Profesorius Česlovas Kudaba

Profesorius Česlovas Kudaba
(1934-1993)

Jis gimė 1934 m. liepos 24 d. Postavų rajone Kobylniko miestelyje, Didžiojo Švokšto ir Naručio tarpuežeryje. Dabar šis miestelis baltarusių pavadintas Naroč. Netoli nuo jo tyvuliuoja ir Baltijos aukštumų puošmena – didysis Narutis. Č.Kudabos tėvas – neturtingas, santūrus, darbštus ir ramaus būdo lietuvis žemdirbys, motina – gudė, švelni, jautri ir draugiška moteris. Būdami neturtingi Pranas ir Juzefa Kudabos kilnojosi iš vietos į vietą. Jie kampininkavo, dirbdami “iš pusės” svetimą žemę. Tik 1940 m., kada mažasis Česlovas jau buvo sulaukęs šešerių metų, jie sugrįžo į tėvo giimtąsias vietas ir apsigyveno 1,5 ha senelio žemėje – Ignalinos rajone, Tverečiaus valsčiaus Vaiciekavo kaimelyje.Tas kaimelis jau išnykęs. Nebeliko nė vienos gryčiutės: melioravo kolūkinius laukus, tiesė geležinkelį į Didžiasalį. Vieni keliai apaugo, kiti išminami.
Lietuvių ir slavų paribys žmonijai padovanojo daug žymių asmenybių, kultūros ir politikos veikėjų, įvairių sričių menininkų ir mokslininkų.
Šioje įvairių tautų sandūroje būta atsilikimo ir šviesos, didvyriškumo ir niekšybių, gražios draugystės ir piktos nesantaikos. Tai savo asmenybės ir tautybės ieškojimo, praradimo bei susigrąžinimo erdvė. Šioje teritorijoje seniausi jos gyventojai lietuviai ilgus ammžius kovėsi nelygia kova su vėliau atsikėlusiais, bet skaitlingesniais atėjūnais – dėl žemės, savo kalbos ir svarbiausia – dėl laisvės.
Česlovas Kudaba yra pasakęs: “Aš, kaip gimęs gudų žemėje, jaučiu viską šiame dalykų konglomerate. Turiu savyje ir gudiška, ir lenkiška, ir lietuviška. Man vi

