Ledynmečiai

LEDYNMETIS

Mes jau žinome, kad ties pusiauju vyrauja šiltas, bet drėgnas klimatas, o ties atogrąžom šiltas ir sausas. Taip pat esame girdėję, kad ašigaliuose labai šalta. Ten ir žiemą,ir vasarą baltas ledo sluoksnis dengia Arkties vandenyną, o žemynas apsigaubęs šviesia sniego anklode. Neklaužada vėjas ne šiaip sau pabučiuoja į žanduką, o kaip reikiant žnybia savo ilgais pirštais. Todėl paklausti koks žemynas vilioja savo atmosfera beveik kas antras atsako Amerika arba Afrika. Gal todėl, kad pas mus ne taip jau ir šilta. Per meetus net keturis kartus pasikeičia metų laikai. Bet pažiūrėjus kitomis akimis ir palyginus su prieš 100 tūkst. metų Lietuvoje buvusiais ledynais tai lyg žemės išsivadavimas iš šalčio spąstų. Manoma, kad ši baisi krizė mūsų mažajį kraštą buvo užklupusi bent penkis kartus. Mokslininkai spėja, kad prieš ledynmečius Lietuvoje buvo šilta. Dar šilčiau negu dabar. Gamtininkai-tai savotiški sekliai, jie išrausia, net giliausios senovės smulkmenų trupinėlius.
Nemuno šlaite, kiek žemiau Merkinės, slūgso durpių klodai. Virš durpių- smėlio storymė. Tos durpės yra išlikusios iš ledynmečio laikų. Išštyrus mikroskopu, jose rasta mažyčių gėlių žiedadulkių, kurios kadaise paskendo pelkėje. Iš žiedadulkių sužinota, kad daugelis čia rastų augalų dabar auga žymiai toliau į pietus. Kaip buvusi pelkė atsidūrė po smėlio sluoksniu?
Maždaug prieš 100 tūkst. metų baigėsi šiltasis tarpledynmečio periodas.Vasaros Lietuvoje tapo vė

ėsesnės, o žiemos šaltesnės. Už Baltijos jūros esančios Skandinavijos šiaurės kalnuose žiemą iškritęs sniegas vasarą neištirpdavo. Susislėgęs jis virto ledu. Kalnuose, tolimoje šiaurės Skandinavijoje, susidarė kalnų ledynai. Mūsų krašte to nebuvo. Žiemą sniegas iškrisdavo, vasarą- ištirpdavo. Tačiau žiemos vis šaltėjo. Neretai spusteldavo iki –40 laipnių šalčio. Pradėjo nykti ąžuolynai-šilumomėgiai medžiai ir žoliniai augalai.Išliko tik beržai, pušys.
Klimatas toliau keitėsi. Žeimą giliai įšalusi žemė vėsią vasarą neatitirpdavo. Susidarė amžinas įšalas. Medžių šaknys nebegalėjo įsiskverbti į sušalusią žemę. Vasarą dirva atitirpdavo vos per keletą sprindžių. Galėjo augti tik žoliniai augalai. Be to, dirva vis labiau sausėjo, todėl vilnijo žolių plotai, kuriuose ganėsi ilgavilniai mamutai, gauruotieji raganosiai. Jų kūnus dengė iki pusės metro ilgio plaukai, o po jais dar buvo minkšta vilna, kuri didžiuosius žinduolius saugojo nuuo šalčio. Čia ganėsi šiaurės elniai, laukiniai arkliai, avijaučiai. Pastarieji dydžiu prilygo nedidelei dabartinei karvei, tik ragai buvo lyg avinų. Laikėsi bandomis. Užpuolus vilkams, raguotieji avijaučiai jauniklius suvarydavo į būrio vidų, o patys sustodavo ratu aplink juos. Puldami vilkai atsimušdavo į jų palenktus ragus. Plėšrūnai buvo gerokai didesni ir baltesni už dabartinius. Čia gyveno ir baltieji kiškiai, kuriuos medžiojo ne tik vilkai, bet ir poliarinės lapės. Jos žiemą, kaip ir bailiukai, tapdavo baltutėlės, tik akys juoduodavo. Šios gudrutės tykojo ir baltuosius tetervinus- žv
vyres, kurios žiemą taip pat pasidarydavo, kaip sniegas, tik šoninės uodegos plunksnos būdavo rudos. Skrisdamos jos matydavo viena kitos tamsią uodegą, todėl nepakrikdavo ir galėdavo nusileisti būriu. Naktį miegoti įsikasdavo į sniegą.Taip šilčiau.
Vasarą ir poliarinės lapės, ir baltieji zuikiai ar žvyrės virsdavo rudais, ant žemės sunkiai pastebimais.
Pelkėse, ežeruose gageno laukinės žąsys, klykavo baltosios poliarinės gulbės, kvaksėjo antys, švilpavo tilvikai.
