sidnėjus

ĮVADAS

Sidnėjus (Sydney) – didžiausias Australijos miestas. Jame gyvena 3,6 mln. gyventojų. Sidnėjus – tai ne tik pramonės centras, bet ir svarbiausias Australijos jūrų uostas ir aerouostas. Taip pat vienas svarbiausių pasaulio mašinų gamybos ir metalo apdirbimo centrų.

Sidnėjus – Naujojo Pietų Velso sostinė. Jis, aišku jo gyventojams, yra vienas gražiausių pasaulio miestų. Įsikūręs ant didžiulio uosto, jis suteikia puikią galimybę pasivaikščiojimams aplink uosto krantus. Nuostabių vaizdų įlankos parkai, sodai ir architektūriniai Harboro (Harbour) tilto ir Operos teatro stebuklai – tai tik keletas Sidnėjaus teikiamų privalumų.

Anglų rašytojas Annthony Trollope, apsilankęs Australijoje, rašė apie Sidnėjų: “Aš netekau vilties perduoti skaitytojams savo mintis apie Sidnėjaus Harboro tilto grožį. Aš nemačiau nieko panašaus į užrakintos šalies jūros peizažą.”

Geriausias būdas suprasti didįjį Sidnėjaus regioną – pagalvoti apie jį kaip apie didžiulį lėkštelės tipo dubenį su nuskendusiais upių slėniais šiaurėje (Hawkesbury upė), pietuose (Port Hacking) ir viduryje (Sidnėjaus uostas). Šie trys vandens keliai buvo suformuoti per paskutinį ledynmetį, kai jūra buvo daugiau nei 100 metrų žemiau pastovaus lygio. Kai jūros lygis nusileido, upių slėniai nuskendo. Tiie nuskendę slėniai lengvai matomi skrendant virš miesto.

Didmiesčio centras yra žemumoje, kuri driekiasi į vakarus beveik 50 km, kol pasiekia rytinį Mėlynųjų kalnų šlaitą. Labiausiai į vakarus nutolęs miesto taškas yra Nepeano upė, kuri teka per Mėlynųjų kalnų pagrindą ir susijungia su Hawkesbury up

pe prie Windsoro. Posūkyje Hawkesbury kerta slėnį, kol pasiekia jūrą Broken įlankoje.

Sidnėjus – tai ne tik milžiniški pastatai, daugybė autobusų stočių, ne tik platus geležinkelių ir automobilių kelių tinklas, bet ir daugiau nei dvidešimt nuostabių paplūdimių, kurie yra idealūs plaukiojimui, banglenčių sportui ir deginimuisi vasaros mėnesiais.

SIDNĖJAUS ISTORIJA

Prieš europiečių atvykėlius, daugybė skirtingų aborigenų grupuočių ramiai ir sėkmingai gyveno aplink uostą. Kapitonas James Cook rytinę Australijos pakrantę priplaukė 1770 metais. Jis užėmė Botanijos įlanką ir nusprendė, kad ji priimtina kolonijai. Jis neužėmė Sidnėjaus uosto ir, matydamas jį tik iš vandenyno, neatpažino jo unikalių giliųjų vandenų teikiamų privalumų. 1787 m. gegužės 13 d., vienuolikos laivų laivynas paliko Didžiąją Britaniją ir iškeliavo į Botanijos įlanką, siekdamas įkurti koloniją. Pagrindinis laivas, 520 tonų HMS Sirius, buvo vairuojamas Arthur’o Philip’o, kuris turėjo taapti kolonijos valdytoju. Laivai į Botanijos pakrantę atplaukė 1788 m. sausio 19 dienos naktį. Philip’as greitai suprato, kad Botanijos įlanka nėra tinkama kolonijai. Sausio 21 d., lydimas mažo būrelio jūrininkų, jis persikėlė valtimi į šiaurę. Sausio 21 d. popietę Philip’as užėmė Port Jackson. Vėliau jis rašė, kad tai buvo “vienas puikiausių uostų pasaulyje”. Sausio 26 d. Philip’as vedė laivyną šiaurėje į Sidnėjaus uostą. Buvo kertami medžiai aplink Sidnėjaus įlankėlės krantus ir, baigiantis dienai, Philip’as ir jo padėjėjai pakėlė tostą už Karališkąją britų šeimą ir kolonijos ateitį.

