Pažanga pramonės šakose

Šiaulių Stasio Šalkauskio vidurinės mokyklos

Mokinės Ingos Einigytės

REFERATAS

Tema:

„PAŽANGA PRAMONĖS ŠAKOSE“

2006metai

Šiauliai

Pramonės geografija

Pramonė yra svarbi ūkio šaka. Dabartinė Lietuvos pramonė dirba sunkiomis sąlygomis. Ji labai priklauso nuo importuojamų žaliavų – metalų, medvilnės, įvairių chemikalų ir kuro (naftos ir gamtinių dujų). Labai sumažėjo Lietuvos pramonės produkcijos paklausa NVS šalyse, nes dėl aukštų kainų jos gaminiai negali konkuruoti rytuose. Vakaruose taip pat Lietuvos prekės negali būti realizuojamos dėl didelės konkurencijos bei prastesnės prekių kokybės. Naudodama vietines žaliavas, Lietuvos pramonė gamina maisto produktus, statybines medžiagas, medieną ir joos gaminius bei dalį lengvosios pramonės produkcijos (odos, avalynė, lininiai audiniai). Iš atvežtinių žaliavų gaminama tekstilės, chemijos kuro (mazutas, benzinas), mašinų pramonės produkcija. Beveik visai Lietuvoje gaminamai el. energijai reikia atvežtinio kuro (branduolinio ir mazuto bei gamtinių dujų). Liet. Pram. skirstoma į kasybos, apdirbamąją, kuro ir elektroenergetikos pramonę. 68% – darbuotojų dirba apdirbamosios pramonės šakose; kuro ir energetikos – 21%; kasybos – 11%.

Kasybos pramonės geografija
Šios pramonės pagaminta produkcija sudaro 2% visos gaminamos produkcijos vertės. Nors Lietuvoje yra kur kas daugiau iškasenų, tačiau šiuo metu daugiausia išgaunama požeminis gėėlas ir mineralinis vanduo, klintys, dolomitas, opoka, smėlis, žvyras, molis, durpės ir nafta.
Požeminis gelasis vanduo. Ne visą šalies vidaus vandenį, taip pat požeminį vandenį gyventojai gali naudoti kaip geriamąjį, o maisto pramonė – kaip technologinį. Geriausiai tinka požeminis gėlas vanduo. Šiuo me

etu yra rasti 95 geriamojo požeminio vandens telkiniai. Požeminio gel. H2O užteks dar ilgam. Požeminis gėl. H2O Lietuvoje pasiskirstęs netolygiai. Daugiausia randamas Merkio, Neries, Šventosios, Dubysos, Minijos, Ventos ir Nemunėlio upių baseinuose. Vartotojam geriamasis vanduo šalyje tiekiamas trimis būdais: 1. centralizuotas miestų, 2. decentralizuotas stambių pramonės ir žemės ukio įmonių ir gyventojų, (tiekiamas iš vandentiekų, kur jis iš požeminių vandeningų sluoksnių išgaunamas gręžtiniais šuliniais; gautas iš tokių šulinių vanduo yra nešvarus ir jis yra pravalomas). 3. individualusis sodybų ir miestų pakraščių namų vandentiekis. Atskirų sodybų ir miestų pakraščių gyventojai naudoja gruntinį vandenį iš kastinių šulinių (jų Lietuvoje yra apie 300000), o vandenį Lietuvoje naudoja apie 1mln. žmonių. Kadangi šis vanduo gaunamas iš negilių šulinių, tai dažnai būna užterštas nitratų ir kitokių tiršalų (apie 50-80%).
Mineralinis požeminis vaanduo. Mineralinis yra toks vanduo, kurio viename litre yra nuo 2 iki 35g mineralų. Rasta 19 skirtingos mineralinės sudeties vandens tipų. Tokio vandens šalyje galima išgauti daugiau kaip 6000 m3 per parą. Lietuvoje mineralinis vanduo naudojamas gydymui ir juo yra prekiaujama. Gydomasis mineralinis vanduo išgaunamas prie Birštono, Druskininko kurortų bei gydomųjų įstaigų Anykščiuose, Vilniuje, Kaune, Likėnuose, Abromiškėse (prie Elektrenų); geriamasis mineralinis vanduo – Vilniuje (Aukštieji Paneriai), Likėnuose, Biržuose.
Klintys. Nuo seno Lietuvoje kalkėms degti naudojamos klintys. Dabar jos naudojamos gaminant cementą. Klintys taip pat reikalingos ga
aminant silikatines plytas, stiklą, klintmilčius rūgščioms dirvoms kalkinti bei gryninant cukrų. Lietuvoje išgaunamos geros kokybės klintys gali būti naudojamos ir metalurgijoje bei celiuliozės ir popieriaus gamyboje. Didžiausi šalies klinčių ištekliai yra Šiaurės Lietuvoje – Akmenės rajono šiaurės rytuose ir iš dalies kaimyniniame Joniškio rajone. Didžiausi šalies klinčių ištekliai yra išžvalgytuose Vegerių, Karpėnų, Menčių ir Narbučių telkinuose. Klintys kasamos Karpėnų ir Menčių karjeruose.
Dolomitas. Tai uolėna sudėtimi panaši į klintis. Daug ir negiliai nuo žemės paviršiaus dolomito slūgso Šiaurės Lietuvoje – Joniškio, Pakruojo, Pasvalio, Biržų, Kupiškio ir Rokiškio rajonuose. Čia išžvalgyti septyni telkiniai. Nuo seno šiaurinių Lietuvos rajonų gyventojai dolomitą nudojo pamatams, sienoms mūryti, tvoroms tverti, taip pat dolomitinėms kalkėms degti. Po II pas. Karo iš dolomito pradėta pjauti apdailos plokštes, statybinius blokelius,gaminti statybinę skaldą. Šiuo metu dolomitas kasamas Petrašiūnų, Klovainių ir Skaistgirio karjeruose. Dabar dolomitas naudojamas kaip inertinė skalda betonui gaminti, keliams tiesti bei kaip apdailos ir statybinis akmuo. Iš jo galima gaminti magnezines kalkes ir mineralinę vatą.
Opoka. Dažniausiai naudojama gaminti tam tikroms cemento rūšims, kur ji sudaro apie 10-15% cemento masės. Geriausia išžvalgytas yra Stoniškių opokos telkinys (Šilutės raj). Opoka randama Veisiejų, Pabalių, Čekiškės apylinkėse. Dabar Lietuvoje opokos iškasama nedaug nes cemento gamybai naudojama kita, geresnė žaliava – trepelis.
Smėlis ir žvyras. Visi Lietuvos smėlio ir žv
vyro telkiniai susidarė kvartero periodo paskutinio apledėjimo metu. Todėl smėlingos lygumos tįso nuo
Molėtų iki Ignalinos, nuo Lentvario Kapčiamiesčio. Daug smėlio yra apie Varėną, Vilnių, Kazlų Rūdą. Tačiau ne visų vietovių smėliai dėl užterštumo įvairios kilmės priemaišomis tinka statybinių medžiagų arba stiklo gamybai. Dabar rasta 428 žvyro ir statybinio smėlio telkinių. Kvarcinis smėlis (stiklo gamybai) randamas tik Anyksčių rajone, Šventosios slėnyje, kur yra 7 jo telkiniai; jį reik tausoti, nes jo yra labai mažai. kvarc. smel. naudojamas stiklo, telikų kineskopams, krištol. taurėms, vazoms, indams ir buteliams gaminti.
Žvyras. Tai biri nuosėdinė uolėna susidariusi įvairaus dydžio kristalinių uolėnų – granito, gneiso, dolomito, kvarco, smiltainio ir t.t. Žvyro Lietuvoje yra daug, beveik visuose raj. Daugiausia žvyro sunaudoj. betono ir gelžbetonių statyb. medž. gamybai.
Molis. Iš molio gaminama cementas, statybinė keramika (molio plytos, dekoratyvinės plytelės, čerpės, drenažo vamzdžiai, keraminiai indai). Didžiaui telkiniai: “Šventosios” baseinas; Biržų, Pasvalio, Joniškio, Akmenės rajonai.
Kuro ir elektroenergetikos pramonė
Lietuvoje yra nedaug savo kuro ir energijos išteklių. Tai durpės, negausūs naftos ištekliai, geoterminiai H2O’ys, hidroenergetiniai ištekliai, mediena, saulės ir vėjo energija. Pirminius energijos šaltinius reikia importuoti į Lietuvą, nes vietinių energijos išteklių neužtenka. Tai nafta, gamtinės dujos, branduolinis kuras, akmens anglys – juos ir reik importuot.
Kuro balansas. Norint šalies energijos poreikius, sudaromas pirminės energijos panaudojimo balansas. Jame pa
arodyta, kiek reikės suvartoti vietinių ir importuojamų pirminės energijos išteklių, kaip jie bus panaudoti atskiruose ūkio šakose. Naudojamų kuro rūšių sudėtį lemia ekologiniai, kainų ir vartotojų ypatumai.

