Maisto pramone

Maisto pramonė – viena iš seniausių ir labiausiai paplitusių pramonės šakų. Žaliavą jai teikia daugiausia žemės ūkis, medžioklė, žvejyba. Maisto pramonė nuolat keičia ir plečia savo produkcijos asortimentą. Vartotojui patenka vis mažiau neapdirbtų žemės ūkio produktų. Perdirbti produktai yra ne tik maistingesni, labiau vitaminizuoti, bet ir ilgiau išsilaiko.

Maisto pramonė apima : Mėsos, pieno, alaus, žuvų ir kitas pramonės šakas.

Maisto pramonės šakų išdėstymas

Jos išdėstomos atsižvelgiant į jų žaliavų imlumą, gabenimo kainą, vartojimo trukmę ir panašiai. Vienos jų plėtojamos žaliavų rajonuose, kitos – vartojimo teritorijose. Tobulėjanti šaaldymo ir konservavimo technika suteikia galimybę vartotojui gauti kuo kokybiškesnius produktus. Konditerijos ir duonos gaminiai gaminami kuo arčiau vartotojų, nes gabenant didelius atstumus paprastai pablogėja jų maistinės savybės ir išvaizda.

Maisto produktų eksportas

Daugumą maisto produktų suvartoja valstybių, kuriose jie gaminami, gyventojai. Kai kurios šalys, ypač plėtojančios monokultūrinį žemės ūkį, dalį produkcijos eksportuoja. Pavyzdžiui Kuba išveža į kitas valstybes 90% žaliavinio cukraus, Vengrija eksportuoja mėsos, pieno konservus, vynus, Lenkija – šaldytuvus, o Bulgarija konservuotus vaisius ir daržoves. Kinija, Indija, Šri Lanka – arbatą, Etiopija, Nikaragva, Brazilija – kavą.

Maisto pramonės istorija
Lietuvoje(1920-1980 m.)

Lietuvoje pirmosios maisto pramonės įmonės (daugiausia malimo,alaus ir spirito) atsirado XIX a. pirmoje pusėje. Pirmo pasaulinio karo išvakarėse alaus ir spirito įmonių veikė jau keliasdešimt. Kitos maisto pramonės šakos (mėsos, pieno, konservų, konditerijos, tabako) buvo labai menkos. Ma

aisto pramonės produkcijos vertė sudarė 40% visos pramoninės produkcijos vertės. Maisto pramonėje dirbo 28% pramoninių darbininkų. 1920-1940 m. beveik visos maisto pramonės įmonės gamino vidaus rinkai tik mėsos ir pieno pramonės produkcija buvo eksportuojama. Todėl buvo kuriamos mechanizuotos sviesto gamybos įmonės ir mėsos fabrikai. Mėsos, sviesto, cukraus gamybos didžiosios įmonės priklausė maisto monopolijoms. Be mėsos ir pieno gamybos kiek daugiau buvo plečiama konditerijos, duonos kepimo, malimo, spirito, alaus, tabako pramonė. Maisto pramonės produkcijos vertė 1938 m. sudarė 42.8% visos pramonės produkcijos vertės. Lietuvos maisto pramonės branduolį sudarė pieno ir žuvų pramonė. Veikė dideli mėsos ir pieno kombinatai. Darbo našumas Lietuvoje maisto pramonės įmonėse 1950-1978 m. išaugo 4,5 karto, bendroji produkcija – 17,7 karto. 1978 m. Lietuvoje buvo 120 maisto pramonės įmonių.

Mėsos Pramonė

Lietuvoje mėsos perdirbimo įmonės daugiausia galvijus skerdžia tiktai savo gaamybiniams poreikiams tenkinti, ir kiek įmanoma, stengiasi pašalinti visas galvijų dalis. Iki šiol silpnai pasireiškia įmonių specializacija pagal produktus, visos jos gamina beveik tokia pat produkciją. Gamindamos įvairius mėsos produktus, įmonės gali sunaudoti beveik visas nupirktų galvijų dalis. Įmonės asortimentas iš 100 pavadinimų jau nėra neįprastas dalykas.
Pastaruoju metu žaliavos tiekimo struktūra Lietuvoje gerokai pasikeitė. Anksčiau pagrindinai žaliavos tiekėjai buvo stambūs valstybiniai ūkiai, šiandien žaliavą tiekia atskiri ūkiai, kur palaipsniui keitėsi ir žemės nuosavybės forma. Anksčiau valstybei priklausiusi žemė dabar yra privati ar

rba šeimyniniams ūkiams priklausantys plotai. Iki 1996 metų 75 % žemės ūkio plotų priklausė šeimyninės rangos ir privatiems ūkiams, 67 % visos gyvulininkystės produkcijos buvo užauginta šiuose ūkiuose.
Įmonės paskirsto savo gaminius įvairiais būdais, tačiau dažniausiai parduoda savo parduotuvėse arba per kitus prekybos taškus visoje Lietuvoje. Mėsos produktų eksportas vyksta labai nereguliariai, daugiausia į Rusijos rinką, kur lietuviški maisto produktai dar yra prisimenami iš senų laikų, tačiau dėl apmokėjimo problemų ši rinka tapo labai nepatikima.

