Palanga

SVEIKI ATVYKĘ Į LIETUVOS PAJŪRĮ

Lietuvos pajūris — tai nuostabus gamtos kampelis, daugelio pamėgtas dėl švelnaus minkšto smėlio, skaidraus jūros vandens ir gaivaus pušynų oro. Atvykstantys čia randa taip trokštamą poilsį, tiek aktyvų, tiek ir pasyvų.

Didelę pajūrio dalį užima gamtos saugomos teritorijos — Kuršių nerijos nacionalinis ir Pajūrio regioninis parkai. Čia yra mažai lankomi ir švarūs paplūdimiai, pėsčiųjų ir dviračių takai, daug retų augalų, didelė paukščių ir drugelių įvairovė. Tai rojus paukščių stebėtojams.

Lietuvos pajūryje yra įsikūręs vienintelis šalies jūrų uostas — Klaipėda (Memel). Tai — senas Haanzos miestas, garsėjantis nuostabiu senamiesčiu ir nepakartojama uostamiesčio dvasia. 2002 metais uostamiestis švenčia 750 metų jubiliejų.

Vos už 25 km nuo Klaipėdos driekiasi Palanga, didžiausias Lietuvos pajūrio kurortas, siūlantis malonų ir turiningą poilsį visai šeimai, sveikatingumo ir reabilitacijos paslaugas, be to, tai yra puiki dalykinių susitikimų ir konferencijų vieta.

Palangos miesto teritorijai priklauso nedidelė Šventosios gyvenvietė, esanti 12 km į šiaurę. Čia sudarytos sąlygos ilsėtis nedideliuose mediniuose nameliuose visai netoli jūros kranto.

Gerai išvystytas kelių tinklas, veikiantis oro uostas ir geros komunikacijos suteikia teisę Palangai vadintis vakarų Lietuvos tuurizmo centru.

PALANGOS VARDO KILMĖ

Pagal vietos žmonių aiškinimus, vardas galėjęs kilti nuo Langos upelio vardo — esą šiuo vardu seniau vadinęsi Rąžės upelis. Padavimai nusako, esą senovėje žvejai savo trobeles statęsi prie pačios jūros, kuri audros metu skalaudavusi net palanges. Dar kiti va

ardą išveda iš to, kad Palanga nuo seniausiųjų laikų buvo Lietuvos langas į jūrą (.). Ilgainiui Palangos kaimelis išaugęs , padidėjęs; čia vis dažniau ėmę atplaukinėti užsienio pirkliai,atveždami brangių audinių, metalo dirbijnių, įrankių, papuošalų, už tai iš lietuvių mainais imdavo brangiuosius kailius, raštuotus audinius ir ypač Baltijos auksą — gintarą (KML IV p.256).
PALANGOS MIESTO ISTORIJA

Palangos gyvenvietė, pirmą kartą paminėta 1253 metais, viduramžiais buvusi svarbiu prekybos ir ikikrikščioniškojo tikėjimo kulto centru, XIX a. pirmoje pusėje vis labiau ėmė garsėti kaip pajūrio vasarvietė. Greitai sklido žinia apie naują būdą gydyti visas ligas be gydytojo. Dar labiau Palangą išgarsino lenkų rašytojo, kilusio iš Lietuvos bajorų, Adomo Mickevičiaus apsilankymas 1824 m. Neilgai trukus Palanga tapo tokia populiari, kad visos gyvenvietės trobos, visi svirnai ir svirneliai buvo užimti atvykusių vasarotojų.

Grafų Tiiškevičių dėka Palanga tapo tikru kurortu. Palangos dvaro savininkas grafas Juozapas Tiškevičius, matydamas puikią perspektyvą kurortui plėtoti, XIX a. aštuntame dešimtmetyje ėmėsi didžiulių investicijų: 1877 – 1880 m. atidarė erdvų restoraną bei pirmąjį kurorto viešbutį ir pagal kaimyninių kraštų tradiciją pavadino jį Kurhauzu. Grafo pastatyti net keli vasarnamių kompleksai, įkurtas vasaros teatras, nutiesti pasivaikščiojimo takai miške, pastatytos maudymosi kabinos jūros pakrantėje, įrengtos maudyklės su marmurinėmis voniomis ir pašildomu vandeniu. Ketindamas įrengti prieplauką, 1884 – 1888 m. J.Tiškevičius pastatė tiltą, vedantį į jūrą, kuris ilgainiui tapo vienu svarbiausių Pa

alangos kurorto simboliu. Su neslepiamu pavydu to meto Klaipėdos miesto spaudoje buvo rašoma, kad grafo Tiškevičiaus įkurtas kurortas yra gausiai lankomas turtingų rusų iš įvairių Rusijos gubernijų, ir todėl sudaro konkurenciją Klaipėdai.

Po grafo Juozapo Tiškevičiaus mirties Palangą paveldėjęs jo sūnus Feliksas Tiškevičius 1893 m. pietiniame Palangos pakraštyje pasistatė naujus dvaro rūmus ir aplink juos suformavo puikų angliško stiliaus parką, kuris iki šiol yra kruopščiai prižiūrimas ir todėl mėgstamas miesto gyventojų bei svečių. Tiškevičių giminės atstovai toliau želdino naujas kurorto teritorijas, statė vasarnamius ir šiltasias maudykles, įrengė specializuotas gydyklas. Nemažai šių statinių iki šiol puošia senąją Palangą ir tarnauja poilsiautojų reikmėms.

XX a. pradžioje Palanga prilygo geriausiems Vokietijos kurortams, o paplūdimys buvo įrengtas pagal geriausius užsienio pavyzdžius. Palangoje veikė gimnastikos — ortopedijos gydykla, kurioje dirbo masažistai ir buvo įrengtas soliariumas. Sezono metu poilsiautojų sveikata rūpinosi vietiniai gydytojai, taip pat keletas gydytojų iš Vilniaus, Varšuvos ir Lodzės. Parke ir pajūryje kasdien koncertuodavo pučiamųjų orkestras. Kurhauze buvo įrengta kavinė su bilijardine, žaidimų kambarys, skaitykla. Mieste buvo įrengtos gimnastikos, teniso, futbolo, kėglių, krepšinio aikštelės. Buvo galima pakeliauti ar pajodinėti žirgais po apylinkes. Į Palangą buvo rekomenduojama vykti žmonėms, sergantiems neurastenija, besiskundžiantiems virškinimo, skrandžio sutrikimais, moterims, sergančioms ginekologinėmis ligomis, taip pat buvo siūloma vežti vaikus, sergančius rachitu, chroniškais katarais, fi
iziškai silpnus ar nusilpusius po dažnų susirgimų. Palangon važiuodavo norintys sustiprinti organizmą po sužeidimų ar chirurginių operacijų, po sunkių psichinių pervargimų, tikintys čia atgauti gerą apetitą ir pagaliau ieškantys ramybės bei gaivaus oro.

Pirmosios nepriklausomybės laikais Palanga tapo neoficialia Lietuvos vasaros sostine. XX a. trečiajame — ketvirtajame dešimtmetyje iš grafo F.Tiškevičiaus įsigiję žemės sklypus, turtingesni Lietuvos piliečiai iš įvairių vietovių Palangoje ėmė statytis vasarnamius ir vilas. Palangoje vasarodavo Lietuvos prezidentai Antanas Smetona ir Aleksandras Stulginskis, garsūs Lietuvos menininkai ir inteligentai. Dažnai savaitgaliui suvažiuodavo ir ministrai, kartais netgi vykdavo Ministrų kabineto posėdžiai.

Sovietiniais laikais išsiplėtė kurorto ribos, iškilo daug žinybinių poilsio namų, sanatorijų, buvo pastatyta nemažai viešojo maitinimo įstaigų. Kurorto reikmėms pastatytas oro uostas. Palanga buvo tapusi vienu svarbiausių Sovietų Sąjungos Baltijos jūros kurortų.

