Ladijų M.Gustaičio vidurinė mokykla
Ieva Skrabulytė
Referatas
Darbo vadovas: Jonas Malinauskas
Lazdijai 2004
Olandijos vėliava
Plotas: 41 865 kv.km
Gyventojų skaičius: 15 653 000
Gyventojų tankis: 373,9 žm./kv.km
Sostinė (gyv.skaičius): Amsterdamas (1 080 000)
Vyriausybės būstinė: Haga
Kalba: olandų
Religijos: katalikybė, musulmonai, protestantizmas
Piniginis vienetas: guldenas
Svarbiausi verslai: apdirbamoji pramonė,žemdirbystė
Valdymas: daugiapartinė demokratija
Raštingumas: 99%
Gyvenimo trukmė: 77m.
Žmonių 1 gydytojui: 410
[pic]
Olandija
Olandija yra Europos šiaurėje, ir jos siena rytuose eina su
Vokietija, o pietuose – su Belgija. Jos raižytus krantus skalauja
Šiaurės jūra.
Žemės ir jūros tema olandui amžina. Tai tauta, kuri myli jūrą, be jos neįsivaizduoja savo gyvenimo ir sunkiai atsikovoja gyvybinę erdvę iš jos. Patarlė sako: ,,Dievas sukūrė Žemę, o olandai –
Olandiją “. Šis posakis tik patvirtina olandų pasididžiavimą savo tėvyne. Olandiją kai kas laiko jūrine tauta, nes ji visada garsėjo savo jūrininkais, žvejais ir dokininkais.
Bet pasakojimą apie Olandiją norisi pradėti nuo jos istorijos.
Šiose žemėse I – II tūkstantmetyje pr. Kr. apsigyveno keltai, mūsų eros pradžioje čia atsikėlė germanų gentys, iš kurių skaitlingiausios ir labiausiai žinomos buvo fryzai, batavai. Romos imperijos laikotarpiu šios valstybės etninio pagrindo šaknys pasipidė vokiečių genčių palikuonimis – saksais. XI a. pabaigoje – XII
a. pradžioje atsiranda Olandijos pavadinimas (holland – plika žemė), o XV a. – XVI a. pradžioje susijungus kai kurioms žemėms (svarbiausios iš jų Zelandija, Olandijos provincija ir kitos)
atsiranda naujas pavadinimas – Nyderlandai (nederland – žema žemė).
OLANDIJOS KLESTĖJIMO laikais į šalį iš plačios imperijos plaukė turtai, kurie padarė ją XVII a. bankų, pramonės bei menų centru.
Tačiau prieš šį pakilimą buvo ilgas laikotarpis, kai Olandiją valdė kitos tautos. IX – XV a. Olandijos valdžia iš Frankų imperijos perėjo Burgundijos kunigaikščiams, o paskui – Ispanijai. Pagaliau protestantai olandai sukilo prieš katalikiškos Ispanijos karalių ir po 80 metų karo 1648 m. Išsikovojo nepriklausomybę. Po to kurį laiką klestėjo olandų prekyba ir kultūra. Šalį nusilpnino karai su
Anglija bei Prancūzija, ir XVIII a. Olandijoje prasidėjo nuosmukis.
XX a., per Antrąjį pasaulinį karą, šalį vėl buvo užėmę svetimšaliai
– šį kartą vokiečiai. 1957 m. Olandija dalyvavo įkuriant Europos
Ekonominę Bendriją ir šiandien deda pastangų, kad Europa būtų suvienyta. Olandija – Europos Sąjungos, ekonominio susivienijimo, jungiančio 16 Europos valstybių, narė.
PREKYBINĖ VALSTYBĖ. Olandai jūros dėka prasigyveno ir susikrovė turtų. XVII a. šalis tapo galinga jūrų valstybe ir visame pasaulyje prekiavo auksu, prieskoniais bei kitomis prekėmis.
AUKSO AMŽIUS. XVII a. turtingi olandų pirkliai statėsi puošnius namus. Daugelis jų turėjo nutapytų savo namų paveikslų ir šeimos portretų. Dailininkas Janas Vermetas (1632 – 1675) ypač meistriškai tapė olandų interjerus.
