Drėgnuosiuose pusiaujo miškuose knibžda milijonai įvairiausių gyvūnų, nes čia gausu maisto, vandens ir šilumos. Medžiuose išsišovėliuose dažniausiai gyvena plėšrieji paukščiai, tokie kaip ereliai bei harpijos, nes iš viršaus geriau matyti medžioklės plotus. Tokie paukščiai dažniausiai medžioja beždžiones, tinginius, koačius ir kitus smulkius gyvūnus, o savo aukas žudo su aštriais nagais įsikabindami į kaklą arba nugarą. Medžių lajoje gyvenantys gyvūnai minta vaisiais, riešutais, žiedais, lapais ir žieve. Čia visada būna pilna vaisių, todėl kai kurie gyvūnai vien tik jais ir minta. Štai keletas gyvūnų, kurie gyvena lajoje: Tukanas: yra įvairiausių rūšių, bet visi skiriasi savo snapo spalvomis. Savo tvirtu snapu gali prakasti riešuto kevalą. Papūgos: minta įvairiausiais vaisiais. Turi tvirta snapą. Šikšnosparnis vaisėdis:vaisius sutraiško burnoje esančiomis briaunomis. Išgėrę sultis, likučius išspjauna. Tarp šakų gyvenantys gyvūnai turi mokėti vikriai šokinėti, todėl ten dažniausiai sutinkamos beždžionės, voverės skraiduolės, leopardai. Miško paklotėje veisiasi smulkūs gyvūnai, nes stambesnieji gyvūnai sunkiai prasibrauna pro susipynusius sąžalynus. Čia dažniausiai sutinkamos įvairių rūšių gyvatės, varlės ir įvairūs termitai. Kadangi daugiausia maisto yra aukštai lajoje, dauguma drėgnųjų miškų gyvūnų gerai laipioja medžiais. Jie moka įsikibti už medžių šakų ir jomis karstytis. Be to, taip lengviau pasprukti nuo medžiotojų. Kai kurie taip puikiai prisitaikę gyventi medžiuose, kad beveik nenusileidžia ant žemės. Daugelis gyvūnų turi ypatingas kūno dalis pritaikytas laipiojimui, pavyzdžiui, įsikimbančias uodegas, kurios vadinamos kabiomis uodegomis. Jomis gyvūnai naudojasi kaip papildoma koja ar ranka užsikabinti už medžių šakų. Kai kurie turi be galo stiprius pirštus ir nykščius, padedančius tvirtai laikytis. Pavyzdžiui Afrikos drėgnuosiuose miškuose gyvenantys potai, kaip ir mes, turi nykštį, kuris gniaužiant linksta priešais kitus pirštus, ir trumpą pirmąjį pirštą. Turint tokias galūnes galima labai tvirtai įsitverti. Jų pagrindinis maistas yra vaisiai, paukščiai, vabzdžiai.
BeždžionėsAfrikos drėgnuosiuose miškuose gyvena nemažai beždžionių. Jos yra artimos žmonėms ir priklauso gyvūnų grupei, kuri vadinama primatais. Dauguma primatų turi jautrius stveriamuosius rankų pirštus ir nykščius, ilgas rankas bei kojas, gera regėjimą ir, palyginti su kūno dydžiu, dideles smegenis. Žmoginės beždžionės turi labai ilgas rankas. Uodegos jos neturi ir yra artimiausi žmogaus giminaičiai. Kitos beždžionės turi uodegą ir dauguma jų karstosi aukštai po medžius. Jos minta dieną augaliniu maistu. Kiti primatai, pavyzdžiui, loriai, dieną paprastai miega ir medžioti eina naktį. Daugelis jų yra vabzdžiaėdžiai. Gorilos – didžiausios žmoginės beždžionės. Jos per stambios ir per sunkios laipioti medžiais, todėl daugiausia laiko praleidžia ant žemės, vaikščiodamos keturiomis. Jos neturi pastovios vietos. Šios žmogbeždžionės dieną keliauja per mišką, ieškodamos maisto, o trumpų sutemų metu ant žemės rengiasi sau nakvynę: iš lapų ir šakų klojasi minkštus patalus, kuriuose labai patogu išsitiesti. Gorilų bandos vado nugara yra sidabriškai pilka. Priartėjus kitoms bandoms, jis ima rėkti, mėtyti šakeles, mušti sau į krūtinę ir daužyti žemę. Nepaisant grėsmingos išvaizdos kalnų gorila yra taikus žolėdis. Deja, ji priklauso nykstantiems Afrikos džiunglių gyvūnams, ir visame pasaulyje jų belikę vos 650. Dauguma primatų medžiuose jaučiasi kaip namie. Ieškodami maisto, jie vikriai laipioja ir šokinėja nuo šakos ant šakos. Voverinės beždžionės gali nušokti labai toli nuo vieno medžio ant kito, nešdamos ant nugaros jauniklius, suaugusios koatos kartais padaro tiltą, kad juo galėtu pereiti jaunikliai, o gibonai, įsisiūbavę gali šuoliuoti nuo šakos ant šakos labai greita, kabindamiesi stipriais rankų pirštais ir ilgais nykščiais.
