CO2 APYTAKA BIOSFEROJE

T U R I N Y S

1. CO2 APYTAKA BIOSFEROJE ……….…………………………………………..….……….32. GAMTOS PAMINKLAI ŠILUTĖS RAJONE……………………………………………….53. ŪKINĖS VEKLOS POVEIKIS DIRVOŽEMIUI IR EROZIJAI………………………….94. LITERATŪROS SĄRAŠAS …………………………………………………………………13

1. CO2 apytaka biosferojeŽemės planeta daugeliu požiūrių yra unikali. Skirtingai nuo kitų saulės sistemos planetų, žemėje yra vandens, ją gaubia atmosfera, joje gausu gyvųjų organizmų. Ta atmosferos, hidrosferos ir litosferos dalis, kurioje egzistuoja gyvybė yra vadinama biosfera. Fotosinteze vadinamas organinių medžiagų susidarymo iš neorganinių junginių procesas, vykstantis šviesoje chlorofilo turinčiuose audiniuose. Organinės medžiagos sintetinamos iš CO2 ir H2O, o kaip šalutinis produktas išsiskiria deguonis. Šio proceso metu iš mažai energijos turinčių medžiagų – anglies dioksido ir vandens – sintetinamas daug energijos turintis angliavandenilis gliukozė. 6CO2 + 6H2O  C6H12O6 + 6O2Fotosintezė vyksta tik tose ląstelėse, kuriose yra žalios plastidės – chloroplastai. Iš tokių ląstelių sudaryti lapai, todėl jie laikomi augalo fotosintezės organais.Visas fotosintezės procesas susideda iš dviejų fazių: šviesos ir tamsos.Fotosintezės šviesos fazė prasideda apšvietus chloroplastą regimąja šviesa. Šviesos kvantų veikiami chlorofilo molekulės elektronai pereina į aukštesnę orbitalę ir yra sužadinami. Dėl to elektronai lengviau atitrūksta nuo molekulių. Vienas toks sudirgintas elektronas patenka ant molekulės nešiotojų, kurie nuneša jį į kitą membranos pusę. Chlorofilo molekulė vietoj šio elektrono pasiima kitą iš vandens molekulės.Netekusios elektronų, vandens molekulės suyra į deguonies atomus ir protonus. Iš deguonies atomų susidaro molekulinis deguonis, kuris prasiskverbia pro membraną ir išskiriamas į atmosferą. Protonai negali prasiskverbti į atmosferą. Taigi vienoje membranos pusėje susikaupia teigiamai įelektrinti protonai, o kitoje – neigiamai įelektrintos dalelės.Granulių membranose yra įsiterpusių ATP sintetinančių fermentų molekulių. Šiose molekulėse yra kanalas, pro kurį gali praeiti protonai. Kai protonų potencialas pasiekia kritinį tašką, elektrinio lauko jėga stumia juos pro tą kanalą. Tuo metu išsiskirianti energija sunaudojama ATP sintezei. Kitoje membranos pusėje atsidūrę protonai susitinka čia su molekulių nešiotojų atgabentais elektronais ir virsta vandenilio atomais. Šie nunešami į tas chloroplasto vietas, kur sintetinami angliavandeniai. Ten pat patenka ir ATP.