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, poilsiautojų srautas iš rytų žymiai sumažėjo, tačiau per ilgus metus sukaupta patirtis padėjo Palangos sanatorijoms persiorientuoti ir prisitaikyti prie naujų rinkos reikalavimų. Dauguma Palangos sanatorijų ir kitokių reabilitacijos įstaigų sparčiai atsinaujina, įsigyja naujausią reabilitacijai ir gydymui reikalingą įrangą, naudoja pažangiausias gydymo bei reabilitavimo metodikas ir sėkmingai tęsia savo veiklą. Kasmet įsikuria ar atsinaujina po kelis naujus viešbučius ar kitokios rūšies nakvynės paslaugas teikiančios įmonės.

Svarbiausios Palangos istorijos datos

įvykis
III tūkst. pr. Kr. Pirmieji gyventojai Palangoje.
V – VI a. Žmonės apsigyvena pietinėje miesto da

alyje, Rąžės upelio kairiajame krante, Birutės kalno papėdėje, Žemaičių kalnelyje (dabartinio Botanikos parko teritorijoje).
IX a. Įsikuria prekybinė gyvenvietė Birutės kalno papėdėje.
X – XII a. Palanga – prekybinis centras, susidedantis iš keturių gyvenviečių.
1161 06 15 Legendinis Palangos vardo paminėjimas.
1253 04 05 Palanga paminėta Vokiečių ordino šaltiniuose.

XIV a. vidurys Birutės gyvenimo Palangoje laikotarpis.
XIV a. pabaiga Birutės kalne įrengtas alkas — paleoastronominė observatorija.
1429 m. Pradedama minėti Elijos („Heilige Aa“) gyvenvietė – Šventosios pirmtakė.
1435 12 31 Bresto taikos sutartimi Palanga visiems laikams atitenka Lietuvai.
1507 m. Būtingės kaimo pradžia.
1596 m. Palangos bažnyčios fundacija.
1679 m. Šventojoje kuriamas naujas miestas – Janmarienburgas.
1701 m. Švedijos laivynas sunaikina Šventosios uostą.
1767 m. ir 1788 m. P. Pilsudskio ir M.Oginskio Šventosios uosto atstatymo projektai.
1819 m. Palanga prijungiama prie Kuršo gubernijos.
1824 m. Mykolas Tiškevičius nusiperka Palangą.
1886 m. Grafo Juozapo Tiškevičiaus lėšomis Palangoje įsteigta progimnazija.
1891 – 1900 m. Šventojoje veikia jūreivystės mokykla.
1891 m. Palangos dvarą paveldi grafas Feliksas Tiškevičius, sparčiau plėtojama kurorto infrastruktūra.
1897 m. Užbaigta grafo Tiškevičiaus rūmų statyba.
1898 m. Pirmą kartą Palangoje lankosi garsus prancūzų landšafto architektas Eduardas Fransua Andrė ir pradeda kurti parką (dabartinį Palangos botanikos parką).
1899 08 20 Palangoje surengtas pirmas lietuviškas vaidinimas ,,Amerika pirtyje“.
1907 m. Užbaigta naujosios Palangos katalikų bažnyčios statyba.
1915 03 23 m. Palangą užima vokiečių kariuomenė.
1919 11 – 1921 03 30 Palanga ir Šventoji priklauso Latvijai.
1921 03 30 Palanga ir Šventoji prijungiamos prie Lietuvos.
1923 – 1925 m. Šventojoje statomas uostas.
1933 m. Palanga gauna miesto teises. Išrenkamas pirmasis Palangos miesto burmistras Jonas Šliūpas. Palangoje lankosi skautų judėjimo įkūrėjas seras Robertas Baden — Powell’as.
1937 m. Pradėta statyti naujai suplanuota Šventosios gyvenvietė.
1938 05 10 Didysis Palangos gaisras. 1500 gyventojų liko be pastogės.
1941 06 22 Palangą užima vokiečių kariuomenė.
1944 10 10 Palangą užima sovietų armija.
1961 – 1963 m. Tiškevičių rūmuose įrengtas Gintaro muziejus.
1990 03 24 Išrinkta pirmoji po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo Palangos miesto taryba.
1992 Sovietų armijos kariai paliko Palangos pajūrį.
1993 06 14 Tiškevičių parke atstatyta „Laiminančio Kristaus“ statula.
1997 Paminėtas Palangos parko 100-metis. Grafui Tiškevičiui suteiktas Palangos garbės piliečio vardas (pirmasis toks vardas kurorte).
1997 Po rekonstrukcijos atidarytas naujasis Palangos pėsčiųjų tiltas į jūrą.
1999 Pirmoji vidurinė mokykla reorganizuota į Senąją gimnaziją.
1999 12 04 Palangoje siautėjo uraganas „Anatolijus“.
2001 12 26 Palangoje baigta statyti Iveros Dievo Motinos ikonos vardo cerkvė.
2002 08 25 Sudega vienas iš seniausių Palangos kurorto objektų — Kurhauzas.
2003 Palangos kurortas švenčia 750 -ties metų jubiliejų.

ĮŽYMŪS ŽMONĖS

1874 m. Palangoje muitinės darbuotojo šeimoje gimė žymus lietuvių keliautojas, Vidurinės Azijos tyrinėtojas Konstantinas Aris (1874-1941), parašęs dviejų tomų knygą ,,Mano kelionė į Vidurinę Aziją“.

1885 m. lapkričio 17 d. Palangos valsčiuje gimė kunigas, ateitininkas, ekonomikos profesorius, Lietuvos banko organizatorius, Lietuvos nacionalinės valiutos ,,tėvas“, Lietuvos Mokslų akademijos pirmininkas Vladas Jurgutis (1885 – 1966). Palangoje, J. Piktuižio gatvės 17-as namas, kuriame gimė Vladas Jurgutis, paženklintas atminimo stela. Palaidotas Vladas Jurgutis Palangos kapinėse.

1909 m. kovo 15 d. Palangoje gimė Lietuvos Laisvės Kovų sąjūdžio Tarybos Prezidiumo pirmininkas Jonas Žemaitis – Vytautas (1909 – 1954), žuvęs Maskvos Butyrkų kalėjime (sušaudytas).

Palangoje gimė rašytoja beletristė Aleksandra Šilgalytė (1904-1997), rašytojai Ignas Pikturna, Ramutė Skučaitė, Laimonas Tapinas, Raimundas Daukšas.

Palangos progimnazijoje 19 a. pabaigoje ir 20 a. pradžioje mokėsi įžymūs tarpukario Lietuvos veikėjai: VDU profesorius Steponas Kairys (1879-1964), generolas leitenantas Pranas Liatukas, advokatas Liudas Noreika (1884-1928), advokatas II ir III Seimų narys, 1920 – 1922 m. vidaus reikalų ministras Rapolas Skipitis (1887-1976), Lietuvos Prezidentas Antanas Smetona (1874-1944), filosofijos daktaras, Lietuvos diplomatas, pasiuntinys Vatikane, Vokietijoje, Lenkijoje, Šveicarijoje Jurgis Šaulys (1879-1948) ir jo brolis — bažnytinės teisės profesorius, Kauno arkivyskupijos generalinis vikaras Kazimieras Šaulys (1872-1964), Lietuvos Universiteto profesorius Jonas Šimkus (1873-1944), advokatas Petras Šniukšta (1877-1952), Lietuvos nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras JAV Povilas Žadeikis (1887-1957), žurnalistas, ,,Kario“ redaktorius Stanislovas Kuizinas, kompozitorius, operos dirigentas Juozas Tallat – Kelpša. Net keturi iš jų, Antanas Smetona, Steponas Kairys, broliai Jurgis ir Kazimieras Šauliai, 1918 m. vasario 16 d. pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės atstatymo aktą.