Šimpanzės yra žmoginės beždžionės. Jos gerai laipioja medžiais ir bėgioja keturiomis. Susirinkusios puotauti arba patinams rungiantis dėl vadovavimo, jos garsiai rėkia. Savo guolį susikrauna aukštai medyje. Ant tvirtos medžio šakumos iš šakų ir šakelių pasidaro pagrindą, kurį minkštai iškloja lapais. Kai kurios beždžionės nepatingi pasidaryti stogelį nuo lietaus. Ir štai per kelias minutes guolis gatavas. Šimpanzių jaunikliai prie motinos būna maždaug šešis metus. Jie žaidžia, ieškinėja vienas kitą ir net laikosi už rankų. Jos naudojasi šakelėmis ir akmenimis kaip darbo įnagiais. Kaišiodami į termityną vytelę, jos gaudo termitus. AugalijaČia auga šimtai kietmedžių rūšių – raudonmedžių, dalbergijų, juodmedžių, esama net 17 000 žydinčių augalų rūšių. Drėgnieji miškai yra tokie tankūs, kad medžiai turi varžytis dėl saulės spindulių. Jie auga labai aukšti ir plačiai išskleidžia viršutines šakas, kad galėtų gauti kuo daugiau šviesos. Jų viršūnės sudaro tankią lają, todėl žemę pasiekia nedaug saulės spindulių. Virš lajų kilimo šen bei ten iškyla vienas kitas medis milžinas – išsišovėlis. Po medžių vainikais atogrąžų miškuose tvyro prieblanda. Miško paklotės augalų lapai platūs, kad sugautų kuo daugiau saulės spindulių. Lapų paviršius vaškinis, o viršūnė smaili, vadinama lašėjimo smaile; tokiais lapais greičiau nuteka lietaus vanduo. Žemės paviršiuje daug pūvančių augalų ir grybų.Išvirtusių medžių prošvaistėse į dangų stiebiasi nauji medžiai, rungtyniaudami dėl saulės spindulių. Greičiausiai augantis medis užims nugriuvusiojo vietą. Apie jaunų medžių kamienus raizgosi vijokliniai augalai (lianos), kurie drauge tįsta į saulės šviesą. VIRŠŪNĖJE aukšti medžiai milžinai iškyla virš džiunglių skliauto, pasiekdami
60-70 metrų aukštį. Šie pavieniai medžiai turi tiesius kamienus, dažnai prilaikomus ramstinių šaknų, ir žiedinio kopūsto formos vainikus. Skliauto viršūnėje karščiau ir sausiau, čia labiau kinta temperatūra ir drėgmė. Be to, medžius čia labiau garina vėjas, ir jo gūsiai plačiai išbarsto kai kurių rūšių medžių vaisius ir sėklas. Daugelis medžių milžinų trumpą laikotarpį būna be lapų, tačiau retai visi numeta lapus vienu kartu. Iš epifitų, kurie gyvena ant šių medžių šakų, paminėtinos sausrai atsparios bromelijų, kerpių ir kaktusų rūšys. Drėgnųjų miškų medžiai turi didelius lapus. Tai gali būti arba paprasti lapai su vaškiniu paviršiumi ir lygiu kraštu, arba lapai, kurie susideda iš atskirų lapelių. Abarema medžio lapai yra dukart plunksniški – jie dukart padalyti ir susideda iš mažų lapelių. Carapa ir Abarema medžiai trumpam numeta lapus, dažniausiai tada, kada žydi. MIŠLO SKLIAUTE, 25-45 metrai virš žemės, visada viešpatauja žalia lapija. Visų medžių vainikai labiau ištįsę į aukštį, o ne į plotį, ir sudaro 6-7 m storio sluoksnį, mirguliuojantį nuo saulės. Šis lapijos stogas sugeria didžiumą saulės šviesos ir pridengia nuo jos žemę. Be to, jis sušvelnina smarkų liūčių ir vėjų antpuolį. Džiunglių skliaute knibždėti knibžda gyvybė, bet iš apačios ne ką tepamatysi. Kai kurie gyvūnai taip prisitaikę prie gyvenimo medžio viršūnėje, kad retai nusileidžia