Kuršių nėrija

Kuršių nėrija

Kuršių nerija priskiriama pajūrio klimatiniam rajonui, kurį smarkiai veikia Baltijos jūra.

Metinė suminė radiacija nerijoje sudaro 90 kcal/cm².

Saulė šviečia vidutiniškai 1982 valandas per metus, arba 39% galimos saulės spindėjimo trukmės. Kuršių nerijoje daugiausia saulėtų dienų Lietuvoje.

Nerijoje vyrauja vakariniai ir pietiniai vėjai. Per visus metus vidutinis vėjo greitis būna 5,5m/s. Kasmet čia pasitaiko ir labai stiprių, štorminių vėjų, kurie vidutiniškai per metus pučia 20 dienų.

Šildantis jūros poveikis Kuršių nerijoje stipresnis (iki 3°C) negu rytiniuose Lietuvos rajonuose. Ruduo ir žiema dėl jūros įtakos būna šiltesnė užž pavasarį – temperatūra 3 – 3,5° skiriasi nuo rytinių rajonų.

Žiemą Kuršių nerijoje oras labai drėgnas – 82%, pavasarėjant drėgnumas mažėja 76%. Čia gausu dienų su rūkais – vidutiniškai 66 dienos per metus.

Per metus Kuršių nerijoje iškrenta 643 mm kritulių. Lietingų ar su sniegu dienų per metus nerijoje būna 170-180. 75% metinio kritulių kiekio tenka šiltajam laikotarpiui. Sniegas Kuršių nerijoje pasirodo lapkričio pabaigoje, o pastovi sniego danga – gruodžio pabaigoje arba sausio pradžioje, 10-15 dienų vėliau negu kituose šalies rajonuose.

Šiandieninis kraštovaizdis
Šiuo metu nerija beveik visa apaugusi miškais. Lietuvos pusėje tik Naglių ir Grobšto gamtos reezervatuose, Parnidžio kraštovaizdžio draustinyje išliko kopų fragmentai, neapaugę sumedėjusia augalija. Kiek daugiau tokių plotų yra Rusijai priklausančioje pusiasalio dalyje.
Šiuo metu Kuršių nerijos ilgis siekia 97 km.
Plačiausia vieta ties Bulvikio ragu (apie 4 km), siauriausia – į šiaurę nuo Šarkuvos (apie 400 m). Bendras plotas – apie 18

80 km².
Aukščiausias taškas – Vecekrugo kopa (apie 67,2 m).
Smėlio paplūdimys ir apsauginis kopagūbris nuo jūros pusės mus pasitinka smėlio paplūdimys ir apsauginis kopagūbris.
Paplūdimio plotis Kopgalio – Nidos atkarpoje svyruoja nuo 25 iki 70 m. Paplūdimį sudaro kvarciniai smėliai, tik Nidos-Preilos atkarpoje pasitaiko žvirgždo ir gargždo intarpų. Apsauginis kopagūbris siekia net iki 15 m aukščio ir iki 120-130 m pločio.

Už apsauginio kopagūbrio plyti užkopės lyguma – palvė, (nuo kuršiško žodžio “palvas” – gelsvas).
Ji formavosi iš smėlio, atpustyto nuo jūros pusės.
Kai kur palvės smėlio sluoksnio storis viršija 6-7 m.

Rytiniame palvės pakraštyje vietomis galima aptikti atpustytas senųjų kopų viršūnes. Tai taip vadinama kupstynė.

Dar toliau į rytus stūkso Didysis kopagūbris. Jo aukštis svyruoja nuo 10-15 m iki 67 m. Prie jo, Pervalkos-Juodkrantės ruože ir į pietus nuo Nidos, kartais susidarydavo klampsmėliai. Už Didžiojo kopagūbrio viietomis pasitaiko pamario palvė, o kai kur kopų šlaitus skalauja marių vanduo.

Prie Nidos, ten, kur kopos statmenai nusileidžia į marias, galima aptikti marių mergelio (gitijos) išspaudų. Atodangos formuojasi tada, kai Didžiojo kopagūbrio kopos, slinkdamos, slegia mergelio sluoksnį. Ties marių kranto linija, sumažėjus pasipriešinimui, mergelis išspaudžiamas į paviršių. Atodangos aukštis siekia 2-3 m. Marių pakrantė ties atodanga atrodo lyg akmenuota – nusėta įvairaus dydžio apvaliais mergelio gabaliukais.
Augalai-medynai
Kuršių nerijos nacionaliniame parke auga apie 900 augalų rūšių.
Iš kurių 31 – įrašytos į Lietuvos Raudonąją knygą.
70 proc. nacionalinio parko sausumos teritorijos pa

adengta mišku (6852 ha).