isad skaudu, kai girdžiu netiesą, perlenkimą į kurią pusę”.
Pradžios mokslus Č.Kudaba pradėjo Tverečiaus progimnazijoje, kurioje mokėsi nuo 1942 iki 1950 m. Ten pasižymėjo geru elgesiu ir būdu, neeiliniais gabumais mokslui ir artisto, linksmo pasakoriaus bei eilėraščių deklamuotojo talentu. Nuo 1950 m. rudens tolimesnį mokslą tęsė Švenčionių miesto pedagoginėje mokykloje. Ją baigė 1954 m., tik jau perkeltą į Švenčionėlius ir pavadintą Mokytojų seminarija. 1958 m. ji buvo uždaryta.
Savo darbštumo ir gabumų dėka jis pirmavo moksle, užklasinėje veikloje ir saviveikloje, buvo pavyzdingas. Ypač daug skaitė, keliavo, vaidino scenoje, dainavo, o kartais ir savo kūrybą skaitė, bet dažniau deklamavo žymių Lietuvos rašytojų eilėraščius, dalyvavo literatūros būrelyje. Mokytis skatino ir rėmė dėdė, tėvo brolis Antanas. Savo dėdę Antaną Č.Kudaba gerbė ir mylėjo. Vadindavo antruoju tėvu, ne kartą jam sakė: “Ačiū, dėde, kaad mane pavedėjai už rankos keliu”.
Su pagyrimu ir vien tik gerais pažymiais baigęs Švenčionėlių mokytojų seminariją 1954 m. rudenį Č.Kudaba pradėjo studijuoti Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakultete geografiją. Šis mokslas derinosi su smalsia prigimtimi, didžia pagarba ir meile šeimai, tėvams, jų žemei ir papročiams. “Žemė, kurioje ilgiausiai gyvenai, nors ir nutolo, jos šviesi padangė nepaliovė švytėjusi. Tad ir norisi apie tėvų padangę kalbėti kaip apie tau šventa, sava, neskolinta, širdžia pasveikinant naują jos dieną”.
Išvaikščiojęs ir artimiau susipažinęs su visa Lietuva vėliau ji
is ją sveikino ir meilę išreiškė darbais. Domėjosi daug kuo, apie daug ką rašė ir pasakojo, bet daugiausia – apie Lietuvos žemę.
Studijų metu laiko negaišo veltui. Daug skaitė, domėjosi ne vien geografija, bet ir kitais mokslais, ypač – istorija, Vilniaus universiteto praeitimi, etnografija, sociologija, mokslo istorija, rūpinosi gimtinės aplinkos naudojimu ir apsauga. Pirmaisiais studijų metais grupės kuratorius ir kursinių darbų vadovas buvo vyresnysis dėstytojas Peliksas Šinkūnas. Č.Kudabai teko rengti kursinį darbą ir 1956 m. studentų mokslinės draugijos konferencijoje skaityti pranešimą apie vieną žymiausių XIX a. Vilniaus universiteto geografą-natūralistą, istoriką ir senų žemėlapių kolekcionierių prof. Joachimą Lelevelį. Į šį darbą jis taip buvo įsigilinęs ir taip juo susižavėjęs, jog kurso draugai net keletą metų jį patį vadino “Leleveliu”.
Netrukus įsijungė ir į doc. A.Basalyko vadovaujamą mokslinį darbą “Lietuvos fizinių geografinių sričių būdingų vietovių landšafto tyrimai”. Jie buvo atlikti 1958, 1959 ir 1960 metais. Šių tyrimų metu daug dėmesio buvo skiriama ir vakarinio Žemaitijos aukštumų šlaito upių slėnių sandarai, geomorfologijai ir paleogeografijai.
Labai gerais pažymiais baigęs studijas, nuo 1959 m. Č.Kudaba buvo paliktas dirbti universitete, Fizinės geografijos ir kartografijos katedros asistentu. Kažin, ar pasaulio universitetuose atrasime daug profesorių, skaičiusių net 32 disciplinų paskaitas, – tai padarė 1960-1992 m. Č.Kudaba Vilniaus universiteto gamtos mokslų, filologijos, ekonomikos ir istorijos fakultetuose. Tarp jų buvo 4 geografijos mokslo prestižinės disciplinos: geografijos mokslo is
