Molėtų miesto istorija

Turinys

1. Turinys
2. Įvadas
3. Daina apie Molėtus
4. Vardo kilmė
5. Legenda apie herbą
6. Legenda apie Siesartį
7. Pirmosios žinios
8. Dvaras
9. Žydai
10. Šv. Jono Nepamuko paminklas
11. Bažnyčia
12. Pavasarininkų kalnas
13. Mokyklos
14. Kultūros židinys
15. Marija Apeikytė
16. Šiandien
17. Kultūros paminklai Molėtų mieste
18. Molėtų miesto turistinė schema
19. Molėtų rajono turistinė schema
20. Išvados
21. Naudota literatūra

Įvadas

Važiuodami iš Vilniaus į Uteną, Rokiškį, Zarasus pirmiausia pasiekiame Molėtus.

Istoriniuose šaltiniuose Molėtai pirmąkart minimi 1387 m., kai kunigaikštis Jogaila juos padovanojo Vilniaus vyskupui.

R. Gražys

Daina apie Molėtus

Ežerėliuose tu atsispindi

Su žuvėdra, pakrantės miškais.

Per kartus, per garsus siautulingas

Ant savų pelenų išlikai.

Siesartėlė srovena iš lėto,

Nesustoti – tokia jos dalia.

Čia Molėtai, čia mūsų Molėtai-

Samanėlė amžių žalia.

Kai ilgokai abu nesimatom,

Man tave atpažinti suunku.

Tu keitiesi, gražėji kas metai,

Bet visad išlieki man draugu.

Vardo kilmė

Molėtų vardo kilmė nėra tikrai žinoma. Pagal padavimą, kadaise Molėtai buvęs didelis miestas. Jis užėmęs plačią teritoriją, kurioje buvusios net septynios bažnyčios. Galbūt vietovardis turėjęs kilti iš žodžio „molis“. Tačiau Molėtai yra ne molėtoje, o smėlėtoje vietovėje. Kai kuriose tarmėse bendrinis žodis „molė“ – reiškia pievą, kitose – molėtą žemę.

1884 m. Varšuvoje išleistame Varšuvos žinyne Siesarčio ežeras vadinamas „Maliaty“. Mokslininkai mano, kad ankstesnis ežero vardas buvęs Molėtas. Tai susiję su miesto vardo kilmės aiiškinimu.

Legendoje apie Molėtų kilmę pasakojama, kad vienas bajoras, variuodamas i Uteną, užklimpo molyje ir negalėjo išsikrapštyti iš ten. Jis šaukėsi pagalbos žmonių, bet ir jie negalėjo padėti. Tada bajoras apsigyveno šitame krašte ir miestelį pavadino Molėtais.

Legenda apie herbą

„Negeisk svetimų lobių. Ka

as trokšta praturtėti per vieną naktį, tas liks be galvos po trijų ar trisdešimt trijų naktų.“

.Kelias naktis senoji Molėtų bajorė neturėjo ramybės. Vos sumerkdavo akis, ir prieš jas šmėkščiodavo trys paukščiai su ilgais snapais. Skrido jie vienas paskui kitą ir gaudė auksu spindintį raktą.

Kartą jie prabilo poniai bajorei pusiau paukščių, pusiau žmonių šnekta: “Raiste yra užkeikta pinigų skrynia. Artimiausią mėnesieną ji iškils iš maurų į paviršių. Kas mokės, galės pasiimti auksą ir sidabrą“.