į pomiškį, jei iš vis nusileidžia. Žiūrėdamas į nukritusius vaisius arba žiedus, kažin ar galėtum pasakyti, kokiems aplink augantiems medžiams jie priklausė. Daugelis rūšių buvo visiškai nežinomos arba jų skaičius buvo smarkiai sumažintas, kol skliaute nutiesti tilteliai padėjo biologams sužinoti, koks gyvenimas iš tikrųjų vyksta medžių viršūnėse. Vienas iš dažniausiai miško skliaute sutinkamų augalų yra lianos. Lianos tai augalai, kuriems reikia daug šviesos. Jos turi kovoti dėl jos su aukštais drėgnųjų miškų medžiais. Pasinaudodamos šiais medžiais kaip atrama, pačios lianos neeikvoja kamienui užauginti. Jų ploni laipiojantys stiebai labai greitai pasiekia skliautą ir šviesą. Pakilusios tarp šakų, lianos mezga kilpas medžių viršūnėse ir augina lapus, žiedus bei vaisius. POMIŠKYJE sunkus nuo drėgmės oras ūksmingame miške yra ramus ir tvankus. Tik apie du procentai šviesos, pasiekusios skliautą, prasiskverbia pro storą lapijos dangalą. Blausioje šviesoje negali augti medžių daigai ir kiti šviesos reikalaujantys augalai. Džiunglių gilumoje žemę dengia šaknų raizginys, nuklotas nukritusiais lapais ir šakomis. Kai koks medis nuvirsta, vaizdas labai pasikeičia – gavę daugiau šviesos, ima augti medeliai, žoliniai augalai ir lianos. Jie stiebiasi aukštyn įspūdingu greičiu: didieji bambukai užauga 23 centimetrus per dieną. Čia gausu paparčių. Paparčiai geriausiai auga ten, kur šilta ir drėgna, be to, daugumai jų nereikia daug šviesos, todėl jie gausiai veši džiunglių papėdėje. Kai kurie paparčiai ant savo lapų augina sporų dėžutes. Kai jos nukris arba kai lapas supus, sporos išleis daigus ir įsišaknys. Dar vienas ūksmės mėgėjas – Alocasia thibautiana. Jo lapai yra su ilgu lapkočiu viršuje išraižyti sidabrinėmis gyslomis, o apačioje žėri purpuru. Šių ūksmę mėgstančių ajerinių šeimos augalų guotai gali augti tamsiuose džiunglių kampeliuose, pomiškyje prie upelio ir net klinties urvų angose.Epifitai ir vijokliniai augalai
Drėgnojo miško medžių viršūnių šakas taip storai padengia tam tikros grupės augalai, kad žievės visai nebematyti. Tokie augalai vadinami epifitais, arba oriniais augalais (aerofitais). Jie prisikabina prie kitų augalų kamienų, stiebų, šakų ar net lapų. Jie neima iš savo šeimininkų nei vandens, nei maisto. Tiesiog pasinaudoja jais norėdami pasiekti šviesą. Po didelio lietaus epifitų masė dėl jų surinkto vandens taip padidėja, kad gali nulūžti visa medžio šaka. Šlapiausiuose miškuose iki 25% žydinčių augalų yra paparčiai – epifitai, be to, čia daugiau samanų, kerpsamanių ir kerpių rūšių.Smarkus lietus netrunka persisunkti per skliautą, o saulės spinduliai, prasiskverbę pro tarpelius, vis viena yra labai karšti. Tai reiškia, kad augalai greitai aprūpinami vandeniu ir ištirpusiomis maisto medžiagomis. Dėl to epifitai pasižymi daugeliu savybių, būdingų sausomis sąlygomis augantiems augalams. Jų lapus dengia storas, vaškinis, neperšlampamas išorinis sluoksnis, mažinantis garavimą, be to, jie sudaro savotišką piltuvėlį, kuriuo lietaus vanduo nuteka prie šaknų. Irstančios organinės liekanos, patekusios į vandens spąstus, tampa trąšomis.