Palangoje vieną meilės vasarą praleido ir čia kūrė kompozitorius ir dailininkas Mikalojus Konstantinas Čiurlionis ir jo sužadėtinė rašytoja Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė. Palangoje gyveno ir kūrė kompozitoriai Eduardas Balsys ir Balys Dvarionas (Palangos kapinėse palaidoti Balys Dvarionas, Aldona Smilgaitė-Dvarionienė, Aldona Dvarionaitė).

Palangos vardą 19 a. pabaigoje išgarsino pirmojo lietuviško vaidinimo A.Keturakio ,,Amerika pirtyje“ organizatoriai rašytoja Gabrielė Petkevičaitė – Bitė ir daktaras Liudas Vaineikis. Apie Palangą rašė aušrininkas dr. Jonas Šliūpas, lietuvių tautos patriarchas dr. Jonas Basanavičius, kunigas Juozas Tumas – Vaižgantas, profesorius Ignas Končius, rašytojas Motiejus Valančius, rašytoja Stasė Vaineikienė. Palangą apdainavo poetai Silvestras Valiūnas (1789-1831), Jonas Mačiulis – Maironis (1862-1932), Vincas Mykolaitis – Putinas (1893-1967), Salomėja Nėris (1904- 1945). Palangai savo darbus kūrė skulptoriai Robertas Antinis (skulptūra ,,Eglė-žalčių karalienė“), Stasys Žirgulis (atkūrė Palangos parko skulptūrą ,,Laiminantis Kristus“), Nijolė Gaigalaitė (skulptūra ,,Jūratė ir Kastytis“), Konstancija Petrikaitė – Tulienė (skulptūra ,,Birutė“). Savo darbus Palangai dovanojo lietuvių išeivijos skulptorius Antanas Mončys, žemaitis, gyvenęs ir kūręs Paryžiuje, amžinam poilsiui atgulęs Grūšlaukėje, Kretingos rajone.

Kurorte ilsėdavosi garbingiausi Lietuvos veikėjai. Kiekvieną vasarą iki pat mirties Palangoje atostogaudavo kalbininkas Jonas Jablonskis. Palangoje vasarodavo šalies prezidentai Antanas Smetona ir Aleksandras Stulginskis. Palangoje lankėsi ir plačiai pasaulyje žinomi žmonės – Adomas Mickevičius (1824 m.), skautų judėjimo įkūrėjas seras Robertas Baden – Powell’as (1933 m.), poetas, 1992 m. Nobelio literatūrinės premijos laureatas Josifas Brodskis (1967 m.).

Mykolas Tiškevičius

1824 m. tapo Palangos dvaro, kuriam priklausė ir Grūšlaukės, Darbėnų dvarai, šeimininku. Jam 1839 m. mirus, Palangos dvaras perėjo jo palikuonims. Mykolo anūkas Juozapas (1835-1891) buvo kariškis, pulkininkas, o jo žmona – Sofija. Juozapas Tiškevičius įsigijo Lentvario, Kretingos dvarus, 1882 m. pastatė Palangos tiltą į jūrą. 1891 m. po J. Tiškevičiaus mirties Tiškevičių valdos buvo padalintos jo sūnums. Feliksas paveldėjo Palangą, Vladislovas – Lentvarį, Aleksandras – Kretingą, Juozapas – Užtrakį. J. Tiškevičiaus našlei liko Grūšlaukė ir Darbėnai. Po F. Tiškevičiaus mirties Palangos dvaras atiteko vyriausiajam jo sūnui Stanislovui. Po karo Palangos dvaras nacionalizuotas. Iš viso Tiškevičiai Palangą valdė 116 m.

XVII-XIX a. pr. Palangos miestelyje buvo keletas karaliaus valdžios institucijoms priklausančių pastatų miestelio centre (prie Turgaus aikštės): iždas, muitinės pastatas, valstybinė karčema, keletas pasienio punktui priklausiusių pastatų. Kai Palangos dvarą nusipirko Tiškevičiai, šie pastatai taip pat perėjo jų nuosavybėn. Dvarui priklausė ir pajūrio ruožas nuo pasienio su Prūsija iki Šventosios bei miškas prie pietinės miestelio dalies – šventasis Birutės miškas.

Mykolas Tiškevičius Palangos dvarą įsigijo tada, kai ji jau buvo pradėjusi garsėti kaip vasarvietė. 1817 m. čia jau lankėsi nemažai Žemaitijos ir Lietuvos, Lenkijos diduomenės, 1824 m. Palangą aplankė Adomas Mickevičius. Daugelį į Palangą traukė spėjama kunigaikštienės Birutės kapo vieta.
J. Tiškevičius XIX a. antroje pusėje įsigijo keletą sklypų Palangos miestelyje, kairiajame Rąžės upelio krante, abipus pagrindinės gatvės. Rytinėje jos pusėje jis pasistatė medinį gyvenamąjį namą – stačiakampio plano, dvišlaičiu stogu. Prie vakarinio fasado buvo atviras prieangis, prie rytų – priestatas. Aplink šį namą pradėtas kurti nedidelis parkas. Apie 1875-1877 metus kitoje gatvės pusėje J. Tiškevičius pastatė naują, erdvią, mūrinę salę su virtuve svečių priėmimui. 1878 m. Palangoje buvo didžiulis svečių antplūdis, todėl Tiškevičiai šį pastatą paskyrė besikuriančio kurorto reikmėms – įrengė restoraną. Vėliau jis buvo išplėstas, tapo pirmuoju Palangos restoranu ir viešbučiu. Šis pastatas stovi iki šiol. Tai – Kurhauzas. Šalia jo tuo metu buvo pradėtos statyti kitos vilos. Taip čia ėmė formuotis kurorto centras.

J. Tiškevičiaus sūnus Feliksas (1865-1931) Palangoje nuolatinai apsigyveno po tėvo mirties. 1893 m. jis vedė Antaniną Koržbek-Lack (1870-1952), kilusią iš Poznanės kunigaikštystės. Iš pradžių jie gyveno mediniame dvaro pastate, stovėjusiame ant kairiojo Ronžės upės kranto, prie kelio į Klaipėdą. Vedybų proga Feliksas savo žmonai užrašė Virbališkės dvarą, ta proga pavadintą Antaniške. Po vestuvių jis su savo jaunute žmona išvyko į kelionę po Europą. Tada buvo sumanyta statyti ir naujus rūmus Palangoje. Vokietijoje F. Tiškevičius susipažino su žymiu Vokietijos architektu Fr. Švechtenu ir susitarė, kad pastarasis jam sukurs rūmų projektą. Aptarus vietos sąlygas, prieita išvados, kad rūmus reikia statyti naujoje vietoje ir aplink juos įkurti parką. Fr. Švechtenas greičiausiai F. Tiškevičių supažindino ir su būsimuoju parko autoriumi – E. F. Andrė. 1880 m. jie kartu jau buvo dirbę Poznanės kunigaikštystėje – rekonstravo Semoštrelio rūmus ir parką.
Aleksandras Tiškevičius

Gimė apie 1866 m., mirė 1945 m. gegužės mėn. Vokietijoje, Oldenburgo provincijoje, Elstene. Kretingos dvarininkas. Kretingos dvarą paveldėjo 1891 m., mirus tėvui Juozapui Tiškevičiui, kuris 1874 m. buvo nusipirkęs šį dvarą iš grafo M. Zubovo.

