siauliai

ŠIAULIŲ MIESTO ISTORIJA
XIII-XIV a.
1236 m. Šiaulių vietovardis “Soule” pirmą kartą paminėtas rašytiniuose šaltiniuose – Eiliuotoje Livonijos kronikoje, aprašančioje Saulės mūšį. 1236 m. rugsėjo 22 diena tapo Šiaulių miesto gimimo diena.
Šiaulių žemė pirmą kartą paminėta Livonijos akte 1254 m. XIII a. pr. jau funkcionavo lietuvių žemių konfederacija, susidariusi iš teritorinių vienetų – žemių. XIII-XIV a. rašytiniuose šaltiniuose Livonijos kronikose: Eiliuotoje Livonijos, Henriko Latvio, Hermano Vartbergės – ne kartą minimas Šiaulių žemės vardas. Tuometinė Šiaulių žemė – Žemaitijos žemių konfederacijos rytinis pakraštys – priklausė kunigaikščiams Bulioniams (Vismantui, Edvikui, Spudeikai). Šiaulių žemė, suudėtinė Žemaičių žemių konfederacijos dalis, suvaidino svarbų vaidmenį, atremiant Livonijos puolimus XIII-XIV a.
XV-XVI a.
Šiauliai – miestas, perėmęs Šiaulių žemės vardą, priskirtinas seniausių XV a. pr. įsikūrusių Lietuvos miestų grupei. Po Žalgirio mūšio išnyko nuolatinių kovų su Kryžiuočių ordinu grėsmė. Šiaulių žemės pilys su gyvenvietėmis, tarp jų ir Salduvės pilis, neteko gynybinės reikšmės. Šiaulių miestelis kūrėsi ūkiniu požiūriu svarbioje vietoje, patogioje prekybos kelių sankryžoje, aukštumoje į pietvakarius nuo Talšos ežero, t.y. dabartinio miesto centre.
1524 m. Šiaulių miestas pirmą kartą paminėtas istorijos šaltiniuose – Lietuvos Didžiojo kuunigaikščio Žygimanto Senojo rašte. Miestelis pažymėtas 1555 m. Kasparo Vopelos sudarytame Europos žemėlapyje ( ten jis vadinamas Sovli).
Dėl istorijos šaltinių stokos negalima apibūdinti tuometinio miestelio dydžio ir vaizdo. Tačiau žinomas medinės bažnyčios buvimo faktas 1445 m. rodo, kad jau XV a. Šiauliai buvo st

tambi gyvenvietė, įgijusi krikščioniškojo miesto vaizdą.
Tuometinių Šiaulių vaizdas toks – miestelis medinis, vienaaukštis, besistatantis pagal savaimingai susidariusį radialinį planą. Vienintelis architektūros akcentas tuomet buvo bažnyčia – iki XVII a. pr. medinė, o nuo 1634 m. mūrinė. Kitas svarbus urbanistinis miesto elementas buvo Šiaulių dvaras, kurio sodyba fragmentiškai išliko iki mūsų dienų. Miestas, kaip Šiaulių ekonomijos administracinis centras, kitų ekonomijos miestelių ( Joniškio, Žagarės, Radviliškio, Gruzdžių) atžvilgiu nedominavo nei ūkiniu atžvilgiu, nei savo dydžiu, nei gyventojų skaičiumi. Statistikos duomenys liudija netgi atsilikimą ( pvz.: prieš 1649 m. gaisrą Šiauliuose surašyta 120 namų, Joniškyje – 183, Naujojoje Žagarėje – 110 (su Senąja Žagare – apie 155).
XVI a. Šiauliai – jau Šiaulių valsčiaus administracinis centras. Įsteigus karaliaus stalo valdą – Šiaulių ekonomiją (toliau ŠE), miestas tapo jos administraciniu centru. Per savo istorinės raidos šimtmečius miestas išlaikė XVI a.. įgytą administracinio -teritorinio centro tradiciją.

