Tundros augalija ir gyvūnija

Geologiniais mastais visai neseniai Šiaurės Ameriką ir Euraziją dengę ledynai pasitraukė į pačią šiaurę ir į aukštus kalnus. Tų ledynų pakraščių teritorijos Šiaurės Amerikoje vadinamos nederlingomis žemėmis, senajame pasaulyje – tundra (suomiškai tunturi – bemiškė aukštuma). Nors pavadinimai skirtingi, 75% augalijos ir gyvūnijos rūšių yra tos pačios abiejose teritorijose. Tundra yra maždaug tarp 600 ir 700 šiaurės platumos, t.y. ji prasideda ten, kur šilčiausio mėnesio vidutinė oro temperatūra tesiekia 10 0C. O pakankama temperatūra yra ir viena būtinų sąlygų medžiams augti.

Rūsčios klimato sąlygos.Augalija ir gyvūnija riklauso nuo dviejų svarbiausių veiksnių – šviesos ir šilumos. Prie poliaračio per žiemos saulėgrįžą Saulė nebepakyla virš horizonto, toliau į šiaurę poliarinė naktis trunka ilgiau. Didumoje tundros poliarinė naktis trunka net keletą mėnesių per metus. Iš dalies tai kompensuoja ilga poliarinė diena. Dieną skuba vystytis ir augalai, ir gyvūnai. Reikia pažymėti ir geologinio palikimo – įšalo reikšmę. Podirvį čia sukaustęs daugiametis įšalas. Grenlandijoje jis apima net 600m sluoksnį, tačiau gali būti ir dar storesnis. Vasarą paties viršutinio žemės sluoksnio, vadinamo aktyvuoju sloksniu, ledas atitirpsta. Šis sluoksnis gali būti nuo 7cm iki 3m storio ir tik jis leidžia gyvuoti tundros augalijai ir gyvūnijai. Žemė vasarą būna įmirkusi, nes daugiametis įšalas neleidžia vandeniui susigerti gilyn. Žemei nuolatos atšylant ir vėl įšalant, dirva kilnojasi, joje atsiranda tuštumų, kuriose kaupiasi akmenys. Ilgainiui iš jų susidaro akmenų daugiakampiai ar žiedai. Kritulių per metus čia būna iki 50cm (perskaičiavus į vandenį); daugiausia tai sniegas. Tundroje yra ir aukštų kalnų, tačiau diduma jos paviršiaus – tai lygumos, nusėtos ežerų, balų, skersai ir išilgai išraižytos vingiuojančių upeliūkščių. „Žemutinėje‘ tundroje, tai yra toliau į pietus, augalijos danga ištisinė; šiauriau, „aukštutinėje“ tundroje, stiprūs vėjai nupučia ploną dirvožemio sluoksnį, ir augalai įsitvirtina tik plyšiuose ar kitur užuovėjoje. Geriausiai čia auga kerpės.

Mitybos grandinė tundroje. Didžiausi tundros augalai – pažeme nusidriekę beržų ir gluosnių krūmai, kurie suaugę gali būti vos kelių centimetrų aukščio (1). Gausiai paplitę viržinių šeimos augalai. Beveik visi jie užmezga uogas, o jomis ir minta dauguma tundros gyvūnų. Nuo spanguolių rudenį tunka net baltieji lokiai. Neretai tundros medelius praauga žolės, todėl, joms žydint, tundra vasarą trumpai sužaižaruoja įvairiomis spalvomis ir greit išblėsta artėjant žiemai. Nors tundra ir nesvetinga, čia gyvena labai daug gyvūnų. Didžiausieji – avijautis (3) ir šiaurinis elnias (Šiaurės Amerikoje – karibu), kuris čia ganosi vasarą. Smulkesnieji plėšrūnai – vilkai, poliarinės lapės (4) ir erniai. Jie minta arktiniais starais, pelėnais ir lemingais. Šiuos žinduolius nuo šalčio saugo storas šiltas kailis ir storas riebalų sluoksnis po juo. Nušalimų išvengti padeda aptaki kūno forma, trumpas snukis, ausys ir uodega.