Mėsos perdirbimo pramonės struktūra Europos Sąjungoje

Lyginant Lietuvos mėsos perdirbimo pramonės struktūrą su mėsos perdirbimo pramone Europos Sąjungos šalyse, reikšmingiausias skirtumas yra tas, kad Lietuvoje skerdyklos ir mėsos perdirbimo įmonės iš esmės veikia kaip apjungtos struktūros, tuo tarpu ES šalyse skerdyklų sektorius buvo atskirtas nuo mėsos perdirbimo įmonių. Europos Sąjungoje šie du sektoriai veikia savarankiškai, atsirado galimybės susikurti prekybos urmu tinklui visoje Sąjungoje. Kai kurie mėsos perdirbėjai išima kaulus iš skerdienos ir gamina mėsos produktus (dažnai specializuotus maisto produktus), o kiti gamintojai perka jų pagamintus mėsos produktus be kaulų pagal specifikacijas.
Daugelis ES mėsos perdirbėjų atsisakė praktikos pardavinėti plataus asortimento mėsos produktus. Dauguma jų specializuojasi gaminti tam tikrus produktus, arba naudoja tiktai tam tikras technologijas, todėl ir superkama žaliava turi atitikti jų specifinius reikalavimus. Kai kurios kompanijos išpjausto mėsą pačios, kitos perka kiaulės puses, ki

iaulių kojas su kaulais, kiaulienos file be kaulų arba jautienos ketvirčius.
Priklausomai nuo verslo apimties ir rūšies, o taip pat klientų rato, daugelis mėsos perdirbimo įmonių nebeužsiima savo produkcijos paskirstymu. Šiaurinėse ES šalyse mažmeninė prekyba koncentruota dideliuose prekybos centruose, ir visi gamintojai pristato savo produkciją į šiems centrams priklausančius paskirstymo centrus. Vėliau patys prekybos centrai paskirsto prekes į savo taškus (taip pat naudodamiesi transporto kompanijų paslaugomis).

Mėsos, jos produktų gamyba ir supirkimai 1998 – 1999 m.

1998 metais Lietuvos mėsos pramonė sumažino gamybą. Mėsos perdirbimo pramonės įmonės, negalėdamos eksportuoti produkcijos, ženkliai sumažino gyvulių supirkimą. Žemdirbiai skerdė mažo svorio gyvulius, skerdieną pardavinėjo turguose. Mėsos perdirbėjų asociacijos duomenimis, 1998 metais šalies mėsos įmonės pagamino produkcijos už 458 mln. litų, t.y. 17,5 % mažiau nei 1997 metais, eksportas sumažėjo net 3,6 karto ir siekė vos 43,2 mln. litų. Mėsos perdirbėjų asociacijos įmonės 1998 m. paskerdė 114,6 tūkst. gyvulių. Tai net 27,7 % mažiau nei 1997 metais. Mėsos perdirbėjų asociacija vienija maždaug 30 narių, iš jų 25 – didžiausios Lietuvos mėsos perdirbimo įmonės.
1998 metais gyvulių ir paukščių supirkta 167,036 tūkst. tonų gyvojo svorio, tai sudarė 94 % 1997 metų lygio. Galvijų supirkimas sumažėjo 14 %, o kiaulių ir paukščių padidėjo atitinkamai 7 % ir 2 %.
Per 1999 metų sausio – birželio mėnesius gyvulių ir paukščių supirkta 74,197 tūkst. tonų gyvo svorio. Kiaulių ir paukščių supirkimas per pirmąjį 1999 metų pusmetį padidėjo 9 ir 16 %, galvijų supirkimas sumažėjo 7,4 % lyginant su tuo pačiu 1998 metų laikotarpiu.

br />Šalies mėsos fabrikai kasmet superka vis mažesnę visų superkamų gyvulių dalį. 1998 metais mėsos fabrikuose sumažėjo produkcijos gamyba: mėsos (įskaitant I kategorijos subproduktus) gamyba sumažėjo 5 %, dešrų ir rūkytų gaminių – 7,6 %, mėsos konservų – net 58 %, palyginti su 1997 metais. Tai iš dalies Rusijos ekonominės – finansinės krizės padarinys, nes dėl jos sumažėjo eksportas, krito eksportuojamos produkcijos kainos. Dėl krizės Rusijoje žemės ūkio produktų kainos sumažėjo 15-20 %, nes užsienio šalys, sukaupusios daug grūdų ir kitų maisto produktų, dempinguoja Lietuvos produkcijos pardavimus. Mėsos perdirbėjų eksportas į Rusiją, palyginus su 1997 metais, sumažėjo daugiau negu 100 mln.litų. Iš jų: mėsos gamyba sumažėjo 18 %, dešrų bei rūkytų gaminių – 10 %, mėsos pusfabrikačių gamyba – 24 %, maistinių riebalų – 22 %.
Dėl rinkų stokos mėsos fabrikų gamybiniai pajėgumai 1998 metais buvo panaudoti tik 15-20 %. Įmonės patyrė 13 mln.litų nuostolių.