Gyvenvietė prasidėjo nuo ni

ieko. Buvo statomi namai, gatvės ir gatvelės pasiekė slėnius kitoje Tank Stream pusėje, kareiviams ir kalinams buvo pastatytos kareivinės, užsodinami laukai, tiriamos kaimo vietovės. Tai buvo tikroji Sidnėjaus pradžia. Purvina ir apleista kolonija žemės kampelyje.

Išlipimo į krantą mėnesiais įvyko konfliktas tarp aborigenų ir europiečių. 1788 m. gegužę kalinys, dirbdamas už Sidnėjaus įlankėlę, nužudė aborigeną, o truputį vėliau du kaliniai buvo nudurti per susibūrimo puolimą vietoje, kuri dabar žinoma kaip Rushcutters įlanka.

Sidnėjaus istorija nuo 1825 iki 1860 yra tai, kad kalėjimas pamažu vystėsi į visuomenę, kur laisvi gyventojai ir kaliniai dirbo kartu. Svarbus posūkis įvyko 1851 m. gegužę, kai Edward’as Hargraves’as įdėjo 120 gramų aukso į Sidnėjaus aukso karštligės pradžią. Naktiniai darbininkai Sidnėjuje sudėjo įrankius ir išvyko į aukso laukus. Kalnakasiai ir ieškotojai iš viso pasaulio pervažiavo Sidnėjų trokšdami išbandyti savo sėkmę aukso laukuose. Miestas tęsė plėtrą per 1870 ir 1880 metus. Po II pasaulinio karo, miesto vystymasis “išvydo” Operos teatro statybą, produktyvaus miesto transporto sūkurimą, miesto centro modernizaciją ir žavingą Sidnėjaus priemiesčių augimą taip, kad dabar jis yra miestas, dydžiu panašus į Los Angel’ą (JAV). Modernūs Sidnėjaus priemiesčiai yra aiškiai panašūs į Amerikos priemiesčius su dideliais apsipirkimo kompleksais, didžiulėmis automobilių stovėjimo aikštelėmis. Tokius, kur dauguma žmonių vairuoja savo automobilius, aplinkui yra greitkeliai ir daugelis žmonių gyvena vienaaukščiuose plytiniuose namuose, esančiuose tvarkinguose užmiesčio sklypuose.

Sidnėjaus la
ankytojai džiaugiasi nuostabiais miesto vyno barais ir kavinėmis, kurie plačiai apima įvairius miesto tautinius restoranus ir parodo lengvą toleranciją imigrantams, kurie taip žymiai pakeitė miesto gyvenimą per paskutiniuosius penkiasdešimt metų.

HARBORO TILTAS

Joks vizitas į Sidnėjų negali būti visiškai apgalvotas be lėto pasivaikščiojimo Sidnėjaus Harboro tiltu. Įėjimas į pėsčiųjų kelią yra per pietryčių stulpą, kuris pasiekiamas einant Argyle gatve, kylant Argyle laiptais, pereinant Cumberland gatvę ir sekant ženklus, pažymėtus “Tilto laiptai”. Vaizdas yra kerintis bet kuriuo paros metu, bet ypač įspūdingas anksti ryte arba vėlai vakare.

Tiltas yra žymiausias ir charakteringiausias Australijos pastatas. Jis buvo statomas devynerius metus, sveria 60000 tonų ir savo aukščiausiame taške siekia 134 metrus virš uosto. Tiltas formuoja gyvybiškai svarbią sąsają tarp Sidnėjaus šiaurinio ir pietinio priemiesčių. Prieš jo pastatymą, žmonės, gyvenantys šiauriniame krante, gaudydavo keltus į miesto centrą arba leisdavosi į ilgą kelionę į Parramatta, kur per uostą galėjo būti nutiesta daugybė mažų tiltų.

Dabar yra galimybė pereiti per tiltą. Ši pramoga nėra pigi ir skirta ne silpnos širdies žmonėms, bet ji siūlo geriausius Sidnėjaus vaizdus ir galimybę pasakyti, kad tu tai padarei.