Nuo šitų pažadų poniai bajorei tiesiog galva pasimaišė. Nusivarė vyrelį raistą su ilgų šiekštu akivarams maišyti:gal kur tą skrynią užčiuops. Pati iki išsekimo nuo kupsto ant kupsto šokinėjo, į akivarų gelmę bandė įžvelgti. Girdi: trejetas ilgasparnių paukščių virš moteriškės galvos vėl plasnoja. Šįkart nebe sapne. Paukščiai vėl jei šneka: “Skrynią išškilusią pamatysi, bet už dyką jos nepaimsi. Mes ėdame galvas. Skanias galvas. Duok savąją, ir skrabas tavo!” – “Aš gi tik vieną galvą turiu”. – “Mes tik vieną skrynią!“ Boba įsigeidė paukščius pergudrauti. Iš Molėtų žydelio kromelninko nusipirko silkę ir jos galvą nunešė paukščiams į raistą. Šie piktai suklegėjo, sušnypštė: “Ši galva neskani. Duok savąją!“ Ponia bajorė iš raisto grįžo lyg žemę perdavusi.

Nuo to laiko per naktis pataluose vartėsi, bluosto nesudėdama. Žmonių akyse nyko, džiuvo senėjo. Po raistą vis bastėsi, pati akivarus šiekštu ma
aišydama. Bet veltui.

Tačiau vieną naktį, trijų paukščių pašaukta, pakilo iš patalų ir paskui paukščius paknopstom išsekė. Bajoras pačios nesulaikė. „Tegu boba atiduoda sulesti savo kvaišą galvą. Man skrynia su sidabru atiteks. Ne tokią „gražuolę susirasiu“. O ponia bajorė išties nulenkė galvą prieš tris paukščius, rankas i skrynią, iškilusią iš akivaro, tiesdama: „Mainau.“

Kartą naktį paukščiai jau kalbino poną bajorą: „Tavosios galva buvo labai skani! Skrynia tebestovi ant raisto krašto. Pasiimk.“ Bet pabūgo senis žmonos likimo ir net nepajuto, kaip nesavu balsu suriko: „Skradžiai žemės tie lobiai!“ Sulig tais žodžiais kilo viesulas, sužvangėjo, suskambėjo visas Molėtų bajoro dvaras , pakelės gluosniai ištyso į skeveldras. Prie raisto atsirado duobė, užgriuvusi žemėmis. Tai čia, sakė žmonės, nelaboji skrynia išties skradžiai žemės nuėjo.

Legenda apie Siesartį

Tai buvo tą nelaimingųjų metų vasarą. Vieną dieną atėjusio dievo tarno rankos su vandeniu užpylė šventą Molėtų kaimo židinį, kurį saugojo ir kurstė vaidilutė Siesartis ir jos draugės. Mergine suriko iš siaubo ir pykčio ir puolė gobstyti pelenus, o gal dar užsiliko kibirkštėlė? Gal dar šventoji ugnelė atgis, ir vėl bus Molėtuose jauku? Deja, ugnelė jau buvo mirusi, pelenai jau buvo atvėsę. Ir užlaužė mergelė iš sielvarto rankas, ji buvo prisiekusi visu gyvenimu neleisti užgesti šventajai ugniai. Ir pasileido galiai verkdama per Molėtų pi

ievas. Vėjas plaikstė geltonas jos kasas, ašaros temdė mėlynas jos akis, o ji nesustodama bėgo ir bėgo. Bandė ją prie širdies priglausti tėvas Pastovis, bandė ją už rankų sulaikyti brolis Pastovėlis, bet mergina išsiveržė iš jo glėbio. Pribėgusi Molėtų ežerą, Siesartis sušuko:
– Priglauskite mane, šventieji mūsų vandenys! Nuplaukite mano kaltę ir paslėpkite mane nuo piktų atėjūnų dievo, kuris mūsų tėvų ir protėvių šventą ugnį išniekino. Prasiskyrė ežero bangos ir apglobė vaidilutę.

Tas takas, kuriuo ji bėgo, tie slėniai, kur ją bandė sulaikyti ir paguosti tėvas Pastovis ir brolis Pastovėlis, užtvino merginos ašarom. Ir šiandien teka mūsų Siesartėlė, ta gyva ir skaudi Molėtų legenda, ir šiandien liūdnai vilneles varinėja Pastovis ir Pastovėlis, o tą Molėtų ežerą ilgainiui žmonės ėmė vadinti vaidilutės vardu – Gražuolė Siesartis.