Siekiant paspartinti atsiskaitymus su žemdirbiais, išvengti sezono metu galvijų supirkimo sutrikimų bei atsižvelgiant į finansinę ir ekonominę krizę Rusijoje, Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų rinkos reguliavimo agentūra 1998 metais supirko 5645 tonas galvijienos, o iki 1999 metų vasario 1 dienos – 2500 tonas.
1998 metų gruodžio pabaigoje Žemės ūkio ministerijos pasirašytu įsakymu galvijų supirkimo kainos buvo padidintos vidutiniškai 10 %. Nors tame pačiame įsakyme teigiama, jog galvijai superkami sutartinėmis rinkos kainomis, tačiau nesilaikančioms ministerijos nustatytų kainų įmonėms numatytos sankcijos. Tokios įmonės netenka teisės dalyvauti produkcijos eksporto konkursuose, gauti subsidijas už eksportuojamą produkciją bei kitokią valstybės paramą. Superkančios žaliavą mažesne kaina, nei nustatyta ministerijos, bendrovės gali būti išbrauktos iš įmonių, superkančių subsidijuojamus galvijus, sąrašo. Mėsos perdirbėjų asociacija tvirtino, jog Žemės ūkio ministro įsakymas pažeidė Konkurencijos įstatymą: deklaruojama, jog supirkimo kainos yra laisvai nustatomos, tačiau nesilaikantieji ministerijos nustatytų kainų diskriminuojami.
Valstybės palaikomos didelės galvijų mėsos kainos buvo viena iš pagrindinių galvijų skerdimo sumažėjimo priežasčių. Kiaulių, kurių supirkimo kainos nėra reguliuojamos, skerdimas 1998 metais beveik nemažėjo. Mėsos perdirbėjų asociacijos duomenimis, pernai paskersta 182 tūkst. kiaulių – vos 1,6 tūkst. mažiau nei 1997 metais. Atitinkamai mažėjo ir produktų kainos vartotojams.
Visų didžiausių Lietuvos mėsos pramonės įmonių vadovai tvirtino, jog 1998 metai buvo ypač nesėkmingi: labai sumažėjo apyvarta, vis labiau slėgė turgaus konkurencija, patį stipriausią smūgį sudavė Rusijos krizė, sužlugdžiusi beveik visą lietuviškos mėsos eksportą. Į Europos Sąjungos (ES) šalis lietuviški mėsos gaminiai nebuvo eksportuojami – nė viena Lietuvos įmonė neturėjo ES numerių.
Ir 1999 metais didžiausių šalies mėsos perdirbimo įmonių gamyba mažėjo. 1999 metų I ketvirtį Lietuvoje žemės ūkio produkcijos, išskyrus kiaušinius, supirkta mažiau nei per tą patį 1998 metų laikotarpį. Kai buvo skirtos subsidijos už superkamas kiaules, jų supirkimas suaktyvėjo. Lietuvos mėsos perdirbėjų asociacijos duomenimis, mėsos perdirbimo įmonių gamyba ir apyvarta pirmąjį 1999 metų pusmetį, palyginti su tuo pačiu praėjusių metų laikotarpiu, sumažėjo 25 %, dešrų ir rūkytų gaminių – 30 %. Jei subsidijos produkcijai būtų didesnės, gamyba taip nemažėtų. Be to, didelę konkurenciją didžiausioms šalies mėsos perdirbimo įmonėms sudaro mažos bendrovės, šviežią mėsą parduodančios turguje.

“Baltijos tyrimai”/GALLUP 1999 metų birželio 1-10 dienomis atliko tyrimą, kurio duomenys rodo, jog turgaus populiarumas nemažėja. “Baltijos tyrimų”/GALLUP duomenimis, vien tik žalios mėsos turguje perkama net 62 % viso šalyje parduodamo kiekio. Tyrimų duomenys liudija, jog pigesnes prekes siūlančiam turgui kasmet tenka vis didesnis maisto ir kitų vartojamųjų prekių rinkos dalis.
1998 metais turgavietėse mėsos produktų buvo parduota už 950 mln. Lt. Tuo tarpu visa šalies mėsos rinka vertinama 2 mlrd. Lt.
Turguje prekiauja smulkieji augintojai, mokantys tik turgaus mokestį, todėl jie gali siūlyti mėsos produktų apie 30 % mažesnėmis kainomis nei parduotuvėse, nes turgaus prekiautojai, skirtingai nei perdirbėjai, nemoka PVM. Be to, jiems netaikomi tokie griežti higienos reikalavimai: nėra elementarių higienos reikalavimus atitinkančių plovimo įrengimų, mėsa pardavimui pateikiama antisanitarinėmis sąlygomis – daug kur nėra mėsos šaldymo įrengimų, mėsos pjaustymo ir paruošimo sąlygos neatitinka elementarių higienos reikalavimų. Tai kelią realų pavojų visuomenės sveikatai. Apie 50 % Lietuvos turgaviečių neatitinka sanitarijos reikalavimų, tačiau pirkėjus domina kaina. Mėsos perdirbėjai teigia, kad jie nepasisako prieš turgų, tačiau sąlygos – mokesčiai ir higienos reikalavimai – turgaus prekiautojams turi būti vienodos su kitais šios rinkos dalyviais, nes milžiniška turgaus dalis mėsos rinkoje stabdo investicijas į šalies mėsos pramonę.

Aplinka

Mėsos pramonė yra vienas didžiausių aplinkos teršėjų pasaulyje, kuriam net iš tolo neprilygsta automobilių išmetamos dujos ar naftos pramonė. Kiekvienais metais mėsos pramonės teršalai nužudo didelę dalį vandenų gyventojų, viviškai negyvais paverčia tūkstančių hektarų apimties plotus. Svarbiausia, kad mėsos pramonės teršalai yra tiesiogiai atsakingi už spartų ligų ir anomalijų vystymąsi, ji taip pat yra ir viena pagrindinių ozono naikintojų.