Taip tęsėsi daugelį tūkstančių metų Šiuo ilgu ledynmečio laikotarpiu buvo ir atšilimų, kai ištirpdavo įšalas, vėl imdavo augti neūžaugos medžiai, orams atšalus, medžiai sunykdavo. Tam tikrais laikotarpiais gebėjo augti tik reta skurdi žolė ir kerpės.Atviruos plotuose siautė žiaurūs šalti vėjai, sūkuriais keldami dulkes nuo apmirusios žemės
Ledynų kalnai atslinkdavo beveik iki Lietuvos, bet atšilus vėl atsitraukdavo.Kyla klausimas, kaip ledynai slinko
Skandinavijos kalnuose, kurie ir dabar slūgso už Baltijos jūros, šalčio laikais susikaupė ištisos ledo storymės. Kai ledyno storis pasiekė puskilometrį ar daugiau, nuo didžiulio slėgio jo apatinė dalis suminkštėjo, pavandenijo ir ledas nuo kalnų pradėjo slinkti žemyn, užpildamas tarpeklius ir slėnius.Virš kalnų ledo kepurė storėjo ir platėjo. Ledynai išplito plačiai šiaurėje ir ėmė slinkti į pietus. Slinkdami ledo luitai laužė atsikišusias uolas. Jų nuolaužos slenkant ledynui buvo zulinamos , trinamos, skaldomos. Aplygintų, suapvalintų kalnų uolų gabalų randame ir dabar. Tai laukų akmenys. Garsusis Anykščių Puntukas taip pat le
edyno atvilktas aptrintas uolos gabalas. Galima įsivaizduoti, kokia didžiulė ledyno jėga, jeigu tokį milžinišką akmenį, trindamas lyg smiltelę, nešė šimtus kilometrų.
Ledynai uolų nuolaužas trupino iki akmenėlių. Šiuos dar toliau triuškino iki žvyro. Jį malė iki smėlio grūdelių. Šį vertė smulkiomis dulkėmis, iš kurių vėliau susiklostė molio sluoksniai.
Trimis plačiausiais ledo liežuviais ledynai prieš 24 tūkst.metų pasiekė Lietuvos žemę. Vienas, atslinkęs iš šiaurės, užkabino rytinę dalį. Du platūs srautai užplūdo Vidurio Lietuvą ir jos vakarinę dalį. Tarp jų atsidūrė kalvotoji Žemaitija, lyg sala ledų jūroje. Vėliau ir ją ledynai pridengė. Šie baisūs padariniai šliaužė iki mūsų krašto pietrytinių pakraščių ir čia išsikvėpę sustojo. Kiek jų atšliauždavo, tiek po kiek šimtmečių ištirpdavo. Ledynai, lyg milžiniškas buldozeris, sustūmė smėlio kalnus. Sustojęs, tas kalvas ir paliko. Kiti atšliaužę ledo luitai taip pat paliko viską, ką su savimi nešėsi. Taip didėjo kalvos, vadinamos morenomis
Šliauždamas ledynas ne tik stūmė smėlio, žvyro ar akmenų kalvas.Daug uolų nuolaužų įšaldavo į ledyną. Jis neretai sustodavo keliems šimtmečiams. Prie dugno prišaldavo ištisi žemės klodai, kuriuos pajudėjęs ledynas nusinešdavo. Vienus upių slėnius užpylė žemėmis, kitus labai pagilino, vienur kalvas nusinešė, kitur naujas supylė. Ledynai smėlio storyme užpylė ir buvusią pelkę žemiau Merkinės. Manoma, kad ledynas užslinko gana greitai-tik per porą tūkstančių metų,o gal ir greičiau.
Apie 7-
-9 tūkst. metų ledynai savo nelaisvėje laikė mūsų kraštą. Per tokį ilgą laikotarpį būdavo ir šiltesnių periodų, kai ledynai kiek atsitraukdavo, vėliau vėl ištįsę ilgais kilometriniais liežuviais ardė mūsų žemę. Ledyno storis buvo nemažas. Dabar net įsivaizduoti sunku, kad vakarinėje Lietuvos dalyje ledas galėjo kilometro ar net didesnio storio.
Prieš 16- 18 tūkst. metų ledynai jau pastoviau pradėjo trauktis iš Lietuvos. Atsitraukdami jie skilo platesniais ar siauresniais liežuviais, kurie suslėgė gilias daubas. Jos dabar neretai ežerais tyvuliuoja. Itin gražūs toie trijų ledyno atšakų vietoje susidarę Dusios, Metelių ir Obelijos ežerai Sūduvoje.
Vietomis ledynas pratirpo siaurais tarpekliais, į kuriuos sruvo galingos ledyno paviršiumi tekėjusios upės. Jos į tarpeklius ir plyšius nuo ledo luitų paviršiaus prinešė žvyro. Dabar tose vietose susidarė ilgos, kartais net rangytos žvyro kalvos-ozai.Vilniuje žinomas Šeškinės ozas.
Kai kur tirpstančio ledyno vandens srautai įsigraužia iki jo pamato ir ten išplovė gilias siauras daubas.Kitur vanduo, sruvęs galingu srautu, krito nuo aukšto ledkalnio šlaito ir išgraužė gilias siauras daubas ledyno pakraščiu. Taip susiformavo ilgiausi Lietuvos ežerai.Plaukiant Aisveto ar Asvejos vandeniu atrodo, kad tai plati upė. Šie ežerai stačiais šlaitais, staiga gilėja. Jie vietomis siekia iki 30m. gylio;toks yra giliausias Lietuvoje Tauragnų ežeras.
