Pasaulinės organizacijos

Panevėžio J.Miltinio vid.m-kla

PASAULINĖS TARPTAUTINĖS

ORGANIZACIJOS

[pic]
(Tautų Sąjunga, Pasaulinių Institucijų struktūra.)

Darbą atliko: Karolina Krasauskaitė

Darbo vadovė ir metodininkė: Irena Cibulskienė

Panevėžys 2004m.

Pasaulinės tarptautinės institucijos sudaro pernelyg specelizuotą ir
sudėtingą sferą, todėl tik bendrais bruožais galime aptarti jų istorinį
vystymąsį, sąrangą ir veiklą. Iš kelių tūkstančių egzistuojančių
tarptautinių institucijų (arba organizacijų) didžioji dauguma yra
nevyriausybinės; jos derina nacionalinių ir individų asociacijų veiklą.
Pirmoji tarptautinė organizacija – Žemės matavimo komisija – buvo įkurta
tik 1864m., taigi nuolat didėjantis panašių organizacijų skaičius aiškiai
rodo, kad tarptautiniai santykiai tampa vis intensyvesni. Tai tapo įmanoma
tik antroje devynioliktojo amžiaus pusėje, esant visiškai galių
pusiausvyrai, tačiau vėlesni šios tvarkos sutrikimai ne tik nepanaikino jau
egzistuojančių institucijų, o priešingai, privertė įkurti ir kitas, tarp jų
ir politiškai reikšmingiausias: TAUTŲ SĄJUNGĄ ir Jungtines tautas.
Tautų Sąjunga buvo laikoma universalia institucija. Sąjungos atsiradimą
lėmė I pasaulinio karo sukeltas sukrėtimas, ir jos pagrindinė veikla buvo
susijusi su taikos išsaugojimu. Todėl jos darbas nebuvo pakankamai
įvertintas iki pat ketvirtojo dešimtmečio vidurio, kai žlugo jos politinė
veikla. Tautų Sąjungos statuso kūrėjai laikėsi skirtingų pažiūrų į taikos
problemas. Viename krašte buvo prezidentas Wilsonas, kurio požiūris į
tarptautinius santykius buvo evvangeliškas; jis per Tautų Sąjungą norėjo
pasiekti tai, ką kitas įžymus valstybės veikėjas generolas Smutsas pavadino
„dvasine tarptautinių santykių ir institucijų metamorfoze“. Valstybių
santarvė turėjo padaryti galą prievartinėm sąjungoms, kurias jis kaltino
dėl karo kilimo; kolektyvinė saugumo sistema turėjo pakelti jėgos politiką.
Tačiau kitokio požiūrio la

aikėsi britai, kurie atliko antrą pagal svarbumą
vaidmenį kuriant Sąjungą; jie norėjo potobulinti šiuolaikinės Europos
Santarvės, kuri taip gerai atitiko jų valstybės interesus devynioliktame
amžiuje. Prancūzijai daugiausiais rūpėjo garantijos, kad neatsinaujintų
Vokietijos agresija; todėl ji ypač domėjosi sankcijų prieš konvencijos
laužytojus mechanizmu; jos projekte buvo numatytos plačios priemonės šioje
srityje, net įvedant vyriausiąjį vadą ir nuolat veikiantį štabą. Taigi
Wilsonui laikant Tautų Sąjungą tarptautinės tvarkos įrankiu, britai ir
prancūzai į ją žiūrėjo kaip į naują įnagį, tarnaujantį jų nacionaliniams
interesams.
Per dvidešimt Tautų Sąjungos aktyvios veiklos metų ne kartą keitėsi jos
pobūdis. Neprisijungus prie jos amerikiečiams, mažos neutralis valstybės
gana netikėtai ėmė pasisakyti už kolektyvinį saugumą. Tačiau jų pažiūros
negalėjo nusverti, kadangi jos buvo tik „saugumo vartotojos“. Tautų
Sąjungos pobūdis priklausė tik nuo į ją įeinančių didvalstybių pažiūrų, nes
tik jos buvo pajėgios imtis efektyvių kolektyvinių vaiksmų.

PASAULINIŲ INSTITUCIJŲ STTRUKTŪRA

Pasaulinių tarptautinių institucijų centras yra Jungtinių Tautų
Organizacija, turinti per 160 valstybių narių ir plačią kompetenciją
saugumo, politiniuose ir nepolitiniuose reikaluose. Sipniau koordinuotos
ir tarpusavyje susietos trylika specializuotų agentūrų, užsiimančių
siauresniais techniniais pasaulinio bendradarbiavimo aspektais ir dažnai
turinčių mažai narių. Kai kurios jų, pavyzdžiui, TDO (Tarptautinė darbo
organizacija), Pasaulinė pašto sąjunga ir Tarptautinė elektros ryšių
sąjunga buvo įkurtos ankščiau už Jungtines Tautas, tačiau dauguma jų,
pavyzdžiui, Pasaulinis Bankas, TVF (Tarptautinis valiutos fondas), Maisto
ir žemės ūkio organizacija (MŽŪO), UNESCO ir Pasaulinė sveikatos
organizacija (PSO) buvo įkurtos besibaigiant II pasauliniam karui arba
netrukus po