APVALIOJI PRIEPLAUKA

Apvalioji (Circular) prieplauka yra Sidnėjaus centras. Ji buvo Australijos – pirmos europietiškos kolonijos centras ir netgi šiandien tai vis dar yra vieta, kur Sidnėjaus gyventojai susirenka ypatingomis progomis. Šiltą, saulėtą Sidnėjaus dieną ten galima at

trasti keletą nuostabesnių malonumų nei tingus klajojimas aplink Sidnėjaus įlankėlės krantus. Nuleidęs inkarą Campbell’o įlankėlėje stovi aukštas laivas Bounty – tiksli kapitono Bligh’so XVIII amžiaus laivo, kuris buvo pastatytas Mel’o Gibson’o filmui “Maištas Bountyje” (Mutiny on the Bounty), kopija.

Čia yra ir malonus smiltainis Customs namai, kurie neseniai buvo paversti į šiuolaikinio meno muziejų. Jį verta aplankyti. Jame yra kelionių parodos, taip pat nuostabi nuolatinė svarbių tarptautinių šiuolaikinio meno darbų kolekcija.

Pati Apvalioji prieplauka yra pagrindinė transporto susibūrimo vieta. Ji vis dar siūlo platų pasirinkimą keltų servisų į Manly, Taronga zoologijos sodą, Mosman’ą, Balmain’ą ir daugybę kitų žymių vietų. Tai nepakartojamas kelias, siekiant pamatyti uostą, tiltą, Operos namus ir uosto krantus.

OPEROS TEATRAS

John Douglas Pringle, Sidnėjaus laikraščio “Morning Herald” redaktorius, rašė: “Ten jis stovi, kaip Santa Maria della Salute Venecijos lagūnoje; idealus simbolis, jungiantis miestą su jūra; sveikinantis įplaukiančius laivus savo plačiai atvertais skliautais; skaisčiai šviečiantis saulėje arba blyškiai spindintis mėnulio šviesoje; vis dar primenantis apie kitus amžius, kai didieji pastatai buvo statomi Dievo garbei arba princų puikumui, o ne tiesiog praktiniams tikslams. Aš tikiu, kad tai pastatas, kuriuo visi australai gali tikrai didžiuotis, galbūt vienintelis tikras architektūrinis darbas šiame žemyne.”

Sidnėjaus Operos teatro dizainas buvo nuspręstas konkurso, kuris buvo paskelbtas 1955 metais, būdu. Buvo sulaukta per 230 pasiūlymų iš 32 šalių. 5000 svarų sterlingų prizu buvo apdovanotas 38 metų danų architektas Joern Utzon. Statybos truko keturiolika metų ir kainavo daugiau nei 1 milijardą dolerių. Projektas buvo remiamas vietinės loterijos.

Žmonės dažnai mano, kad Sidnėjaus Operos teatras yra vien tik operos teatras. Iš tikrųjų jis turi penkis teatrus – koncertų salę, operos teatrą, dramos teatrą, kino salę ir įrašų studiją – taip pat du restoranus, daugybę barų, šešis laukiamuosius, biblioteką, penkias repeticijų studijas ir 65 persirengimo kambarius.

BOTANIKOS SODAI

Karališkieji Sidnėjaus Botanikos sodai iš tikrųjų yra graži ir šauni vienuma miesto širdyje. Tie nuostabūs sodai Botanikos sodais tapo 1816 metais. Metams bėgant 29 hektarai buvo taip išplanuoti, kad dabar yra Viršutinis, Vidurinis ir Žemutinis sodai, kuriuos kasmet aplanko beveik 2,5 milijono lankytojų.

Sodai turi per 4000 medžių ir augalų iš viso pasaulio. Čia yra specialių kolekcijų herbariume ir piramidės formos stikliniame name, kur karštis ir drėgmė palaiko puikų klimatą tropiniams ir subtropiniams augalams.

PONIOS MACQUARIE KĖDĖ

Į rytus nuo Karališkųjų Botanikos sodų yra ponios Macquarie kėdė, kur gubernatoriaus Lachlan Macquarie žmona sėdėdavo ir mėgaudavosi uosto vaizdais. Per 150 metų ji buvo viena populiariausių uosto taškų su nuostabiais Fort Denison salos vaizdais. Operos teatro ir Harboro tilto konstrukcijos padeda, kad vakarinis vaizdas, ypatingai per saulėlydį, sukurtų dramatišką abiejų pastatų siluetų efektą besileidžiančios saulės fone. Ji tapo populiaria ir fotografų mėgstama vieta.

