Medininkų pilis

MEDININKŲ PILIS

KADA PILIS STATYTA?

Pirmą kartą Medininkų vardas paminėtas M. Strijkovskio (1547 — po 1586) kronikoje 1311 ir 1313 m., aprašant lietuvių kovas su kryžiuočiais. Lietuvą tuo metu valdė Vytenis, o kryžiuočių didžiuoju magistru buvo Henrikas iš Plocko. M. Strijkovskis Lietuvą (Aukštaitiją) skiria nuo Žemaitijos ir Medininkų prie Vilniaus, nepainioja su Medininkais prie Varnių. Lietuvos Medininkai esą už 4 mylių nuo Vilniaus.

1385 m. ordinas suruošė didelį karo žygį į Ašmenos žemę. Jo kariuomenė atplaukė Nemunu ir Nerim ir net 3 savaites naikino kraštą iki pat Ašmenos. Kronikininkas pažymi, kad prrieš tai čia jokia krikščionių kariuomenė nebuvo kojos įkėlusi. Tuo metu, kai kryžiuočiai džiūgaudami niokojo Medininkų kraštą, Skirgaila ir Vytautas, surinkę daug vyrų, pastojo jiems kelią plaukiant upėmis atgal, persekiojo, neleido išlipti į krantą ir pridarė daug nuostolių.

Iš šio žygio aprašymo galima daryti išvadą, kad pilies Medininkuose dar nebuvo. Apie jos paėmimą arba sunaikinimą kronikininkai būtų ne nutylėję, o pažymėtų kaip didelį laimėjimą.

Tačiau tokia išvada gali būti per skubota. Tvirtas pilis jie apeidavo, jeigu nebūdavo pasiruošę jas pulti ir griauti. Jos būūdavo laikomos pavojingomis, nes turėdavo savo įgulas. Net artėjant prie stambesnio bajoro sodybos, buvo įsakoma paruošti ginklus. Vykdami į žygius, kryžiuočiai apeidavo ne tik Vilnių, bet ir Kernavę, Maišiagalą. Puldami kurią nors žemę (lauko bendruomenę), ne visada puldavo joje esančią pilį. Ta

aigi iš pilies nepaminėjimo dar negalima spręsti apie jos nebuvimą.

1392 m. Medininkų paminėjimas nereikšmingas, nes ten nebuvo kaunamasi, ir pilies įgula, jeigu ji buvo, galėjo prisidėti prie Vytauto. Jos imti greičiausiai nereikėjo, todėl ir pasakoti nebuvo ko.

Pirmą kartą Medininkų pilis kaip karinis objektas paminėta 1402 m. Tais metais didysis komtūras Vilhelmas fon Helfenšteinas Medininkus pasiekė žygiuodamas per Vilnių. Siame žygyje kryžiuočių pusėje dalyvavo Jogailos brolis Švitrigaila. Kariuomenės skaičiumi, apginklavimu ir pasirengimu žygis buvo vienas iš didžiausių. Neįstengę paimti Vilniaus, kryžiuočiai brovėsi gilyn, užėmė Medininkus, sudegimo pilį ir pasiekė Ašmeną. Nuo to laiko Medininkų pilis jau minima šaltiniuose. 1415 m. Vytautas joje parašė didžiajam magistrui laišką, o viename 1426 m. rašte Medininkus jis vadina savo pilimi.

Iš suminėtųjų šaltinių galima spręsti, kad Medininkų pilis 1385—1402 m. jau buuvo; vadinasi, ji turėjo būti pastatyta per šiuos 17 metų arba kiek anksčiau. Tai, kad 1387 m. Medininkuose įsteigta parapija, sakytų, kad tais metais ji buvo pastatyta arba statoma. Išeitų, kad Medininkų pilis statyta Lietuvą valdant didžiajam kunigaikščiui Jogailai.

M. Tichomirovo (1893—1965) paskelbtas „Rusų miestų sąrašas“, kuriame Medininkai vadinami mūriniais. Sąrašas datuojamas XIV a. paskutiniuoju ketvirčiu arba XV a. pradžia. Taigi šis šaltinis patvirtina prielaidą, kad 1385—1402 m. pilis buvo mūrinė.
PILIES ĮRENGIMAI

Medininkų pilis stebina savo didumu. Ji beveik dvigubai didesnė už Krėvos pilį. Jo
os mūrai užima apie 2 ha, o su apsauginiais grioviais ir pylimais — 6,5 ha. Pilies sienos sudaro netaisyklingą keturkampį; šiaurinė siena — 128,7 m, rytinė — 161,2 m, pietinė— 127,7 m ir vakarinė— 147,9 m ilgio. Iš šiaurės ir rytų prie pilies prieina pelkė, kurios viduriu teka bevardis upelis. Kasinėjant paaiškėjo, kad iš pietų ir šiaurės pilį juosė dvigubas griovys, kitos dvi pusės netyrinėtos, tačiau manoma, kad tokie grioviai ėjo aplink ją visą, o tarp griovių buvo stačių rąstų tvora. Pirmojo griovio būta 6—7 m gylio ir 20 m pločio.