Garsėjo kaip tautinio atgimimo veikėjas, žemaičių kalbos puoselėtojas. Jis norėjo, kad ir jo paties vaikai kalbėtų žemaitiškai, pats rūpinosi, kad jie jos mokytųsi. Rėmė lietuvių tautinį sąjūdį. 1897 m. gegužės 5 d. rašte Kauno gubernatoriui Suchodolskiui Aleksandras Tiškevičius nurodė, kokia neteisinga lietuvių atžvilgiu yra rusų politika ir reikalavo panaikinti lietuvių kalbos draudimą.
Lietuvoje įvedus sovietinę valdžią, pasitraukė į Vokietiją, ten ir mirė.
Antanas Tiškevičius

Žemaičių vyskupas. Grafas. Filosofijos daktaras. Į kunigus įšventintas 1715 m. Žemaičių vyskupiją valdė 22 metus. Daug dirbo rūpindamasis kunigų švietimu. Jis iš pagrindų pakeitė darbą Žemaičių kunigų seminarijoje, vietoj jėzuitų mokytojauti pakviesdamas piarus. Vyskupystę padalino į 10 dekanatų. Varniuose įkurdino rokitus, kurie rūpinosi senais ir sergančiais kunigais. Jo laikais vyskupystėje pastatytos 9 naujos bažnyčios. Daug dėmesio skyrė Šiluvos ir Žemaičių Kalvarijos atlaidams, kuriuos pats nuolat lankė ir buvo nustatęs, kokia tvarka tai turi daryti atskiros parapijos. Jis pasirūpino, kad kanauninkai ir prelatai nešiotų puošnius raudonus rūbus, o ant krūtinės – kryžius. Išspausdinta 1752 m. Varniuose jo sušaukto sinodo medžiaga. 1750 m. išleista knygelė „Pedelis miros saldžiausi medi Kryžiaus Jezaus Pona”, kuri yra dedikuota vysk. A. Tiškevičiui. Didelę išliekamąją vertę turi jo lotyniškai parašytas raštas apie Žemaičių vyskupystę, kurį buvo nusiuntęs į Romą. Mirė 1762 m. sausio 31 d. Alsėdžiuose. Palaidotas Varniuose.
Antanas Stanislovas Tiškevičius

Žemaičių pilininkas. Savo karjerą pradėjo kaip Ariogalos tijūnas, vėliau buvo Notėnų seniūnas, 1773 m. Lietuvos tribunolo maršalka, nuo 1775 m. Mstislavo, o nuo 1783 m. Žemaičių pilininkas. Valdė Balbieriškio dvarą. Čia 1801 12 29 mirė ir palaidotas.
Benediktas Tiškevičius

Gimė 1801 m., mirė 1866 m. rugpjūčio 11 d. Paryžiuje. Jis buvo Mykolo Tiškevičiaus ir Joanos Karpytės sūnus, Raudondvario pilies-rūmų savininkas. Šią pilį jis įsigijo iš Zabielų ir 1835 m. restauravo, meniškai įrengė vidų, o aplinkui įkūrė gražų parką.

B. Tiškevičius 1846-1849 m. buvo Kauno gubernijos bajorų maršalka. Garsėjo savo turtais, nes jam, be Raudondvario, priklausė dar keli kiti dvarai ir rūmai Vilniuje. Jo rūpesčiu pagal architekto L. C. Anchini projektą buvo pastatyta Raudondvario bažnyčia.

Mirė B. Tiškevičius Paryžiuje. Iš ten jo palaikai pervežti į Raudondvarį ir palaidoti bažnyčios kriptoje, šalia žmonos Vandos Vankevičiūtės.
Jurgis Tiškevičius

Žemaičių vyskupas. Garsios Tiškevičių giminės atstovas, gimęs Vištyčio dvare. Mokėsi Vilniuje, Liubline, Poznanėje, Krokuvoje. Buvo žinomas kaip itin veiklus vyskupas. Jo laikais Žemaitijoje įvyko net 4 vyskupijos sinodai-kunigų suvažiavimai. Jų nutarimus vysk. K. Pacas išleido atskiroje knygutėje. J. Tiškevičius Garduose, Raseiniuose, Virbalyje įkūrė domininkonus, Žemaičių Kalvarijoje-Kryžiaus kelius. Daug dirbo su kotrynietėmis, karmelitais. Jo rūpesčiu vyskupijoje buvo išplėsta kunigų seminarija. J. Tiškevičius skatino kunigus steigti prie parapijų pradžios mokyklas. Jo rūpesčiu vyskupija buvo suskirstyta į 6 dekanatus. Karaliaus nurodymu pirmininkavo katalikų ir protestantų suvažiavimui Torunėje, kur buvo siekiama suvienyti katalikus su protestantais. Valdydamas vyskupiją, daugiausia gyveno Alsėdžiuose. Mirė 1656 m.
Kazimieras Tiškevičius

Gimė apie 1895 m. Kretingoje, žuvo 1941 m. birželyje prie Skuodo. Karininkas, Lietuvos partizanas. Karinio meno mokėsi kadetų korpuse Rusijoje. Buvo baigęs kavalerijos karo mokyklą. Dalyvavo I-ajame pasauliniame kare. 1918 m. sugrįžo gyventi į Lietuvą ir 1919-1922 m. tarnavo Lietuvos kariuomenėje (I-ame husarų pulke), buvo kulkosvaidžių eskadrono vadas. Po to, kai išėjo į atsargą, daugiausia gyveno Kretingoje. 1941 m. birželio mėn. įsijungė į Lietuvos partizanų gretas ir Kretingos apylinkėse kovojo prieš bolševikus, buvo vienas iš lietuvių partizanų vadų. 1941 m. vokiečiai per apsirikimą K. Tiškevičių netoli Skuodo nušovė. Palaidotas Kretingoje.

LANKYTINOS VIETOS
BIRUTĖS KALNO KOPLYČIA

Birutės kalno koplyčia pastatyta 1869 m. pagal architekto K. Majerio projektą. Koplyčios statyba rūpinosi Palangos klebonas kunigas K. Steponavičius. Prieš tai čia stovėjo kryžius, medinė šv. Jurgio koplytėlė. Na, o senovėje. Pagonybės laikais ant šio kalno būta mūsų protėvių mokslinės observatorijos. Dabar Birutės kalno koplyčią puošia septyni 1976 m. įrengti vitražai, kurių autorius –dailininkas Liudas Pocius. Kalno papėdėje Lurdas.
„BIRUTĖS” SKULPTŪRA

Ją sukūrė skulptorė Konstancija Petrikaitė–Tiulienė. Pastatyta 1965 m. simbolinėje kunigaikštienės Birutės amžino poilsio vietoje, Birutės kalno papėdėje ant akmens, kuriame iškaltas užrašas „Tau, Birute”.
„REBEKA”

Prancūzų skulptoriaus Huberto Luis–Noelio skulptūra „Rebeka” („Vandens nešėja”) į Palangos parko rozariumą perkelta apie 1983-uosius m. iš Vilkėno dvaro parko (Šilutės rajonas). „Rebeka” restauruota Prano Gudyno muziejinių vertybių restauravimo ir konservavimo centre. Šios skulptūros kopija pastatyta Vilkėnų dvare – skulptūros originalo ankstesnėje vietoje.
MAŽASIS PARTERIS

Jo vietoje anksčiau buvo grafo Tiškevičiaus daržas. Pietinė pusė buvo įstiklinta, o šiaurinėjė išmūryta siena. Daržas nuolat keitė savo išvaizdą. Anksčiau parterį aptverdavo. Yra išlikę dviejų skulptūrų postamentai. Matosi ir buvusio fontano vieta. Nėra surasta mažojo parterio senųjų nuotraukų, todėl pilną jo vaizdą dabar atkurti sudėtinga.
SKULPTŪRA PAGAL M. K. ČIURLIONIO „ZODIAKO ŽENKLŲ” TRIPTIKĄ „ŠAULYS”

Skulptorius Steponas Šarapovas, architektas – Algis Knyva. Ji yra šiaurinėje parko dalyje, į dešinę nuo centrinio įėjimo į parką, prie Dariaus ir Girėno gatvės. Skulptūra stovi ant Jaunimo kalnelio. Tai ne pramogų objektas, o baltų senkapis, kuriame vėliau buvo laidojami žydų tautybės žmonės.