Daugiau kaip pusė medynų – sodinti žmogaus Kuršių nerijos nacionaliniame parke vyrauja spygliuočių miškai (80 proc.): parastoji pušis (Pinus silvestris) sudaro 53 proc., kalninė pušis (Pinus montana) – 27 proc. Pastaroji pajūrio smėlynuose pradėta veisti apie 1850m. Jos tėvynė – Vidurio ir Pietų Europos kalnai. Palankesnėmis sąlygomis kalninė pušis išauga iki 10 m, o kopų viršūnėse – vos 1 m aukščio. Užpustyta smėlio ji dar kelis metus sugeba žaliuoti.

Nacionalinio parko teritorijoje taip pat auga bankso (Pinus banksiana Lamb.), juodoji (Pinus nigra), veimutinė (Pinus strobus L.) murėjos (Pinus murrayana) bei kryminė (Pinus palasiana) pušys. Jos paplitusios mažomis grupėmis ir didesnių plotų neužima.

Eglynai nacionaliniame parke auga tik 68 hektaruose.
Tai paprastoji (Picea abies), baltoji (Picea glauca) bei dygioji (Picea pungens) eglės.

Kiti spygliuočiai: paprastasis kadagys (Juniperus communis), europinis (Abies alba) ir pilkasis (Abies concolor) kėniai, europinis maumedis (Larix decidua), pilkoji pocūgė (Pseudotsuga caesia).

Lapuočių miškams tenka tik apie 20 proc. bendro sausumos ploto. Daugiausia tai natūraliai nerijos palvės juostoje išaugę beržynai (Betuleta) (1028 ha) su pušų priemaiša. Juodalksnynai (Alneta) užima dar mažesnį plotą – tik 206 ha. Kuršių nerijoje yra ir keli hektarai ąžuolynų (Querceta) bei uosynų (Fraxineta).

Be vietinių rūšių nerijoje auga ir nemažai introdukuotų (atvežtinių) augalų: trakinis (Acer campestre), platanlapis (Acer pseudoplatanus), totorinis (Acer tataricum) bei uosialapis (Acer negundo) kl

levai, paprastasis bukas (Fagus sylvatica L.), pensilvaninis uosis (Fraxinus pensylvanica), paptastasis ligustras (Ligustrum vulgare) ir kt.

Žolinė augalija
Kuršių nerijos nacionaliniame parke auga apie 900 augalų rūšių. Iš kurių 31 – įrašytos į Lietuvos Raudonąją knygą.

Bemiškiai plotai nacionaliniame parke užima 2922ha. Tai daugiausia smėlynai, kurie sudaro apie 25 proc. bendros parko sausumos teritorijos.
Kuršių nerijos ir Baltijos pakrantės lyguma – atskiras geografinis rajonas su savitomis geomorfologinėmis klimatinėmis sąlygomis. Stiprūs vėjai, pustymas, sausi, greit įkaistantys, nederlingi dirvožemiai, druskingas vanduo, staigios ir dažnos oro permainos nulemia Kuršių nerijos floros išskirtinumą. Šie veiksniai sudaro panašias augimo sąlygas kaip pietryčių Europos stepėse.

Einant per Kuršių neriją vakarų-rytų kryptimi ir stebint augaliją, galima išskirti kelis natūralius augmenijos ruožus: paplūdimio, apsauginio kopagūbrio, palvės, kupstynės, didžiųjų kopų, pamario.
Ties Juodkrante ir Nida ryški senųjų parabolinių kopų juosta.

Paplūdimio juosta jūros pakrantėje, kur bangos nuolatos išmeta vis naujas smėlio mases, augalija įsitvirtinti nepajėgia. Bet jau šiek tiek toliau pradeda atsirasti druskingų dirvožemių augalai (halofitai): sultingoji jūrasmiltė (Honckenya peploides), pajūrinė druskė (Salsola kali), baltijinė stoklė (Cakile baltica). Tai vienmetės ir daugiametės žolės su storais mėsingais lapais. Šie augalai pirmoji užtvara vėjo genamam smėliui.

Apsauginio kopagūbrio juostoje įveisti smiltyninės smiltlendrės (Ammophila arenarius) ir smiltyninės rugiaveidės (Elymus arenaria) sąžalynai. Šių augalų ilgos šaknys puikiai sutvirtina dideles smėlio mases. Jų ka

aimynystėje įsikuria pajūrinis pelėžirnis (Lathyrus maritimus), baltijinis pūtelis (Trogopogon heterospermus), skėtinė vanagė (Hieracium umbellatum), pajūrinė našlaitė (Viola littoralis), baltijinė linažolė (Linaria loeselii). Daugelis jų turi šiurkščius, plaukuotus ar vaško sluoksniu padengtus lapelius. Tai juos apsaugo nuo staigių temperatūros pasikeitimų. Jie išgarina mažiau vandens.

