Per pirmąjį pasaulinį karą Lietuva neteko daug gyventojų, daug jųžuvo, kariaudami caro armijoje, dalis gimtame krašte, o dalis, bėgdami nuoartėjančios vokiečių kariuomenės, pasitraukė į Rusijos gilumą. Be to, daugLietuvos gyventojų buvo išvaryti į Vokietiją, mirė dėl epidemijų ir ligų.1917 m. pradžioje vokiečių okupacinė valdžia pripažino, kad dėl pajėgiausiųdarbininkų paėmimo daugelyje vietų derliui nuimti trūksta darbo jėgos.Mirusiųjų žmonių skaičius viršija gimusiųjų. 1915 m. mirė 3.1 tūkst. žmoniųdaugiau negu gimė. 1917 m. šis skaičius pasiekė apie 10 tūkst., o 1918 m. –12,5 tūkst. 1939 m. į Lietuvą buvo įvesta SSRS raudonoji armija, 1940 m. Lietuvaprieš tautos valią įjungta į SSRS sudėtį. Tokia padėtis tęsėsi net penkisdešimtmečius. Lietuva 1940 m. tapo viena iš sąjungininkių respublikų,praradusių nepriklausomybę ir valstybingumą. Jos vardas nyko iš pasauliožemėlapių, vis rečiau ji buvo minima politikoje. Visa tai neigiamai veikiagyventojų socialinę ir tautinę raidą, gyventojų skaičiaus augimą. SSRS,norėdama palaužti tautų nacionalinį išdidumą, jų pasipriešinimą politiniamir tautiniam pavergimui, pradėjo didžiausias pasaulyje gyventojųdeportacijas, t.y. iškėlimą iš nacionalinių žemių į tolimas ir atšiauriasteritorijas. Jau turėdama nemažą to baisaus ištisų tautų perkėlimo irtremtinių patirtį, stalinistai Lietuvoje deportacijas pradėjo 1939 m., t.y.vos grąžinus jai Vilniaus krašto dalį. Sovietų valdžia iš Vilniaus kraštodeportavo apie 25000 lenkų ir žydų. Deportacijos tęsėsi ir vėliau, t.y.visą stalinį laikotarpį. Kai kuriais skaičiavimais vien tik 1939-1941 m. išLietuvos buvo ištremta apie 65000 žmonių. Ypač didelius nuostoliu padarė ir Vokiečių okupacija II pasauliniokaro metais. 1942-1944 m. į Vokietiją priverstiniams darbams buvo išvežtaapie 30000, o karo pabaigoje į Vakarus pasitraukė apie 60000 žmonių iš
Lietuvos ir apie 170000 žmonių iš Klaipėdos krašto. Apie 240000 Lietuvosžydų buvo suvaryti į getus ir nužudyti ar išvežti svetur. Deportacija tęsėsi ir pokario metais. Remiantis kai kuriaisskaičiavimais, 1945-1948 m. į Sibirą, europinę šiaurę ir kitas atšiauriasSSRS teritorijas iš tikrųjų buvo deportuota apie 260000 Lietuvos gyventojų,daugiausia ūkininkų ir inteligentų. Didelė dalis jų tremtyje žuvo, mirė nuoligų ar niekad nebegrįžo į Lietuvą. Nors pokario metai turėjo būti “kompensaciniai”, t.y. per juosturėjo labai padidėti gimstamumas. “Kompensacinį” laikotarpį Lietuvojesunkino keletas aplinkybių. Pirma, nugalėjus fašistinę Vokietiją,Raudonojoje armijoje ne tik nebuvo masinės demobilizacijos, bet atvirkščiai– daugelis lietuvių, atėjus į Lietuvą Raudonajai armijai, dar tebevykstantkaro veiks-mams, buvo priimti į armiją. Antra, didelė dalis jaunų žmoniųpasitraukė į Vakarus, išėjo į miškus partizanauti. Trečia, prasi-dėjoLietuvos gyventojų sovietinė deportacija. Visa tai turėjo tiesioginėsįtakos gimstamumui ir normaliai