SKULPTŪRA „EGLĖ ŽALČIŲ KARALIENĖ”

Tai vienas iš labiausiai parke lankomų objektų, viena iš gražiausių, meniškiausių ir geriausiai žinomų skulptūrų Lietuvoje. Jos autorius – skulptorius Robertas Antinis (vyresnysis). Pastatyta 1960 m. prie pagrindinio tako į rūmus.
PAMINKLAS KARO METAIS NUKANKINTŲ ŽYDŲ ATMINIMUI ĮAMŽINTI

Jis yra naujosios parko dalies pietvakarinėje pusėje, netoli tako, einančio palei kopas Klaipėdos pusėn. Tai didžiulis rausvos spalvos granitinis akmuo, kuriame žydų ir lietuvių kalba parašyta: „Šio miško pietinės dalies kopose nacistiniai budeliai ir jų vietiniai talkininkai 1941 m. žiauriai nužudė 105 žydus. Tebūna šventas šių nekaltų aukų atminimas”. Paminklas pastatytas simbolinėje masinių žudynių vietoje apie 1989-uosius metus.
LURDAS

Lurdą Palangos parko įkūrėjas Feliksas Tiškevičius savo žmonos Antaninos skatinamas įrengė jau baigus pagrindinius parko įkūrimo ir rūmų statybos darbus apie 1901-uosius metus. Visi Lurdo statybai panaudoti akmenys yra natūralūs. Jie sucementuoti. Lurdo nišoje anksčiau stovėjo didelė šv. Panelės Marijos skulptūra. Ji neišliko. Prasidėjus Lietuvos tautiniam atgimimui, Palangai Šv. Marijos akmeninę skulptūrą padovanojo Vilius Orvydas. Ji pastatyta Lurdo nišoje ir čia tebestovi iki šiol.
SARGO NAMELIS

Stovi jis greta pagrindinio įėjimo į parką. Čia yra pora kambarių. Namelyje veikia parko informacinis centras, suvenyrų, parke išaugintų gėlių parduotuvė.
„LAIMINANČIO KRISTAUS” SKULPTŪRA

1993 m. birželio 14 d. Palangoje, Botanikos parko didžiajame parteryje, priešais grafo Tiškevičiaus rūmus, palangiškio Vitalijaus Litvaičio ir kitų Palangos kultūros žmonių rūpesčiu atstatyta ir Telšių vyskupo J. E. Antano Vaičiaus pašventinta „Laiminančio Kristaus” skulptūra, kurią pagal išlikusius archyvinius dokumentus, nuotraukas atkūrė skulptorius Stasys Žirgulis. Pirmoji „Laiminančio Kristaus” skulptūra (spėjama, kad ji buvo atvežta iš Paryžiaus, autorius nežinomas), parke buvo pastatyta jau užbaigus kurti parką (XIX-XX amžių sandūroje). Sovietinės valdžios nurodymu ji buvo sunaikinta pokario metais.
Išsamiau apie Palangos botanikos parką:
• Parkas įkurtas grafo Felikso Tiškevičiaus rūpesčiu 1895-1898 m. Šventojo Birutės miško teritorijoje. Simboline parko įkūrimo data laikomi 1897-ieji metai.
• Parko plano projekto autorius garsus prancūzas architektas Eduardas Fransua Andrė, kuris kartu su sūnumi Renė Andrė kelias vasaras praleido Palangoje ir vadovavo parko įkūrimo darbams. Jiems talkino iš Belgijos atvykęs parkų želdintojas Buysennas de Colonas.
• Šio parko kultūrinę vertę ir meninę sėkmę nulėmė ne vien E. F. Andrė talentas, bet ir parkui parinktos vietos gamtinis ir istorinis unikalumas bei panaudotų parko kūrybinių komponentų gausa ir įtaigumas.
• Čia, buvusioje Tiškevičių dvaro žemėje, iki šiol nesunaikintas išliko šimtametis šventu laikytas Birutės pušynas, supantis 21 metrų virš jūros lygio iškilusią, legendomis apipintą Birutės kalną. Kaip tik netoli jo, ant vienos iš nedaugelio parko teritorijoje esančių pakilumų, 1897 m. grafai Tiškevičiai pasistatė neorenesansinio stiliaus rūmus.
• Kuriant parką, formuojant ir išlyginant rūmų terasą, nemažai žemės paimta iš netoliese buvusios pelkės, o jos vietoje įrengtas vaizdingas parko tvenkinys ir sala. Paskutiniaisiais metais, tvarkant pietinę parko dalį, kuri pereina į miško parką, įrengtas kitas atitinkamo dydžio tvenkinys, formuojami nauji takai, aikštelės ir želdiniai.
• Rūmai gerai matomi iš daugelio parko vietų. Peizažinį, ryškiai gamtovaizdiškos krypties parką abipus rūmų architektūriškai akcentuoja iškilmingi parteriai. Priekinis žavi elipsės formos aikšte su fontanu jos viduryje, nuo rūmų baliustradinės terasos besileidžiančiais laiptais. Iš priekio šis parteris dar akcentuotas „Laiminančio Kristaus” skulptūra. Antrasis maloniai nuteikia už rūmų esančiu pusovaliu rožynu, galiniais laiptais, einančiais nuo rūmų terasos. Iš čia tolumoje atsiskleidžia parko medynų grožis.
• Medžiai paslaptingai gaubia ir apie 100 m. įpiečiau nuo rūmų esantį Žemaičių kalnelį XIV–XV a. senkapius ir šalimais esančią senovinės gyvenvietės vietą. Visas parko ansamblis kartu su rūmais ir sodininko nameliu nuo 1963 m. sausio 21 d. paskelbti architektūros paminklais.
• Įkūrus Palangos parką, jame augo apie 500 medžių, krūmų ir vijoklinių rūšių. Tvarkant ir prižiūrint jį, daug nuveikė ir čia patirties, įkvėpimo sėmėsi kelios Lietuvos želdynų projektuotojų ir puoselėtojų kartos. Pirmiausia tai Lietuvos pajūrio želdinimo patriarchas M. Daujotas, J. Kuprevičius, J. Gražulis, P. Martinaitis, M. Lukaitienė, L. Čibiras, A. Brusokas, T. Šešelgienė, ir šiandien dar čia sukauptą patirtį jauniesiems parkotyrininkams perteikianti D. Juchnevičiūtė, E. Navys, K. Urbonavičius, A. Sebeckas, R. Pilkauskas, A. Paulauskas bei kiti.
• Palangos parko medynuose vyrauja pušis, drėgnesnėse vietose – juodalksnių ir eglių grupelės. Introdukuotų sumedėjusių augalų priskaičiuojama 240 rūšių.
• E. Andrė sukurtas Palangos parko projektas turėjo būti įgyvendintas kruopščiai atliekant visus jame numatytus darbus, tiksliai išdėstant augalus, sudarant reikiamas jiems augti sąlygas, gerinant dirvą. Plačiu mastu čia pritaikytas dendrofloros asortimentas – parke augo apie 500 medžių, krūmų ir vijoklinių rūšių. Toks turtingas parkas buvo pirmas Lietuvoje. Su juo užmoju galėjo lygintis tik pagal G. F. Kufaldo projektą beveik tuo pat laiku sodintas didikų Naryškinų Žagarės. Augalija Palangos parke taip vykusiai išdėstyta, jog jis pagrįstai laikomas vienu iš gamtovaizdiško parko etalonų. J. Gražulis rašė, kad Palangoje „medžiai sodinti grupėmis arba pavieniui, išsklaidant juos aikštėse arba jų pakraščiais. Krūmais sudarytos gražios fantazijos. <.> Sodinant <.> stengtasi nenutolti nuo natūralumo ir <.> suteikti iliuziją visai laisvo gamtos vaizdo <.>. Jei nepradėsi ieškoti šių dekoratyvių augalų, tai taip ir nepastebėsi – atrodo, kad jie lyg ir susimaišę, prisišlieję prie kitų paprastų veislių arba netyčiomis atsiradę aikštėje ar jos pakraštyje”.
• Palangoje eksperimentinis Lietuvai augalijos asortimentas išliko ne visas – dalis neprisitaikė prie permainingo Lietuvos pajūrio klimato, daug augalų sunaikino vandalai, ypač per karus bei pirmaisiais pokario metais, kai parkas buvo menkai prižiūrimas. Be to, laikui bėgant, augalai neišvengiamai sensta, žalojami ar net žūva per įvairias gamtos stichijas. Ypač daug nuostolių parkui padarė 1967 m. uraganas. Per šimtą parko egzistavimo metų dalis trumpaamžių medžių savaime išnyko. Savo amžiaus ribą jau pasiekė dalis tuopų, beržų (beliko tik vienas iš lankytojus žavėjusių popieržievių beržų), senatviškai skursta geltonžiedis kaštonas, didžioji Palangos retenybė kladrastis. Daug žalos čia pridarė grybelinė „guobinių maro” liga, jau nušlavusi iki 0,5 m skersmens ir daugiau kaip 20 m aukščio siekusias guobas ir skirpstus, grasanti jų giminaitėms vinkšnoms, drėgnoje tvenkinių aplinkoje išaugusioms iki 40–60 cm storio ir apie 25 m aukščio. Paskutiniais metais parko egles stipriai nuvargino sausros.
• Botanikos parko darbuotojai rūpinasi, kad parke būtų auginama pamaina senstantiems medžiams, kad sunykusiųjų vietą užimtų nauji sodinukai.
• Palangos parke yra išlikę daugiau kaip du šimtai dendrofloros rūšių ir formų (dendrologų draugija užregistravo 240 introdukuotų taksonų). Tai laiko išmėgintas aukso fondas Lietuvos dendrologijai ir parkotyrai, neturįs sau lygių Lietuvoje (išskyrus botanikos sodų kolekcijas ir naujuosius dendroparkus – miškų instituto Girionyse ir entuziasto K. Kaltenio Skinderiškėje (Pajieslyje).
• Kaip yra pažymėjęs Lietuvos parkotyrininkas A. Tauras, čia galima žavėtis ne tik visiems įspūdingais Palangos pušynais, bet ir prie tvenkinio augančiais juodalksniais, meniškais medynų ir grupių kontūrais, prie kurių „žalių sienų maloniai kontrastuoja įvairūs augalai savo skirtingomis formomis ir atspalviais”, senų kaštonų, vinkšnų, sidabrinių ir platanalapių klevų žaismu, popieržievių beržų kontrastu, raudonžiedžių kaštonų egzotiškumu, dekoratyviųjų krūmų gausa ir įvairove.
• 1966 m. pavasarį Palangoje apsilankiusi Palangos parko pirminio projekto autoriaus proprodukraitė Florencija Capelin Andre, prieš tai aplankiusi dešimtis kitų savo įžymiojo protėvio suprojektuotų parkų, tvirtino, kad Palangos parke, išskyrus kai kurias detales, ji rado autentišką E. F. Andrė sukurtų parkų dvasią.
• Šiuo metu Palangos botanikos parkas užima apie 100 ha. 1994 m. prie jo buvo prijungtos ties parku esančios pajūrio teritorijos. Parko šienaujamos pievos ir gazonai šiuo metu užima 24,5 ha, gėlynai – 0,5 ha, vandens telkiniai (du tvenkiniai) – 1,16 ha. Pliažai tęsiasi 1,5 km. Įvairios dangos takai ir keliai parke sudaro 18 km. Parko teritorijoje yra 8 įvairios paskirties pastatai, 7 skulptūros, nemažai mažosios architektūros formų, veikia dekoratyvinio apšvietimo ir laistymo sistema.
• Parkas pavaldus Palangos miesto savivaldybei, išlaikomas iš miesto biudžeto lėšų.
GITARO MUZIEJUS
Adresas
Vytauto g. 17, LT-00101 Palanga.
Tel. (8-460) 53501.
Ekskursijos užsakomos telefonu: (8-460) 51319.
El. paštas: pgm@takas.lt