OLANDŲ MAIŠTAS. 1648 m. Išsikovoję nepriklausomybę nuo Ispanijos, olandai sudarė savo vyriausybę valdyti šalį (Valstybės Tarybą), kuri rinkdavosi Hagoje su grobikų ispanų armijos vėliavomis. Tuo metu atsiradusios religinio bei politinio pakantumo tradicijos gyvos ir šiandien.
Olandai – ne vien žemdirbių, amatininkų, prekiautojų, bet ir narsių jūrininkų tauta, anksti supratusi didelę romėnų posakio Navigare necesse est (plaukioti jūra – būtina) reikšmę.
XVII amžius Olandijoje vadinamas aukso amžiumi, šalis per trumpą laiką suklestėjo, buvo pirmaujanti jūrų valstybė, didelį indėlį įnešusi į geografinių atradimų istoriją (iš čia kilo legenda apie skrajojantį olandą), o jūrinėje terminologijoje ir dabar vartojami olandiški žodžiai: matrosas, škiperis, kubrikas, barkasas, botas, trapas.
Apibūdinant olandus, galima pasakyti, jog tai tauta, visiškai įveikusi jūrą – tiek sausumoje (kovoja su ja dėl žemės), tiek atvirame vandenyne, kur narsūs jūreiviai savo valia nugali stichiją. Tai tvirta, užsigrūdinusi tauta.
| Statistikos duomenimis, 1950 |
|m. žemės plotas Olandijoje sudarė|
|32 400 kv. km., 1972 m. – 36 6000|
|kv. km, 1989 m. – 39 100 kv. km. |
Flevolandija (joje gyvena daugiau kaip 180 tūkstančių gyventojų)
ištisai apgyvendinta nusausintoje ir sukultūrintoje teritorijoje. Jau prieš 2 tūkstančius metų olandai pylė pylimus, norėdami apsisaugoti nuo potvynių. Po 10 amžių Šiaurės jūros pakrantėje pasirodo apsauginės dambos (užtvankos) dam. Šiandien šis žodis yra daugelio miestų pavadinimų sudedamoji dalis, pavyzdžiui, Amsterdamas, Roterdamas,
Zandamas. Šį kraštovaizdį labai pagyvina vėjo malūnai, kurie seniau ne tik malė miltus, pjovė medžius, bet ir privertė dirbti siurblius, siurbusius vandenį iš polderių.
| Dirbtinė damba – žmogaus |
|sukurtas hidrotechnikos |
|įrenginys. Saugo kraštą nuo |
|išplovimo ar užliejimo arba |
|reguliuojant upės vagą keičia |
|tėkmę. |
Lygūs, nepaprastai kruopščiai prižiūrimi pasėlių laukai, kanalai, vėjo malūnai, viena už kitą gražesnės sodybos ir medžiais apsodinti puikūs keliai džiugina kiekvieno svečio akį.
Miestas žiedu. Dauguma gyventojų susitelkę miestuose. Tiesa,
Olandija – tankiausiai gyvenama Europos šalis, spartus urbanizacijos procesas čia suformavo vakarų Olandijos konurbaciją – Randstadą. Čia viename kvadratiniame kilometre gyvena vidutiniškai daugiau kaip 2
000 žmonių ir sukoncentruota iki 42 procentų visų gyventojų. Tai vientisas žiedinis miestas, kuris jungia devynis miestus: Dordrechą,
Delfą, Hagą, Leideną, Harlemą, Amsterdamą, Hilversiumą, Utrechtą,
Roterdamą. Roterdamas – didžiausias Olandijos miestas. Tai ir vienas didžiausių bei judriausių pasaulio uostų. Gili upė jungia Roterdamą su jūra, nutolusia per 28 km. Europortas, didžiulis šiuolaikinis
Roterdamo uostas, vienu metu gali aptarnauti 300 krovininių laivų.
Etninė sudėtis. Ketvirtą penktą dešimtmetį į Nyderlandus atsikėlė daug žmonių iš buvusių olandų kolonijų Pietričių Azijoje. Septintame dešimtmetyje plūstelėjo imigrantai iš Pietų Europos, Turkijos ir
Maroko. Didžiuosiuose miestuose jie sudaro apie penktadalį gyventojų.
