1.ĮVADAS
Telšių apskritis – viena iš Lietuvos sričių, kuri turi ką parodyti pasauliui. Telšiai, kaip Žemaitijos centras, yra patrauklūs ir kultūros paveldo požiūriu. Turtingas kraštovaizdis, daugybė gražių ežerų, Žemaitijos nacionalinis, Varnių regioninis parkai yra verti didesnio turistų dėmesio. Regione gausu istorinių ir gamtos objektųMano darbo tikslas yra parengti savaitgalinį maršrutą į vakarinę Lietuvos dalį, Žemaitiją, kurioje aplankysime seniausią Telšius ir Varnių regioninį parką. Pagrindiniai šio darbo uždaviniai yra tokie:• Susipažinti su Telšiais ir Varnių regioniniu parku• Susipažinti su lankomų objektų istorijomis• Susipažinti su lankytinomis vietomis• Išmokti organizuoti pasirinktą kelionę.
2. ŽEMAITIJA
Žemaitija arba Žemaičiai ¬ Žemaičių žemės, vėliau ¬ Žemaičių seniūnijos, kunigaikštystės, dabar ¬ vieno Lietuvos etnografinio regiono teritorija. Nuo XV a. lotyniškuose ir vokiškuose šaltiniuose kraštas vadinamas Samogitia, Samogitiae. Senosiose slavų kronikose Žemaitija vadinama Žemoit’, vėliau ¬ Žmujdź (yra ir daugiau vartojamų krašto senųjų pavadinimų atmainų). Žemaitija užima apie 21 tūkst. km². Į šią teritoriją įeina Klaipėdos, Telšių, Mažeikių ir dalis Šiaulių bei Tauragės ir Kauno apskričių. Istorikų tvirtinimu, žemaičiams pradžią davė V-VIII a. dabartinės Žemaitijos centre gyvenusi baltų gentis. 1pav.Žemaitijos herbasŽemaičių vardas istoriniuose šaltiniuose pradedamas minėti nuo XIII a. (Voluinės kronika, Ipatijaus metraštis). Eiliuotoje Livonijos kronikoje minimi žemaičių lietuviai („Lethowini de Semethiae”). XII a. pabaigoje-XIII a. žemaičiai įsitvirtino Keklio, Mėguvos, Pilsoto žemėse, kuriose anksčiau gyveno kuršiai. Žemaitijos gyventojai kalba žemaičių kalba (tarme), yra neblogai išlaikę tradicinį žemaičių gyvenimo būdą ir papročius.Kuriantis Lietuvos valstybei, žemaičiais buvo vadinami visi lietuviai, gyvenę į vakarus nuo Nevėžio. Žemaitijos gyventojai siauresne prasme ir dabar vadinami šiaurės vakarų lietuviais. Žemaitijos etnografinio regiono riba tik apytikriai sutampa su žemaičių tarmės riba. Kalbiniu požiūriu Žemaitija skirstoma į tris dalis: šiaurės, vakarų ir pietų, o gyventojai, priklausomai nuo to, kaip jie ištaria uo ir ie, į dounininkus, donininkus ir dūnininkusŠiaurės žemaičiams priklauso Skuodo, Mažeikių, Akmenės, Kretingos, Palangos, Plungės, Telšių, pietų žemaičiams ¬ Kuršėnų, Varnių, Šilalės, Kelmės, Tauragės, Raseinių, vakarų žemaičiams ¬ Klaipėdos, Priekulės, Šilutės gyventojai.
3. Telšių apskritis
Lietuvos šiaurės vakaruose esanti Telšių apskritis apima Žemaitijos etnografinio regiono šiaurinę dalį. Tai viena iš 10-ties apskričių, į kurias suskirstyta Lietuvos Respublikos teritorija. Apskritis šiaurėje ribojasi su Latvijos Respublikos teritorija, vakaruose su Klaipėdos apskritimi, rytuose su Šiaulių apskritimi, pietuose su Tauragės apskritimi.Telšių apskrities plotas 4350 km2, arba 6,7 proc. visos Lietuvos teritorijos. Iš jų žemės ūkio naudmenos užima 52,8 proc., miškai – 33 proc., medžių, vandenys – 3 proc., krūmų želdiniai ir pelkės – 2,8 proc., užstatyta teritorija – 2,4 proc. ir kitos paskirties – 6 proc. viso apskrities žemės ploto.Teritorija kerta 1-ojo rango automagistralė Vilnius – Klaipėda, tarptautinis transporto koridorius TINA (Vilnius – Šiauliai – Klaipėda), tarptautinė geležinkelio linija Minskas – Vilnius – Šiauliai – Klaipėda. Magistralinių ir krašto kelių tankumas yra didžiausias tarp visų apskričių. Atstumai nuo Telšių iki Klaipėdos – 72 km, Šiaulių – 65 km, Vilniaus – 285 km.Telšių apskrityje gyvena apie 180 tūkst. žmonių, t.y. apie 5% Respublikos gyventojų. Mažeikių rajono savivaldybėje gyvena apie 67 tūkst., Plungės rajono savivaldybėje 44 tūkst., Rietavo savivaldybėje 10,5 tūkst., Telšių rajono savivaldybėje 37 tūkst. gyventojų. Miestuose gyvena 62 proc., o kaimuose – 38,1% visų apskrities gyventojų. Gyventojų tankumas Telšių apskrityje – 41 žm./km2.Apskrityje veikia 37 ikimokyklinio ugdymo įstaigos, 141 bendrojo lavinimo mokyklos, iš jų 5 gimnazijos, 4 profesinės mokyklos, 2 aukštesniosios mokyklos bei 3 aukštosios mokyklos, iš jų Telšių kunigų seminarija.Apskrityje išplėtota tekstilės, trikotažo, odos, meno dirbinių, baldų gamyba, daug statybinių organizacijų, dominuoja maisto, naftos perdirbimo, statybinių medžiagų pramonė. Daug įmonių, kaip akcinės bendrovės “Mažeikių nafta”, “Vičiūnai ir Ko”, “Žemaitijos pienas”, “Eliuda”, “Žemaitijos keliai”, “Telsoda”, “Linų audiniai”, “Plungės grūdai”, “Ingman-Vega”, “Pieno žvaigždės”, “Mažeikių mėsa” žinomos ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų. Daugiausia apskrityje vyrauja personalinės įmonės, tačiau jų gamybos apimtys yra nedidelės.Aktyvus apskrities kultūrinis gyvenimas. Vyksta daug tarptautinių festivalių, švenčių, renginių, kaip folkloro festivalis , komedijų festivalis, “Cha-cha-cha”, vaikų folkloro festivalis “Aš pasiejau vėina popa” Telšiuose, Pučiamųjų orkestrų šventė, folkloro festivalis “Saulelė raudona” Plungėje, Dūdų, Miesto, Dainų ir šokių, Amatų šventės Mažeikiuose. Daug švenčių surengia ne tik miesto, bet ir kaimo gyventojai. Apskrityje gausu įvairaus meno, teatro kolektyvų, žymiausi iš jų Žemaitės teatras, “Insulos”, “Suvartuko” dainų ir šokių ansambliai. Nelieka nepastebėtos ir dailės parodos, gausiai rengiamos Telšių parodų salėje. Kas antri metai rengiami ir tarptautiniai dailininkų plenerai. 2005 m. Telšių miestas atšventė 555 metų jubiliejų.“Apskrities kraštovaizdis, pasipuošęs nedidelėm kalvelėm, daugybe ežerų ir vingiuotomis upėmis, žaliais miškų plotais, didesniais ir mažesniais miesteliais, palankus plėtoti ir vystyti turizmą. Vaizdingiausios teritorijos paskelbtos Žemaitijos nacionaliniu, Varnių ir Ventos regioniniais parkais, kuriuos pamėgo ne tik Lietuvos, bet ir užsienio turistai. Tokie paminklai, kaip Telšių senamiestis, Telšių Katedra, Varnių Šv. Aleksandro ir Šv. Petro ir Povilo bažnyčios, Telšių bernardinų vienuolynas, Plungės ir Rietavo, Renavo ir Plinkšių dvarų sodybiniai ansambliai, Sedos, Beržoro bažnyčių ansambliai, Žemaičių Kalvarijos mažoji bazilika su kryžiaus kelio koplytėlėmis stebina savo istorine verte, grožiu bei didingumu. Turistams įdomūs Žemaičių muziejus “Alka”, Žemaitijos kaimo muziejus, Žemaičių dailės muziejus, Mažeikių kraštotyros muziejus, Renavo dvare Lietuvos dailės muziejaus ekspozicija, Militaristinis muziejus buvusioje slaptoje termobranduolinių raketų bazėje, rašytojų Žemaitės, Šatrijos Raganos, poeto Vytauto Mačernio, teatro pradininko Juozo Vaičkaus memorialiniai muziejai. Daug dėmesio, tikimasi, sulauks ir kuriami vieninteliai Lietuvoje – Vyskupystės bei Užgavėnių muziejai. Telšių apskritis turtinga savo krašto istorija, kultūros vertybėmis bei protėvių papročiais. Telšių apskritis- viena iš turtingiausių kultūros paveldo vertybių atžvilgiu- jų yra 1749 . Iš jų : 47 paskelbtos paminklais, 191 įrašyta į kultūros vertybių registrą.