Kuro pramonė
Šalies kuro pramonė – tai naftos perdirbimo produktų gamyba, dujofikacija, durpių pramonė, šiluminės energijos gamyba, malkų ir vietinės naftos gavyba. Lietuva naftą gauna naftotiekių iš Rusijos. Daugiausia mazuto šalyje sunaudoja šiluminės elektrinės; dyzelinio kuro, benzino ir žibalo – transportas; buitinio krosnių kuro – centrinės šildymo sistemos. Naftos perdirbimo produktų gamybai tenka 60% visos kuro pramonės gaminamos produkcijos vertės. Kad šalis nebūtų priklausoma nuo Rusijos, kaip naftos tiekėjo, Baltijos jūroje prie Būtingės statomas terminalas, prie kurio galės sustoti ir perpilti naftą prie jo sustoję tanklaiviai. Gamtinės dujos magistralinių dujotiekių gaunamos iš Rusijos, o toliau vamzdynais paskirstomos vartotojams šalies teritorijoje. Labai svarbi šalies šiluminės energijos gamyba. Šil. energiją gamina ŠE’ės. Jos tiekia karštą vandenį gyvenviečių centrinio šildymo sistemoms.
Durpių gavyba. Durpynai užima 6,4% Lietuvos teritorijos. Iš esamų 6685 durpynų ištirti tik 1427. Dažniausiai tai pramoniniai durpynai. Pagal reikšmę pramoniniai durpynai skirstomi į valstybinės (> 100 ha) ir vietinės (< 100ha) reikšmės durpynus. Durpės Lietuvoje naudojamos kurui, kraikui ir kompostui gaminti, o durpių purvas – gydymui kurortuose. Iš visų kasamų šalies durpių tik ketvirtadalis jų skirtas kurui, o likusi dalis – kraikui ir eksportui.
Nafta. Naftos ištekliai Letuvai yra dideli reikšmė. Perspektyviausi rajonai naftos telkiniam rasti Vakarų Lietuvoje (Kretingos rajone – Genčų; Šilutės rajone – Pietų Šiuparių ir Vilkyčių), Baltijos jūros šelfe bei Vidurio Lietuvoje (Kudirkų, Lapgirių, Šiaurės Bliūdžių ir Kybartų). Iš lietuviškos naftos galima gaminti reaktyvinį ir dizelinį kurą, mazutą, sintetines madžiagas (etileną, propilėną, butadieną, benzolą). Dalis naftos perdirbama, o dalis – eksportuojama.

Elektroenergetika
Tai svarbi šalies ūkio šaka, nes be jos negali normaliai funkcionuoti šalies ūkis bei socialinis gyvenimas. Lietuvoje veikia trijų tipų elektrinės: Atominė (AE) – 77% visos gaminamos el. energ.; šiluminės (ŠE) – 16%; hidroelektrinės (HE) – 7%. Lietuva, neturėdama savų pirminių energetinių išteklių tapo el. energijos eksportuojančią šalimi (40-50% pagamintos el. energijos yra eksportuojama). Dabar šalies elektriniese daugiausia naudojamas branduolinis kuras ir gamtinės dujos. Visos šalies elektrinės sujungtos aukštos įtampos laidais į vieną sistemą, o ši sujungta su kaimyninių valstybių energetinėmis sistemomis. Pirmosios stambesnės elektrinės Lietuvoje buvo pastatytos dar prieš II pas. karą. – Petrašiūnuose (prei Kauno), Rėkyvoje (prie Radviliškio), Klaipėdoje ir nedidukė Vilniuje. Sovietų okupuotoje Lietuvoje buvo pastatyta galinga «Ignalinos» (Visagine) atominė elektrinė (3000 MW), šiluminės eletrinės Elektrėnuose (1800 MW), Vilniuje (ŠE-3 – 360MW; ŠE-2 – 24MW), Kauno hidroelektrinė (100 MW), Mažeikiuose (194 MW), Kaune (170 MW), Kruonio hidroakomuliacinė elektrinė (600 MW).

Pagrindinių apdirbamosios pramonės šakų klasifikatorius būtų toks:

DA. Maisto pramonė;
DB+DC. Lengvoji pramonė;
DD+DE. Medžio apdirbimo pramonė;
DJ+DK+DL+DM. Metalo apdirbimo ir mašinų gamybos pramonė;
DF. Rafinuotų naftos produktų pramonė;
DG. Chemijos produktų pramonė;
DI. Statybinių medžiagų pramonė;
DN+DH. Kita pramonė.

Klasifikatoriaus gilumas. Detaliai nagrinėjant klasifikatorių – nuo ūkio lygio iki atskiro gaminio lygio – atsiskleidžia klasifikatoriaus gilumas. Klasifikatoriaus gilumas parodo šalies ekonominio išsivystymo lygį, esamą darbo pasidalijimo ir specializacijos gilumą šalyje. Pavyzdžiui, apdirbamosios pramonės klasifikatoriaus gilumas – nuo apdirbamosios pramonės lygio iki atskiro gaminio lygio atsiskleidžia šiame pavyzdyje:
D. Apdirbamoji pramonė:
– DL. Elektrinės ir optinės įrangos gamyba:
– 30. Įstaigos įrangos ir kompiuterių gamyba:
– 30.02. Kompiuterių ir kitos informacijos apdorojimo įrangos gamyba:
– automatinio duomenų apdorojimo mašinų, įskaitant mikrokompiuterius, gamyba:
* skaitmeninių mašinų;
* analoginių mašinų;
* hibridinių mašinų;
– išorinių įrenginių gamyba:
* spausdintuvų gamyba;
* duomenų skaitymo įrenginių;
* duomenų įrašymo į duomenų laikmenas įrenginių gamyba.

Ūkio (ir apdirbamosios pramonės) šakinė struktūra gali būti sudaryta vadovaujantis Ekonominės veiklos rūšių klasifikatoriumi ir jo modifikacijomis (pagrindinių ūkio šakų klasifikatorius, makro klasifikatorius ir kt.). Ūkio (ir apdirbamosios pramonės) šakinė struktūra sudaroma pagal šiuos ekonominius rodiklius:
1. Produkciją:
 ūkio lygiu – bendrasis vidaus produktas, bendroji pridėtinė vertė, bendrosios nacionalinės pajamos;
 pramonės lygiu – parduota produkcija, bendroji produkcija;
2. Darbo jėgą:
 ūkio lygiu – užimtų gyventojų skaičius ūkyje ir jo šakose;
 pramonės lygiu – užimtų gyventojų skaičius pramonėje ir jo šakose, pramoninės veiklos darbuotojų skaičius;
3. Investicijas:
 ūkio lygiu – materialinės investicijos į ūkį ir jo šakas;
 pramonės lygiu – materialinės investicijos į pramonę ir jos šakas;
4. Pagal kitus ekonominius-finansinius rodiklius, priklausomai nuo pasirinkto tikslo ir iškeltų uždavinių.

Ūkio šakinė struktūra yra sudaryta iš šių elementų:
 ūkio šakų pavadinimai (žemės ūkis, apdirbamoji pramonė ir t. t.);
 ūkio šakų dalis (arba lyginamoji dalis) visame ūkyje (procentais) pagal pasirinktą ekonominį rodiklį: produkciją, investicijas bei kt.;
 ūkio šakų dalių suma, kuri visuomet turi būti lygi 100%.