Saulės šviesos energija sukelia tris procesus: vandens skaidymąsi, dėl kurio susidaro molekulinis deguonis, ATP sintezę ir atominio vandenilio susidarymą.Kad reakcijos galėtų vykti ir tamsoje, į chloroplastus visą laiką turi būti transportuojamos pradinės medžiagos ir energija. Anglies dioksidas patenka į lapą iš atmosferos, vandenilis susidaro fotosintezės šviesos fazėje, skaidantis vandeniui. Energijos šaltinis yra ATP, kuri susintetinama fotosintezės šviesos fazėje. Kai visos medžiagos patenka į chloroplastą, čia prasideda angliavandenių sintezė.Fotosintezės aktyvumas priklauso nuo apšvietimo intensyvumo, CO2 kiekio, oro temperatūros. Jos esmė – organinių medžiagų gaminimas, į aplinką išskiriant O2.Atmosferoje O2 susidaro, vykstant fotosintezei ir aukštesniuose atmosferos sluoksniuose fotochemiškai skylant vandens garams. Deguonis jungiasi su visais cheminiais elementais, išskyrus inertines dujas, ir sudaro labai daug cheminių junginių. Todėl jo apytaka biosferoje labai sudėtinga. Deguonies junginių yra vandenyje, uolienose, humuse, gyvuose organizmuose. O2 apytaka biosferoje vyksta tarp atmosferos ir gyvų organizmų. Deguonis naudojamas organizmų kvėpavimui, mineralų oksidacijoje ir degimo reakcijose. Visas atmosferos deguonis atsinaujina per 1000 – 2500 metų.Anglies ciklas daugiausia yra CO2 ciklas. Jis yra tiesiogiai susijęs su deguonies ciklu, taip pat su energijos tekėjimu, sąlygojamu organinių cheminių molekulių, (riebalų ir angliavandenių). Pagrindinę pastarųjų struktūrą sudaro anglies grandinės.C apytakoje išskiriami šie etapai: CO2, asimiliuojamas fotosintetinančių autotrofinių organizmų, organizmams kvėpuojant (respiracija) suskaidomos angliavandenių molekulės ir atsipalaiduoja energija, į aplinką išskiriamas CO2.C alsargų fondai yra: Ca, Mg, Na karbonatai, esantys hidrosferoje (CaCO3, MgCO3, Na2CO3,), biosferoje (moliuskų kriauklės, kaulai) ir litosferoje (kalkės CaCO3,), organinės atliekos (detritas) bei fosilinės degiosios medžiagos (nafta, dujos, akmens anglys, rusvosios anglys, durpės), kurias degindamas žmogus trikdo anglies ciklą. C nuostolius sausumoje dėl erozijos, išplovimo ir karbonatinių uolienų suardymo kompensuoja vandenyno išskiriamas ir per atmosferą pernešamas CO2,. Natūraliomis sąlygomis anglies “pasipildymo-netekimo” balansas Žemėje yra išlyginamas, nors, anglies apytakai vykstant be oro, anglis prarandama dėl fosilizacijos (sandėliuojant).
Anglies apytakai svarbūs yra CO2 ir CO junginiai. Anglis labai greit cirkuliuoja tarp įvairių neorganinių junginių. Anglis ir jos gamtiniai junginiai yra svarbus energijos šaltinis ir cheminės pramonės žaliava. Augalų asimiliuota anglis virsta durpėmis, humusu ar kita organine medžiaga. Anglies apytaka biosferoje trunka 300-400 m. Naftos, akmens anglies degimas, kvėpavimas didina CO2 kiekį. Padidėjus CO2 kiekiui atmosferoje susidaro “šiltnamio efektas”. 30 proc. Žemę pasiekiančios Saulės energijos yra tiesiogiai atspindima (debesys, oras, dirva) į kosmosą. Jei likusieji 70 proc. vandens garų, debesų ir dirvos sugertos energijos infraraudonųjų spindulių pavidalu (šiluma0 būtų išspinduliuoti į kosmosą, Žemės paviršiaus temperatūra siektų – 18 C. Bet apie 85 proc.dirvos išspinduliuotos šilumos debesys ir įvairios dujossugrąžina į Žemę, įšildydamos ją iki 33 C. Be šio natūralaus šiltnamio reiškinio gyvybė Žemėje nebūtų įmanoma.

2. Gamtos paminklai Šilutės rajone

Šilutės parkasŠis parkas yra Šilutės mieste. Plotas 33,3 ha. Šilutės parkas komponuotas iš Šyšos pakrantėje augančių natūralių ir sodintų želdinių. Šyša teka per parką, išliko ir jos senvagės. Įrengta tiltelių, betonuotų sienelių. Parke yra stadionas, sporto aikštelių.Želdiniai seni. Čia auga 23 vietinių rūšių medžiai. Medynuose ir pavieniui ošia drūtos ir aukštos paprastosios pušys; kai kurių skersmuo siekia 60 cm, aukštis – 24 m. Ne plonesnės ir paprastosios eglės. Tarsi plačiapečiai galiūnai rymo 1,2 m drūtumo ąžuolai. Paupyje auga net 30-45 cm skersmens baltalksniai. Dailūs plaukuotieji ir karpotieji beržai. Į Šyšą šakas sumerkę trapieji gluosniai. Anksti pavasarį sužaliuoja ievos. Tikri galiūnai net 1 m drūtumo juodalksniai. Įdomios mažalapės liepos – per 70 cm storumo, kai kurios su 5 – 7 kamienais. Čia žaliuoja ir vinkšnos, kurių mediena anksčiau buvo naudojama stalių darbams. 10 rūšių introducentai puošia parką. Atžalas ugdo seni 70 cm drūtumo platalapiai klevai. Pavieniui ir alėjose šlama sidabriniai klevai, kurių kamienai nemenkesni. Kaip ir daugelyje parkų, čia puikuojasi kaštonai. Baltus valgomus žiedus skleidžia ir juodas valgomas uogas nokina juoduogiai šeivamedžiai.