Šiauliai buvo Šiaulių ekonomijos, Žemaitijos kunigaikštystės Šiaulių dalies teismų rezidencija, Šiaulių pavieto centras, nuo XIX a. Šiaulių apskrities centras. Istoriškai Šiauliams atiteko ir dabartinis Šiaurės Lietuvos regiono centro, neoficialus Šiaurės Lietuvos sostinės vardas.
XVII -XVIII a.
XVII a. vidurys – XVIII a. pirma pusė buvo kataklizmų metai Lietuvos valstybėje: XVII a. vidurio karai su Švedija ir Rusija, švedų okupacija Šiauliuose, epidemijų banga. XVIII a. pradžia panaši – Šiaurės karas ir itin didelės maro epidemijos. Visa tai turėjo ne
eigiamos įtakos miesto vystymuisi. Situaciją iliustruoja Dviejų Tautų Respublikos vadovo Augusto II universlas, kuriame Šiaulių būklė apibūdinama taip: “(.) anksčiau vyraujantis ekonomikoje Šiaulių miestas, dabar ir kaimo nevertas, daugiau tuščių namų, nei gyventojų yra.”
XVIII a. antroje pusėje, o tiksliau 1765 m., LDK karališkųjų ekonomijų administratoriumi tapo Antanas Tyzenhauzas, vienas labiausiai išprususių to laikmečio veikėjų. Karališkose ekonomijose, tarp jų ir Šiaulių, jis pradėjo radikalias ekonomines ir urbanistines reformas. ŠE jis numatė iš esmės perstatyti Šiaulių ir Joniškio miestus. Tuomet Lietuvoje jau plito klasicizmo idėjos. Jomis ir rėmėsi A. Tyzenhauzo planai – radialinio plano miestą perstatyti į taisyklingą stačiakampį. 1774 m. pradėta miesto centro rekonstrukcija, pertvarkant centrinę aikštę ir gatvių tinklą pagal klasicistinės architektūros principus.
Antanas Tyzenhauzas (1733-1785). Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės rūmų iždininkasir karališkųjų ekonomijų administratorius.
Per neilgą savo valdymo laikotarpį A. Tyzenhauzas (nušalintas 1780 m.) nespėjo įgyvendinti visų savo sumanymų. Pradėtas miesto plėtros procesas jau buvo nesustabdomas. 1783 m. karalius Stanislovas Augustas patvirtino naują Šiaulių centro perstatymo planą, ir statybos vyko toliau. A. Tyzenhauzo pradėtos urbanistinės reformos keitė Šiaulių miesto vaizdą. XVIII a. pab. Šiauliai iš netvarkingo medinio miestelio augo į taisyklingo stačiakampio miestą su keliasdešimčia mūrinių namų. Paminėtini klasicistinio stiliaus statiniai: trijų aukštų mūrinis bajorų teismo pastatas prie bažnyčios, austerija (užeigos namai) turgaus aikštėje, dviejų aukštų mūrinis paštas. Miestiečių gyvenamieji na
amai buvo statomi pagal tris ar keturis tipinius projektus iš plytų, iš medžio, iš medžio su plytų siena gatvės pusėje.
XVIII a. pab. miesto istorijai ypač reikšminga – 1791 m. lapkričio 9 d. Lietuvos ir Lenkijos valdovas Stanislovas Augustas savo privilegija galutinai įtvirtino Šiaulių miesto savivaldą. Privilegijos originalas sudegė Pirmojo pasaulinio karo metu. Tačiau išliko jam lygiavertis šaltinis – įrašas Lietuvos Metrikoje su spalvotu Šiaulių miesto herbo piešiniu.
1791 m. lapkričio 9 d. Lietuvos ir Lenkijos valdovas Stanislovas Augustas Šiauliams patvirtino laisvojo miesto teises ir pirmąjį pačių šiauliečių išsirinktą herbą.