Apsauginio kopagūbrio rytiniame šlaite keroja muilinė guboja (Gypsophila paniculata). Čia sutinkama ir Lietuvos Raudonosios knygos atstovė pajūrinė zunda (Eryngium maritimum). Šie augalai turi ilgas šaknis, kuriomis pasiekia giliau esantį vandenį ir gerai įsitvirtina judriame smėlyje.
Sumedėjusių augalų ant apsauginio kopagūbrio pasitaiko nedaug. Čia galima pamatyti karklus, pavienes pušaites, miškininkų sodintus ir vėliau išplitusius raukšlėtalapių erškėčių (Rosa rugosa) sąžalynus. Dėl stiprių vėjų ant apsauginio kopagūbrio šie augalai nepasiekia savo natūralaus dydžio ir įprastos formos.

Už apsauginės kopos rytų kryptimi tęsiasi palvės smėlynai, toliau – kupstynė. Šiose juostose augalija įvairesnė. Palvėje auga smiltyninis šepetukas (Corynephorus canescens), pajūrinis eraičinas (Festuca arenaria), smiltyninė viksva (Carex arenaria), kalninė austėja (Jasione montana), paprastasis čiobrelis (Thymus serpyllum), juodoji varnauogė (Empetrum nigrum) ir kiti žoliniai augalai. Atokiau nuo jūros auga miškai: pušynai, beržynai, o užpelkėjusiose vietose – juodalksnynai.

Seniausi ir gražiausi miškai išlikę ant senųjų parabolinių kopų ties Juodkrante ir Nida. Čia galima rasti 100-150 metų amžiaus pušų, eglių, ąžuolų. Juodkrantės apylinkėse gausiai veši reta Lietuvoje šiaurinė linėja (Linnaea borealis).

Didžiosios slenkančios kopos Dar 1938m. nebuvo sutvirtintos augalais. Pastaruoju metu neapaugusių vietų yra tik Grobšto bei Naglių gamtos rezervatuose, Parnidžio kraštovaizdžio draustinyje. Likusi didžiojo kopagūbrio dalis apsodinta kalninės bei paprastosios pušies želdiniais, apaugusi žoline danga.

Reljefo įvairove pasižymi rytinė nerijos pakrantė. Marių raguose, kur smėlio pustymas nežymus, iš daugiamečių bei vienmečių žolių susidarė retoka veja. Marių krantus nuo ardymo saugo paprastųjų nendrių (Phragmites australis) juosta. Čia gausu drėgnų vietų bei vandeninių augalų: melsvasis meldas (Schoenoplectus tabernaemontani), pelkinis duonis (Eleocharis palustris), pelkinė viksva (Carex acutiformis) bei kt.

Kuršių nerijos savitumą atsiskleidžia tai, kad čia įvairaus reljefo dėka susidaro mažos mikroklimatinės zonos. Jos leidžia įsikurti augalams, kurie nebūdingi smėlynams. Pavyzdžiui, Naglių rezervate, pilkųjų kopų vakarinėje papėdėje, nedideliame drėgname beržinėlyje auga saulašarė – tikra aukštapelkių gyventoja.

Gyvūnai
1.Paukščiai

Kuršių nerijos nacionalinio parko niekada neapleidžia paukščiai. Kai rudeniop žemyne nutyla jų giesmės, ištuštėja ežerai, nerijoje vis dar galima sutikti virš 300 paukščių rūšių.
Kuršių nerijos geografinė padėtis labai įdomi paukščių stebėtojams. Čia eina Baltosios – Baltijos jūrų migracinis kelias, kuriuo pralekia milijonai įvairių rūšių paukščių, todėl nerijoje yra puikios sąlygos migracijų tyrimams. Šiuo metu čia veikia Juodkrantės paukščių žiedavimo stotis. Kiekvieną rudenį Naglių gamtos rezervate iškeliami tinklai paukščiams gaudyti. Per vieną sezoną čia sužieduojama apie 10 – 11 tūkst. paukščių.

Pavasarinių, o ypač rudeninių migracijų metu galima pamatyti didelius kikilių (Fringilla), zylių (Parus) pulkus ir juos lydinčius paukštvanagius (Accipiter nisus). Danguje dažnai sklando suopiai (Buteo), pralekia ereliai žuvininkai (Pandion haliaätus), sketsakaliai (Falco subbuteo), lingės (Circus). Marių įlankėlėse būriuojasi įvairių rūšių antys (Anatidae), kragai (Podiceps), pailsėti sustoja mažųjų (Cygnus columbianus) ir giesmininkių (Cygnus cygnus) gulbių pulkai.

Rugpjūčio mėnesį pajūrio ir pamario paplūdimiuose laksto juodkrūčių bėgikų (Calidris alpina) būreliai, didžiosios kuolingos (Numenius arquata), griciukai (Limosa), jūrinės šarkos (Haematopus ostralegus) ir kitų rūšių tilvikai. Virš vandenų klykia juodosios (Chlidonias niger) ir upinės (Sterna hirundo) žuvėdros, ant molų ir smėlio kopų sutūpę ilsisi 5 rūšių kirai (Larus).