Migruojantys paukščiai. Tik nedidelė dalis paukščių nuolat gyvena tundroje, o gausybė jų – tūkstančiai ančių, žąsų ir tilvikų (5) – čia atskrenda, suka lizdus ir perisi tik vasarą. Tai pati pjūtis poliarinėms lapėms, kuriso persekioja paukščių kolonijas ir ieško silpnų ar sužeistų jauniklių. Maistą, kurio nebesuėda, jos paslepia. Sušalęs jis tampa gera atsarga žiemai. Paukščiai minta vabzdžiais, kurių čia labai gausu – ir kraugerių uodų Aedes impiger, ir musių, ir kitų (2).Kiek tundros sausuma skurdi, tiek jūra turtinga. Vasarą, dauginantis planktonui, maisto čia randa ruoniai, banginiai ir jūrų paukščiai (6), kurie atskrendanet iš tolimų kraštų. Labai trumpą laiką, kol nėra šalčių, gyvenimas virte verda. Rugpjūčio mėnesį dienos pastebimai sutrumpėja, oras atšąla, o pirmosios šlabdribos rodo artėjant žiemą. Vabzdžiai žūva, tačiau užšalusiose balose ar tarp sniego užklotų augalų lieka jų kiaušiniai arba vikšrai. Išsivedę jauniklius, paukščiai dideliais būriais traukia į pietus ir žiemos mėnesius praleidžia vidutinio arba subtropinio klimato juostose. Šiauriniai elniai ir karibu, o paskui juos ir vilkai, keliauja miškų zonos link. Tundroje lieka tik avijaučiai ir ištvermingosios poliarinės lapės.

Tačiau net vasarą, kai tundroje gyvūnų gausu, jų rūšių nėra daug, todėl trapi ekologinė pusiausvyra tarp plėšrūnų ir jų aukų gali lengvai iširti. „Aukų“ – tai daugiausia smulkūs žinduoliai – populiacijų gausumas gali labai svyruoti, vienais metais jų prisiveisia devynios galybės, o kitais lieka visiškai mažai. Ypač tai būdinga lemingams. 1. Šiaurinė linėja Žemaūgis gluosnis Linnaea borealis Salix herbaccea

Miškinis snaputis Beržas keružis Geranium sylvaticum Betula nana

Rausvoji uolaskėlė Pataisai Saxifraga oppositifolia Lycopodium sp

Beveik visi tundros augalai glaudžiasi prie žemės. Žemaūgiai beržai, keružiai, gluosniai retai kada užauga iki 1m aukščio. Dažniausiai jie būna gerokai mažesni, nors ir subrendę. Tarp gluosnių ir beržų vešliai auga samanos ir kerpės; jų ardas atitinka vidutinės juostos miškų pomiškį. Čia auga ir pataisai (Lycopodium). Šis nedidelis augalas gali plačiai nusidriekti ir užimti ištisus hektarus, tačiau jis vargiai beprimena savo giminaičius, didžiulius medžius, augusius senovėje. Pati gražiausia tundros gėlė – miškinis snaputis. Pietiniuose kalvų šlaituose dažnai auga rausvoji uolaskėlė. Ji priklauso arktiniam alpiniam augalų kompelksui. Linėja taip pavadinta norint pagerbti didįjį švedų botaniką Karlį Linėjų, apkeliavusį Suomijos tundrą.

Laumžirgio nimfa Agrion splendens

Dauguma tundros vabzdžių vikšro stadiją išgyvena vasarą laikinuose vandens telkiniuose, o žiemoja po ledu. Daugelio rūšių vabzdžiai siurbia paukščių ir žinduolių kraują.

Avijaučiai Ovibos moschatus

Avijaučiai (ovibos moschatus), arba muskusiniai jaučiai, – didžiausi Šiaurės Kanados ir Grenlandijos gyvūnai. Ledynmetyje jie gyveno ir Senajame pasaulyje, tačiau dabar yra išnykę. Jų kailis labai storas ir gerai saugo nuo šalčio. Avijaučiai labai išvargsta, kai jiems tenka ieškoti maisto braidant po gilų sniegą. Pajutę pavojų, jie sustoja glaudžiu ratu, žemai nulenkia galvas ir atkiša išorėn galingus ragus – patikimą ginklą nuo vilkų.

