Turinys
1.Istorijos bruožai 32.Klimatas Kuršių Nerijoje 53. Žmonių veiklos įtaka kraštovaizdžiui 54. Šiandieninis kraštovaizdis 65. Gyvenvietės 76. Nidos zemelapis .117. Iliustracijos .128. Iliustracijos .139. Literatura .141.Istorijos bruožaiŠiaurinės Kuršių Nerijos Dalies Istorijos Bruožai (dabartinės Lietuvos teritorijos)
Istorinė raidaPirmieji žmonės į Kuršių neriją galėjo atklysti jau senajame akmens amžiuje (paleolite) VIII tūkstantmetyje pr. Kr. Tai buvo paskui šiaurinius elnius ir briedžius klajojantys nedideli medžiotojų būreliai. Šiaurinėje nerijoje jų pėdsakai iki šiol neaptikti. Pastovios žmonių gyvenvietės Kuršių nerijoje įsikūrė tik viduriniojo akmens amžiaus (mezolito) pradžioje IV tūkstantmetyje pr. Kr.. Narvos kultūros žmones į Kuršių neriją traukė atšilęs klimatas. Lapuočių miškai, pelkėti ežeriukai, seklios jūros įlankos bei protakos sudarė palankias sąlygas žvejybai, medžioklei bei miško gėrybių rinkimui. Žmonės naudojo pačių lipdytus molio su kiaukutų priemaiša indus, augino naminius gyvūnus (šunį, kiaulę), pynė demblius, pradėjo rinkti ir apdoroti gintarą.III tūkstantmetyje pr. Kr. (vidurinio akmens amžiaus pabaigoje) nerijoje išplito Pamario kultūra. Ji sugėrė ateivių iš vidurio Europos virvelinės bei vietinės Narvos kultūrų elementus. Jų pagrindu vėliau formavosi vakarų baltai (prūsų, jotvingių, kuršių protėviai). Keitėsi ūkio formos, šeimos struktūra, pasaulėžiūra. Nerijos gyventojai ištobulino keramiką, gintaro apdirbimą, ėmė auginti ožkas ir naudoti arklius. Nerijoje pirmą kartą pradėta dirbti žemė, auginti miežiai, kviečiai. Nauju verslu tapo druskos gavyba garinant jūros vandenį. Žalvario amžius (II tūkstatmetis pr. Kr. – Va. Pr. Kr. ) Kuršių nerijoje dar mažai ištyrinėtas. Besiformuojantis pusiasalio kraštovaizdis ir šąlantis klimatas keitė gyvenimo sąlygas. 1700m. pr. Kr. jūra užliejo dalį akmens amžiaus gyvenviečių. Žmonės persikėlė į aukštesnes vietas. Manoma, kad dalis gyventojų apleido neriją. Žmonių ūkinė veikla iš esmės nesikeitė. Pavieniai žalvario daiktai (kirviai, ietigaliai, smeigtukai) veikiau turėjo ne tiek praktinę paskirtį, kiek bylojo apie asmens padėti visuomenėje. Archeologai pastebėjo, kad žalvario amžiaus laikotarpiu suprastėjo keramikos kokybė.
Apie geležies amžių (Va. pr. Kr. – XIIIa.) šiaurinėje Kuršių nerijos dalyje žinome labai nedaug. Aptikti tik pavieniai atsitiktiniai archeologiniai radiniai. Dalis tyrinėtojų linkusi manyti, kad tuo laikotarpiu šią nerijos dalį žmonės apleido. Tai galėjo būti “tautų kraustymosi” pasekmė. Pastebėta, jog tuo laikotarpiu žmonės kūrėsi derlingesnėse, tinkamesnėse žemdirbystei vietose. Šiaurinė Kuršių nerija tam netiko. Tik kompleksiniai archeologų tyrimai gali padėti atskleisti šį tamsų pusiasalio praeities puslapį. XIIIa. vidurys – takoskyra šiaurinės Kuršių nerijos dalies istorijoje. Jos praeitis prabyla kronikose, senuose dokumentuose, amžininkų užrašuose, žemėlapiuose. Šio ilgo laikotarpio kompleksiniai archeologiniai tyrimai dar nepradėti.Istorinės Datos
1253m. Kalavijuočių ordinas pastatė Klaipėdos (Memelio) pilį. Nerijos šiaurė tapo Klaipėdos (Memelio) komturijos dalimi. Klaipėdos ir šiaurinės nerijos istorija susipynė. 1328m. Klaipėdos (Memelio) komturija buvo perleista Prūsijos Ordinui. Tuo metu nustatyta Klaipėdos (Memelio) – Sambijos komturijų riba galutinai padalijo Kuršių nerijos pusiasalį į pietų bei šiaurės dalis. Beveik nepakitusi ši siena išliko iki dabar. 1525m. – 1701m. nerija buvo Prūsijos hercogystės, o 1701m. – 1871m. Prūsijos karalystės dalis. 1629 – 1635m. ji okupuota švedų, o 1757 – 1762m. – rusų. 1871 – 1918m. nerija valdoma Vokietijos imperijos. 1918m. – 1923m. Klaipėdos kraštas su šiaurine nerija tapo prancūzų protektoratu. 1923 – 1939m. Klaipėdos kraštas prijungiamas prie Lietuvos. 1939 – 1945m. Klaipėdos kraštas vėl Vokietijos imperijos sudėtyje. 1945m. Klaipėdos kraštas ir šiaurinė nerija teko sovietų okupuotai Lietuvai. 1990m. jis tapo nedaloma Lietuvos respublikos dalimi.
