VANDENŲ TERŠA BUVUSIOSE SOVIETŲ KARINĖSE BAZĖSE

Vilniaus UniversitetasHidrologijos ir klimatologijos katedra

Įvertinimas

VANDENŲ TERŠA BUVUSIOSE SOVIETŲ KARINĖSE BAZĖSE

Kursinis darbas

Hidrologijos ir meteorologijos specialybėsBakalauro studijų programos…….

Darbo vadovas……..

VILNIUS, 2003

ĮvadasNutolo, nors ir nenublanko tos dienos, kai Lietuva išsivadavo iš sovietinės okupacijos – ji beatrodo kaip slogus sapnas. Manėme, kad okupacija baigėsi kariuomenės išvedimu. Tačiau išeidami svetimieji ne tik neatlygino žalos, bet ir paliko amžiais žiojėsiančias gamtos žaizdas, nelauktus pavojus. Todėl, kol vykstateisėta žalos atlyginimo byla, būtina kuo išsamiau užfiksuoti atgautos mūsų žemės dalies – buvusių sovietinių karinių teritorijų – būklę, apskaiciuoti patirtus nuostolius.Karinė gamtonaudaKaryba yra žmonių veikos rūšis, reikalaujanti įvairiapusiškos resursų mobilizacijos. Nacionalinio saugumo užtikrinimas, krašto gynyba, strateginių problemų sprendimas reikalauja sparčiai tobulinti karinės pajėgas. Tai vercia naudoti militaristinėms reikmėms vis daugiau ir įvairesnių gamtos išteklių. Atitinkamai kinta ir karinis poveikis gamtai.Karinės gamtonaudos tikreji mastai yra sunkiai apskaičiuojami, nes pasireiškia įvairomis formomis, be to, yra slepiami. Pažymėta, kad XX a. Ryškiai pasikeitė pats karinės gamtonaudos pobūdis: jei anksčiau resursai buvo mobilizuojami karui prasidėjus, tai naujausiais laikais jie kaupiami ir naudojamikarinėms reikmėms nuolat. Be to, būtina nepamiršti, kad karinė gamtonauda turi reikšmingos įtakos kitos gamtonaudos rūšims. Gamtos išteklių naudojimas karinėms reikmėmsKarinėms reikmėms naudojami visų rūšių gamtos ištekliai. Jų poreikių tenkinimui reikalingi dideli teritoriniai ištekliai – žemės paviršius, vandenynų, oro ir kosminės erdvės. Tobulėjant kariavimo būdui ir didėjant karybos mastams, sparčiai didėja teritorijos poreikis karybos reikmėms.Karinis poveikis aplinkos kokybei ir kraštovaizdžio struktūraiKarinė veikla daro visapusišką įtaką aplinkai. Fizinis poveikis aplinkai labiausiai pasireiškia kariniuose poligonuose ir įguluose. Ardomas, suslegiamas, po dirbtinėmis dangomis sunaikinamas dirvožemis, sukuriamas dirbtinis reljefas. Karinių bazių statybos metu atliekami milžiniškos apimties žemės drabai, ypač – statant požeminius statinius. Kalnuose sukeliamos griūtys, vandenyse supilamos salos. Poligonuose dėl suardyto pavišiaus kyla dirvožemio erozija.Kariniė bazių teritorijosdažniausiai užteršamos naftos produktais, organiniais junginiais, sunkiais metalais. Su vandenių šie teršalaiplinta toli už karinių bazių ribų. Nemaža cheminių karinių atliekų išpilama tesiog į jūrą. Ji pasitarnauja ir kaip nebereikalingų cheminių karinių medžiagų talpykla. Tuo pasižymi ir baltijos jūra.Manoma, kad cheminis ginklas pradėtas skandinti Baltijos jūroje (prie Bornholmo) jau po Pirmojo pasaulinio karo.Baigiantis Antrojam pasauliniam karui, Vokietija Mažųjų Beltų sąsiauryje paskandino dalį savo cheminio ginklo atsargų (3000-5000 t iš turėtų 300000 t, tarp jų 500-700 t fosgeno ir tabuno). Liubeko įlankoje buvo paskandinta 540 t chlorinų ir fosgenų. Po antrojo pasaulinio karo šalys_nugalėtojos nuspendė sunaikinti Vokietijoje rastas cheminio ginklo atsargas. 1947 m. apie 150000 t sprogmenų su dujomis buvo pakrauta į 32-34 laivus ir paskandinta Skagerako sąsiauryje, o 36000-50000 t sprogmenų su cheminiais užtaisais paskandinta kitose Baltijos dalyse. Kariniams objektams būdinga tai, kad teršalai ir atliekos dažnai būna sumaišyti, todėl kyla paildomų problemų surinkus atliekas, jas susrūšiuoti ir utilizuoti.Labai mažai žinoma apie cheminio ginklo gamybos ir bandymų poveikį aplinkai.Vienas iš pačių pavojingiausių karinio poveikio aplinkai būdų yra radioaktyvi aplinkos tarša. Radioaktyvus poveikis aplinkai dėl karinės veiklos yradidesnis nei dėl civilinės. Radioaktyvios taršos šaltinių karinėje veikloje yra daug. Tai branduolinio ginklo gamybos įmonės ir saugyklos, laivų reaktoriai, prietaisai ir specialiosios medžiagos su radioaktyviais elementais. Labiausiai aplinką teršia branduoliniai sprogimai. Blogiausia yra tai, kad skirtingai nuo kitų karinių teršalų, radioaktyvių medžiagų plitimas tampa globalinė problema, tuo labiau, kad plutonio skilimo pusperiodis – 24000 metų.Baltijos šalyse taip pat būta radioaktyvios karinės taršos. Pasitraukius Rusijos kariuomenei, Paldiski uoste Estijoje liko 250 t radioaktyvių atliekų. Rygos įlankoje palikta apie 20 karinių švyturių su radioaktyviais elementais. Keli šimtai kilogramų radioaktyvių medžiagų aptikta karinių laivų remonto gamykloje, cheminės gynybos dalinyje Daugpilyje. Radioaktyviosios taršos židinių liko ir Lietuvoje. Karinė gamtonauda Lietuvoje sovietmčiuSovietinių bazių steigimas: gegrafinis ir ekologinis aspektaiPagal 1939 metų spalio 10 d. sutartį į Lietuvą buvo įvesta 20 tūkstančių sovietų karių kariuomenė (16-asis ypatingasis šaulių korpusas). Ji buvo įvesta 1939 m. lapkričio 15 d. „Atėjo tyliai, nenorėdami į save kreipti dėmesio, ir be didesnių pritenzijų apsistojo Alytuje, Prienuose, Gaižiūnuose ir Nuajoje Vilnioje.Šiuo darbo tikslas yra išaiškinti karinių baziųpadėti hidrografinio tinklo atžvilgiu, nustatyti kurių upių baseinams priklauso tyrinetų bazių plotai. 1992 metais Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos Vyriausybės pasirašė sutartį dėl Rusijos Federacijos kariuomenės išvedimo iš Lietuvos. 1993 m. rugpjūčio 31 d. paskutiniai Rusijos kariuomenės daliniai paliko Lietuvos teritoriją.1992 m. Lietuvos teritorijos, anksčiau naudotos Sovietų kariuomenės, buvo pradėtos grąžinti Lietuvos Respublikai.

Sovietų Sąjungos karinės bazės buvo užėmusios 67 762 ha arba apie 1,03 % Lietuvos teritorijos.

Aplinkai padaryta žala buvusiose sovietinėse karinėse teritorijose tyrinėta trimis etapais. 1991 m. Lietuvos savanoriškosios krašto apsaugos užsakymu buvo ištirtos keturios karinės bazės ir nustatyti karinės veiklos ilgalaikio poveikio Lietuvos kraštovaizdžiui ypatumai ir mastai: tiek gamtinėmis, tiek kultūrinėms, tiek ir socialinėms ekonominėms vertybėms.