gyventojų reprodukcijai. Nuo pokario metų iki pat 1953 m. gyventojų skaičius išaugo vos100000, t.y. po 12-13 tūkst. žmonių kasmet. Tai rodo iš tikrųjų didelęgyventojų deportaciją, kurią iš dalis slėpė į Lietuvą “broliškai pagalbai”iš kitų sovietinių respublikų atvykdavę migrantai. Žymesnis gyventojųskaičiaus augimas prasidėjo tiktai po Stalino mirties. Didžiausiasgimstamumas pokario metais buvo užregistruotas 1949 m., kai gimė 63 tūkst.kūdikių. Vėliau gimstamumo lygis pradėjokristi, bet vėl padidėjo 1959-1961m., kai pradėjo gimdyti pokario metųkarta. Vėliau tokia gimstamumo bangų viršūnė, nors ir žemesnė, buvoužregistruota 1985-1987. Toks gimstamumo “bangavimas” kas 20-23 metaipastebimas visose šalyse, kurios patyrė didelius gyventojų nuostolius,masinių epidemijų, stichinių nelaimių. Padėtis iš esmės pasikeitė po 1956 m., kai į Lietuvą daugiausia dėlįvairių pramonės įmonių statybų plūstelėjo didžiulė migrantų banga, tadapradėjo į Lietuvą grįžti dalis tremtinių. Nors gyventojų gimstamumas ir natūralusis prieaugis nuo 7-ojodešimtmečio pradžios pradėjo mažėti, bet gyventojų skaičius nuolat augo. Tąaugimą užtikrino vis didesnis gyventojų atvykimas į Lietuvą iš kitųrespublikų ir mažėjantis jų išvykimas iš Lietuvos. 1990 m. pradžioje, atkūrus nepriklausomybę, Lietuvoje gyveno 3708,2tūkst. žmonių. Vėliau, po 1992 m., skaičius pradėjo mažėti. 1992-1996 m.jis sumažėjo 39,7 tūkstančio. Galima kalbėti apie tai, kad gyventojųskaičius labai sumažėjo dėl gyventojų emigracijos, didesnės už imigraciją.Ši emigrantų grupė gali būti apibūdinta ir kaip Rusijos piliečiai, panorędėl kurių nors priežasčių gyventi šalyje, pakeitę savo politinį statusą. Mano išvada yra tokia: kaip jau aukščiau minėta, Lietuvos gyventojųmažėjimo pagrindinė priežastis yra emigracija ir mažas gimstamumas.Pažvelgę į migracijos lentelę, matome, kad migracinis saldo yra neigiamas,bet kartu ir auga. Dėl mažo gimstamumo, manau, jog reikėtų sudarytigeresnes ekonomines ir socialines sąlygas jaunoms šeimoms, nes kaip puikiaižinome, dabartiniu laiku, kas antroje šeimose yra tik vienas vaikas, ir topriežastys yra kaip jau minėjau socialinės ir ekonomines sąlygos.———————–[pic]
[pic]
[pic]
[pic]
|Metai |Gyventojų judėjimas |Migracinis|| | |saldo || |Emigracija|Imigracija| ||1990 |23592 |14744 |-8848 ||1991 |20703 |11828 |-8875 ||1992 |28855 |6640 |-22215 ||1993 |15990 |2850 |-13140 ||1994 |4246 |1664 |-2582 ||1995 |3773 |2020 |-1753 ||1996 |3940 |3025 |-915 |
Gyventojų migracija atkūrus nepriklausomybę.
Naudota literatūra:1. S. Vaitekūnas, “Lietuvos teritorija ir gyventojai”, sp. “Alma litera”, 1998 m.2. S. Vaitekūnas ir E. Valančienė, “Lietuvos geografija 9 klasei”, sp. “Alma litera”, 1998 m. (Statistiniai duomenys)3. J. Zagorskis, “Lietuvos socialinė geografija 9 klasei”, sp. “Danielius”, 1997 m. (Statistiniai duomenys)4. Statistikos departamentas, “Lietuvos gyventojai”, sp. “Mintis”, 1990 m.