Lankytinos vietos Lietuvoje

ANYKŠČIAI

Svečiui Anykščiai dažniausiai prasideda nuo Antano Baranausko klėtelės, nuo greta, po senų medžių guotais stovinčio namo, memorialinio muziejaus, kuriame daugiau nei prieš 30 metų gyveno ir rašė Antanas Žukauskas – Vienuolis. Kitapus šventosios stovi rašytojo skulptūra, žvelgianti gimtųjų Ažuožerių link. Pietiniame miesto pakraštyje nuo Liūdiškių kalvos pro pušis iš tolo boluoja „Laimės žiburį“ simbolizuojantis rašytojo Jono Biliūno antkapinis paminklas. Niūronių sodžiuje yra išlikusi gimtoji Jono Biliūno sodyba, kurioje įrengta memorialinė ekspozicija. Prie sodybos stovi tautodailininkų iš ąžuolo išskobtos skulptūros, vaizduojančios patį rašytoją, joo apsakymų „Kliudžiau“, „Brisiaus galas“ veikėjus. Čia pat Niūronyse įkurtas Arklio muziejus, sukaupęs daug įdomių du arkliu ir žirgu susijusios žemdirbio buities eksponatų. Taip pat galima pamatyti vorutos piliakalnį, Anykščių šilelį, legendinį Puntuką, kuris traukia ne vien savo didumu, o ir skulptoriaus iškaltais akmenyje drąsių Lietuvos lakūnų S.Dariaus ir S.Girėno bareljefais. Dauguma šių vietų įeina į neseniai įstegtą Anykščių regioninį parką.

TRAKAI

Svarbiausias Trakų istorijos, archeologijos ir architektūros paminklas yra Trakų centre, iškyšulyje tarp Galvės ir Bernardinų ežerų pastatyta Trakų pilis. Mūrinė pilis sttatyta gana ilgai – nuo XIV a. pirmosios pusės iki XV a. pradžios. Ji buvo viena didžiausių viduramžių Lietuvoje. Pilis užėmė apie 4 ha teritoriją. Trakuose yra ir daugiau gana svarbių ir prisiminimo vertų kultūros ir istorijos paminklų. Vienas jų – pirmoji parapijos ba

ažnyčia, pastatyta Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto pastangomis. Pačiame miesto centre tebėra Jono Nepomuko koplytstulpis, pastatytas XVIII a., netoliese – buvęs domininkonų ir nedidelė bažnytėlė.
Kryžių kalnas

Kryžių kalno statymo pradžią bandoma sutapatinti su 1831 ir 1863 m. sukilimais. Rašytiniuose šaltiniuose kryžiai ant kalno pirmąkart paminėti 1850 m. XIX a. pradžioje jau stovėjo 200 kryžių. Po Antrojo pasaulinio karo čia kryžius gabeno pėsti ir važiuoti iš visos Lietuvos, taip pat Latvijos, Rusijos, Ukrainos, Australijos, Brazilijos ,JAV ir kitų kraštų. Juos statė lietuviai ir kitataučiai tikėdamiesi, kad pasveiks, kad laimingesni būsią vaikai, melsdami, kad atgimtų Tėvynė, dėkodami, kad tremtį išgyveno. Ne kartą griautas, ardytas kalnas vis atgydavo. 1961 m. pavasarį keli tūkstančiai didingų kryžių buldozeriu buvo sustumti į krūvą ir sudeginti, užverstas šaltinis, sudarkyta aplinka. Naktimis atsirasdavo nauji kryžiai, juos tuuometinė valdžia vėl naikino; ir ši kova truko iki 1975 m. Atgimęs unikalus, pasaulyje analogų neturintis kalnas ir dabar visus stebina savo dvasingumu, nacionaliniu koloritu. Ir, žinoma, kryžių kryželių gausa, kurių rymo apie 12 tūkstančių.

Rumšiškės

Senosios Rumšiškės, įsikūrusios dailiame Nemuno slėnyje, buvo viena seniausių lietuvių panemunės pilių ir gyvenviečių. Žmonių čia gyventa jau I tūkstantmetyje po Kristaus.
XIX a. viduryje Rumšiškių miestelyje veikė raštininkų mokykla. Joje 1851-1853 m. mokėsi būsimasis lietuvių poetas ir vyskupas Antanas Baranauskas.
Nuo 1958 m. senojo miestelio vietoje tyvuliuoja Kauno marios. Senąsias Rumšiškes da

abar mena tik XVIII a. antrojoje pusėje statyta medinė bažnyčia ir varpinė. Tai valstybinės reikšmės architektūros paminklai. Netoli bažnyčios yra 1967 m. pastatytas A.Baranausko paminklas.
Šiuo metu Rumšiškės pasaulyje garsėja Liaudies buities muziejumi. Tai 140 senovinių trobesių, atkeltų iš visos Lietuvos ir sustatytų 175 ha. plote. Muziejininkai sukaupė 58000 eksponatų, daug brėžinių, piešinių, aprašomosios medžiagos. Tai ne tik kultūros, bet ir mokslo židinys. Beto , muziejus- puiki poilsio vieta. Čia pat miškai, erdvūs laukai, dirvos, pievos, kloniai, Kauno marios.