Istoriniuose šaltiniuose Telšiai minimi nuo 1450 metų. Pirmoji žinutė apie Telšius randama L. Jucevičiaus paminėtame žemaičių seniūno Jono Kęsgailaičio Telšių aprašyme.Telšiai – Žemaitijos sostinė, Telšių apskrities, rajono, Žemaitijos katalikybės centras. Tai miestas, įsikūręs ant septynių kalvų, iš rytų ir vakarų supantis legendomis pagarsėjusį Masčio ežerą. Vardą miestui davė mažytis Telšės upelis, įtekantis į Mastį. Legenda pasakoja, kad Telšius įkūrė karžygys Džiugas dar vadinamas Telšiu.4.LANKYTINOS VIETOS TELŠIUOSE4.1 TELŠIŲ KUNIGŲ SEMINARIJA
1926 m. balandžio 4 d. popiežiaus Pijaus XI bule “Lituanorum gente” buvo įkurta Lietuvos bažnytinė provincija. Iš didžiulės Žemaičių vyskupijos buvo sudarytos trys naujos vyskupijos: Kauno arkivyskupija, Panevėžio ir Telšių vyskupijos. Telšių vyskupijai buvo prijungta Klaipėdos prelatūra, apėmusi Klaipėdos krašto katalikų parapijas, anksčiau priklaususias Varmijos vyskupijai. Pirmuoju Telšių vyskupu paskirtas Justinas Staugaitis, Lietuvos Nepriklausomybės akto signataras, žymus Lietuvos politinis ir kultūrinis veikėjas. Vyskupijos centru — vyskupo rezidencija — tapo Telšiai, kurie yra vadinami Žemaitijos sostineVyskupijos pradžia buvo labai sunki. Naujoje diecezijoje trūko kunigų. Kurijos personalui sudaryti trūko žmonių. Nežiūrint visų finansinių ir kitų problemų, buvo ryžtasi atidaryti seminariją Telšiuose. Vyskupas Just. Staugaitis vadovavosi Tridento (1545 – 1563 m.) santarybos nutarimu, kuris sakė, kad kiekvienoje vyskupijoje turi būti kunigų rengimo įstaigos, kurios ruoštų jaunuolius pastoraciniam darbui savoje diecezijoje. Žinoma, buvo daug prieštaraujančių. Telšių vyskupija turėdama per 400 tūkstančių tikinčiųjų nebegalėjo išsiversti su nedideliu skaičiumi kunigų, todėl vyskupas ryžosi šiam žingsniui nekreipdamas didelio dėmesio į prieštaravimus. 1927 spalio 4 buvo atidaryta Telšių kunigų seminarija. Į pirmus du kursus įstojo 43 studentai. Pradžioje buvo sunku su patalpomis. Seminarija pradėjo veikti senuosiuose bernardinų vienuolyno patalpose. Naujam pastatui pastatyti reikėjo 300000 litų. Vyskupas Just. Staugaitis prašė pagalbos iš dekanų, kunigų bei visų tikinčiųjų, bet surinkti šitokią sumą be galo sunku. Padėtis pagerėjo kun. Valaičiui išvažiavus į Ameriką. Šis besidarbuodamas ten per 2 metus surinko 40 tūkst. dolerių (400 tūkst. litų).1928 m. pradedant naujus mokslo metus, jau buvo naudojamasi naujais pastatais. Valstybė šios seminarijos statybai ir išlaikymui neskyrė nė cento. Buvo netgi bandymų uždaryti seminariją. Net Lietuvos ministras pirmininkas rašė laišką — notą Vatikanui, su reikalavimu uždaryti Telšių kunigų seminariją. Taigi seminarija gyvavo be valdžios paramos iki 1930 m. Tais metais buvo pripažinta “mažosios seminarijos” teisės ir buvo pradėta mokėti algas ir licėjinių kursų mokytojams. 1930 m. Telšių kunigų seminarijoje jau buvo 90 auklėtinių. Teologija plačiai sieta su filosofija ir gamtos mokslais. Mokyta tokių modernių disciplinų kaip kultūros filosofija, estetika, mokslinio darbo metodika, antropologija, užsienio kalbų (lotynų, graikų, hebrajų, vokiečių, prancūzų). Dėstė daugiausia užsieny baigę mokslus profesoriai: J. Juodaitis, P. Ramanauskas. Šiuo metu seminarijoje profesoriauja 8 mokslo daktarai, 4 licenciatai ir 2 magistratūrą baigę dėstytojai. Seminarijoje yra 2 filosofiniai ir 4 teologiniai kursai. Kunigų seminarija per 10 savo gyvavimo metų išleido 67 kunigus.
4.2 TELŠIŲ BUVĘS BERNARDINŲ VIENUOLYNAS IR ŠV. ANTANO PADUVIEČIO BAŽNYČIA
Telšių panoramoje nuo seno dominavo Masčio ežero šiaurinės pakrantės kalvos. Peizažą urbanizuojant palaipsniui išsiskyrė dvi iš jų: dabar miesto viduryje esanti aukščiausia Insulos kalva ir rytinėje miesto dalyje – Vilniaus kalva. Ant pastarosios pastatyta pirmoji medinė parapijos bažnyčia, o Insulos kalvoje 1624 m. pastatytas bernardinų vienuolynas su bažnyčia. Jie miesto panoramoje dar labiau ėmė dominuoti 1761 m., kai prie vienuolyno pradėta statyti masyvi vėlyvojo baroko bažnyčia, kurios bokštas baigtas 1821 m. Dabar iš pietų pusės Insulos kalvą su bažnyčia ir vienuolynu supa Respublikos, o iš vakarų – Katedros gatvės. 2pav. Telšių katedraLDK pakancleris ir Telšių seniūnas Povilas Sapiega su žmona Kotryna Goslauskaite-Sapiegiene, sekdami magnatais J. Chodkevičiumi (1609 m. įkurdinusiu bernardinus Kretingoje) bei A. Valavičiumi (1614 m. įkurdinusiu bernardinus Tytuvėnuose), 1624 metais įkūrė Telšiuose Šv. Pranciškaus ordino Mažesniųjų brolių observantų vienuolyną. Šį įkūrimą patvirtino valdovas Zigmantas III Vaza, aprūpindamas vienuolyną žemės valdomis, paskirdamas sklypą Insulos kalne, leisdamas naudotis Masčio, Tausalo, Rapulio ežerais, kirsti malkas karališkuose miškuose. Šią privilegiją patvirtino ir kiti karaliai – 1639 m. Vladislovas Vaza, 1683 m. Jonas Sobieskis, o 1713 m. Augustas II net išplėtė privilegiją, įsakydamas Telšių seniūnijai pristatyti kasmet 50 vežimų šieno, atiduoti pievą, Margiais vadinamą, bei kubinį sieksnį malkų nuo kiekvieno valako. Malkų reikėjo nemažai, mat, atliekant bažnyčios ir vienuolyno požemių remonto darbus 1987 metais paaiškėjo, kad vienuolyno rūsyje buvo įrengta (kaip ir Tytuvėnų vienuolyne) hipokaustinė šildymo sistema.Be valdovo donacijų, lėšas vienuolyno ir bažnyčios statybai davė fundatorius P. Sapiega, 1650 m. naujos bažnyčios statybai lėšų skyrė Žemaičių vyskupas P. Parčevskis, 1658 m. – 5000 auksinių skyrė Mažųjų Dirvėnų seniūnas M. Važinskis. XVIII a. antroje pusėje naujos mūrinės bažnyčios statybai didelę sumą paaukojo I. Kašutis, o Abraomo Kazimiero Montrimavičiaus lėšomis pristatyta mūrinė koplyčia.Vienuolyną sudaro mūriniai bernardinų gyvenamieji, mokyklos, ūkiniai pastatai, tvenkiniai. Telšių Šv. Antano ir Loreto Švč. Mergelės Marijos vardo bažnyčia-Katedra pastatyta vietoje buvusios medinės vienuolyno bažnyčios ir 1650 m. pastatytos mūrinės Loreto koplyčios. 1761-1794 m. pastatyta vienanavė mūrinė bažnyčia su plačia galerija antrojo aukšto lygyje, kurią remia stambūs pilioriai ir arkos. Mūrinės bažnyčios statybą prižiūrėjo vienuolyno gvardijonas Pranciškus Kašutis – pagrindinio mūrinės bažnyčios statybos fundatoriaus I. Kašučio brolis. Bažnyčios vidaus erdvė tapo suskaidyta lyg į du aukštus. Už galinės presbiterijos esanti dviejų aukštų zakristija taip pat dviaukštė. Tai vienintelis tokios erdvių struktūros sakralinis pastatas Lietuvoje, retai aptinkamas ir Europoje. Konstruktyvi ir kartu dekoratyvi arka atskiria didžiojo (Šv. Antano) altoriaus plotą galerijoje nuo visos bažnyčios erdvės. Didžioji dalis šoninių altorių ir apatinis didysis altorius (Loreto Švč. Mergelės Marijos) – subtilių barokinių formų, jų autorius yra skulptorius Tomas Podhayskis. Didysis Šv. Antano altorius – baroko ir klasicizmo elementų derinys.