Pagrindiniai herbo simboliai – Žemaitijos meška, Dievo Apvaizdos akis – Ketverių metų seimo ideologinis simbolis ir raudonas veršis – valdovo Stanislovo Augusto Poniatovskio giminės herbas.Meška reiškė Šiaulių administracinę priklausomybę Žemaitijos kunigaikštystei. Dievo Apvaizdos akis rodė Aukščiausiojo valia vykdomus darbus. Poniatovskių giminės veršis simbolizavo miesto teisių suteikėją Stanislovą Augustą. Iliustr. iš Lietuvos heraldika, V., 1998

XIX a.
XIX amžius Lietuvoje istorikų traktuojamas kaip epocha, prasidėjusi 1795 m. Dviejų Tautų respublikos žlugimu ir pasibaigusi 1918 m. Lietuvos valstybės sukūrimu.
1795 m. prasidėjo ir naujas Šiaulių istorijos laikotarpis. Rusijai prijungus Lietuvą, miestas su didžiule teritorija, Šiaulių ekonomija, Jekaterinos II buvo padovanotas kunigaikščiui Platonui Zubovui. Neužilgo 1795 10 10 Jekaterina II koregavo savo įsaką ir paskelbė Šiaulius valstybiniu apskrities miestu.
1845 m. balandžio 6 d. Rusijos caras Nikolajus davė Šiaulių apskričiai naują herbą.

Perkirsto skydo viršutiniame mėlyname la

auke vaizduojamas Kauno gubernijos herbas – sidabrinis obeliskas 1812 m karui atminti, apatiniame – Šiaulių herbas: mėlyname lauke ant gelsvai rusvos ir žalios žemės trys gelsvos javų gubos.Būtina pažymėti, kad naujasis herbas buvo sukurtas Šiaulių apskričiai ir tik vėliau imtas vadinti Šiaulių apskrities miesto herbu. Šis herbas naudotas iki Pirmojo pasaulinio karo.
XIX a., carinės Rusijos valdymo metai Lietuvoje ir Šiauliuose, pačia bendriausia prasme – tai okupacijos ir aneksijos, pasipriešinimo ir išsivadavimo kovų, lietuvių tautos tapsmo, jos modernėjimo laikotarpis. Jau XIX a. I pusėje Šiauliai tampa svarbiu švietimo ir kultūros židiniu, beužgimstančio lietuvių tautinio sąjūdžio epicentru.
XIX a. II pusėje toliau augo Šiaulių, kaip Lietuvos provincijos kultūrinio gyvenimo centro, reikšmė. Mieste telkėsi svarus lietuvių inteligentijos būrys, išvystęs tautinio atgimimo, švietimo ir kultūros puoselėjimo veiklą. Ypač reikšmingas buvo spontaniškas lietuviško kultūrinio branduolio sužydėjimas mieste 1905-1914 m.
XIX a. pab. garsiosios Šiaulių gegužinės, lietuvių inteligentijos susibūrimai, spendė aktualias to meto tautinio sąjūdžio problemas. Kartu juose buvo koncertuojama ir vaidinama, ir taip vystėsi lietuviško teatro užuomazgos
Šiauliams priklauso ir pirmojo lietuviško spektaklio Lietuvoje surengimo garbė. 1904 m. spalio 31 d. Šiauliuose suvaidinta A. Keturakio komedija “Amerika pirtyje”. Šis spektaklis – pirmas legalus šiauliečių ištartas žodis nuo scenos.

Liaudies auditorijos pastatas Šiauliuose (dabar Vasario 16-osios g., pastatas yra Šiaulių miesto savivaldybės pastato dalis). Čia buvo suvaidintas spektaklis “Amerika pirtyje”.Iš “Aušros” muziejaus rinkinių.
Kita vertus, XIX a. II pusėje, prasidėjus kapitalizmo epochai, Šiauliai kaip ir visa Lietuva įžengė į pramonės revoliucijos, spartaus technologinio vystymosi, urbanistinės plėtros lauką. Šiauliai nuo seno buvo išsidėstę kelių sankryžoje. Pasikeitus geopolitinei situacijai ( Rusijai prijungtas Šiaurės vakarų kraštas buvo vartai į Europą), miestas įgavo puikias vystymosi perspektyvas.
Carinė Rusija per miestą 1836-1858 m. nutiesė Rygos-Tilžės plentą. 1871 m. Šiaulius kirto Liepojos-Romnų geležinkelio linija. Patogi geografinė padėtis susisiekimo kelių su Europa ir Rusija atžvilgiu tapo esmine mažo miestelio virsmo pramonės centru prielaida.