Kuršių nerija

Kuršių nerija – siauras ir ilgas smėlio pusiasalis – geologiniu požiūriu susiformavo visai neseniai, šiek tiek daugiau kaip prieš 5 tūkst. metų. Vėjo pustomo gelsvo smėlio plotai, kaitaliodamiesi su žaliais apželdintų kopų masyvais, žaliuojančiomis pamario ir pajūrio palvių žemumomis, tyviliuojančiomis mariomis ir ošiančia jūra, teikia šiai vietovei savitą egzotišką grožį, kurį tik čia rasi ir pajusi.

Visos Kuršių nerijos ilgis nuo Kopgalio iki Zelengradsko siekia 97 km.penkiasdešimt keturi kilometrai šiaurinės Kuršių nerijos dalies priklauso Lietuvai. Kuršių nerija plačiausia ties Bulvikio ragu (4 km), siauriausia – ties Lensa (0,4 km). Aukščiausia jos vieta – Skaldytojų kopos viršūnė (68 m virš jūros lygio), o žemiausia – nedidelis plotas pietinėje Kuršių nerijos dalyje, ties Šarkuva. Čia sausuma iškilusi virš jūros tik 0,5 – 1,5 m.

1960 m. Lietuvai priklausanti pusiasalio dalis paskelbta kraštovaizdžio draustiniu, 1976 m. – valstybiniu miško parku, o 1991 m. – nacionaliniu parku.

Kuršių nerijoje verta ap
plankyti Jūrų muziejų, kuris įrengtas 1979 m., restauravus 1791 m. pastatytą tvirtovę. Muziejuje galima gėrėtis dresuotais ruoniais, Antarktidos pingvinų išdaigomis, dideliais žuvų akvariumais, nuostabių kriauklių kolekcija ir kitomis įdomybėmis. Pietinėje Jūrų muziejaus pusėje po atviru dangumi įrengtas Kuršių žvejų etnografinio muziejaus kompleksas.

Juodkrantė, ,,pabirusi“ tarp aukštų senų parabolinių kopų, stovi atsigręžusi į marias. Tai antra pagal dydį Neringos gyvenvietė. Juodkrante ji pavadinta dėl to, kad šioje vietoje mišku apaugusių parabolinių kopų juodi lopai skyrėsi iš gelsvos slenkančių kopų aplinkos. Juodkrantėje vertėtų aplankyti Gintaro įlanką (dabar žvejų uostelis), Raganų kalną su tautodailininkų skulptūromis, Gintaro muziejų. Gamtos mylėtojai galėtų užkopti ir į Geišių kopą, kuri jau seniai virtusi pilkųjų garnių karalyste.

Pakeliui iš Juodkrantės į Pervalką patartina stabtelėti ant Avikalnio kopos. Nuo apžvalgos aikštelės atsiveria nepaprasto grožio tarp jūros ir marių plytintys gamtovaizdžiai. Aplankyti verta ir egzotiškas kupstuotąsias slenkančias (žolines) kopas, kurių grandinė nusidriekia nuo Juodkrantės iki Pervalkos (9 km).

Pervalka – tai buvusi pabėgelių iš Naglių kaimo nausėdija, įsikūrusi 1844 m. ant šalia stūksančios (53 m aukščio) Skirpsto kopos viršūnės nuo 1979 m. rymo ąžuolinė paminklinė skulptūra pirmajam Kuršių nerijos mokslininkui ir poetui Liudvikui Rėzai, gimusiam dabar jau užpūstytame Karvaičių kaime.

Preila – kuršiškas vardas kito kaimelio, kurį 1843 m. įkūrė bėgliai iš smėlio palaidotų Naglių. Gyvenvietė įdomi savo etnografiniu paveldu. Pietinėme Preilos gale stūksto aukščiausia Kuršių ne

erijoje kalnų pušimis apsodinta Senosios Smuklės 66 m aukščio kopa.