Žmonės
Manoma, kad Nidos apylinkėse XIIIa. vid. galėjo gyventi sambiai ir kuršiai. XIV – XVIa. dokumentuose minimi čia gyvenantys kuršiai, vokiečiai. XVI – XXa. greta jų užtinkame ir lietuvininkus. Gyventojai dažnai kentėjo nuo epidemijų, b…ėgo nuo stichinių nelaimių. 1629 – 1635m. daugelis nerijos kaimų ištuštėjo dėl siautėjusių švedų samdinių. Apleistas sodybas užimdavo nauji persikėlėliai iš žemyno. XVII -XVIIIa. išeiviai iš Kuršo paveikė vietinių kuršių kalbą, kuri palaipsniui virto latviška naujųjų kuršių kalba. XIX – XXa. pr. Kuršių nerijoje susiformavo savotiška trikalbė kultūra: valdiškose įstaigose kuršiai šnekėjo vokiškai, žvejyboje – kuršiškai, o bažnyčioje – lietuviškai. Nuo XIXa. pab. lietuvių kalbą palaipsniui ėmė išstumti vokiečių. Procesas paspartėjo po Pirmojo Pasaulinio karo. 1945m. artėjant fronto linijai vietos gyventojai evakavosi. Po karo tik nedaugelis grįžo namo. Kai kurie vėliau buvo ištremti, kiti kaip repatriantai išvyko į Vokietiją. Šiaurinėje Kuršių nerijos dalyje apsigyveno žmonės iš kitų Lietuvos vietų.
Verslai
XIV – XXa. vid. Kuršių nerijos gyventojų versluose dominavo žvejyba. Jos reikšmė ypač išaugo XVII – XIXa., kai dirbamos žemės liko labai nedaug. Specifinės gyvenimo sąlygos suformavo unikalią gyvenseną ir išskirtinį vietos žmonių charakterį. XIXa. vid. nerijos gyventojai atrado naują verslą – poilsinį turizmą. Gintaro kasimo bendrovės W. Stantien & M. Becker veikla 1860 – 1890m. skatino kurorto vystymą Juodkrantėje. Nuo 1840m. čia vykstama poilsiauti. Po 1880m. dailininkai ir poilsiautojai atrado Nidą. XIX – XXa. sankirtoje susiformavo klaipėdiečių poilsinė zona Smiltynėje – Kopgalyje. XXa. 3-iame dešimtmetyje dailininkai bei nuošalumo ieškantys poilsiautojai susidomėjo Preila, Pervalka. Nerijos gyvenvietėse yra išlikę nemažai išraiškingų XIX – XXa.pr. kurortinių pastatų, vilų. Poilsiautojų priėmimui buvo pritaikyta daug žvejų gyvenamųjų namų. Žvejyba ir poilsiautojų priėmimas iki šiol lieka pagrindiniais nerijos gyventojų užsiėmimais.