Darbo laikas
Rugsėjo 1 d. – gegužės 30 d.:
antradieniais – šeštadieniais 11.00–17.00 val.,
sekmadieniais, valstybinių švenčių išvakarėse 11.00–16.00 val.
Birželio 1 d. – rugpjūčio 31 d.:
antradieniais – šeštadieniais 10.00–20.00 val.,
sekmadieniais, valstybinių švenčių išvakarėse 10.00–19.00 val.
Nedirba pirmadieniais ir valstybinių švenčių dienomis.

Kaip atvykti?
Iki Palangos parko, kurio teritorijoje veikia Gintaro muziejaus, galima atvažiuoti individualiu arba keleiviniu transportu.
Po parko teritoriją važinėti draudžiama.
Iš Palangos centro iki muziejaus – apie 1,5 km.

Papildomos paslaugos
Išankstinis ekskursijų užsakymas;
Muziejaus pirmame aukšte veikia leidinių ir suvenyrų prekybos punktas.

Bilietų kaina
Vienam asmeniui – 5 Lt

Ekskursijų kaina
Lietuvių kalba – 20 Lt
Užsienio kalba – 40 Lt
Lengvatos
50 proc. nuolaida taikoma:
Moksleiviams, studentams ir asmenims, Tarptautinės studentų organizacijos (ISIC) nariams, būtinosios tarnybos kariams, pensininkams, Lietuvos dailininkų sąjungos nariams, dailės akademijų studentams.
Nemokamai ekspozicijas ir parodas lanko:
Ikimokyklinio amžiaus vaikai, vaikų namų auklėtiniai, I ir II grupės invalidai, Lietuvos Respublikos muziejininkai, Tarptautinės muziejų tarybos (ICOM) nariai, mokytojai, lydintys mokinių grupes, kuriose ne mažiau kaip 10 asmenų, turizmo firmų, gidų gildijos nariai, kurie lydi ne mažiau kaip 10 Lietuvos Respublikos piliečių grupę ar ne mažiau kaip 5 asmenų užsieniečių grupę.
Nuolaidos ir lengvatos taikomos lankytojui pateikus jo priklausymą nurodytoms asmenų grupėms įrodantį pažymėjimą.
Muziejaus ekspozicija

„Natūralus ir istorinis gintaras (gintaro susidarymas, jo paplitimas pasaulyje, gintaro morfologija, iš gintaro pagaminti dirbiniai ir meno kūriniai“

Ekspozicija išsamiai pasakoja apie gintaro susidarymo istoriją žemės evoliucijos kontekste ir jo paplitimą pasaulyje, gintaro morfologiją. Čia rodomi fosilinių sakų, randamų kitose pasaulio šalyse, pavyzdžiai. Eksponuojama unikali inkliuzų kolekcija.

Archeologinėje ekspozicijos dalyje — akmens amžiaus gintaro dirbiniai, II-XII amžiaus vakarų Lietuvos kapinynuose rasti žalvariniai papuošalai, gintaro, stiklo karoliai ir kiti archeologiniai radiniai.