Aplinkos apsaugos departamento (AAD) iniciatyva 1993 m. buvo sudaryta speciali ekspertų komisija perimamų karinių teritorijų ekologinei būklei įvertinti. Buvo tyrinėjami įvairios paskirties kariniai objektai: oro uostai, kuro sandėliai, tankodromai, šaudyklos, poligonų teritorijos. Gauti preliminarūs duomenys apie aplinkos būklę, nustatytas pažeidimų laipsnis. Nors atlikti tyrimai buvo rimtas žingsnis, tačiau jie neaprėpė daugiau nei poros šimtų smulkių bazių. Reikėjo patikslinti metodikas bei remiantis tarptautine patirtimi ir normomis įvertinti teritorijų tvarkymo ir sanavimo kainas, nurodyti labiausiai užterštas vietas, keliančias didžiausią pavojų žmonių sveikatai, vandens ištekliams, florai ir faunai, įvardinti labiausiai tvarkytinas vietoves.

1994 – 1995 m. buvo vykdomas projektas “Buvusių karinių bazių inventorizavimas ir aplinkai padarytos žalos įvertinimas”. Jį finansavo Europos Komisijos PHARE programa. Tyrimų metu buvo inventorizuotos 277 buvusios Sovietų Sąjungos karinės bazės, kurių dydžiai svyravo nuo 100 m2 iki 14 000 ha. Įvertinus taršos mastą ir žalos aplinkai atvejus, užregistruotus karinėse teritorijose, nustatyta, kad naftos produktais buvo užteršta 21 %, atliekomis – 17 % visų buvusių karinių bazių, kraštovaizdžio ir dirvožemio pažeidimai atitinkamai sudaro16 % ir 29 %.

Gamtos vertybių inventorizacija buvo atlikta Danijos Gamtos apsaugos fondo ir Lietuvos Gamtos apsaugos fondo, įgyvendinant projektą “Biologinė įvairovė ir gamtos vertybės buvusiose Sovietų karinėse teritorijose” 1993 m. Šiam projektui įgyvendinti iš visų buvusių Sovietų karinių bazių buvo išrinktos tos, kurių teritorijos didesnės negu 500 ha (išskyrus karines oro bazes). Tokių teritorijų buvo devynios. Lietuvos tyrimų rezultatai yra labai panašūs į analogiškus tyrimus, atliktus kitose šalyse. Dvejus metus stebėjus buvusias uždaras teritorijas, buvo prieita išvados, kad nepaisant karinės veiklos poveikio aplinkai (dirvožemio užterštumas ir erozija, kraštovaizdžio degradacija), šios teritorijos dėl riboto žmonių poveikio vis dar yra turtingos biologine įvairove. Gamtos vertybių gausą tyrinėtose teritorijose geriausiai atspindi į Raudonąją knygą įrašytų rūšių, rastų šiose teritorijose, skaičius. Iš viso buvo rastos 133 Lietuvos raudonąją knygą įrašytos gyvūnų ir augalų rūšys: 68 augalų rūšys (39,9 % viso sąrašo), 4 žinduolių rūšys (16,6 %), 45 paukščių rūšys (65,7 %), 4 roplių ir varliagyvių rūšys (80 %), bei 12 vabzdžių rūšių (7,8 %).Kariuomenė būdama visuomenės dalimi ir vykdydama karinę veiklą, turi paisyti aplinkos apsaugos įstatymų ir rodyti pavyzdį kaip tvarkyti didžiules teritorijas. Kariuomenė, vykdydama savo pagrindinį uždavinį – ginti šalies suverenitetą ir demonstruoti savo pajėgumą, sulaiko kitus nuo agresijos ir nuo didžiausio pavojaus gamtai – karo.

Kariuomenė nuolat veikia aplinką: orą, vandenį, dirvožemį, jūros aplinką, kraštovaizdį, augaliją ir gyvūniją, todėl jai privalu sistemingai bei koordinuotai vykdyti ir gerinti aplinkos apsaugą.

Krašto apsaugos sistemos aplinkos apsaugos objektas yra Lietuvos karinės teritorijos, karinė įranga, tiesiogiai ar netiesiogiai veikianti aplinką, bei karinėse teritorijose esantys gamtos ištekliai.

Krašto apsaugos sistemos Aplinkos apsaugos tikslai:

a) skatinti Krašto apsaugos sistemos darbuotojus ieškoti būdų ir priemonių, kaip išvengti arba sumažinti neigiamą poveikį aplinkai;

b) diegti aplinkosaugos valdymą Krašto apsaugos sistemoje ir taip pagerinti aplinkos kokybę;

c) skatinti Krašto apsaugos sistemos darbuotojus mokytis aplinkos apsaugos pagrindų;

d) riboti taršaus kuro ir skatinti ekologiškai švaraus kuro naudojimą;

e) mažinti susidarančių atliekų kiekį, rūšiuoti susidarančias atliekas;

f) skatinti efektyvų energijos vartojimą ir taupymą;

g) užtikrinti dirvožemio ir paviršinių bei požeminių vandenų apsaugą;

h) mažinti triukšmą aplink šaudyklas, poligonus, aviacijos bazes bei transporto priemonių keliamą triukšmą;

i) stiprinti gamtos apsaugą Krašto apsaugos sistemai priklausančiuose plotuose ir sudaryti augalijai bei gyvūnijai kuo palankesnes gyvavimo sąlygas;

j) pagal galimybes ir finansinius išteklius imtis būtinų priemonių išvalyti turimas teritorijas ir atkurti gamtos išteklius.

Krašto apsaugos sistema, įgyvendindama apsaugos politikos tikslus:

a) prognozuoja karinės veiklos galimą poveikį gamtai ir aplinkai;

b) rengia ir, suderinusi su Aplinkos ministerija, įgyvendina Krašto apsaugos sistemos teritorijų ilgalaikes gamtosaugines ir tikslines aplinkos apsaugos programas;

c) teikia Vyriausybei pasiūlymus dėl valstybės biudžeto asignavimų dydžio Krašto apsaugos sistemos teritorijų aplinkos apsaugos programoms ir priemonėms finansuoti;

d) organizuoja ir, suderinusi su Aplinkos ministerija, vykdo Krašto apsaugos sistemos teritorijų žinybinį aplinkos monitoringą bei gamtos išteklių ir teršalų emisijų į aplinką apskaitą;

e) teikia valstybinėms institucijoms informaciją apie ekologinę būklę;

f) organizuoja ir vykdo ekologinių nelaimių ir avarijų, įvykusių Krašto apsaugos sistemos objektuose ir teritorijose, padarinių likvidavimą, Vyriausybės nurodymu dalyvauja ekologinių nelaimių ir avarijų likvidavime visoje šalyje;

g) organizuoja Krašto apsaugos sistemos darbuotojų ir karių aplinkosauginį švietimą ir mokymą;

h) dalyvauja Lietuvoje ir užsienyje tarptautiniuose seminaruose, pasitarimuose, posėdžiuose aplinkos apsaugos kariniame sektoriuje klausimais.

VANDENŲ APSAUGA

Dabartinė būklė:

Nemažoje dalyje karinių teritorijų paviršinis vanduo yra teršiamas nevalytomis arba nepakankamai išvalytomis nuotekomis. Kai kuriose teritorijose nustatyta paviršinio ir požeminio vandens taršos naftos produktais ir cheminėmis medžiagomis atvejų, siekiančių dar tuos laikus, kai karinėse teritorijose šeimininkavo Sovietų kariuomenė.

Daugumoje karinių teritorijų buitinės nuotekos yra kanalizuojamos į miestų ar gyvenviečių komunalinius kanalizacijos tinklus. Kitose karinėse teritorijose, kur tokių galimybių nėra, pradedami projektuoti ir statyti savi nuotekų valymo įrenginiai. Norėdama kuo geriau apsaugoti paviršinius vandenis, į kuriuos išleidžiamos valomos nuotekos, kariuomenė turi užtikrinti, kad nuotekų valymo efektyvumas atitiktų valstybės nustatytas normas. Kad nuotekos nebūtų kenksmingos tiek savų, tiek miestų ar gyvenviečių valymo įrenginių technologiniam procesui bei susidariusio dumblo panaudojimui būtina įrengti riebalų bei naftos produktų gaudykles, buitinėms ir karinėms reikmėms naudoti kuo mažiau kenksmingų cheminių medžiagų arba užtikrinti, kad jos nepatektų į kanalizacijų tinklus. Paviršių (lietaus) ir buitinių nuotekų kanalizacijos turi būti atskirtos, siekiant sumažinti užteršto vandens kiekius.