Mūrinis vienuolyno pastatas (tiksliau – jo dalis) pradėtas statyti dar XVII a. I-oje pusėje, o XVII a. II-oje pusėje po gaisro pristatytas naujas mūrinis dviejų aukštų korpusas, į kurį įjungta ir senoji mūrinė dalis. Per paskutinįjį vienuolyno mūrų statybos etapą (1789 – 1791 m.) pastatytas 3 aukštų šiaurės vakarų korpusas, sujungtas su senąja dalimi ir bažnyčia, o 1928 -1929 m. prie rytinio korpuso rytų fasado pristatytas kunigų seminarijos pastatas.Seniausioje vienuolyno dalyje buvo refektorius, dekoruotas puikiomis polichrominėmis freskomis. Refektoriaus patalpa iki šių dienų išliko nepakitusi. Visų trijų vienuolyno korpusų planai pagrįsti koridorine sistema, visos patalpos ir koridoriai skliautuoti, grįsti plytomis. Vienuolių celėse grindys lentinės. Netoli refektoriaus, kairėje pusėje buvo įrengta forta – speciali patalpa, kurioje vienuoliai galėjo susitikti su pasauliečiais. Tai labai svarbus bernardinų vienuolynų elementas (1827 m. – ji buvo vienos patalpos, 1838 m. – pastatyta nauja 3 kambarių forta).Prie bernardinų vienuolyno XVIII amžiuje vakarinio korpuso trečiame aukšte du kambarius užėmė mokyklos kabinetai, saugotos numizmatikos ir mineralų kolekcijos: čia buvo lyg ordino broliukų mokykla. 1792 m. bernardinų iniciatyvą atidaryti Telšiuose aukštesnę mokyklą seimelyje parėmė Telšių bajorai. Edukacinės komisijos mutarimu 1793 m. į Telšius perkelta triklasė poapygardinė Kretingos mokykla, kurioje pagal Edukacinės komisijos programas mokė bernardinai: 1793 m. buvo 188, 1821 m. – 422 mokiniai. Nuo 1798 m. šioje mokykloje veikė jau 6 klasės ir Telšių bernardinų mokykla buvo viena iš 4 viešųjų pavieto mokyklų, išlaikoma šios vienuolijos.Bernardinų vienuolyno įtaka visuomeniniam gyvenimui ypač sustiprėjo po to, kai jie pastatė atskirą dviaukštį mūrinį mokyklos pastatą (į pietvakarius nuo bažnyčios), kurį aprūpino mokymo priemonėmis. Tame pat sklype, už malūno, stovėjo atskiras specialus pastatas, kuriame vykdavo vieši egzaminai. Šalia šio pastato buvo įrengtas mokyklos botanikos sodas. Būta ir bibliotekos, skirtos ,,geriausioms ir naudingiausioms tiek pamaldumo, tiek mokslo studijoms didinti”. Prie bažnyčios jau XVII a. veikė įvairios religinės brolijos: Šv. Onos, įkurta 1628 m., Šv. Pranciškaus dirželio, Šv. Antano (įkurta 1689 m.). Tarp pasauliečių bernardinai propagavo ir organizavo tretininkų ordiną. XVIII a. II-oje pusėje vienuolyne veikė teologijos kursai, kuriuose mokėsi klierikai ir kandidatai į vienuolius. Aktyviai vienuolynas kovojo ir prieš carinės Rusijos okupaciją. 1831 m. sukilimo metu bernardinų vienuolyne vyko pamaldos, prisiekė susiformavę sukilėlių būriai, o Telšių apskrities sukilėlių vadai po pamaldų susirinkę vienuolyno refektoriuje pasirašė prisijungimo prie sukilimo aktą. Mokyklos ir vienuolyno veikla lėmė, kad Telšiai, pradedant XVIII a., virto svarbiu Žemaitijos kultūros židiniu, o bent pusė vienuolių tarnavo visuomenei ir užsiėmė mokslu.Telšių bernardinų konvente XVII a. viduryje buvo 18 vienuolių. Panašus skaičius ir pačioje XIX a. pradžioje: vienas vienuolynui vadovavęs gvardijonas, 13 vienuolių dvasininkų ir 5 broliai pasauliečiai. 1820 m. vienuolyne gyveno 14 vienuolių, 7 iš jų buvo mokyklos profesoriai. Vėliau jų skaičius beveik nesikeitė, mažėti ėmė prieš uždarymą. Dėl Rusijos imperijos religinės politikos 1853 m. vienuolynas buvo uždarytas. Dalis patalpų atiteko parapijos bažnyčiai, kitose patalpinti Telšių apskrities teismo archyvai.1926 m. įkūrus Telšių vyskupiją, buvusio vienuolyno patalpose įsikūrė kurija, vėliau – kunigų seminarija, 1944 m. vienuolyno didžioji dalis nacionalizuota, čia įsikūrė redakcija, spaustuvė, kurčnebylių internatinė mokykla. Šiuo metu pastatai grąžinti Telšių kunigų seminarijai.Bene pagrindinės pamaldumo tradicijos Telšių Šv. Antano bažnyčioje (dabar Telšių Vyskupijos katedroje), pradedant XVII a. pab. ir XVIII a., dokumentais siejama su 2 pranciškonų šventėmis – Porciunkulės (Švč. Mergelės Marijos Angeliškosios ir Šv. Pranciškaus atlaidais). Telšiškių ir plačių apylinkių gyventojų ypač garbinamas Šv. Antano paveikslas (didžiojo altoriaus viršutinė dalis). Tikima, kad jis apsaugo miestą nuo sugriovimų per karus ir kitų nelaimių. Šv. Antano atlaidai populiarūs ir dabar. 4.3 ŽEMAIČIŲ MUZIEJUS “ALKA”Sukaupęs savitą Žemaitijos kultūros paveldą. Čia saugomi rečiausi žemaičių krašto praeities, kultūros, meno eksponatai. Miesto parke, gražioje Masčio ežero pakrantėje po atviru dangumi 1982m. įsteigtas šio muziejaus regioninis buities skyrius, užimantis 15ha plotą. Autentiškuose XIX a.pab.—XX a. pr. Iš visos Žemaitijos buvo suvežta ir pastatyta šešiolika pastatų, kurie sudaro tris sodybas ir visuomeninį sektorių. Žemaitijos kaimo pastatuose eksponuojama daug to meto buities apyvokos reikmenų, ūkio padargų, baldų. Muziejaus teritorijoje yra medinis vėjo malūnas, kalvė. Muziejaus autentiškoje aplinkoje gegužės-rugsėjo mėnesiais vyksta liaudies meno šventės, tarptautiniai folkloro festivaliai, veikia Klojimo teatras. Buities skyrius atsidaro prasidedant vasaros sezonui ir dirba iki vėlyvo rudens. Kiekvienais metais čia apsilanko apie 2000 lankytojų. Alkos muziejuje turistai aplankys ir susipažins su šiais objektais. Pasiturinčio ūkininko sodyba ,žemaičių valstiečiai sodyboms išsirinkdavo patogias ir gražias vietas šalia kalvelės, prie upės, pamiškėje. Taip ir susispietė jos po vieną, po dvi, lyg kupetos, į kaimus. Šiuose kaimuose sodybos išsidėsčiusios laisvai. Pastatai pritaikyti prie vietos reljefo. Žemaičių sodybos erdvios. Jose žymiai daugiau įvairios paskirties trobesių, negu aukštaičių ir dzūkų sodybose. Pastatai Žemaičiuose masyvūs. Šiaudiniai stogai, plačios, žemai nuleistos pastogės. Žemaičiai nemėgo savo trobų puošti iš lauko. Troboje daug patalpų.Tradiciniai žemaičių gyvenamieji namai pasižymi masyvumu ¬ ilgu ir plačiu korpusu, neaukštomis, vertikaliai lentomis apkaltomis sienomis. Stogas masyvus, keturšlaitis, su čiukuru. Trobos planas gana sudėtingas. Centrinę jos dalį užima kaminas, kuris su abiejose pusėse esančiomis priemenėmis skiria trobą į du galus. Troboje paprastai būdavo nuo 5 iki 15 patalpų.