1965 m. A. Tauras parengė parko tvarkymo projektą. 1958 m. parkas paskelbtas valstybės saugomu, 1986 m. priskirtas prie v. r. gamtos paminklų.Šereitlaukio parkasJis yra Vilkyškių seniūnijoje, Šereitlaukio kaime. Šereitlaukio parko plotas 5 ha. XVII a. Šereitlaukyje buvo dvaras, valdomas vokiečio. Vėliau priklausė Dresleriui, kurio ainiai viešpatavo iki 1944 m. Dreslerio valdomame dvare buvo vandens malūnas, spirito varykla. Čia medžiojo Prūsijos didikai. Parkas įkurtas XX a. pradžioje. Išlikę užžėlę tvenkiniai, aikštelės, takai. Parko želdiniai – tai 12 pagrindinių vietinių ir 9 introdukuotų rūšių augalai. Gražių medžių nėra daug. Įspūdingesni europiniai maumedžiai (skersmuo – 50 cm, aukštis – 24 m). Skurdesnė sidabrinė pušis. Prie tvenkinių ir grupelėms žaliuoja vakarinės tujos. Parko augmeniją paįvairina smailialapės ir pilkosios lanksvos. Drūčiausios parke kanadinės tuopos (skersmuo – 80 cm, aukštis – 32 m). Parkas apleistas. 1958 m. parkas paskelbtas valstybės saugomu, 1986 m. priskirtas prie v. r. gamtos paminklų.Bubliškės parkasTarp Mikitų ir Pagėgių įsikūręs Bubliškės dvaras minimas nuo 1566 metų, kai jam buvo suteiktos Magdeburgo teises. Dvaro sodyba labai nukentėjo II Pasaulinio karo metais, o sovietmečiu buvo galutinai sunaikinta. Tačiau išliko šalia esantis piliakalnis ir jį supantis parkas (dabar Šilutės miškų urėdijos 162 miško kvartalas). Parkas gerokai sumiškėjęs, tačiau vis dar įdomus. Didžiausia jo įžymybė – vakarinėje piliakalnio papėdėje, prie upelio, lapojantis beveik 3,92 apimties bukas. Ko gero jis yra augiausias šios rūšies medis Lietuvoje (medžio aukštis – 31 m skersmuo krūtinės aukštyje – 1,26 m). Iš šalia augančių senolių ąžuolų bukas išsiskiria lygia, lyg jaučio oda, žieve. Sprendžiant pagal dydį, medis gali būti sodintas prieš pora šimtų metų. Parke yra ir daugiau šios, pas mus retos, rūšies medžių.Taip pat čia auga du egzotiški pilkieji riešutmedžiai, keli brandūs maumedžiai. Į piliakalnio papėdę iš rytų ir šiaurės rytų veda dvi romantiškos liepų alėjos.
Dinkių veimutinė pušisĮ šiaurės vakarus nuo Pagėgių žaliuoja Dinkių miškas, priklausantis Pagėgių girininkijai. Per Dinkių mišką vingiuoja Vilkos upelis. Dinkių miškas užima 2276 ha teritoriją. Pagėgių girininkijos 52 kvartale, šalia Dinkių kaimo, auga įspūdingo dydžio veimutinė pušis, kurios aukštis – 37 m, skersmuo – daugiau kaip metras. Remiantis senais miškotvarkos dokumentais, galima daryti prielaidą, kad tai likęs medis, kertant brandų medyną, ir auga toliau su antros kartos medynu. Jei taip ir yra, tai pušiai gali būti apie 220 metų. Yra ir kita versija, kad ši pušis labai sparčiai augo, kad jos rievių plotis – siekia daugiau nei centimetrą. Tada jai būtų apie 110 metų. Kaip ten bebuvę, tačiau tai yra įspūdingiausia pušis Šilutės miškų urėdijoje, ir ją verta pamatyti.Dinkių ąžuolasJis yra Šilutės miškų urėdijos Pagėgių girininkijos 75 kvartale, Dinkių miško pakraštyje, 15 m nuo sodybos. Jo skersmuo – 1,7 m, aukštis – 28 m. Tai dailus medis. Rasti jį nelengva. 1960 m. ąžuolas paskelbtas gamtos paminklu, 1987 m. priskirtas prie r.r. paminklų.Jurgaičių ąžuolasJis yra Švėkšnos seniūnijoje, Jurgaičių kaime. Jurgaičiai priklausė Švėkšnos dvarui. Ąžuolas žaliuoja prie senų kaimo kapinaičių, netoli Ašvos upelio. Jo skersmuo – 1,4 m, aukštis – 25 m. 1960 m. ąžuolas paskelbtas gamtos paminklu, 1987 m. priskirtas prie r. r. paminklų.Pagrynių ąžuolasJis yra Šilutėje, netoli Stadiono gatvės. Ąžuolas – miesto puošmena. Tai senųjų miškų palikuonis. Medis aptvertas. Jo skersmuo – 1,5 m, aukštis – 24 m. 1960 m. ąžuolas paskelbtas gamtos paminklu, 1987 m. priskirtas prie r. r. paminklų.Pauliaus ąžuolasJis yra Vainuto seniūnijoje, Balandiškės kaime. Ąžuolas išliko nusausintame lauke. Jo vainikas matyti iš tolo. Medis sveikas, galingas, derantis. 1960 m. ąžuolas paskelbtas gamtos paminklu, 1987 m. priskirtas prie r. r. paminklų.