Žiemą jūroje ties nerija susirenka tūkstantiniai žiemojančių vandens paukščių būriai. Jūroje maitinasi juodosios antys (Melanitta nigra), nuodėgulės (Melanitta fusca), ledinės antys (Clangula hyemalis), narai (Gavia) ir kiti. Atvirose marių properšose būriuojasi didieji dančiasnapiai (Mergus merganser), klykuolės (Bucephala clangula), virš jų dažnai sklando jūriniai ereliai (Haliaätus albicilla).

Vasarą Kuršių nerijoje lizdus suka apie šimto rūšių paukščiai. Gegužės- birželio mėnesiais virš kopų ir apsauginio kopagūbrio čirena vieversiai (Alauda arvensis). Miškuose gieda kikiliai (Fringilla coelebs), pečialindos (Phylloscopus), liepsnelės (Erithacus rubecula), devynbalsės (Sylvia), strazdai (Turdus), ciksi įvairių rūšių zylės (Parus). Marių nendrynuose triukšmauja krakšlės ir nendrinukės (Acrocephalus), jauniklius veda ausuotieji kragai (Podiceps cristatus), didžiosios antys (Anas platyrhynchos), gulbės nebylės (Cygnus olor).

Juodkrantės apylinkėse įsikūrusi mišri pilkųjų garnių (Ardea cinerea) ir didžiųjų kormoranų (Phalacrocorax carbo) kolonija. Tai viena iš didžiausių ir seniausiai žinomų kolonijų Lietuvoje. 2002m. joje perėjo 1981 didžiųjų kormoranų ir 525 pilkųjų garnių poros.

Nacionaliniame parke peri reti ir saugomi paukščiai. Mažiau žmonių lankomose vietose lizdus tvarko jūriniai ereliai. Kasmet peri 2-3 poros. Miškuose peri ir juodasis peslys (Milvus migrans), aukštose pušyse įsikuria sketsakaliai (Falco subbuteo). Pajūryje ant smėlio kiaušinius deda jūriniai kirlikai (Charadrius hiaticula). Nerijos sengirėse ūbauja uldukai (Columba oenas).

Pilkosiose kopose ir ant apsauginio kopagūbrio galima sutikti kitur Lietuvoje retą dirvoninį kalviuką (Anthus campestris). Vasarą marių įlankėlėse plaukioja bene gražiausių Lietuvoje – urvinių ančių (Tadorna tadorna) poros su jaunikliais.

2.Žinduoliai

Šiuo metu Kuršių nerijos nacionaliniame parke sutinkama apie 40 žinduolių rūšių.

Stambiausias ir vienas žinomiausių nerijos gyventojų – briedis (Alces alces). Nuo senų laikų jis yra Kuršių nerijos simbolis. Briedis – įspūdingas žvėris. Gyvena 15-20 metų. Kasmet užaugina ir numeta ragus. Ruja vyksta rudenį, rugsėjo mėnesį. Atsiveda po vieną-du jauniklius, maitinasi daugiausia pušų ūgliais, spygliais, jaunų pušaičių žieve.
Didžiausius ragus užaugina 7-8 metų patinai. Prieš Antrą pasaulinį karą Kuršių nerijoje buvo virš 200 šių stambių žinduolių. Po karo briedžių nerijoje neliko. Pirmaisiais pokario metais kopose galėjai rasti tik baltas jų kaukoles. 1948m. pirmieji briedžiai vėl perplaukė Kuršių marias ir įsikūrė nerijos miškuose. Jų skaičius buvo išaugęs iki 100. Toks šių žvėrių kiekis darė žymią žalą nerijos gamtai, ypač jaunuolynams. Todėl nuo 1985m. pradėta intensyvi briedžių medžioklė. Per metus buvo sumedžiojama nuo 10 iki 20 šių gyvūnų. 1996m. jų medžioklė buvo uždrausta. Šiuo metu nacionaliniame parke gyvena apie 30 briedžių. Kiekvienais metais jų populiacija reguliuojama tik nustatant medžioklės kvotas, įvertinant daromą žalą.

Šernams (Sus scrofa) nerijos sąlygos puikios. Yra tankių kalnapušynų, kur jie gali pasislėpti ir pailsėti. Už pajūrio kopų jie dažnai randa šlapių beržynų bei alksnynų, kur pasidaro purvo vonias. Čia ir maisto suranda. Tačiau jo nėra gausu, todėl žiemą būtina juos papildomai šerti. Matyt, dėl to čionykščiai šernai yra smulkesni, neužaugina tokių didelių ilčių, kaip kituose regionuose. Trūkstant pašarų, žvėrys noriai ir gausiai lankosi gyvenvietėse, varganuose gyventojų daržuose ir soduose. Jie labai pripranta prie žmonių. Šiuo metu “duoneliaujančių” šernų šeimyna prašinėja maisto iš Preilos poilsiautojų.