Pieno Pramonė

Tai maisto rpamonės šaka, iš pieno gaminanti įvairius maisto produktus. Apima sviesto, nenugriebto pieno produktu (pieno, grietinės, varškės, kefyro ir kt.), pieno konservų, sūrių, ledų ir kitų pieno produktų gamybos įmones. Stiprią pieno pramonę turi JAV, Prancuzija, Vokietija, D. Britanija, Olandija.
Lietuvos pieno pramonė pradejo vystytis XIX amžiaus pirmoje pusėje, įsteigus sūrines netoli Gelgaudiškio (Šakių rajone) ir Šilutėje.

Lietuvos Pieno Perdirbimo Pramonė

1999 m. palyginus su 1998 m. pieno supirkimas sumažėjo daugiau kaip 18 %, gyvulių 0,8 %. Pieno supirkimas ir gamyba sumažėjo, nes dėl sausros dalis smulkių ūkininkų neturėjo kuo papildomai šerti karvių, taip pat, neparuošus pakankamai pašarų bei trūkstant lėšų pašarų įsigijimui žiemai, mažėja karvių skaičius. Dėl žemų kiaušinių pardavimo kainų, didelio paukštienos importo, dalis smulkių bendrovių likvidavo paukščius ir bankrutavo. Dėl ekonominės ir finansinės krizės Rusijoje nuo 1998 metų pabaigos, sumažėjus kainoms Rusijos rinkose, visiškai sustojo mėsos produktų eksportas į šią šalį. Kartu vėliau sutriko gyvulių supirkimas ir atsiskaitymas su žemdirbiais. ES šalys, naudodamos subsidijas, galvijieną Rusijai parduoda labai žemomis kainomis, o tuo tarpu produkcijos savikaina gana aukšta, todėl ji nekonkurencinga Rytų rinkose. Į ES rinkas galvijiena nepatenka dėl to, kad gyvulių skerdyklos neatitinka ES reikalavimų. Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų rinkos reguliavimo agentūra buvo įpareigota supirkti eksportui iš mėsos perdirbimo įmonių perteklinę galvijieną. Siekiant atpiginti eksportuojamą mėsą, nuo 1999 m. rugsėjo 1 d. buvo sumažintos galvijų supirkimo kainos bei išmokos už parduotą galviją. Dėl produkcijos realizavimo problemų atsiradusio didelio apyvartinių lėšų stygiaus, įmonėms pratęsti atsiskaitymo už superkamus gyvulius terminai. Tačiau net ir priėmus visas šias priemones, nei mėsos perdirbimo įmonės, nei agentūra negalėjo sėkmingai eksportuoti galvijienos. 1999 metais pieno produktų eksportas taip pat vyko sunkiai dėl labai sumažėjusių jų kainų užsienio rinkose, nors 14 pieno perdirbimo įmonių turi veterinarinius sertifikatus, leidžiančius eksportuoti pieno produktus į ES šalis. Dėl finansinių sunkumų dvi pieno perdirbimo įmonės – AB „Radviliškio pieninė” ir AB „Šėtos sūrinė” – 1999 metais bankrutavo. Su dideliais finansiniais sunkumais susidūrė “Alytaus pieninė”, “Šiaulių pienas”, “Marijampolės pieno konservai bei viena didžiausių pieno perdirbimo bendrovių “Biržų akcinė pieno bendrovė”. Šeimos ūkio vidutinis dydis grąžinant žemę: 1991 metais – 14,1 hektaro, 1993 metais – 8,9 ha, 1997 -aisiais -7,6 ha, 1999 metais – 6,5 ha. Dauguma ūkių yra per smulkūs, kad galėtų garantuoti šeimai pajamas. Net 68 % ūkių turi mažiau negu 5 hektarų žemės. Kaime po vieną karvę laiko 102,7 tūkst., po 2 – 80,5 tūkst., po 3 – 33 tūkst., po 5 – 5,5 tūkst., daugiau kaip po 5 – vos 4,6 tūkst. Lietuvoje vyrauja neefektyvūs ūkiai, dominuoja natūrinio pobūdžio ekstensyvūs, neefektyvūs ūkiai, kurie neatitinka dabartinės ekonomikos poreikių. Juose neįmanomos pažangios technologijos, veislininkystė, sėklininkystė. Vidutinis individualaus žemės ūkio sklypo dydis Lietuvoje yra vienas mažiausių Rytų Europoje, todėl negali būti produktyvus.

