Regioninių susivienijimų ir transnacionalinių korporacijų, kaip pasaulio ūkio integracijos pagrindo, analizė (Didžiausios pasaulio korporacijos pagal pajamas)

Regioninių susivienijimų ir transnacionalinių korporacijų, kaip pasaulio ūkio integracijos pagrindo, analizė (Didžiausios pasaulio korporacijos pagal pajamas)

Pasaulio ūkis nėra atskira uždara sistema. Labai svarbi pasaulio ūkio sudedamoji dalis yra regioniniai susivienijimai ir transnacionalinės organizacijos.
I.
PASAULINIAI SUSIVIENIJIMAI PAGAL TERITORIJĄ:
1. Europos sąjunga – ES
2. JAV
3. AZIJOS

TARPTAUTINĖS ORGANIZACIJOS
1. Europos investicijų bankas – EIB
2. Europos laisvosios prekybos asociacija – EFTA
3. Europos rekonstrukcijos ir plėtros bankas – EBRD
4. Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija – ESBO (OSCE)
5. Europos Taryba – CE
6. Europos teisės institutas – IEL
7. G7/ G8 (Kanadoje)
8. Jungtinės tautos – UN
9. Maisto ir žemės ūkio organizacija – FAO
10. Pasaulio Bankas – WB
11. Pasaulio intelektinės nuosavybės organizacija – WIPO
12. Pasaulio prekybos organizacija – WTO
13. Šiaurės Attlanto sutarties organizacija – NATO
14. Tarpparlamentinė Sąjunga – IPU
15. Tarptautinė darbo organizacija – ILO
16. Tarptautinis rekonstrukcijos ir plėtros bankas – IBRD
17. Tarptautinis valiutos fondas – IMF
18. Vakarų Europos Sąjunga – WEU
19. Tarptautinių ir strateginių studijų centras – CSIS
20. Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija – OECD
21. Europos ekonominė erdvė – EEE
22. Europos socialinis fondas – ESF
23. UNESCO
EUROPOS SĄJUNGA
Vakarų Europos valstybių vienijimosi pradžia – 1950-ieji. Tuomet Prancūzijos užsienio reikalų ministras Robertas Šumanas pateikė savo ir Žako Monė parengtą planą, kuriuo remiantis buvo pasiūlyta suvienyti šešių Europos valstybių anglių ir plieno pramonę.
1951 m. Belgija, Italija, Liuksemburgas, Olandija, Prancūzija bei tuometinė Vokietijos Federacinė Respublika pasirašė sutartį beei įkūrė Europos anglių ir plieno bendriją (EAPB). Šių pramonės šakų suvienijimas leido šalims padidinti pramonės efektyvumą ir sumažinti naujų karinių konfliktų Europoje galimybę.
Nauja organizacija veikė itin sėkmingai, todėl jau po šešerių metų, 1957-aisiais, tos pačios šešios valstybės Romos sutartimi įs

steigė Europos ekonominę bendriją (EEB).
EEB iš esmės pakeitė tarptautinės prekybos tvarką – panaikino tarpusavio muitus bei tarifus, leido laisvai judėti darbo jėgai, prekėms, kapitalui, paslaugoms, koordinavo žemės ūkio, transporto, aplinkos apsaugos, mokslinių tyrimų bei technologijų kūrimo politiką.
Per trumpą laiką EEB šalys daug pasiekė ekonominiu požiūriu, o gamybos apimtimi ir efektyvumu ėmė sparčiai vytis Jungtines Amerikos Valstijas.
1967 metais Europos anglių ir plieno bendrija, Europos ekonominė bendrija bei Euratomas buvo pavadintos Europos bendrija (EB).
Vakarų Europos valstybių bendradarbiavimas stiprėjo ir apėmė naujas veiklos sritis, daugėjo Europos bendrijos narių.
1992 metais Mastrichte (Maastricht, Nyderlandai) pasirašyta Europos Sąjungos sutartis. Ji įsigaliojo 1993 metų lapkričio 1 d. Tuomet pradėta oficialiai vartoti Europos Sąjungos pavadinimą.