Žmogus ir gamta
XIIIa. pab. – XIXa. pr. šiaurinės Kuršių nerijos gyvenviečių plėtros raidą įtakojo tranzitinis nerijos kelias. Jis jungė Karaliaučių – Klaipėdą – Rygą – Taliną – Sankt Peterburgą (Prūsija – Kuršą – Livoniją – Rusiją). Nerijos keliu žygiavo kariuomenė, gabentas paštas, įvairios prekės. XIV – XIXa. tranzitu per neriją keliavo daug žymių asmenybių: prancūzų enciklopedistas Didro, Rusijos imperatorius Petras I, Prūsijos karalienė Luizė ir kt. Šalia kelio steigtos karčemos, vėliau – pašto stotys. Aplink jas išaugdavo gyvenvietės. Nuo XIVa. greta kelio pradėjo formuotis gyvenviečių tinklas, kuris kito kartu su tranzitiniu keliu. Dabartinės nerijos gyvenvietes jungia XIX – XXa. sankirtoje nusistovėjęs kelias.XVI – XIXa. Kuršių nerijos kraštovaizdžiui didelę įtaką padarė beatodairiška žmogaus ūkinė veikla. Ilgalaikis miško kirtimas, nendrių pjovimas skatino keliaujančių smėlio kopų susidarymą bei nerijos krantų eroziją. XVII – XIXa. nerijoje vyravo nuolatinė gyvenviečių išnykimo grėsmė. Jas puolė smėlis bei vanduo. Gyventojams neretai tekdavo kurtis naujose vietose. Dalis kaimų buvo apleisti, juos užnešė smėlis. Nerijos miškai ypač nukentėjo 1757 – 1762m. rusų okupacijos metu. Visos dabartinės nerijos gyvenvietės patyrė vienokią ar kitokią pustymo bei erozijos padarinių įtaką.
XVIIIa.pab. – XXa.pr. Kuršių nerijoje vietiniai žmonės, vadovaujami miškininkų, atliko didelį darbą – jūros pusėje suformavo apsauginį kopagūbrį, apželdino slenkančias kopas. Tokiu būdu valdžia siekė sukliudyti smėliui užnešti Klaipėdos sąsiaurį, apsaugoti nerijos kelią ir gyvenvietes. Šio darbo pionieriai šiaurinėje nerijoje S. Børn, S. Lilliethal, tėvas Gotlibas Dovydas ir sūnus Georgas Dovydas Kuwert_ai bei kt. Darbus apmokėjo Prūsijos, Vokietijos, Lietuvos, vėliau – tarybinės Lietuvos valdžia. Dabartinis nerijos kraštovaizdis – žmogaus sąmoningų pastangų vaisius.2.Klimatas Kuršiu Nerijoje
Kuršių nerija priskiriama pajūrio klimatiniam rajonui, kurį smarkiai veikia Baltijos jūra. Metinė suminė radiacija nerijoje sudaro 90 kcal/cm².Saulė šviečia vidutiniškai 1982 valandas per metus, arba 39% galimos saulės spindėjimo trukmės. Kuršių nerijoje daugiausia saulėtų dienų Lietuvoje.Nerijo…je vyrauja vakariniai ir pietiniai vėjai. Per visus metus vidutinis vėjo greitis būna 5,5m/s. Kasmet čia pasitaiko ir labai stiprių, štorminių vėjų, kurie vidutiniškai per metus pučia 20 dienų.Šildantis jūros poveikis Kuršių nerijoje stipresnis (iki 3°C) negu rytiniuose Lietuvos rajonuose. Ruduo ir žiema dėl jūros įtakos būna šiltesnė už pavasarį – temperatūra 3 – 3,5° skiriasi nuo rytinių rajonų.Žiemą Kuršių nerijoje oras labai drėgnas – 82%, pavasarėjant drėgnumas mažėja 76%. Čia gausu dienų su rūkais – vidutiniškai 66 dienos per metus.Per metus Kuršių nerijoje iškrenta 643 mm kritulių. Lietingų ar su sniegu dienų per metus nerijoje būna 170-180. 75% metinio kritulių kiekio tenka šiltajam laikotarpiui. Sniegas Kuršių nerijoje pasirodo lapkričio pabaigoje, o pastovi sniego danga – gruodžio pabaigoje arba sausio pradžioje, 10-15 dienų vėliau negu kituose šalies rajonuose.3.Žmonių veiklos įtaka kraštovaizdžiuiSuintensyvėjus miško kirtimui, ypač po Septynerių metų karo (1756-1763), Kuršių nerijoje prasidėjo erozijos ir išpustymo procesai. Vejas perpustė senąsias parabolines kopas, formavo naujus reljefo elementus. Tuo metu pradėjo “augti” didysis kopagūbris, kuris Kuršių nerijoje po storu smėlio sluoksniu palaidojo 14 kaimų (Naumiestį, Priedinį, Senuosius ir Naujuosius Naglius, Karvaičius, Senuosius Kuncus, Naująją Pilkopą, Senąją Nidą ir kt.). Nerija tapo atšiauriu smėlio ir vėjo kraštu. Žmogui grėsė realus pavojus, todėl jis pradėjo ieškoti būdų kaip sutramdyti smėlį. Iš pradžių gyvenvietes bandyta apsaugoti statant medinės užtvaras, tačiau tai menkai tepadėjo.