Lentelė. Lietuvos ūkio šakinė struktūra 2002–2004 m.
(bendroji pridėtinė vertė, procentais)

Ūkio šakos pavadinimas 2002 2003 2004*
Žemės ūkis, medžioklė ir miškininkystė 6,9 6,3 5,8
Žuvininkystė 0,1 0,1 0,1
Kasyba ir karjerų eksploatavimas 0,6 0,6 0,5
Apdirbamoji pramonė 18,9 19,4 20,5
Elektros, dujų ir vandens tiekimas 4,1 4,7 4,4
Statyba 6,3 7,1 7,2
Didmeninė ir mažmeninė prekyba 17,5 17,5 18,0
Viešbučiai ir restoranai 1,6 1,6 1,5
Transportas ir ryšiai 13,4 13,4 12,8
Finansinis tarpininkavimas 2,4 1,9 2,2
Nekilnojamasis turtas, nuoma ir kita verslo veikla 10,2 10,4 10,1
Viešasis valdymas ir gynyba 5,4 5,4 5,3
Švietimas 6,0 5,5 5,4
Sveikatos priežiūra ir socialinis darbas 3,2 2,9 3,0
Kita komunalinė, socialinė ir asmeninė aptarnavimo veikla 3,3 3,1 2,9
Privačių namų ūkių veikla 0,1 0,1 0,1
Ūkis – iš viso 100 100 100

* Negalutiniai duomenys.

Pateikta agreguota Lietuvos ūkio šakinė struktūra sudaryta iš dviejų dalių: makro lygio klasifikatoriaus (žemės ūkis, pramonė ir paslaugos) ir pagrindinių ūkio šakų klasifikatoriaus (apdirbamoji pramonė, statyba, prekyba, transportas ir ryšiai bei kitos šakos). Praktikoje dažniausiai naudojama agreguota Lietuvos ūkio šakų struktūra.
Lentelė. Lietuvos apdirbamosios pramonės šakinė struktūra 2002–2004 m.
(parduota produkcija, procentais)

Apdirbamosios pramonės šakos pavadinimas 2002 2003 2004
Kasyba ir karjerų eksploatavimas 1,6 1,5 1,3
Maisto produktų ir gėrimų gamyba 21,6 20,7 18,9
Tabako gaminių gamyba 1,3 1,0 0,9
Tekstilės gaminių gamyba 6,1 4,5 4,1
Drabužių siuvimas, kailių išdirbimas ir dažymas 8,2 7,8 6,2
Odos ir jos dirbinių gamyba 0,7 0,5 0,3
Medienos ir medinių dirbinių gamyba 5,9 6,4 6,1
Plaušienos, popieriaus ir popieriaus gaminių gamyba 1,3 1,3 1,1
Leidyba, spausdinimas ir įrašytų laikmenų tiražavimas 2,7 3,2 2,9
Rafinuotų naftos produktų gamyba 20,1 20,0 24,8
Chemikalų ir chemijos pramonės gaminių gamyba 5,3 5,1 5,2
Guminių ir plastikinių gaminių gamyba 3,3 4,3 3,8
Statybinių medžiagų gamyba 2,8 3,1 2,9
Pagrindinių metalų gamyba 0,4 0,3 0,2
Metalo gaminių, išskyrus mašinas ir įrangą, gamyba 1,9 2,6 3,1
Mašinų ir įrangos gamyba 3,1 2,8 2,5
Įstaigos įrangos ir kompiuterių gamyba 0,1 0,1 0,1
Elektros mašinų ir aparatūros gamyba 2,0 2,8 2,9
Radijo, televizijos ir ryšių įrangos bei aparatūros gamyba 3,7 3,8 3,7
Medicinos, tiksliųjų ir optinių prietaisų gamyba 1,0 1,0 0,9
Variklinių transporto priemonių, priekabų ir puspriekabių gamyba 0,2 0,2 0,4
Kitos transporto įrangos gamyba 1,8 1,7 1,6
Baldų gamyba; kita niekur nepriskirta gamyba 3,9 4,2 4,7
Metalo atliekų ir laužo perdirbimas 0,6 0,8 1,2
Apdirbamoji pramonė ir kasyba bei karjerų eksploatavimas – iš viso 100 100 100

Agreguota Lietuvos apdirbamosios pramonės šakinė struktūra 2004 metais (procentais) pagal parduotos produkcijos rodiklį įgautų tokį pavidalą:

Lentelė. Agreguota Lietuvos apdirbamosios pramonės šakinė struktūra
2004 m. (parduota produkcija, procentais)

2004
Kasyba ir karjerų eksploatavimas 1,3
Maisto produktų ir gėrimų pramonė 18,9
Lengvoji pramonė 10,6
• tekstilė 4,1
• drabužių siuvimas, kailių išdirbimas 6,2
• odos ir odos dirbinių gamyba 0,3
Medžio apdirbimo pramonė (medienos dirbinių, popieriaus gaminių ir kt. gamyba) 7,2
Metalo apdirbimo pramonė 3,3
Mašinų gamybos pramonė (mašinų ir įrengimų, kompiuterių, elektros mašinų ir kt. gamyba) 10,1
Naftos produktų pramonė 24,8
Chemijos pramonė 5,2
Kitos pramonės šakos 18,6
Apdirbamoji pramonė ir kasyba bei karjerų eksploatavimas – iš viso 100

Pateikta agreguota Lietuvos apdirbamosios pramonės šakinė struktūra sudaryta iš pagrindinių pramonės šakų: maisto pramonė, lengvoji pramonė, naftos produktų pramonė ir t. t. Praktikoje dažniausiai naudojama pagrindinių apdirbamosios pramonės šakų struktūra.

Pažymėtina, kad ūkio (ir apdirbamosios pramonės) šakinė struktūra pagal ekonominius rodiklius vertine išraiška (produkcija, investicijos ir kt.) gali būti sudaroma veikiančiomis kainomis ir palyginamosiomis kainomis. Lietuvos statistikos departamentas ūkio (ir apdirbamosios pramonės) šakinę struktūra pagal produkcijos rodiklius sudaro veikiančiomis kainomis. Palyginamosiomis kainomis ūkio (ir apdirbamosios pramonės) šakinė struktūra sudaroma atliekant analitinius tyrimus ir juos siejant su kitais ūkio raidos rodikliais.

Taigi, ūkio (ir apdirbamosios pramonės) šakinė struktūra, jos sudarymas ir skaičiavimai atveria šias galimybes:
 apskaičiuoti ūkio (ir apdirbamosios pramonės) šakos kiekybinius rodiklius – lyginamąją dalį pagal ekonominius bei finansinius rodiklius;
 nustatyti pagrindines ūkio ir apdirbamosios pramonės šakas bei jų poveikį ūkio plėtrai;
 atlikti ūkio (ir apdirbamosios pramonės) šakinės struktūros analitinius tyrimus, nustatyti besiformuojančias tendencijas ir prioritetus.
.

Ūkis ir jo šakinė struktūra gali būti apibūdinama ūkio proporcijomis. Proporcijos sąvoka apima kokybinį ir kiekybinį aspektus.
Ūkio proporcijos – tai svarbiausios ūkio sudėtinės dalys, kurios lemia ūkio plėtrą ir pokyčius trumpalaikiu ir ilgalaikiu laikotarpiu.
Analogiškai apibrėžiamos ir apdirbamosios pramonės proporcijos.
Proporcijos sąvokos kiekybinį aspektą atspindi rodiklis – ūkio šakos dalis (arba lyginamoji dalis) tam tikru metu.
Proporcijos sąvokos kokybinį aspektą atspindi ūkio šakos kokybinės charakteristikos: imli darbui ūkio šaka, imli energijos ištekliams ūkio šaka ir t. t.

Apdirbamosios pramonės pagrindinėms proporcijoms nustatyti naudojamas agreguotas apdirbamosios pramonės šakų klasifikatorius, pagrindinių apdirbamosios pramonės šakų klasifikatorius bei kitokios jo modifikacijos.

Vadovaujantis proporcijos apibrėžimu, proporcijos kokybiniu bei kiekybiniu aspektais galima nustatyti bet kurios pasaulio šalies ūkio (ir apdirbamosios pramonės) pagrindines proporcijas. Lietuvos ūkio pagrindinės proporcijos 2002–2004 m. laikotarpiu buvo šios (3.1 lentelė):
 pramonė – 1/4;
 paslaugos – 2/3;
 žemės ūkis – 1/10.

Akivaizdu, kad svarbiausios Lietuvos ūkio proporcijos buvo pramonė ir paslaugos. Be to, paslaugose tikslinga išskirti kaip atskiras proporcijas – prekybą (18%) ir transportą bei ryšius (13%), kurios darė didelę įtaką Lietuvos ūkio plėtrai.

Žemės ūkis, kaip pagrindinė proporcija, paminėta dėl to, kad šalies žemės ūkis yra pagrindinis žaliavos tiekėjas maisto pramonei, kuri yra didžiausia Lietuvos apdirbamosios pramonės proporcija (1/5, 3.2 lentelė).

