Ugnikalniai
Pasaulyje žinomų ugnikalnių yra labai daug. Ugnikalniai yra labai pavojingi, jie žudo žmones, naikina viską kas jiems papuola “po ranka”. Ugikalniai padėjo sudaryti Žemę. Iš ugnikalnių kildavovandens garai kurie atvėsę sukurdavo pasaulio vandenynus ir salas.Ugnikalnį sudaro kūgis, stemplė ir krateris. Dauguma veikiančių ugnikalnių yra litosferos plokščių sandūroje. Susidūrus dviems plokštėms, viena gali būti nustumta po kita ir įgrūsta į mantiją. Plutos uolienos mantijoje išsilydo. Tos išsilydžiusios uolienos dažnai išsiveržia paviršiun kaip ugnikalniai. Šitaip ties Ramiojo vandenyno plokštės riba susidarė daugybė ugnikalnių pvz. Mihara Japonijoje. Kartais plokštėms susidūrus uolienos iškyla ir susigrūda paviršiuje, sudarydamos didziules kalnų grandines. Pasauly yra daugiau nei 800 “gyvųjų” ugnikalnių, bet yra žinoma ir 70 ugnikalnių, veikiančiu po vandeniu. Jiems išsiveržus kartais susidaro salos kurio per pakartotinus išsiveržimus gali vėl išnykti.Taip atsitiko 1963 m. kai jūroje iškilo vulakninė sala. Ji buvo pavdinta Surtsėjumi. Dabar ten jau pasirodė augalai. Ar jūs žinote, kad Islandija taip pat yra vulkaninė sala? Afrika: Aukščiausias Afrikos kalnas yra Kilimandžaras – snaudžiantis ugnikalnis Tanzanijoje, Didžiojo Lūžio slėnyje. Didžiojo Lūžio slėnis tęsiasi 7000 km nuo Sirijos iki Mozambiko. Šį vaizdingą kraštovaizdį sukūrė per milijonus metų judėdamos dvi Žemės plutos plokštės. Kai kur susidarė gilūs tarpekliai (kaip Mau Kenijoje). Kitur, išsiveržus ugnikalniams ir lavai prasimušus į višų,atsirado plačios plynaaukštės (Ačio lygumos Kenijoje). Azija: Rytų Azijoje yra daugiau ugnikalnių nei, bet kur kitur pasaulyje. Ramiojo vandenyno pakrantėje ir salose taip dažnai išsiveržia ugnikalniai, kad šis rajonas vadinamas “Ugnies žiedu”. Galingiausias įsiveržimas įvyko 1883 m. – tada driokstelėjo Krakatau, esantis į vakarus nuo Javos. Girdėti buvo net Australijoje. 1928 m. saloje ėmė veikti naujas ugnikalnis Anak Krakatau – “Krakatau sūnus”.
Ugnikalnio išsiveržimas ir žemės drebėjimas Pietryčių Azijos salų regione ne naujiena . Juos sukelia didžiųjų Žemės plutos plokščių, vadinamų tektoninėmis, judesiai. Didelė Pietryčių Azijos salų dalis guli ant arkos formos siūlęs, jungiančios dvi tokias plokštes. Nors išsiveržęs ugnikalnis viską griauna ir naikina, saliečiai vis tiek rizikuoja ir veikiančių šlaituose dirba Žemę, nes nuo pelenų ji labai trąši. Havajų salos: Kai kurios Ramiojo vandenyno salos tėra iškilę statūs ugnikalniai. Havajų salynas – 132 vulkaninių salų grandinė. Dauguma ugnikalnių atsirado Žemės plutos plokščių pakraščiais. Tačiau “karštų zonų” ugnikalniaipaprastai esti virš povandeninių kalnagūbrių, susidariusių iš jūros dugnoišsiveržus magmai (išsilydiusiai uolianai). Tektoninei plokštei slenkant virš magmos židinio, randasi naujas ugnikalnis. Šiuo metutoks židinys yra po pačia Havajų sala. Filipinai:Filipinų saloje yra ugnikalnis pavadinimu Pinatabas. 1991 m. į šiaurę nuo Manilos Lusono saloje išsiveržė Pinatubo ugnikalnis. Tai buvo didžiausias istorijoje išsiveržimas, trukęs 10 dienų. Žemę padengė 7 m vulkaninių pelenų ir akmenų sluoksnis. Liūtys ji pavertė purvu, jis užtvenkė upes ir užvertė slėnius. Per vieną naktį aetų gentis neteko žemės ir namų. Centrinė ir Pietų Amerika: Ekvadoras turi garsųjį “ugnikalnių bulvarą” – keturias eiles vulkaninių kalnų, įeinančių į Andų kalnyną. Bent 10 iš jų tebėra veikiantys. Bene žymiausias yra Kotopachis. 