Dauguma turi Nyderlandų pilietybę. Olandai didžiuojasi savo valstybės imigracine politika.
| 1950 – 1985 m. Olandija patyrė 3 |
|imigrantų bangas: |
|1. 1950 – 1958 m. daugiausia išeivių atvyko |
|iš Indonezijos. |
|2. 1964 – 1975 m. – iš Viduržemio jūros |
|šalių (Italijos, Ispanijos, Turkijos, |
|Maroko) ir Karibų jūros valdų. |
|3. 1976 – 1985 m. – iš gretimų šalių |
|(Belgijos, Prancūzijos, VFR, Didžiosios |
|Britanijos). |
|1989 m. imigrantų skaičius siekė 624 000, |
|arba 4,2 proc. visų šalies gyventojų. |
|Skaitlingiausios grupės: |
|surinamiečiai – 194 200, turkai – 185 000, |
|marokiečiai – 143 700, išeiviai iš Olandų |
|Atilų – 66 000, vokiečiai – 41 000, |
|indoneziečiai – 40 000, kinai – 23 000. 1992|
|m. priimta 25 tūkst. pabėgėlių iš įvairių |
|Europos vietų. Didžiausias gimstamumas – |
|turkų ir marokiečių bendruomenėse. 42 proc. |
|visų imigrantų gyvena Amsterdame, Roterdame,|
|Utrechte, Hagoje. Turkai ir marokiečiai |
|paprastai dirba pramonėje ir statyboje, iš |
|surinamiečių daugiausia tatnautojų, |
|indoneziečiai dirba įvairiose pramonės |
|įmonėse. |
Olandija – šalis su išlikusia senąja miestų kultūra. Kai kurie miestai savo istoriją rašo nuo Romos imperijos laikų.
Viduramžių architektūros ansambliai suformavę miestų centrines dalis. Kaimų gyvenvietėms irgi būdingi senieji tradiciniai užstatymo tipai. Daug kur matyti išsimėtę vienkiemiai, susispietę gatviniai ir kupetiniai kaimai. Kaimai daugiau paplitę prie upių, kanalų. Juose kai kur išlikę labai senovinių namų – gumno, kurių gyvenamosios patalpos ir ūkiniai pastatai sujungti ir yra po vienu stogu. Tokio tipo pastatas yra būdingas saksų namams, tuo tarpu fryzų pastatai turi patalpą centre, skirtą šienui laikyti. Pastatų viduje, tiek miestuose, tiek kaimuose, galima pamatyti senovinio interjero detalių:
lovų sienų nišose, židinių, keramikinių lėkštelių ant sienų ir lentynų.
Tautinis koloritas būdingas ir nacionaliniam kostiumui, kuris kaimuose dar gana populiarus, ypač švenčių dienomis. Šventiniuose drabužiuose irgi daug tautinio kostiumo elementų: siuvinėjimų sidabro ir aukso siūlais, nėrinių, klosčių, metalo papuošaqlų. Kaip ir lietuvių, taip ir olandų nacionalinis apavas – klumpės.
Olandija – gėlių, vėjo malūnų, medinių klumpių, tulpių (iš jų netgi daromos salotos) šalis, kuri vadinama dvejopai: Nyderlandai (žemumos), Olandija (miškų šalis), o sostinė Amsterdamas dažnai vadinama Šiaurės Venecija, jos įkurimo prie Amstelio upės metais laikomi 1275 – ieji. Mieste šimtas kanalų, šimtas dirbtinių salų, apie tūkstantis tiltų. Abipus kanalų – siauri ir aukšti namai, nes XVI –
XVII amžiuje mokesčiai buvo imami už fasado plotį, durų ir langų skaičių bei dydį. Tokių namų tebėra išlikę 4000. Įdomu ir keista tai, kad jie turi dvejas duris (paradines ir užpakalines).
Paklausite, kodėl( Atsakysime olando žodžiais. Pasakojama, jog jei svečias nepatinka šeimininkui, jis išlydimas pro užpakalines duris ir patenka… tiesiai į vandenį. Žiemą miesto kanalais čiuožiama, vasarą plaukiojama valtimis.
Vienuolikos miestų kalionė. Jei žiemą kanalai užšąla, vyksta garsiosios čiuožimo lenktynės. Jos vadinamos Elfstedentocht, arba
Vienuolikos miestų kelionė. Čiuožėjai lenktyniauja miestus jungiančiais kanalais ir įveikia maždauk 200 kilometrų nuotolį.
Šiose lenktynėse dalyvauja apie 16 000 žmonių, tarp jų – geriausi šalies čiuožėjai. Laimėtojai tą kelią įveikia maždaug per 6
valandas.