Pirmosios žinios

Molėtuose žmonės gyveno jau prieš Kristų. Tačiau istoriniuose šaltiniuose ši gyvenvietė pirmą karti paminėta 1387 metais, kai Lietuvos krikšto proga Didysis kunigaikštis Jogaila ją padovanojo Vilniaus vyskupui. Vasario 17 d. Jogailos privilegijoje rašoma:

Kaip atrodė seniau(raštas)

„Vilniaus vyskupystės sostą nutarėme įkurti, apdovanojame žemiau pažymėtais turtais ir valdomis. Taigi duodame, teikiame, įsijungiame ir dovanojame amžinu ir neatšaukiamu dovanojimu tai bažnyčiai ir jos vyskupui, kuris tik bus, mūsų Tauragnų pilį su prie jo sutartimi ir Labanoro ir Molėtų kaimais.

Visa tai duodame ta pačia teise ir va

aldymu, kuriomis tą Tauragnų pilį ir Labanoro ir Molėtų kaimus, taip pat minėtąsias sritis mes ir mūsų protėviai laikėme, iki šiol turėjome ir dabar valdome, nepasilikdami jokio valdymo, jokios nuosavybės į visą tai, būtent į pilį, kaimus ir sritis, nei sau, nei savo įpėdiniams“.

Dvaras

Iki XVIII a. pabaigos Molėtų dvaras priklausė Vilniaus vyskupams. Rusams okupavus Lietuvą, XIX a. pradžioje Molėtų dvarą valdė Pamarnackiai, Čapskiai, o nuo XX a. pradžios iki II pasaulinio karo Graužiniai.

XIX a. pradžioje Molėtai priklausė Vilniaus Gubernijos Ukmergės apskričiai. XIX a. viduryje perėjo į Vilniaus apskritį, o amžiaus pabaigoje – vėl į Ukmergės. Atkūrus Lietuvos valstybingumą, Molėtai buvo priskirti Utenos apskričiai.

Miestelis pradėjo augti tik XIX a. viduryje, kai čia įsikūrė amatininkų ir pirklių, imta rengti turgus. XIX a. pabaigoje – XX a. I pusėje Molėtus nusiaubė dideli gaisrai.

Šiandien iš dvaro pastatų beveik nieko neišlikę. Pertvarkytame dvaro rūme dabar įsikūrusi centrinės ligoninės pieno mišinių virtuvė.

Žydai

XIX a. ir XX a. pradžioje dauguma Molėtų gyventojų buvo žydai. 1870 m. jie sudarė du trečdalius miestelio gyventojų. Beveik visa prekyba buvo žydų rankose. Iki šių dienų Molėtų miesto centre yra išlikęs raudonų plytų pastatas, anksčiau čia buvusių žydų krautuvėlės. Praeito šimtmečio pabaigoje miestelyje veikė 38 krautuvės ir smuklės.

1941 m. vasarą, vokiečiams užėmus Molėtus, čia buvo sušaudyta apie 2000 žydų.

Šv. Jono Nepamuko paminklas

Per 1863 metų sukilimą būrelis sukilėlių nakties metu prie Siesarties upelio ant medinio stulpo pastatęs Šv. Jono Nepamuko stovylą. Vėliau Molėtų dvaro savininkas grafas Čapskis stovylai padaręs mūrinį stulpą.

Pokario metais skulptūra buvo nugriauta ir dabar saugoma Utenos kraštotyros muziejuje.

1991 m. Šv. Jono nepamuko skulptūra buvo atstatyta (autorius V. Jurevičius).