Vienas iš būdingiausių žemaičių gyvenamųjų namų bruožų ¬ tai kamino, kaip atskiros patalpos, buvimas. Kamine vasaros metu virdavo maistą, žiemą ¬ jovalą kiaulėms, šildė vandenį. Kamine rūkė ir laikė mėsą. Pagrindinė vieta kamine ¬ ugniakuras, įrengtas ant akmenimis krauto paaukštinimo. Viršum jo įtaisytas vąšas ¬ tam tikras kablys, ant kurio kabindavo katilą.Greta gyvenamojo namo svarbų vaidmenį valstiečių gyvenime atliko svirnas, skirtas grūdams, maistui, mantai laikyti, miegoti. Turtingo ūkininko sodyboje svirnas stovi priešais trobą, lygiagrečiai jai, ir sujungtas su troba statinių tvora, sudaro gerąjį kiemą.Lietuvos teritorijoje svirnai išplanavimo ir išorės formos atžvilgiu skirstomi į du pagrindinius tipus: aukštaičių ir žemaičių. Pagrindinis skirtumas ¬ patalpų dydis ir skaičius. Jei aukštaičių klėtis yra vienos, dviejų ir tik retai kada trijų patalpų, tai žemaičių svirnai turi penkias, šešias ir daugiau patalpų. Svirno dydį ir patalpų skaičių lėmė valstiečio ekonominis pajėgumas.Vežiminė (vazaunė) svirno dešiniajame šone. Jos tik viena (vidinė) siena yra iš apipjautų rąstų, o kitos trys vertikaliai apkaltos lentomis. Čia laikomi vežimai, rogės, akėčios, pakinktai. Svirnas tiek savo architektūriniu sprendimu, tiek patalpų skaičiumi ir išdėstymu yra žemaitiško tipo ūkinis trobesys, atspindintis pasiturinčio valstiečio ekonominį pajėgumą, kaimo buitį. Svirnas ypatingas ne tik savo funkcine paskirtimi ir architektūriniu sprendimu kitų kaimo trobesių atžvilgiu, bet ir naujų statybinių priemonių panaudojimu ¬ čia yra pamatai, pakelti aukščiau nuo žemės ant akmenų, kad galėtų prapūsti vėjas.Ūkio pastatas javams, linams laikyti ir kulti. Kluonas stovi sodybos pakraštyje, kad kilus gaisrui neužsidegtų kiti pastatai. Jame yra visos pagrindinės patalpos: jauja su krosnimi ir gardais, dvi peludės, klojimas. Kluonas yra dvilinko plano su gegninės konstrukcijos valminiu stogu. Tokie dvilinko plano kluonai XIX a. buvo gana plačiai paplitę centrinės Žemaitijos šiaurinėje dalyje. Pamatus čia atstoja po apatiniu rąstų vainiku padėti dideli akmenys. Kluono sienų konstrukcija yra kombinuota rentinė-karkasinė.Įėjus pro fasadines duris, kairėje pusėje yra daržinė. Daržinėje sukraudavo vasarojų, linus, rugius. Šalia, skersai viso pastato, yra plūkto molio laitas, vadinamas grundymu ar klojimu. Čia suklodavo linus, kai juos kuldavo spragilais. Dabar čia pastatyta arklinė javų kuliamoji.Į dešinę pusę nuo klojimo yra douba su krosnimi. Išabiejų jaujos pusių ¬ peludės.Krosnies pakuros anga keturkampė, sustatyta ištašytų akmenų. Krosnis pamūryta išmolio su spaliais ir šiaudais, tik vidus išdegtų plytų. Klojime viskas sudėta taip, tartum tuoj sugužės talkininkai į linamynio talką. Linamynis prasidėdavo vėlyvą rudenį ir užtrukdavo iki žiemos. Priešminant linus džiovindavo jaujoje. Talkos dažnai vykdavo naktį, kai visi apsidirbdavo ūkio darbus. Todėl krosnį jaujoje pakurdavo išryto ir kūrendavo per dieną. Išdžiūvusius linus mindavo klojime.Daržinė tai ūkinis pastatas šienui, šiaudams sukrauti ir laikyti. Daržinė stovi atokiau nuo trobos ¬ tarp tvarto ir jaujos. Daržinė yra XX a. pradŽios rentinio-karkasinio pastato pavyzdys ir atspindi to meto liaudies dailidžių architektūrinius sugebėjimus, naudotas statybines medžiagas, įrankius, tvirtinimo būdus.Žadrinė stovi šalia svarbiausių ūkinių pastatų: svirno, tvarto, kluono, daržinės. Beje, žemaičių sodybose be čia paminėtų dažnai būdavo nemažai ir kitų įvairios paskirties pagalbinių pastatų: sklepas, skirtas bulvėms laikyti, ratinė, skirta susidėti įvairiems padargams, ubladė, skirta duonai kepti, žardinė (žardinyčia) linams ar žirniams džiovinti. Žardinė skiriasi nuo žardo ne tiek savo paskirtimi, kiek konstrukcija. Žardai statomi įvairiose Lietuvos vietose, o žardinės ¬ vakarų Žemaitijoje. Aprašiomąją žardinę sudaro du lygiagrečiai sustatyti žardai. Jų stulpai ąžuoliniai, 35-40 cm skersmens, 2,60 m aukščio stovi ant į žemę įleistų akmenų. Žardinės ilgis ¬ 12 metrų. Stulpai su pagegniniais sujungti įkerpant griovelį į viršutinį stulpo galą, o apatiniame pagegnyje padaromas atitinkamas įpjovimas su iškilimu. Tokiu būdu sujungus, pagegninės neturi nei išilginio, nei skersinio laisvumo. Toks sujungimo būdas gana patvarus. Žardai tarpusavyje sujungti 6 metrų atsumu pagegniniais rąstais kampuose sąsparų. Tai tvirtas kryžminio sujungimo būdas. Skersinės sijos įtvirtintos tarp pagegninių rastų kryžminiu būdu į sasparą. Kampuose pagegniniai sujungti įstrižainemis kartelėmis, įleistomis į tarpus tarp pagegninių ir perkaltomis medvinėmis. Tokie nepaprasti sutvirtinimai kalba apie apgalvotą meistro statinio konstrukciją. Žardinė ¬ tai statinys, kuris buvo statomas ten, kur išvisų pusių pūsdavo vejai. Tokia jos paskirtis. Žardinės karkasinė konstrukcija, pučiant stipriems Vakarų Lietuvos vėjams, negalėjo būti aukšta. Todėl pastato stogas keturšlaitis, gegnės 5 m ilgio. Gegnės viršuje sujungtos templėmis, kurioms gegnėse padarytos įpjovos. Templių galai patašyti, prikalti medinėmis vinimis. Apatiniai gegnių galai įtvirtinti į išpjautus tarpus pagegniniuose rąstuose, užkalant iššonų medinius pleištus, kad vėjas neišklibintų gegnių pagrindo. Pastogės užleistos, nedidelės ¬ 70 cm , tačiau pilnai uždengia pagegnių sujungimus kampuose. Stogas uždengtas skiedromis. Ūkiniu požiūriu žardinė yra vakarų Žemaitijai būdingas ūkinės paskirties pagalbinis pastatas, susijęs su linininkystės vystymusi, nes tiesioginė žardinės paskirtis ¬ patalpa linų galvutėms džiovinti. Mažažemio valstiečio sodyba. Aplankę turtingo ūkininko sodybos pastatus, turistai aplankys ir mažažemio valstiečio sodybėlę. Ji įsikūrusi pačioje pamiškėje. Sodyboje ¬ tik du pastatai: trobelė ir tvartukas su daržine po vienu stogu. Sodyba aptverta žiogrių tvora. Stogas gegninės konstrukcijos, pusvalminis, su paražine viename šone ligi žemės. Įėję pro fasadines duris, atsiduriame koridoriuje. Į dešinę išjo veda durys į gyvenamąjį kambarį. Priešais ¬ durys į tamsią kamarėlę. Į kairę ¬ durys į kamarą su langeliu. Gyvenamajame kambaryje ¬ plūkto molio asla. Prie lango pastatytas stalas, suoliukai. Prie kito lango ¬ lova. Dar yra verpimo ratelis, grūstuvas. Kampe, prie durų ¬ pečius su šildoma sienele. Ši trobelė yra tipiškas XIX a. pabaigos Žemaitijos šiaurės vakarinės dalies mažažemio valstiečio gyvenamojo namo pavyzdys.Malūnas yra vienas iš paskutiniųjų palikuonių tų vėjo malūnų, kurie Lietuvoje pradėti statyti dar XVI amžiuje. Vėjo malūnas yra angliškojo tipo su pasukama priešvėją kepure. Tokie malūnai Lietuvoje buvo statomi iki Antrojo pasaulinio karo. Sparnai, stogo danga pakeisti naujais, vidaus įrengimai išlikę senieji. Kai būdavo geras vėjas, šis malūnas sumaldavo iki 200 kg grūdų per valandą. Jo sparnus keisdavo kas 5-6 metai. Malūno aukštis 12 metrų, sparnų ilgis ¬ 8 metrai.4.4 TELŠIŲ SENAMIESTIS
Vienas iš vaizdingiausių Žemaitijos teritorijų yra Telšių miesto senamiestis, stebindamas savo istorine verte, grožiu bei didingumu. Atstatytas buvusios miesto svarstyklinės „Jutkos“ pastatas, sutvarkyta aikštės danga. Ilgą laiką Telšiuose buvo statomi tik mediniai pastatai, stogai dengiami šiaudais. Kiek daugiau mūrinių namų atsirado XIX a. antroje pusėje. Tačiau mediniai namai neišnyko, buvo statomi ir XX a. pirmoje pusėje. 1934 metais Telšiuose iš 513 namų tik 72 buvo mūriniai. Iš lėto keitėsi ir stogų dangos. Nors, remiantis 1892 m. įsakymu, XX amžiaus pradžioje pradėta reikalauti stogus dengti nedegiomis medžiagomis, bet ir po didžiojo (1908 m.) gaisro miestiečiams buvo daromos išimtys, namai dengiami skiedromis, malksnomis, gontais. Turistai galės pamatyti namus, kuriuose gyveno V.Mačernis, J.Degutytė, vertėjas ir rašytojas K.Urbonavičius.Stilistiniu požiūriu Telšių gyvenamuosius namus galima skirti į dvi pagrindines grupes: liaudies ir profesionaliosios architektūros. Iki pat XIX a. vidurio mieste vyravo liaudies architektūros tendencijos. Tai nulėmė agrarinis miestiečių gyvenimo būdas, konservatyvios statybinės tradicijos, nes dažniausiai tie patys meistrai statė namus ir kaimui, ir miestui. Valminiai, pusvalminiai stogai, didžiulės centrinės krosnys – kaminai virenės, gonkos iš kaimo buvo perkeltos į miestą. Kartu su jais atėjo ir kiaurapjūvio ornamento vėjalentės, langinės, lėkiai. Profesionaliosios architektūros poveikyje į medinę liaudišką architektūrą skverbėsi lygūs sudėtingo profilio karnizai, atsirado “dantukais” papuošti langų sandrikai, juos laikantys stilizuoti moduljonai. Į medinių namų gonkas atėjo smailiaarkiai, perimti iš gotikos, langų skaidymai. Medinių gyvenamųjų namų kertės buvo apkalamos vertikaliomis lentomis, kurios buvo puošiamos rombiniais elementais. Nuo šių puošmenų atsisakyta tik mūsų amžiaus trečiajame- ketvirtajame dešimtmetyje, plintant konstruktyvizmui.