Amsterdamas žinomas savo varpų muzika, kuri sklinda iš 860
bažnyčių. Mieste yra 26 deimantų šlifavimo dirbtuvės, 199 futbolo klubai, jų lyderis ,,Ajaksas”. Karališki rūmai turi 1047 kambarius.
Olandai tvirtina, jog tai aštuntasis pasaulio stebuklas, nes rūmai pastatyti ant polių. Metraščių teigimu, jų būta 13 659. Visos statybinės medžiagos (medis, akmuo) buvo atgabenti laivais iš
Skandinavijos.
Europos kinai. Olandai mums kažkuo panašūs į žemaičius: tokie pat flegmatiški, neskubrūs, nors gebantys po kelių stiproko alaus bokalų (juo labiau, jeigu tas alus pagamintas pagal labai seną ir paslaptingą vienuolių receptą) ir smarkiai išsijudinti, smagiai pasijuokti, humoro tikrai nestokodami.
O tos garsios žemaitiškos klumpės, kurių turguose pokario metais dar būdavo pilni vežimai, ar nebus jos kadaise per Šventąją ir Palangą į Žemaitiją iš nelabai tolimos Olandijos atklydusios( Šiandien Olandijoje, savaime suprantama, niekas jų nebedėvi, bet šio sveiko apavo suvenyrinių pavyzdžių pilnos parduotuvės, o tautiniu kostiumu apsirengusį folklorinio ansamblio dalyvį gali pamatyti apsiavusį klumpėmis. Minimos ir kitos olando charakterio ypatybės, visų pirma sakoma, kad jis darbštus, kuklus, paprastai nemėgstantis skambių žodžių, ne visada mandagus su kitataučiais.
Kodėl juos vadina Europos kinais( Matyt, todėl, kad jie yra talentingi prekybininkai. Olandų nuomone, didžiausia nuodėmė –
švaistytis pinigais.
Vidutinis statistinis olandas dažnai pravardžiuojamas Janu Alemanu (gal kaip mūsų Jonas(). Olandų šeimos gyvenimas panašus į tiksliai einantį laikrodį. Čia viskas numatyta, net ir vaikų skaičius.
Olandai mėgsta būti namie ir neužtraukti užuolaidų – tegul visi pamato, kaip jie gražiai ir sutartinai gyvena. Jų šeima – vientisas derinys, ne veltui sakoma, kad rašant laišką jį adresuoti reikia
Jongų šeimai, o ne ponui Jongui.
Darbovietėje olandai labai paslaugūs. Tačiau nenustebkite, jei pasibaigus darbui šypsena iš olando veido dingsta. Kuo skubiau sutvarkęs savo darbo vietą, paknopstom jis bėga namo. Tokiu metu beviltiška ko nors prašyti – dalykiniams sprendimams yra… darbo laikas. Oladijoje kolektyvizmas jaučiamas tik darbe, už savo namų slenksčio laukia griežtas ir racionalus individualizmas. Gal šio individualizmo genami olandai būtinai nori gyventi savo name ar bute( Šeimos, kuriose gyventų trys kartos, itin retos. Jaunos šeimos stengiasi gyventi savarankiškai, niekieno neglobojamos.
Santuokos įregistruojamos retai, bet jos tvirtos, ištuokų mažai.
Šiuo metu daugelis merginų pasilieka savo pavardes, o vaikai gali turėti vieno iš tėvų pavardę. Šitoks nesantuokinis gyvenimas nieko nestebina, nei jų pačių, nei jų paauglių vaikų, nei kaimynų.
Baisiausias dalykas olandui – tai varganai gyventi, ypač bijomasi, kad to nesužinotų aplinkiniai. Namų ūkis tvarkomas taip, kad kaimynai nepastebėtų finansinių sunkumų ir nepagalvotų, jog šeimininkas nieko nepasiekė arba nesugebėjo prisitaikyti prie gyvenimo tempo ir nerado savo vietos. Skolintis pinigų čia nepriimtina.