Vietinės Lietuvos maisto produktų rinkos plėtros perspektyvos abejotinos, nes maisto produktų vartojimas, palyginti su 1990 m., sumažėjęs 30–40% ir vietos rinka jau šiuo metu yra perpildyta maisto, o ypač pieno produktų. Maisto pramonės šakų vystymąsi lems vidaus rinkos padėtis ir užsienio prekybos reguliavimas, dabartinė pramonės įmonių būklė. Sunkiausioje padėtyje yra jau galima teigti žlugusi konservų pramonė ir mėsos pramonė. Tiek stambios, tiek mažos mėsos perdirbimo įmonės neturi lėšų investicijoms. Kiek geresnėje finansinėje situacijoje yra pieno pramonė, nors taip pat susiduria su didelėmis produkcijos realizavimo problemomis, tačiau nuo 1991 m. į pieno produktų rinką nepavyko įsiveržti užsienio produktams, todėl vidaus rinkoje dominuoja vietinė produkcija. Realiai pieno produktų eksportas daugiausia priklausys nuo valstybės kišimosi į šią šaką, bus ar ne atsisakyta supirkimo kainų reguliavimo, ar bus siekiame veikti šią rinką kitomis priemonėmis. 1998 m. Rusiją ištikusi ekonominė ir finansinė krizė labiausiai paveikė maisto pramonės įmones, nes šių įmonių produkcijos eksportas buvo daugiausia orientuotas į Rytų rinkas .1998 m. prasidėjus prekybinių santykių sutrikimui su NVS, 1999 m. maisto produktų pardavimo apimtys krito 5,6%. Žemės ūkio tarptautinės prekybos agentūros duomenimis, Rusijoje 2000 m. dėl pašarinių grūdų stokos 7% sumažėjo pieno gamyba. Šia rinkos dalį užėmė dalis Lietuvos gamintojų. Pagal paskutinių metų statistiką, importuotas sviestas ir sūris yra per brangus šios šalies gyventojams (1995 m. jo įvežta 242.000 t, o 1999 m. tik 70.000 t) 2000 m. sumažėjo sūrio ir sviesto eksportas į Rusiją, atitinkamai 19% ir 14%.
Lietuvos narystė PPO (World Trade Organization) gali palengvinti prekybos sąlygas su Rusija. PPO narės suinteresuotos rinka Rusijoje ir stabiliomis prekybos sąlygomis su ja, Tačiau labiausiai tikėtina, kad pagrindinis Lietuvos maisto produktų eksportas išliks į Rusiją, Ukrainą, Baltarusiją, nes maisto pramonės įmonės (išskyrus pieno perdirbimo bendroves) dar ne visai atitinka ES reikalavimus. Į ES rinkas besiveržiantys Lietuvos gamintojai vienas po kito susiduria su Europos pramonininkų pasipriešinimu. Antidempingo bylos iškeltos Vilniaus įmonei “Grigiškės”, Panevėžio “Ekranui”, antidempingo bylą ES ketina kelti ir Jonavos “Achemai”. Su ES pramonės lobizmu susidūrę Lietuvos bendrovių vadovai ir savininkai atsargiai vertina Europos rinkų perspektyvas. Po garsiuoju ES šūkiu – laisvas prekių ir paslaugų judėjimas – slypi netarifinis reguliavimas, kuris vadinamas vartotojų apsauga nuo nekokybiškų prekių, tačiau daugeliu atvejų saugo pačius ES gamintojus. Netarifinis reguliavimas aštrioje konkurencinėje kovoje jau tampa ne tik ekonominiu, bet ir socialiniu veiksniu, o Europos Sąjunga tai aktyviai naudoja. Labai sunku prognozuoti kiek laiko užtruks ir kiek reikės investicijų atskiroms Lietuvos pramonės šakoms prisitaikyti prie ES sertifikavimo, kokybės reikalavimų. Lietuvos ne maisto pramonė su Europos Sąjungos gamintojais susidūrė jau nuo 2001 metų pradžios, kai buvo visiškai liberalizuota prekyba su Europos šalimis. Įvertinus naujas sąlygas pramonei, kyla klausimas, ar, pavyzdžiui, elektronikos, staklių pramonės šakos išliks ar sunyks Europos Sąjungos rinkoje.

Lietuvos gamintojai, norėdami sėkmingai konkuruoti Vakarų Europos šalyse, privalės paklusti ES sertifikavimo, standartizacijos, higienos, kokybės reikalavimams. ES gamintojams kelias į Lietuvą bus laisvesnis, nes Lietuvos netarifinio reguliavimo metodai bus suderinti su ES direktyvomis.Vienas naujausių Europos Sąjungos netarifinio reguliavimo pavyzdžių yra dabar ruošiamas teisės akto projektas, kurį priėmus bus draudžiama ES šalyse prekiauti kenksmingomis sąlygomis pagaminta produkcija. Tokie reikalavimai taip pat gali tiesiogiai spausti Lietuvos eksportuotojus, nes, pavyzdžiui, kenksmingas darbo sąlygas vienaip reglamentuoja Europos Sąjungos direktyvos, kitaip – Lietuvos įstatymai (ES kenksmingomis darbo sąlygomis nelaikoma, jeigu darbuotojai dirba, turėdami visą reikiamą specialią aprangą ir įrangą). Perdirbėjai, spaudžiami veterinarinių reikalavimų ir eksporto apribojimų, negali būti lygiaverčiai ES gamintojų varžovai ne tik Vakarų Europoje, bet ir kitose eksporto rinkose. Trukdo skirtingos svorio kategorijos – ES eksporto subsidijos numuša parduodamos produkcijos kainą tradicinėje NVS rinkoje žemiau jos savikainos. Tačiau aišku, kad, laisvėjant prekybiniams santykiams su ES, dalis Lietuvos mėsos perdirbėjų neišvengiamai turės bankrutuoti. Tai įrodo ir Valstybinės veterinarijos tarnybos atlikti įmonių patikrinimai, rodantys prastą veterinarinių normatyvų lygį. Nustatyta, kad iš 370 šalyje esančių skerdyklų net 150 įmonių neturės jokių galimybių dirbti įstojus į Europos Sąjungą, dar 140 mažo pajėgumo bendrovių galės dirbti tik vietos rinkoje, o konkuruoti ES rinkoje galės tik 80 didesnių skerdyklų. Iš 320 mėsos produkcijos gamybos įmonių ES rinkoje prekiauti galės tik 50, dar 170 įmonių turės pasitenkinti Lietuvos rinka, o 100 bendrovių teks uždaryti. Eksportuoti produktus į ES galės tik 3 iš 15 dabar esančių paukštynų. Daugiau nei pusė Lietuvos mėsos perdirbimo įmonių neatitinka ne tik ES, bet ir apskritai bet kokių veterinarinių reikalavimų. Kiek geresnė pieno pramonės padėtis. Iš 65 įmonių 16 bendrovių jau turi ES veterinarinius sertifikatus, dar 29 galėtų ateityje juos gauti. Likusios 20 bendrovių turės pasitraukti iš rinkos. Pieno perdirbėjai dabartines eksporto į ES kvotas (4200 tonų pieno miltų, 1440 tonų sviesto, 1680 tonų sūrio) panaudoja maksimaliai. Tačiau tokių kiekių neužtenka – iš viso reikia eksportuoti per 50 % pagamintos produkcijos, nesuvartojamos vidaus rinkoje. Tačiau nuo virškvotinės produkcijos ES rinka yra atsiribojusi didžiuliais importo muitais.