Radikalesnių priemonių imtasi 1768 metais, kuomet Vitenbergo universiteto profesorius J.O.Titius pirmasis pasiūlo kopas apželdinti iš Danijos atvežtais kalninės pušies sodinukais. Darbai vykdomi nuo XIX a. vidurio. Jiems vadovavo tokie specialistai, kaip S.Björn`as, C.J.Wutzke, G.D.Kuwert`as, S.A.Krause, L.Hagen`as, H.Zenftleben`as, F.Ephia`s ir kt. Buvo sutvirtinta Didžiųjų kopų virtinė, per visą neriją suformuotas Baltijos pajūrio apsauginis kopagūbris, kuris sustabdė smėlio pustymą nuo jūros pusės. Tai unikalus objektas, kurio sukūrimui prireikė ne vieno dešimtmečio. Darbai buvo pradėti 1805 m ir tebesitęsia iki šiol. Kopagūbrio formavimo metodą buvo pasiūlęs Dancingo mokslininkas S.Bjornas. Iš pradžių paplūdimyje buvo sukaltos kuoliukų eilės. Smėlis, migruodamas į nerijos gilumą, susilaikydavo ties kliūtimis ir pamažu kaupdavosi į kauburį. Vėliau į jį buvo smeigiamos naujos kuoliukų eilės ir tokiu būdu kauburys augo. Galutinai jau susiformavęs kopagūbris buvo apželdintas ir vietomis apipintas vytelėmis. 4.Šiandieninis kraštovaizdisŠiuo metu nerija beveik visa apaugusi miškais. Lietuvos pusėje tik Naglių ir Grobšto gamtos rezervatuose, Parnidžio kraštovaizdžio draustinyje išliko kopų fragmentai, neapaugę sumedėjusia augalija. Kiek daugiau tokių plotų yra Rusijai priklausančioje pusiasalio dalyje. Šiuo metu Kuršių nerijos ilgis siekia 97 km. Plačiausia vieta ties Bulvikio ragu (apie 4 km), siauriausia – į šiaurę nuo Šarkuvos (apie 400 m). Bendras plotas – apie 180 km². Aukščiausias taškas – Vecekrugo kopa (apie 67,2 m).Kuršių nerijos kraštovaizdžio elementai dėsningai išsidėstę vakarų – rytų kryptimi. Smėlio paplūdimys ir apsauginis kopagūbris nuo jūros pusės mus pasitinka smėlio paplūdimys ir apsauginis kopagūbris. Paplūdimio plotis Kopgalio – Nidos atkarpoje svyruoja nuo 25 iki 70 m. Paplūdimį sudaro kvarciniai smėliai, tik Nidos-Preilos atkarpoje pasitaiko žvirgždo ir gargždo intarpų. Apsauginis kopagūbris siekia net iki 15 m aukščio ir iki 120-130 m pločio.
Už apsauginio kopagūbrio plyti užkopės lyguma – palvė, (nuo kuršiško žodžio “palvas” – gelsvas). Ji formavosi iš smėlio, atpustyto nuo jūros pusės. Kai kur palvės smėlio sluoksnio storis viršija 6-7 m.Rytiniame palvės pakraštyje vietomis galima aptikti atpustytas senųjų kopų viršūnes. Tai taip vadinama kupstynė. Dar toliau į rytus stūkso Didysis kopagūbris. Jo aukštis svyruoja nuo 10-15 m iki 67 m. Prie jo, Pervalkos-Juodkrantės ruože ir į pietus nuo Nidos, kartais susidarydavo klampsmėliai. Už Didžiojo kopagūbrio vietomis pasitaiko pamario palvė, o kai kur kopų šlaitus skalauja marių vanduo.Prie Nidos, ten, kur kopos statmenai nusileidžia į marias, galima aptikti marių mergelio (gitijos) išspaudų. Atodangos formuojasi tada, kai Didžiojo kopagūbrio kopos, slinkdamos, slegia mergelio sluoksnį. Ties marių kranto linija, sumažėjus pasipriešinimui, mergelis išspaudžiamas į paviršių. Atodangos aukštis siekia 2-3 m. Marių pakrantė ties atodanga atrodo lyg akmenuota – nusėta įvairaus dydžio apvaliais mergelio gabaliukais.Naglių gamtos rezervatas