Apie gintaro panaudojimo ir meninio apdirbimo tradicijas pasakoja XVII-XIX a. gintaro dirbiniai, XX a. pradžios ir tarpukario Lietuvos gintaro cechų ir meistrų dirbiniai.

Muziejuje eksponuojami šiuolaikinių dailininkų gintaro kūriniai bei dailės kombinatuose sukurti dirbiniai iš gintaro.

Lankytojai muziejuje turi galimybę pamatyti ir kaip atrodė gintaro apdirbimo dirbtuvė XIX a. II pusėje.
PARODOS
Veikiančios parodos:
• Nuo 2004 m. gegužės 1 d. Palangos gintaro muziejuje paroda „Palangos senųjų gintaro meistrų dirbiniai“
Parodos užsienyje
• Nuo 2004 m. gegužės 28 d. Austrijoje – kilnojamoji gintaro ir liaudies meno paroda „Lietuva – gintaro žemė“
Veikusios parodos:
• Palangos gintaro muziejuje – Petro Balčiaus (Klaipėda) juvelyrinių dirbinių paroda
• 2004 06 11 d. iki 2004 10 11 d. Palangos gintaro muziejaus rūmų koplyčioje – paroda „Elegija dvarų paveldui“. Joje eksponuojami taikomosios dailės kūriniai iš LDM fonduose saugomo porceliano rinkinio, rodomos senosios grafikos ir tapybos miniatiūros, kūriniai iš medžio, dramblio kaulo, siuvinėti karoliukais, iš šilko austi paveikslėliai. Parodą papildo senųjų dvaro baldų rinkinys. Parodos ekspozicijos autorius – LDM direktorius Romualdas Budrys.
o Išsamiau apie parodą „Elegija dvarų paveldui“
• VDA Telšių Dailės ir dizaino fakulteto metalo meno specialybės studentų darbų paroda „Laisvė inkliuzams“;
• Alberto Žulkaus kūrybos paroda;
• Parodoje „Besikeičiančios žemės paslaptis atskleidžiant“ – gintaro inkliuzai iš Lietuvos“. 2002 11 29 – 2004 01 05 Newark muziejuje (JAV) – didelė tarptautinė paroda „Besikeičiančios žemės paslaptis atskleidžiant“ kurioje eksponuota ir paroda „Gintaras: užšalę langai į praeities pasaulį” („Amber: Frozen Windows on Ancient Worlds”). Jai nacionalinis Lietuvos dailės muziejus pateikė 50 gintaro gabaliukų su inkliuzais.
• 2003 06 06 – 2003 07 20 Vytauto Mockaičio darbų paroda;
• Alfredo Jonušo suvenyrų bei papuošalų paroda, skirta žemaičių bei japonų draugystei;
• 2000 gegužės 19 d. – rugsėjo 15 d. 100 senųjų japonų graviūrų
• 2001 08 01 – 2001 08 19 „Šiuolaikiniai dailieji japonų amatai“
• Alberto Žulkaus medžio drožinių, papuoštų gintaru, paroda
Iš Palangos gintaro muziejaus istorijos (skaičiai, faktai, datos)

Muziejus įkurtas grafo Felikso Tiškevičiaus rūmuose, kurie pastatyti 1897 m. pagal architekto Franco Švechteno projektą. Rūmus supa Eduardo Andrė (1840-1911) projektuotas parkas.
Muziejus atidarytas 1963 m.

Muziejus įkurtas Lietuvos Respublikos Kultūros ministerijos 1963 m. rugpjūčio 3 d. pavedimu.
Muziejus gausiai lankomas.

Muziejaus ekspozicijai eksponatai buvo pradėti kaupti buvusio ilgamečio Lietuvos dailės muziejaus direktoriaus Prano Gudyno iniciatyva.

Pirmąją Gintaro muziejaus ekspoziciją parengė Romualdas Budrys ir architektas Julius Masalskis.

Pirmoji ekspozicija užėmė 96 m² ploto, joje buvo rodomi 478 eksponatai. Dalis jų depozito teisėmis buvo gauta iš Mokslo akademijos istorijos instituto, tuometinio Istorijos-etnografijos muziejaus (dabar Lietuvos nacionalinis muziejus), Kretingos, Telšių, Šilutės bei Šiaulių istorijos-etnografijos muziejų.

Reikšmingą mokslinę ir metodinę paramą įrengiant muziejų suteikė archeologas Adolfas Tautavičius.

1965 metais grafo F. Tiškevičiaus rūmuose, kur tuo laiku dar veikė ir Dailininkų kūrybos namai, muziejui buvo išskirtos papildomos patalpos. Muziejaus ekspozicijų plotui padidėjus iki 150 m², buvo parengtas ir įgyvendintas ekspozicijos išplėtimo projektas.

1965 m. muziejaus rinkiniuose jau buvo 940 eksponatų. Jų skaičius nuolat augo. Daugiausia eksponatų buvo surenkama ekspedicijų metu.

Iš grafo F. Tiškevičiaus rūmų išsikėlus Lietuvos dailininkų kūrybos namams, visi rūmai buvo perduoti Gintaro muziejui.

Atlikus kapitalinį pastato remontą, 1968 m. birželio 28 d. antrame rūmų aukšte atidaryta ilgalaikė lietuvių liaudies XIX a. pab.-XX a. pr. meno paroda (ekspozicija įrengta padal Dailės muziejaus mokslinių bendradarbių Akvilės Mikėnaitės ir Aldonos Stravinskienės teminį planą.). Tuo pat metu Romualdas Budrys rengė teminį planą naujai gintaro ekspozicijai, kurią buvo numatyta įrengti visame pirmajame rūmų aukšte. Rengiant šią ekspoziciją, konsultantais dirbo archeologė Rimutė Rimantienė ir geologas Vladas Katinas.

Nauja, išplėsta, moksliškai pertvarkyta gintaro ekspozicija Palangoje buvo atidaryta 1969 m. liepos 4 d. Tada ji užėmė 750 m² plotą. Ekspozicijoje buvo apie 3 tūkst. eksponatų.

1969 m. muziejaus rinkiniuose jau buvo apie 14800 eksponatų. Įsigijus naujų, vertingų eksponatų, jais būdavo papildoma jau veikianti ekspozicija.

Per pirmuosius penkerius metus Palangos gintaro muziejų aplankė 600 tūkst. lankytojų.

1970 m. rugpjūčio 13 d. muziejus sulaukė milijoninio lankytojo.

1973 m. spalio 18-19 dienomis pažyminti muziejaus veiklos 20-ies metų sukaktį, Palangoje įvyko mokslinė konferencija, kurioje apibendrintas muziejaus atliktas darbas ir numatytos tolimesnės veiklos gairės.

1971 m. vasario 5 d. muziejuje atidaryta pirmoji personalinė vienos dailininkės kūrybos paroda – eksponuoti dailininkės Elenos Augaitytės kūriniai. Po to panašios parodos muziejuje buvo rengiamos nuolat. Taip lankytojai plačiai susipažino su dailininkų Albinos Vertulienės, Liucijos Šulgaitės, Felikso Daukanto, Kazimiero Simanonio, Petro Balčiaus, Nikolajaus Žoludevo, tautodailininkų Irenos ir Felikso Pakutinskų, Reginos Andriekutės, Jono Liukaičio, Alfredo Jonušo, Joanos Martinkienės, Dionizo Varkalio ir kitų menininkų kūryba.

Nuo 1971 m. muziejus organizuoja kilnojamąsias Lietuvos gintaro parodas užsienyje. Pirmoji tokia paroda 1971 m. surengta Čekoslovakijoje.Vėliau lietuviškas gintaras ir iš jo sukurti meno kūriniai eksponuoti Vokietijoje, Prancūzijoje, Vengrijoje, Austrijoje, Danijoje, Švedijoje, Italijoje. 1992 m. lietuviško gintaro dirbiniai, unikalūs inkliuzai, vertingos archeologinės medžiagos eksponuotos pasaulinėje parodoje “Ekspo-92”.