Kintų didžioji tuja1973 m. išleistame dendrologijos vadovėlyje rašoma, kad Kintų girininkijos 26 miško kvartale (girininkijos pasodoje) auga labai įspūdinga dvikamienė didžioji tuja. 1963 m. duomenimis didžioji tuja buvo apie16 m aukščio, kamieno skersmuo vieno metro aukštyje nuo žemės – 85 cm, o šakos sudarė 9 m skersmens ratą ir siekė žemę. Nuo 1965 m. tuja – gamtos paminklas. 2003 m. Kintų girininkijos darbuotojų iniciatyva tuja vėl buvo išmatuota. Medžio aukštis buvo – 18,2 m kamieno skersmuo 1m aukštyje – 1,02 m lajos skersmuo – apie 10,5 m, o vešlios šakos siekė žemę. Tikslių duomenų kas ir kada pasodino Kintuose šią įspūdingą tują nėra. Visus lankytojus domina šios galiūnės amžius, todėl turistinių firmų gidai, norėdami labiau sudominti turistus, linkę skaičius padidinti. Vietiniai gyventojai šį medį atsimena jau kaip „didelį“. 1995 m. buvo atvykęs girininko, kuris girininkavo Kintų girininkijoje 1927-1943 m. sūnus Hubertas Lindenau. Paklaustas apie tują, jis teigė, kad vaiko akimis žiūrint ji jau tada buvo didelė. Grįžęs į Vokietiją, jis apie tują pasiteiravo savo mamos (girininko žmonos). Ši teigė, kad galbūt – tai tas medis, kurį atvažiavęs dirbti į Kintus 1927 m. pasodino jos vyras, tačiau aiškiai patvirtinti to negalėjo. Miškininkų nuomone, tuja buvo pasodinta pastačius girininkijos pastatą, kuriam dabar apie 100 -110 metų. Didžiosios tujos tėvynė – Šiaurės Amerika. Šie medžiai Lietuvoje auginami nuo 1863 metų.Švėkšnos parko pasididžiavimas – ginkmedisJei būsite Pamaryje, tikrai vertėtų aplankyti Švėkšnos parką. Švėkšnos parkas įkurtas 19 a. antroje pusėje. Parkas užima 8 ha plotą. Dalį parko jo savininkas Jurgis Pliateris 1925 m. padovanojo mokyklai, ir čia buvo pastatyti „Saulės“ gimnazijos rūmai. Šiandien „Saulės“ vidurinei mokyklai priklauso 2 ha parko. Likusi 6 ha parko dalis grąžinta dvaro paveldėtojams, tačiau šalių susitarimu, tuos 6 ha prižiūri Švėkšnos seniūnija. Parke auga daug įdomių medžių. Parko želdiniai labai seni. Veši per 13 pagrindinių rūšių medžių. Kai kurie iš jų senesni nei 200 metų. Eglių, kalninių guobų, klevų, mažalapių liepų skersmenys – per 1m. Mažai jiems nusileidžia skroblai ir uosiai. Introducentų yra per 20 rūšių. Iš vertingų medžių minėtina kanadinė cūga, europinis kukmedis (50 cm drūtumo), daugiakamienė Veimuto pušis.