Karinių teritorijų transporto priemonių plovyklos neatitinka šiandieninių aplinkosaugos reikalavimų, o kai kur jų visai nėra įrengta. Plovyklose nėra uždaro vandens ciklo sistemų, nutekamojo vandens valymo įrenginių. Iš plovyklų, technikos parkų transporto stovėjimo aikščių ir degalinių dėl blogai įrengtų arba visai neįrengtų paviršinių (lietaus) kanalizacijų naftos produktai su lietaus vandeniu patenka į paviršinius vandens telkinius. Šiose transporto priemonių priežiūrai skirtose vietose turi būti pasirūpinta padėklais po transporto priemonėmis, naftos produktų sorbentais, paviršinėje kanalizacijoje turi būti įrengtos naftos produktų gaudyklės.

Uždaviniai vandenų apsaugos srityje:

a) mažinti nuotekų kiekį;

b) atskirti paviršinę (lietaus) ir buitinę kanalizacijas;

c) renovuoti infrastruktūros įrenginius ir kanalizacines sistemas įrengiant juose reikalingus teršalų sugaudymo ir valymo įrenginius.

6. DIRVOŽEMIO, ŽEMĖS GELMIŲ IR POŽEMINIO VANDENS APSAUGA

Dabartinė būklė:

Svarbiausieji veiksniai, lemiantys dažniausiai paplitusius dirvožemio ir žemės gelmių pažeidimus ir užterštumą karinėse teritorijose– tai didelės kuro, cheminių medžiagų sankaupos ir intensyvi jų apyvarta, sunkiosios technikos koncentracija bei dažnas jos naudojimas, specifinė karinė veikla.

Buvusiose Sovietų karinėse teritorijose vyraujantys teršalai – naftos produktai, cheminės medžiagos, raketinis kuras ir jo komponentai bei įvairios atliekos. Naftos produktų saugyklos, perpylimo aikštelės, garažai ir remonto dirbtuvės, degalinės, plovyklos ir kitos vietos, kuriuose buvo naudojami naftos produktai, yra dirvožemio, žemės gelmių bei požeminio vandens taršos šaltiniai. Dauguma degalinių neatitinka šiandieninių aplinkosaugos reikalavimų. Jose nėra įrengtų apsauginių ekranų, o naudojamas tik supilto žvyro ar smėlio sluoksnis. Naftos produktai laikomi požeminiuose ir antžeminiuose Sovietinės kariuomenės paliktuose rezervuaruose, kuriuos būtina rekonstruoti. Didelė problema yra kiauri požeminiai rezervuarai. Galimybė naftos produktams ir cheminėms medžiagoms patekti į dirvožemį bei gilesnius žemės sluoksnius susidaro dėl susidėvėjusių, nesandarių antžeminių kietųjų dangų garažuose, technikos remonto dirbtuvėse, transporto stovėjimo aikštėse. Didesnėse karinėse teritorijose tebėra paliktų atliekų sąvartynų.

Sovietų kariuomenė paliko ne tik buitinės paskirties cheminių medžiagų: dažų, antikorozinių ir dezinfekuojančių skysčių, tirpiklių, tačiau ir bakteriologinės bei organinės kilmės teršalų. Jų pobūdis labai kasdieniškas ir nebūtinai kariškas. Teršimo objektai – kiaulidės, karvidės, lauko tualetai ir pan.

Dėl intensyvaus technikos ir amunicijos naudojimo didesnėse karinėse teritorijose nustatyta per didelė sunkiųjų metalų koncentracija. Kai kurių poligonų ir pratybų aikščių žemėje dar ir dabar aptinkama išbarstytų sprogmenų ir amunicijos liekanų bei nesprogusių sprogmenų, kuriuos būtina identifikuoti ir nukenksminti.

Mechaninių dirvožemio pažeidimų pagrindinė priežastis buvo intensyvus važinėjimas sunkiąja karine technika bei sprogdinimai. Dėl suardytos augalijos dangos ir dirvožemio sluoksnio liko atviri vėjo pustomi smėlynų plotai, kuriuose stebima erozija. Kariuomenė turi imtis veiksmų, užtikrinančių tokių pažeistų plotų rekultivaciją ir, planuodama savo karinę veiklą, taikyti naudojimo ir ramybės fazių kaitą didelėse pratybų aikštėse, kad išvengti dirvožemio sluoksnio visiško nuniokojimo.

Uždaviniai dirvožemio, žemės gelmių ir požeminio vandens apsaugos srityje:

a) užtikrinti, kad statant naujus įrenginius ir pastatus, kuriuos eksploatuojant gali būti užterštas dirvožemis ir žemės gelmės, bus imamasi visų geriausių prieinamų ir ekonomiškai atsiperkančių aplinkos apsaugos priemonių;

b) parengti programas, skirtas:

1) šiuo metu eksploatuojamiems įrenginiams ir pastatams, teršiantiems ir galintiems teršti dirvožemį, žemės gelmes rekonstruoti bei aplinkosaugos būklei gerinti;

2) esamoms užterštoms teritorijoms tirti ir valyti;

Minėtose programose turi būti numatyta aplinkai pavojingų įrenginių bei užterštų teritorijų inventorizavimas, poveikio aplinkai ir rizikos įvertinimas, atitinkamų aplinkosaugos priemonių įgyvendinimo planai.

7. ATLIEKŲ TVARKYMAS

Dabartinė būklė:

Karinėse teritorijose susidarančios atliekos turi būti tvarkomos laikantis Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymą reglamentuojančių teisės aktų nustatytų reikalavimų. Kariuomenė atsako už veiklos metu susidarančių atliekų tvarkymą (surinkimą, vežimą, naudojimą ir šalinimą) ir privalo laikytis nustatytos atliekų šalinimo sąvartynuose tvarkos.

Daugumoje karinių teritorijų atskiriamos komunalinės, nepavojingos ir pavojingos atliekos. Komunalinės atliekos nėra tinkamai tvarkoms, jos nerūšiuotos išvežamos į sąvartynus. Nepavojingos atliekos (padangos, metalo laužas ir kt.) ir pavojingos atliekos (seni akumuliatoriai, liuminescencinės lempos, panaudoti tepalai, tepalo filtrai, tepaluoti skudurai, panaudoti elektrolitai bei antifrizai ir kt.) kaupiamos sandėliuose, o vėliau priduodamos atliekas tvarkančioms įmonėms, registruotoms Aplinkos ministerijos pateiktame atliekų tvarkytojų sąraše.

Krašto apsaugos sistemos atliekų tvarkymas remiasi bendraisiais atliekų tvarkymo principais:• atliekų tvarkymo hierarchija, nustatanti atliekų tvarkymo prioritetus:– atliekų vengimas,– atliekų naudojimas,– saugus atliekų šalinimas.• gamintojo atsakomybė,• artimumo principas (atliekos turi būti šalinamos artimiausiame tinkamai įrengtame atliekų šalinimo įrenginyje),• principas “teršėjas moka”.

Uždaviniai atliekų tvarkymo srityje:

a) įgyvendinti Valstybinio strateginio atliekų tvarkymo plano užduotis;

b) naudotis savivaldybių sukurtomis atliekų tvarkymo sistemomis arba sukurti savo atliekų tvarkymo sistemas, atitinkančias Lietuvos teisės aktų reikalavimus ir užtikrinančias aplinkos ir žmonių sveikatos apsaugą;

c) mažinti atliekų kiekį, rūšiuoti susidarančias komunalines atliekas, atskirai surenkant popierių, skudurus, stiklą, metalą, plastmasę, biodegraduojančias atliekas;

d) ypatingą dėmesį skirti pavojingų atliekų tvarkymui ir atsižvelgti į šių atliekų pakavimo, ženklinimo, saugojimo, transportavimo, šalinimo bei apskaitos reikalavimus.

12. TERITORIJŲ VALYMAS

Dabartinė būklė:

Krašto apsaugos ministerijai buvo perduota virš 16,3 % buvusių Sovietinių karinių teritorijų. Svarbiausioji buvusių karinių teritorijų ekologinė problema – grunto ir gruntinio vandens užterštumas naftos produktais ir cheminėmis medžiagomis. Nemažą susirūpinimą kelia palikti sąvartynai ir šiukšlynai. Tokias užterštas teritorijas būtina sanuoti. Reikalinga detaliai ištirti taršos pobūdį ir mastą, atlikti poveikio aplinkai, žmonių sveikatai bei rizikos vertinimą ir nustatyti prioritetus užterštų teritorijų sutvarkymui.