Vakare, o kartais ir dieną, nacionaliniame parke galima pamatyti vaikštinėjančių stirnų (Capreolus capreolus). Kaip ir dera miškinėms stirnoms, nerijoje net žiemą negalima pamatyti didelių jų pulkų. Nerijos stirnos, nors žmogaus ir nevengia, bet juo per daug nepasitiki. Jeigu stebi jas iš toliau, jos tavęs tarsi nemato, bet vos pradedi eiti artyn, neskubėdamos pasitraukia. Kuršių nerijoje stirnos mėgsta vakare išeiti į kopų pakraštį ir ganytis retuose karklynėliuose. Žiemą stirnoms nerijoje stinga sultingų želmenų, todėl jos daugiau minta lapuočių šakutėmis.

Kaip ir visoje Lietuvoje, taip ir nerijoje, kiškis (Lepus europaeus) liko bailus. Jis slepiasi visą dieną, kad poilsiautojai jo nepastebėtų. Vakare, kai pajūris ištuštėja, kiškiai patraukia į pievutes, kur ganosi iki vėlumos. Žiemą, iškritus sniegui, matomi kiškių takų margumynai pajūrio kopose. Čia jiems karklų šakučių į valias. Nerijoje kiškių būtų dar daugiau, bet čia pat gyvena jų priešas – lapė, o ir kiaunė mažo kiškučio nepražiopso. Todėl ir gyvena nerijoje kiškių tiek, kiek jų turėtų gyventi natūralioje biocenozėje.

Lapių (Vulpes vulpes) Kuršių nerijoje irgi nereta. Tačiau dažniau ją pamatyti galima rudenį. Lapės pasiskirsčiusios neriją medžioklės plotais ir į savo teritoriją svetimos įsileisti nenori. Tik žiema galima pamatyti skirtingų lapių pramintus takus pajūryje ar Kuršių marių pakrantėse. Šis laikotarpis žvėrims gana sunkus. Jis ir nulemia šių plėšrūnų gausumą, nes vasarą ar pavasarį, o ypač rudenį, jos turi maisto gausiau negu lapės kituose Lietuvos vietovėse. Lapėms Kuršių nerijoje sąlygos puikiausios. Tarp kalninių pušaičių jos beveik nepasiekiamos.

Rečiau Kuršių nerijoje galima sutikti barsuką (Meles meles), usūrinį šunį (Nyctereutes procyonoides).

Iš smulkių plėšrūnų nerijoje gyvena kiaunės (Martes martes), šermuonėliai (Mustela erminea), žebenkštys (Mustela nivalis). Pamaryje įsikūrusios ondatros (Ondatra zibethica), kanadinės audinės (Lutreola vison Brisson), savo trobeles stato bebrai (Castor fiber L.). Jų kaimynystėje gyvena į Lietuvos raudonąją knygą įrašyta ūdra (Lutra lutra).

Kartais nerijos pajūrio paplūdimiuose pasirodo jūrų žinduolis – ilgasnukis ruonis (Halichoerus grypus Fabricius). Tai taip pat Raudonosios knygos atstovas.

Smulkių žinduolių – pelių, pelėnų, šikšnosparnių rūšinė sudėtis nacionaliniame parke ištirta dar nepakankamai. Nerijos miškuose dažniausiai sutinkama geltonkaklė pelė (Apodemus flavicolis Melchior). Čia taip pat gyvena ir vieni mažiausių žinduolių – kirstukai (Sorex sp.). Šių vabzdžiaėdžių žvėrelių cypavimą galima išgirsti pamario krūmynuose. Kirstukas per parą suėda tiek, kiek pats sveria. Be maisto per kelias valandas žvėrelis žūva.

3.Ropliai ir varliagyviai

Varliagyvių Kuršių nerijoje nėra gausu, nes čia vyrauja sausi biotopai.
Pelkėtose balose, vietomis telkšančiose Kuršių marių pakrantėje gyvena paprastasis tritonas (Triturus vulgaris). Tai patys primityviausi varliagyviai. Šie gyvūnai turi įdomią savybę atgauti nukąstas kūno dalis: uodegą, kojas, net akis.

Vakare, einant pasivaikščioti, netoli lapuočių miškų galima pamatyti pievinę varlę (Rana temporaria). Šios gana stambios varlės gyvena sausumoje, tačiau pavasarį susirenka į balas neršti. Nerijoje jų padaugėja lietingais metais.

Neršto metu nerijos balutėse galite pastebėti mėlynas smailiasnukių varlių (Rana arvalis) nugaras. Pasibaigus nerštui jos tampa rudos ir sunkiai pastebimos. Marių pakrantėse sutinkamos ryškiai žalios ežerinės varlės (Rana ridibunda). Tai vienas stambiausių Lietuvos varliagyvių. Panašiose vietose gyvena ir kūdrinė varlė (Rana esculenta). Neršia tik tuomet, kai vandens temperatūra pakyla iki 20°C ribos.

Sausesnėse vietose galima sutikti paprastąją rūpužę (Bufo bufo), kuri bijo saulės šviesos, medžioja vakarais ir naktimis. Rupūžės, skirtingai nuo varlių, ypač žaliųjų, negaudo skraidančių ore vabzdžių, bet ropinėdamos medžioja sliekus, vikšrus, vabalus ir kt. Keletą kartų nerijoje pastebėta žalioji rupūžė (Bufo viridis).