Įdomiausias – dviskiautis ginkmedis. Ginkmedis – seniausias medis žemėje, žaliavęs jau jūros ir kreidos perioduose, kai ropinėjo dinozaurai. Č. Darvinas taikliai vadino jį gyvąja iškasena. Švėkšnos parke augantis ginkmedis – seniausias Lietuvoje. 1991 m. atliktais dendrologiniais tyrimais nustatyta, kad šio medžio amžius – 125 m, aukštis – 18 m, skersmuo – 0,7 metro. Medis yra vienalytis, jo lapai primena vėduoklę, iš jų gaminami vaistai. Parėmus „Sanitex“ firmai, 2003 m. Švėkšnos parko ginkmedis, siekiant jį apsaugoti, aptvertas meniška metaline tvorele.Parke gausu lapuočių. Riešutėlius nokina paprastieji bukai. Lapų raudoniu akį traukia raudonlapiai bukai. Be to, yra paprastųjų raudonlapių lazdynų, baltųjų tuopų, paprastųjų svyruoklinės formos uosių. Gausi lapija didžialapės karpytlapės formos liepos. Birželį pakvimpa baltažiedės robinijos žiedų kekės.1958 m. parkas paskelbtas valstybės saugomu, 1986 m. priskirtas r. r. gamtos paminklų.Vilkėno parkasJis yra Švėkšnos seniūnijoje, Vilkėno kaime. Plotas – 24,5 ha. Vilkėno dvare medžiai augo seniai. Be abejo, čia buvo natūralių medžių parkas, tačiau parko įkūrimo data laikomi 1880 m. Šie metai ir inicialai “A. H. P. “, rodantys, kad parką įkūrė Aleksandras Pliateris ir jo žmona H. Pliaterienė, iškalti parko alėjos atraminės sienelės pradžioje. H. Pliaterienė mėgo gėles, medžius ir daug lėšų bei laiko skyrė parkui. Gražios terasos, išradingai suplanuotas parkas ir šiandien čia sutraukia daug keliautojų. Čia auga vietinių rūšių ( apie 20 ) medžiai ir krūmai. Yra ir šimtamečių medžių. Prie kelio į parką šlama mažalapės liepos, klevai, uosiai. Gyvybingi ir išlakūs skroblai, tikri galiūnai parko ąžuolai. Aukštai siūruoja guotais augančių eglių viršūnės, Medžiai auga ir masyvuose, ir pavieniui. Parke auga 37 formų ir rūšių introducentai. Ypač gausu spygliuočių. Dėmesio vertos puošnios gyvybingos kanadinės cūgos (20 – 25 m aukščio ir 1 – 1,3 m storio). Prie internato auga dygioji, be to, yra paprastųjų svyruoklinės formos eglių. Serbinės eglės viršūnė nulūžusi, dabar medis siekia 10 m. (45 cm drūtumo). Kankoriežius nokina europinis kėnis. Taip ir traukia paglostyti kedrinės ar Veimuto pušies spyglius. Grupėmis auga europiniai maumedžiai ir vakarinės piramidės bei kolonos formos tujos. Tačiau bene įdomiausias parko spygliuotis – 4 m aukščio penkiolikos kamienų europinis kukmedis. Jis atželia, nokina brandžias sėklas. Mėgėjai gali kukmedžių išsiauginti. Daug parke lapuočių: paprastųjų glaustašakės formos raudonųjų ąžuolų, raudonais lapais išsiskiriančių paprastųjų raudonlapių bukų. Be to, auga paprastasis raudonlapis lazdynas, įspūdingas 80 cm drūtumo platanalapis klevas. Daugybė krūmų: rožiniais žiedais dabinasi pontiniai rododendrai, baltomis uogomis aplimpa baltauogių meškyčių šakutės, rudeniop sunoksta juodauogių šeivamedžių uogos.
Parke keli tvenkiniai, iš kurių vienas yra 1 ha, kiti du mažesni 0,04 ir 0,11 ha). Seni (XIX a. antrojoje pusėje sodinti) medžiai auga palei kelią iš Švėkšnos į Vilkėną.1953 m. parke įrengta poilsio aikštelė, prie kūdros – maudyklė, prie rytinio tvenkinio iškasti trys šuliniai.1958 m. parkas paskelbtas valstybės saugomu, 1986 m. priskirtas prie r.r. gamtos paminklų.

