Pramones geografija

Pramonė yra svarbi ūkio šaka. Dabartinė Lietuvos pramonė dirba sunkiomis sąlygomis. Ji labai priklauso nuo importuojamų žaliavų – metalų, medvilnės, įvairių chemikalų ir kuro (naftos ir gamtinių dujų). Labai sumažėjo Lietuvos pramonės produkcijos paklausa NVS šalyse, nes dėl aukštų kainų jos gaminiai negali konkuruoti rytuose. Vakaruose taip pat Lietuvos prekės negali būti realizuojamos dėl didelės konkurencijos bei prastesnės prekių kokybės. Naudodama vietines žaliavas, Lietuvos pramonė gamina maisto produktus, statybines medžiagas, medieną ir jos gaminius bei dalį lengvosios pramonės produkcijos (odos, avalynė, liininiai audiniai). Iš atvežtinių žaliavų gaminama tekstilės, chemijos kuro (mazutas, benzinas), mašinų pramonės produkcija. Beveik visai Lietuvoje gaminamai el. energijai reikia atvežtinio kuro (branduolinio ir mazuto bei gamtinių dujų). Liet. Pram. skirstoma į kasybos, apdirbamąją, kuro ir elektroenergetikos pramonę. 68% – darbuotojų dirba apdirbamosios pramonės šakose; kuro ir energetikos – 21%; kasybos – 11%.

Kasybos pramonės geografija
Šios pramonės pagaminta produkcija sudaro 2% visos gaminamos produkcijos vertės. Nors Lietuvoje yra kur kas daugiau iškasenų, tačiau šiuo metu daugiausia išgaunama požeminis gėlas ir mineralinis vanduo, klintys, dolomitas, opoka, smėlis, žvyras, moolis, durpės ir nafta.
Požeminis gelasis vanduo. Ne visą šalies vidaus vandenį, taip pat požeminį vandenį gyventojai gali naudoti kaip geriamąjį, o maisto pramonė – kaip technologinį. Geriausiai tinka požeminis gėlas vanduo. Šiuo metu yra rasti 95 geriamojo požeminio vandens telkiniai. Požeminio gel. H2