Drėgnasis pusiaujo miškas ypač didelį įspūdį daro vijoklinių augalų, arba lianų, gausybe. Kai kurios lianos išauga tiesiog milžiniškos. Jų ilgi stiebai, besistiebiantys į šviesą, užsiropščia iki miško skliauto, megzdami kilpas nuo šakos ant šakos ir sujungdami medžių vainikus. Atsidūrę skliaute, jie užaugina šakas su lapais ir vaisiais. Be to, lianos išleidžia orines šaknis, kurios pasiekia žemę ir įsiskverbia į dirvožemį. Šios ilgos šaknys sumedėja ir pačios tampa atrama kitiems vijokliniams augalams, kurie apsiveja aplink arba užsikabina ūseliais. Vijokliniai fikai augdami sunaikina medžius šeimininkus. Iš pradžių jie auga kaip epifitai, išleidžia orines šakas žemyn, ir jos pasklinda dirvožemyje, po to, iš šaknų išaugusios šakos sudaro medinį tinklą aplink medžio šeimininko kamieną. Vėliau fikas sunaikina medį šeimininką, jį smaugdamas ir užstodamas šviesą. Atsparių vijoklinių augalų, tokių kaip Rhaphidophora decursiva, jauni lapai ryškiai skiriasi nuo suaugusios lapijos. Jauni augalai turi trumpus stiebus su smarkiai vienas nuo kito užeinančiais lapais, prigludusiais prie žievės, kad neprarastų vandens. Vėliau iš jų išsivyto ilgakočiai suaugę lapai. Nykstantys pusiaujo miškaiNepaisant to, kad drėgnųjų miškų augalija ir gyvūnija nepaprastai įvairi, šie miškai yra labai pažeidžiami. Augalai ir gyvūnai susiję vieni su kitais, jų išgyvenimui būtina sveika ir nekintanti gimtoji aplinka. Vos pažeidus menką miškų masyvo dalį galima padaryti nepataisomą žalą tūkstančių rūšių gyvūnams ir augalams, nes jie neteks savo tėvynės. Daugumai jų gresia išnykimas. Kiekvieną minutę pasaulyje sunaikinama 40 hektarų drėgnųjų atogrąžų miškų. Dabar jie dengia maždaug 6% Žemės paviršiaus (XX a. pradžioje jie dengė beveik pusę jos ploto) ir jų kirtimo tempai vis spartėja. Daug žemės užima žemės ūkio augalai. Iš jų gaunama palmių aliejaus, kavos, kakavos, kaučiuko. Tiesiami keliai, statomi miestai, kasami žemės turtai ( varis, cinkas, deimantai ) – irgi kirtimų vietoj.Dalis medienos eksportuojama – baldų gamybai ir statyboms. Dalis sunaudojama pramonėje, perdirbama į medžio anglis. Daug kas nerimauja, kad iškirtus daug drėgnųjų miškų bus sunaikinti brangūs ištekliai. Nauji keliai atvėrė iki šiol neprieinamus rajonus, ir naujakuriams reikia vis daugiau žemės pasėliams.