3. Ūkinės veiklos poveikis dirvožemiui ir erozijaiŽmogaus veikla gamtoje vienaip ar kitaip veikia dirvožemį. Nuo seno žemdirbių tautose žemei maitintojai buvo skiriama ypatinga pagarba ir dėmesys. Iš kartos į kartą buvo perduodamos žemės dirbimo, pasėlių priežiūros, derliaus nuėmimo ir dorojimo tradicijos bei paslaptys. Žmogaus ūkinė veikla neigiamai veikia dirvožemį. Ilgą laiką naudojamas dirvožemis degraduojasi. Tą žinojo mūsų protėviai dar neolito laikais ir keletą metų auginę javus sklypą palikdavo “pailsėti”, kad vėl po kiek laiko galėtų jį eksploatuoti. Dabartinis žemės ūkis remiasi mechanizavimu ir chemizavimu. Dirvožemis naudojamas intensyviai su vieninteliu tikslu – gauti kuo didesnį derlių. Ekonominiu gamybiniu požiūriu tai yra teisinga kryptis, tačiau priemonės, kaip rodo paskutinių dešimtmečių patyrimas, ne visuomet tinkamai parenkamos ir naudojamos.Suvienytųjų Nacijų Organizacijos duomenimis, dėl neteisingo naudojimo kasmet netenkama 5-7 mln. ha dirvožemių. Kasmet didėja degraduojamų dirvožemių plotas, nes dirvožemis yra biologinis absorbentas ir įvairių užteršimų neutralizatorius. Žmogus panaudoja tik 20-30 proc. sausumos. Šiuo metu kiekvienam žmogui žemėje per metus susidaro 5 t organinių ir mineralinių atliekų. Šios atliekos užteršią dirvožemį, vandenį ir orą. Iš oro ir vandens jos vėl patenka į dirvožemį. Nuodingiausias laikomi švinas, gyvsidabris, kadmis, sieros vandenilis, anglies disulfitas, sieros anhidridas, floro vandenilio rūgštis, anglies viendeginis, fenolai, chloras, silikatinės dulkės, suodžiai. Šios medžiagos kaupiasi prie pramonės centrų ir iš jų pasklinda iki 100 km spinduliu. Įvairios dujos, aerozoliai, chemikalai, vartojami žemės, miškų ir vandens ūkiuose, ir transporto išmetami produktai turi tendenciją plisti po visą pasaulio sausumą ir vandenynus. Degant anglims ir naftai, į dirvožemį, vandenis ir maistą patenka dideli kiekiai cheminių ir jų junginių. Šios atliekos parūgština arba pašarmina dirvožemį. Labai pavojingas gyvsidabris. Jis neišeina iš biosferos, kaupiasi žinduolių kraujyje. Pagrindiniai gyvsidabrio šaltiniai yra chemijos, elektrochemijos, popieriaus – celiuliozės bei lakų gamybiniai nutekamieji vandenys. Kadmis, stroncis, cinkas patenka į dirvožemį kartu su superfosfatu. Ilgai dirvožemyje išlieka nuodingi herbicidai, kurie su kitais junginiais sudaro junginius vadinamus metabolitais, kurie išsilaiko dirvožemyje labai ilgai.

Kartais neapgalvotas dirvos chemizavimas (tręšimas) pradeda ardyti biologinę jos struktūrą. Ilgai ir gausiai tręšiant dirvą mineralinėmis trąšomis, kenkėjus ir piktžoles naikinant per dideliais kiekiais pesticidų ir kitų nuodingųjų chemikalų, daugėja žalingų gyviems organizmams nitratų, sulfatų, chloridų, sumažėja sliekų, mikroorganizmų, ardančių organines medžiagas, dėl to pablogėja dirvos biologinis aktyvumas ir ilgainiui sumažėja derliai. Chemizavimas nėra visagalė ir geriausia priemonė dirvos produktyvumui padidinti: mineralinės trąšos ekologiniu ir sanitariniu atžvilgiu negali pakeisti organinių. Cheminis dirvožemio užterštumas neturi pranokti leistinų ribų. Ilgai naudojant tas pačias priemones kovai su kenkėjais, šie prie jų prisitaiko ir toliau dauginasi, tenka arba didinti dozes, arba keisti pesticidų ir herbicidų cheminę sudėtį. Ir vienas, ir kitas būdas ne sumažina, bet gali net padidinti dirvožemio užterštumą. Paprasčiausia būtų išvis jų atsisakyti arba gerokai sumažinti ypač pavojingų į dirvą įterpiamų preparatų kiekį, jeigu kitų priemonių dėl kokių nors