MENO GALERIJA

Naujojo Pietų Velso Meno galerijoje yra būdingų menininkų – nuo gausios aborigenų kolekcijos iki modernių Australijos meistrų – darbų pavyzdžių. Taip pat čia eksponuojami nuostabūs geriausių šalies menininkų darbai. Ypatingo dėmesio sulaukė Conrad’o Martens’o darbai. Galerijoje eksponuojami ir europiečių menininkų šedevrai, įskaitant Pikaso ir Rembrantą.

MITCHELL BIBLIOTEKA

Sidnėjaus gyventojams žinoma kaip Mitchell’o biblioteka, Naujojo Pietų Velso regiono biblioteka yra didžiausia istorinių dokumentų, eskizų ir informacijos saugykla. Šios įdomios kombinacijos senų ir naujų pastatų centras yra Mitchell biblioteka. Kolekcijos šerdis – 61000 tomų – buvo padovanoti David’o Scott Mitcell’o, aistringo bibliotekininko.

MACQUARIE GATVĖ

Macquarie gatvė veda nuo Operos teatro iki Hyde parko pravingiuodama pro miesto sveikatos specialistų rajoną, Karališkuosius Botanikos sodus, Muzikos konservatoriją, regiono parlamentinį kompleksą ir tokius istorinius pastatus kaip Mitchell’o biblioteka, Sidnėjaus ligoninė, senoji Sidnėjaus pinigų kalykla ir Hyde parko kareivinės.

Ypatingo dėmesio verti yra gražūs XIX amžiaus miesto namai ir Georgian pastatai (iš kurių vienas – Karališkasis Australijos Surgeono koledžas) šiaurinėje gatvės pabaigoje. Jie primena laikus, kai Macquarie gatvė buvo aukštos Sidnėjaus viuomenės namai.

Pietuose yra Sidnėjaus ligoninė, pastatyta 1880 metais, ir elegantiškas Naujojo Pietų Velso parlamento pastatas. Prie ligoninės yra Martin aikštė – miesto bankų regiono centras. Aikštės apačioje yra miesto kenotafas ir didžiulis Centrinio Pašto pastatas. 1810 metais pastatyti Parlamento rūmai yra vienas elegantiškiausių istorinių miesto pastatų.

OXFORD GATVĖ

Oxford gatvė yra Sidnėjaus naktinio gyvenimo širdis. Nuostabi juosta viešbučių, naktinių klubų, restoranų, iki vėlumos dirbančių knygynų, kino teatrų ir kavinių, kur tie žmonės, kurie neturi problemų linksmindamiesi iki nukritimo, tikrai linksminasi. Istoriškai ši gatvė ilgai buvo asocijuojama su didžiule miesto gėjų bendruomene. Prieš dešimtmetį ji buvo išimtinai gėjų valdos su tokiais viešbučiais kaip Exchange ir Albury.

MIELASIS UOSTAS

Mielasis Uostas (Darling Harbour) yra San Francisco Žvejo Prieplaukos (Fisherman Wharf) atitikmuo. Tai didžiulis viešbučių, muziejų, dovanų parduotuvių, restoranų, greito maisto užkandinių ir nuolatinės pasilinksminimų rikiuotės kompleksas, išsidėstęs uosto pašonėje.

Atsidaręs 1988 metais, Mielojo Uosto kompleksas buvo didžiausias miesto išradimas, kada nors buvęs Australijoje. Nuvargęs prieplaukų ir sandėlių kompleksas buvo paverstas į vietą, kuri dabar yra viena pirmųjų miesto turistų atrakcijų.

Į didžiausias atrakcijas įeina Monorail, Nacionalinis Maritime muziejus, Sidnėjaus akvariumas, Jordan’o jūros maisto restoranas, kinų sodas, Sidnėjaus pasilinksminimų centras, Harris Street Motor muziejus ir Powerhouse muziejus.