Medininkų pilis (su savo amžininkėmis) pritaikyta tik frontalinei gynybai. Jos sienos be išsikišusių bokštų, iš kurių būtų galima apšaudyti priešą, prasiveržusį iki pat sienos. Didžiausias bokštas (apie 30 m aukščio) išmūrytas sienos šiaurės rytų kampe; jis — svarbiausia pilies dalis. Bokšte buvo įrengtos gyvenamosios patalpos, bet jis turėjo ir gynybinę reikšmę — užpuolimo metu iš jo vadovauta visam pilies gyvenimui; taip pat stebėta, ar priešas nesiartina prie pilies. Didžiuliame pilies kieme mūrinių pastatų nebuvo. Užpuolimo atvejais jame slėpėsi apylinkės gyventojai.

Pagal savo paskirtį ir konstrukciją Medininkų pilis laikytina seniausiu pilies tipu Pabaltijyje.

Pati pilis sudaro lyg aptvertą gardą, todėl tokios pilys ir vadinamos gardinėmis, arba aptvarinėmis, pilimis.

Manoma, kad Medininkų pilies bokštas buvęs trijų aukštų; tačiau archeologinių tyrinėjimų metu paaiškėjo, kad jo būta net pe
enkių aukštų. Iš perdengimų pėdsakų matyti, kad pirmuosiuose keturiuose aukštuose buvo lubos su mediniais balkiais, o viršutiniai aukštai perdengti iš plytų mūrytais kryžminiais skliautais. Bokšto stogas dengtas čerpėmis. Trijų viršutinių gyvenamųjų aukštų langai dideli, o apatinių — siauri švies-langiai {čia buvo rūsiai ir sandėliai). Yra išlikę laiptai iš vieno aukšto į kitą. Jų narveliai išmūryti sienų viduje. Į šaudymo angų galeriją ties trečiu aukštu galima buvo patekti iš ketvirto aukšto leidžiantis žemyn atskiru laiptų narveliu. Laiptų narveliams apšviesti jų sienose išmūryti siauri švieslangiai, pro kuriuos galima buvo stebėti aplinką. Reikalui ištikus, pro švies-langius galima buvo ir šaudyti.

Rytinėje pilies sienoje taip pat yra buvę vartai ir bokštas, ne didesnis kaip trijų aukštų. Jis išmūrytas kiemo pusėje. Savaime aišku, kad, stovėdamas pilies kieme, flanginei gynybai jis netiko. Visi šio bokšto įrengimai skirti vartams ir jų apsaugai. Vartai buvo dvejopi: aukštutiniai ir žemutiniai. Aukštutiniais vadiname tuos, kurie įrengti aukštai sienoje; į juos patekti buvo galima nuožulniais tiltais. Rytiniame sienos bokšte buvo žemutiniai vartai, kurių angos slenkstis lygus su žeme. Šių vartų arka smaili, iš lauko uždengiama kilnojamuoju mediniu skydu. Įrengimai skydui mechaniškai kilnoti — pačiame bokšte. Jeigu priešui pasisektų skydą sudaužyti arba pakelti ir įeiti pro vartus, tada jį galėtų pulti bokšto gynėjai; jis atsidurtų lyg piestoje, grūdamoje iš
š viršaus. Tam buvo pritaikyti viršutinių aukštų perdengimai.

Antrieji žemutiniai vartai buvo ties vakarinės sienos viduriu, ten, kur dabar padarytas įvažiavimas į pilį. Siena toje vietoje išgriauta ir griuvenos slepia bokšto likučius. Šių vartų bokštas buvo analogiškas rytiniam.

Dabar ne visai suprantama, kodėl šioje pilyje net ketveri vartai; užpuolimo atveju juos nelengva buvo apginti (greičiausiai dėl to kai kurie ir buvo užmūryti), nors, antra vertus, reikalui esant, lengviau buvo iš jos pabėgti arba priimti pastiprinimus. Vėliau statytose pilyse vartų jau mažiau.