Alaus Pramonė

Lietuvos alaus rinka
1999 m.

Per pastaruosius keletą metų Lietuvos alaus pramonė sparčiai augo. Šio sektoriaus augimui didžiausios įtakos turėjo didelės užsienio investicijos, kurios leido atnaujinti alus daryklų technologijas, pagerinti gaminamo alus kokybę, pardavimus. Užsienio investicijos į maisto produktų ir gėrimų pramonę yra didžiausios Lietuvoje. 1998 m. jos siekė 764,8 mln. litų arba 36,31 % bendrų užsienio investicijų šalyje.
Lietuvoje licencijas gaminti alų turi apie 80 alaus gamintojų, mažosioms darykloms tenka apie 10 % rinkos. Lietuvos alaus rinkoje dominuoja dešimt alaus bendrovių, kurių gamybos pajėgumai viršija 20 mln. dekalitrų. Negalutiniais Statistikos departamento duomenimis, 1999 m. Lietuvoje pagaminta 18,343 mln. dekalitrų alaus – 17,7 % daugiau nei 1998-aisiais. Lietuvos aludarių asociacijos duomenimis 1999 m. dešimt didžiausių Lietuvos alaus daryklų pagamino 17,681 mln. dekalitrų alaus, t.y. 20,3 % daugiau nei 1998 m.
Labiausiai – 89,1 % – alaus apyvartą 1999 metais padidino bendrovė “Utenos alus”, į alaus pramonę 1999 m. investavusi 60 mln. litų. “Švyturio”, kurio investicijos į gamybos modernizavimą 1999 m. siekė daugiau kaip 20 mln. litų, apyvarta padidėjo 18,9 %, “Vilniaus tauro” – 45,8 %, “Gubernijos” – 35,1 %. Panevėžio “Kalnapilio” apyvarta sumažėjo 5,3 %, Kauno “Ragučio” – 16,7 %. “Utenos alus” 1999-aisiais užėmė 23,9 %, “Kalnapilis” – 23 %, “Švyturys” – 22,4 %, “Vilniaus tauras” – 10,6 %, “Ragutis” – 7,3 %, “Gubernija” – 6,6 % šalies alaus rinkos. Iš mažųjų alaus daryklų 1999 išaugo tik bendrovių “Mažeikių lokys” ir “Daiga” apyvarta. “Mažeikių lokys” pardavė 360 tūkst. dal alaus – 25,4 % daugiau nei 1998 metais (287 tūkst. dal). Alytaus darykla “Daiga” pardavė 189 tūkst. dal – 3,3 % daugiau nei 1998 (183 tūkst. dal).

Alaus eksportas dėl didelių muitų per pastaruosius metus ypač sumažėjo: 1998 metais iš Lietuvos išvežta 162 tūkst. dal, 1999 metais – 53 tūkst. dal alaus. 1999 m. didžiausia alaus eksportuotoja buvo “Gubernija”, užsienyje pardavusi 45 tūkst. dal alaus. Šiaulių įmonė šiemet alų eksportuos į Izraelį. Tai leis jai padidinti eksportą iki 12 %. Šiuo metu “Gubernija” eksportuoja apie 7 % produkcijos, daugiausia į Vokietiją, Latviją ir Kaliningrado sritį. Lietuvos alaus gamintojai per keturis 2000 metų mėnesius eksportavo 14 tūkst. dekalitrų (dal) alaus – 2 tūkst. dal mažiau nei per tą patį 1999 metų laikotarpį. Lietuvos aludarių asociacijos duomenimis, pernai sausio-balandžio mėnesiais eksportuota 12 tūkst. dal alaus. Beveik visą alų šiemet, kaip ir pernai, išvežė Šiaulių bendrovė “Gubernija” (13 tūkst. dal).

Lietuvos alaus pramonė – viena iš nedaugelio pramonės sektorių – ir 2000 metais išliko viena perspektyviausių pramonės šakų. 1999 išaugusi daugiau nei 20 %. Per penkis 2000 m. mėnesius, palyginti su tuo pačiu 1999m. laikotarpiu, Lietuvos alaus rinka išaugo 26,5 %. Per visus 2000 metus alaus rinka gali išaugti 25 %, o vasarą – iki 30 %. Augimas labai priklauso nuo sezoninių faktorių: jei yra labai šilta žiema, pavasaris ir vasara, tai galima tikėtis ypatingo augimo. Lietuvos alaus rinka auga dar ir dėl to, kad vieno gyventojo suvartojamo alaus kiekis, palyginti su kitomis Europos šalimis, pavyzdžiui, Švedija, dar yra labai mažas. Pernai vienas Lietuvos gyventojas suvartojo maždaug po 51 litrą alaus per metus, o Švedijoje jo suvartojama apie 80 litrų.