storija ir problemos; aerofotonuotraukų taikymas geografiniams ir geomorfologiniams tyrimams, jų dešifravimas ir aerokosminiai metodai geografiniuose tyrimuose; gamtos apsauga ir geomorfologija.
Profesorius Č.Kudaba suprato, kad šiandienis reljefas – vienas svarbiausių geografinės aplinkos komponentų, priklausantis nuo geologinės sandaros, klimato, požemio bei paviršinio vandens, dirvodaros, augalijos bei gyvūnijos. Reljefą tyrinėti buvo sunku, jis – “kietas riešutas”.
Č.Kudaba tęsė Lietuvos geomorfologų tradicijas ir savo mokytojo A.Basalyko daugelį idėjų iškėlė į naują, aukštesnį lygį. Profesorių galima vadinti morfoevoliucinio glaicigeninio reljefo Lietuvoje tyrimo pradininku, pagrindėju ir kūrėju. Jis parašė 10 knygų ir kelis šimtus mokslinių, populiarių straipsnių. Daktaro disertacijoje, skirtoje Baltijos kalvynui, buvo skrupulingai išdėstyta visa kontinentinio apledėjimo dinamikos seka ir jos tyrimo metodas.
Darbo kabinete profesorius įrašydavo žymių žmonių (prof. P.Slavėno, V.Chomskio, A.Basalyko ir daugelio kitų) paskaitas, pokalbius. Jam talkino doc. J.Stašaitis. Įrašui pavykus profesorius būdavo labai patenkintas, nes žinojo, kad tai – Lietuvos istorija. Kabinetą puošė knygų lentynos, kalėdiniai eglutės žaisliukai, kryželis ir popiežiaus Jono Pauliaus II nuotrauka, kurioje buvo ir pats profesorius.
Daug dėmesio profesorius skyrė ir Kraštotyros draugijai: rašė šimtus straipsnių, daug knygų apie atskiras Lietuvos vietoves, jų istoriją ir žmones.
Turėjo tiek žinių, kad buvo puikus kelionių vadovas ne tik gimtinėje – daugelį vietovių pažino geriau už kai kuriuos vietos gyventojus. Nuo 1979 m. buvo aktyvus Vilniaus knygos bičiulių klubo narys. (Šį klubą persekiojo KG
GB darbuotojai.) Galbūt iš visų profesoriaus pomėgių stipriausias buvo kraštotyrininko darbas. Č.Kudaba buvo, kaip žmonės sako, kraštotyrininkas iš prigimties.
Svarbi jo veiklos sritis – kartografija. Neabejojame, kad tai buvo jo gyvenimo dalis. Žemėlapiai jį domino nuo studijų laikų. Suprantama, įtakos turėjo jo dėstytojai, o vėliau – ir bendradarbiai, pokario Lietuvos geografijos mokslo žmonės – prof. Vaclovas Chomskis ir Alfonsas Basalykas. Č.Kudaba pasakojo, kad V.Chomskis paskutiniais savo gyvenimo metais prašė jį globoti ir puoselėti kartografiją Vilniaus universitete, ypač Kartografijos laboratoriją, paties V.Chomskio iniciatyva 1964 m. įkurtą prie Bendrosios ir kartografijos katedros. Č.Kudabos kartografinė veikla buvo plati kaip ir visas kitas jo darbas. Pirmiausia – tirti ir populiarinti Lietuvos kartografinį palikimą, užmegzti ir plėtoti ryšius su įstaigomis bei žmonėmis (daugiausia – su tautiečiais, gyvenančiais užsienyje). Mes žinome, kad Vilniaus universitetas laikomas pasaulio “turtuoliu”( nes turi gausų senovinės kartografijos rinkinį. Dar V.Chomskio iniciatyva buvo pradėtas rengti Universiteto senųjų kartografijos leidinių rinkinio katalogas. Po V.Chomskio mirties šis darbas Č.Kudabai vadovaujant buvo tęsiamas. Jis turėjo ir kitą tikslą – iškelti Lietuvą, jos vardą, garsėjusį viduramžių kartografijos paminkluose.
Nuo 1986 m. Č.Kudaba vadovavo kartografijos laboratorijoje sudarant Lietuvos atlasą. Jis buvo vyriausias mokslinis redaktorius. Savo straipsniuose jis nurodydavo, kokie šiuo metu svarbiausieji Lietuvos kartografijos plėtojimo uždaviniai. Profesorius buvo Lietuvos kultūros ir Atviros Lietuvos fondų įkūrėjas ir vadovas.