4.5 RAINIŲ KOPLYČIA
Mena šiurpią tragediją, kuri čia įvyko 1941m. birželio 24-25d. Rainių miškelyje buvo nukankinti 76 Telšių kalėjimo politiniai kaliniai. Jiems 1991m. pastatyta 25m aukščio bokštu papuošta Kančios koplyčia (archit. J.Virakas ir A.Žebrauskas).Broliškas Rainių kankinių kapas yra senosiose Telšių kapinėse. Koplyčios rūsyje įrengtas muziejus.
4.6 A. JONUŠO ŽEMAITIŠKA-JAPONIŠKA SODYBA-MUZIEJUS
Dailininko juvelyro, žemaičių ir japonų draugijos įkūrėjo Alfredo Jonušo rankomis sukurta Tekančios Saulės šalies salelė – žemaitiška-japoniška sodyba – muziejus. Lankytojai čia gali pamatyti seniausios pasaulyje Horiudži šventyklos pagodos maketą, No teatro kaukės Okame kopiją, kabukio, japonų teatro, sceninius vaizdus. Fudži kalno papėdėje – arbatos gėrimo namelis, budos Amidos, šv. Vienuolio skulptūros ir kiti senosios Japonijos kultūros simboliai. Buvusiame medžiotojų namelyje įrengtos ekspozicijos Dievo Krėslo miško partizanams ir dailininko tėvo Prano, savamokslio mechaniko, atminimui. Galima apsilankyti ir japoniškame kambaryje, susipažinti su meniniu gintaro apdirbimu.5. VARNIŲ REGIONINIS PARKAS
Varnių regioninis parkas įsteigtas 1992 m. rugsėjo 24 dieną, siekiant išsaugoti Žemaitijos centrinio ežeringo kalvyno kraštovaizdį, jo gamtinę ekosistemą bei kultūros paveldo vertybes. Direkcija veiklą pradėjo 1997 m. vasario mėnesį. Parko tikslas: išsaugoti Žemaičių ežeringo kalvyno kraštovaizdį su aukštomis Medvėgalio, Aukštagirės, Spingės, Girgždūtės, Gaudkalnio, Moteraičio, Sprūdės, Žąsūgalos, Žiogriakalnio, Šatrijos viršukalnėmis, raiškiais plokščiakalvių kompleksais, Lūksto, Paršežerio, Stervo, Kliokio, Saloto, Didovo, Pluotinalio, Baltežerio, Sydeklio, Venių ežerais ir pelkiniais kompleksais, didelės ornitologinės vertės Biržulio ežerą su apyežeriu. Išsaugoti kultūros paveldo vertybes, iš jų Pabiržulio akmens amžiaus stovyklaviečių kompleksą, piliakalnius, pilkapius, kūlgrindas, Varnių ir Luokės urbanistinius kompleksus. Organizuoti gamtinės ekosistemos stabilumo, biotos komponentų, savitos augalijos ir gyvūnijos išsaugojimą. Organizuoti sunaikintų ir pažeistų gamtos, kultūros kompleksų bei objektų atkūrimą. Organizuoti tyrimus ir stebėjimus, kaupti informaciją gamtosaugos, kultūros paveldo apsaugos ir kitose srityse. Sudaryti sąlygas plėtoti pažintinį turizmą ir poilsiavimą tam skirtose vietose, nustatytose regioninio parko planavimo schemoje. Reguliuoti ūkinę veiklą bei urbanizacijos plėtotę pagal regioninio parko planavimo schemą. Vykdyti švietėjišką ir kultūrinę veiklą, propaguoti gamtos ir kultūros paveldą bei jo apsaugą. Regioninio parko teritorija išsitęsusi šiaurės – pietų kryptimi 33 km. ilgio, 21 km. pločio ir apima 33508 ha plotą. Didžiausia teritorijos dalis – Telšių ir Šilalės rajonuose, mažesnė – Kelmės rajone. Miškai užima 31,2 % teritorijos, vandens telkiniai – 5,3 %, pelkės – 11,9 %, žemės ūkio naudmenos – 48,7 %, gyvenvietės – 1,0 % teritorijos ploto Rytinį parko pakraštį juosia sudėtingiausias ir seniausias Žemaičių aukštumos reljefo ruožas – takoskyrinis kalvynas su aukštais bei gražiais piliakalniais: Šatrija, Sprūde, Moteraičiu, Girgždūte, Medvėgaliu, Bilionių moreniniais masyvais, sudarantys Žemaičių aukštumos branduolį. Centrinę dalį užima Biržulio – Lūksto duburio limnoglacialinė lyguma, vakarinę – Pietų Lietuvos fazės suformuotas Jaušaičių bei Apvaršuvos šoninių morenų ruožas.