Šiuo metu geriausios perspektyvos yra bendrovių, gaminančių ir parduodančių stiprų ir pigų alų, nes jis turi savo rinką, kuri nebuvo visiškai išnaudota. Be to, gaminti pigesnį ir stipresnį alų bendroves skatina ir valstybės akcizų politika – šiuo metu ji yra palanki stipriųjų alkoholinių gėrimų bei stipraus alaus gamintojams. Šiuo metu bet kokiam alui akcizo mokestis yra 0,4 lito už litrą, nepriklausomai nuo jo stiprumo. Stiprų alų verda beveik visos šalies alaus daryklos. 1999 m. naujos stipraus alaus rūšys sulaukė didelio populiarumo. Savo nišą stipraus alaus rinkoje turi “Vilniaus Tauras”, pernai užėmęs 25,86 % pilstomo alaus rinkos. Tačiau paklūstant Europos Sąjungos direktyvoms akcizo mokestis alui bei kitiems alkoholiniams gėrimams netrukus gali keistis.
Didelė konkurencija tarp alaus bendrovių dėl nuolat augančių investicijų į gamybą bei rinkodarą ir toliau didės. Šiemet daugelis alaus bendrovių paleidžia naujas gamybos linijas, vartotojams siūlo naujų kokybiškų rūšių alaus.
Lietuvos alaus rinkos lyderiai turėtų išlikti tie patys, nebent Švyturys aplenks savo konkurentus “Utenos alų” ir “Kalnapilį”. Alaus darykla “Švyturys” turi labai tvirtas pozicijas Vakarų Lietuvoje, ir, jei sėkmingiau pradės veržtis į kitus regionus, tikrai turės didelį augimo potencialą. Gali būti jog artimiausioje ateityje trys didžiausios Lietuvos alaus bendrovės AB “Švyturys”, UAB “Utenos alus” ir AB “Kalnapilis” bus vieno savininko – “Carlsberg Breweries” – rankose. Pasikeitus “Vilniaus Tauro” bei “Ragutis” akcininkams, turėtų pagerėti šių įmonių gaminamo alaus kokybė, rinkodaros strategija, vadyba; šios alaus daryklos turėtų išlaikyti panašias proporcijas alaus rinkoje kaip ir dabar. Šiaulių bendrovė “Gubernija” išlaikys tą pačią rinkos dalį (apie 5-6 %), nors ir padarė didelių investicijų. Mažesnės alaus daryklos, kaip “Ragutis” ir “Vilniaus Tauras”, pirmiausia augs mažųjų alaus daryklų sąskaita, jei tik sugebės reklamuotis, mažinti kainas. Mažųjų Lietuvos alaus daryklų laukia sunkūs laikai – šios įmonės gali išsilaikyti tik turėdamos savo nišą provincijoje.

Žuvų Pramonė

Ši maisto pramonės šaka apima žuvų, jūros žinduolių ir kitų jūros gyvūnų gavyną, jų perdirbimą į maisto, medicinos, pašarų ir techninę produkciją. Atsirado XVII amžiuje. Stiprią žuvų pramonę turiJaponija, JAV, Peru, Norvegija, Lenkija, Vokietija.

Lietuvos Žuvininkystė

Lietuvos žuvininkystė – ūkio šaka, apimanti žvejybą, žuvų išteklių valdymą, apsaugą ir atkūrimą, žuvivaisą, tvenkinių žuvininkystę, žuvų transportavimą, saugojimą, perdirbimą ir pateikimą vartotojams.
Lietuvos žuvininkystėje sukuriama apie 0,06 % bendrojo vidaus produkto (BVP). Šis rodiklis artimas ES žuvininkystės sektoriaus daliai BVP struktūroje. Lietuvos žuvininkystėje užimta apie 6 tūkst. žmonių, iš jų: žvejyboje jūroje – apie 1,2, žvejyboje vidaus vandenyse ir akvakultūroje – apie 1, žuvų perdirbime – apie 3 tūkst. Atviroje Baltijos jūroje žvejoja 37 įmonės (60 laivų), Baltijos jūros priekrantėje – 98 įmonės, Atlanto vandenyne – 4 įmonės (15 laivų), Kuršių mariose ir kituose vidaus vandenyse – 212 įmonių.

Pagrindiniai žuvų ištekliai yra vandenynuose ir Baltijos jūroje. Vandenynuose žvejojamos skumbrės, stauridės, jūros ešeriai, jūros lydekos, putasu, kalmarai, krevetės. Atviroje Baltijos jūroje sugaunama menkės, strimelės, bretlingiai ir lašišos. Baltijos jūros priekrantėje, Kuršių marių ir vidaus vandenyse žuvų įvairovė daug didesnė, tačiau ištekliai mažesni.