objektyvių priežasčių negalima panaudoti. Antras kelias – tai ekologinių kovos su kenkėjais ir piktžolėmis metodų diegimas. Paskutiniu metu populiarėja biologinės priemonės augalų kenkėjams naikinti. Jų esmė: natūraliais ir dirbtiniais būdais skatinti kenkėjus naikinančių organizmų dauginimąsi ir jų veiklą; keisti kenkėjų genetinę prigimtį taip, kad jie negalėtų daugintis; didinti pačios dirvos natūralią savigyną. Tam taikytina melioracija, įvairiopos agrotechninės priemonės, mineralinės trąšos kuo daugiau keistinos organinėmis. Agrotechninės priemonės būtų šitokios: praktikuoti sėjomainą – keisti intensyviai tręšiamas kultūras tokiomis, kurioms reikia mažiau mineralinių trąšų; didinti dirvos atsparumą erozijai, kad mažėtų mineralinių trąšų plovimas; protarpiais auginti kultūras, praturtinančias dirvą naudingomis augalams cheminėmis medžiagomis; griežtai laikytis optimalių tręšimo normų ploto vienetui, reikiamo mineralinių ir organinių trąšų santykio, kad visos įterptos į dirvą trąšos būtų augalų paimamos. Įterpiant mineralines trąšas kapsulėmis, laikantis nustatytų saugojimo, transportavimo ir į dirvą įterpimo taisyklių, mažiau jų prarandama, mažiau teršiama aplinka, apsaugoma dirbančiųjų sveikata.
Stebėjimai parodė, kad labai stambūs mechanizmai suslegia dirvą, ji netenka purumo, pakitus fizinei struktūrai pablogėja sąlygos naudingiems dirvos mikroorganizmams ir bestuburiams gyvūnams tarpti.Dirvožemis – svarbiausias nuodingųjų medžiagų absorbuotojas ir jų nukenksmintojas. Agrochemikalai ne tik teršia dirvožemį, bet ir žudo mikrofauną – prasideda dirvožemio erozija, kuri per pastaruosius 60 metų padidėjo daugiau nei 10 kartų. Intensyviai naudojant dirvožemį, pastebimos ir kitos viršutinių jos horizontų degradacijos formos (erozija, užterštumas naftos produktais, jaurėjimas, parūgštėjimas, užpelkėjimas, laistomų laukų druskėjimas ir kt.). Šios pasekmės iškyla pažeidus per milijonus metų susiklosčiusių medžiagų ir energijos apykaitą. Saugant dirvožemį nuo degradacijos, naujos agrotechninės priemonės turi būti grindžiamos ekologiniais metodais, būtina kompleksiškai įvertinti laukiamas pasekmes, o ne bet kokiais būdais siekti trumpalaikės naudos.Dėl įvairiopo cheminio poveikio dirvožemis pamažu keičiasi, vyksta natūralus, lėtas geologinis procesas – dirvožemio erozija. Jo sustabdyti negalima: nykstantį viršutinį žemės sluoksnį kompensuoja irstančios mineralinės ir organinės medžiagos, kurioms susimaišius su dirvodarinėmis uolienomis dirva nepatiria “nuostolių”. Intensyvi dirvos erozija prasideda, kai ji netekusi augalinės dangos, be atodairos eksploatuojama.Plynus, be augmenijos, žemės plotus veikia vėjas, vanduo, temperatūra ir agrotechnika. Jų veikimo intensyvumas priklauso nuo klimato zonos, vėjuotumo, dirvos geologinės sudėties, reljefo ir augalinės dangos, naudojamų mechanizmų ir chemikalų.Pagal dirvožemio eroziją sukeliančius veiksnius skiriamos šitokios jos rūšys: mechaninė, vandens, vėjo ir cheminė.Mechaninė erozija vyksta purenant dirvą ir statybų metu. Viršutinis dirvos sluoksnis giliai ariant pastumiamas į pašlaitę: kuo giliau ariama, tuo daugiau žemės pasislenka nuo viršaus į apačią. Šlaito apačioje per keletą metų susikaupia storesnis dirvožemio sluoksnis, o viršuje apsinuogina dirvodarinės uolienos. Mechaninė erozija pavojinga kalvotose vietovėse, lygumose ji nepastebima. Statant pastatus ir vedant inžinerinius tinklus, tiesiant kelius ir gatves, dirvožemis sumaišomas su nederlingu podirviu arba apnuoginamos dirvodarinės uolienos.