Uždaviniai karinių teritorijų valymo srityje:

Krašto apsaugos ministerija turi detaliai ištirti savo teritorijų užterštumą ir pagal finansines galimybes imtis būtinų priemonių užterštoms teritorijoms išvalyti ir gamtinėms vertybėms atkurti.

Ekologinės žalos nustatymasTai kebli problema. Labai sudėtinga nustatyti dėl karinės aplinkos digresijos padarytą žalą: karinis poveikis aplinkai labai įvairiapusiškas, pasireiškiantis tiek tesiogiai, tiek ir netesiogiai. Kartais nelengva atskirti, kaip vyksta aplinkos kitimai dėl karinės veiklos bendrųjų aplinkos kitimų fone.Šalys, kuriose buvo Rusijos kariuomenė, žalos nustatymo klausimą sprendė nevienodai. Vokietija žalos atlyginimo problemos apskrittai nekėlė. Sudarant valstybės ir žemių biudžetus, tebuvo skaičiojamos išlaidos teritorijų ištyrimui. Teritorijų išavlymo kaštai teko naujiems teritorijų naudotojams. Matyt, tokį požiūrį lėmė tiek politinės aplinkybės, tiek itin didelė aplinkos antropogenizacija ir ilgalaikis dauguaetapis karinių teritorijų naudojimas. Juk Rusijos armija užėmė ir tokius poligonhus, kurie buvo nniokojami nuo XVIII amžiaus. Be to, Rusijos kariuomenė Vokietijoje buvo įsipareigojusi sutvarkyti aplinką (nors to nepadarė). Vengrijoje okupacinės kariuomenės padaryta žala buvo skaičiuojama labai detaliai: įvertinti ir tesioginiai nuostoliai (sunaikinti ištekliai), ir negauta nauda, ir net visiško retų biotipų astatymo kaštai. Lenkijoje (1,5 mlrd. Dolerių) akcentuoti tiesioginiai nuostoliai ir išvalymo iki leistinių normų kaštai.Taigi, galimi skirtingi nuostoliai (ekologinės žalos) apskaičiavimo keliai. Pirmasis akcentuoja tiesioginius nuostolius ir aplinkos kokybės atstatymą iki šalyje priimtu normų. Antrasis remiasi vadinamuoju restitucijos principu: į padarytą žalą įskaiciuojami ne tik tiesioniai nuostoliaič negautos pajamos, bet ir visiško teritorijos atkūrimo iki buvusios būklės kaštai. Šis vertinimo būdas neabijotinai yra išsamesnis, tačiau daug sudėntingesnis: sunku arba beveik neįmanoma tiksliai įvertinti neatliktas ekologinės funkcijas, žalą dėl plėtros trukdymo, psichologinio poveikio žalą ir daugelį kitų dalykų. Neretai nežinoma ir iki karinio naudojimo buvusi kraštovaizdžio būklė. Galimi įvairūs šių metodų deriniai.Nusistovėjusios, visuotiniai priimtos ekologinių nuostolių skaičiavimo metodikos dar nėra. Esama tik dalinių kai kurių komponentų ar nuostolių rūšių apskačiavimo bandymų.Lietuvoje karinis poveikis aplinkai buvo vertinamas kompleksiškai, apimant pačius įvairiausius aspektus. Todėl pardžioje dominavo restitucinis nuostolių apskaičiavimo principas.Jau pirmieji skaičiavimai susidūrė su daugelių kliūčių: nebuvo nacionalinių aplinkos kokybės normatyvų, patvirtintų žalos apskaičiavimo taisyklių, labai trūko infromacijos apie karinių teritorijų būklė, ko ne kasdien kito kainos ir įkainiai. Pirmieji banduomieji ekologinės žalos skaičiavimai buvo atlikti ketyrių karinių teritorijų, tyrinėtų 1991 m. pagrindu.Vėliau daugiau žinių gauta apie karines girininkijas, tad daugiausia dėmesio skirta miško nuostoliams. Skaišivimai buvo periodiškai atnaujinami, tikslinami, nes buvo gaunami nauji duomenys apie karines teritorijas, randami tikslesni ir labiau pagrįsti skaičiavimo būdai. Nuolat buvo teikiama operatyvinė informacija, derybų su Rusija delegacijai, politikams, žinyboms. Ypač daug žalos skaičiavimų, parametrų restitucijos principu, buvo atlikta 1992 m. pavasarį, kai Rusijai buvo pateikta pirmoji visų nuostolių sąskaita. Visa žala buvo įvertinta 146 mlrd. JAV dolerių, tarp jų ekologinė žala sudarė 30,3 mlrd. Žala paviršiniams ir požeminiams vandenims buvo įvertinta 25,2 mlrd., dirvožemio valymo išlaidos – 607 mln., paviršiaus atkūrimo išlaidos – 145 mln, rekeacinių išteklių netektis ir jų atkūrimas – 4,4 mlrd.