Parke yra: 1 rezervatas, tai – Stervo gamtinis rezervatas 827 ha ploto, kuriame yra Stervo ežeras, jį supantys pelkynai bei pelkėti Tetervinės miško kompleksai. Gamtiniu požiūriu tai labai vertinga NATURA 2000 teritorija su retų ir nykstančių rūšių augalija bei gyvūnija. 33 draustiniai. Labai vertingas ornitologiniu požiūriu yra Biržulio botaninis – zoologinis draustinis (plotas 1535 ha) su retų ir nykstančių augalų ir gyvūnų rūšių buveinėmis. Jame aptikta 167 paukščių rūšys, iš jų 41 Lietuvos raudonosios knygos rūšis ir 42 Europinės svarbos rūšys. Tai Europinės svarbos NATURA 2000 teritorija. Savitos pelkėtų miškų ir ežerų biocenozės atsiveria 5 parko telmologiniuose draustiniuose (bendras plotas 1196 ha), kuriuose puikią ekologinę nišą randa retos augalų ir gyvūnų rūšys. Arčiausiai Varnių esanti ežerinės kilmės Žemapelkė – Debesnų telmologinis draustinis, vertinga NATURA 2000 teritorija, kurioje aptikta net 21 Lietuvos raudonosios knygos augalų rūšis, iš kurių labai daug gegužraibių šeimos augalų. Susipažinti su pelkės augalų ir gyvūnų pasauliu kviečia čia įrengtas Debesnų pažintinis botaninis takas. Upių ir ežerų grožį ir paslaptis saugo 4 hidrografiniai draustiniai, apimantys 2420 ha. Didžiausias iš jų yra Lūksto hidrografinis draustinis. Tai antras pagal dydį Žemaitijos ežeras unikalus tuo, kad jo bangos iš tamsių gelmių į krantą išmeta gintarą. Pasigrožėti piliakalnių didybe, o užkopus ant jų gėrėtis svaiginančiais Žemaitijos krašto toliais kviečia 9 kraštovaizdžio draustiniai, jų bendras plotas 6135 ha. Pats didžiausias iš jų yra Sietuvos kraštovaizdžio draustinis pelkėtuose liūnuose ir Sietuvos upelyje slepiantis senovinį slaptą kelią – kūlgrindą. Vienas svarbiausių visoje Lietuvoje yra prie Biržulio esantis Pabiržulio archeologinis draustinis (1126 ha ploto). Čia aptikta apie 50 senovinių akmens amžiaus gyvenviečių, kapinynų su Kundos, Narvos, Indoeuropiečių ir vėlesnių laikų kultūrų pėdsakais. Donkalnyje rasta 2000 m. pr. Kr. buvusi maldų ir aukojimo vieta ir labai unikalus, gausiai pabarstytas ochra, išdabintas 57 emuletais iš pragręžtų Žvėrių dantų Žynio kapas. Parke yra 9 geomorfologiniai draustiniai, apimantys 4202 ha bendrą plotą, atskleidžiantys Žemaitijos krašto reljefo ypatybes, ledynmečio suformuotą moreninį smulkiakalvių ir plokščiakalvių masyvą. Dubulio botaninis draustinis (51 ha) svarbus augalijos požiūriu. Jo tikslas – išsaugoti šlapių pievų ir miško bendrijas su retomis augalų rūšimis. Yra 1 pedologinis – Pagirgždūčio draustinis, su velėninių jaurinių priemolio dirvožemių natūraliu etalonu ir jam būdinga aplinka. Varnių ir Luokės urbanistiniai draustiniai atskleidžia Žemaitijos miestelių planinę ir erdvinę struktūrą, architektūrines ir memorialines vertybes, svarbius visai Lietuvai kultūrinius paminklus ir vietas.6.LANKYTINOS VIETOS VARNIŲ REGIONINIAME PARKE6.1 VARNIŲ MIESTELISVarniai – žemaičių istorijos ir dvasinės kultūros centras.. Tai vienintelis tokio dydžio miestas su dviejų parapijų bažnyčiomis. Varnių šv.Aleksandro parepinė bažnyčia – viena pirmųjų krikščioniško kulto pastatų Žemaitijoje. Ji pastatyta Vytauto Didžiojo rūpesčiu 1414-1416m. Po Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo restauruota ir grąžinta tikintiesiems. Svarbiausia miesto įžymybė yra buvusi katedra su vyskupų paveikslais ir kripta, kurioje yra vyskupo Merkelio Giedraičio palaikai. Šv. Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia – XVI-XVIIIa. architektūros statinys. Šiuo metu joje saugoma 19 respublikinės ir 21 nietinės reikšmės dailės paminklas: vargonai – istorinis paminklas, koplytėlė ir varpinė – vietinės reikšmės architektūros paminklai. XVIII-XIXa. Varniuose veikė kunigų seminarija. XVIIIa. pastatyti seminarijos rūmai iki šiol išlikę, atrestauruoti. Čia baigiamas įrengti Žemaičių vyskupijos muziejus. Jis turėtų tapti žymus ir patrauklus besidomintiems katalikybės paveldu. Čia bus eksponuojami puošnūs senoviniai kunigų rūbai. Dėl finansinių problemų jo atidarymas vis atidedamas, tačiau tai, kas jau padaryta, nuteikia optimistiškai.Atstatytas vyskupo Motiejaus Valančiaus paminklinis biustas (skulpt.A.Aleksandravičius,1927). Per sovietmetį nuverstas jis vos nepateko į metalo laužą, bet buvo išsaugotas varniškių Norkų šeimos. Paminklas Žemaičių vyskupui Merkeliui Giedraičiui ir kunigui, vienam iš lietuviškos raštijos pradininkų Mikalojui Daukšai pastatytas 1999m., minint M.Daukšos “Postilės” išleidimo 400 metų sukaktį (skulpt. A.Sakalauskas). 6.2 VARNIŲ KATEDRA
Iki krikščionybės dabartinės Varnių katedros pastato vietoje buvo pagoniška alkavietė. Katedros pastatas pastatytas 1680-1691 m. po Varniuose 1680 m. kilusio gaisro (fundatorius Žemaičių vyskupas – Kazimieras Pacas). Katedrai parinkta gana saugi vieta – dirbtinė Varnelės upės sala. Pastatas vėlyvojo baroko stiliaus su jaučiama klasicizmo įtaka, neryškaus kryžiaus plano. Ties centrinėmis durimis fasadą puošia du barokiniai bokšteliai. Interjero įranga artima katedralinei bažnyčiai. Vidaus erdve – trinavė. Centrinė nava aukštesnė ir platesnė, dengta cilindriniu skliautu. Įžymūs katedros dailės paminklai: 11 altorių, sakykla, ypač gražių proporcijų centrinis altorius (1874m.) puoštas skulpturomis, kolonomis, paveikslais. Apsidoje įrengtos vietos katedros kapitulos nariams ir vyskupui (išlikęs ir restauruotas vyskupo sostas). Įžymi Žemaičių vyskupų portretų galerija, 17-20 a. liturginės tekstilės kolekcija, liturginiai indai ir kiti reikmenys. Katedros vargonu balkonas saikingų barokinių formų, primena Domininkonų bažnyčios, Vilniuje, emporus. Vargonai mechaniniai, įrengti 18I7rn. (meistras Vaiciulevicius) prospektas – klasicistinis, išlikęs orginalus vargonu vamzdynas. Po apsida, įrengtoje rūsyje – Vyskupų kriptoje, ąžuolo karstuose su stikline viršutine dalimi, ilsisi dviejų Žemaičių vyskupų balzamuoti kunai (J.Arnoldas Giedraitis – pirmojo katalikų Naujojo Testamento (1816 m.) vertėjas ir mecenatas – 1838 ir Simonas Giedraitis – 1844.) Iš viso kriptoje ilsis 10 vyskupų.
6.3VYSKUPŲ KRIPTA
Varnių katedra yra savotiškas panteonas. Čia, manoma, yra palaidota apie 10 Žemaičių vyskupų, tarp jų ir Merkelis Giedraitis, kurio palaikai buvo pernešti iš senosios katedros rūsių prieš statant seminariją, bei seminarijos rūmų fundatorius Jonas Dominykas Lopacinskis. Čia taip pat palaidotas ir Varnių katedros fundatorius vysk. Kazimieras Pacas, kiti Žemaičių vyskupai: Steponas Giedraitis, Aleksandras Gorainis, Juozapas Mykolas Karpis, Antanas Tiškevičius. Šiame centriniame rūsyje – Vyskupų kriptoje – stiklu dengtuose karstuose guli vyskupai Simonas Mykolas Giedraitis ir Juozapas Arnulfas Giedraitis, pastarasis savo testamentu išreiškė valią, kad jo kūnas būtų palaidotas Varniuose, o širdis būtų įmūryta Giedraičių bažnyčioje – jo tėviškėje. Virš abiejų vyskupų karstų kabo jų giminių herbai, bylojantys apie vyskupų priklausomybę garsioms Lietuvos kunigaikščių Giedraičių dinastijoms, iš kurių išėjo daug bažnytiniame gyvenime nuveikusių Giedraičių, pradedant palaimintuoju vienuoliu Mykolu Giedraičiu (1425-1485).Esama žinių, kad šiame rūsyje, į kairę nuo vysk. Simono Mykolo Giedraičio karsto, žemėje yra palaidota ir vysk. M.Valančiaus motina. Tai buvus padaryta slaptai nuo maskolių, kurie būtų neleidę, žinant tik artimiesiems. O dėl akių – į kapus buvęs nešamas karstas, pripildytas smėlio, kad nebarškėtų.