Pirmasis traukinys,važiuojantis per Šiaulius Liepojos-Romnų geležinkeliu 1871 11 04.Iš “Aušros” muziejaus rinkinių
Jau 1897 m. Šiauliai buvo po Kauno antras miestas pagal gyventojų skaičių (16128 gyventojų), pralenkęs Ukmergę, Panevėžį, Raseinius. Pakito ir miesto gyventojų tautinė sudėtis. Daugumą (1909 m.- 56,4%) sudarė žydai. Į miestą žydus pramonininkus viliojo patogus susisiekimas su Rusijos pramonės centrais. Ch. Frenkelio, brolių Nurokų, brolių Rogalinų sukurta Šiauliuose odų pramonė išgarsino miesto vardą.
XIX a. pab. pakito miesto vaizdas. Ėmė ryškėti industrinis peizažas – geležinkelis, fabrikų pastatai su kaminais ir pan. Išskirtinas modernus to laikmečio Ch. Frenkelio odų fabrikas, tapęs didžiausiu visoje Rusijos imperijoje odų fabriku. Šalia fabriko 1908 m. Ch. Frenkelis pasistatė moderno (secesijos) stiliaus gyvenamąjį namą – Ch. Frenkelio rūmus.
XIX a. pab. Šiauliuose, apskrities teises turinčiame mieste, naujų namų statyba vyko pagal miesto projektinius planus (žinomi 1872, 1877, 1912 metų projektiniai planai). Urbanistinį miesto peizažą keitė centrinėse miesto gatvėse – Bolšaja Tiuremnaja, Sodovaja, Policeiskaja ir kt. – statomi dviaukščiai mūriniai pastatai vietoje griaunamų medinių. Miestui plečiantis, sparčiai kito ir gatvių tinklas (1871 m. buvo 12 gatvių, 1910 m. – jau 30). Šaligatviai buvo mediniai ir tik centre. Gatvės apšviečiamos žibaliniais žibintais. Pieš Pirmąjį pasaulinį karą jau buvo planuojamas gatvių apšvietimas elektra, tačiau sumanymą nespėta realizuoti.
Šiauliai. Bolšaja Tiuremnaja (dabar Vilniaus) gatvė prieš Pirmąjį pasaulinį karą.Atviruko leidėjas G. Stilke.Iš “Aušros” muziejaus rinkinių

Šiauliai. Policeiskaja (dabar Vasario 16-osios) gatvė prieš Pirmąjį pasaulinį karą.Atvirukas iš “Aušros” muziejaus rinkinių
Pirmojo pasaulinio karo metais Šiauliai labai nukentėjo – sugriauta 65 % miesto pastatų. Kas liko iš miesto, iliustruoja atvirukuose užfiksuoti vaizdai.
Šiauliai, Tilžės g. 1920 m. Atviruko leidėjas K. CerpinskisAtvirukas iš “Aušros” muziejaus rinkinių

Šiauliai Pirmojo pasaulinio karo metuAtviruko leidėjas G. Stilke.Iš “Aušros” muziejaus rinkinių

Šiauliai Pirmosios Lietuvos Respublikos metais
Pirmosios Lietuvos Respublikos metais, dažnai vadinamais tarpukariu, prasidėjo naujas Šiaulių miesto raidos etapas. Tuometinėje Lietuvoje Šiauliai dėl kintančių politinių priežasčių (Vilniaus netektis, Klaipėdos praradimas) tapo svarbiu krašto politiniu, ekonominiu ir kultūriniu centru. Jie savo svarba tenusileido laikinajai sostinei Kaunui.
1919 m. Šiauliams buvo suteiktos apskrities miesto, o 1931 m. pirmaeilio Lietuvos miesto teisės.
1923 m. Šiauliai pagal gyventojų skaičių užėmė trečią vietą po Kauno ir Klaipėdos. Pagal užimamos teritorijos plotą (24 km2 ) miestas liko ketvirtas po Kauno, Klaipėdos ir Panevėžio.
Jau 1918 m. istorinis, kiek pakitęs 1791 m. herbas papuošė Šiaulių miesto ir apskrities antspaudus.
To meto Šiaulių heraldikai didelę įtaką padarė 1912 m. T. Dmochovskio paskelbtas herbo piešinys. Jo atkurtame istoriniame herbe skydas buvo padalintas į tris laukus, ir juose nupiešta Žemaitijos Kunigaikštijos meška su grandine, Dievo Apvaizda ir veršis. Vėliau pagal šią kompoziciją Šiaulių miesto herbus kūrė T. Daugirdas, B. Šaliamoras ir kiti. Herbe pagal rusų heraldikos tradicijas virš skydo buvo uždėta penkių bokštų auksinė mūro karūna.