2O užteks dar ilgam. Požeminis gėl. H2O Lietuvoje pasiskirstęs netolygiai. Daugiausia randamas Merkio, Neries, Šventosios, Dubysos, Minijos, Ventos ir Nemunėlio upių baseinuose. Vartotojam geriamasis vanduo šalyje tiekiamas trimis būdais: 1. centralizuotas miestų, 2. decentralizuotas stambių pramonės ir žemės ukio įmonių ir gyventojų, (tiekiamas iš vandentiekų, kur jis iš požeminių vandeningų sluoksnių išgaunamas gręžtiniais šuliniais; gautas iš tokių šulinių vanduo yra nešvarus ir jis yra pravalomas). 3. individualusis sodybų ir miestų pakraščių namų vandentiekis. Atskirų sodybų ir miestų pakraščių gyventojai naudoja gruntinį vandenį iš kastinių šulinių (jų Lietuvoje yra apie 300000), o vandenį Lietuvoje naudoja apie 1mln. žmonių. Kadangi šis vanduo gaunamas iš negilių šulinių, tai dažnai būna užterštas nitratų ir kitokių tiršalų (apie 50-80%).
Mineralinis požeminis vanduo. Mineralinis yra toks vanduo, kurio viename litre yra nuuo 2 iki 35g mineralų. Rasta 19 skirtingos mineralinės sudeties vandens tipų. Tokio vandens šalyje galima išgauti daugiau kaip 6000 m3 per parą. Lietuvoje mineralinis vanduo naudojamas gydymui ir juo yra prekiaujama. Gydomasis mineralinis vanduo išgaunamas prie Birštono, Druskininko kurortų bei gydomųjų įstaigų Anykščiuose, Vilniuje, Kaune, Likėnuose, Abromiškėse (prie Elektrenų); geriamasis mineralinis vanduo – Vilniuje (Aukštieji Paneriai), Likėnuose, Biržuose.
Klintys. Nuo seno Lietuvoje kalkėms degti naudojamos klintys. Dabar jos naudojamos gaminant cementą. Klintys taip pat reikalingos gaminant silikatines plytas, stiklą, klintmilčius rūgščioms dirvoms kalkinti bei gr
ryninant cukrų. Lietuvoje išgaunamos geros kokybės klintys gali būti naudojamos ir metalurgijoje bei celiuliozės ir popieriaus gamyboje. Didžiausi šalies klinčių ištekliai yra Šiaurės Lietuvoje – Akmenės rajono šiaurės rytuose ir iš dalies kaimyniniame Joniškio rajone. Didžiausi šalies klinčių ištekliai yra išžvalgytuose Vegerių, Karpėnų, Menčių ir Narbučių telkinuose. Klintys kasamos Karpėnų ir Menčių karjeruose.
Dolomitas. Tai uolėna sudėtimi panaši į klintis. Daug ir negiliai nuo žemės paviršiaus dolomito slūgso Šiaurės Lietuvoje – Joniškio, Pakruojo, Pasvalio, Biržų, Kupiškio ir Rokiškio rajonuose. Čia išžvalgyti septyni telkiniai. Nuo seno šiaurinių Lietuvos rajonų gyventojai dolomitą nudojo pamatams, sienoms mūryti, tvoroms tverti, taip pat dolomitinėms kalkėms degti. Po II pas. Karo iš dolomito pradėta pjauti apdailos plokštes, statybinius blokelius,gaminti statybinę skaldą. Šiuo metu dolomitas kasamas Petrašiūnų, Klovainių ir Skaistgirio karjeruose. Dabar dolomitas naudojamas kaip inertinė skalda betonui gaminti, keliams tiesti bei kaip apdailos ir statybinis akmuo. Iš jo galima gaminti magnezines kalkes ir mineralinę vatą.
Opoka. Dažniausiai naudojama gaminti tam tikroms cemento rūšims, kur ji sudaro apie 10-15% cemento masės. Geriausia išžvalgytas yra Stoniškių opokos telkinys (Šilutės raj). Opoka randama Veisiejų, Pabalių, Čekiškės apylinkėse. Dabar Lietuvoje opokos iškasama nedaug nes cemento gamybai naudojama kita, geresnė žaliava – trepelis.
Smėlis ir žvyras. Visi Lietuvos smėlio ir žvyro telkiniai susidarė kvartero periodo paskutinio apledėjimo metu. Todėl sm
mėlingos lygumos tįso nuo
Molėtų iki Ignalinos, nuo Lentvario Kapčiamiesčio. Daug smėlio yra apie Varėną, Vilnių, Kazlų Rūdą. Tačiau ne visų vietovių smėliai dėl užterštumo įvairios kilmės priemaišomis tinka statybinių medžiagų arba stiklo gamybai. Dabar rasta 428 žvyro ir statybinio smėlio telkinių. Kvarcinis smėlis (stiklo gamybai) randamas tik Anyksčių rajone, Šventosios slėnyje, kur yra 7 jo telkiniai; jį reik tausoti, nes jo yra labai mažai. kvarc. smel. naudojamas stiklo, telikų kineskopams, krištol. taurėms, vazoms, indams ir buteliams gaminti.
Žvyras. Tai biri nuosėdinė uolėna susidariusi įvairaus dydžio kristalinių uolėnų – granito, gneiso, dolomito, kvarco, smiltainio ir t.t. Žvyro Lietuvoje yra daug, beveik visuose raj. Daugiausia žvyro sunaudoj. betono ir gelžbetonių statyb. medž. gamybai.
Molis. Iš molio gaminama cementas, statybinė keramika (molio plytos, dekoratyvinės plytelės, čerpės, drenažo vamzdžiai, keraminiai indai). Didžiaui telkiniai: “Šventosios” baseinas; Biržų, Pasvalio, Joniškio, Akmenės rajonai.
Kuro ir elektroenergetikos pramonė
Lietuvoje yra nedaug savo kuro ir energijos išteklių. Tai durpės, negausūs naftos ištekliai, geoterminiai H2O’ys, hidroenergetiniai ištekliai, mediena, saulės ir vėjo energija. Pirminius energijos šaltinius reikia importuoti į Lietuvą, nes vietinių energijos išteklių neužtenka. Tai nafta, gamtinės dujos, branduolinis kuras, akmens anglys – juos ir reik importuot. 
Kuro balansas. Norint šalies energijos poreikius, sudaromas pirminės energijos panaudojimo balansas. Jame parodyta, kiek reikės suvartoti vietinių ir importuojamų pirminės energijos iš
šteklių, kaip jie bus panaudoti atskiruose ūkio šakose. Naudojamų kuro rūšių sudėtį lemia ekologiniai, kainų ir vartotojų ypatumai.