1982 m. Gintaro muziejuje atidaryta respublikinė gintaro paroda, kurią per 4 mėn. aplankė 240 tūkst. žmonių.

1982 m. spalio 5 d. Gintaro muziejuje įvyko respublikinė mokslinė konferencija gintaro apdirbimo ir kitais gintaro panaudojimo klausimais.

1982 m. vyko naujos Gintaro muziejaus ekspozicijos parengiamieji darbai. Pradėta ruoštis Gintaro ekspoziciją įrengti abiejuose muziejaus aukštuose. Teminį naujos ekspozicijos planą parengė dailininkas Romualdas Budrys ir geologas Vladas Katinas.

1986 m. vasaros pradžioje atidaryta naujoji Gintaro muziejaus ekspozicija, kurioje buvo pateikta 4,5 tūkst. eksponatų. Ši ekspozicija (dabar jau kiek pertvarkyta) veikia iki šiol. Gintaras joje pristatomas dviem aspektais:
• Gintaro susidarymas žemės evoliucijoje;
• Gintaro panaudojimas kultūros istorijos raidoje.

Šioje ekspozicijoje eksponuojamas ir didžiausias muziejuje turimas gintaro gabalas – jis sveria 3524 gramus.

1974 m. Gintaro muziejaus rinkiniuose buvo 11959 eksponatai.

1974-1985 m. muziejaus rinkiniai padidėjo 8733 eksponatais.

1995 m. sausio 1 d. duomenimis muziejuje iš viso buvo sukaupta 28176 eksponatai. 22795 iš jų priklausė pagrindiniam muziejaus fondui, 5381 eksponatas buvo pagalbinė medžiaga.
1983 m. geologas Vladas Katinas išleido mokslinę monografiją “Baltijos gintaras”. Rengiant šią knygą, buvo naudojamasi ir gintaro muziejuje surinkta medžiaga.

1988-1989 m. pradėti tyrinėti muziejuje saugomi inkliuzai.

Muziejuje dirbo ir dirba daug iškilių, muziejui nusipelniusių žmonių. Tai Albertina Mykolaitienė, Kazimiera Arlauskienė, Valerija Litvaitienė, Antanas Tranyzas, Vilija Macienė (dabartinė muziejaus vedėja), Regina Makauskienė. Augustinas Mykolaitis, Vaclovas Bružinskas, Stasė Kubilienė, Juozas Viršila, Evelina Rekašienė, Liucija Lapinskienė, Pranas Leksius, Stasė Budrikienė, Vanda Detenienė ir kt.

1993 m. spalio 16 d., pažymint Gintaro muziejaus įkūrimo 30-metį, Palangoje įvyko mokslinė konferencija, kurioje apibendrinta muziejaus veiklos patirtis, analizuoti paskutiniųjų metų gintaro tyrinėtojų atradimai ir kt.
1995 m. gegužės mėnesį buvo pakeistas dviejų pirmojo aukšto salių interjeras ir pertvarkyta ekspozicija.

Tų pačių metų birželio 19 d. atidaryta jubiliejinė profesoriaus, dailininko Felikso Daukanto kūrybos paroda, kuri tapo ir paskutine jo paroda, surengta šiuose rūmuose jam gyvam esant – 1995 m. rugpjūčio 12 d. profesorius mirė.
1998 m. pradžioje rūmų antrojo aukšto vestibiulyje ir dviejuose pirmojo aukšto salėse įrengta ekspozicija. Ji veikė 1998 m. ir supažindindavo lankytojus su buvusių šių rūmų šeimininkų grafų Tiškevičių gimine ir jos darbais.
Palangos gintaro muziejaus vedėjai:
Bronius Oškinis;
Aleksandras Puidokas;
Genovaitė Butkevičienė (1968-1976);
Antanas Tranyzas (1976-1988);
Valerija Litvaitienė (1988-1992);
Vytautas Juodišius (1992-1998);
Vilija Macienė (1998-iki dabar).
(Juozo Baltiejaus, Danguolės Želvytės, Juozo Polio, Antano Lukšėno nuotraukos ir iliustracijos iš muziejaus archyvo).

PALANGA – SVEIKATOS ŠALTINIS

Šiandien Palanga yra vienas didžiausių sveikatingumą skatinančių Lietuvos kurortų. Poilsiautojus čia traukia noras atitrūkti nuo kasdieniškos aplinkos ir pasisemti jėgų iš natūralių sveikatos šaltinių: saulės spindulių, jūros vandens bei švaraus ir gaivaus pajūrio bei pušynų oro.

Vietinio klimato veiksniai yra puiki sveikatingumo priemonė: saulės vonios aktyvina medžiagų apykaitą, gerina savijautą, kelia nuotaiką, maudymasis jūroje yra puikus būdas grūdinti organizmą. Nuo jūros vandens druskų suintensyvėja medžiagų apykaita, greičiau gyja uždegiminiai židiniai. Šiltas ir sausas pušynų oras – geriausia priemonė sergantiems bronchine astma, lėtiniu bronchitu ar astenine neuroze.

Palangoje ištisus metus veikia 9 sanatorijos bei sveikatos ir reabilitacijos centrai. Juose naudojamos balneo-fizioterapinės ir kitos reabilitacinės priemonės: fizioterapija, kineziterapija, psichoterapija, mechanoterapija, refleksoterapija, haloterapija, gydomasis masažas, gydomosios vonios ir dušai, gydomojo purvo bei kitos procedūros. Palangoje ypač sėkmingai gydomi įvairūs funkciniai centrinės nervų sistemos sutrikimai, širdies kraujagyslių neurozės, įvairios kilmės nutukimas. Palangos kurortas ypač tinka sveikstantiems po įvairių infekcinių susirgimų, operacijų. Šilčiausiu metų laiku į Palangą galima vykti gydytis sergant reumatinės bei kitos kilmės sąnarių ligomis ar radikulitu.

Nustatyta, kad palankiausi rezultatai gaunami, gydantis įprastinėse klimatinėse sąlygose, todėl vidutinio klimato juostos gyventojams Palangos kurortas daugeliu atvejų gali būti naudingesnis už šiltuosius Pietų kurortus.

Palangą galima drąsiai vadinti sveikuolių sostine. Jau daugiau kaip dešimtmetį čia įsikūrė ir ištisus metus veikia Dainiaus Kepenio sveikuolių mokykla, propaguojanti sveiką gyvenimo būdą: judėjimą, grūdinimąsi ir sveiką mitybą. Kiekvieną žiemą prie Palangos tilto tradiciškai organizuojamos ruonių maudynės jūroje, į kurias suvažiuoja sveikuoliai iš visos Lietuvos ir kaimyninių šalių. Palangoje taip pat veikia kelios sveiko maisto kavinės.
KAIP ATVYKTI
Lėktuvu
Palangos oro uostas yra vos už 5 km nuo miesto centro. Tiesioginiai skrydžiai į Palangą iš Hamburgo, Oslo, Billundo, Kristianstado, Frankfurto, Berlyno, Maskvos.
Laivu
Artimiausias uostas – Klaipėda – yra už 25 km. Keltai plaukia iš Kylio, Zasnitco (Sasnitz), Karlshamno
Traukiniu
Artimiausios geležinkelio stotys – Klaipėdoje (už 25 km) ir Kretingoje (už 12 km).
Automobiliu / autobusu
Puikus susisiekimas su visais Lietuvos regionais. Tiesioginiai tarptautiniai autobusų reisai iš Rygos, Liepojos, Kaliningrado, Maskvos.

Leave a Comment