Naglių gamtos rezervato plotas – 1680 ha. Jis tęsiasi tarp Juodkrantės ir Pervalkos devynis kilometrus.Vertingiausi rezervato elementai: Pilkosios (Mirusios) kopos, užpustytos buvusių gyvenviečių vietos, savaiminės kilmės miško augalija bei po smėliu palaidoti šimtamečiai miškų dirvožemiai. Dėl stiprių vėjų šiose kopose susidaro įspūdingos daubos ir išgraužos. Kai kur iš po smėlio išlenda senųjų dirvožemių fragmentai. Naglių gamtos rezervate galime sutikti šiuos Lietuvos Raudonosios knygos atstovus: augalus – pajūrinę širdažolę (Centaurium littorale, Gilmour), pajūrinę zundą (Eryngium maritimum L.), širdinę dviguonę (Listera cordata L.), blizgantyjį snaputį (Geranium lucidum L.); grybus – tikrąją raudonpintę (Pycnoporus cinnabarinus (Jacq.: Fr.) P.Karst) ir smiltyninį ausūnį (Peziza ammophila Dur. et Mont.); vabzdžius – smėlinę auslindą (Labidura riparia Pall), margąjį grambuolį (Polyphylla fullo) ir pajūrinį šoklį (Cicindela maritima Dej.); moliuskus – didįjį šliužą (Limax maximus L.). Rezervato teritorijoje peri dirvoninis kalviukas (Anthus campestris L.), jūrinis kirlikas (Charadrius hiaticula) ir urvinė antis (Tadorna tadorna L.), dažnai lankosi jūrinis erelis (Haliaëtus, albicilla L.).
Gamtos rezervato teritorijoje draudžiama bet kokia veikla, tame tarpe ir rekreacinė. Čia gamta palikta mokslo tikslams bei stebėjimams.Norėdami supažindinti žmones su Pilkųjų kopų kraštovaizdžiu, Kuršių nerijos nacionalinio parko darbuotojai šiame rezervate, specialiai lankytojams, nutiesė pėsčiųjų taką per Pilkąsias kopas marių link. Jis įrengtas nuo automobilių stovėjimo aikštelės, 31 kelio Smiltynė-Nida kilometre.Grobšto gamtos rezervatas
Grobšto gamtos rezervato plotas – 170 ha. Jis yra tarp Parnidžio kraštovaizdžio draustinio ir valstybinės sienos su Rusijos federacija. Rezervatas pasižymi estetiškai vertingu peizažu. Teritorijoje yra: didysis pustomų kopų kopagūbris, pajūrio palvės kompleksas, užpustytos Nidos gyvenvi…etės vieta. Čia yra kažkada buvusi aukščiausia (70m.) Sklandytojų kopa. Dabartinis aukštis tesiekia 50 m. Grobšto gamtos rezervate yra šių Lietuvos raudonosios knygos atstovų augimvietės: pajūrinės zundos (Eryngium maritimum L.), pelkinės šindros (Peplis portula L.), pajūrinės širdažolės (Centaurium littorale, Gilmour) ir tamsialapio skiautalūpio (Epipactis atrorubens (Hoffm.) Besser). Rezervato teritorijoje peri jūrinis erelis (Haliaëtus albicilla L.) ir urvinė antis (Tadorna tadorna L.), sutinkama nendrinė rupūžė (Bufo calamita).5.GyvenvietėsSmiltynė (seniau Sandkrug)
Gyvenvietė atsirado kaip tranzitinio kelio Karaliaučius – Klaipėda taškas. Gyvenama vietovė vadinta Sandberg (Smėlio kalnu) jau minima 1429m. Ledonešio, audrų metu keliautojai, paštininkai, pasiuntiniai, prekių pervežėjai, kariai turėjo laukti kol bus perkelti per marias po kelias dienas ar net savaites. Šioje vietoje veikė karčema, kurioje jie galėjo apsistoti. Augant srautui, didėjo šio punkto reikšmė. Nuo XVIa. vieta imta vadinti Sandkrug (Smėlio karčema). Šiuo vardu ji žinoma iki 1945m. 1629m. karčemą sudegino švedų samdyti raiteliai. 1696m. kurfiursto įsaku pastatytas naujas karčemos pastatas. Jis smarkiai nukentėjo rusų okupacijos metu (1757 – 1763m.). 1764m. naujasis karčemos laikytojas atstatė pastatus. Tačiau po kurio laiko jiems ėmė grėsti užpustymo smėliu pavojus. 1782 – 1786m. dėl smėlio puolimo karčema buvo perkelta į kitą vietą, tačiau apie 1800m. smėlis pradėjo užpilti ir ją. 1804m. karčemos laikytojas Drake dar kartą perkėlė trobesius. 1837m. pastatai sudegė. Šį sklypą įsigydavo vis kiti savininkai. 1862m. Sandkrug su apylinkėmis nusipirko Klaipėdos miestas.