Šv. Jonas Nepamukas laikomas tiltų globėju, saugotoju nuo potvynių, neteisingai kaltinamų asmenų užtarėju. Kunigas Jonas iš Pomuko miesto (Čekija) gyveno XIV a. Jis buvo Prahos arkivyskupo generalinis vikaras. Kilus ginčui tarp arkivyskupo ir karaliaus Vaclovo IV, kun. Jonas pasipriešino karaliaus valiai – gynė arkivyskupo jurisdikciją. Už tai jis buvo suimtas ir po kankinimų bei tardymo nuo Karolio tilto įmestas į Moldovos upę.

Bažnyčia

Pirmą kartą Molėtų bažnyčia minima 1522m. Vilniaus vyskupijos bažnyčių sąraše. Pirmoji bažnyčia tikriausiai buvusi medinė. XVIII a. pr. Šiaurės karo metu švedai ją sunaikino, o apie 1720 m. buvo pastatyta mūrinė. Dabartinė šv. Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia pastatyta 1905 m. kun. Kazimiero Bandzevičiaus rūpesčiu.

Iki 1926 m. Molėtai priklausė Ukmergės dekanatui. Įsteigus Kaišiadorių vyskupiją, Molėtai tapo dekanato centru.

Antrojo pasaulinio karo pabaigoje atsitraukdami vokiečiai išsprogdino bažnyčios bokštus. Bokštai buvo atnaujinti 8-ajame dešimtmetyje.

Pavasarininkų kalnas

Molėtuose, prie Pastovėlio ežero,yra nuostabaus grožio kampelis-Pavasarininku kalnas. Čia tarpukario metais vykdavo Lietuvos Katalikų Jaunimo “Pavasario“ sąjungos organizacijų sueigos. Prie kalno viršūnėje stovėjusio kryžiaus sueigų dalyviai duodavo tvirtą priesaiką būti dorais, sąžiningais, tauriais ir garbingais savo tautos vaikais.

Per šv. Antaną birželio 13 d. čia susirinkusios pavasarininkų kuopos iš Molėtų, Ignalinos, Kirdeikių, Širvintų, šokdavo, liaudies dainas, eidavo ratelius, žaisdavo, dainuodavo liaudies žaidimus.

1989 m. ant Pavasarininkų kalno, prie atstatyto kryžiaus, įvyko „Pavasario“ organizacijos Molėtų kuopos atkuriamoji sueiga.

Mokyklos

XVIII amžiuje Molėtuose jau veikė parapijinė mokykla. 1923 m. Molėtų valsčiaus patalpose (Vilniaus g. 53) įsikuria progimnazija. Molėtų progimnazijos pedagogų taryba, mokinių tėvų komitetas ne kartą ėmėsi žygių, kad progimnazija būtų pertvarkyta į gimnaziją arba Molėtuose įsteigta komercinių mokslų aukštesnioji mokykla. Deja, trūko realių galimybių tiems sumanymams įgyvendinti.

Po antrojo pasaulinio karo progimnazija buvo pertvarkyta į vidurinę mokyklą. 1980 m. gausi Molėtų vidurinė mokykla padalyta į dvi: Molėtų I ir Molėtų II. 1994 m. II vidurinėje mokykloje įsteigta pirmoji gimnazijos klasė.

1996 m. mieste veikė dvi vidurinės, specialioji internatinė, vaikų muzikos mokyklos bei darželis – pradinė mokykla „Saulutė“.

Kultūros židinys

Vilniaus ir Inturkės gatvių sankryžoje įsikūręs Molėtų kultūros židinys: Laisvalaikio centras, Viešoji biblioteka ir Krašto muziejus.

Molėtų krašto muziejuje sukaupta apie 5000 eksponatų. Muziejaus parodų salėje rengiamos tautodailininkų ir respublikos menininkų darbų parodos.