Poliarinė lapė Alopex lagopus

Poliarinė lapė yra nuolatinė tundros gyventoja. Jų būna žydrų ir rusvų. Pirmoji visą laiką būna palša, o antroji žiemą pabąla. Jų gausumas priklauso nuo to, kiek yra maisto, ypač lemingų. Didžiausias poliarinių lapių priešas – žmogus, medžiojantis jas dėl gražaus kailio.

Juodkrūtis bėgikas Akmenė Calidris alpina Arenaria interpres

Islandijos bėgikas Paprastoji berniklė Calidris canutus Branta bernicla

Baltoji pelėda Nyctea scandiaca

Mažieji balų paukščiai – juodkrūtis bėgikas, Islandijos bėgikas ir akmenė – kiekvieną pavasarį atskrenda į šiaurę ir tundroje susisuka lizdus, o rudenį drauge su ledinėmis antimis ir paprastosiomis berniklėmis grįžta į pietus ir žiemoja pelkėse, upių žiotyse. Baltoji pelėda nuolat gyvena tundroje, bet, kai jau labai šalta, pasitraukia piečiau.

Juodakaklis naras Smailiauodegis plėšikas Gavia arctica Stercorarius parasiticus

Ir smailiauodegiai plėšikai, ir narai lizdus suka tundroje, bet joje nežiemoja. Juodakaklis naras minta žuvinis, smailiauodegis plėšikas – pelėnais, lemingais ir atimtomis iš žuvėdrų žuvimis.

Vandenyno gyvūnai

Pasaulinis vandenynas labai didelis, jame telpa apie 5 milijardai tonų vandens. Nuo paviršiaus dugno link jis nėra vienalytis. Jame galima skirti keletą zonų, kurių kiekvienos gyvybė yra savita. Aiškiausiai tai matyti iš vandenyno gyvūnų. Jų pasiskirstymas vandenyne priklauso nuo apšvietimo, temperatūros, slėgimo, druskingumo, vandens srovių, bangavimo.

Gerai apšviesta zona. Mažiausiai vandenyno gyvūnai susitelkę pačiame paviršiuje, vadinamojoje eufotinėje zonoje, kur patenka daugiausia šviesos. Tai zooplanktonas, susidedantis daugiausia iš irklakojų ir kitų smulkių vėžiagyvių.Patys mažiausi zooplanktono organizmai yra svarbiausi vandenyno augalėdžiai, t.y. minta mikroskopiniais augalais – fitoplanktonu, kuris sudaro pagrindinę vandenyno mitybos grandinių grandį. Didesni zooplanktono organizmai, pavyzdžiui, nedidelės žuvys, medūzos, minta gyvūniniu maistu, taigi jie – plėšrūnai arba maitėdžiai.

Žuvų yra visame vandenyne, tačiau tos, kurios gyvena eurotinėje zonoje, minta beveik vien zoopalnktonu; daugelio šių žuvų rūšių mailiumi minta didesnės žuvys. Silkinių žuvų didelę maisto dalį sudaro fitoplanktonas. Galbūt dėl to, kad silkės geba maitintis vandenyno augalais, jų palyginti su kitomis žuvimis žmogus daug sugauna.Žuvys maisto ieško uoliai, o daugelis scifomedūzų tik pasyviai dreifuoja jūros paviršiuje. Sifonorą fizaliją (Physalia physalis) vėjas plukdo lyg laivą su bure, nes jo pneumatoforas kyšo iš vandens. Eufotinėje zonoje mažų žuvų daugiau būna naktį. Į paviršių jos pakyla iš žemesnės – pelaginės zonos. Tokia migracija žuvims padeda apsisaugoti, nes naktį jomis mintantys plėšrūnai paprastai esti ne tokie aktyvūs. Be to, dieną nusileidusios i vėsesnį vandenį, šios žuvys sutaupo energijos, nes, nukritus kūno temperatūrai, sulėtėja medžiagų apykaita.Naktį viršutinį vandenyno sluoksni apšviečia kai kurių švytinčių planktoninių organizmų šviesa. Manoma, kad tai planktonui ne tik netrukdo, bet ir naudinga, nes planktonu mintančias žuveles šviesoje geriau pastebi jas gaudantys stambesni plėšrūnai. Įdomu tai, kad planktoninius organizmus švytėti skatina pačių žuvų būvimas. Jūros žinduoliai – banginiai, ruoniai, delfinai gali panirti labai giliai, tačiau paprastai laikosi viršutinėje zonoje, nes turi iškilti į paviršių įkvėpti oro. Bedančiai, arba ūsuotieji, banginiai toje zonoje laikosi dar ir todėl, kad čia gyvena rūšys, kuriomis jie minta.