Lentelė. Agreguota Lietuvos ūkio šakinė struktūra 2002–2004 m.
(bendroji pridėtinė vertė, procentais)

2002 2003 2004*
Žemės ūkis 6,9 6,3 5,8
Pramonė 23,6 24,1 24,9
 apdirbamoji pramonė 18,9 19,4 20,5
Paslaugos 69,5 69,6 69,3
 prekyba 17,5 17,5 18,0
 transportas ir ryšiai 13,4 13,4 12,8
 kitos ūkio šakos (statyba; valdymas ir gynimas; švietimas ir kt.) 38,6 38,7 38,5
Ūkis – iš viso 100 100 100
* Negalutiniai duomenys.

Lietuvos apdirbamosios pramonės pagrindinės proporcijos 2002–2004 m. laikotarpiu buvo šios :
 maisto pramonė – 1/5;
 lengvoji pramonė – 1/10;
 naftos produktų pramonė – 1/4;
 mašinų gamybos pramonė – 1/10;
 medžio apdirbimo pramonė – 1/10.
Akivaizdu, kad svarbiausios Lietuvos apdirbamosios pramonės proporcijos buvo maisto pramonė, lengvoji pramonė ir naftos produktų pramonė. Kitų pagrindinių apdirbamosios pramonės proporcijų, kurių dalis sudarė apie 1/10, svarba ir įtaka šalies pramonės plėtrai buvo daug mažesnė.
Pažymėtina, kad didžiausia – maisto pramonės proporcija pastaraisiais metais sumažėjo (nuo 22% iki 19%, 3.2 lentelė), o tuo pačiu sumažėjo ir maisto pramonės įtaka į šalies apdirbamosios pramonės plėtrą.

Lentelė. Agreguota Lietuvos apdirbamosios pramonės šakinė struktūra
2002–2004 m.
(parduota produkcija, procentais)

2002 2003 2004
Maisto produktų ir gėrimų pramonė 21,6 20,7 18,9
Lengvoji pramonė 15,0 12,8 10,6
 tekstilė 6,1 4,5 4,1
 drabužių siuvimas, kailių išdirbimas 8,2 7,8 6,2
Medžio apdirbimo pramonė 7,2 7,7 7,2
Mašinų gamybos pramonė 9,9 10,5 10,1
Naftos produktų pramonė 20,1 20,0 24,8
Chemijos pramonė 5,3 5,1 5,2
Kitos pramonės šakos 20,9 23,2 23,2
Apdirbamoji pramonė ir kasyba bei karjerų eksploatavimas – iš viso 100 100 100

Taigi, ūkio (ir apdirbamosios pramonės) pagrindinės proporcijos atveria šias galimybes:
– nustatyti svarbiausias ir pagrindines proporcijas trumpalaikiu ir ilgalaikiu laikotarpiu;
– nustatyti pagrindinių proporcijų besiformuojančias tendencijas ir prioritetus;
– nustatyti šalies ūkio (ir apdirbamosios pramonės) šakinės struktūros pobūdį ir šalies išsivystymo lygį.

Lentelė. Ūkio struktūrinių pokyčių koeficientai t metais
(bendroji pridėtinė vertė)

Ūkio šakos dalis, proc. Ūkio šakos dalies pokytis, proc. Ūkio šakos dalies augimo indeksas

t-1
metai t metai aritmetinis pokytis aritmetinis pokytis absoliutiniu dydžiu kvadra-tinis pokytis apibendrinantis
pokytis

d1 d2 d2 – d1 |d2 – d1| (d2 – d1)2

Žemės ūkis 8,3 7,7 -0,6 0,6 0,36 4,0 0,928
Pramonė 22,8 25,8 3,0 3,0 9,0 45,0 1,132
Paslaugos 68,9 66,5 -2,4 2,4 5,76 8,1 0,965
Ūkis –
iš viso 100 100 0 6,0 15,12 57,1 1,0
Ūkio struktūrinių pokyčių koeficientai –



– 0 2,0 2,2 7,6 –

Istorinėje ūkio šakinės struktūros raidoje vyrauja trys ūkio šakos:
1. Pirminės šakos – tai žemės ūkis ir kasyba.
2. Antrinės šakos – tai apdirbamoji pramonė.
3. Tretinės šakos – tai paslaugos: prekyba, transportas, ryšiai ir kt.

Ekonomistų bei mokslininkų požiūriai į 3-jų šakų teoriją ir į pirminių, antrinių, tretinių šakų aiškinimą ir šakų paskirstymą buvo gana skirtingi. A. Fišeris, pirmasis pasiūlęs ūkio šakas suskirstyti į pirmines, antrines ir tretines pagal struktūrinių pokyčių istorinį nuoseklumą, teigė, kad pirminės šakos turi apimti žemės ūkį ir žemės (gamtos) išteklių išgavimą. Daugelio kitų ekonomistų (K. Klarko ir kt.) nuomonė buvo panaši arba visiškai analogiška.

Antrines šakas daugelis ekonomistų traktavo skirtingai. A. Fišerio nuomone, antrinės šakos turi apimti apdirbamąją pramonę visomis savo formomis (apdirbamoji pramonė, statyba, rankų darbas). K. Klarko nuomone, antrinės šakos turėtų apimti „didelio masto pirminių žaliavų pakeitimą (transformavimą) į transportuotinus produktus“. Todėl K. Klarkas antrinėms šakoms nepriskyrė amatų, statybos, transporto ir energetikos, t. y. antrinių šakų klasifikavimo kriterijais pasirinko gaminio transportabilumą ir jo materialumą.

Tretines šakas taipogi daugelis ekonomistų traktavo skirtingai. A. Fišerio nuomone, tretinės šakos turi apimti platų spektrą veiklų, skirtų paslaugų teikimui (prekyba, transportas, ryšiai, švietimas ir pan.). K. Klarkas, remdamasis klasifikavimo kriterijais – gaminio transportabilumu ir jo materialumu – priskyrė paslaugoms smulkią gamybą, statybą, energetiką. Pažymėtina, kad K. Klarkas dar 1940 m. prognozavo tretinių šakų, kaip nematerialių šakų, tendencijas ir ateities visuomenę traktavo kaip paslaugų visuomenę. Tokia K. Klarko hipotezė pasitvirtino, kadangi paslaugos išsivysčiusiose šalyse dabar sudaro 2/3 – 3/4 bendrojo vidaus produkto.
Ūkio šakinės struktūros kitimas ir jos istorinė raida suformavo ilgalaikes tendencijas ir dėsningumus, kuriuos akivaizdžiai atspindi ūkio šakų dalies pokyčiai. Pradžioje šalies ūkio šakinėje struktūroje vyrauja žemės ūkis, miškininkystė bei žuvininkystė – 70 proc. visų užimtųjų JAV ūkyje 1820 m., o pramonei (apdirbamajai pramonei, kasybai, statybai) ir paslaugoms tenka tik po ~15 proc.

Vėliau mokslinės techninės pažangos pasiekimai ir rinkos prisotinimas žemės ūkio produktais sąlygojo spartų pramonės bei paslaugų augimą bei jų dalies didėjimą. Ūkio šakinėje struktūroje ima vyrauti pramonė ir paslaugos – atitinkamai 34 proc. ir 53 proc. visų užimtųjų JAV ūkyje 1950 m. Tuo tarpu, žemės ūkio svarba akivaizdžiai smunka ir žemės ūkio dalis gana akivaizdžiai sumažėja – iki 13 proc. visų užimtųjų JAV ūkyje 1950 m.

