinį ir dvasinį kultūros
palikimą.

Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijos iniciatyva
atliekami gamtos ir kultūros paveldo vertybių apsaugos ir tvarkymo darbai,
įrengiami pažintiniai takai, regyklos, poilsiavietės. Direkcija nuolat
kviečia į pažintines ekskursijas pėsčiomis, dviračiais, automobiliais,
organizuoja specialius renginius, skirtus gamtos ir kultūros paveldo
apsaugos idėjoms skleisti, etnokultūrines šventes, rūpinasi vilniečių
aplinkosauginiu švietimu. Prie direkcijos veikia jaunųjų gamtotyrininkų
mokykla.

Direkcijos darbuotojai dalyvauja nagrinėjant teritorijų
planavimo dokumentus ar statinių projektus, kontroliuoja teritorijos
lankymą, imasi reikiamų priemonių, kai pažeidžiami nustatyti kraštovaizdžio
apsaugos bei naudojimo reikalavimai.

Į direkciją galima kreiptis ne tik dėl ekskursijų (su vadovu) ir
pažintinių išvykų, bet ir norint tinkamai tvarkyti savas sodybas. Visiems,
pageidaujantiems susipažinti su Pavilnių ir Verkių regioninių parkų gamtos
ir kultūros paveldo vertybėmis, mielai suteikiama informacija, o
besidomintys kraštovaizdžio apsaugos ir tvarkymo klausimais, visada gaus
reikiamą profesionalią konsultaciją.

Verkių kilmė

Verkių pavadinimo kilmę byloja sena legenda. Medyje, erelio
lizde, buvo rastas verkiantis kūdikis. Verksmą išgirdęs greta medžiojęs
Lietuvos didysis kunigaikštis. Vaiko tėvas, pagonių vyriausiasis žynys
krivių krivaitis, savo ne

esantuokinį sūnų į tą lizdą pats įkėlęs, aiškinęs
esą dievų valia šis kūdikis turėsiąs užimti jo vietą. Kūdikis, pavadintas
Lizdeika, tapo krivių krivaičiu, o vietovė, kurioje buvo medis su lizdu,
ligi šiolei vadinama Verkiais.

Verkių ir Vilniaus istorijos susaistytos nuo senovės. Verkiai
(beje, čia buvo gyvenama jau mezolito laikotarpiu) visų pirma yra buvusios
Lietuvos didžiųjų kunigaikščių valdos. Kadaise plytėjusiose giriose veisėsi
stumbrai ir taurai. Čia, iki įkuriant sostinę Vilnių, buvo gamtameldystės
vieta. Ji laikoma ir krivių krivaičių sūnaus Lizdeikos gimtine. Įvedus
krikščionybę, gamtameldžių (pagonių) šventyklas keitė katalikų bažnyčios.

Aukštame Neries ir į ją įtekančio upelio slėninės erozijos
suformuotame kalne žmonės gyveno dar I tūkstantmetyje prieš mūsų erą.
Gilioje senovėje pačiame pietiniame kalno gale stovėjo iki šiol
nenustatytos paskirties medinis statinys. Manoma, kad jam sunykus, 16 a.
viduryje buvo pastatyta mūrinė aštuonkampė koplyčia. Jos vietoje buvo
padėti didelės mūrinės bažnyčios pamatai, tačiau ji taip niekada ir nebuvo
pastatyta.

Po storoku žemės sluoksniu rastos dar vienos įdomaus mūrinio
statinio liekanos. Tai vieno ar dviejų mūrinių pastatų sienų apatinės
dalys, sudarančios smailoką kampą. Šių sienų mūrijimo technika dar
primityvoka: prie pamatų aptikta iš stamboko žvyro su rusvu kalkių
skiediniu padarytų sienos pamatų tarsi pagalvės liekanų, ant kurių gulėjo
siena, mūryta iš menkai degtų ir molio skiediniu surištų plytų. Panašus
sienų mūrijimo būdas iki šiol žinomas tik iš kai kurių daugiausia 13 a.
lietuvių pilių.

Žalieji ežerai

Šiaurinėje Verkių regioninio parko dalyje plyti paskutiniojo
apledėjimo sustumtos aukštumos, pasižyminčios aklinų daubų ir ežerų gausa.
Jose išsiskiria ilgi ir labai gilūs Žaliųjų ežerų dubakloniai (rinos). Tai
vienas vertingiausių ir vaizdingiausių Verkių regioniniame parke
kraštovaizdžių. Žalieji ežerai: Balsis, Mažasis Gulbinas, Gulbinas, Akis,
Raistelis ir Baraukos Akis telkšo dviejuose giliuose, siauruose,
vingiuotuose, iš šiaurės vakarų į pietryčius nutįsusiuose dubakloniuose.
Pagal kilmę visi jie priskiriami rininių ežerų grupei. Jų dubaklonius –
rinas – išgraužė tekantys tirpstančio ledyno vandenys maždaug prieš 18
tūkst. metų. Reljefas – tikrai įspūdingas.

Žalieji ežerai nuo seno traukė mokslininkų dėmesį. Jais domėjosi
garsūs senojo ir naujojo Vilniaus universiteto bei Botanikos instituto
mokslininkai. Bene didžiausias galvosūkis – Žaliųjų ežerų spalva. Joks ne
žalias atspindys – jų vanduo iš tiesų ryškiai žalias nuo didelio ištirpusių
karbonatų kiekio požeminiame vandenyje, kuriuo maitinami ežerai. Ypač
įdomus giliai įsirėžęs Balsio (Kryžiuočių) ežero duburys.