Vėlesni skaičiavimai parodė, kad itin nepakankamai buvo įvertintas grunto ir vandens išvalymas nuo naftos produktų (tuomet mažai žinota tiek apie užteršumo masą, tiek ir valymo metodus bei kainas: šios svyroja nuo 200 iki 2000 Lt už 1 m3 grunto).Vėliau buvo įvertinta augalijos ir gyvūnijos išteklių netektis, negauta naudos, dėl sunaikintų miškų neatliktų ekologinių funkcijų ir kt.Rusija teigė galinti derėtis tik dėl tos žalos, kurią padarė jos kariuomenė nuo 1992-01-28, kuomet TSRS kariuomenė perėjo Rusijos žinion (nors viso TSRS kariuomenės turto Rusija neatsisakė). Atskirti šią žalos dalį buvo labai sunkiai išprendžiamas uždavinys.Inventorizavus karines teritorijas ir įstrigus daeryboms su Rusija, pirmiausia buvo imtasi apskaičiuoti realius ir neginčiajamai įrodomus nuostolius. Tuo tikslu BKG parengė specialią nuostolių įvertinimo metodiką. Ji rėmėsi teritorinės deferenciacijos, perimamumo, pretenzijų apginamumo, pakankamo minimumo, informacijos prieinamumo ir kitais principais. Buvo skaičiuojama žala, padaryta žemei, miškams vandenims. Sudėta ekonominė netiktis, nuostoliai dėl naudojimosi apribojimo, neatstatomo gamtos potencialo praradimo, vėlesnių padarinių ir kt. Taip pat buvo įskaičiuotai pažeistų teritorijų reabilitacijos kaštai.Geografijos institutas, plėtodamas šią temą, 1994 m. atliko pažeisto kraštovazdžio atkūrimo skaičiavimus pagal įvairius atstatymo scenarijus. Gauti labai dideli kaštų skirtumai, priklausomai tiek nuo teritorijos, tiek ir nuo pasirinktojo atstatymo tikslo.Pagal BKG duomenis ir metodiką apskaičiuoti užterštų karinių teritorijų išvalymo kaštai siekia 733 mln. JAV dolerių, ekonominė netektis – 640 mln., o visi aplinkos nuostoliai – 1,78 mlrd. JAV dolerių.Pritaikius restitucijos principą ir apskaičiavus visiško buvusios gamtinės aplinkos atkūrimo išlaidas, nuostoliai gali siekti 99 mlrd. JAV dolerių.Deja, daug prarasta nesugrąžinamai. Metodinės tyrimų problemosPradėjus pirminius karinių teritorijų ekologinės būklės tyrimus, susidurta su dideliais metodiniais sunkumais. Karinio poveikio aplinkai specifika visai nebuvo žinoma, nes okupacinė kariuomenė veikė labai uždarai. Veikiantys kariniai daliniai pažintiniams tyrimams buvo neprieinami, medžiagos apie ekologinę būklę neteikė. Todėl buvo stengiamasi pritaikyti karinėms teritorijoms kompleksines kraštovazdžio degradacijos metodikas, apimančias vsiąpusišką žmogaus poveikį aplinkai. Pirmosios principinės karinių teritorijų tyrimo metodinės schemos buvo parengtos 1991 m. pavasarį (R. Baubisnas, G. Pauliukevičius, R. Pakalnis). Jose karinė gamtonauda buvo įvardinta kaip specialus technogeninis paveikis aplinkai. Pagrindinė minėtų schemų nuostata – nustatyti ir kokybiškai išreikšti fizinį, cheminį ir biologinį karinį poveikį aplinkai, jos gyvesiems ir negyvesiems komponentams, kraštovaizdžiui apskritai, gamtos ištekliams, žmonių sveikatai, jų ūkinės veiklos sąlygoms. Nepaisant vėlesnių metodikų tobulinimų, ši principinė linija buvo išlaikyta iki pat tyrimų pabaigos (1995 m.). Suprantama, kad nelegaliai arba pusiau legaliai tyrinėjant pirmųjų karinių objektų būklę, sunku buvo pasiekti reikiamą informacijos įvairiapusiškumą ir detalumą.Karinių teritorijų ekologinės būklės tyrimų organizavimasJau Atgimimo laikotarpiio pradžioje Lietuvos valstybė ir visuomenė stengėsi kontroliuoti svetimos kariuomenės karines bazes. Buvo ruošiamasi anskčiaiu ar vėliau pateikti sąskaitas okupantams. Tuo metu visuomenė ypač palaikė, rėmė ekologines akcijas, visuotinai rūpinosi krašto gamta, priešinosi žinybų savivalei. Todėl neatsitiktinai taip anksti, nors ir esant nepalankioms politinmėms sąlygoms, buvo susidomėta sovietinių karinių bazių ekologine būkle ir poveikiu aplinkai. Pirmieji karinių bazių ekologiniai tyrimai buvo organizuoti jau 1991 m. pavasarį. Jų iniciatorius buvo ką tik susikūrusios Savanoriškos krašto apsaugos tarnybos vadas Jonas Gečas. Jo pastangomis buvo surinkta pirmoji tyrinėtojų grupė: ekologas, Lietuvos MA narys, prof. habil. dar. Gediminas Paulikevičius, botanikas ir gamtosaugininkas dr. Romas Pakalnis, fizikas dr. Donatas Butkus, geografas dr. Ričardas Baubinas. Plačiai nesireklamuojant, buvo aptartos karinių bazių tyrimo aplinkybės ir galimybės, parengtas darbų planas. Lėšų šiam darbui pagal išgales skyrė SKAT. Pirmiesiems tyrimams buvo pasirinkti didesnieji ir daugiau žinomi objektai: Kėdainių karinis aerodromas, Pabradės ir Pariečės poligonai bei Verpių raketinė bazė (Ukmergės raj., šis objektas civiliniam naudojimui buvo perduotas jau anksčiau). Vėliau dar buvo atlikta Šateikių, Sakalinės karinių bazių apžvalga. Pradinių duomenų apie šiuos objektus turėta labai nedaug. Juose (išskyrus Veprius) šeimininkavo priešiškai Lietuvai nusiteikusi sovietinė kariauna. Todėl surinkti duomenis buvo nelengva.Tyrimai buvo atlikti 1991 m. balandžio-gruodžio mėn. Pagrindinei darbo grupei daug padėjo, dalyvaudami tieioginiuose tyrimuose, gamtos mokslų daktarai J. Taminskas, A. Lankelis, P. Kurlavičius, G. Kundrotas. Tyrimų medžiaga buvo tvarkoma ir apibendrinama Geografijos institute.Tyrimai vyko iš esmės nelegaliai. Veikiančiuose kariniuose objektuose buvo gausu technikos ir kareivių. Į objektus buvo patenkama paslapčiomis, naudojantis kariškių atlaidumu ir tvarkos pakrikimu. Pavykdavo įsigauti į objektų gilumą, ne tik aprašyti objektus, bet ir surinkti dirvožemio bei vandens pavyzdžius. Pasitaikydavo ir pavojingų situacijų (Pabardės poligone). Žinoma, reikiamo detalumo pasiekti nebuvo įmanoma. Tačiau minėtų objektų aprašymas buvo gana išsamus.
Pirmaisiais tyrimais nustatyta, kad TSRS karinio komplekso specialus technogeninis poveikis sukelia visų aplinkos gamtinių elementų pasikeitimus, pakeičia kultūrinius kraštovaizdžio elementus, turi ryškios įtakos socialinėms ekonominėms kraštovaizdžio funkcijoms ir sudaro rimtų problemų siekiant produktiviai ir optimaliai šias teritorijas panaudoti ateityje. Visuose tyrimų objektuose nustatyti ryškus reljefo pažeidimai, dideliuose plotuose sunaikinta dirvožemio danga ir formuojasi vėjo pustomos dykvietės, antrinio pelkėjimo židiniai, dalis teritorijos padengta dirbtinėmis dangomis. Nustatytas smarkus (5-10 kartų fonines reikšmes viršijantis) dirvožemio užteršimas sunkiausiais metalais (Veprių raketinė bazė – Cu, Zn, Pb; Kėdainių aerodromas – Mn, Zn; Pariečės poligonas Zn, Pb), naftos produktais (Kėdainių ir Veprių objektai). Konstatuotas foną viršijantis dirvožemio užterštumas radioaktyviomis medžiagomis, ypač ceziu-137. Čepkelių (Pariečės) poligone, patenkančiame į Černobylio AE avarijos poveikio zoną, maksimali cezio-137 koncentracija užfiksuota net 74,8 Bq/kg. Specialus technogeninis poveikis sutrikdo paviršinio vandens pasiskirstimą, požeminių vandenų mitybą, sukelia teršima naftos produktais (viršijant sanitarines normas 3-10 kartus). Dideliuose plotuose sunaikinta natūrali augalų danga, mažėja augalų bendrijų ir gyvūnijos populiacijų natūralumas, nyksta Lietuvos įstatymais saugamos augalų ir gyvūnų rūšys, netvarkingai ūkininkaujama karinių girininkijų plotuose. Ištirti aplinkos radiacijos būklės pokyčiai, sietini tiek su karinio komplekso veikla, tiek su Černobylio AE avarijos padariniais.Visuose keturiouse tyrimų objektuose nustatyti ryškūs antropogeninės dykumos formavimosi etapai, o ryškiausi aplinkos devastavimo požymiai pastebėti Pabradės ir Pariečės karinių poligonų teritorijose, kuriose užfiksuota negrįžtamų aplinkos pasikeitimų.Karinio komplekso objektai neigiamai veikia saugomus ir saugotinus gamtos objektus, teritorijas bei jų apsaugines zonas, visiškai pakeičia socialines ekonomines kraštovazdžio funkcijas ir sustabdo natūralių teritorijos ūkio ir socialinių struktūrų raidą.Nustatyti, kad dėl keturių tirtų objektų veiklos Lietuvos ūkis ir gamta turėjo nuostolių ir patyrė žalos (1991 m. kainomis) beveik už 0,7 mlrd. rub. Galima buvo prognuozoti, kad net ir nevisiškai apskaičiuoti TSRS karinio komplekso sukelti nuostoliai turėtų smarkiai viršyti 3 mlrd. rublių. Tyrimais nustatyta, kad karinio komplekso objektai sukelia didžiausius nuostolius sunaikindami gamtos išteklius, sustabdydami produkcijos gavimą, rekreacinį naudojimą bei sustabdydami objekto teritorijoje buvusių gamtinių kompleksų teigiamą ekologinę įtaką aplinkai.Diferencijuojant specialaus technogeninio poveikio padarytus nuostolius aplinkai nustatyta:• didžiausią ekonominių nuostolių dalį sudaro gamtos išteklių ir ekologinių vertybių netektis, o ne aplinkos teršimo žala, kurios objektyviam įvertinimui trukdo duomenų apie teršima stoka bei juridinio statuso neapibrėžtumas;• tiesioginis konkrečių nuostolių skaičiavimas objektui sudaro galimybę gauti išsamesnį nuostolių spektrą ir didesnę žalos apimtį negu tradiciškai skaičiuojant pagal žemių išėmima;• miškingame kraštovaizdyje didžiausi nuostoliai patiriami sunaikinant ir sužaluojant mišką, nustojus jam atlikti pilnavertes ekologines funkcijas bei sutrikus rekreaciniam naudojimui• agrariniame kraštovaizdyje didžiausi nuostoliai – dėl potencialios žemės ūkio produkcijos netekties. Pažymėtina, kad šie pirmieji tyrimai buvo itin svarbūs daugeliu požiūrių, net ir politinių. Pirmųjų tyrimų medžiaga buvo surinkta intesyvios objektų eksplotacijos metu, todėl ją galima laikyti atramine. Gautų duomenų pagrindu buvo atlikti pirmieji padarytos žalos skaičiavimai. Šių tyrimų rezultatais naudojosi tuometiniai Lietuvos vadovai, jie buvo svarbūs rengiantis deryboms dėl kariuomenės išvedimo, tarptautiniuose forumuose pagrindžiant okupacinės kariuomenės išvedimo būtinumą. Atliktų darbų, tyrimų įvertinimas ir ateities būklės gerinimo kryptysDarbų organizavimui ir eigai turėjo įtakos šios aplinkybės:a) perimamų karinių teritorijų ekologinės būklės tyrimas nebuvo suderintas tarpvalstybinių susitarimu;b) neturėta reikiamos karinių teritorijų apskaitos ir nomenklatūros;c) daugumai objektų, dėl jų režimo, neturėta jokios kartografinės medžiagos;d) iki 1993 08 31 buvo ribotos galimybės patekti į numatytus perduoti objektus;e) kai kurių iki 1992 09 08 perduotų karinių objektų ekologinė būklė buvo pakitusiAtsižvelgiant į tai, tyrimų eigoje buvo koreguojamos darbo apimtys, eiliškumas ir prioritėtai. Turbut būtent dėl to nebuvo tiksliai nustatyta vandens užteršimas hidrografinio tinklo atžvilgiu. Tyrimų metu nebuvo nustatyta kokių upių baseinai buvo užteršti.