Sparti mokslinė techninė pažanga ir šalies rinkos prisotinimas pramoninėmis prekėmis, sąlygoja dar spartesnį paslaugų augimą ir paslaugų dalies didėjimą, todėl ūkio šakinėje struktūroje paslaugos ima akivaizdžiai vyrauti ir jau sudaro net 74 proc. visų užimtųjų JAV ūkyje 2000 m. Tuo pačiu metu, dėl besitęsiančios mokslinės techninės pažangos, aukšto darbo našumo lygio pramonėje ir darbo vietų mažėjimo, pramonės dalis pastebimai mažėja ir sudaro 23 proc. visų užimtųjų JAV ūkyje
2000 m.
Taigi, JAV ūkio šakinės struktūros istorinė raida iš esmės atspindi žemės ūkio, pramonės bei paslaugų ilgalaikių tendencijų ir dėsningumų formavimąsi, t. y. ūkio šakinės struktūros istorinė raida patvirtina 3-jų šakų teorijos egzistavimą.
XX a. pabaigoje (1980–2000 m.) išsivysčiusiose pasaulio šalyse itin akivaizdžiai pasireiškė pramonės dalies mažėjimas ir spartus paslaugų dalies didėjimas. Tokie struktūriniai pokyčiai ūkio šakinėje struktūroje gali būti siejami su šiomis prielaidomis:
– santykinai didesniu darbo našumo lygiu pramonėje negu paslaugose. Todėl darbo vietų ir užimtųjų skaičius pramonėje mažėja dėl naujų technologijų įdiegimo bei darbo našumo augimo, o atlaisvinta darbo jėga iš pramonės pereina į paslaugas, kuriose darbo našumo lygis yra daug žemesnis ir reikalauja daugiau darbo jėgos;
– esamą pramonės plėtrą riboja ilgalaikio vartojimo prekių paklausos prisotinimas, kadangi aukštos kokybės pramoninės prekės (automobiliai, baldai, televizoriai ir kt.) naudojamos ganėtinai ilgą laikotarpį. O tai riboja naujų pramoninių produktų gamybą. Pramoninių produktų paklausos padidėjimas galimas tik ženkliai padidėjus gyventojų pajamų lygiui, pasikeitus madoms, atsiradus naujos kartos technologijoms;
– pramoninių produktų vartojimas reikalauja laiko, ir ganėtinai ilgo, kai tuo tarpu paslaugos – taupo laiką. Todėl, didėjant gyventojų pajamų lygiui, sparčiau didėja paklausa paslaugoms;
– žemi darbo jėgos kaštai besivystančiose pasaulio šalyse paskatino transnacionalines korporacijas investuoti ir perkelti savo gamybinius pajėgumus į besivystančias šalis, atitraukiant kapitalą iš išsivysčiusių pasaulio šalių, atitinkamai sumažinant pramonės dalį tose šalyse.

Apibendrinant galima teigti, kad ūkio šakinės struktūros istorinės raidos dėsningumas būtų toks – ekonomikos vystymosi procese „pirminės šakos“ (žemės ūkia ir kasyba) užleidžia pirmenybę ūkio šakinėje struktūroje „antrinėms šakoms“ (apdirbamajai pramonei), o vėliau šios šakos – užleidžia pirmenybę ūkio šakinėje struktūroje “tretinėms šakoms“ (paslaugoms).

Lietuvos ūkio raidą ir jos struktūros pertvarką lemia: perėjimas į rinkos ekonomiką ir atviros ekonomikos principų taikymas; susiklosčiusi šalies ūkio šakinė struktūra ir būtinumas atlikti jos restruktūrizaciją; spartus tarptautinio bendradarbiavimo bei kooperavimo procesas ir galimybės dalyvauti pasaulinėje prekių rinkoje, ir kt. Be to, Lietuvos ūkyje 1991–1995 m. pasireiškė gili ekonominė krizė, kuri tiesiogiai įtakojo į struktūrinės politikos formavimą. Todėl nagrinėti ūkio struktūrinės politikos klausimus yra itin svarbu.

Gamtos ištekliai. Lietuva neturtinga iškasenų ir žaliavų. Tai objektyviai lėmė, lemia ir lems šalies ūkio priklausomybę nuo įvežamų iš kitų šalių išteklių. Pagrindinės žaliavos: nafta, dujos, metalas, medvilnė ir kt., būtinos pramonei, anksčiau buvo įvežamos tik iš buvusios TSRS, t. y. funkcionavo vienkanalė apsirūpinimo ištekliais sistema. Dabar Lietuvoje formuojasi daugiakanalė šalies ūkio aprūpinimo ištekliais sistema, išskyrus naftą ir dujas (nafta ir dujos – įvežamos tik iš NVS šalių). Pažymėtina, kad gali funkcionuoti ir dvikanalė apsirūpinimo nafta sistema, panaudojant Būtingės terminalą.
Šalies kuro ir energetinio komplekso poreikiams tenkinti įvežama apie 95 proc. viso kuro (tik apie 5% tenka vietiniams ištekliams). Vietinėmis žaliavomis aprūpinama tik maisto pramonė, kuri perdirba žemės ūkio produktus (išskyrus cukraus pramonę, kuri įsiveža apie 30% žaliavos – pusfabrikačių). Medžio apdirbimo pramonė aprūpinama ir vietine žaliava. Statybinių medžiagų pramonės aprūpinimas dėl atsargų (skalda, žvyras) mažėjimo nuolat sudėtingėja. Atrasti Lietuvoje naftos, anhidrito, gipso bei kiti telkiniai ir jų eksploatavimas atvers naujas gamybos rūšis.

Darbo jėga. Darbo jėga – tai pagrindinis ir lemiamas šalies ūkio plėtros išteklius, ir pirmiausia – intelektuali ir aukštos kvalifikacijos darbo jėga. Per pastaruosius dešimtmečius sparčiai plėtojosi mokslo ir technikos pažanga, pasaulyje vyko ir vyksta ekonomikos globalizacija, dėl to intelektualios ir aukštos kvalifikacijos darbo jėgos vaidmuo bei įtaka nepalyginamai išaugo ir ji tapo svarbiausiu bei lemiančiu pramonės plėtros veiksniu. Ir tai itin svarbu Lietuvai, beveik neturinčiai gamtos išteklių ir iš esmės pertvarkančiai savo ūkio šakinę struktūrą. Pabrėžtina, kad Lietuvos pramonė turi pigios darbo jėgos ir jos šakinė struktūra orientuota į darbui imlių šakų plėtojimą: mašinų gamybos, tekstilės, siuvimo, medžio apdirbimo ir kt.

Gamybos priemonių ir gaminamos produkcijos technologijų lygis. Per daugelį dešimtmečių Lietuvos ūkyje įsivyravo ganėtinai imlus ištekliams gamybos priemonių kūrimo, jų tobulinimo ir eksploatavimo būdas, taipogi aukšto lygio gamybos priemonių bei technologijų įvežimas iš išsivysčiusių pasaulio šalių. Kita vertus, dėl reguliaraus importo (iki 1989 m.) dalis pramonės įmonių naudojo šiuolaikines technologijas, mašinas ir įrengimus. Tačiau dėl gilios ekonominės krizės šalyje 1990–1994 m. gamybos priemonių ir technologijų lygis nusmuko: šiuolaikinių technologijų ir įrengimų įvežimas 1990–1994 m. sumažėjo apie 3 kartus, palyginti su ankstesniu laikotarpiu.

Prasidėjus ekonominiam augimui 1995 m. Lietuvos ūkio finansinė būklė pradėjo gerėti, ėmė spartėti investicinis procesas ir gamybos technologijų atnaujinimas. Nepaisant to, Lietuvoje vyrauja senų technologijų pramonė, kurioje sukuriama net 73 proc. visos produkcijos, o aukštųjų technologijų pramonė – sudaro tik 4,4 proc. Be to, šiuo metu nemaža gamybinių pajėgumų dalis dėl savo nepritaikymo gaminti kokybiškus produktus yra nenaudojama, nors jie nėra beverčiai ir gali būti panaudoti kitai paskirčiai.

Pažymėtina, kad Lietuva turi būtinų sparčios technologinės pažangos prielaidų: taikomųjų mokslų potencialą, gamina kai kurių aukštųjų technologijų gaminius bei teikia paslaugas, pramonėje naudojama daug pažangių technologijų, šalyje yra pakankama pramonės ir mokslo koncentracija.

Reikėtų išskirti šiuos technologijų pažangos ir gaminamos produkcijos Lietuvos pramonėje pavyzdžius:
 šalies apdirbamojoje pramonėje, naudojant aukštąsias technologijas, sukuriama 4,4 proc., o vidutinio sudėtingumo technologijomis – 13 proc. produkcijos (2000 m.). Be to, beveik visose pramonės šakose yra tarptautiniu mastu konkurencingų įmonių, naudojančių gamyboje aukštąsias technologijas;
 lazeriai ir lazeriniai prietaisai („Ekspla“, „Eksma“, „Šviesos konversija“, „Lazerinės technologijos“ ir kt.) – konkurencingi tarptautiniu mastu ir naudoja gamyboje aukštąsias technologijas;
 biotechnologijų produktai („Fermentas“, „Biofa“, „Biotechna“ ir kt.) – konkurencingi tarptautiniu mastu ir naudoja gamyboje aukštąsias technologijas;
 telekomunikacijų priemonės („Elsis“) – konkurencingos tarptautiniu mastu;
 matavimo prietaisai staklių pramonėje („Brown Sharpe-Precizika“, EMH Elgama, „Katra“, „Medelkom“ ir kt.) – konkurencingi tarptautiniu mastu.