Nežiūrint į tai, kad gyvenimo sąlygos varliagyviams Kuršių nerijoje nėra palankios, tačiau kai kurių rūšių netgi gausu. Nendrinių rupūžių (Bufo calamita), įrašytų į Lietuvos raudonąją knygą, nacionaliniame parke sutinkame labai daug. Jos gyvena smėlingose dirvose. Medžioti išeina prietemoje. Nešokuoja, laksto vikriai. Tūkstančiai jų buožgalvių išsiperi palvės ežeriukuose. Mažos rupūžiukės keliauja į Kuršių marių pakrantę, apsigyvena pakrančių nendrynuose. Pažinti jas nėra sunku – žalsvos nugaros fone gerai matoma geltona išilginė juostelė.

Baigiantis pavasariui, drėgnose vietose galima pastebėti česnakę (Pelobatus fuscus). Tai atskiros varliagyvių šeimos atstovė. Jos kūnas išrašytas stambiomis žalsvai pilkomis dėmėmis, todėl česnakė lengvai pasislepia skurdžioje nerijos augalijoje. Tai paslaptingas gyvūnas, nes vaikšto (ne šokinėja) tik sutemose, ieškodama maisto. Ryto aušros išgąsdintos česnakės visai dienai gilokai įsikasa į smėlį, kur joms nėra pavojaus apdžiūti. Medžioja vabzdžius ir kirmėles.
Sausose aikštelėse galima pamatyti vikrųjį driežą (Lacerta agilis). Šiems driežiukams sąlygos nerijoje visai tinkamos: sausų saulėtų aikštelių – kiek nori, augalija netanki, bėgioti netrukdo, o ir vabzdžių stokos nejaučiama. Čia gyvena ir gyvavedis driežas (Lacerta viviparia), tik jis renkasi drėgnesnes vietas.

Nerijoje gyvena dar vienas artimas driežų giminaitis – gluodenas (Anguis fragilis). Kai kurie žmonės jį žibuline ar varine gyvate vadina. Tačiau gluodenas nieko bendra neturi su gyvatėmis- tai nepavojingas bekojis driežas. Jis sutinkamas įvairiuose nerijos miškuose. Gluodenas daugiausia minta sliekais, drugių vikšrais, taip pat gaudo šliužus, vabzdžius.
Drėgnuose juodalksnynuose neretas paprastasis žaltys (Natrix natrix). Tai judrus ir greitas gyvūnas, puikiai plaukia. Medžioja varliagyvius, roplius, kartais smulkius žinduolius, nemažą raciono dalį sudaro vabzdžiai.
4.Žuvys
Mariose galima sutikti apie 50 žuvų rūšių.

Būdingiausios : kuoja (Rutilus rutilus), ešerys (Perca fluviatilis), raudė (Scardinius erythrophalmus) dar kitaip žiežule vadinama, plakis (Blicca bjoerkna), karšis (Abramis brama). Pastarasis per nerštą būna labai baikštus. Išbaidytas gali į nerštavietę ir negrįžti. Ne veltui, anksčiau, prie tų vietų, kuriose gyveno karšiai, per nerštą būdavo draudžiama plaukioti valtimis, bažnyčiose skambinti varpais.

Žveją mėgėją pradžiugina lydekos (Esox lucius), o retkarčiais stambokas starkis (Lucioperca lucioperca), ungurys (Anguilla anguilla). Žiemą lapai populiari stintų (Osmerus eperlanus) žūklė. Antroje žiemos pusėje jos renkasi iš Baltijos jūros į marias, kad čia apsipratusios, pavasarį toliau keliautų į Nemuną neršti. Stintos turi ypatingą šviežių agurkų kvapą, kuris sustiprėja neršto metu.

Į žvejų gaudykles retkarčiais patenka ir šiuo metu retesnės žuvys: sykai (Coregonus lavaretus lavaretus), į Lietuvos Raudonąją knygą įtraukti lašišos (Salmo salar) ir šlakiai (Salmo trutta trutta). Šlakiai neršdami ikrelius užkasa į žvyrą, darydami didelius, iki 1 m pločio, “lizdus”. Jie gali kryžmintis su upėtakiais, rečiau – su lašišomis. Jų mišrūnai yra labai gyvybingi. Sykai iš Baltijos jūros atplaukia neršti į Kuršių marias, čia pagyvena ir vėl grįžta atgal.

Į marias neršti atplaukia ir į Lietuvos Raudonąją knygą įrašyta taškuota silkė – perpelė (Alosa fallax). Pastaraisiais metais jų kiekis labai sumažėjo, nes ši žuvis labai jautri vandens ekologinės sistemos pakitimams. Ją draudžiama gaudyti ištisus metus visais žvejybos įrankiais.
Kuršių marių plotus dalija vietinių žvejų statomi ilgi trisieniai tinklai. Geriausiai nuo jų išsisukti sugeba ožka (Pelecus cultratus), liaudyje dar kaze vadinama. Paprastai ji tinklus peršoka. Ožkų nerštas vyksta labai triukšmingai, žuvys šokinėja iš vandens, sukasi vienoje vietoje, vanduo tarsi verda. Lietuvoje ožkos dažnos, gausiausiai paplitusios Kuršių mariose.