Svarbiausi Europos Sąjungos ateities uždaviniai:
1. Priimti Vidurio ir Rytų Europos valstybes.
2. Padidinti Sąjungos valdymo efektyvumą.
3. Sukurti veiksmingą bendros gynybos mechanizmą.
4. Paskelbti bendrą konstituciją.

Didžiausi Euuropos Sąjungos šalių susivienijimo laimėjimai:
1. Po II pasaulinio karo labai greitas atkurtas Vakarų Europos ūkis.
2. Sukurtas aukštas socialinis gerbūvis.
3. Panaikinta naujų karinių konfliktų tarp Vakarų Europos šalių grėsmė.
4. Sukurta didelė bendra rinka, paskatinusi konkurenciją ir gamybos našumą, padidinusi prekių bei paslaugų kokybę.
5. Europa tapo lygiavertė ekonomikos galiūnų – JAV ir Japonijos – konkurentė.
6. ES šalyse Įvesta bendra valiuta – Euras (išskyrus Didžiąją Britaniją)

Dabartinės ES narės:
• Airija
• Austrija
• Belgija
• Čekija
• Danija
• Jungtinė Karalystė
• Estija
• Graikija
• Ispanija
• Italija
• Kipras
• Latvija
• Lenkija
• Lietuva
• Liuksemburgas
• Malta
• Olandija
• Portugalija
• Prancūzija
• Slovakija
• Slovėnija
• Suomija
• Švedija
• Vengrija
• Vokietija

Narystės siekia:
o Bulgarija
o Kroatija
o Rumunija
o Turkija

EUROPOS TARYBA

Europos Taryba – (pranc.:Conseil de l’Europe, angl.: Council of Europe, vok. Europarat) – 46 Europos demokratinių valstybių tarptautinė organizacija, seniausia Eu

uropos valstybes vienijanti organizacija, įsteigta 1949 m. gegužės 5 d Londono sutartimi, kurią pasirašė dešimt valstybių: Airija, Belgija, Danija, Jungtinė Karalystė, Liuksemburgas, Norvegija, Olandija, Prancūzija ir Švedija.
Tikslai ir veikla
Europos Taryba – tarpvyriausybinė organizacija, kurios tikslai yra:
• ginti žmogaus teises, pliuralistinę demokratiją ir teisėtumą;
• padėti suprasti Europos kultūros identiškumą ir įvairovę bei skatinti jos vystymąsi;
• ieškoti problemų, su kuriomis susiduria Europos visuomenė (mažumų diskriminavimo, ksenofobijos, netolerancijos, aplinkos apsaugos, žmonių klonavimo, AIDS, narkomanijos, organizuoto nusikalstamumo ir t.t.), sprendimų;
• padėti įtvirtinti demokratinį stabilumą remiant politines, teisines ir konstitucines reformas Europoje.
Bet kuri Europos valstybė gali tapti Europos Tarybos nare, jeigu ji pripažįsta įstatymo viršenybę ir kiekvienam jos jurisdikcijoje esančiam asmeniui garantuoja pagrindines žmogaus teises ir laisves. Europos Tarybos nereikia painioti su Europos Sąjunga. Tai dvi skirtingos organizacijos. Tačiau, visos 25 Europos Sąjungos valstybės yra Europos Tarybos narės.
Europos Taryba apima visas pagrindines visuomenės gyvenimo sritis, išskyrus gynybą. Jos veiklos programoje yra žmogaus teisės, žiniasklaida, teisinis bendradarbiavimas, socialinė sanglauda, sveikatos apsauga, švietimas, kultūra, paveldas, sportas, jaunimo problemos, vietų demokratija ir tarptautinis bendradarbiavimas, aplinkos apsauga ir regionų planavimas.
Pagrindinė Europos Tarybos veiklos sritis – Europos konvencijų ir sutarčių rengimas. Šie dokumentai padeda valstybėms, Europos Tarybos narėms, atitinkamai derinti ir keisti savo vidaus įstatymus. Prie kai kurių konvencijų ir sutarčių gali prisijungti valstybės, nesančios Europos Tarybos narėmis. Vyriausybės ga
ali naudotis atliktų tyrimų medžiaga ir darbo rezultatais, kurie padeda plėsti bendradarbiavimą ir skatinti socialinę pažangą Europoje.
Europos Tarybos būstinė yra Europos Rūmai Strasbūre, Prancūzijoje. Juose dirbantys 1 800 Organizacijos sekretoriato darbuotojų yra visų valstybių narių piliečiai. Personalui vadovauja Generalinis sekretorius.
Oficialios Europos Tarybos kalbos yra anglų ir prancūzų. Parlamentinė Asamblėja taip pat naudoja vokiečių, italų ir rusų kalbas. Esant tam tikroms aplinkybėms debatų metu gali būti verčiama ir į kitas kalbas.
Europos Tarybos narės, finansuoja Organizaciją proporcingai savo gyventojų skaičiui ir turimiems resursams. Pagrindinis Europos Tarybos 2005 m. biudžetas buvo 186 milijonai eurų.