6.4 ŠV. ALEKSANDRO PARAPINĖ BAŽNYČIA
Medininkų vyskupijos steigimo metais Varniuose jau stovėjo parapinė bažnyčia. Ji buvo pastatyta Vytauto Didžiojo rūpesčiu 1413-1416 metais (toje pačioje vietoje, kur dabar stovi medinė šv.Aleksandro parapijos bažnyčia), o pašventinta 1417 metais ir pavadinta šv.Aleksandro (Kapadokijos, vėliau Jaruzalės vyskupo kankinio) vardu, nes toks buvo kunigaikščio Vytauto Didžiojo krikščioniškasis vardas. Tai viena bene seniausių bažnyčių Žemaitijoje.Per prabėgusius 500 metų šioje vietoje ši bažnyčia yra ketvirta. Dabartinis jos vaizdas yra nuo 1779 m. ir savo architektūrine verte yra vėlyvojo Lietuvos baroko ir medinės liaudies architektūros pavyzdys. Po antrojo pasaulinio karo okupacinės sovietų valdžios ji buvo uždaryta ir barbariškai suniokota. Tačiau per paskutinį dešimtmetį bažnyčia buvo sugrąžinta tikintiesiems ir restauruota. 6.5 ŽEMAIČIŲ VYSKUPYSTĖS MUZIEJUS
Žemaičių Vyskupystės muziejus įkurtas 1999 m. vėlyvojo baroko pastate, buvusiuose Varnių Žemaičių kunigų seminarijos rūmuose, pastatytuose 1770 metais vyskupo Jono Dominyko Lopacinskio pastangomis. Per šį laiką daug kartų keitėsi rūmų paskirtis ir šeimininkai, ypač per sovietmetį jie buvo smarkiai nugyventi. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, buvo suvoktas kultūrinis Žemaičių kunigų seminarijos vaidmuo, todėl imtas restauruoti pastatas, pradėta svarstyti jo panaudojimas. 1991 – 1995 m. buvo atstatytas varpinės bokštas (nudegęs 1785 m.), pirminė stogo konstrukcija. Šiuo metu pastatas restauruojamas toliau, o Muziejus jau veikia dar nebaigtame restauruoti pietų fligelyje.Žemaičių vyskupystės muziejus pristato vieną iš dviejų buvusių Lietuvoje vyskupijų XV – XX a. pr. – Žemaičių (Medininkų) vyskupiją, kurios centras buvo Varniai beveik 450 metų, užėmę ypatingą vietą religiniame, kultūriniame ir politiniame Lietuvos gyvenime bei suformavę savitą veidą šalies istorijoje.1415 m. Konstancoje įvyko bažnytinis susirinkimas, kur buvo priimtas Žemaičių apsisprendimas dėl krikščionybės priėmimo bei atsivėrimo Europos kultūrai. Po susirinkimo 1417 m. vasarą, į Žemaitiją atvykus Didžiajam Lietuvos kunigaikščiui Vytautui ir Vilniaus bei Lvovo vyskupams, buvo pakrikštyta tūkstančiai žemaičių. Tų pačių metų rudenį Vytautas pats parinko vyskupijos centrą – Medininkus (dabartinius Varnius). Ten pat buvo pašventinta ir Katedros bažnyčia. Taip oficialiai 1417 m. buvo įkurta Medininkų (Žemaičių) vyskupija – Europos Bažnyčios organizacinės struktūros padalinys krikščionių religijai ir kultūrai diegti Lietuvoje. Tad Varniai jau XV a. tapo Europos kultūrizacijos procesų centru Lietuvos valstybėje, o vėliau ir šių procesų vienu iš lyderių.Jau XIV a. pabaigoje Vilniuje ir Varniuose buvo įsteigtos pirmosios europinio tipo mokyklos prie Katedrų. Jeigu Vilniuje ir Vilniaus vyskupijoje telkėsi daugiau istoriškai nulemta daugiakalbė, daugiatautė kultūra, tai Žemaitija ir Žemaičių vyskupija buvo ta vieta, kurioje lietuvių kalba su žemaitišku užsispyrimu sugebėjo atsilaikyti ir pasipriešinti germanizmui, polonizmui ir rusizmui, tuo padėjusi pamatus lietuvių kalbos ir kultūros išlikimui. Iš čia sklido žemaitiškai parašytas žodis į visą Lietuvą.Susiformavusi krikščioniška rašto kultūra Europoje, vėliau, Renesanso laikotarpio iškelta kiekvienos tautos gyvosios kalbos reikšmė, sukūrė sąlygas Lietuvoje platesnio mąsto raštijai ir knygoms lietuvių kalba atsirasti.1576 m. Žemaičių vyskupiją ėmus administruoti energingam vyskupui Merkeliui Giedraičiui, Varniai tapo vienu svarbiausių nacionalinės savimonės formavimosi židinių Lietuvoje. Vysk. M. Giedraitis rūpinosi lietuvių kalbos vartojimu Žemaičių ir Vilniaus vyskupijose, lietuviškai mokančių dvasininkų rengimu, skatino ir globojo galinčius rašyti lietuviškai. Būdamas puikus organizatorius ir dosnus mecenatas, vysk. M. Giedraitis Varniuose Bažnyčios ir kultūros darbui sutelkė būrelį šviesiausių savo epochos žmonių: kanauninkus Mikalojų Daukšą, Motiejų Strijkovskį. Šis triumviratas imtas vėliau vadinti pirmuoju lituanistiniu sąjūdžiu.Taigi Žemaičių vyskupijos centre Varniuose beveik pusę amžiaus telkėsi iškiliausios Lietuvos dvasininkijos, kultūros asmenybės: žymusis pamokslininkas Petras Roizijus, vysk. M. Giedraitis, kanauninkai Mikalojus Daukša ir Motiejus Strijkovskis, vysk. Mikalojus Pacas, vysk. Stanislovas Kiška, vysk. Abraomas Voina, vysk. Jurgis Tiškevičius, vysk. Kazimieras Pacas, vysk. Antanas Tiškevičius, vysk. Jonas Dominykas Lopacinskis, vysk. Juozapas Arnulfas Giedraitis, galiausiai vysk. Motiejus Valančius.XIX a. carinės Rusijos administracijai uždarius Vilniaus universitetą, Varnių kunigų seminarija bei Medicinos fakultetas Vilniuje liko vienintelės aukštosios mokyklos Lietuvoje ir trumpam tapo svarbiausiu lietuvių kultūros židiniu. Seminarija pelnytai laikoma tautinio lietuvių sąjūdžio lopšiu, nes joje išugdyti dvasininkai šviesuoliai, vyskupo kunigaikščio Juozapo Arnulfo Giedraičio suburti, į žemaičių kalbą išvertė Naująjį Testamentą, kuris buvo išleistas Vilniuje 1816 m. minėto vyskupo pastangomis. Šiuo darbu tarsi nulemta tapo šviesiausiųjų protų tautinė orientacija, Motiejaus Valančiaus vyskupavimo metu turėjusi vainikuotis Žemaičių akademijos steigimu. Seminarijoje lavinosi ir dirbo daug žmonių, vėliau tapusių žinomais rašytojais, kultūros ir Bažnyčios veikėjais, prisidėjusiais prie nacionalinio lietuvių išsivadavimo ir Lietuvos valstybės atstatymo idėjos suformavimo. Jų tarpe buvo vyskupai M. Valančius, A. Beresnevičius, A. Baranauskas, kunigai A. Strazdas, J. Pabrėža, J.S. Dovydaitis, F. Stulginskis, A. Vienažindys, K. Kairys, J. Račkauskas ir kt.
Žemaičių vyskupijos centras Varniai XIX a. viduryje tapo ir platų atgarsį ano meto Lietuvoje turėjusio blaivybės sąjūdžio centru, o taip pat Valančiaus laikų švietimo bei lietuviškos kultūros centru su A. Zavadskio knygynu, biblioteka, skaitykla, kilnojamuoju knygynėliu6.6 NAMAS, KURIAME 1850-1864 m. GYVENO VYSKUPAS, MOTIEJUS VALANČIUSVyskupo dvaro pastatas šioje vietoje pastatytas po 1680 m. didžiojo Varnių gaisro, senojo dvaro vietą paskyrus mūrinės katedros statybai. Dabartinis pastatas statytas XIX a. 3 dešimtmetyje.Tapęs vyskupu M. Valančius rezidenciją iš Alsėdžių perkėlė į Varnius. Šalia visuomeninės, švietėjiškos veiklos kaip miesto valdytojas vyskupas rūpinasi ir miesto plėtra – jo iniciatyva tvarkomos gatvės, įsikuria gydytojas, vaistinė, paštas, knygynas, suremontuojama ir vyskupų rezidencija. 1851-1855 m. šiame name taip pat gyveno vyskupo į Varnius pakviestas Simonas Daukantas.Pastato viduje buvo pakankamai didelė salė, kurioje vyko oficialūs priėmimai, indauja, bufetas, kabinetas, kitoje pusėje buvo vyskupo reprezentaciniai kambariai. Kartu su rūmais vyskupo rezidencijai priklausė pastatas, skirtas tarnams, klėtis, arklidė, vežiminė. 1864 m. iškėlus iš Varnių vyskupystę į Kauną pastatas buvo naudojamas įvairioms paskirtims. Namas buvo su veranda, kuri pokario metais nugriauta.