330-ties vietų Molėtų laisvalaikio centro salėje dažnai lankosi profesionalūs atlikėjai, teatrai ir žymiausi respublikos meno kolektyvai. Kasmet, be kalendorinių, valstybinių švenčių, Molėtuose vyksta Aukštaitijos vestuvinių ansamblių festivalis, vaikų teatrų šventė „Kaukas“, folkloro ir dainų šventės. Balandžio 1-osios humoro vakarai suburia į būrį rajono šmaikštuolius. Kas antri metai vyksta tarptautinis liaudiškos muzikos ir tautinių šokių festivalis „Ežerų sietuva“. Kiekvieną pavasarį Molėtus aplanko „Poezijos pavasaris“, kuriame, be vietinių poetų, savo eiles skaito ir svečiai iš kaimyninių rajonų.

Nuo 1937 m. Molėtuose veikia biblioteka. Šiandien Molėtų bibliotekos fonduose sukaupta apie 80000 egzempliorių spaudinių. Čia vyksta knygų parodos, susitikimai su rašytojais, įvairūs literatūriniai vakarai.

Molėtų kultūros namai

Marija Apeikytė

Visą savo gyvenimą Molėtams paskyrė gydytoja Marija Apeikytė.

Ji gimė 1907m. spalio 22 d. Odesoje. Prasidėjus Rusijoje revoliucijai, Merija su tėvais grįžo į Lietuvą. 1928 m. ji baigė „Saulės“ gimnaziją Utenoje, o 1935 m. ir Vytauto Didžiojo universitetą Kaune, įsigijo medicinos gydytojos laipsnį. Norėdama būti arčiau namiškių, profesinei veiklai ji pasirinko Molėtus ir išdirbo juose iki gyvenimo pabaigos – 1985-ųjų spalio 27 d.

Šiandien

Nuo 1950m. Molėtai – rajono centras. 1956 m. gavo miesto teises. Mieste gyvena daugiau kaip 7000 gyventojų.

Molėtuose veikia statybos, transporto įmonės, siuvimo fabriko „Lelija“ filialas, duonos kepykla. Mieste yra sveikatos centras, 210 vietų ligoninė, Kūno kultūros ir sporto centras, 3 bankai, viešbutis. Iš Molėtų autobusai vyksta į Panevėžį, Anykščius, Kauną, Ukmergę, Jonavą, Vilnių.

Miestą supa gražus gamtovaizdis.

Kultūros paminklai mieste

Istorijos paminklai

1941 m. rugpjūčio 29 d. sušaudyta žydų palaidojimo vieta Vilniaus g.
Tarybinių karių kapinės
Senosios žydų kapinės

Dailės paminklai

Paveikslas „Marija tarp angeliukų“ Molėtų bažnyčia
Paveikslas „Marija su aptaisu“ Molėtų bažnyčia
Paveikslas „Šv. Antanas“ Molėtų bažnyčia
Paveikslas „Šv. Petro ir Povilo susitikimas“ Molėtų bažnyčia
Paveikslas „Šv. Laurynas“ Molėtų bažnyčia
Paveikslas „Nojaus arka“ Molėtų bažnyčia
Žvakidės Molėtų bažnyčia
Ornamentuotas kryžius Molėtų bažnyčia

Architektūros paminklai

Prekybos pastatai Vilniaus g. 42/1
Molėtų bažnyčia Vilniaus g. 1
Buvusi Molėtų progimnazija Vilniaus g. 53
Senosios žydų kapinės

Išvados

Man šis darbas padėjo geriau susipažinti su savo gimtuoju miestu Molėtais, jų istorija. Sužinojau iš kur kilęs Molėtų miesto vardas, herbas, Siesarties ežero pavadinimas.

Tikiuosi, kad mano pastangos nenueis veltui ir šis darbas padės mokiniams susipažinti su jų gimtojo miesto istorija. Ir Molėtus pristatinėjant mokyklos svečiams.

Naudota literatūra

1. A. Meilius „Molėtų rajonas“ V. 1984
2. B. Kviklys „Mūsų Lietuva“ V. 1991
3. Tarybų Lietuvos enciklopedija V. 1987
4. A. Semaška „Lietuvos keliais“ V. 1989
5. Molėtų kraštas V.

Leave a Comment