o karo .
Visos šios institucijos turi panašią struktūrą, nors kartais ji šiek tiek
skiriasi – priklausomai nuo to, kokią reikšmę institucijų veikla turi
galios politikai ir didžiųjų valstybių vaidmeniui. Visi šių institucijų
nariai sudaro tam tikrą asamblėją, kuri Jungtinėse Tautose vadinama
Generaline Asamblėja. Suverenios lygybės ir vieningumo principai kartais
šiek tiek modifikuojami; Pasauliniame Banke ir Tarptautiniame valiutos
fonde balsavimo rezultatus lemia jų narių įnašų suma; Jungtinių Tautų
rekomendacijos – neturinčios juridiškai įpareigojančios galios – turi
surinkti tik du trčdalius Generalinės Asamblėjos balsų net svarstant
svarbius reikalus.
Tarptautinės tvarkos požiūriu ypač svarbūs institucijų organai yra
sekretoriai. Asamblėjos paprastai pagrįstos visų narių suverenios lygybės
principais , tarybos, nors ir netobulai, visgi išreiškia galios skirtumus,
o sekretoriai, priešingai paskiriems institucijų nariams, veikia visos
institucijos vardu. Jungtinių Tautų Generalinis Sekretorius, net ir
nevaldydamas valstybės aparato, yra tarptautiniu požiūriu reikšminga
asmenybė. Jis negali rodyti per daug iniciatyvos, vadovaudamas tarptautinei
tvarkai, kad nesukeltu bent vieno iš galingųjų narių priešiškumo, tačiau
jis atsakingas už politikos, kuriai pritarė visa organizacija, įgyvendinimą
ir gali daugiau ar mažiau griežtai vadovauti jos institucijoms.

TARPTAUTINĖS TVARKOS IR SAUGUMO IŠSAUGOJIMAS

Pastangos išsaugoti tarptautinę taiką ir saugumą institucinėmis
priemonėmis geriausiai paaiškinti palyginant su veiksmais, užtikrinančiais
taiką valstybės viduje. Kuomet 1919m. 44 valstybės pasirašė Tautų Sąjungos
Statusą, tarptautinėje visuomenėje vis dar vyravo anarchija. Jei derybos ar
kiti atsiradusių nesutarimų išsprendimo būdai sužlugdavo, valstybės
tradiciškai griebdavosi jėgos ir savo ruožtu galėdavo būti sustabdomos tik
jėga arba grasinimu ją pa

anaudoti. Valstybių viduje nuo plataus prievartos
naudojamo saugojo visuomenės sutartis, jog jėgos monopolį turi tik centrinė
valdžia, ir tokios valdžios pripažinimas, tačiau tik radikaliausi
teoretikai galėjo tikėtis, jog tokia padėtis bent artimiausioje ateityje
gali būti pasiekta tarptautinėje visuomenėje. Jos nebuvo įmanoma pasiekti
vien institucinėmis priemonėmis, tačiau imta kai kurias valstybių vidaus
taikos palaikymo institucijas taikyti silpniau organizuotai tarptautinės
visuomenės struktūrai.

Jungtinių Tautų Organizacija, aprėpianti beveik visą planetą,
yra pasaulio valstybių susitikimo vieta ir pasaulio vienybės simbolis. Visų
valstybių atstovai primygtinai įspėjami, jog užsienio politikos bei šalių
vidaus reikalų negalima tvarkyti siekiant tik egoistinių nacionalinių
tikslų. Jei reikalas liečia kitų valstybių interesus bei nuostatas, jį
svarsto ir tiria Generalinė Asamblėja. Kiekvienas narys pirmiausia rūpinasi
savo valstybės interesais, tačiau Asamblėja verčia jį atsižvelgti ir į kitų
narių interesus. Dauguma nesutarimų ir konfliktų praranda potencialią
grėsmę jau pačioje pradžioje iškėlus juos viešumon, tačiau kiti nuo to dar
labiau paaštrėja.

Įvadas

Ko aš tikėjausi iš šio darbo? Kiekvienam iš mūsų yra bent kiek
girdėta nors viena iš Pasaulinių Organizacijų. Rašydama šį referatą apie
Pasaulines Organizacijas stengiausi įsigilinti. Nežinau ar pavyko,
bet.siūlau ir jums šiek tiek panagrinėti Pasaulinių tarptautinių
institucijų istoriją, Pasaulinių institucijų struktūrą, tarptautinės
tvarkos ir saugumo išsaugojimą.

Apibendrinimas

Šis referatas padėjo labiau įsigilinti į organizacijas. Iš
tikrųjų šį arbą buvo sunku rašyti, nes radau labai daug informacijos apie
šias pasaulines organizacijas. Sunku buvo atrinkti tinkamą informaciją.
Parašiusi šį darbą palyginau buvusias mano žinias ir dabar esamas ir
supratau, ka

ad mano žinios buvo gana paviršutiniškos.

Literatūra:
1. Barry Buzan „ŽMONĖS, VALSTYBĖS IR BAIMĖ“
2. Joseph Frankel „TARPTAUTINIAI SANTYKIAI PERMAININGAME PASAULYJE“

Leave a Comment