Darbo tikslas ir metodikaŠio darbo tikslas – nustatyti upių baseinus, kurie buvo užteršti

Kai kurių karinių teritorijų ekologinė būklė

Kėdainių karo aviacijos bazėKėdainių aviacijos bazė buvo vienas didžiausių intensyviai naudojamų SSRS karinių objektų Lietuvoje. Bazę sudarė aerodromas su aprūpinimo daliniais, naftos bazė ir tolimieji aprūpinimo sandėliai. Aerodromas betoniniu keliu buvo sujungtas su Keleriškių raketine baze.Aerodromas yra šiaurės vakariniame Kėdainių miesto pakraštyje. Vakarines aerodromo ribas sudaro Smilgos upelis, Pasmilgio, Bogušiškių, daukšių kaimų žemės bei Utonų miškas (lygiagrečiai Kėdainių-Dontuvos plentui). Šiaurėje ir rytuose aerodromą riboja Dotnuvėlės upė. Pietuose aerodromas tiesiogiai ribojasi su miesto gyvenamaisiais kvartalais bei Kėdainių parku.

Aerodromo ekologinė būklėSpeciali darbo grupė konstatavo, kad aerodrome didžiausi taršos naftos produktais židiniai uyra lėktuvų stovėjimo aikštelės (kaponyrai), atsarginė naftos bazė bei juostos palei pakilimo taką. Viename iš tipiškų kaponyrų, esančiame vidurinėje manevravimo tako dalyje, gręzinų padarė geologijos įmonė „Artva“. Stiprus naftos kvapas ir didelė jos koncintracija aptikti daugiau kaip 3,5 m gylyje. Tai rodo buvus ilgalaikę taršą. Naftos produktų koncentracija gruntiniame vandenyje siekia 6,06 mg/l. Nustatyta, kad gruntas ir vanduo užteršti aviacinių žibalu. Aerodrome buvo 20 tokių taršos židinių. Atasarginėje naftos bazėje užterštas dirvožemio viršutinis sluoksnis, tačiau galimi lokaliniai gilesni prasisunkimai iš senų talpų. Prie takų apie 10 m juostos užterštos iki 1 m gylio.Aerodrome naftos produktais užteršta ne mažiau kaip 14,5 ha, o smarkiai užtešto grunto tūris – 433 tūkst.m3. Nafta užteršto gruntinio vandens pasklidimo plotas ir kiekis nenustatyti. Nafta užterštuose plotuose yra padidintos cinko koncintracijos. Dirvožemyje prie tako yra pavojingai aukštos chromo koncentracijos (iki 156 mg/kg). Geologų duomenimis, gruntiniame vandenyje po kaponyru kadmio koncentracija 69 kartus viršija didžiausią leistiną, švino – 13,3, mangano – 9,35, kobalto – 14,6, chromo – 1,2 karto. Padidintos yra ir vanadžio koncentracijos.Karinė naftos bazė buvo įsteigta kairiniajame Dotnuvėlės krante. Kuro rezervuarai buvo laikomi ant žemės paviršiaus pylimais apvertose ir drenuotose aikštelėse.Tyrimo metu naftos bazė rasta jau apardyta. Išvežtas dalis rezervuarų. Kiti palikti atviri, juos praplauna lietaus vanduo, teršdamas aplinka.Aikštelėje aplink rezervuarus gausu naftos produktų. Griviuose, drenažo kolektoriuose, vertikaliuose filtruose bei duobėse buvo rastas naftuotas vanduo. Vanduo sunkiasi į gruntą, padidindamas taršos židinį. Tarp bazės ir Dotnuvėlės išdžiūvę medžiai rodo apie naftos produktų migracią už bazės ribų link upės. Tai patvirtinta ir geologinių tyrimų duomenys: paviršinį grunto sluoksnį jau išplovė lietūs, tačiau nafta kaupiasi daugiau kaip 5 m gylyje ir su gruntiniu vandeniu teka link upės. Naftos produktų prietaką į Dotnuvėlę iš karinės naftos bazės patvortina ir 1991 m tyrimai.Galimas teršalų prasisunkimo gylis – daugiau 7 m (jaučiamas naftos kvapas).Analizuota 11 grunto mėginių. Mėginiai patvirtina, kad nafta užterštas visas bazės aikštelių paviršius. Giluminis teršalų kaupimasis patvirtina ilgalaikį teršimą, kurio liekamasis poveikis gali būti juntamas daugelį metų. Be to, šalia naftos saugyklų yra smulkesnių teršimo židinių (reikšmingiausias – transformatorinė). Iš viso naftos produktais užteršta 45000 m2 plotas, užteršto grunto tūris – apie 240 tūkst. m3. Analizuotieji grunto pavyzdžiai nerodo paviršinio grunto sluoksnio ryškaus užterštumo sunkiasiais metalais (išskyrus padidintą chromo ir vanadžio kiekį), tačiau būtina žinoti, kad paviršinį grunto sluoksnį išplovė lietūs, o ir naftos koncentracijos jame nėra aukštos. Neryškiai užterštu sunkiaisiais metalais (išskyrus Mn, Cu) laikytinas paviršinis vanduo naftos bazėje.

Nemuno karinė girininkijaNemuno karinė girininkija ir joje esantis kariniai objektai apėmė miškų ir pelkių masyvą tarp Kazlų Rūdos, Višakio Rūdos ir Bagotosios gyvenviečių. Didesnioji girininkijos dalis buvo Marijampolės rajone, apie 9% ploto – Kauno rajone.AerodromasKazlų Rūdos mokomojo centro aerdromas buvo įrengtas šiaurės vakariniame karinės girininkijos pakraštyje, smėlingame pelkėtame masyve tarp Jūrės upės ir Jūrės-Agurkiškės kaimo. Aerodrome buvo dvi naftos bazės, pastatai, pakilimo takas su betoninė danga. Teritoriją sausina uždaras drenažas bei magistralinis kanalas. Aerodromas daugiausiai naudotas mokymų metu, nuolatinės lėktuvų dislokacijos nebuvo. Apmokymų metu transporto lėktuvai leisdavosi 3-5 kartus per dieną. Kazlų Rūdos karinė naftos bazė Nr.30117 buvo įsikūrusi 1 km į pietryčius nuo Kazlų Rūdos miestelio, Bebruliškių kaime. Ji įsteigta 1972 m.Bazės plotas (kartu su apsauginė zona) – 142 ha, iš jų techninė naftos bazės zona – 46 ha. Bazė įsikūrusi smėlingame ežerinės ledyninės lygumos landšafte esančiame miško masyve ( vyrauja pušynai).Bazę sudaro rezervuaru parkas su geležinkelio atšaka ir kuro išpilstymo zona, sandėliai, katilinė, gyvenamoji zona. Bazėje buvo saugomi naftos produktai (degalai ir tepalai), spiritas, kalcio karbidas ir kitos medžiagos. Rezervuarai degalų saugojimui buvo tiek paviršiniai, tiek požeminiai. Kuro saugojimo talpų tūris – 34,4 tūkst. m3. Iš viso buvo 38 pastatai. Bazę aptarnavo apie 30 kariškių ir darbotojų. Naftos produktų apyvarta – 1200 m3 per parą.Naftos bazės ekologinės būklės apžiūra 1992 03 12 atliko Marijampolės aplinkos apsaugos regioninės agentūros darbuotojai. Duomenis pateikė dalinio vadas ir Nemuno karinės girininkijos darbuotojai. 1993 m. balandžio mėn. Vilniaus hidrogeologijos įmonė „Artva“ atliko bazės teritorijos geologinius tyrimus. Tyrimų techninė medžiaga saugoma Lietuvos geologijos tarnyboje. Vandenys