Nida – tai Neringos centras. Gražiausia nerijos gyvenvietė. Dabartinėje vietoje Nida ėmė kurtis 1732 m., persikėlusi iš Grobšto rago. Būtent Nidoje, verta aplankyti Žvejų etnografinį buities muziejų, apžiūrėti gyvenvietės centrą, gražiai sukomponuotą gyvenamąjį rajoną ties paštu, užkopti ant Urbo kopos, kurios viršūnėje 1874 m. įrengtas Nidos švyturys.

Daugelis yra girdėję apie Tomo Mano namelį. Jame įrengta ekspozicija pasakoja apie šį vokiečių rašytoją klasiką, praleidusį čia dvi vasaras. Namas pastatytas labai gražioje aplinkoje – parabolinių kopų masyve.

Stelmužė
Stelmužė – tai viena įžymiausių šio rajono vietovių. Stelmužės ąžuolas vienas seniausių Europoje.
Manoma, jog jam yra apie 1500 metų. įspūdingi ąžuolo duomenys: neaukštas (apie 23 m) beviršūnis kamienas labai raukšlėtas ir gumbuotas , jo apimtis apie 1,5 m aukštyje – 13,5 m.
Stelmužės vietovė žinoma nuo XVI a. antrosios pusės. XVIII a. Stelmužės dvarą valdė vokiečių baronai Folkerzamai, o XIX a.- Rusijos caro rūmų dvariškiai Valujevai.
Šalia ąžuolo stovi stačiakampė bažnyčia. Po sovietų okupacijos iki 1963 m. joje vykdavo pamaldos, o dabar įrengta tautodailininkų darbų ekspozicija. Šį medinį vien kirviu tašytą, kaltu drožtą , kalvio darbo vinimis sukaltą statinį 1650 m. surengė dvaro baudžiauninkai. Greta stūkso darnių proporcijų tašytų sienojų dviaukstė varpinė, pastatyta XVII a. viduryje ir 1873 m. rekonstruota. Šis medinis ansamblis yra valstybės reikšmės architektūros paminklas.
Į vakarus nuo bažnyčios kalvelėje 1740 m. buvo įrengtas mūrinis rūsys – Folkerzamų mauzoliejus.
Šalimais, dailioje aikštelėje, ilsisi Valujevų giminės palaikai.
Netoliese, rytiniame Stelmužės ežero krante, stūkso keturkampis akmeninis pastatas su mažais langeliais viršuje. Tai ,,Vergų bokštas’’.

Aukštaitijos nacionalinis parkas

Aukštaitijos nacionalinio parko teritorijoje ne tik saugomas vertingas Aukštaičių aukštumos kraštovaizdis, bet ir kuriamas jam derantis miškų, žemės ir žuvininkystės ūkis, renkama būdinga etnografinė medžiaga, atliekami moksliniai tyrimai, kurie pasitarnaus gamtos ir kultūros vertybių apsaugai, skatinamas turizmas.
Aukštaitijos nacionalinis parkas įkurtas 1974 m. nors jo teritorija nedidelė (30209 ha), bet gamta čia labai įvairi: kalvos, gūbriai, daubos, ežerai, upeliai, miškai (šių net 20,5 tūkst. ha). Aukštaitijos nacionalinis parkas dar vadinamas Ežerų parku. Jų čia yra arti šimto. Didžiausias Ringis -721 ha, giliausias (visoje Lietuvoje) Tauragnas -60,5 m, ilgiausias –Žeimenio ežeras – 12 km. Iš didesnių dar pažymėti Baluotas, Utenas, Lūšiai. Nuo Lūšio ežero prasideda turistiniai vandens maršrutai. Parke yra ir nedidelių upių. Ilgiausios – Žeimenos atkarpa, Būka.
Augalų įvairove nacionalinis parkas pralenkia bet kurį Lietuvos draustinį ar rezervatą. Botanikai parke rado 735 sporinių indučių ir žiedinių augalų rūšis, t.y. 60% Lietuvos floros rūšių.
Nacionalinio parko teritorijoje gyvena beveik visos gyvūnų rūšys, kurių yra Lietuvoje. Galima suminėti apie 50 įvairių žvėrių ir žvėrelių. Daugiausia yra briedžių, tauriųjų elnių, stirnų, šernų.
Šiliniškių kalvagūbryje yra vieta, kurią labiausiai mėgsta keliautojai, ir kuri brangi nuolatiniam parko lankytojui. Tai –Ledkalnis, kitaip dar vietinių vadinamas Ladakalniu. Nuo jo viršūnės atsiveria nuostabus vaizdas – matyti 6 ežerai, didingai dunksantis vienintelis Šiliniškių kalvagūbris, akį glosto miškų žaluma.
Palūšėje verta užsukti į vieną seniausių Lietuvoje, 1750 m. statytą medinę bažnytėlę. Bažnytėlė ir varpinė – valstybės reikšmės architektūros paminklai. Joje saugoma 14 dailės paminklų.
Stripeikių kaime lankytojų laukia senovinės bitininkystės muziejus.
Turistui taip pat žinotina, kad Aukštinos nacionaliniame parke yra vietų, kuriose be specialaus leidimo lankytis draudžiama. Tai pirmiausia Ažvinčių sengirės gamtinis rezervatas. Čia uždrausta bet kokia ūkinė veikla.