Europos Tarybos narės
1949 m. gegužės 5 d. Europos Tarybą įkūrė 10 valstybių (Airija, Belgija, Danija, Italija, Jungtinė Karalystė, Liuksemburgas, Norvegija, Olandija, Prancūzija, Švedija). Prie jų prisijungė Graikija ir Turkija (1949 m.), Islandija ir Vokietija (1950 m.), Austrija (1956 m.), Kipras (1961 m.), Šveicarija (1963 m.), Malta (1965 m.), Portugalija (1976 m.), Ispanija (1977 m.), Lichtenšteinas (1978 m.), San Marinas (1988 m.), Suomija (1989 m.), Vengrija (1990 m.), Lenkija (1991 m.), Bulgarija (1992 m.), Čekija, Estija, Lietuva, Rumunija, Slovakija ir Slovėnija (1993 m.), Andora (1994 m.), Albanija, buvusi Jugoslavijos Respublika Makedonija, Latvija, Moldova ir Ukraina (1995 m.), Rusija ir Kroatija (1996 m.), Gruzija (1999 m.), Armėnija ir Azerbaidžanas (2001 m.), Bosnija ir Hercegovina (2002 m.), Serbija ir Juodkalnija (2003 m.), Monakas (2004 m.).
Iš pradžių Europos tarybai priklausė tik Vakarų Europos valstybės, bet po TSRS suirimo buvo priimtos ir buvusios TSRS šalys. 2004 metų sp

palį 46-ąja Europos Tarybos nare tapo Monakas. Europos Tarybai priklausančiose šalyse gyvena daugiau kaip 800 milijonų žmonių.
Japonija, Jungtinės Amerikos Valstijos, Kanada, Meksika ir Šventasis Sostas turi stebėtojo statusą įvairiose Europos Tarybos tarpvyriausybinėse institucijose.