Daugelis iš maždaug 18 000 orchidėjų rūšių randamos drėgnuosiuose miškuose. Jų egzotiški žiedai vilioja kolekcionierius, ir prekyba šiomis gėlėmis, nors dažnai nelegali, yra pelningas verslas. Orchidėjos labai jautrios, todėl, per daug jų išskynus, kai kurios rūšys gamtoje gali išnykti. Kai kurie mokslininkai mano, kad kiekvieną dieną išnyksta net 50 drėgniesiems miškams būdingų rūšių. Miškų kirtimas įvairiausiais būdais paveikia gyvūnus ir augalus. Jie gali žūti per miško gaisrą ar nukentėti praradę tėvynę. Netgi nukirtus kelis pavienius medžius, gyvūnai patiria stresą, nes netenka namų ar įprasto maisto. Gyvūnai netenka namų – tai reiškia, kad mažėja plotas, kuriame jie gali gyventi, o likusioje teritorijoje didėja konkurencija ieškant maisto. Milijonai gyvūnų, vabzdžių ir augalų, apie kuriuos iki šiol dar nieko nežinome, gali išnykti nespėjus jų atrasti. Kitiems gyvūnams, kuriuos visi matėme zoologijos soduose, taip pat gresia pavojus. Puikus pavyzdys yra vakarų Bengalijos raganosis, kuris netrukus gali išnykti. Geografinė padėtisDrėgnieji pusiaujo miškai sudaro apie pusę pusiaujo miškų – užima beveik 6 procentus žemės sausumos (10,2 milijonų km2). Jie yra išsidėstę išilgai pusiaujo, todėl dar yra vadinami ekvatoriniais miškais arba hilėjomis. Drėgnųjų pusiaujo miškų esama visuose žemynuose, išskyrus Europą ir Šiaurės Ameriką. Didžiausias jų plotas yra Pietų Amerikoje. Čia jie užima beveik visą Amazonės baseiną ir todėl yra pavadinti Amazonės miškais. Antras pagal dydį drėgnųjų miškų plotas yra Centrinėje Afrikos dalyje. Čia jie užima visą Kongo baseiną ir vakarinę Madagaskaro salos dalį. Augalų rūšių čia yra mažiau negu Amazonės miškuose, bet Afrikos drėgnieji miškai pasižymi didele epifitų bei kitų vijoklinių augalų įvairove. Kiti drėgnieji miškai auga Pietryčių Azijoje ir Malaizijos salose. Mažiausia drėgnųjų miškų dalis auga Australijos vakarinėje pakrantėje.
Afrikos drėgnųjų miškų gyventojaiDėl didelės drėgmės ir karšto oro Afrikos pusiaujo miškuose žmonių labai reta.Čia gyvena tik kelios gentys: pigmėjai ir maždaug prieš 400 metų iš savanų į šiuos miškus atsikraustę bantai. Abiejų šių tautų žmonės yra juodaodžiai. Abi šios tautos gyvena atskirai, uždaromis bendruomenėmis. Bantų ir pigmėjų gyvenimo būdas labai skiriasi, bet abi šios tautos kalba ta pačia bantų kalba. Pigmėjai: pigmėjo išvaizda truputį skiriasi nuo europinio žmogaus. Kojos palyginti trumpos, o liemuo labai ilgas.Visi pigmėjų genties nariai yra labai žemi. Suaugusio vyro vidutinis ūgis nesiekia net vieno metro penkiasdešimt centimetrų, o moters ūgis būna dar mažesnis. Pigmėjai gyvena nedidelėmis grupelėmis po 20-50 žmonių. Šeimos būstą statosi labai paprastą. Dažniausiai jų trobelės būna suręstos iš įvairiausių šakų ir didelių lapų (dažniausiai banano). Pigmėjai nėra sėslūs. Dažniausiai, kai savo teritorijoje ir aplink ją sumedžioja daugumą gyvūnų ir išrenka miško gėrybes, keliasi į kitą vietą. Dėl tokio gyvenimo būdo pigmėjai yra vadinami klajokliais. Pagrindinis pigmėjų maistas yra tai, ką jiems suteikia gamta. Moterys dažniausiai verčiasi rankiojimu. Jos renka smulkius gyvūnus (gyvates, įvairius vabzdžius, sraiges, varles bei skruzdeles), vaisius, šaknis, medų, riešutus. Vyrai dažniausiai užsiima medžiokle. Jie medžioja šernus, antilopes, beždžiones, paukščius ir kitus gyvūnus. Maisto atsargų kaip ir bantai, nekaupia, nes dėl didelės šilumos bei drėgmės jis greitai sugenda. Tradiciniai pigmėjų ginklai yra ietis ir lankas, bet pastaruoju metu labai sparčiai plinta ir šaunamieji ginklai. Dauguma pigmėjų genčių iki šiol išlaikę tradicinį gyvenimo būdą, tačiau civilizacija įsiskverbia ir į jų gyvenimą. Daugelis tarpininkauja prekių mainuose su bantais. Dažniausiai mėsą, kailius, žvėrių iltis pigmėjai keičia į bananus, palmių aliejų, įrankius ir kitus daiktus.