Vilnius
Vilnius – senoji Lietuvos sostinė – su žavia architektūra, su nedidelėmis jaukiomis aikštėmis ir skverais, su romantiškais senamieščio skersgatvių ir kiemų labirintais. Vaizdinga gamta – kalvotas reljefas, grakštūs upių vingiai, žalios parkų ir skverų salos – teikia Vilniui savitumo ir išraiškingumo.
Palyginti didelė istorinė miesto dalis, išlaikiusi pirmykštį gatvių tinklą ir apie 230 gotikos, renesanso, baroko ir klasicizmo stiliaus pastatų – architektūros paminklų. Tai Vilniaus senamiestis. Čia įsikūrusios dauguma miesto muziejų, dailės galerijų ir koncertų salių.
Tačiau norint pažinti visą Vilnių, reikia apsilankyti ir centrinėje jo gatvėje – Gedimino prospekte, pasivaikščioti Laisvės prospektu, kuris jungia naujamiesčius – Lazdynus, Karoliniškes, Viršuliškes, Pašilaičius, Šeškinę.
Parlamento rūmai, Televizijos ir radijo rūmai, Televizijos bokštas, Antakalnio kapinės – rūsčios dar nesenos istorijos akcentai.

Vilniaus Arkikatedra

Vilniaus Arkikatedros požemiuose neseniai atliktų tyrimų metu rastos 13 a. mūrinio pastato liekanos galbūt priklausė katedrai, kurią 1251 m. apsikrikštijęs pastatė Mindaugas. Mindaugui žuvus, jo statyta katedra sudegė. Spėjama, kad po gaisro likusios katedros sienos buvo pritaikytos senojo lietuvių tikėjimo šventyklai įrengti.
Per šešis savo istorijos šimtmečius Vilniaus katedra keliskart degė, nuolat kentejo nuo karų ir kitų negandų. Po ištikusių nelaimių katedra kaskart budavo atstatoma, remontuojama, didinama ir puošiama. Prie katedros šoninių fasadų pristatytų koplyčių požemiuose, specialiose kriptose, buvo laidojami Lietuvos kunigaikščiai, žymūs didikai, Vilniaus vyskupai.

Gedimino bogštas

Gedimino kalnas Vilniuje yra vienas seniausių Lietuvos piliakalnių, kurio viršūnėje dar pirmame tūkstantmetyje pr. Kr., būta įtvirtintos gyvenvietės. Maža to, 13 a. kuriantis Lietuvos valstybei, Gedimino kalne jau stovėjo medinė pilis, o jo papėdėje buvo įsikūrusi nemaža amatininkų ir pirklių gyvenvietė.
Vilniaus kaip miesto ir Lietuvos sostinės įkūrimas siejamas su Gedimino vardu: jam priskiriama įkurėjo garbė, o 1323-ieji metai laikomi oficialia Vilniaus įkūrimo data.

Nemunas – ilgiausia ir vandeningiausia Lietuvos upė. Nemuno kilpų regioninis parkas iš kitų regioninių parkų išsiskiria kraštovaizdžio vaizdingumu, išraiškingumu ir savitumu. Jo išskirtinumą nulėmė tiek gamta, tie ir žmogus. Svarbiausias regioninio parko akcentas – Nemunas, išvingiavęs Didžiąsias kilpas, ir jo išgraužtas platus slėnis.
Nemuno kilpų regioninio parko plotas daugiau nei 25 tūkst. hektarų. Tai vienas didžiausių regioninių parkų Lietuvoje. Jis yra centrinėje Prienų rajono dalyje, apima rytinę Prienų miesto dalį, visą Birštono miestą ir tik nedidelė jo dalis (Punios kilpa bei Punios gyvenvietė) yra šiaurinėje Alytaus rajono dalyje.

Leave a Comment