PASAULIO PREKYBOS ORGANIZACIJA (PPO)
2001 m. gegužės 31 d. Lietuva tapo 141-ąja Pasaulio prekybos organizacijos (PPO) (World Trade Organisation – WTO) nare. Taip buvo baigtas nuo 1995 m. trukęs Lietuvos stojimo į šią pasaulinę organizaciją procesas. 2001 m. balandžio 24 d. LR Seimui ratifikavus Lietuvos stojimo į PPO rezultatus bei apie tai pranešus PPO sekretoriatui, Lietuva įvykdė visas teisines procedūras, būtinas tapti pilnateise PPO nare.
Lietuvos stojimo į šią organizaciją procesas prasidėjo 1995 m., kuomet, atsižvelgiant į tarptautinius politinius pokyčius regione bei į vis intensyvėjančius ir didesnę ekonominę naudą teikiančius tarptautinius ekonominius ir prekybinius santykius, į LR Vyriausybės programą buvo įtrauktas sprendimas pradėti derybas dėl prisijungimo prie Bendrojo susitarimo dėl muitų tarifų ir prekybos (angl. – General Agreement on Tariffs and Trade – GATT), o vėliau, kuomet GATT pagrindu buvo įkurta PPO, ir dėl narystės šioje organizacijoje. Didelės įtakos stojimui į PPO turėjo ir tai, kad integracija į PPO ir Europos Sąjungą yra harmoningas procesas. Kaip parodė dvišalis teisės patikros išorinių santykių srityje procesas, narystė PPO yra svarbi stojant į ES – vienas pagrindinių reikalavimų siekiant ES narystės yra PPO sutarčių nuostatų faktinis laikymasis.
Narystė PPO suteikia Lietuvos prekybos režimui stabilumą ir patikimumą – tai yra reikšmingi faktoriai mūsų prekybos partneriams bei investuotojams. PPO šalims narėms, taip pat ir Lietuvai, pilnai įgyvendinant PPO reikalavimus, tarpusavio prekyba tampa liberalesnė, skaidresnė ir prognozuojama. Lietuva tampa patrauklesnė užsienio kapitalo investicijoms. Narystė PPO turi didžiulę reikšmę tiek eksporto plėtojimo skatinimui, tiek PPO siūlomų prekybos priemonių taikymo, tiek verslo aplinkos gerinimo srityse – narystė šalies gamintojams suteikia naujų galimybių ir prekybos santykius su 144-iomis (po Lietuvos į PPO įstojo Moldova, Kinija ir Taivanis) pasaulio valstybėmis, konkurencijos sąlygoms, įstojus į PPO, tampant vienodoms, daro lygiaverčiais.
PPO buvo įkurta 1995 metais, pakeitusi nuo 1947 m. pasaulinę prekybą reguliavusį GATT. PPO yra viena svarbiausių šiuolaikinio pasaulio globalių tarptautinių organizacijų, besirūpinanti, kad šalys narės plėtotų prekybą pagal tarpusavyje sutartas taisykles, įgyvendinant du svarbiausius tarptautinės prekybos nediskriminavimo – didžiausio palankumo statuso ir nacionalinio statuso – principus. Šalių narių vyriausybės įsipareigoja suderinti užsienio prekybą ir jos politiką reglamentuojančius nacionalinės teisės aktus su PPO sutarčių nuostatomis ir griežtai jų laikytis. PPO sutartimis siekiama dviejų pagrindinių tikslų: šalinti kliūtis, trukdančias laisvai plėtoti prekybą, ir sukurti efektyviai veikiantį tarpvalstybinių prekybos ginčų sprendimo mechanizmą.
PPO vadovauja Ministrų Konferencija, susirenkanti ne rečiau kaip kartą per dvejus metus, kurios metu yra aptariama kitų dvejų metų PPO darbotvarkė ir tolesnė veikla, reglamentuojant ir liberalizuojant pasaulinę prekybą. Vienas pagrindinių PPO uždavinių – pasaulio prekybos liberalizavimas. Tuo pagrindu rengiami PPO derybų raundai, kurių dėka liberalizuojama pasaulio prekyba bei plečiama ir stiprinama daugiašalė prekybos sistema. 1986-94 m. vyko Urugvajaus raundas, kurio išdavoje buvo įkurta PPO, o šiuo metu jau vyksta 2001 m. lapkričio mėn. Dohoje vykusios PPO Ministrų konferencijos metu paskelbtas derybų raundas, kurio oficialus pavadinimas Dohos plėtros darbotvarkė (Doha Development Agenda) (raundas buvo planuojamas paskelbti Sietle, JAV 1999 metais, tačiau susitarimo pasiekta nebuvo, nepaisant to, derybos 2-ose srityse – žemės ūkyje ir paslaugų sektoriuje buvo pradėtos dar 2000 m.).
Lietuva, tapusi PPO nare, įgijo daugiau teisių ginti savo prekybinius interesus – tiek dalyvaudama tolesniame pasaulio liberalizavimo procese, tiek derėdamasi dėl palankesnių prekybos sąlygų su stojančiomis šalimis (pirmiausiai Rusija ir Ukraina), tiek turėdama teisę kreiptis į PPO dėl padėties šalyse, nesilaikančiose nediskriminavimo principų, pakeitimo. Tikrai svarbu, kad narystė PPO leidžia Lietuvai derėtis su PPO narystės siekiančia ir ypač mus dominančia prekybos partnere – Rusija. Tai gera galimybė Lietuvai išsiderėti palankesnes prekybos sąlygas įvairiose srityse bei siekti diskriminacinio režimo Lietuvos atžvilgiu, jei toks yra taikomas, panaikinimo. Rusijos stojimas į Pasaulio prekybos organizaciją yra gera galimybė pasiekti verslo sąlygų su Rusija pagerinimo, kad šios šalies prekybos režimas taptų stabilus ir prognozuojamas. Tuo tikslu buvo parengta ir pateikta Rusijai derybinė pozicija dėl Lietuvos eksporto į Rusiją sąlygų liberalizavimo, t.y. taikomų Rusijos importo ir eksporto muitų, o taip pat ir netarifinių barjerų peržiūrėjimo. Taip pat yra pateikta Lietuvos derybinė pozicija ir dėl Rusijos paslaugų rinkos liberalizavimo.