Kuro pramonė
Šalies kuro pramonė – tai naftos perdirbimo produktų gamyba, dujofikacija, durpių pramonė, šiluminės energijos gamyba, malkų ir vietinės naftos gavyba. Lietuva naftą gauna naftotiekių iš Rusijos. Daugiausia mazuto šalyje sunaudoja šiluminės elektrinės; dyzelinio kuro, benzino ir žibalo – transportas; buitinio krosnių kuro – centrinės šildymo sistemos. Naftos perdirbimo produktų gamybai tenka 60% visos kuro pramonės gaminamos produkcijos vertės. Kad šalis nebūtų priklausoma nuo Rusijos, kaip naftos tiekėjo, Baltijos jūroje prie Būtingės statomas terminalas, prie kurio galės sustoti ir perpilti naftą prie jo sustoję tanklaiviai. Gamtinės dujos magistralinių dujotiekių gaunamos iš Rusijos, o toliau vamzdynais paskirstomos vartotojams šalies teritorijoje. Labai svarbi šalies šiluminės energijos gamyba. Šil. energiją gamina ŠE’ės. Jos tiekia karštą vandenį gyvenviečių centrinio šildymo sistemoms.
Durpių gavyba. Durpynai užima 6,4% Lietuvos teritorijos. Iš esamų 6685 durpynų ištirti tik 1427. Dažniausiai tai pramoniniai durpynai. Pagal reikšmę pramoniniai durpynai skirstomi į valstybinės (> 100 ha) ir vietinės (< 100ha) reikšmės durpynus. Durpės Lietuvoje naudojamos kurui, kraikui ir kompostui gaminti, o durpių purvas – gydymui kurortuose. Iš visų kasamų šalies durpių tik ketvirtadalis jų skirtas kurui, o likusi dalis – kraikui ir eksportui.
Nafta. Naftos ištekliai Letuvai yra dideli reikšmė. Perspektyviausi rajonai naftos telkiniam rasti Vakarų Lietuvoje (Kretingos rajone – Genčų; Šilutės rajone – Pietų Šiuparių ir Vilkyčių), Baltijos jūros šelfe bei Vidurio Lietuvoje (Kudirkų, Lapgirių, Šiaurės Bliūdžių ir Kybartų). Iš lietuviškos naftos galima gaminti reaktyvinį ir dizelinį kurą, mazutą, sintetines madžiagas (etileną, propilėną, butadieną, benzolą). Dalis naftos perdirbama, o dalis – eksportuojama.

Elektroenergetika
Tai svarbi šalies ūkio šaka, nes be jos negali normaliai funkcionuoti šalies ūkis bei socialinis gyvenimas. Lietuvoje veikia trijų tipų elektrinės: Atominė (AE) – 77% visos gaminamos el. energ.; šiluminės (ŠE) – 16%; hidroelektrinės (HE) – 7%. Lietuva, neturėdama savų pirminių energetinių išteklių tapo el. energijos eksportuojančią šalimi (40-50% pagamintos el. energijos yra eksportuojama). Dabar šalies elektriniese daugiausia naudojamas branduolinis kuras ir gamtinės dujos. Visos šalies elektrinės sujungtos aukštos įtampos laidais į vieną sistemą, o ši sujungta su kaimyninių valstybių energetinėmis sistemomis. Pirmosios stambesnės elektrinės Lietuvoje buvo pastatytos dar prieš II pas. karą. – Petrašiūnuose (prei Kauno), Rėkyvoje (prie Radviliškio), Klaipėdoje ir nedidukė Vilniuje. Sovietų okupuotoje Lietuvoje buvo pastatyta galinga «Ignalinos» (Visagine) atominė elektrinė (3000 MW), šiluminės eletrinės Elektrėnuose (1800 MW), Vilniuje (ŠE-3 – 360MW; ŠE-2 – 24MW), Kauno hidroelektrinė (100 MW), Mažeikiuose (194 MW), Kaune (170 MW), Kruonio hidroakomuliacinė elektrinė (600 MW).

Leave a Comment