Turėjo ir visuomeninių pareigų Vilniaus universitete, Gamtos mokslų fakultete. Buvo fakulteto dekanas ir kt. Jam patikėtos pareigos buvo nelengvos ir atsakingos.

Česlovas Kudaba parašė labai daug knygų apie Lietuvos kraštovaizdį: “Ignalinos apylinkės”(1967, 1975), “Kur Nemunas teka” (1970), “Kalvotoji Žemaitija” (1972), “Upelių pakrantėmis” (1977), “Geografinės kelionės ir atradimai (1980), “Švenčionių rajonas” (1983), “Nerimi” (1986), monografija “Lietuvos aukštumos” (1983). Parašė publicistinių straipsnių iš gamtosaugos, kraštotyros, kitais kultūros klausymais. Už darbų ciklą “LTSR reljefo glaciomorfologiniai tyrimai 1963-1973” gavo LTSR valstybinę premiją 1984m.

Profesorių Česlovą Kudabą prisiminus

2003 metų vasario 24 dieną Seime buvo paminėta prof. Česlovo Kudabos (1934-1993) dešimties metų mirties sukaktis: Seimo meno galerijoje atidaryta jo garbei skirtų fotografijų paroda, pristatyta ką tik išleista knygelė “Ką šiandien pasakytų profesorius Česlovas Kudaba?”, neeilinės Seimo sesijos pirmoji valanda skirta jo atminimui, glaudžiame jį pažinojusių žmonių būrelyje pasidalyta atsiminimais
Vilniaus universiteto geografijos profesorius Č.Kudaba, trylikos knygų, dviejų tūkstančių straipsnių autorius, su džiaugsmu sutiko Atgimimą, metėsi į Sąjūdžio veiklą, buvo išrinktas į Atkuriamąjį Seimą, tapo Kovo 11-osios Akto signataru. Nuotraukose jį matome su žymiais žmonėmis: Šventuoju Tėvu Jonu Pauliumi II, Vilties prezidentu Stasiu Lozoraičiu, Valdu Adamkumi. Apsirengęs paprastais drabužiais, su kuprine ant pečių profesorius pėsčias išvaikščiojo visą Lietuvą. Tai, ką matė, ištyrė, apmąstė, skelbė knygose ir straipsniuose. Kelios dienos prieš mirtį, 1993 metų vasarį, parašė: “. reikalas verčia dabar, dar šį vakarą, ryto nelaukus, grįžti ir dirbti. Nesgi niekas niekam nieko veltui neduos. Gal tai ir bus tikrasis sukrėtimas. Atrodo, be šito žmogus nesupranta poreikio dirbti.” Ir pasirašė “amžinas skolininkas Č.Kudaba”.

Leiskime kalbėti artimai pažinojusiems profesorių.

Irena Veisaitė: Nepaprasta meilė savo kraštui, jo gamtai ir žmonėms nepriklausomai nuo jų socialinio statuso, jų kalbos ar religijos. Tai galima būtų trumpai įvardyti kaip įgimtą toleranciją. Jis steigė Lietuvos kultūros fondą, prisidėjo prie Lietuvos mažumų kultūrinio atgimimo, jis buvo Lietuvos – Izraelio draugijos prezidentas, Atviros Lietuvos fondo valdybos pirmininkas ir kt. Profesorius Kudaba galėjo iš lėktuvo skrydžio įvardyti kiekvieną Lietuvos kaimą, upės vingį, mišką, papasakoti jų istoriją. Jis atvažiuodavo į gimtąjį kaimą bei jo apylinkes ir dalydavo labiausiai skurstantiems savo pinigus. Ir darydavo tai tyliai, beveik nepastebimai. Kartą jis man pasakojo, kad jų šeimoje gyvena sunkiai serganti jo uošvė. Jis nesiskundė, atvirkščiai, jis tai vertino kaip palaimą, nes, jo žodžiais tariant, tai “humanizuoja visą šeimą”. Jo kuklumas buvo stulbinantis. Niekad jokios reklamos. Jis ir amžinai poilsio vietai pasirinko ne Rasų ar Antakalnio, o Karveliškių kapines. Profesoriaus patriotizmas pakerėdavo, užkrėsdavo, žavėdavo. Jis neturėjo nieko bendra su politine retorika, jis buvo įgimtas, natūralus, einantis iš širdies gelmių kaip meilė savo tėvams, artimiesiems, gimtajai kalbai, pasauliui.

Viktorija Daujotytė: Česlovas Kudaba buvo einančio žmogaus patirties filosofas. Eidamas jis matė toli ir giliai. Ne kartą esu pagalvojusi, kad Prezidento rinkimuose Česlovas Kudaba, be abejonės, būtų rėmęs Valdą Adamkų. Gamtosauga buvo stipri jų abiejų jungtis. Su Kudaba ir Prezidentu būtų pasisekę šioje srityje daugiau padaryti. Bet ir dabartinėje situacijoje, rinkimus laimėjus Rolandui Paksui, jis tikriausiai būtų blaiviai įvertinęs padėtį, pamatavęs ją savo įgimtu demokratizmu (balsų dauguma yra dauguma, dabartine situacija nepatenkintų žmonių yra daug) ir skatinęs žmones (taip pat ir tuos, kurie nuoširdžiai rėmė V.Adamkų) būti kritiškus ten, kur būtina, ir pasirengusius padėti, jeigu reikia.
Valdas Adamkus: Gniaužia priekaištas sau, apninka abejonė: ar viskas buvo padaryta galynėjantis su neteisinguoju būties nuosprendžiu, kurį, ir dešimtmečiui praėjus, privalome suvokti kaip tautos dvasios žaizdą. Jos akivaizdoje bent šiandien būkime orūs ir prisipažinkime, kad, save teisindami tariamu užimtumu, kasdieniu skubėjimu, nepastebime lūžtančio medžio ir žmogaus. Jis ne tik perspėdavo. Prie svetimo rūpesčio visada palinkdavo. Tik save buvo neleistinai pamiršęs. O mes neprimindavome. Stabtelėkime. Pagalvokime. Kur einame?..