Kita svarbi Lietuvos prekybos partnerė – Ukraina taip pat stoja į PPO ir Lietuva aktyviai derasi dėl jos stojimo sąlygų: prekybos prekėmis ir paslaugų rinkos liberalizavimo. Lietuva siekia kaip galima palankesnio ir stabilesnio prekybos režimo su Ukraina, ypač atsižvelgiant į tai, jog Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą bus atšaukta šiuo metu Lietuvos Ukrainos prekybinį režimą nustatanti Lietuvos-Ukrainos laisvosios prekybos sutartis.
Svarbu yra ir tai, kad narystė PPO priverčia visas šalis nares laikytis vienodų taisyklių. PPO numatytas ginčų sprendimo mechanizmas užtikrina, kad kiekviena valstybė, nepriklausomai nuo jos prekybos apyvartos reikšmės pasaulyje, turi laikytis PPO taisyklių, nes priešingu atveju kitos šalys gali kreiptis dėl tokio klausimo atitinkamo sprendimo ir atsakomųjų priemonių taikymo.
PPO narystė yra labai reikšminga dėl galimybės dalyvauti pasauliniame derybų procese ir įtakoti tuos procesus – Lietuva kaip pilnateisė narė dalyvavo 2001 m. lapkričio 9 – 14 dienomis Dohoje, Katare vykusioje IV-ojoje PPO Ministrų konferencijoje ir gynė savo prekybos interesus. Konferencijos metu, patvirtinus Ministrų deklaraciją, buvo oficialiai paskelbtas naujasis derybų raundas dėl prekybos liberalizavimo pasaulyje. Ministrų deklaracija, kaip derybų planu, yra vadovaujamasi organizuojant naujojo PPO derybų raundo darbą, rengiant kiekvienos šalies derybines pozicijas kiekvienoje prekybos ar su ja susijusioje srityje. Naujojo raundo derybos apima importo muitų sumažinimą, žemės ūkio politikos peržiūrėjimą, paslaugų rinkos liberalizavimą, tokių klausimų kaip konkurencija, investicijos, e-komercija ir kt., įtraukimą į PPO reguliavimo sferą.
Lietuvos delegacija, vadovaujama Užsienio reikalų viceministro E. Ignatavičiaus, Dohoje, pasiekė reikšmingų rezultatų. Lietuvos atstovams pavyko suburti aštuonių neseniai į PPO įstojusių valstybių bloką ir pasiekti, kad būtų atsižvelgta į naujai įstojusių valstybių stojimo į PPO metu prisiimtus pakankamai plačius įsipareigojimus, ir šia nuostata jau vadovaujamasi naujojo PPO raundo derybose. Ši nuostata yra įtraukta į PPO Ministrų deklaracijos 9 punktą. Atkreiptinas tačiau dėmesys, kad ruošiant LR derybines pozicijas naujajam derybų raundui, visų pirma, pasisakoma už visapusį prekybos liberalizavimą pasaulyje, tačiau pabrėžiama, kad būtina atsižvelgti į skirtingas šalių startines pozicijas, nes PPO narės, įstojusios dar į GATT, tame tarpe ir ES, taiko žymiai didesnes rinkos apsaugos bei paramos priemones. Lietuva, kuri dideliu mastu liberalizavo savo prekybos politiką stojimo į PPO metu, nesutinka su derybų raundo rezultatų taikymu neatsižvelgiant į šias skirtingas pozicijas, kviečia šalis siekti sąžiningo ir vienodo prekybos taisyklių taikymo bei nuolat derybų metu kelia šiuos klausimus.
Lietuva, tapes PPO nacre, įsipareigojo atitinkamose srityse, (pvz. prekių, paslaugų, žemės ūkio, muitinio įvertinimo, intelektualinės nuosavybės teisių apsaugos ir kt.) tinkamai įgyvendinti stojimo metu prisiimtus įsipareigojimus bei visų PPO sutarčių reikalavimus ir nuostatas. Vadovaujantis Lietuvos stojimo į PPO įsipareigojimais bei PPO sutarčių reikalavimais Lietuvoje vykdoma keičiamų ar naujai priimamų teisės aktų, tiesiogiai ar netiesiogiai įtakojančių šalies prekybos režimą, priežiūra, t.y., visi nauji ar keičiami teisės aktai turi atitikti PPO sutarčių nuostatas. Užtikrinant Lietuvos įsipareigojimų vykdymą ir vadovaujantis vienu svarbiausiu – skaidrumo – PPO veikloje principu, yra rengiamos ir teikiamos PPO notifikacijos (atitinkami pranešimai) apie taikomas ar naujai įvedamas prekybos priemones, priimamus teisės aktus bei jau galiojančių LR teisės aktų pataisas. Pabrėžtina, jog 2000 m. lapkričio 8 d. LR Vyriausybės priimtu nutarimu Nr. 1379 “Dėl LR įsipareigojimų Pasaulio prekybos organizacijai ir kitų šios organizacijos reikalavimų vykdymo priežiūros” URM yra atsakinga už Lietuvos įsipareigojimų ir kitų PPO reikalavimų, tame tarpe ir notifikacijų teikimo, įgyvendinimą ir vykdymo priežiūrą. Taip pat papildomi informacijos centrai yra įkurti Žemės ūkio ministerijoje ir Standartizacijos departamente – SPS Informacijos centras, atsakingas už keitimąsi informacija dėl sanitarinių ir fitosanitarinių priemonių taikymo bei TBT Informacijos centras, atsakingas už keitimąsi informacija dėl techninių reglamentų ir standartų taikymo. Taip pat pažymėtina, kad 2002 m. sausio 14 d. užsienio reikalų ministro įsakymu Nr. 4 “Dėl notifikavimo PPO plano vykdymo” buvo patvirtintas atitinkamas notifikavimo PPO planas.
Primintina, jog 2001 m. “Valstybės žinių Nr. 46 pateikiamas visas Lietuvos stojimo į PPO paketas – LR įsipareigojimai (įšaldytos muitų tarifų “lubos”, parama žemės ūkyje, paslaugų, rinkos atvėrimo įsipareigojimai ir kt.), GATT straipsniai ir PPO sutartys, prie kurių Lietuva prisijungė, tapusi šios organizacijos nare.