Svečiai, išskyrus giminaičius, čia priimami kaip svetimi ir atsitiktiniai. Savaitgaliais rengiami vakarėliai. Jeigu esate pakviestas dalyvauti, būtinai įspėkite keliese atvyksite. Olandų šeimininkės vakarėliui ruošia tiek kavos ir sausainių, kiek laukiama svečių. Tai vis olandiškas taupumas. O gal šykštumas(
Juose dera orumas ir teisingumas. Juk niekur kitur nerasite monumento, vaizduojančio karvę su užrašu ,,Mūsų motinai”. Keista( Ne,
– atsakome mes, nes juk fryzų išvesta karvių veislė pakėlė tautos gerovę.
Ir olandai, ir fryzai vertina žmonių humoro jausmą. Rimtai darbuodamiesi, kartais nekalbūs ir paniurę, olandai moka taip linksmintis, kad visiškai paneigia visus stereotipus apie jų išvaizdą ir charakterį.
Tulpių bumas, mugės ir dar kai kas. Jeigu olandai moka linksmintis, vadinasi, mėgsta ir šventes, pagalvojote jūs. Neapsirikote.
Olandijoje begalės švenčių, dar daugiau mugių ir festivalių. Čia labai populiarios šv. Martyno (lapkričio 11 d.) ir šv. Mykolo (gruodžio 6 d.) šventės. Jose daug triukšmo, juoko, klegesio ir labai daug skanių nacionalinių valgių. Šios šventės savo iškilmingumu pranoksta Naujuosius metus ir Kalėdas. Įdomiai švenčiamos Užgavėnės, per kurias vaikai yra patys svarbiausi eitynių ir visos dienos veikėjai. Jiems dovanojama įvairių dovanų ir saldainių.
Velykos kiek primena Lietuvą. Mat čia vaikai irgi eina kiaušiniauti (tik su verbomis), šiai šventei irgi marginami margučiai. Labai įspudingai ir neįprastai švenčiamas trečias rugsėjo antradienis. Tą dieną Hagoje karalienė pasako kalbą ir atidaro parlamentą. Šis ritualas išlikęs nuo amžių ir kiekvienais metais sutraukia daugybę žiūrovų.
Šalyje vyksta daug mugių ir parodų, į kurias turizmo sezono metu (6 – 9 mėn.) nepamirštama nukreipti šalies svečių: pavyzdžiui, kiekvieną trečiadienį – į turgų, kuris XVII amžiuje vadinosi turginiu skruzdėlynu, ketvirtadieniais – į sūrių mugę Gaudoje, penktadieniais –
į sūrių ar gėlių aukcijoną, kur galima pamatyti gėlių iš viso pasaulio. Tulpių bumas šalyje prasigėjo dar XVII amžiuje. Šiandien čia sukurtas galingas šiltnamių ūkis, kuris užima 40 milijonų kvadratinių metrų plotą. Norisi pasakyti, kad Alkmaro sūrių mugė –
tai šimtmečių tradicija, nepakitusi iki šių dienų. Alkmaro sūrininkai garsiajame aukcione pasitempę ir išdidūs. Tik žvilgtelėkime į turgus aikštę penktadienio rytą. Koks pagyvėjimas. Sūrių ratai ir galvelės išdėstomos ant švarių rankšluosčių tiesiog ant žemės ar ant žemų medinių suolelių. Kai miesto laikrodis pradeda mušti 7
valandą, išeina pirmieji pirkėjai. Įdomiai vyksta pirkėjo ir pardavėjo sandėrio procedūra. Pažymėtina, kad egzistuoja ir nešėjų cechas, kuris laikosi 350 metų tradicijos, pavyzdžiui, nešėjai vilki specialiais drabužiais: jų baltos kelnės, platūs šalikai ant baltų marškinių, o neštuvų spalva tokia pati kaip skrybėlės.
Senos tradicijos siejamos su žuvininkyste, mat čia XV amžiuje jau mokėjo sūdyti silkes. Šiandien vyksta graži, jaudinanti šventė –
žvejų sutiktuvės iš pirmosios žūklės.
Daugelis švenčių yra šeiminės, kuriose irgi išlikę senovinių, tradicinių bruožų. Visų pirma tai siejama su vaiko gimimu ir krikštynomis, vestuvėmis ir vardynomis (kūdikis gali būti pavadintas net penkiais vardais). Tautosakoje vyrauja daug dainų, pasakų, porinimų, daug vietos skirta Tiliui Ulenšpygeliui (prisiminkite, kad jis ir Belgijos bronzinis berniukas. Ar ne keista().