Įsimintini dukros Eglės žodžiai: “Esame laimingi, kad turėjome tokį tėvą. Kasdien su juo šnekuosi: prašau užuojautos, pagalbos ir gaunu tai, ko prašau. Jau be jo gimė dar vienas vaikaitis – gamta nemėgsta tuštumos”.
Kitąmet sueis septyniasdešimt metų nuo prof. Č.Kudabos gimimo. Jau dabar pradėta rengtis šiam jubiliejui.

Tverečiaus kraštas – kraštas kuriame gimė Č.Kudaba

Turbūt visiems suprantama, kad yra didžioji istorija, pasakojanti apie žmoniją, imperijas, valstybes, tautas., ir mažoji istorija: atskiro žmogaus, šeimos, kaimo, parapijos ar valsčiaus. Tų istorijų anksčiau lyg ir nebūdavo rašoma, spausdinama, nebent kokio nors žymaus žmogaus atsiminimai, kitų parašytos gyvenimo apybraižos. O atkūrus Nepriklausomybę pradžioje nedrąsiai, o pastaruoju metu ir dažniau ėmė rodytis mažosios istorijos knygų. “Tverečiaus kraštas” gražiai atsistojo jau gana gausioje ilgoje mažųjų istorijų knygų rikiuotėje.

Tverečius – pats tolimiausias Lietuvos kampelis už 36 kilometrų į rytus nuo Ignalinos. Bet čia lietuviai gyveno jau labai seniai – net nuo Lietuvos valstybės priešaušrio laikų. O istoriniuose šaltiniuose labai aiškiai paminėta 1501 metų liepos 21 diena, kada didikai Viešgailos pasirašė Tverečiaus baltųjų fundacinį raštą, o po trijų dienų – liepos 24 d. buvo įkurdinti ir baltieji kanauninkai – vienuoliai augustinai. Taigi šiemet nuo tos dienos suėjo penki šimtai metų, ir liepos 28–29 d. ši sukaktis buvo iškilmingai paminėta Tverečiuje. Tos šventės proga į Tverečių buvo nuvežta ir ką tik išspausdinta gana stora knyga “Tverečiaus kraštas”, kurią nusipirko net 400 renginio dalyvių tverečėnų ir svečių. Tą dieną į Tverečių buvo suplūdę daug daugiau tverečinių, nes kartu buvo ir šv. Onos atlaidai – Tverečiuje nuo senų laikų labai garsūs.

Ką tverečėnai rado šioje knygoje? Pirmiausia čia įdėtos Algirdo Gaigalo ir Antano Kulakausko apybraižos apie Tverečiaus geologinę-geografinę aplinką bei Tverečiaus krašto istorinius geografinius bruožus. Toliau Povilas Spurgelevičius net šešiuose rašiniuose pasakoja apie Tverečiaus vienuolyno bei bažnyčios gyvavimą per penkis šimtus metų, pateikia žinių apie parapijiečius nuo 1716 m. iki dvidešimtojo amžiaus pradžios, primena senovės dvarus, palivarkus, net ligoninę, senąjį Tverečiaus valsčių. Kiti autoriai primena vieną kitą tverečėną, primena Tverečiaus valsčiaus gyventojų vargus Pirmojo pasaulinio karo metais, taip pat pateikia gana išsamų Tverečiaus valsčiaus laisvės kovotojų 1941 ir 1944–1953 m. sąrašą. Neužmiršti ir tverečėnai, išvykę į pasaulį laimės ieškoti.