Bazė yra lekštoje vandenskyroje tarp Jūrės ir Pilvės upelių, todėl teritorija nusausinta. Drenažas suvestas į pelkę miške, iš kur melioracijos grioviu pasiekia Pilvę. 1992 m. drenažo vandenyje nustatytas naftos produktų kiekis – 1-2 mg/l. Dalinyje yra priešgraisinis vandens telkinys (3000 m3), šalia dalinio rytinėje pusėje – 2 ha ploto tvekinys. Naftos produktų kiekis vandenyje (1993 05 26) – 0,04 mg/l.Vidutinis gruntinio vandens gylis – 1,9 m. Buvo vienas veikiantis ir vienas neveikiantis gręžinys požeminio vandens paėmimui. Požeminio vandens vartojimas – 200 m3 per parą.Bazės funkcionavimo laikotarpiu į Kazlų Rūdos miesto valymo įrenginius ji kiekvienais metais išleisdavo 1,2-18 tūkst. m3 nevalyto vandens. Lietaus nuotėkis iš bazės teritorijos sudarė apie 50 tūkst. m3 per metus.

Alytaus desanto pulkasAlytaus desanto pulkas Nr. 10999 apėmė keletą karinių teritorijų Alytaus mieste ir apylinkėse. Prie kelio Alytus-Daugai, dešinėje pusėje, 56 ha užėmė desanto pulko karinis miestelis. Tai viena iš seniausių karinio naudojimo teritorijų Lietuvoje. Seniausieji pastatai dalinyje yra išlikę nuo 1879 m. Kariškių teigimu, yra išlikęs 1917 m. dalinio inventorius. Sovietiniai desantininkai įsikūrė 1954 m.. o prieš tai kariniame miestelyje buvo MGB tankų daliniai. Dalinio teritorija yra aukštoje (daugiau kaip 30 m) Nemuno terasoje ir ribojasi su miesto gyvenamaisiais kvartalais. Pietiniuose ir rytiniuose dalinio paribiuose atsiveria raguvos į Nemuna.Miestelyje buvo daugiau kaip 50 pastatų. Šiaurės vakarinėje ploto dalyje prie Ulonų gatvės buvo pagrindinė gyvenamoji zona (štabas, klubas, kareivinės, katilinė, šiltnamis). Palei Ulonų gatvę tęsiasi įvairios paskirties karinės infrastruktūros pastatai, tarp jų buvęs krematoriumas (sovietmečiu – pirtis). Centrinėje teritorijos dalyje yra stadionas. Pietvakarinėje dalyje yra didelis technikos parkas (garažai, dirbtuvės, trys technikos plovyklos, sandėliai) bei nedidelė šaudykla. Rytinėje teritorijos dalyje už sandėlių ir stadiono buvo didelis naftos produktų sandėlis (požeminės ir antžeminės saugyklos, specialios elastingos antžeminės talpos). Už naftos sandėlio buvo kiaulidė.Kitoje Ulonų gatvės pusėje, priešais miestelį, taip pat buvo užtatyta karinio naudojimo teritorija (7,6 ha).Dalinys per metus sunaudodavo 150 tūkst. m3 vandens, 780 t anglies. Buvo 250 vienetų autotechnikos.Nemuno vingyje, terasinėje lygumoje tarp kelio ir upės 140,5 ha užėmė dalinio šaudykla. Šiaurinė jos riba tęsėsi Ulonų gatve, pietinė – Nemuno upe. Šiaurinėje dalyje buvo keletas pastatų, kitame plote – specialūs techniniai įrenginiai, keliai. Nors juridiškai minėtos teritorijos sudarė atskirus sklypus, faktiškai kariškiai naudojo du kartus didesnį plotą – beveik visą teritoriją tarp Ulonų bei Pulko gatvių ir Nemuno.Per ilgą naudojimo laikotarpį visa dalinio teritorija buvo technogenizuota, pakeista. Gausu aikščiu, gatvių su dirbtinėmis dangomis. Po jomis ir pastatais sunaikinta 15,1 ha dirvožemio. Smulkių mechaninių paviršiaus pažeidimų gausu aplink stadioną, tarp naftos sandėlio ir pirties. Ryškūs pažeidimai apie 1 ha plote aptikti šaudykloje. Giliausi pažeidimai yra keletas duobių (iki 4 m gylio) pietiniame technikos kiemo pakraštyje, taip pat grioviai prie kiaulidės. Čia iškasinėta apie 1 ha, tarp jų iki 3 m gylio – 0,3 ha. Bendra rekultivacijos darbų apimtis – apie 5 tūkst. m3, įskaitant sutvarkymą sankasų ir iškasų, padarytų kariškių už miestelio ribų teritorijoje tarp miestelio ir Nemuno. Kariniame miestelyje yra keletas didelių ir pavojingų užteršimo naftos produktais židinių. Labiausiai užterštasnaftos produktų sandėlis centrinėje teritorijos dalyje. Pietinėje sandėlio pusėje buvo mūrinis pastatas, aplink kurio rytinį pakraštį sodriai pripilta naftos. Centre buvo požeminių saugyklų ir antžeminių saugyklų aikštelė. Visas paviršius užterštas nafta. Teršalai prasisunkė giliau 1,5 m . Šiaurinėje pusėje buvo 12 plastikinių saugyklų. Daugelį jų Rusijos kariškiai nuėmė, liko tik didelės naftos dėmės. Esama smulkių atvirų požeminių talpų, kurias plauna lietaus vanduo, be to, yra didelės techninio vazelio dėmės. Iš viso šiame sandėlyje stipriai užteršta ne mažiau kaip 1 ha. Sandėlis veikė nuo 1982 metų.Naftos produktais buvo užteršta ir visa techninio parko teritorija. Užterštumas daugiausia paviršinis, ant dangų. Centrinėje techninio parko dalyje 1978-1988 m. veikė degalinė, kurios vietą nurodė buvę dalinio darbuotojai. Vėliau ji buvo panaikinta: teritorija išlyginta, užsėta žole. Sausinamųjų griovių profilyje aikštės pakraščiais matyti, kad ryškus liekamasis užteršimas apima apie 60 cm sluoksnį. Gruntas užterštas apie 0,5 ha plote. Techninės zonos pabaigoje naftos produktų dėmės apima dar 0,4 ha. Teritorija drenuojama, vanduo, tekantis iš jos – su nafta.Iš viso dalinio teritorijoje užteršta ne mažiau kaip 1,9 ha, užteršto grunto tūris – apie 26,7 tūkst. m3. Naftos koncentracija paviršiniame grunto sluoksnyje siekia 5-57 g/kg. Nafta užteršto vandens perėmimo metu buvo gausu techninėje (autoparko) zonoje: sausinamuosiuose grioviuose, penkiose betonuotose autoplovyklose. Užteršto paviršinio vandens rasta apie 50 m3. Plovyklose buvo naudojamas uždaras vandens ciklas.

Gruntas užterštas sunkiaisiais metalais. Gauti dideli koncentracijų skirtumai grunto mėginiuose: Cu – 183 kartus, Ni – 25, Pb – 29, Cr – 50 kartų. Degalų sandėlyje požeminių saugyklų gruntas užterštas Zn, Cu, ir Cr. Cisternų aikštės grunto paviršiniame sluoksnyje ypač gausu Pb, Ni. Tai lėmė skirtingos naftos produktų rūšys. Panaikintos degalinės grunte ypač gausu Cr. Paviršiniame vandenyje taip pat yra padidėjusios metalų (ypač Zn, Mn) koncentracijos.