Stiprybės

Pakankami vandens ir kiti gamtiniai telkiniai.
Santykinai mažas vandens užterštumas.
Susiformavę privatūs nuosavybės santykiai.
Išplėtotas mokslo, mokymo institucijų tinklas.
Palanki šalies geografinė padėtis, kelių, jūros uosto, transporto priemonių potencialas, sudarantis galimybes prekiauti su Vakarų ir Rytų bei toliau esančiomis šalimis.
Devynios žuvų perdirbimo įmonės ir devyni jūrų laivai yra sertifikuoti produkcijos eksportui į ES rinkas, jų produkcijos kokybė atitinka ES standartus.

Silpnybės

Nepilnai išnaudojamos Baltijos jūroje skiriamos strimelių ir bretlingių žvejybos kvotos.
Neracionali žvejybos ir perdirbimo subjektų struktūra. Vyrauja mažos, nekonkurencingos, mažo investicinio pajėgumo įmonės.
Klaipėdos uoste nėra prieplaukos Baltijos jūroje žvejojantiems laivams su kranto infrastruktūra.
Tvenkiniuose auginama pernelyg mažai lašišinių žuvų. Lietuvai skiriamos per mažos Baltijos jūroje menkių ir lašišų žvejybos kvotos.
Nepakankamas dalies žvejų ir žuvų perdirbimo pramonės darbuotojų pasirengimas dirbti konkurencijos sąlygomis.
Mažos sektoriaus dirbančiųjų pajamos, žemas pragyvenimo lygis.

Galimybės

Lietuvai tapus ES nare, padidės kapitalo investicijų, modernių technologijų įdiegimo galimybės.
Didės finansinės galimybės vykdyti žuvininkystės struktūrinius pertvarkymus, didinti produkcijos konkurencingumą.
Didės informacijos apie tarptautines rinkas prieinamumas, techninė ir konsultacinė parama.

Grėsmės

Atviroje rinkoje vyks tiesioginė Lietuvos žuvininkystės subjektų sandūra su didesnio konkurencinio pajėgumo ES valstybių rinkos subjektais.
Lietuvos tarptautiniai įsipareigojimai ES ir PPO ribos galimybes taikyti valstybės paramą žuvininkystės produkcijos eksportuotojams.

Žemės ir maisto ūkio reikšmė Lietuvoje

Lietuvos Respublikos žemės ūkis atlieka labai svarbią ekonominę, socialinę, gamtosauginę ir etnokultūrinę funkciją. Kaimas vis labiau vertinamas kaip šalies infrastruktūra, gerinanti ir miesto žmonių gyvenimo kokybę. Lietuvos žemės ūkis pajėgus aprūpinti šalies gyventojus visais svarbiausiais maisto produktais ir turi potencialias galimybes dalį jų eksportuoti. Žemės ūkio paskirties gem užima 60% valstybės teritorijos. 1998-2000 metais pridėtinė vertė, sukurta žemės ūkyje, medžioklėje ir miškininkystėje, sudarė 8,7% šalies BVP, o pridėtinė vertė, sukurta maisto ir gėrimų pramonėje, – 5,2%. Per šį laikotarpį žemės ūkio ir maisto prekės sudarė 12,7% Lietuvos eksporto pajamų. 2000 metais žemės ir maisto ūkio sektoriuje dirbo 24% šalies dirbančiųjų.

Lietuvos žemės ir maisto ūkio
stratėginės pozicijos

Sparčiai besikeičianti visuomenė kelia naujus reikalavimus žemės ūkio žaliavoms ir maisto produktams. Ypač didėja aukštos kokybės, sveikų, ekologiškų maisto produktų poreikis. Produktų kilmė, kokybė, asortimentas, prekinė išvaizda, jų vartojimo patogumas atveria naujas rinkos galimybes. Auga visuomenės susidomėjimas kaimo atnaujinimu ir kraštovaizdžio išsaugojimu. Kyla nauji gyvulių gerovės reikalavimai. Biotechnologijos mokslo atradimai atveria naujas žemės ir maisto ūkio plėtros sritis.
Lietuvai įstojus į Pasaulio Prekybos Organizaciją (PPO) ir sudarius laisvos prekybos sutartis su kaimyninėmis valstybėmis, šalies rinka tampa vis atviresnė. Taip pat ją veikia pasirengimas narystei ES. Prekyba tampa vis globalesnė, mažiau reguliuojama, todėl didėja būtinybė išryškinti ir plėtoti gamybą lyginamuosius pranašumus turinčiose šakose. Žemės ir maisto ūkis radikaliai keičiasi, jis labiau integruojamas į pasaulinę ekonomiką. Žemės ūkio sektorius vis labiau priklauso nuo kitų sektorių veiklos, turi su jais konkuruoti dėl investicijų ir kvalifikuotos darbo jėgos. Lietuva per pasirengimo narystei ES laikotarpį privalės paspartinti žemės ūkio sektoriaus restruktūrizavimo ir modernizavimo procesą, padidinti žemės ūkio ir maisto produktų konkurencingumą vidaus ir užsienio rinkose, prisitaikyti prie ES kokybės standartų ir reikalavimų, racionaliai spręsti kaimo socialines problemas. Lietuvos narystė ES ir NATO sudarys prielaidas šalies saugumui bei ekonominiam stabilumui padidinti. Tai paskatins užsienio investicijas į šalies ūkį. Atsiras ES struktūrinių fondų finansinės paramos galimybės

Medžiaga paimta iš :

Enciklopedijos
Geografijos žinyno
Geografijos vadovėlio
Interneto

Leave a Comment