Dėl tokio gyvenimo būdo pigmėjai dažnai serga, todėl jų sparčiai mažėja. 1950 metais Afrikos pusiaujo miškuose gyveno apie 300 tūkstančius pigmėjų, o pastaruoju metu jų belikę ne daugiau kaip trečdalis. BantaiBantai: į šiuos pusiaujo miškus atsikėlė iš savanų. Bantų gentyse yra paplitę amatai: audimas, puodininkystė, šaltkalvystė, metalo lydymas bei medžio ir dramblio kaulo drožyba. Manoma, kad jų protėviai gyveno dabartiname Kamerūne į pietus nuo Čado ežero. Eidami į pietus, jie išstūmė čiabuvius bušmėnus ir hotentotus bei perėmė jų kultūrą. Bantai ne tokie kaip pigmėjai, jie yra sėslūs. Savo namus statosi daug geresnius negu pigmėjai. Jie gyvena kaimuose. Dažniausiai jų būstai būna suręsti iš molio, medžių kamienų bei žagarų. Stogai būna padengti nendrėmis arba medžių lapais. Didesni bantų namai būna padalinti į dvi dalis, į gyvenamą ir miegamą patalpas. Kaimo viduryje namų nestato, palieka aikštelę, aplink kurią yra statomi namai. Bantai gyvena didelėmis šeimomis. Vaikų auklėjimu rūpinasi ne moteris, o suaugęs vyras. Iki šiol čia paplitęs protėvių kultas. Bantų giminės vadas būna visų pripažįstamas autoritetas. Kaimuose dažnai vyksta šventės, groja muzika. Bantų pagrindinis verslas yra lydiminė žemdirbystė. Netgi yra manoma, kad bantai pirmieji Afrikoje pradėjo dirbti žemę. Lydiminė žemdirbystė yra pati seniausia žemdirbystės forma, kuri yra išlikusi tik Afrikos ir kitų žemynų pusiaujo miškuose. Bantai dirbdami žemę, miškuose elgiasi labai apdairiai, todėl atkovoja tik labai mažus žemės plotelius. Kertant medžius, iškertami tik tie, kiek reikia pasėliams, o didesni medžiai paliekami. Taip yra bandoma išsaugoti kuo daugiau miško. Lauko darbus atlieka moterys. Jų pagrindinis įrankis yra kaplys. Iš pradžių jos sėja kukurūzus, soras ir kitus augalus kuriems reikia derlingiausio dirvožemio. Vėliau sodinami bananai ir daugiamečiai šakniavaisiai: manijokai, batatai, tarai, jamsai.
Galvijų traukiamas plūgas nenaudojamas. Dėl to žemė išlieka puri, nepažeista. Žemės ūkio augalai skirti tik kasdieniniam vartojimui, nes maisto bantai nekaupia. Jų maisto kasdienybe kartai dar papildo žvejybos laimikiai. Žuvis bantai gaudo ietimis arba tinklais. Iš naminių gyvūnu jie augina tik ožkas, kiaules ir vištas, nes drėgnuosiuose miškuose smarkiai plinta musė cėcė. KlimatasAfrikos drėgniesiems pusiaujo miškams būdingas labai karštas ir drėgnas klimatas. Čia būna karšta ištisus metus. Šių miškų klimatas pasižymi labai aukšta metine temperatūra ( 24 – 28○C ) ir labai maža ( 2 – 3○C ) metine temperatūros amplitude. Afrikos drėgnuosiuose miškuose gausu kritulių, net 1500 – 3000mm., o kai kur net 10000mm. Čia lyja ištisus metus ( popiečio liūtys ). Čia yra pavaizduota Kisanganio miesto, kuris yra Afrikos drėgnuosiuose miškuose klimatograma. Iš jos matome, kad temperatūra visais metų laikais yra beveik vienoda. Nuo Sausio iki Balandžio kritulių iškrenta vis daugiau, o nuo Balandžio iki Liepos mažėja. Rugpjūti kritulių kiekio smarkiai padaugėja, o Gruodį staigiai sumažėja Daugiausia kritulių iškrenta Spalio mėnesį, apie 225mm. Tai yra labai daug, nes Lietuvoje tokiu metu iškrenta tik 55 mm. Mažiausia – Sausio ir Lapkričio mėnesiais, maždaug apie 100mm. Temperatūra visais metų laikais yra beveik vienoda, apie 25 laipsnius, tiktai birželio mėnesį vienu laipsniu nukrinta.