Žaliųjų ežerų vandens augalų bendrijos

Žalieji ežerai unikalūs ne tik savo hidrografine struktūra,
vandens spalva, bet ir augmenija. Vandens augalų bendrijos ir ežerų
užžėlimo tipai skiriasi: Balsio, Gulbino ir Mažojo Gulbino pakrantėms
būdingas fragmentinis ir juostinis užžėlimo, Raistelio, Akies ir Baraukos
akies ežerėliams – liūninis tipas. Nevienodės ir augalų (makrofitų) rūšių
skaičius ežeruose. Balsio ežere jų yra daugiausia (66 rūšys), o Raistelio
ežere – tik 6 rūšys. Balsio ežere augalų bendrijas sudaro maurabraginiai
dumbliai ir samanos, o šiauriniame Gulbino gale – plačios monažolynų,
papartinių nendrynų juostos.

Žaliuosiuose ežeruose auga labai retos bendrijos, kurių
vyraujantys augalai įrašyti į Lietuvos raudonąją knygą. Rečiausia šiurpinio
žvakidumblio bendrija, paplitusi pietinėje Balsio ežero dalyje, 0,5-3 m
gylyje. Čia žvakidumbliai dengia 80% bendrijos ploto. Bendrijoje auga dar
viena (įtraukta į Lietuvos raudonąją knygą) rūšis – gležnalapės nertys.

Šiurpiniai žvakidumbliai priskiriami išnykstančioms rūšims.
Pirmą kartą Lietuvoje aptikti 1823 m. Balsio ežere, vėliau jie buvo laikomi
išnykusiais. Tik 1993 m. vėl buvo rasti šiurpinių žvakidumblių sąžalynai
pietinėje Balsio ežero dalyje. Lietuvoje jie auga dar dviejuose dideliuose,
skaidriuose ežeruose – Šventininkų ir Saudargų. Augalų nykimo priežastis –
vandens lygio svyravimai ir užteršimas.

Gležnalapės nertys – tai daugiamečiai vandens augalai. Auga
Balsio ežere, pietrytinėje ežero dalyje 10-16 m nuo kranto, 3-7 m gylyje,
tarp samanų. Populiacija negausi.

Raistelio ežere vyrauja ratainytynai (Lietuvoje esantys
šiauriniame arealo paribyje ir sudarantys 1-2 m juostą apie visą ežerą).
Ratainytės dengia 85% bendrijos ploto. Retas bendrijas sudaro Raistelio
ežero pakrantėse plytinti aukštapelkė. Šakotosios ratainytės, augančios
ežerų pakraščiuose kartu su meldais, nendrėmis bei viksvomis yra
reliktiniai mūsų floros augalai – retenybė tiek Lietuvoje, tiek ir
kaimyninėse šalyse.
Balsio ežeras

Didžiausias ir giliausias iš Žaliųjų ežerų grupės – Balsio
ežeras ir jo guolis: miškingi ir statūs šlaitai virš vandens iškyla iki 40
m, tiek pat jie nusileidžia po vandeniu. Giliausia ežero vieta (apie 39 m)
yra pietinėje jo dalyje, netoli labiausiai mėgstamo paplūdimio. Jis
vadinamas įvairiai: Kryžiuočių, Kryžiokų ar Žaliuoju ežeru. Balsio ežero
ilgis – maždaug du kilometrai, didžiausias plotis – netoli pusės kilometro.
Didžiausias gylis – beveik 40 m (rytinėje ežero dalyje). Ežero plotas –
55,0 ha, krantų ilgis – daugiau nei 5 kilometrai.

Kryžiuočių ežero pavadinimo kilmė siejama su legenda. Pasak jos,
senovėje žiemą ant užšalusio ežero vyko kautynės tarp lietuvių ir
kryžiuočių, besiveržusių į Vilnių. Ledas, neatlaikęs sunkiai šarvuotų
kryžiuočių, įlūžo ir visi jie nugarmėjo į ežero dugną.

Visais metų laikais ežero vanduo būna ryškiai žalias, net ir po
ledu. Todėl ir vadinamas Žaliuoju. Ežerui gyvybės duoda požemio vandenys,
kuriuose gausu ištirpusių karbonatų.

Balsio ežero krantai vingiuoti, tačiau be gilių įlankų ir
pusiasalių. Šlaitai, išskyrus šiaurinius, aukšti ir statūs. Tik šiaurės
vakarinėje dalyje krantai žemi, užpelkėję. Šlaituose gausu mažų šaltinių.
Vidutinis jų aukštis – 15 m. Rytiniuose ežero šlaituose aukštai virš
dabartinio vandens lygio kai kur atsidengia stori gėlavandenių klinčių
nuogulių (ežerinių karbonatinių nuosėdų) klodai. Savaime aišku: vandens
lygis – gerokai nukritęs. Ežero atabradas gana siauras, dugnas nuklotas
žvirgždu, gargždu, smulkiu smėliu (vietomis su karbonatinio dumblo
priemaiša).
Naudota literatūra:
http://www.pavilniai-verkiai.lt/
„Lietuvos 2003 turizmas“

Leave a Comment