Per šventes dažnai rengiamos sporto varžybos. Juokaujama, kad
Olandijoje rogės ir pačiūžos – visuotinis hobis, o dviratis –
susisiekimo priemonė.
Olandams dviračių sportas, kaip ir futbolas – nacionalinė sporto šaka, tačiau tai, kaip minėjome, jiems daugiau būtinybė. Dviračiu olandas važiuoja į darbą ir atgal, į svečius ar su reikalais.
Šiaip jau olandai laiko keistuoliu žmogų, kuris neturi dviračio.
Respektabiliu ir turinčiu visus patogumus olando būstas laikomas tik tada, jei netoliese yra visuomeninis garažas dviračiui, kur šeimininkas turi abonementą dviračiui statyti (vieną ar du). Tik dviračių daug, o garažų mažai.
Olandija žiemą tarsi ,,užšąla” – mažiau festivalių ir švenčių po atviru dangumi. Lapkričio viduryje į šalį ,,iš Ispanijos” atvyksta
Sinterklausas – vietos Kalėdų Senelis. Jį lydi ne kokia nors
Snieguolė, o šaipokai pagalbininkai, paprastai vadinami Zwarte Pieten
(Juodaisiais Pėteriais). Gruodžio 5-osios vakare olandai siunčia vienas kitam anonimines išradingai įpakuotas dovanėles su eilėraštukais, kuriuos esą parašęs Kalėdų Senelis. Olandai švenčia dvi Kalėdų dienas vien todėl, kad išsiskyrusios šeimos spėtų aplankyti ,,abi puses”.
Kiekvieną sausį olandai pradeda žvalgytis į termometrą, tikėdamiesi didesnių šalčių. Jei Fryzijoje užšąla kanalai, šalyje prasideda didelė vienuolikos dienų šventė Elfstedentocht. Tada kiekvienas gali lenktyniauti pačiūžų maratone. Katalikiškuose šalies pietuose vasario mėnesį vyksta spalvingi festivaliai su šokiais ir eitynėmis.
Kaminkrėčiai ir medžio drožėjai. Olandijos medžio drožėjai ir jų darbai garsūs ne vien Olandijoje. Didelio pasisekimo sulaukia baldų detalės, namų apyvokos daiktai ir, aišku, klumpės. Medinė avalynė –
neatskiriamas olandų nacionalinio kolorito elementas. Kasmet 350
meistrų pagamina apie 3 mln. jų porų. Klumpes gamina iš tuopos.
Garsėja ir kalviai, kurie gamina ne tik židiniui reikalingus įrankius, bet ir apdailos detales namams, vartams ir pan. Delfte garsėja porceliano meistrai. Olandės siuvinėja staltieses ir rankšluosčius, juos noriai perka šalies svečiai.
Vėjo malūnai. Kažkada jų šalyje buvo apie 9000, dabar dešimt kartų mažiau. Olandai juos mini su pasididžiavimu ir meile. Seni žmonės gerai prisimena, kai malūnai malė grūdus ir pumpavo vandenį.
Tai buvo įprasta įsimylėjėlių pasimatymo vieta. Malūnai Olandijoje atsirado viduramžiais. 1693 m. buvo išleistas įstatymas, pagal kurį kiekvienas malūnas privalėjo turėti vardą. Dabar daugelį malūnų saugo valstybė, veikia Olandų vėjo malūnų sąjunga. Pasižvalgykime po labai įdomų Valendamą, folkloro miestelį netoli Amsterdamo. Čia gatvėsia vaikštoma pasipuošus tautiniais drabužiais, buvusiose žvejų trobose slegiami sūriai su kmynais, česnakais,
dilgėlėmis, rūkytu kumpiu. Miestelyje gausu suvenyrų parduotuvių, kur gali įsigyti ne tik sūrių, bet ir klumpes – nuo mažų mažutėlių suvenyrinių iki reikiamo dydžio. Pasijunti tarsi vaikščiotum pasakų šalyje: nuostabiai švarios gatvės, tapybiški namai, žmonės tautiniais drabužiais, klumpių drožėjai ir kaminkrėtys, rylininkai, sūdytų žuvų pardavėjai. Įdomi savo gamta ir žmonių gyvenimo būdu Markeno sala. Joje žvejai gyvena mediniuose namuose, pastatytuose ant aukšto akmenų pamato.