Įdomiausias Mielojo Uosto dalykas yra Sidnėjaus akvariumas, įspūdinga eksponatų kolekcija, kuri siūlo visapusišką Australijos vandens gyvenimo vaizdą nuo ruonių ir krokodilų (jie gali išlikti nejudėję taip, kad daugelis lankytojų mano, kad jie yra iškamšos) iki ryklių ir plataus pasirinkimo žuvų, kurios gyvena Sidnėjaus uoste. Čia taip pat yra žuvų iš tolimosios Australijos šiaurės, žuvų ir vėžiagyvių iš Mario – Darlingo upių tinklo, ryškiai spalvotų žuvų ir baseinas, kur lankytojai gali susidurti su vėžiagyviais ir moliuskais, kurie gyvena pakrantėse.

AUSTRALIJOS LIETUVIŲ BENDRUOMENĖS

Pirmieji lietuviai, pasiekę Australiją, buvo 1831 metų sukilimo dalyviai, pasitraukę į Prūsiją, o iš ten deportuoti į Angliją. Iš čia lietuviai sukilėliai buvo atgabenti į Australiją, Naujojo Pietų Velso valstiją. Yra žinoma, kad 1841 metais į Pietų Australiją laivu “Skjold”, kartu su 275 vokiečiais atvyko ir Prūsijos lietuvio Varno šeima, apsigyvenusi Lobethal vietovėje.

Įvairiais laikotarpiais, ieškodami laisvės ir ekonominio gerbūvio, į Australiją vyko ir daugiau lietuvių. Matyt, dėl didelio nuotolio ir menkų žinių apie Australiją, čia vykstančiųjų srautas nebuvo toks didelis kaip į JAV ar Pietų Amerikos žemyno valstybes. Ne visi čia atvykę pasiliko ilgesniam laikui gyventi – dalis grįžo į Lietuvą, dalis persikėlė į kitas valstybes. 1933 metų gyventojų surašymo duomenimis Lietuvos piliečiais užsirašė 119 asmenų, nors tai nereiškė, kad tik tiek gyveno lietuvių; dalis jau buvo priėmę Australijos pilietybę.

Po Antrojo Pasaulinio karo, 1947 – 1952 metais į Australiją atvyko 9906 lietuviai. Dar šiek tiek jų atvyko ir vėliau, tačiau iki pat Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 1990 metais migracijos būdu lietuvių skaičius nedaug kito. Australijos Užsienio ir prekybos ministerijos duomenimis, 1998 metais čia gyveno apie 17 tūkstančių lietuvių kilmės asmenų, jau priskaičiuojant ir atvykusius iš Lietuvos paskutiniais metais, nors jų Australijoje nėra tiek daug, kiek kitose Vakarų šalyse.

Organizuoto lietuviško gyvenimo pradininku buvo Australijos Lietuvių draugija, įkurta 1929 metais spalio 27 dieną Sidnėjaus lietuvių, vadovaujamų J.Jasiūno, V.Dapkaus, K.Skeirio, J.Viedrinaičio. Ši draugija savo pagrindiniu tikslu numatė “jungti visus laikančius save lietuviais į vieną draugiją su tikslu palaikyti tarp savęs artimesnių ryšių, ugdyti tautinę dvasią ir švietimą”, kas tapo ypač ryšku po Antrojo Pasaulinio karo į Australiją atvykstant lietuviams pabėgėliams, kuriems bet kokia pagalba ir parama buvo labai reikalinga. Tuo metu Australijos Lietuvių draugija labai stipriai išsiplėtė, tapo aktuali ir reorganizacija. 1948 įvykęs suvažiavimas įsteigė skyrius Melburne, Bonegiloje, Bathurste, Gretoje, Brisbane, Kanberoje, Adelaidėje ir Woomeroje. 1949 metų gruodžio 30 dieną Sidnėjuje sušauktas Australijos Lietuvių draugijos suvažiavimas nutarė persiorganizuoti į Australijos Lietuvių bendruomenę, taip įgyvendinant Lietuvių Chartos nutarimus.