Nuo 1900m. Smiltynė ėmė formuotis kaip miesto poilsinė zona. Buvo pastatytas kurhauzas, greta jo atsidarė lauko kavinės, įrengtos lauko pavėsinės. Čia išaugo keli miestiečių vilų kvartalai. Juose įsikūrė pasiturinčių klaipėdiečių, valdininkų, pirklių šeimos. Prieš Antrąjį Pasaulinį karą kopose prie jūros veikė didelis liaudiško stiliaus restoranas. 1903 – 1945m. Smiltynė buvo administraciškai priskirta Kopgaliui. Po Antrojo Pasaulinio karo dalis vilų sunyko. Kitose apsigyveno miškininkų bei uosto darbininkų šeimos. Iki šiol Smiltynė tebėra Klaipėdos miesto dalis. Joje gyvena apie 100 žmonių.Alksnynė
Alksnynė (seniau Erlenhorst) įkurta 1898 – 1907m. kaip girininkijos viensėdis. Iki 1945m. jo nuolatiniai gyventojai buvo girininkas su savo šeima. Jie užsiėmė baigiamųjų apylinkių apželdinimo darbų organizavimu, bei kopagūbrio priežiūra. Dabar Alksnynės viensėdijoje gyvena 4 žmonės.
Juodkrantė
Juodkrantė (seniau Schwarzort, Schattenort) Juodkrantė, kaip mokesčius mokanti vietovė, minima jau 1429m. Tuomet ji buvo arčiau jūros, apie 2,5 km nutolusi į šiaurę nuo dabartinės vietos. 1539m. čia gyveno 14 žvejų, 2 pusiau žvejų ir 2 kampininkų šeimos. Dėl vargo, skurdo, pustomo smėlio gyventojų vis mažėjo. 1593m. čia gyveno tik 6 kampininkų šeimos. 1599 – 1600m. trylikos sodybų kaimas buvo beveik užpustytas. 1603m. maras nusinešė daug gyvybių. Liko tik 6 apgyvendintos sodybos. Smėlio puolimas nesiliovė ir 1724m. pajūrio Juodkrantė minima paskutinį kartą. 1669m. miškų prižiūrėtojas Hansas Reinishas gavo privilegiją šalia kelio įsteigti karčemą, o 1682m. ir leidimą greta jos įkurdinti kelias žvejų šeimas. Taip prie karčemos ėmė formuotis Juodkrantė arba Senoji Juodkrantė. Tačiau rusų okupacija sustabdė kaimo plėtrą. 1784m. čia buvo tik 7 gyvenamos sodybos. Apie 1794m. į pietinę dabartinės Juodkrantės dalį persikėlė išeiviai iš užpustyto Karvaičių kaimo. Savo kaimą jie pavadino Naujaisiais Karvaičiais. 1794m. į Juodkrantę perkelta užpustytų Karvaičių bažnyčia. Išvykus paskutiniam Karvaičių kunigui, ji imta vadinti Juodkrantės bažnyčia. 1814m. greta jos išaugęs kaimelis gavo “Juodkrantės prie bažnyčios” vardą. 1878m. sudegus seniesiems maldos namams, 1885m. jų vietoje pastatoma mūrinė Juodkrantės bažnyčia.