Dauguma namų dviejų aukštų, kur pirmame aukšte jie gyvena vasarą, o antrame – žiemą. (Tuo metu pirmame aukšte įsikuria skalbykla.)
Dambos, pradėtos statyti 1932 metais, padeda apsisaugoti nuo potvynių. Iki 1930 metų – tautiniai drabužiai buvo nešiojami kasdien.
Dar šiandien vaikai iki šešerių metų rengiami vienodai – sijonais ir kepurėlėmis, visų ilgi plaukai. Tik iš kai kurių detalių galima spręsti, ar tai berniukas, ar mergaitė: berniukų kepurėlės apvalios, mergaičių – konuso formos. Septynerių metų berniukui užmaunamos plačios kelnės, kurios parauktos aukščiau kelių. Jas berniukai nešioja vienus metus, paskui ateina iškilmingas momentas – jam leidžiama rengtis kaip patinka. Ši diena – visos šeimos šventė.
Vaikas giminėms ir draugams pasirodo su ilgomis kelnėmis, trumpais plaukais ir kepure su snapeliu. Berniukas laikosi išdidžiai, kaip tikras vyras, ta proga gauna dovanų.
Janas ar Janzoonas( Iki prancūzų okupacijos pavardžių Olandijoje nebuvo. Prie tėvo vardo gimusiam sūnui pridėdavo dalelytę zoon –
,,sūnus”, taip jis gaudavo vardą. Pavyzdžiui, Kornelijui Janzoonui gimė sūnus, tai jam davė vardą Jan ir pavadino Janu Kornelizoonu, o jei šiam gims sūnus, jį vadins kaip senelį. 1795 metais prancūzai gyventojus pradėjo registruoti ir pareikalavo pasirinkti pavardes. Juokaujama, kad buvo renkamos juokingos pavardės, pavyzdžiui
Naktgeboren (gimęs nuogas). Kai kurios iš šių pavardžių išliko iki šių dienų. Šiandien katalikiškose šeimose gimęs vaikas turi tris vardus (pirmas – duotas tėvų, antras – senelio, trečias vardas būtinai
Marija ar Marijus. Protestantiškose šeimose vaikai turi du vardus.
Vieną vardą turi fryzai, kurie neturi oficialaus paso, o perka
Fryzijos pasą.
Gezelig. Šis žodis – tai ir mažų miestelių atmosfera, ir jų gatvių pulsas, tai žavių šiuolaikinių namų kiemelių aplinka Amsterdame, kanalai ir vėjo malūnai, klumpės ir sūriai… Šiame žodelyje telpa olandų svetingumas, nuoširdumas ir namų jaukumas. Žodis gezelig rodo ypač jautrų, nuoširdų požiūrį į namus, šalį, Amsterdamą, visų žmonių buvimą šalia olando. Šis žodis apibrėžia Olandiją. Tad gezelig – tai
Olandija. Manoma, kad šį žodį pradėjo vartoti hercogas Alba. Gezelig
– tai olandų įgimtas paslaugumas, jautrumas. Kai kurie olandai neigia šį apibūdinimą ir sako,kad tai jų šalies žmonių natūralus jausmas ir noras atverti savo namų duris visam pasauliui.
Gezelig – tai savotiška grožio samprata, nes nuo neatmenamų laikų šalies peizažas – tai namų interjero ir fasado vientisumas. Šiandien jis dominuoja visų stambių miestų priemiesčiuose, miškuose-parkuose, išsidėsčiusiuose tarp aukštų pastatų ir baseinų naujuose rajonuose –
taip charakterizuoja šį žodį treti. Bet visi nusakantys šį žodį pridurdavo: ,,Būk dėmesingas ir pats suprasi, pajusi visa, kas gražu ir miela Olandijoje”.
[pic]
[pic]
Vedenzė
Vedenzės įlanka ištįsusi daugiau kaip 488 kilometrų nuo Helkerio
Olandijoje iki Skalingeno pusiasalio Danijoje, ( vienas iš plačiausių ir derlingiausių pelkėtų vietovių Europoje. Vandens gylis čia svyrauja nuo 2 iki 3 metrų, o plačios smėlėtos seklumos ir užliejamos zonos, nedidelės smėlėtos juostos, sūraus vandens pelkės yra atskirtos pakrantės salų grandine nuo Šiaurės jūros. Visa ši teritorija užima 10 101 kvadratinių kilometrų plotą.