II.
DIDŽIAUSIOS TARPNACIONALINĖS KORPORACIJOS ( 2004)
1. American international Group – AIG – pasaulio lyderė draudimo ir finansų srityje. Pirmaujanti draudimo organizacija daugiau nei 130 šalių ir įstaigų.
2. Exxanmobil – telekomunikacijos.
3. Bank of America – Amerikos bankas.
4. BP – Lenkijos bankas.
5. HSBC – didžiausias pasaulyje bankas.
6. Fannie – nafta.
7. Royal etch / Schell group – nafta, benzinas
8. ING – lenkų bankas (Katovicai).Privatizuojant 1994 perėmė olandų ING Groep. Turi 330 padalinių, 525 pinigų automatų
9. Citigroup – bankininkystė.
10. General Electric – įvairią aparatūrą gaminanti orgavizacija.
11. Microsoft – JAV programinės įrangos kūrimo kompanija, kurios pagrindinė būstinė yra Redmonde (Sietlo rytinis priemiestis), Vašingtono valstijoje. Tai didžiausia pasaulyje programinės įrangos gamintoja, 2004 metų viduryje kompanijoje dirbo virš 50000 žmonių.
12. Johnson & Johnson – sveikatos priežiūros prekių gamintojas.
13. IBM – JAV kompiuterių gamybos bendrovė. Didžiausia pasaulyje informacinių technologijų bendrovė. Būstinė Armonke (Niujorko valstijoje).
14. American Express – tai tarptautinė prestižinė bendrovė (pvz.: mokėjimo kortelės)
15. Procter & Gamble – kosmetika, farmacija.

Leave a Comment