Minėta reorganizacija nebuvo atsitiktinė – VLIK_o Vykdomoji Taryba pradėjo raginti Australijos lietuvius burtis į vieningą bendruomenę, siekiant išsaugoti ką tik buvusių perkeltųjų asmenų stovyklų gyventojų kultūrinę, kalbinę lietuviškąją identifikaciją. Patirties dar nebuvo, tačiau reikėjo pradėti veiklą. Kai kurie Australijos Lietuvių draugijos skyriai pradėjo nerimauti dėl lėtos reorganizacijos į Australijos Lietuvių bendruomenę ir iniciatyvos ėmėsi patys – taip reikalai klostėsi Adelaidėje ir Melburne. Abu šie skyriai norėjo tapti centriniais Australijoje, tačiau nesklandumai buvo greitai išsiaiškinti: Australijos Lietuvių draugijos Centro valdyba paskelbė, kad nuo 1950 metų rugpjūčio 1 dienos Australijos Lietuvių draugija įsijungia į Pasaulio Lietuvių bendruomenę, perima visas jos pareigas ir teises ir pavadinimą pakeičia į Australijos Lietuvių bendruomenės. Visiems buvusiems Australijos Lietuvių draugijos skyriams nurodyta persiorganizuoti į Australijos Lietuvių bendruomenės apylinkes. Tuometinė centro valdyba, sudaryta iš A.Baužės, S.Narušio bei J.Kapočiaus, pasivadinusi Australijos Lietuvių bendruomenės Laikinuoju Organizaciniu komitetu, iki 1950 metų pabaigos atliko visus reorganizacinius darbus, paruošė Australijos Lietuvių bendruomenės statuto projektą, nustatė iki dabar galiojantį proporcinį Lietuvių bendruomenės atstovavimą – vienas atstovas atstovauja 100 lietuvių.

Organizacinė Lietuvių bendruomenės veikla pagrįsta statutu, kuris laikui bėgant buvo keičiamas, papildomas ir pritaikomas prie besikeičiančių sąlygų, tačiau pagrindiniai tikslai ir uždaviniai ilgą laiką nesikeitė. Kaip ir numato Lietuvių Charta, Australijos Lietuvių bendruomenė jungia visus lietuvius ar lietuvių kilmės žmones bei mišrių šeimų narius be amžiaus, lyties ar pažiūrų skirtumo. Visi turėjo išreikšti patį pagrindinį Chartoje numatytą uždavinį – tautos uždavinį apginti ir išlaikyti nepriklausomą Lietuvos valstybę. Žinoma, vienas svarbiausių statute numatytų uždavinių – dalyvavimas Lietuvos laisvinimo darbe, Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, prarado savo prasmę ir buvo iš statuto išbrauktas.

Didžiausius įgaliojimus visoje bendruomenės veikloje turi Australijos Krašto taryba. Ji nustato veiklos kryptį ir veiklos būdus, keičia ir papildo statutą, renka krašto valdybą, kontrolės komisiją, garbės teismą ir Australijos Lietuvių bendruomenės atstovus į pasaulio Lietuvių bendruomenės Seimą, sprendžia visus su ALB veikla susijusius klausimus.

Reguliariai vyksta ALB Krašto tarybos sesijos, kurių pirmoji vyko 1950 metų gruodžio 29 – 30 dienomis Sidnėjuje. Čia daug dėmesio skirta santykių su kitomis Australijos lietuvių organizacijomis išsiaiškinimui. Buvo pasiūlymų laikyti ALB aukščiausia lietuvių organizacija, kuri, remdamasi Lietuvių Chartos nuostatomis, galėtų prižiūrėti kitas organizacijas. Numatyta, kad apylinkių valdybų priežiūroje vystytųsi kultūrinė, politinė ir socialinė veikla, būtų steigiamos lituanistinės mokyklos, chorai, tautinių šokių grupės, savišalpos būreliai, jaunimo, sporto skyriai. Pirmuoju Krašto tarybos pirmininku buvo išrinktas J.Kalvaitis. Nuo 1952 metų Krašto tarybos sesijos buvo šaukiamos kas antri metai įvairiose Australijos vietovėse – iki 1998 metų įvyko 26 sesijos: 9 kartus posėdžiauta Melburne, 8 – Sidnėjuje, 7 – Adelaidėje, po 1 kartą Kanberoje ir Džilonge. Visose šiose sesijose buvo spręstos įvairios bendruomenės problemos, taip pat priimtos rezoliucijos Lietuvos reikalais, nusiųstos Australijos bei kitų kraštų aukštiems pareigūnams.