Lietuvos geografinė padėtis palanki tranzitui, šalies teritoriją kerta du pripažinti tarptautiniai transporto koridoriai (Šiaurė–Pietūs ir Rytai–Vakarai). Tranzito plėtrai itin reikšmingas yra neužšąlantis Klaipėdos jūrų uostas, turintis šiuolaikinius konteinerių terminalus, šiuolaikinis automobilių kelių tinklas ir kt. Be to, Lietuvos geografinė padėtis suteikia galimybę prisidėti prie Europos–Azijos ūkinių ryšių plėtros, kurie artimiausiais dešimtmečiais neabejotinai sparčiai plėtosis.

Struktūrinė politika gali būti formuojama šalies ūkiui, apdirbamajai pramonei, , pramonės šakai (pvz.: maisto pramonei, mašinų gamybos pramonei, medžio apdirbimo pramonei ir kt.), ir pan. Struktūrinė politika gali būti rengiama vidutinės trukmės ir ilgalaikiam laikotarpiui. Išskirtiniais atvejais (pvz., vykdant radikalias ekonomines reformas šalyje) gali būti rengiama ir trumpalaikiam laikotarpiui.

Pramonės struktūrinė politika – tai pramoninių kompleksų plėtojimas, panaudojant vietinius ir atvežtinius išteklius, ir pramonės šakų proporcijų formavimas bei jų keitimas, užtikrinant aukštą investicijų kaupimo ir sukuriamos pridėtinės vertės lygį.
Struktūrinės politikos teorinis pamatas yra darbo pasidalijimo, specializacijos ir kooperacijos lygis bei jų gilinimas.

Įvertinant esamus šalies gamtos išteklius, darbo jėgą ir jos kvalifikaciją, rinkos talpumą ir kitus ypatumus Lietuvoje galėtų būti plėtojami šie ūkio (ir pramonės) kompleksai:
 žemės ūkio produktų ir maisto pramonė: žemės ūkio produktų auginimas – saugojimas – perdirbimas (arba apdirbimas) – žaliavos paruošimas – galutinių produktų gamyba;
 linininkystė ir linų pramonė: linų auginimas – linų žaliavos paruošimas – saugojimas – perdirbimas – galutinių produktų gamyba lengvojoje (tekstilės ir siuvimo) pramonėje;
 lazerių ir lazerinių prietaisų pramonė (mokslui imlių produktų pramonė): mokslinio potencialo rengimas – mokslo tiriamųjų organizacijų funkcionavimas – eksperimentinė gamyba – masinė produktų gamyba;
 ir kt.

Svarbus vaidmuo formuojant šalies struktūrinę politiką tenka ūkio (ir pramonės) šakinės struktūros pertvarkymui rinkos požiūriu, t. y. struktūriniai pertvarkymai gali būti skirti vidaus arba užsienio rinkos poreikiams tenkinti. Vienas iš pagrindinių būdų struktūriniais pertvarkymais tenkinti vidaus rinkos poreikius yra mažinti importuojamų prekių kiekį, pradedant tas prekes gaminti patiems savo šalyje. Tai mažintų importo apimtį, leistų subalansuoti importą ir eksportą, didintų šalies gyventojų užimtumą ir t. t. Tačiau toks būdas turi ir neigiamų savybių: nespartina (santykinai lėtina) gamybos augimo tempų ir pramonės dalies didėjimo ūkyje, santykinai mažina importo apimtis, greitai tomis prekėmis prisisotina vidaus rinka ir kt.

Paprasčiausias šio būdo taikymas būtų nesudėtingų, darbui imlių, reikalaujančių žemos arba santykinai aukštos kvalifikacijos darbuotojų, paprastų bei nesudėtingų technologijų importuojamų prekių pakeitimas vietinės gamybos prekėmis. Tai duotų didelį efektą ir mažintų žemos kvalifikacijos bei nekvalifikuotų žmonių nedarbo lygį. Be abejo, minėtą būdą reikia taikyti ir importuojamų aukštųjų technologijų gaminių gamybai diegti Lietuvoje. Juo labiau kad turime aukštos kvalifikacijos darbo jėgos. Kitas būdas – tai eksportui skirtos produkcijos gamybos plėtojimas, kuriai būdingas aukštas darbo imlumo ir technologiškumo lygis, intelektualios ir aukštos kvalifikacijos darbo jėgos naudojimas. Šio būdo taikymas pertvarkant ūkio (ir pramonės) šakinę struktūrą sudaro objektyvias galimybes pasiekti aukštą gamybos ir efektyvumo augimo tempą, sparčiai didinti eksportą ir įsiskverbti į tarptautinę rinką. Tai sudarytų sąlygas įsitraukti į tarptautinio darbo pasidalijimo gilinimo ir ekonomikos globalizavimo procesą bei įsitvirtinti. Šis būdas turi ir neigiamų pusių: didelė priklausomybė nuo sudėtingos, mokslui imlios produkcijos importo, savos gamybos produkcijos realizavimo tarptautinėje prekių rinkoje sudėtingumai, sparčiai didėja teršiančių pramonės šakų plėtojimas.

Per pastarąjį šimtmetį apdirbamajai pramonei teko itin svarbus vaidmuo nuolat plėtojant gamybos priemonių gamybą visam ūkiui ir vartojimo prekes gyventojams. Mokslo ir technikos pažanga lėmė spartų pramonės plėtojimą ir per pastaruosius du dešimtmečius sudarė prielaidas reikštis globalizavimo procesui pasaulio ekonomikoje. Globalizacijos procesas reiškiasi per investicijų, darbo jėgos ir finansinių išteklių kooperavimą tarp šalių, ir visų pirma – apdirbamojoje pramonėje. Pažymėtina, kad apdirbamosios pramonės vaidmuo ir svarba per pastaruosius kelis dešimtmečius kito ne tik kiekybiniu, bet ir kokybiniu atžvilgiu.

Lietuvos ekonomikai integruojantis į Vakarų Europos ekonomiką, apdirbamosios pramonės vaidmuo ir jos pertvarkymas tapo itin svarbus dėl šių priežasčių:
 didelio Lietuvos pramonės nuosmukio (1990–1994 m. pramonės bendrasis vidaus produktas sumažėjo beveik 4 kartus);
 besiklostančių skirtingų ir net visiškai priešingų požiūrių Lietuvoje į pramonės plėtojimą;
 būtinumo apdirbamąją pramonę integruoti į rinkos ekonomikos šalių tarpą;
 ir kitų priežasčių.

Išsivysčiusiose pasaulio šalyse apdirbamosios pramonės bendrojo vidaus produkto (BVP) dalis sudarė 1/5 – 1/4 viso ūkio bendrojo vidaus produkto apimties. Apdirbamosios pramonės dalis buvo 1,3–1,5 karto didesnė negu finansinio tarpininkavimo, draudimo, nekilnojamojo turto ir komercinės veiklos; 1,8–1,9 karto didesnė nei didmeninės ir mažmeninės prekybos, viešbučių bei restoranų veiklos; 3,4–4,5 karto didesnė nei pervežimai ir ryšiai.

Europos mažosiose šalyse apdirbamosios pramonės BVP dalis sudarė 1/6–1/5 ir, kaip ir išsivysčiusiose pasaulio šalyse, buvo didesnė negu kitų ūkio šakų dalis. Darbo jėgos šakinėje struktūroje apdirbamosios pramonės dalis išsivysčiusiose ir Europos mažosiose šalyse buvo ganėtinai didelė ir sudarė 1/6–1/5, o Vokietijoje ir Austrijoje – apie 1/4 viso ūkio dirbančiųjų skaičiaus, t. y. lemiamas vaidmuo teko dirbantiesiems pramonėje, ir visų pirma – apdirbamojoje pramonėje. Tuo tarpu aptarnaujančių ūkio šakų (visos ūkio šakos, išskyrus žemės ūkį ir pramonę) darbo jėgos dalis išsivysčiusiose pasaulio šalyse ir Europos mažosiose šalyse sudarė apie 2/3 ir net daugiau viso ūkio dirbančiųjų.