Ekologinė Šiaulių (Zoknių) aerodromo būklėTenka konstatuot, kad dėl aerodromo statybos ir eksplotacijos yra pažeisti visi svarbiausieji aplinkos gamtiniai komponentai ir jų tarpusavio ryšiai.Visas dirvožemis aerodromo teritorijoje yra sunaikintas, pažeustas mecheniškai arba užterštas. Įrengiant aerodromo komunikacijas ir statant statinius, sunaikintas natūralus reljefas. Nustatyta, kad aerodrome yra likę 63 ha atvirų giliai pažeistų plotų. Tai leidžia tegti apie negrįžtamus kraštovazdžio fizinės degradacijos požymius.Kaip antrinis minėtų pažeidimų padarinys pažymėtinas pakitęs teritorijos vandens režimas.Didžiausią ekloginę problemą aerodromo teritorijoje ir jo veikiamoje aplinkoje sudaro grunto ir vandens užterštumas naftos produktais. Nustatyta, kad aeracijos zona ir gruntinis vanduo labiausiai užteršti aerodromo naftos bazių ir lėktuvų užpildymo aikštelėse. Tam tikruose plotuose gruntų užteršimas nafta konstatuojamas iki 15 m gylio. Net 85% paviršinio dirvožemio sluoksnio pavyzdžių, imtų įvairiose aerodromo zonose, konstatuotas užteršimas nafta, iki 70-100 kartų viršijantis būdingas natūraliems plotams reikšmes. Pažymėtina, kad ties rytine aerodromo riba daugiau kaip 10 metų tryško vandens ir naftos produkto mišinio šaltiniai. Šioje, taip pat šiaurinėje aerodromo dalyje, naftos produktai patenka į hidrografinį tinklą. Karjere trykštančius aviacinio žibalo šaltinius eksploatuoja vietos gyventojai (nuo 1982 m.). Iš vienos duobės per parą buvo prisemiama 200 l kuro. Dėl šių šaltinių aršiai kovojo atskiros gyventojų ir verslininkų grupės. 1993 m. pavasarį čia gautas žibalas buvo parduodamas po 50 bendrųjų talonų už 1 l.Remiantis tyrimų medžiaga buvo sudarytas užterštumo planas ir padarytos tokios išvados:1. Hidrodinaminės sąlygos palankios gruntinio vandens pertekėjimui į gilesnius vandeningus sluoksnius. Litologiniu požiūriu aeracijos zona ir gruntinis horizontas sudaryti iš įvairiagrūdžio smėlio ir žvyro, tarp jų labai laidžių vandeniui uolienų.2. Tirtame uolienų pjūvyje naftos produktai tiek pagal regimus požymius, tiek laboratoriniais metodais, aptikti trijuose gręžiniuose. Labiausiai užteršta apatinė aeracijos zonos ir viršutinė gruntinio vandeningo horizonto dalis – 3-5 m storio sluoksniu. Laboratoriniais metodais analizuotuose grunto mėginiuose NP surasta iki 46750 mg/kg.3. Gruntinio vandens mėginiuose NP (žibalo) surasta nuo 4,1 iki 106000 mg/l. Tačiau, reikia pažymėti, kad gręžiniuose Nr.1 ir Nr.4 ant gruntinio vandens paviršiaus yra susikaupęs skystų NP ( žibalo) sluoksnis. Analizės rezultatai neatspindi vadenyje ištirpusios naftos koncentracijos. NP sluoksnis ant vandens minėtuose gręziniuose siekia 0,19-0,3 m.4. Be naftos produktų, gruntinis vanduo stipriai užterštas Zn, Al, Mn, Fe padidėjudiod Pb, Cu, Cr, Ni koncebtracijos. Ypač daug surasta Al (111,2 mg/l) ir Zn (88,0 mg/l), kurių koncentracija viršija atitinkakmai 222 ir 17 kartų.5. Užterštas gruntinio vandens plotas pagal surinktus duomenis ir padarytus preliminarius paskaičiavimus gali susidaryti apie 2,5 mln. m2, ištraukiamos naftos kiekis 40000-60000 m3.

Tauragės karinis dalinysŠis karinis dalinys buvo įsikūręs šiaurės vakarinėje miesto dalyje, Vytauto g. 111, Jūros ir Mitaujos upių tarpupyje, iš pietų ir šiaurės vakarų apribotame gilių slenių. Gamtinės sąlygos yra palankios teršalams sklisti į paviršinius ir požeminius vandenis. Dalinys buvo 2-os miesto vandenvietės apsaugos zonoje.Duomenų apie dalinio ekologinę būklę turėta nedaug, nors Tauragės aplinkos apsaugos inspekcija, žinodama potencialų ekologinį pavojingumą, pagal išgales stengėsi kontroliuoti padėtį, ypač, kai iš karinio dalinio miesto link slinkdavo duomenys labai skiriasi nuo vėlesnių, kadangi nebuvo galimybės atlikti reikiamų tyrimų. 1993 m. liepos mėn., baigiantis dalinio perdavimui, ekologinius tyrimus atliko speciali darbo grupė. Sudarta dalinio teritorijos generaline schema.Tyrimų metų nusatytas didelis užterštumas naftos produktaisLabai panaši situacija buvo visose sovietų karinėse bazėse. Mūsų kraštas geria ir buityje naudoja išimtinai tik požeminį vandenį. Tai bene svarbiausias Lietuvos žemės gelmių turtas, be kurio Lietuvos ūkį ir visuomenės gyvenimą būtų sunku įsivaizduoti. Tuo tarpu kokybė ir išteklių gausa neatsiejama nuo žemės gelmių švaros. Realybė ta, jog šiandien gruntinis – pirmojo nuo žemės vandeningo sluoksnio – vanduo jau užterštas beveik visoje Lietuvos teritorijoje. Tarša pamažu skverbiasi gilyn ir vietomis jau užteršti gilūs tarpsluoksniniai vandenys.

Žemės paviršiuje gamta geba gana gerai pati kovoti su teršalais, tačiau žemės gelmių imunitetas taršai yra be galo silpnas ir trapus. Tarša čia gali išsilaikyti dešimtmečius, o gal ir ilgiau. Susigėrę į žemę teršalai nebūna statinės būsenos. Patekę į vandeningus sluoksnius, kartu su požeminiu vandeniu jie migruoja ir sklaidosi iškrovos zonų – upių, ežerų link. Dėl intensyvios požeminio vandens gavybos didesnėje Lietuvos dalyje tokiomis iškrovų zonomis yra tapusios miestų ir miestelių vandenvietės, nelyginant piltuvai traukiantys į save vandenį kelių ar net keliolikos kilometrų spinduliu. Suprantama, į šį piltuvą neišvengiamai siurbiami ir į žemę susigėrę teršalai. Tai dar pagreitina teršalų sklaidą ir padidina jų paplitimo lauką. Jau yra atvejų, kai teršalai pasiekė pačias vandenvietes.

Lietuvoje yra beveik 200 stambesnių vandenviečių. Kiekvienos vandenvietės paieška ir statyba atsieina milijonus litų. Todėl akivaizdu, jog jų užteršimas duotų ne vien abstraktų ekologinį, bet ir labai didelį konkretų ekonominį nuostolį. Pastaruoju metu Lietuvoje, kaip ir kituose kraštuose, viena iš labiausiai žemės gelmes teršiančių medžiagų yra naftos produktai. Tiesioginiais tyrimais šalyje jau išaiškinta daugiau kaip 300 tokio žemės gelmių užteršimo vietų. Gruntas ir požeminis vanduo užterštas kone visuose tyrinėtuose naftos produktų sandėliavimo ar realizavimo objektuose (naftos bazėse, degalinėse, katilinėse ir kt.), kurių Lietuvoje yra keletas tūkstančių. Dauguma užterštų teritorijų yra išsidėsčiusios vandenviečių sanitarinės apsaugos zonose, kuriose žemės gelmių teršimas neišvengiamai mažina vandenviečių išteklius ir blogina jų kokybę. Žemės gelmių tarša naftos produktais – plati ir sudėtinga tema. Ją visapusiškai aprėpti viename straipsnyje neįmanoma, todėl pabandysiu aptarti pagrindinius taršos naftos produktais bruožus – potencialių taršos židinių kiekį, užteršimo mastus ir jo pavojingumą, sklaidos geosferoje ypatumus, taršos minimizavimo priemones ir galimybes.

Literatūros sąrašas:“Karinė gamtonauda Lietuvoje sovietmečių: ekologinės pasekmės”, Ričardas Baubinas, Julius Taminskas, Vilnius 1997-1998