Olandijos Šiaurės jūros pakrantė žavi nuostabiu vandens ir pievų (ypač gražu joms sužydėjus), augalijos ir gyvūnijos deriniu.
Vedenzė, kaip ir mūsiškis Ventės ragas, yra paukščių karalystės pagrindinis punktas. Šiose vietose daugiau kaip 50 rūšių paukščių čia arba žiemoja, arba ilsisi ir stiprinasi skrydžiui į pietus –
Rytų Atlanto maršrutu. Daugiau kaip 10 milijonų paukščių iš
Kanados, Grenlandijos, Islandijos ir Sibiro atskrenda čia suvilioti didžiuliu kiekiu sliekų ir moliuskų, gyvenančių dumble ir smėlyje.
Nors pagrindinis stebėjimo objektas Vadenzėje yra paukščiai, tačiau ne mažiau įdomus ir moliuskų pasaulis, kur randama midijų, o žuvų priskaičiuojama apie 100 rūšių.
Pasiklausyti paukščių klegesio ir pasigrožėti gamta atvažiuoja vietiniai olandai ir kitų šalių gyventojai. Tačiau gamta pasirodė trukdanti žmogui. Kodėl( Pietinė Šiaurės jūros pakrantė patyrė pramonės spaudimą, mat jau 100 metų kaip uostų ir dambų statyba atima vis daugiau ir daugiau žemių iš sūriųjų vandenų pelkių, tad išlikusios vietivės neturi sau lygių visos Europos mastu.
Eiselio ežero susidarymas ir ateitis
Dėl nedidelio aukščio virš jūros lygio Olandijai nuolatos gresia potvyniai. Praeityje potvynių būta tokių aukštų, kad bangos pralauždavo pylimus ir vanduo užliedavo gyvenvietes, dirbamus laukus.
Per didžiausią Olandijoje XIII amžiuje buvusį potvynį po vandeniu atsidūrė didelė teritorija į pietus nuo Fryzų salų. Giliai į sausumą įsiterpusi jūra tapo Eiselio įlanka.
Jau XVII amžiuje olandams kilo mintis nusausinti šią įlanką, tačiau pirmasis rimtas projektas buvo pasiūlytas tik 1893 metais.
Bet iki darbų pradžios reikėjo supilti pylimą, kuris atitvertų įlanką nuo jūros. Statybos darbai prasidėjo 1927 metais ir truko penkerius metus. 30 kilometrų ilgio pylimas atitvėrė Eiselio įlanką nuo jūros. Susidarė didelis gėlo vandens ežeras. Nuo 1937 metų ežeras sausinamas. Sausuma jau paversta 165 000 hektarų jo ploto.
Buvusios įlankos vietoje suformuoti keturi dideli polderiai.
Polderiuose yra dirbamų laukų, statomos gyvenvietės, gamyklos, tiesiamos transporto magistralės. Ateityje ežeras turės išnykti. Jo vietoje plytės sausuma.
Naudotos literatūros sąrašas:
1.Iliustruota vaikų enciklopedija. Vilnius, 1998.
2.Enciklopedinis žinynas. Pasaulio geografija. Šviesa, 2002.
3.Sigita Dijokienė, Genutė Jakentienė, Laima Girdauskienė. Europa – mūsų žemynas. Jotema, 2002.
4.Georgijus Sapožnikovas, Rytas Šalna. ,,Europa” geografijos vadovėlis 8
klasei. Briedis, 1999.
1477. m. Nyderlandus valdo Ispanija.
1568. m. Prasideda Nyderlandų revoliucija.
1602. m. Prekybai su Rytų Indija įkuriama olandų Ost Indijos kompanija.
1619. m. Rytų Indijoje įkuriama pirmoji kolonija.
1648. m. Olandai išsikovoja nepriklausomybę nuo Ispanijos.
1652 – 1654 m. Pirmasis karas su Anglija.
1652. m. Olandai įkuria koloniją Pietų Afrikoje.
1672 – 1678 m. Karas su Prancūzija.
1688 – 1702 m. Vilhelmas III valdo kaip Anglijos karalius.
1815. m. Prie Olandijos prisijungia Belgija.
1830. m. Belgija paskelbia nepriklausomybę.
1940 – 1945 m. Vokiečių okupacija per Antrąjį pasaulinį karą.
1957 m. Įkuriama Europos Ekonominė Bendrijia.