Naujose industrinėse šalyse apdirbamosios pramonės dalis nuolatos ir sparčiai didėdama sudaro 1/4–1/3 BVP ir daro didžiulę įtaką savo šalių sparčiam vystymuisi. Be to, naujose industrinėse šalyse apdirbamosios pramonės dalis irgi buvo gerokai didesnė negu kitų ūkio šakų: 2–3 kartus didesnė negu pervežimai ir ryšiai; 1,6–2 karto – negu didmeninė ir mažmeninė prekyba, viešbučiai bei restoranai; 1,1–1,8 karto – negu finansinis tarpininkavimas, draudimas, nekilnojamasis turtas ir komercinė veikla ir t. t.

Besivystančiose šalyse apdirbamosios pramonės dalis sudarė 1/10 – 1/4 ir vaidmuo iš esmės buvo analogiškas, nors industrializacijos procesas vyksta ne taip sparčiai ir apdirbamosios pramonės dalis didėja lėčiau.

Taigi susiklostę pasaulio šalių ekonomikos dėsningumai akivaizdžiai rodo, kad apdirbamajai pramonei, vystant ekonomiką, teko ir tenka svarbiausias ir lemiamas vaidmuo, kuris pasireiškia prekinio ūkio sukūrimu, nuolatiniu jo plėtojimu bei efektyvumo didinimu kiekvienoje šalyje.

Visos pramonės (išgaunamosios ir apdirbamosios pramonės) dalis BVP užsienio šalyse buvo dar didesnė (apie 10%) ir dėl to jos vaidmuo ekonomikos plėtrai tampa dar svarbesnis.

1970–1980 m. Lietuvos pramonės dalis gana sparčiai didėjo iki 46 proc. nacionalinių pajamų apimties, o 1980–1989 m. ji sumažėjo iki 36 proc. Pradėjus įgyvendinti ekonomikos reformą, Lietuvoje pramonės dalis ėmė šuoliškai mažėti ir 1994 m. sudarė tik 23 proc. bendrojo vidaus produkto apimties (35% – 1989 m. bendrojo vidaus produkto apimties). Žemiausią lygį šalies pramonė pasiekė 1999 m. (Rusijos ekonominės-finansinės krizės įtakos Lietuvos ūkiui metais) ir sudarė 18 proc. BVP. Tuo tarpu kitų ūkio šakų (pervežimai ir kt.) dalis gana sparčiai didėjo. Ir tik 2000 m. pramonės įtaka Lietuvos ūkiui pradėjo vėl didėti ir jos dalis sudarė 22 proc.
Akivaizdu, kad yra glaudus priežastinis apdirbamosios pramonės ir šalies išsivystymo lygio ryšys, t. y. bet kurios pasaulio šalies išsivystymo lygis tiesiogiai priklauso nuo apdirbamosios pramonės išsivystymo lygio bei jos dalies ūkio šakinėje struktūroje. Kuo didesnė apdirbamosios pramonės dalis ir pažangesnė jos šakinė struktūra tuo aukštesnis bendrojo vidaus produkto, tenkančio vienam gyventojui, lygis. Šis dėsningumas išsivysčiusiose pasaulio šalyse itin akivaizdžiai reiškėsi pirmojoje XX a. pusėje, o besivystančiose šalyse reiškiasi per pastaruosius 20–30 metų.
Pasaulio šalyse su žemu bendrojo vidaus produkto (BVP) lygiu, apdirbamosios pramonės dalis per pastaruosius 30 metų padidėjo 1,4 karto. Dėl to bendrojo vidaus produkto, sukurto apdirbamojoje pramonėje apimtis padidėjo net 8,1 karto, o BVP, tenkančio vienam gyventojui, lygis pakilo 2 kartus. Naujose industrinėse šalyse (Pietų Korėjoje, Singapūre ir kt.) įvyko analogiški pokyčiai. Pavyzdžiui, Pietų Korėjos apdirbamosios pramonės dalis 1965–1988 m. padidėjo 2 kartus, dėl to BVP, sukurto apdirbamojoje pramonėje, apimtis padidėjo net 47 kartus, o bendrojo vidaus produkto, tenkančio vienam gyventojui, lygis pakilo 5,4 karto.

Apdirbamosios pramonės ir šalies išsivystymo lygio tarpusavio priklausomybė pasaulio šalyse su žemu ir santykinai žemu BVP lygiu, išliko ir rodikliams kintant priešinga kryptimi, t. y. mažėjant apdirbamosios pramonės daliai – dažniausiai mažėjo BVP sukurto pramonėje apimtis (arba beveik nedidėjo) ir smuko bendrojo vidaus produkto, tenkančio vienam gyventojui, lygis.

Apdirbamosios pramonės ir šalies išsivystymo lygio tarpusavio priklausomybė pasireiškė ir Lietuvos ekonomikoje. Lietuvos apdirbamosios pramonės dalis 1989–1994 m. sumažėjo 1,5 karto ir dėl to, bendrojo vidaus produkto, sukurto apdirbamojoje pramonėje, apimtis sumažėjo beveik 4 kartus, o bendrojo vidaus produkto, tenkančio vienam gyventojui, lygis JAV dol. nusmuko 4,8 karto. Ir tai visų pirma susiję su Lietuvos apdirbamosios pramonės pasirinkta struktūrine politika ir prioritetais. Deja, Lietuvos apdirbamosios pramonės dalis 1990–1994 m. labai sparčiai mažėjo ir pateko į pasaulio šalių grupę su santykinai žemu bendrojo vidaus produkto lygiu.

Taigi galima teigti, kad būtent apdirbamoji pramonė ir jos dalis tiesiogiai formuoja ir lemia BVP, tenkančio vienam gyventojui, lygį, o pasirinkta bei įgyvendinama struktūrinė pramonės politika ir prioritetai lemia pramonėje sukuriamo bendrojo vidaus produkto didėjimo spartą, kuri atitinkamai lemia kiekvienos šalies BVP, tenkančio vienam gyventojui, didėjimo spartą.
Egzistuoja apdirbamosios pramonės vystymosi dėsningumas ir trys jo etapai, kurie akivaizdžiai matomi iš svarbiausios ūkio proporcijos – apdirbamosios pramonės dalies kitimo per ilgą laikotarpį.

Pirmu etapu – apdirbamoji pramonė vystosi gilinant darbo pasidalijimą ir specializaciją iš esmės šalies viduje ir jos tarptautiniai gamybiniai ryšiai su kitomis šalimis yra menkai išplėtoti. Formuojama ir nuolatos tobulinama apdirbamosios pramonės šakinė struktūra šalies viduje. Vyksta prekinio ūkio kūrimas ir plėtojimas. Šiuo etapu prekinis ūkis plėtojamas daug sparčiau negu finansinis ūkis, o apdirbamosios pramonės šakos dalis yra daug didesnė negu finansinio ūkio (tarpininkavimo, draudimo, nekilnojamojo turto ir komercinės veiklos) šakos. Pirmas etapas dažniausiai būdingas besivystančioms šalims su žemu, santykinai žemu ir santykinai aukštu BVP, tenkančiam vienam gyventojui, lygiu. Itin taisyklingas apdirbamosios pramonės vystymosi dėsningumo pirmo etapo formavimasis pasireiškė Pietų Korėjoje, Turkijoje ir PAR, kurių apdirbamosios pramonės daliai per 1955–1991 m. laikotarpį buvo būdinga akivaizdi didėjimo tendencija ir atitinkami padidėjo: 3,1 karto, 2 kartus ir 1,5 karto.

Antru etapu – apdirbamoji pramonė vystosi gilinant darbo pasidalijimą ir specializaciją ne tik šalies viduje, bet ir tarp tautų bei šalių. Dėl to tarptautiniai moksliniai bei gamybiniai ryšiai ir kooperavimas su kitomis šalimis įgauna platų mastą ir sparčiai plėtojama integracija. Šalies viduje vyksta prekinio-finansinio ūkio kūrimas, vis labiau didėjant finansinio ūkio įtakai. Šiuo etapu finansinio ūkio (tarpininkavimo, draudimo, nekilnojamojo turto bei komercinės veiklos) šakos dalis priartėja prie apdirbamosios pramonės dalies dydžio arba tampa net vienodi. Antras etapas būdingas šalims su aukštu BVP, tenkančiu vienam gyventojui, lygiu. Antrasis etapas buvo būdingas JAV, Vokietijos, Prancūzijos, Italijos apdirbamajai pramonei XX a. šeštajame dešimtmetyje, t. y. kai šių šalių apdirbamosios pramonės dalis praktiškai nekito. Europos mažųjų šalių (Danijos, Olandijos, Suomijos) apdirbamoji pramonė į antrąjį etapą pateko po 1974–1975 m., kuriame yra ir dabar, vis labiau artėdamos prie trečio etapo.