Dėl vandens erozijos skursta dirva, užauginami menkesni derliai, gali visiškai sunykti derlingasis sluoksnis. Vandens erozija pagal mechaninį vyksmą skiriama į linijinę ir plokštuminę. Linijinė erozija yra dvejopa: giluminė – lietaus srautų pasekmė ir šoninė – vandens telkinių krantų ardymas. Linijinė giluminė erozija atsiranda gyvuliams arba žmogui suardžius viršutinį natūralų augalinės dangos sluoksnį. Per stiprias liūtis koncentruotos vandens srovės išplauna palaidą dirvožemį ir nuneša jį šlaitu žemyn, susidaro gilios griovos, kurios po kiekvienos liūties padidėja. Šitokia erozija dažna stačiuose šlaituose, blogai sutvarkytose pakelėse. Atsiradus griovoms, nusmunka podirvio vandens lygis, žemės aplink griovas lieka per sausos, sumažėja naudmenų plotai. Linijinė šoninė erozija vyksta ten, kur susiduria atviri vandenys su sausuma. Upių srovės ir didelių vandens telkinių bangos ardo krantus, per ilgesnį laiką netenkama daug sausumos, žemės ūkio naudmenų.Daugiausia paplitusi ir nuostolingiausia yra plokštuminė erozija. Ji vyksta lėtai visame dirvos paviršiuje ir kai kuriose dirvos paviršiuje ir kai kuriose dirvose sunkiai pastebima. Vanduo nuneša jos humusingą dirvožemį, išplauna tirpius, augalams reikalingus cheminius junginius ir visa tai suguldo pašlaitėje. Ariant užlyginamos vandens išgraužtos vagos, bet dirvožemio sluoksnis lieka jau plonesnis. Sumaišius išverstas apatines nederlingas dirvodarines uolienas su paviršiaus žeme, dirvos kokybė itin pablogėja. Plokštuminės erozijos pasekmės žemės ūkiui labai nuostolingos: dirvožemyje sumažėja humuso, pablogėja dirvos fizinės ir cheminės savybės, pasikeičia vandens režimas.Cheminė erozija vystosi tada, kai pernelyg daug naudojama žemės ūkyje cheminių medžiagų. Nesilaikant visų žemės ūkio mokslo nustatytų reikalavimų, šių medžiagų vis daugiau išplaunama iš dirvožemio į vandenį. Todėl kyla pavojus, kad gali būti užteršti tiek paviršiniai vandens telkiniai, tiek ir gruntiniai vandenys. Želdiniai atlieka ne tik priešerozinę funkciją, bet ir kaip kempinė sugeria agrochemikalus, nutekančius iš laukų su lietaus vandeniu, jie grynina orą ir apsaugo žemės ūkio augalus nuo autotransporto išmetamų teršalų.
Vėjo erozija yra toks procesas, kai įvairiais būdais paveiktame dirvožemyje nerišlios jo detalės susikaupia kitoje vietoje. Vėjo erozijos paveikti dirvožemiai yra nederlingi, jie sudaro 3 proc. Lietuvos teritorijos. Vėjo erozijai sustabdyti reikia ištiso priešerozinių priemonių komplekso – tiek organizacinių, tiek ir agrotechninių. Šiuo atveju į organizacinių priemonių planą pirmiausia turėtų būti įtraukti dirvožemio reljefo tyrimai, augalijos ir žemės ūkio naudmenų pobūdis ir erozijos poveikio laipsnis.Užkirsti kelius erozijai padeda tinkamai tvarkomos sėjomainos. Pievos ir ganyklos, dobilai, liucerna ir kitos ankštinės kultūros visuomet patikimiau saugos dirvą nuo žalingų plokštuminės erozijos padarinių, negu grūdinės ir kaupiamosios. Apgalvotas sėjomainų derinimas su dirvos jautrumu erozijai yra vienas iš racionalaus žemės ūkio teritorijų naudojimo būdų.

L I T E R A T Ū R A

1. Gediminas Isokas „Lietuvos gamtos paminklai“, Vilnius, 1995. – 455 p. 2. Januškis V., „Gamta ir mes“. Vilnius, 1990. 104 p.3. R.Gajauskaitė, J.Jurgelis. K.Jankevičius ir kt. „Gamtos apsauga“. Vilnius, 1988. – 249 p.4. Kazys Šešelgis „Aplinkos apsauga“. Vilnius, 1991. – 208 p.5. Dieter Heinrich, Manfred Hergt, „Ekologijos atlasas“. Vilnius, 2001. – 280 p..