XIXa. Naujųjų Karvaičių, Juodkrantės prie bažnyčios, Senosios Juodkrantės kaimai suaugo į vientisą gyvenvietę. Tačiau net iki 1945m. vietiniai gyventojai juos išskirdavo kaip atskiras dalis. Buvusių kaimų pėdsakai dar atpažįstami dabartinės Juodkrantės plano struktūroje. XIXa. antroje pusėje gyvenvietės raidą nulėmė kurorto plėtra bei gintaro gavybos kompanijos “W. Stantien & M. Becker” veikla. Kaip kurortas Juodkrantė ėmė garsėti apie 1840m. 1858m. į ją pradėjo plaukti garlai…viai iš Klaipėdos, o užbaigus įrengti krantinę, susiekimas garlaiviais nusistovėjo ir su Tilže bei Krantu. Nuo 1881m. rekreacijos klausymus ėmėsi spręst Kurorto komitetas. Juodkrantės plėtrai daug nusipelnė viešbučių savininkai Eduardas ir Lui Stellmacheriai, kurorto komisaras Rudolfas Werneris. 1855m., 1860m. ir 1861m. žemsemėmis gilinat marių farvaterį, ties Juodkrante iškasta gintaro. Tuo susidomėjo verslininkai W. Stantienas ir M. Beckeris. Jų kompanijai “W. Stantien & M. Becker” buvo suteiktos išskirtinės gintaro gavybos teisės. Ji įsipareigojo atlikti farvaterio valymo bei gilinimo darbus. Kompanijos veikla skatino kurortinės gyvenvietės plėtrą: iškasė bei įsirengė žemsemių uostą (Gintaro įlanką), iškasamu gruntu užpylė plaunamos pakrantės ruožą, finansavo garlaivių krantinės statybą, padovanojo vargonus naujai Juodkrantės bažnyčiai. Centrinės Juodkrantės dalyje iškilo puošnus kompanijos administracinis pastatas. Daliai gyventojų gintaro rūšiavimas, darbas žemsemėse teikė papildomas pajamas. Kompanija pastatė medinius barakus samdomiems darbininkams iš žemyno. Čia dirbo daugiausia lietuvininkai. 1890m. firmos veikla Juodkrantėje baigėsi. Juodkrantę apleido gintaro verslovėje dirbę žmonės. 1903m. pastatyta nauja mokykla. XIXa. – XXa. pr. Juodkrantėje įsikūrė daug viešbučių, vilų, vasarnamių, restoranų, parduotuvių. Juodkrantės gyventojų skaičius augo: 1830m. – 157, 1846m. – 216, 1861m. – 222, 1864m. -383, 1871m. – 512, 1885m. – 851, 1895m. – 423, 1897m. – 440, 1905m. – 465. Šiuo metu Juodkrantėje gyvena apie 720 žmonių. Tai vasarotojų ir turistų pamėgta gyvenvietė.Pervalka
Pervalka (seniau Perwelk) 1836 – 43m. gyvenvietę įkūrė užpustyto Naujųjų Naglių kaimo gyventojai. 1847m. 5 sodybose gyveno 42 – 45 žmonės. 1880 – 1881m. ir naujoje vietoje pradėjus pulti smėliui, jie persikėlė apie 1,5 km šiauriau. Pervalkiečiai daugiausia vertėsi žvejyba. Palaipsniui žmonių skaičius ėmė augti: 1871m. užregistruoti 59, 1895m. – 92, 1897m – 92, 1905m. – 110, 1923m. – 125, 1939m. – 176 nuolatiniai gyventojai. 1900m. Pervalkoje įsteigta mokykla. XXa. 3 – 4 dešimtmetyje kaimą pastebėjo pavieniai, nuo kurortų šurmulio bėgantys poilsiautojai. Tą pačią ramybę Pervalka suteikia ir dabartiniams vasarotojams. Pervalka – tai mažiausia šiaurinės Kuršių nerijos gyvenvietė. Čia gyvena tik 37 nuolatiniai gyventojai.
Preila
Preila (seniau Preil) 1843 – 1845m. gyvenvietę įkūrė užpustyto Naujųjų Naglių kaimo gyventojai. 1849m. Preiloje gyveno 84 žmonės. Tais pačiais metais pradėjo veikti iš Naujųjų Naglių perkelta mokykla. Nors gyvenimas Preiloje nebuvo lengvas – gyventojų daugėjo: 1864m. užregistruota 453, 1871m. – 123, 1895m. – 133, 1897m. – 225, 1905m. – 207, 1919m. – 238, 1923m. – 250 žmonių. 1907m. mokyklai pastatytas naujas pastatas. XXa. pr. Preiloje jau veikė vienas viešbutis. Šiuo metu Preiloje gyvena apie 205 žmonės.