Trečiu etapu – apdirbamoji pramonė vystosi sparčiau gilinant tarptautinį darbo pasidalijimą ir specializaciją negu darbo pasidalijimą ir specializaciją šalies viduje. Vyksta sparti mokslo ir gamybos kooperacija tarp šalių bei tautų. Šalies viduje vyksta finansinio-prekinio ūkio kūrimas ir plėtojimas. Šiame etape finansinis ūkis plėtojamas sparčiau negu prekinis ūkis, o finansinio ūkio (tarpininkavimo, draudimo, nekilnojamojo turto ir komercinės veiklos) šakos dalis tampa pastebimai didesnė negu apdirbamosios pramonės šakos dalis. Trečias etapas išsivysčiusiose pasaulio šalyse prasidėjo nuo 1970–1974 m. ir dabar įgavo itin platų mastą. Iš mažųjų Europos šalių – trečias etapas buvo būdingas Austrijai ir Belgijai.

Lietuvos apdirbamajai pramonei, funkcionuojant beveik uždaroje buvusios TSRS ekonominėje sistemoje, 1970–1985 metais buvo būdingas apdirbamosios pramonės vystymosi antrasis etapas socialistinės ekonomikos sąlygomis. Pereinant į rinkos ekonomiką ir iš esmės pasikeitus ekonominės veiklos sąlygoms, jos bendrojo vidaus produkto dalis 1989–1994 m. sumažėjo 1,5 karto (nuo 34,5 iki 23,2%) ir ji pateko į pirmąjį minėto dėsningumo etapą.

1989–1994 m. Lietuvos apdirbamosios pramonės dalis mažėjo pernelyg sparčiai ir tai lėmė itin didelį BVP, tenkančio vienam gyventojui, nuosmukį. Todėl Lietuva nusmuko į šalių grupę su santykinai žemu bendruoju vidaus produktu, tenkančiu vienam gyventojui. Pagrindinė priežastis buvo Lietuvos apdirbamosios pramonės struktūrinės politikos ir prioritetų nesuformavimas ir jų neįgyvendinimas.

Ir tik prasidėjęs ir besitęsiantis ekonominis augimas Lietuvoje nuo 1995 metų pradėjo didinti šalies bendrojo vidaus produkto, tenkančio vienam gyventojui, lygį ir iš esmės keisti Lietuvos padėtį pasaulio šalių tarpe. Taigi, ekonominis augimas šalyje per pastaruosius metus ženkliai padidino BVP, tenkančio vienam gyventojui, lygį ir Lietuva perėjo į šalių grupę su santykinai aukštu bendruoju vidaus produktu, tenkančiu vienam gyventojui, lygiu. Pažymėtina, kad Lietuvos apdirbamosios pramonės dalis taipogi pradėjo didėti.

Pramonės plėtotę ir pertvarkymo procesą pagreitins techninė, konsultacinė bei finansinė ES parama, didelės galimybės pritraukti užsienio kapitalą ir technologijos naujoves (know-how). Atsigaunanti Rusijos ekonomika atvers puikių galimybių Lietuvos įmonėms šioje rinkoje panaudoti buvusią patirtį ir veiklos Vakarų šalių rinkose kompetenciją.

Didžiausia grėsmė pramonės plėtotei būtų klaidingai valstybės lygmeniu suvokta mokslo ir inovacijų svarba (kuo lėčiau bus kuriama efektyvi nacionalinė inovacijų sistema, tuo daugiau lėšų ir pastangų prireiks norint neatsilikti). Kai kurie pramonės sektoriai gali būti laiku nepasirengę pasinaudoti ES struktūrinių fondų lėšomis.

Pramonės šakinė struktūra ir prioritetai
Pramonės šakų perspektyvumą lemia pasiektos pozicijos vidaus ir tarptautinėje rinkoje, vykstantys pokyčiai užsienio rinkose ir gebėjimas prie jų prisitaikyti.

Palyginti su kitomis Europos šalimis, dabar Lietuvos pramonės šakinėje struktūroje santykiškai didesni šie sektoriai:
• maisto ir gėrimų pramonė,
• tekstilės ir drabužių pramonė,
• rafinuotų naftos produktų pramonė,
• elektronikos ir elektrotechnikos pramonė,
• medienos apdirbimo ir medienos gaminius naudojančios šakos,
• chemijos medžiagų ir produktų pramonė.

Šių šakų gamybos ir užimtumo apimtys santykiškai yra didžiausios arba vienos iš didžiausių lyginant Lietuvą su kitomis Europos šalimis. Žemės ūkio ir maisto pramonės šaka Lietuvai tiek pat svarbi kiek ir, pvz., Danijai ar Olandijai. Tekstilės pramonės svarba Lietuvai prilygsta tik Italija, Portugalija ir Ispanija. Transporto sektorius savo dydžiu panašus į Belgijos ir Olandijos, kurios taip pat yra svarbios tarptautinio tranzito šalys. Medienos pramonė tokia pat svarbi kaip ir daug miško medžiagos apdorojančiai Suomijai ar baldų gamyboje pirmaujančiai Danijai.

Tokį Lietuvos pramonės struktūrinį plėtojimą lėmė dešimtmečiais vyravusi ekonominė politika ir darbo pasidalijimas. Maisto pramonė turi ilgas istorines tradicijas. Dideli tekstilės pramonės pajėgumai buvo pastatyti taip pat tarybiniais metais. Medienos gamyba gerokai padidėjo, nes ji remiasi palyginti nebrangia vietine žaliava. Medžio apdirbimo pramonė taip pat turi senas tradicijas. Visos šios šakos Lietuvoje turi absoliutų konkurencinį pranašumą darbo jėgos sąnaudų prasme, palyginti su dauguma Europos šalių. Dėl šios priežasties nemažai įmonių dirba kaip subkontraktoriai.

Pramonės plėtotės strategijoje prioritetais laikoma:

• didelę pridėtinę vertę kurianti veikla, grindžiama mokslu bei aukštosiomis technologijomis bet kurioje pramonės šakoje, tarp jų ir tradicinėse pramonės šakose;
• tos pramonės plėtotės kryptys, kurios pripažintos prioritetinėmis kuriant ir plėtojant bendrą ES mokslo ir tyrimų erdvę. Tai leistų artinti Lietuvos pramonės struktūrą prie išsivysčiusių šalių kuriant ir įdiegiant mokslinius tyrimus bei technologijas, panaudoti ES lėšas ir mokslinį bei technologinį potencialą;
• subalansuota pramonės plėtotė, užtikrinanti racionalesnį energijos ir gamtinių išteklių naudojimą, atliekų ir taršos sumažinimą, tolygesnę regionų plėtotę ir geresnį jų potencialo panaudojimą.

LITERATŪRA

PAGRINDINĖ LITERATŪRA:

1. N. Balčiūnas. Pramonės struktūrinė politika: principai, kriterijai ir prioritetų skaičiavimo metodas // Ekonomika Nr. 43. Vilnius: VU leidykla, 1997.
2. N. Balčiūnas. Pramonės šakinės struktūros 1992-96 m. analizė ir prioritetai. Mokomoji priemonė. Vilnius: VU leidykla, 1998.
3. Ilgalaikė Lietuvos ūkio (ekonomikos) plėtotės iki 2015 metų strategija // Lietuvos mokslas. LR ūkio ministerija, Lietuvos Mokslų Akademija, Vilniaus Gedimino technikos universitetas. Vilnius, 2002.
.

PAGRINDINĖS INTERNETO SVETAINĖS:

1. LR Vyriausybė – www.lrv.lt
2. LR Ūkio ministerija – www.ukmin.lt
3. LR Finansų ministerija – www.finmin.lt
4. Statistikos departamentas prie LRV – www.stat.gov.lt
5. Lietuvos bankas – www.lbank.lt
6. Vilniaus bankas („Lietuvos makroekonomikos apžvalga“) – www.seb.lt
7. Pasaulio bankas – www.worldbank.org

Leave a Comment