Istorijos šaltiniai mini, kad jau 1781 metais Tverečiuje buvo ir mokykla, vėliau išaugusi į nemažą vidurinę mokyklą, kuri šiandien dar veikia Didžiasalyje, o pačiame Tverečiuje nuo 1998 m. gruodžio 1 d. liko tik pradinė mokykla su pora dešimčių mokinių. Tverečiaus apylinkėse kai kurie kaimai visai išnyko, kai kuriuose liko tik po vieną kitą gyventoją. Ir pačiame Tverečiuje liko nedaug žmonių. Kaimus naikino sovietinė melioracija, apie kurią gana vaizdžiai parašė įžymusis tverečėnas Česlovas Kudaba, taip pat Bronius Saplys, Juozas Kėkštas, Leoncija Bielinytė, Romualdas Žurauskas. Prisiminti ir tverečėnų papročiai, žaidimai, papasakota ir apie apylinkių audinius, iš jų siūtus drabužius, puošmenas – juostas. Tverečiaus apylinkėse nuo aštuonioliktojo amžiaus pradžios gyveno ir rusų sentikiai, o Grigorijus Potašenko rašinyje “Lietuvos sentikiai: Lukošiškių parapijos istorija” gana išsamiai išdėsto ir sentikių atsiradimą Lietuvoje ir dabartinę jų padėtį.

Keli rašiniai skirti ir Tverečiaus šnektai. O Aloyzo Vidugirio rašinys “Ką ištvėrė Tverečius” rodo, kad šio rašinio autorius nusiima kepurę ir žemai nusilenkia tverečėnams, “kad jie nesuslavėjo, per ištisus šimtmečius išlaikė gimtąją tradicinę kalbą iki šių dienų. Jų dėka Lietuvos teritorijoje liko didžiulis etninių žemių masyvas, įėjęs į senąją Švenčionių apskritį”. (p.482) Tikriausiai per kalbą tverečėnai ir gražiai dainavo, o pasakas sekė, mįsles minė, kurios knygoje taip pat rado vietos: čia spausdinta net 26 dainos, 43 pasakojimai, šiek tiek priežodžių, mįslių.

O visu tuo pasirūpino redakcinė komisija, kuriai vadovavo pati tverečėnė Irena Seliukaitė, o knygą suredagavo Danas Kaukėnas. Knygos sudarytoja kreipimesi į jos skaitytojus rašo, kad “Tverečiaus kraštas išugdė daug asmenybių, jų knygoje neaprašėme (yra išleistos knygos apie A.Voldemarą, Z.Žemaitį, Č.Kudabą ir kt.), norėjome iškelti paprastus žmones – ne tik dirbusius, vargusius, bet ir kūrusius, branginusius prigimtinę laisvę ir gimtąją kalbą. (p.3).

Ir vis dėlto manyčiau, kad tverečėnai, skaitydami šį paminklą savo kraštui, jo žmonėms, susilaukę tikros savo krašto enciklopedijos, turėjo joje rasti ir pačių savo krašto deimantų, kometų, kurie buvo pradžioje suminėtieji tverečėnai Kudaba, Voldemaras, Žemaitis, Bronius Saplys, biografijų, jų nuotraukų, jų darbų, palikimo. Kad apie juos rašyta jau kitur, tai nejaugi teks šios knygos skaitytojui ieškoti tų knygų bibliotekose? Televizijos laida “Klausimėlis” rodo, kad mūsų žmonės dažnai nežino net pačių didžiausių pasaulio garsenybių. Tai iš kur kokiam nors berniokui iš Didžiasalio ar mergaitei iš Erzveto žinoti, kas buvo tas Č.Kudaba, Voldemaras ar Žemaitis. Reikėjo apie juos ir kai kuriuos kitus parašyti ir šioje knygoje.

O apskritai ši knyga labai graži ir savo viršelyje Tverečiaus bažnyčios bei šventoriaus ąžuolo paveikslais, ir pačioje knygoje daugybe nuotraukų, pagaliau ir šaltinių nuorodomis rašinių pabaigoje.

Tverečėnai gavo savo krašto paminklą, kurį galės nusivežti į Vilnių, Telšius, Klaipėdą ar Varėną, Lazdijus ir ten su savo vaikais paskaityti, savo svečiams parodyti, pašaipesniam kaimynui pasakyti: “Ir mes ne iš kelmo spirti.”

Šaltiniai
Interneto svetainės:

Paieškos svetainė –www.google.lt

Žinių svetainė -www.mokslai.com

Knygos:
Knygos pavadinimas: “Tarybų Lietuvos enciklopedija” (2 tomas).
Autorius: Nėra.
Metai ir vieta: 1988m., Vilnius.

Leave a Comment