Šiaulių miesto herbas. Dailininkas B. Šaliamoras.Atvirukas iš “Aušros” muziejaus rinkinių
1919 m. pab., pasibaigus nepriklausomybės kovoms, buvo pradėti miesto atstatymo darbai. Miesto atstatymas buvo planuojamas pagal 1921 m. sudarytą provizorinį miesto atstatymo planą, vėliau kas keli metai koreguojamą. Didžiausias dėmesys, žinoma, buvo skiriamas centrui, kur leidžiama tik 2-3 aukštų mūrinių namų statyba. Iki 1929 m. miesto centras buvo atstatytas ir sutvarkytas. Centre pastatytos administracinės įstaigos, visuomeniniai pastatai, gražūs gyvenamieji namai. Centrinės gatvės išgrįstos netašytais akmenimis, apšviestos Bačiūnų, vėliau Rėkyvos elektrinėje gaminama elektra. Jau 1925 m. pradėti pirmieji vandentiekio ir kanalizacijos įvedimo darbai.
Ilgai nepavyko sutvarkyti pačios miesto širdies – centrinės aikštės prie Šv. Petro ir Povilo bažnyčios. Tik 1937 m. pavyko nugriauti cerkvę, 1938 m. iškelti turgavietę, ir tik tada įrengta reprezentacinė aikštė su gėlynais ir fontanu.
Sutvarkyta ir Sukilėlių kalnelio teritorija, kur buvo palaidoti nužudyti 1863-1864 m. sukilimo dalyviai. Čia buvo pasodintas Nepriklausomybės parkas. 1931 m. pagal inž. K. Reisono projektą pastatytas paminklas Žuvusiems už nepriklausomybę (iškilmingai atidengtas 1935 05 30).
Žinoma, statybų ir techninės pažangos augimo tempais Šiauliai atsiliko nuo laikinosios sostinės Kauno. Šiauliuose vyravo arklių transportas, nors jau apie 1930m. miesto gatvėse pasirodė pirmieji automobiliai. Tik 1938 m. Šiauliuose pradėjo kursuoti miesto susisiekimo autobusai.
Komunikacijai šiauliečiai galėjo naudoti ne tik paštą ar telegrafą, bet ir telefoną. 1936 m. mieste buvo įrengti telefono automatai, o telefono abonentų skaičius 1937 m. išaugo iki 700 (1923-170).
Ekonomine prasme pirmasis nepriklausomybės dešimtmetis Šiauliams buvo sunkus – netekta plačių Rusijos rinkų. Miesto pramonei reikėjo persiorientuoti gaminti vietos poreikiams. Ekonominiai ryšiai su Vakarų Europa pagerėjo tik apie 1932 m., kai Šiauliai geležinkeliu buvo sujungti su Klaipėda, o per ją ir su Tilže, Karaliaučiumi, Berlynu.