Tirpstančio ledyno atšakos stumdėsi bent keletą kartų. Klimatui atšalus,jos pasistumdavo į priekį, atšilus –aptirbdavo. Taip jos patvenkdavo daubas, kuriose susikaupęs vanduo išliko iki šiol plačiais patvenktiniais ežerais. Tirpstančio ledyno vanduo kaupėsi prieledynėse mariose.Mums dabar net sunku įsivaizduoti, kokios jos buvo plačios, net iki 50 ir daugiau kilometrų. Plačiausios marios tyvuliavo dabartinėje Sūduvoje. Jų dugne susiklostė vandens srautų sunešti moliai. Dabar čia derlingos priemolio dirvos. Ten, kur buvo ledynmečio plačios marios ar dideli ežerai, dabar randame molio klodus. Vasarą vandens srautai į marias nešė ir smėlį, o ankstyvą pavasarį ar vėlyvą rudenį, kai ledynas beveik neatitirpo, silpna vandens srovė nešė tik dumblą, iš kurio formavosi raudono ar gelsvo molio sluoksniai. Taip kartais susidarydavo molio juostos. Jas suskaičiavus galima sužinoti, kiek metų gyvavo marios.
Kur dingo tos pačios marios? Į jas plūstantis vanduo prasigrauždavo ir nutyvuliuodavo žemyn, viską raudamas bei griaudamas milžiniškomis vilnimis. Taip po truputį marios seko, kol pagaliau jų vietoje liko tik derlingos dirvos.
Ledyno pakraščiais sruvo plačios upės. Kartais tai buvo net ne jos, o plačiausi , kelių kilometrų ledyno tirpsmo vandenų srautai, kurie nuo ledynų ir prieledyninės dirvos vilko ne tik molingą dumblą ar smėlį, bet ir žvyrą.Ten, kur dabar randame žvyro sluoksnius, kadaise tekėjo plačios upės. Prie Vilniaus , Gariūnuose, buvo didžiulis žvyro karjeras. Žvirą čia suklojo ledynmečio Proneris.Ji prie Gariūnų suko į pietus ir įtekėjo į Merkį, o šis – į Nemuną, kuris tekėjo tolyn į Vakarus.Į Baltiją tekėti jis dar negalėjo, nes toje vietoje tada slūgsojo storiausias ledynas.
Ledynams pasitraukus, Neris jau tekėjo į netoli Jonavos telkšančias marias, nešdama daugybę smėlio. Dabar tuose smėlynuose prie Gaižiūnų auga pušynai.Į plačiausias Sūduvos marias Nemunas sunešė Kazlų Rūdos smėlynus. Į šias marias dabar išnykusi upė nuo ledynų suplovė Jurbarko žvyrynus ir smėlynus.
Tirpstančio ledyno vandenys plovė, lygino sustumtas kalvas, smėliu užklojo marių dugną. Marių molynus užklojo smėlio ar žvyro sluoksnis. Jeigu pažvelgtume į upės šlaitą, pamatytume, kad smėlio sluoksnį dengia žvyro juosta, virš jos – vėl smėlis, tačiau smėlio spalva kartais skiriasi. Iš šlaito juostų galime spręsti apie šios vietovės praeitį. Molio sluoksnį suformavo marios ar ežeras, smėlio sluoksnį sunešė lėta vandens srovė, žvyrą suplovė greitai tekantys vandenys(jie net akmenis rideno). Žvyrynus suplovė ir nuo ledyno plūstantys vandenys: žvyrą paliko prie ledyno ,o smėlį nunešė tolyn.
Ledynams pasitraukus, dūlavo didžiausi pilkos žemės plotai. Sausas šaltas klimatas neleido įsitvirtinti augalams. Vėjai pustė sausą smėlį lyg dabartinėse dykumose, supylė aukštas smėlio kopas. Kokios jos gražios prie Varėnos ir toliau į pietus, net iki Druskininkų. Dabar jos apaugusios pušynais.
Pagaliau ledynas, sustūmęs Linkuvos kalvų gūbrį, užtvenkusį Mušos upei kelią į šiaurę, prieš 12 ar 13 tūkst. metų apleido Lietuvą.
Tuo ledynmetis Lietuvoje dar nesibaigė. Slūgsantys šiaurėje ir vakaruose neištirpę ledynai dar veikė Lietuvos klimatą. Vyravo arktinis šiaurės klimatas su žiemos speigais ir vėsiomis vasaromis. Vidutinė metinė temperatūra buvo apie 5 laipsnius žemesnė nei dabar(+6 laipsniai). Tik priš 10 tūkst. metų visiškai baigėsi arktiniai speigai. Prasidėjo tarpledynmečio laikotarpis, kuris tęsiasi dabar ir dar užtruks apie 20-22 tūkst. metų. Tada turėtų prasidėti naujas ledynmečio laikotarpis.

Leave a Comment