Grobuonys ir apsauga nuo jų. Vidurinėje, arba mezopelaginėje, vandenyno zonoje gyvena milijardai žuvų, kartu daug ir didelių bestuburių – kalmarų, aštunkojų ir krevečių. Čia laikosi ir aktyvūs jūrų plėšrūnai. Nuo jų nėra kur pasislėpti, todėl mezopelagialės gyviai turi turėti apsigynimo priemonių (pavyzdžiui, scifomedūzos Rhizostoma ir Cyanea turi dilgiųjų ląstelių) arba gebėti gerai plaukti, išlavėjusiais jutimų organais anksti pajusti artėjantį priešą. Todėl visų mezopelagialės žuvų, tiek plėšrūnių, tiek ir aukų, kūnas labai aptakus, toks kaip, pavyzdžiui, dryžojo tuno (Katsuwonus pelamis) arba silkinio ryklio (Lamna nasus). Apsisaugoti padeda ir laikymasis bandomis (2) bei bioliuminescencija (3).

Gelmių gyventojai. Gelmių, arba batipelagialės, gyvūnų gyvenimas labai priklauso nuo lavonų, kurie grimzta į šią zoną iš viršaus. Nors batipelagialė nėra iki galo ištirta, manoma, kad joje gyvena daugiau kaip 2000 žuvų rūšių ir maždaug tiek didesniųjų bestuburių. Daugelį šių gyventojų pavyko nufotografuoti, priviliojus fotokameromis, kitų randama banginių ir kardžuvių skrandyje. Vandenyno gelmėse, kur visai tamsu, šalta, didelis slėgis, per evoliuciją atsirado keistų, kartu ir įdomių gyvūnų rūšių (6). Dauguma gelmių žuvų mažos, tik iki 30cm ilgio. Daugelis jų plaukioja plačiai išsižiojusios. Daugiau kaip 60% gelmių gyvūnų turi švytinčiuosius organus; patys dažniausiai yra tamsių spalvų. Bioliuminescencija padeda šioms rūšims atpažinti lytinius partnerius ir trikdo priešą.Priedugniniai gyvūnai skirtingame gylyje vis kitoki. Dauguma dugno gyventojų minta detritu. Nemažai šių bentosinių rūšių yra ir palyginti sekliuose žemynų šelfo vandenyse. Čia gyvena midijos ir kiti dvigeldžiai moliuskai, daugiašerės žieduotosios kirmėlės, holoturijos, krabai, jūrų ežiai ir jų giminaičiai, plekšnės.

Fizalija Žuvis skraiduolė Physalia physalis 28cm Cypselurus lineatus 23cm

Ančiuvis Dryžasis tunas Engraulis sp 15cm Katsuwonus pelamis 60cm

Tunas Kalmaras Thunnus thynnus 2m Loligo sp 30cm

Paprastoji sidabragalvė Žuvis kirvukas Diretmus argenteus 5cm Argyropelecus hemigumnus 2,5cm