Pirmosios Lietuvos respublikos metais Šiauliai išlaikė XX a. pr. sukurtą Šiaulių pramoninio miesto įvaizdį. 1938 m. Šiauliuose buvo pagaminta apie 85 % visos Lietuvos odos, 60 % avalynės, 75 % linų pluošto, 35 % saldainių pramonės produkcijos.
Tarpukario metais Šiaulių kultūrinis gyvenimas, išaugęs ir suviešėjęs XIX a. pab.-XX a. pr. dirvoje, pražydo įvairiomis formomis ir subrendo savo turiniu. Mieste susibūrė profesionaliai dirbantis inteligentijos būrys, pakėlęs Šiaulių kultūrinį gyvenimą į aukštesnį lygmenį, galintį patenkinti įvairiapusiškus miesto bendruomenės kultūrinius poreikius. Šiaulių miestas tapo tikru kultūros centru šiaurinėje Lietuvos dalyje.
Reikšmingiausi kultūrinio gyvenimo faktai:
1919-1922 m. leidžiamas žurnalas “Sietynas” 1927 m. įsteigta Kraštotyros draugija
1920 m. įkurta Šiaulių mokytojų seminarija 1927-1928 m. leidžiamas laikraštis “Momentas”
1920 m. įsteigta žydų gimnazija 1928 m. atidarytas J. Basanavičiaus liaudies universitetas
1920 m. įkurta knygų leidimo bendrovė “Kultūra” 1928 m. miesto gimnazija reorganizuota į berniukų ir mergaičių gimnazijas
1920m. atidaryta Šiaulių viešoji biblioteka 1928 m. įvestas privalomas pradinis mokymas
1920m. įsteigta S. Savičiaus ir B. Šumkausko spaustuvė 1927-1937 m. leidžiamas laikraštis “Mūsų momentas”
1921 m. įsteigtas žydų sporto sąjungos “Makabi” Šiaulių skyrius 1930 m. pastatyta pradinė V. Kudirkos mokykla
1923 m. įkurtas “Aušros” muziejus 1930-1938 m. leidžiama statistikos, informacijos knyga “Šiaulių metraštis”
1923 m. įsteigta “Titnago” spaustuvė 1931 m. atidarytas Šiaulių dramos teatras
1923-1941 m. leidžiamas žurnalas “Kultūra” 1932-1936 m. “Putpelės” draugijos veikla
1923-1928 m. leidžiamas laikraštis “Šiaulių naujienos” 1934-1943 m. leidžiamas kraštotyros žurnalas “Gimtasai kraštas”
1924-1941 m. veikė Laisvamanių etinės kultūros draugija 1937-1940 m. leidžiamas laikraštis “Įdomus mūsų momentas”
1925 m. atidarytas M. Valančiaus liaudies universitetas 1939 m. į Šiaulius atkeltas Klaipėdos valstybės teatras
1926 m. įkurta Kultūros švietimo draugija 1939 m. aukštoji mokykla Šiauliuose – iš Klaipėdos atkeltas Prekybos institutas
1927 m. atidarytas P. Višinskio liaudies universitetas 1940-06-28 uždraustos visos draugijos ir organizacijos

Šiaulių bažnyčia
Renesanso epochos architektūros paminklas Šv. Petro ir Povilo katedra (iki 1997 m. bažnyčia) – ryškiausias miesto akcentas. Atvykstančiam jis tarsi parodo, kur miesto centras, pati jo širdis.
Architektūros paminklas dominuoja ne tik dėl įspūdingo aukščio (bokšto viršūnė siekia 70 m), bet ir dėl patogios, puikiai parinktos statybos vietos. Puikus vietos parinkimas – ne vien naujosios mūrinės bažnyčios statytojų nuopelnas. Tai buvo padaryta jau anksčiau – XV a., kai buvo pastatyta pirmoji medinė Šiaulių bažnyčia. M. Valančius teigė, kad ji buvo pastatyta 1445 m. Žemaičių seniūno Mykolo Kęsgailos rūpesčiu.
Žinių apie pirmąją medinę bažnyčią išliko mažai. 1629 m. vizitacijos akte rašoma, kad ji buvusi medinė, sena, begriūvanti, o jai iš kairės Petro Tarvainio jau statoma nauja mūrinė.
Naujosios bažnyčios statyba prasidėjo apie 1617 m. Statybos iniciatoriumi laikomas Žemaičių vyskupas Mikalojus Pacas, pagrindiniu fundatoriumi – Šiaulių ekonomijos valdytojas Jeronimas Valavičius. Statybos darbais rūpinosi bažnyčios klebonas, Vilniaus akademijos auklėtinis Petras Tarvainis. 1634 m. spalio 8 d. naująją Šiaulių bažnyčią konsekravo Žemaičių vyskupas Jurgis Tiškevičius.
Įdomu, kad bažnyčios bokšte už miesto gyventojų pinigus buvo įrengtas mechaninis laikrodis miestui. Po 1880 m. gaisro jis nebuvo atstatytas. Išliko tik saulės laikrodis pietiniame bažnyčios fasade.