5897 m aukščio, jis yra vienas iš aukščiausių veikiančių pasaulio ugnikalnių. Paskutinį kartą išsiveržė XX a. pabaigoje. Indijos vandenynas: Šiltuose vandenyse veisiasi mažyčiai gyviai – koralinia polipai. Per tūkstančius metų sulipę jų griaučiai išlenda į vandenyno paviršių, sudarydami koralų salą. Atolas – tai koralų žiedas, išaugęs aplink pavandeninį ugnikalnį. Šiam smengant lieka tik atolas. Jo centre telkšąs vanduo vadinamas lagūna. Europa: Aukščiausias ugnikalnis Europoje – Etnos ugnikalnis. Šio veikiančio ugnikalnio šlaituose yra pastatyti 36 kaimai. Naujoji Zelandija: Naujojoje Zelandijoje yra daug veikiančių ugnikalnių. Trys pagrindiniai ugnikalnių išsiveržimo tipai: 1. Havajiškas tipas: Lava ne tik trykšta iš angos ugnies fontanais, bet ir liejasi iš bocca nuožulnoku ugnikalnio šlaitu. Skysta taki lava gali tekėti mylių mylias. Išsiveržimo stulpas yra žemas (mažiau nei 1 km), tad daugiausia pelenų pribyra netoli ugnikalnio. 2. Strombolio tipas: Šie išsiveržimai būna smarkesni už havajiško tipo išsiveržimus, todėl jų išmetamos sunkios uolienų nuolaužos formuoja kūgius statesniais šlaitais. Išsiveržimo stulpas žemas (mažiau nei 1 km), bet jo pelenai gali būti nublokšti net už kelių kilometrų. 3.plinijaus tipas: Šio tipo išsiveržimai ypač smarkūs, todėl jų metu susidaro aukštesnis nei 20 km išsiveržimo stulpas. Smulkių dalelyčių debesys gali nusėsti ant žemės net už 1000 km nuo išsiveržimo vietos. Lavos srautai nesusidaro, bet išsiveržimo stulpas griūdamas kai kada suformuoja puee ardente, iki raudonumo įkaitusį pelenų ir dujų debesį, kuris riedėdamas pažeme sunaikina viską aplinkui. Lavos tipai: 1.Pagalvinė lava: Į jūrą išsiveržusi lava vandenyje greitai atvėsta ir suformuoja pagalvinę lavą – apvalius uolienų luitus. 2. Pahoehoe lava: Pahoehoe lava yra taki ir greitai teka. Atvėsusi ji primena susisukusią lavą. 3.Aa lava: Aa lava tirštesnė ir klampesnė už pahoehoe lavą. Atvėsusi ji suformuoja rupias uolienas dideliais gabalais. Rekordai: 1. Pirmas didžiausias išsiveržimas: Sent Helensas išsiveržė 1980 gegužę. Sprogimas buvo girdėti kaip daugiau už 350 km. Kalno šlaitu žemyn plūdo karšti pelenai ir dujos žuvo 62 žmonės. Antras didžiausias išsiveržimas: Tai įvyko 1815m., kai Tambora Indonezijos Sumbavos saloje išmetė daugiau kaip 100 km3 pelenų. Sala nugrimzdo1250 m; žuvo 92000 žmonių. 2. Didžiausias veikiantis ugnikalnis:Tai yra Mauna Loa, Havajuose, kurio skersmuo – 100km.3. Aukščiausias veikiantis ugnikalnis: Aukščiuasias veikiantis ugnikalnis yra Liuljailjakas, Čilėje, kurio aukštis 6723 m. 4. Aukščiausias veikiantis geizeris: Aukščiausias veikiantis geizeris yra Garlaivio geizeris Vajominge, JAV. Jis ištrykšta į 60 – 115 m aukštį. Ugnikalniai yra skirstomi į: veikiančius, miegančius ir užgesusius. Aktyviai veikiantys ugnikalniai:Kliučevskojos kalva ir Avačinskojos kalva – Kamčatka, Rusija.Vezuvijus – Italija.Isalko – Salvadoras.Mauna Loa – Havajų salos ir kt. Nuostoliai ir pastangos išvengti ugnikalnių: Ugnikalnių išsiveržimų metu didžiausią pavojų kelia pelenų lietus ir pelenų, purvo bei lavos srautai. Nuo lavos srautų retai žūsta žmonės, bet jie sunaikina pastatus ir laukus. Pelenų lietus, primenantis intensyvią sniego pūgą, gali palaidoti miestus ir kaimus po storu vulkaninių pelenų sluoksniu, kuris netoli ugnikalnio kai kada siekia daugiau nei šešis metrus. O krintantys sunkūs uolienų luitai žaloja ir net užmuša žmones. 1971 m. per Etnos ugnikalnio išsiveržimą Sicilijoje Prancūzijos vulkanologų brigada paliko lauke per naktį sudėtus vieną ant kito labai tvirtus šalmus. Iš ryto jie rado visus tris šalmus pramuštus ugnikalnio išmestos uolienos luitelio, kuris buvo 5 cm skersmens. Pelenų srautai – tai gerai slenkantys iki raudonumo įkaitusių vulkaninių dulkių debesys. Juos paprastai lydi stiprūs oro gūsiai, kurie nuverčia nuo kojų žmones, gyvulius ir sugriauna pastatus; tuo tarpu žėruojančios pelenų dulkės degina ir laidoja viską, kas pasitaiko. Priešistoriniais laikais Japonijoje pelenų srautas ritosi per 670 m aukščio kalnus ir nusigavo 64 km, o 1902 m. Martinikoje nedidelis pelenų srautas nušlavė Sen Pjero (St. Piere) miestą, nusinešdamas 30 000 gyvybių