Australijos Lietuvių bendruomenės struktūra išliktų nepilna, nepaminėjus Krašto valdybos veiklos. Ji tiesiogiai palaiko ryšius su PLB Valdyba, kitų kraštų bendruomenėmis ir kitomis organizacijomis, atstovauja lietuviams Australijos valdžios bei kitose įstaigose, rūpinasi lietuvių kultūros, švietimo, sporto, jaunimo reikalais, vykdo krašto tarybos nutarimus, kviečia krašto tarybos sesijas, prižiūri apylinkių valdybų veiklą. Panašias pareigas vykdė bei vykdo ir apylinkių valdybos, renkamos apylinkių visuotinių susirinkimų. Nuo atskirų apylinkių darbo aktyvumo dažnai priklauso ir visos ALB aktyvumas, nes aukštesnės instancijos dažniausiai tik priima sprendimus, o jie įgyvendinami dažniausiai žemesnėse grandyse. Jau pirmaisiais kūrimosi metais apylinkės kūrėsi visose vietose, kur kiek gausiau gyveno lietuviai; čia buvo steigiamos bibliotekos, savaitgalio mokyklos, savišalpos būreliai, sporto klubai, chorai, tautinių šokių grupės bei kaupiamos lėšos lietuviškajai veiklai vystyti. Taip buvo padėtas tvirtas pagrindas ilgalaikiam bei turiningam visos ALB gyvavimui.

Kuo toliau, tuo labiau lietuviškasis gyvenimas darėsi pilnavertiškesnis. Žinoma, tai nulėmė ir greitai prakutę lietuviai, išgalintys lėšų skirti ne tik savo materialiniam gerbūviui vystyti, bet ir lietuviškajai veiklai, ypač su investicijomis susijusiai jos daliai. Įsteigtas Australijos Lietuvių fondas lėšoms telkti ir bendruomeninei veiklai finansuoti. Jau 1952 metais į ALB rankas perimtas laikraščio “Mūsų pastogė” leidimas; jam leisti įkurta bendruomenės spaudos sąjunga. Išleistas stambus leidinys “Australijos lietuvių metraštis”, kiti bendruomenės leidiniai lietuvių ir anglų kalbomis. Istorinei medžiagai telkti įsteigtas Australijos Lietuvių bendruomenės archyvas. Krašto ir apylinkių valdybos propagavo bendruomeninių namų įsigijimo visose apylinkėse ir tam tikslui buvo sudaromi komitetai, steigiamos sąjungos, klubai, perkami žemės sklypai, pastatai, statomi ar perstatomi lietuvių namai, kuriuose ir koncentravosi visas lietuviškasis gyvenimas. Pradėta organizuoti ir socialinė parama jos reikalingiems lietuvių visuomenės sluoksniams Australijoje, taip pat nepamiršti ir Vokietijoje likę seneliai, ligoniai, taip pat vienintelė laisvajame pasaulyje Vasario 16-osios gimnazija.

Lietuviams koncentruojantis daugiausia didesniuose miestuose ar aplink juos, bet neesant vieno itin didelio centro, tokio kaip Čikaga JAV, kildavo problemų, kur bus Krašto valdybos būstinė. Pirmąjį ALB veiklos dvidešimtmetį tokiu centru pastoviai buvo Sidnėjus, tačiau 1970 metais, kilus bendruomenėje nesutarimams, būstinė buvo perkelta į Adelaidę. Nuo to laiko statute numatyta, kad Krašto valdybos būstinė paeiliui reziduoja Adelaidėje, Melburne ir Sidnėjuje, tačiau palikta teisė ją įkurdinti ir kitur. Tai vis dėlto buvo teigiamas veiksnys bendruomenės gyvenime, gal ir sudaręs kai kurių administracinių nepatogumų, tačiau tai pagyvino Valdybos veiklą, padarė ją artimesnę tiek geografine, tiek moraline prasme visiems Australijos lietuviams. Per visą prabėgusį ALB 50-metį Valdyba rezidavo: Sidnėjuje – 15 kadencijų, Adelaidėje – 6, Melburne – 4, Kanberoje – 1.

NAUDOTA LITERATŪRA

1. www.wolkabout.com.au
2. www.austlb.asn.au
3. Stasys Vaitiekūnas. Geografija. Pasaulio socialinė geografija. X klasės vadovėlis. Kaunas: Šviesa, 1995
4. Pasaulio atlasas X klasei. Vilnius: Briedis, 2001
5. Pasaulio atlasas VII – VIII klasėms. Vilnius: Briedis, 1997

Leave a Comment