Šiauliai. Šv. Petro ir Povilo bažnyčia.Atviruko leidėjas K. Cerpinskis.Iš Šiaulių “Aušros” muziejaus rinkinių
XVII a. architektūros paminklo vaizdas mūsų dienas pasiekė šiek tiek pakitęs.Karai, vėtros ir audros ne kartą bažnyčią niokojo. Kas keletą dešimtmečių bažnyčia buvo remontuojama ir kartais rekonstruojama. Pastatas labai pasikeitė po 1880 m. liepos mėn., kai į bažnyčios bokštą trenkė žaibas ir sudegino medinę varpo formos bokšto viršūnę. XIX a. pab. atstatytas bažnyčios bokštas jau buvo daugiašonės piramidės pavidalo ir toks pasiekė mūsų dienas.Per Pirmąjį pasaulinį karą bažnyčia vėl apgriauta.
Labiausiai ji nukentėjo per Antrąjį pasaulinį karą – 1944 m. sudegė medinės pastato dalys, pelenais virto meno vertybės, altoriai, vargonai, baldai. Bažnyčia atrodė apgailėtinai. Pokario metų atstatymas truko ilgai – tik 1956 m. buvo baigti restauravimo darbai. Restauracijos darbams vadovavo inž. V. Krikščiūnas ir arch. S. Ramunis. Vėliau buvo imtasi apdailos, tvarkomas interjeras ir aplinka, remontuojamos atskiros pastato dalys.
1997 05 08 popiežiaus Jono Pauliaus II sprendimu buvo įkurta Šiaulių vyskupija. Pirmuoju Šiaulių vyskupu paskirtas Kauno tarpdiecezinės kunigų seminarijos rektorius kunigas Eugenijus Bartulis. Jis vyskupijos rezidencijai pasirinko Šiaulių Šv. Petro ir Povilo bažnyčią. Vyskupo E. Bartulio ingreso iškilmės įvyko 1997 m. liepos 13 d.
1998 m. pavasarį prasidėjo paskutinysis neeilinis katedros remontas. Jis truko iki gruodžio mėn. Buvo perdažytos lubos ir sienos, grindys išklotos akmens plytelėmis, įrengtas naujas centrinis altorius, restauruotos skulptūros, stacijos ir sietynai. Sumoderninta katedra atidaryta tų pačių metų gruodžio 18 dieną.

Šv. Petro ir Povilo bažnyčios vidus 1943 m.Fot. S. Ivanauskas.Iš Šiaulių “Aušros” muziejaus rinkinių Po Antrojo pasaulinio karo sugriauta Šv. Petro ir Povilo bažnyčia.Fot. S. Ivanauskas.Iš Šiaulių “Aušros” muziejaus rinkinių.

Buvusio Šiaulių dvaro (Didždvario) sodyba
Miesto centre išliko buvusio Šiaulių ekonomijos dvaro, po ekonomijos dovanojimo kunigaikščiui P. Zubovui – Zubovų dvaro (Didžvario) sodybos fragmentai. Žinoma, kad iki naujosios statybos egzistavo ir senoji Šiaulių dvarvietė, kurioje rezidavo ŠE administracijos pareigūnai. Dėl tikslios jos lokalizacijos istorikai dar nesutarė.
Dvaro statybos pradžia naujoje vietoje sietina su A. Tyzenhauzo veika Šiauliuose. XVIII a. antroje pusėje augant miesto, kaip administracinio centro reikšmei, reikėjo ir naujos prestižinės ekonomijos administratoriaus rezidencijos.
Senasis Didždvaris – dvaro įrenginių kompleksas. Jo praeitis ir šiandiena yra tokios.
· Rūmai (Aušros alėja 50), dabar Šiaulių universiteto dailės fakultetas.
Dvaro rūmai (Šiaulių ekonomijos namai) pradėti statyti XVIII a. pab. 1786 ir 1789 m. ŠE inventoriuose įrašyta, kad pastatyta dviaukštė mūrinė administratoriaus rezidencija, dar du mūriniai namai nebaigti statyti. Rūmai išplėsti Zubovų valdymo metais. Grafų palikuonio architekto Vladimiro Zubovo nuomone, jau apie 1875 m. rūmai turėję dabartinę išvaizdą.
1920 m. rūmai atiteko miestui, ir tais pačiais metais čia įsikūrė Mokytojų seminarija, 1949 m. reorganizuota į pedagoginę mokyklą. Nuo 1954 m. patalpose palaipsniui įsikūrė Šiaulių pedagoginis institutas (dabar Šiaulių universitetas).