Nida
1366m. paminėta Grabšto rago vieta. Manoma, kad čia galėjo būti pirmoji gyvenvietė. Būta bandymų Noyken, Noyden vietovę (minimą 1385m. Ordino raštuose) susieti su Nida. Dabartiniu metu šia hipoteze abejojama.Tikrai žinomi 1429m. ir 1437m. Nidos smuklės paminėjimai. Kaimas buvo įsikūręs netoli jūros, apie 2 km į pietus nuo dabartinės Nidos. 1529m. smuklės laikytojas gavo privilegiją su Magdeburgo teise. 1541m. Nidoje gyveno smuklininko, 18 žvejų, 3 pusiau žvejų, 1 kampininko šeimos. Tuo metu Nidą pradėjo pulti smėlis. Dėl prastėjančių gyvenimo sąlygų ėmė mažėti žmonių. 1542 – 1554m. kaime buvo 22 apgyvendintos sodybos, o 1588m. liko tik 9. 1589-1590m. Nidoje gyveno smuklininko, 5 žvejų, 3 kampininkų šeimos. Netrukus smėlis pasiglemžė visą dirbamą žemę. 1595m. kaime vargo jau tik smuklininkas ir 8 žvejai. 1603 – 1606m. nidiečius užklupo maras. Žmonės toliau apleidinėjo gyvenvietę. 1614m. Nidoje užrašyti – smuklininkas bei 2 žvejai. Kitos 22 sodybos – užpustytos. 1619 – 1712m. gyvenvietę sudarė tik 3 – 5 sodybos. 1673 – 1676m. pirmoji Nida buvo užpustyta, o jos gyventoja…i persikėlė marių link, apie 500m. arčiau Mirties slėnio. XVIIIa. pr. smėlis užpustė ir šią vietą.
Apie 1732m. dalis nidiškių perkėlė Nidą į dabartinę vietą. Joje ėmė veikti (perkelta iš užpustytų Kuncų) pašto stotis, mokykla (1743m.). Gyventojų skaičius pradėjo augti.1784m. gyvenvietėje buvo jau 15 “gyvų” sodybų. Tačiau nepaliaujamai kertamas miškas, gyvulių ganymas, skatino tolimesnį smėlio plitimą. Jis vėl tapo pagrindiniu Nidos priešu. Tuo metu dalis nuo smėlio bėgančių nidiškių įkūrė Skruzdynės kaimą. XIXa. pr. smėliui pasipriešino du Nidos pašto stoties laikytojai: tėvas Dovydas Gotlybas ir sūnus Georgas Gotlybas Kuwertai. Jie statė užtvaras, mišku apsodino pašto kelią bei kaimo prieigas. Kuwertų pradėto darbo dėka Nidai neteko patirti dar vieno persikraustymo.1820m. Nidoje surašyti jau 232 gyventojai. 1825m. čia buvo 31 gyvenama sodyba, pašto stotis bei naujas mokyklos pastatas. Apie 1830m. 5 išeivių iš užpustytų Naujųjų Naglių šeimos įkūrė Purvynės kaimą. Nidos gyventojų skaičiaus augimą atspindi šie duomenys: 1830m. užregistruoti 235, 1846m – 355, 1871m. – 515, 1895m. – 701, 1905m. – 803 gyventojai. 1835m. buvusios pašto stoties patalpose pradėjo veikti maldos namai.1849m. įteisinta atskira Nidos parapija.
1869m. Nidą nuniokojo gaisras. Sudegė 29 sodybos. Liepsna nepalietė tik bažnyčios ir mokyklos.
1874m. ant apželdinto Urbo kalno pastatytas Nidos švyturys. 1888m., sunykus mediniam senosios bažnyčios pastatui, aktyvių pastorių ir bendruomenės palaikymo dėka, Nida pasipuošė raudonų plytų neogotikine bažnyčia.1925m. atidaryta nauja mokykla. 1933m. gyvenvietei suteiktos miestelio teisės, pradėjo veikti sklandymo mokykla. 1935m. atidaryta karių sanatorija.
Iki 1945m. Nidos gyvenvietė buvo skirstoma į Skruzdinę (Skruzdin), Purvynę (Purwin), Ragą – Inkarą prie krantinės (Haken oder Ancker) ir pagrindinį Nidos kaimą (Hauptdorf), nuo “Jūratės” viešbučio komplekso iki bažnyčios. Buvusių kaimų pėdsakai ir šiandien pastebimi Nidos gatvių išsidėstyme.
XIXa. antroje pusėje Nidą “atrado” poilsiautojai. XIX a. pab. – XXa. pr. gyvenvietėje pastatyta viešbučių, restoranų, vasarnamių. Prisitaikydami prie vasarotojų poreikių, dalis gyventojų ėmė perstatinėti savo namus.
Šiuo metu Nidoje gyvena apie 1650 žmonių. Tai administracinis Neringos miesto centras.6.Literatūra
http://www.nerija.lt/lt/zmogus/http://www.nerija.lt/lt/gamta/http://www.nerija.lt/lt/tourist/http://www.nerija.lt/lt/map/