Archeologai nustatė, kad apsauginiai grioviai ir pylimai įrengti vėliau — išmūrijus pilies sienas, bokštus bei vartus ir užbaigus pilies statybą. Iš griovių išmestos žemės supiltos į šlaitus palei sieną. Jeigu grioviai būtų buvę iškasti statybos pradžioje, jie būtų trukdę pristatyti medžiagas statybai.
PILIES LIKIMAS

Medininkų, Krėvos ir Lydos pilių aptvarinės sienos mūrytos vienodai, visų trijų pilių sienų kampuose būta po vieną didelį gyvenamąjį bokštą. Visose jose yra aukštutiniai ir žemutiniai vartai. Ant išorinių sienų yra išilginės apdailos juostos, mūrytos iš plytų, rišant jas vendiniu būdu. Tai ir leidžia manyti, jog pilies statytojai norėjo, kad ji būtų ne tik stipri, bet ir graži. Dėl plytinių ir akmeninių juostų pilies sienos, iš tolo žiūrint, atrodė margos, o iš lietuvių folkloro žinome, kad margas yra buvęs gražaus sinonimas.

Pilis mažai nukentėjo pirmiausia ne dėl sienų tvirtumo, o dėl to, kad ji anksti neteko karinės ir administracinės reikšmės.

Medininkų pilis išaugo ne iš piliakalnio. Ji nepriklausė ir jokiam gentiniam didikui. Rašytiniuose šaltiniuose neužsimenama apie jokį Medininkų kunigaikštį; savus kunigaikščius turėjo Alšėnai, Svyriai, Giedraičiai, Deltuva. Medininkai — ne feodalo rezidencija, jie statyti išoriniam priešui atremti.

Didžiausią reikšmę pilis turėjo XIV a. pabaigoje ir XV a. pradžioje. Su kuriuo nors didžiojo kunigaikščio ar didiko vardu ji nebuvo siejama.

1514 m. Medininkai — paprastas Vilniaus apskrities dvaras, kuriame pilis neminima. Tų metų kovo 28 d. Žygimanto Senojo rašte, duotame dvaro valdytojui Vasiliui Simanavičiui Žilinskiui, nustatoma dvaro ūkio vedimo tvarka, o pilis net nebeminima. Keitėsi Medininkų valdytojai. Vasilis Simanavičius Žilinskis buvo kunigaikštis. Jis turėjo Lietuvos didžiojo kunigaikščio dovanotą Kričevo pilį, valdė Melniką. Po jo kaip Medininkų dvaro valdytojai minimi Tomas Andriuškevičius ir Stanislovas Kiška.

Pilis vis dar laikoma didžiojo kunigaikščio nuosavybe, nors karinės arba administracinės paskirties ir nebeatlieka. Iš XVI a. (1551 m. lapkričio 27 d.) Lietuvos miestams uždėto sidabrinės mokesčio matyti, kad Medininkų reikšmė menka. Jie turėjo mokėti mažiausiai, tik 5 kapas grašių, tiek pat, kiek, pavyzdžiui, Krėvos, Ašmenos miestai. Tuo tarpu Vilnius privalėjo mokėti 500 kapų grašių, Kaunas — 100, Merkinė — 20, Punia — 15, Ukmergė — 10 ir t. t.

1517 m., grįždamas iš Maskvos į Vilnių, imperatoriaus pasiuntinys S. Herberšteinas pravažiavo Medininkus ir savo dienoraštyje užrašė, kad tai miestelis su apleista pilimi. Iš šių, nors ir trumpų, užuominų matyti, kad XVI a. pr., kai Vilniuje tebebuvo statoma miesto gynybinė siena, Medininkai kaip karinės atramos taškas nebebuvo vertinami. Jie buvo statyti tada, kai Vilnius kaip miestas buvo ką tik pradėjęs kilti. Jam išaugus, arti buvę Medininkai nebeteko didesnės reikšmės.

Didžiojo kunigaikščio dvaro valdytojai prižiūrėjo pilies sienas — jos buvo patogios dvaro apsaugai. Iš dvarų inventorių matyti, kad XVI a. ir mažų dvarų rūmai su ūkiniais pastatais ir kiemais buvo aptveriami, ir į patį dvarą galima buvo patekti pro vartus su bokštu sargyboms. Taigi Medininkų pilis gana anksti virto dvaro kiemu, o mediniams dvaro pastatams sunykus — dvaro daržu.
PAMINKLO VERTĖ

Medininkų aplinka skurdi: apaugusi medžiais ir krūmais, bet užtat pilis yra prie didelio kelio, ir į ją užsuktų daugiau keliautojų, jeigu pilies kieme vietoj išnykusių gyvenamųjų namų ir ūkinių pastatų būtų vieta, kurioje galima būtų pailsėti. Tada atsirastų laiko pagalvoti, ką gali papasakoti pilies akmenys, kada ir kokie žmonės juos kilnojo, ko jie savo darbu siekė.

Medininkų pilis turi išlikti tokia, kokia yra, o turistai ar šiaip keliautojai, susipažinę su jos praeitimi, suvoks istorinę bei estetinę šio statinio vertę. Tuomet pilies saugotojams nereikės apgailestauti, kad ji nepasižymi stulbinančiomis legendomis.

Leave a Comment