Baltijos jūroje pavasarį žvejai gaudo plekšnes (Pleuronectes platessa) ir uotus (Scophtalmus maxima). Pastarosios žuvys suaugusios tampa plėšrios ir panašiai kaip rykliai kartais ryja visai nevalgomus daiktus: jų žarnyne pasitaiko plastmasės ir gumos gabaliukų. Uotų mėsa labai vertinga, joje – iki 10 proc. riebalų, ji neturi jūros žuvims būdingo specifinio kvapo ir skonio.

Čia paminėta tik nedidelė dalis Kuršių marių ir Baltijos jūros vandenyse gyvenančių žuvų rūšių.
5.Vabzdžiai
Savitos klimatinės sąlygos lemia, kad Kuršių nerijoje susidarė jai būdinga augalija, o tai turi reikšmės ir vabzdžių rūšinei sudėčiai bei gausumui.

Tik nerijoje rasta kopinė smiltvapsvė (Podalonia luffii) bei pajūrinė laibavapsvė (Crossocerus imitans). Jos įtrauktos į Lietuvos Raudonąją knygą. Čia taip pat gyvena sparčiai visame areale nykstanti žirgelių rūšis – mažoji strėliukė (Ischnura pumilio). Naglių ir Grobšto gamtos rezervatų bei Parnidžio kraštovaizdžio draustinio kopose galima aptikti įdomią smėlinę auslindą (Labidura riparia). Abi minėtos rūšys taip pat įrašytos į Raudonąją knygą.