Didždvario rūmai pieš Pirmąjį pasaulinį karą.Atvirukas iš Šiaulių “Aušros” muziejaus rinkinių
· Mažasis gyvenamasis pastatas (Aušros alėja 50a), priklausantis Šiaulių universitetui.
Pastatas pastatytas XIX a. Jis buvo vadinamas virtuve. Nuo 1920 m. priklausė Mokytojų seminarijai.
· Tarnų gyvenamasis namas (Aušros alėja 48), dabar čia įsikūrusios žiniasklaidos tarnybos.
Pastatas pastatytas XIX a. dvaro aptarnaujančiam personalui apgyvendinti. Iki Antrojo pasaulinio karo jis buvo dviejų aukštų. Tarpukario metais čia buvo Kauno kunigaikščio Vaidoto 8-ojo pėstininkų pulko štabas ir raštinė.
· Arklidės (Dvaro g. 83), dabar čia Šiaulių apygardos teismas.
Statytos tuo pačiu metu kaip ir rūmai. XIX a. II pusėje Zubovams išsikėlus gyventi į Šiaulių apylinkių dvarus, arklidės tapo nebereikalingos ir buvo panaudojamos miesto reikmėms. Čia buvo įsikūręs Šiaulių apskrities taikos teisėjų suvažiavimas, 1875 m. patalpinta vaikų prieglauda. 1922-1936 m. pastate dirbo Šiaulių apygardos teismas, sovietiniais metais čia taip pat buvo Liaudies teismas.
Buvęs Didždvario ūkinis pastatas – arklidės.Atviruko leidėjas K. Cerpinskis.Iš Šiaulių “Aušros” muziejaus rinkinių

Tarpukario miesto vaizdai

Šiauliai. Vilniaus gatvė.Atviruko leidėjas K. Cerpinskis.Iš Šiaulių “Aušros” muziejaus rinkinių Šiauliai. Vilniaus – Bažnyčios (dabar Vasario 16-osios) gatvių kampas.Atvirukas iš Šiaulių “Aušros” muziejaus rinkinių

Šiauliai. Dariaus ir Girėno(dabar Vasario 16-osios) gatvių kampas.Atvirukas iš Šiaulių “Aušros” muziejaus rinkinių Šiauliai. Tilžės gatvė. Lietuvos komercijos bankas.Atviruko leidėjas K. Cerpinskis.Iš Šiaulių “Aušros” muziejaus rinkinių

Šiaulių miesto vaizdas iš Šv. Petro ir Povilo bažnyčios bokšto apie 1935 m.Iš Šiaulių “Aušros” muziejaus rinkinių Šiaulių miesto vaizdas iš Šv. Petro ir Povilo bažnyčios bokšto apie 1933 m.Iš Šiaulių “Aušros” muziejaus rinkinių

Šiauliai. Aušros alėjos gatvė.Iš Šiaulių “Aušros” muziejaus rinkinių Šiauliai. Aušros alėjos gatvė. Vaizdas prie bažnyčios.Iš Šiaulių “Aušros” muziejaus rinkinių

Šiauliai. Viešbutis “Kęstutis”.Iš Šiaulių “Aušros” muziejaus rinkinių Šiauliai. Vilniaus gatvė.Iš Šiaulių “Aušros” muziejaus rinkinių

Leave a Comment