Didžioji korifena Marlina Coryphaena hippurus 1,2m Makaira sp 3m

Mėnulžuvė Milžinryklis Mola mola 3m Cetorhinus maximus 14m

Silkinis ryklys Lamna nasus 3,6m

Vandenyno paviršiuje, iki 200m gylio, gausu įvairiausių planktoninių organizmų ir jais mintančių gyvūnų. Pastarieji laikosi būriais, traukia arčiau tų vietų, kur yra daug planktono. Juos gaudo smulkūs plėšrūnai, šiuos – jais mintantys didesni plėšrūnai, pavyzdžiui, rykliai; pastarijie daugiausia laiko praleidžia vidurinėje zonoje – mezopelagialėje. Į gylį nuo 1000 iki 3000m neprasiskverbia šviesa. Šios zonos vanduo yra apie 4 0C temperatūros ir pats tankiausias. Čia plaukioja vėžiagyviai ir galvakojai moliuskai. Jų kūno skysčių hidrostatinis slėgis ir druskų koncentracija tokie patys, kaip juos supančio vandens. Naktį dalis šios, vidurinės, zonos plaukikų migruoja paviršiaus link maitintis kitais planktono ganyklų gyvūnais.

Gaterin

Daugelis žuvų, pavyzdžiui, iš Gaterin genties, gyvena tuntais – milžiniškomis žuvų sankaupomis, kurių kiekviena elgiasi tarsi vienas individas. Tokia gyvensena padeda apsisaugoti nuo priešų. Be to, susitelkusioms į tuntus žuvims lengviau apsivaisinti, nes dauguma jų paprastai esti panašaus dydžio ir amžiaus. Vado nebūna, kuria kryptimi plaukti, pasirenka visas tuntas.

Sternoptyx diaphana

Pelaginė gelmių žuvis Sternoptyx diaphana švyti. Vienas šviesos šaltinių amžinai tamsiose vandenyno gelmėse yra jos liuminescencuojančių organų skleidžiama šalta šviesa. Plėšrios gelmių žuvys turi milžiniškus nasrus. Ten, kur visai nepatenka šviesos, yra tik keletas žuvų rušių, kuriomis galima misti, todėl plačios žiotys būtinos žuviai, kad pagautų tiek maisto, kiek reikia gyvybei.

Dėmėtasis ryklys Holohalaelurus regani

Dėmėtasis ryklys priklauso nedidelių katinių ryklių, paplitusių visuose vandenynuose, šeimai. Ši rūšis gyvena Afrikos pakrančių vandenyse. Maisto ieško, kaip ir kiti šios šeimos rykliai, priedugninėje zonoje arba ant dugno. Slidžią auką pagauna ir nesunkiai išlaiko burnoje, nes turi aštrius, panašius į adatas, dantis, kurie nuaugę į burnos vidų.

Barzdotoji skorpena Synanceja verrucosa

Barzdotoji skorpena – tipiška priedugninė žuvis. Jos kūno spalva nesiskiria nuo aplinkos. Nugaros pelekas su aštriais dygliais ir nuodu liaukomis; jų nuodai pavojingi priešui, žmogui gali būti ir mirtini. Barzdotoji skorpena tyliai tūno jūros dugne, tykodama grobio; puola jį staiga, atsispyrusi stipriais krūtinės pelekais.

Chauliodas Plačiažiomenis ungurys Chauliodus sloani 30cm Eurypharynx pelecanoides 25cm

Ilgauodegė menkė Gleivys Macrourus berglax 45cm Careproctus sp 23cm

Meškeriotojas Gelmių holoturija Linophryne bicornis 8cm Laetmogone violacea 10cm

Gelmių krevetė Abisalės holoturija Funchalia sp 10cm Oneirophanta mutabilis 0,2cm

Dauguma vandenynų gyvūnų, gyvenančių giliau negu 3000m, yra gana keistos kūno formos, prisitaikę gyventi labai šaltame ir tankiame vandenyje. Šioje dervos tamsumo vietoje šviečia tik bioliuminescuojantys daugumos rūšių organai. Apie 75% laisvai plaukiojančių gelmių žuvų rūšių, sudarančių apie 90% visų individų, turi švytėjimo organus. Pačios jos mažos, tik nedaugelis užauga ilgesnės kaip 30cm. Dauguma dugno žuvų, panašių į ilgauodegę menkę, dažniausiai šiek tiek ilgesnės, bet tik todėl, kad turi ilgesnę uodegą. Keletas šių bentosinių būtybių turi švytinčius organus, bet gali maitintis ir tamsoje.