Nerijoje galima sutikti įvairiausių žygių (Carabidae) šeimos atstovų. Tai naudingi ir plėšrūs vabalai. Dažnai sutinkamas sodinis žygis (Carabus hortensis) bei Carabus nemoralis ir Carabus violaceus. Gausiai Smiltynėje randamas Carabus convexus, kuris Lietuvoje yra labai retas. Kopgalio kopose rastas taip pat retas Veterhalio žygis (Masoreus wetterhali). Retkarčiais galima rasti daugiataškių žygių (Blethisa multipunctata), o šviesiose pušynuose – dėmėtžygių (Cymidid macularis).
Sparčiai nykstančių vabalų kategorijai priklauso pajūrinis šoklys (Cincindela maritima) įrašytas į Lietuvos Raudonąją knygą. Jo populiacija randama Grobšto gamtos rezervate. Baltalūpis šoklys (Cincindela hybrida) aptinkamas visoje nerijoje.
Negausiuose Kuršių nerijos vidiniuose telkiniuose gyvena kitur retos duselės (Hydroporus planus ir H.incognitus), rudaūsės dusios (Copelatus ruficollis) bei mūsų krašte reti dumbliavabaliai (Agabus sturmi ir A.subtilis). Kartu su stambių dusių rūšimis stovinčio vandens telkiniuose nesunku aptikti didžiulių paprastųjų degutvabalių (Hydrous piceus).
Iš 18 Lietuvoje gyvenančių maitvabalių (Silphidae) rūšių 11 užregistruota Kuršių nerijoje. Tai nepakeičiami gamtos sanitarai. Nidoje pastebėtas nedažnai Lietuvoje randamas juodasis duobkasys (Nicrophorus humator).
Kuršių nerijos puošmena – margasis grambuolys (Polyphylla fullo). Šis stambus vabalas gyvena tik pietryčių Lietuvoje ir Kuršių nerijoje. Būna metų, kada grambuolių pagausėja, tačiau dažniausiai aptinkami pavieniai vabalai. Kopų gyventojas yra kopinis mėšlavabalis (Aegialia arenaria). Sparčiai nykstančioms vabalų rūšims priskirtinas Kopgalyje rastas marmurinis auksavabalis (Netocia lugubris). Šis vabalas, kaip ir margasis grambuolys, įrašytas į Raudonosios knygos puslapius.
Nerijos pušynams būdingi šie ūsuočių (Cerambycidae) šeimos atstovai: pušiniai ožiaragiai (Monochamus galloprovincialis pistor), trumpaūsiai medkirčiai (Spondylis buprestoides), ilgaūsiai pušiagraužiai (Acanthocinus aedilis), violetiniai ūsuočiai (Callidium violaceum). Kopų gluosnynuose neretas gluosninis kelmagraužis (Lamia textor). Nacionaliniame parke sutinkami Lietuvoje reti dvispalviai medkirčiai (Rhamnusium virgo).
Kuršių nerijoje lankytojus džiugina spalvingi dieniniai drugiai. Gegužės mėnesį atviresnėse nerijos vietose, apaugusiose kartenėmis, galima pamatyti nuostabų vaizdą – dešimtimis skraido gležni baltukai su ryškiai oranžinėmis sparnų viršūnėlėmis. Tai – aušrelės (Anthocharis cardamines). Šių drugių patelės – be oranžinių dėmių ir daug retesnės už patinėlius. Vasarai įpusėjus, retuose pušynėliuose pasipila pušyniniai satyrai (Hipparchia semele). Įdomu tai, kad Kuršių nerijoje šios rūšies drugiai yra gerokai didesni už kitų Lietuvos vietų gentainius. Rudeniop kartais labai gausiai migruoja spalvingiausi mūsų krašte dieniniai drugiai – admirolai (Vanessa atalanta), usninukai (Vanessa cardui), spungės (Inachis io), šeiriai (Nyphalis antiopa). Pastarųjų ypač gausu rugpjūčio mėnesį, kuomet sunokę vaisiai krinta žemėn. Jie būna “aplipę” šeiriais. Dar spalio mėnesio giedresnėmis dienomis gali stebėti pulkus usninukų (Cynthia cardui), tupiančių ant paskutinių rudens žiedų. Retkarčiais pasitaiko machaonų (Papilio machaon) ar kilniųjų vaivų (Apatura iris), bet nerijoje – tai laikini drugiai, kadangi čia nėra užtektinai jų vikšrams reikalingų augalų. Kraujalakis melsvys (Maculina teleius), įtrauktas net į Tarptautinę Raudonąją knygą, pastebėtas tik vieną kartą prie Nidos. Jo lerva iš pradžių minta kraujalakės lapais, o vėliau parazituoja skruzdėlynuose, misdamos skruzdžių perais.
Vakare į žiburį atskrenda apie šimto naktinių drugių rūšių: didžiulių sfinksų (Sphingidae), meškučių (Arctiidae), daugybė įvairių pelėdgalvių (Noctuidae), sprindžių (Geometridae), verpikų (Lasiocampidae). Tarp naktinių drugių yra daug unikalių rūšių. Kuršių nerijos kalnapušynų įžymybė – pušinis keliaujantis verpikas (Theumetopoea pinivora), kuris Lietuvoje gyvena tik nerijoje, ties Nida. Verpiko vikšrai gyvena ant pušų visi drauge. Vakarop vikšrų virtinė ropoja vienas paskui kitą, beveik liesdami galvomis prieš tai ropojančio vikšro pilvelio galą. Taip jie keliauja ieškoti maisto. Šio verpiko plaukuoti vikšrai nuodingi. Kiekvieno šerelio pamate yra nuodų ampulė. Šereliui nulūžus, išsipylę nuodai gali sukelti apysunkius odos pažeidimus. Dar pavojingiau, jeigu jie patektų į akis. Kai kuriais metais gausus pušinis verpikas (Dendrolimus pini), galintis padaryti žalos nerijos pušynams. Vis dėlto didžiausią grėsmę nacionalinio parko miškams kelia neporinis verpikas (Limantria dsipar), ypač po kelių šiltų žiemų. Neporinio verpiko vikšrai yra labai ėdrūs. Jų pavojingumą miškams padidina dar ir ta aplinkybė, kad tik ką iš kiaušinio išsiritusios lervos vėjo nešamos geba toli plisti.
Pirmą kartą Lietuvoje Kuršių nerijoje sugauta tamsioji lemonija (Lemonia dumi). Tai retas drugys.
Kuršių nerijoje sugauta 11 sfinksų rūšių. Rudeniop kartais stebimos gausios lipikinio sfinkso (Celerio galii) migracijos. Jis saugotinas kaip retas ir labai gražus Lietuvos sfinksas.
Gausiausia Lietuvos makrodrugių šeima yra pelėdgalviai (Noctuidae). Iš beveik 400 respublikoje gyvenančių rūšių apie 200 aptikta nerijoje. Kopose, negiliai smėlyje užsikasę pajūrinio dirvinuko (Scotia ripae) vikšrai, keliauja grauždami kopų negausių augalų šaknis. Tipiški kopų drugiai yra pajūrinis pelėdgalvis (Conisania leineri) ir pajūrinis šerdinukas (Photedes elymi). Tik pajūryje rasta pajūrinė kukulija (Cucullia balsamitae), gyvenanti skurdžia augalija apžėlusiose kopose. Jos iš viso sugauti tik du egzemplioriai.
Nerijoje gyvena 18-20 meškučių (Arctiidae) rūšių. Smiltynėje rasta respublikoje labai reta juodoji meškutė (Arctinia caesarea).
Per pastaruosius 10 metų aptikta nemažai naujų Lietuvai sprindžių (Geometridae) šeimai priklausančių drugių. Tik čia rastas pajūrinis sprindžiukas (Sterrha fuscovenosa), kurio vikšrai minta samanomis. Ant rugiaveidžių galima pamatyti tik nerijoje gyvenantį pajūrinį stiebinuką (Mesoligia literosa).

Leave a Comment