6.7 MEDVĖGALIO PILIAKALNIS
Medvėgalis – iškiliausias Žemaitijos kalnas. Kalvos aukštis – 234 m. Taip pat Medvėgalis – centrinė, žymiausia tvirtovė ginusi Žemaitiją nuo kryžiuočių antpuolių. Medvėgalio archeologinį kompleksą sudaro Medvėgalio, Pilies, Piliorių, Alkos, Ąžuolų, Sumonų kalvos su kūlgrinda. Apie Medvėgalio vardo kilmę pasakojama, jog kitados jo viršūnėje buvosi galinga pilis, kartą apgulta begalės geležimi ginkluotų priešų, kurių net narsiausi pilies gynėjai negalėję įveikti: reikėjo šauktis pagalbos iš Medininkų. Tačiau niekas neišdrįso eiti per geležinį apgulties žiedą. Tuomet atsirado dvi merginos, kurios pilies valdovui pasakiusios: “Mudvi galiva”. Joms pavykę nakties metu prasmukti bei pranešti svarbias žinias ir jų dėka pilis buvo išvaduota. Kryžiuočių kronikose pirmą kartą Medvėgalio pilis (castrum Medewagilin) minima 1316 m. Tą kart pilies nesiryžta pulti, tačiau 1329 m. jungtinė kryžiuočių ordino ir Čekijos karaliaus Jono Liuksemburgiečio kariuomenė po atkaklių mūšių įveikė 6000 pilies gynėjų kariuomenę, kraštą nuniokojo, o gyventojus apkrikštijo, tačiau pastarieji greit grįžo prie senojo tikėjimo. Viso žinoma apie 20 Ordino žygių prieš Medvėgalį. Apie karžygišką Medvėgalio praeitį savo veikaluose rašė: D. Poška, M. Valančius, S. Daukantas, L.A. Jucevičius, jam savo eiles skyrė Maironis.Ypatingai platūs vaizdai atsiveria nuo piliakalnio. Sakoma, jog nuo jo viršūnės matyti 14 bažnyčių bokštai, begalė kitų kalvų, tarp jų net už 30 km esanti Šatrija. Paties kalno vaizdą geriausiai galima apibūdinti Č. Kudabos žodžiais: “Visom žemaitiškų giedrų atmainom senelio Medvėgalio nuotaika taip pat vis kitokia. Taikus jis vakarinėje saulėje, budrus žaibams virš jo galvos skirstantis; šerkšnotą žiemą jis lyg žilas garbingas žynys”.6.8 ŠATRIJOS KALNAS
Šatrija – viena iš gražiausių Žemaitijos kalvų, apipinta padavimais, sena kaip ir visa Žemaičių žemė. Apie kalno pavadinimą vietiniai žmonės pasakoja: kartą ėjęs milžinas, prisipylęs kišenes žemės, ir pavargęs. Tada jis atsigulęs pailsėti ir užmigęs, o pelės jo kišenes pragraužusios. Milžinas atsibudęs, pamatęs kad jo kišenės kiauros, labai supykęs ir sušukęs: ,,Ak jūs nenaudėlės, kaip duosiu su šatra!”. Nuo to ir kilęs Šatrijos pavadinimas. Taip pat kalbama, jog Šatrija – mėgstamiausia visų Žemaitijos raganų susirinkimo vieta. Jos kažkada apipylusios žemėmis kalno vietoje stovėjusią bažnyčią. Taip atsiradęs kalnas, o po kiek laiko, bažnyčiai ėmus pūti, jo viršus įlinkęs. Kalno apylinkės taip pat atmena čia siautusį legendinį ,,svieto lygintoją” – Tadą Blindą, savo veikla įgrįsusį ne tik vietos ponams, bet ir valstiečiams. Šatrija – vienas žymiausių archeologinių paminklų ne tik Žemaitijoje, bet ir Lietuvoje. Apie tai liudija gausūs archeologiniai radiniai: IX-XII a. degintiniai kapai, laidojimo urnos, ašariniai puodeliai, dubeniuoti akmenys, gintaro ir stiklo papuošalai, akmens kirvukai. Archeologų manymu, kalvos viršuje yra stovėjusi medinė pilis, o pašlaitėje žmonės gyveno jau nuo II a. prieš Kristų. Manoma, čia buvus vieno svarbiausių senojo lietuvių tikėjimo centrų, sunaikintų įvedus Žemaitijoje krikščionybę. Apie tai, jog pirmieji Žemaičių vyskupystės kunigai rezidavo Luokėje,o ne vyspupystės sostinėje Varniuose, kad prižiūrėtų pagonių šventvietę, savo veikaluose rašė Simonas Daukantas bei Motiejus Valančius. Šatrija įamžinta iškilių lietuvių dailininkų: A. Žmuidzinavičiaus, I. Bajoriūnaitės, L. Bičiūnaitės – darbuose. Spėjama, jog net M. K. Čiurlionis savo „Piramidžių sonatą” tapė įkvėptas Šatrijos grožio. Jai savo posmus skyrė Maironis, K. Bradūnas, E. Mieželaitis, S. Anglickis, A. Bogdanas ir kiti poetai. Rašytoja M. Pečkauskaitė pasirinko Šatrijos Raganos slapyvardį.Kalno aukštis – 228 m. virš jūros lygio. Nuo Šatrijos matai neaprėpiamai plačią ir šviesią kalvotą žemę – net plika akimi įžiūrimas už 35 km. stūksantis Medvėgalis, kiek arčiau esantys kiti Žemaitijos milžinai: Girgždūtė, Moteraitis, Sprūdė. Taip pat matyti Luokė, Viekšnaliai, Upyna, Gaulėnai, Užventis, baltumu šviečiantys Telšių katedros, buvusios Varnių kunigų seminarijos bokštai. Kalno apylinkės paskelbtos Šatrijos kraštovaizdžio draustiniu (plotas 813 ha), kurio tikslas – išsaugoti ir eksponuoti vieną unikaliausių bei raiškiausių Lietuvoje moreninių masyvų kraštovaizdį su ypatingos vertės archeologiniu kompleksu.
Nuo kalno istorijos neatsiejamas Pašatrijo dvaras. Jo savininkus dvarininkus Kirlius pokaryje ištiko toks pat tragiškas likimas kaip ir patį dvarą6.9 SIETUVOS KULGRINDABene daugiausiai duomenų apie Sietuvos kūlgrindą ir jos konstrukciją yra pateikęs žymus archeologas Liudvikas Kšivickis, kurio 1903 m. kelionės lankant Sietuvos kūlgrindą aprašymas išlikęs rankraštyje: “Pasakojo man apie šią Sietuvą stebuklų stebuklus: kelias šis išgrįstas po vandeniu, akmenys esą plokšti ir dideli kaip stalas, galima važiuoti ketvertu greta sukinkytų arklių. Bet jei šiek tiek kryptelėsi į šoną, tai brinktelėtumei su visu vėžimu į tokią gilumą, iš kurios jau nebeišlystumei” (L. Kšivickis Žemaičių senovė,1927 m.). Anot šio archeologo Sietuvos kūlgrinda – viena slaptų kelio, jungusio Medvėgalio, Paršpilio ir Šiuraičių pilių įgulas, atkarpų. L. Kšivickio teigimu, kūlgrindos akmenys metai iš metų vežti žiemą ant pelkės ledo, pavasarį nugrimzdavę – tokiu būdu suformuotas povandeninio kelio pylimas ir grindinys. Greičiausiai, šios kūlgrindos įrengtos žemaičių ir kuršių kovų su Kryžiuočių ir Kalavijuočių ordinais laikotarpiu: XIII – XIV a. Kūlgrindos, kaip ir medgrindos (slaptas povandeninis kelias, grįstas rąstais), dar labai mažai Lietuvoje tyirinėta archeologinių paminklų grupė. Jos buvo įrengiamos įvairiais proistorės laikotarpiais prie svarbiausių krašto piliakalinių, alkakalnių ir senųjų gyvenviečių, pavyzdžiui: Kernavėje, prie Medvėgalio, per Biržulio pelkynus ir kitur.
XIX a. žemėlapiuose Sietuvos kūlgrinda pažymėta kaip dalis kelio Kaltinėnai – Tverai. Vietiniai žmonės dar ir dabar prisimena kaip kūlgrinda žmonės iš Požerės važiuodavę į Tverų atlaidus ir atvirkščiai. Važiuojant grindiniu per patį Sietuvos upelį vanduo plaudavęs arkliui šonus, o vežimų sėdynės turėjo būti iškeltos virš vežėčių.Šiandien yra žinomos 3 kūlgrindos atkarpos. Pirmoji eina per patį Sietuvos upelį. Jos ilgis – 250 m, plotis – 8 m (per patį upelį iki – 20 m). Kitos dvi eina per gretimas pelkes, jų ilgis – 180 ir 150 m, plotis 3-4 m. Ne mažiau paslaptingos ir kūlgrindos apylinkės. Netoli kūlgrindos dešiniajame Sietuvos upelio krante srūvena šaltinis „Milžinų maudykla”, kurio dugnas, anot vietos gyventojų grįstas ąžuolų rąstais. Į šiaurės vakarus nuo kūlgrindos stūgso padavimais apipintas ir dažnai kryžiuočių kronininkų minimas Paršpilis (Burbiškių piliakalnis).Kiek tolėliau į pietus aptiksite Riešketų kaimo sukilėlių kapines, kuriose palaidoti 75 mūšyje su rusų kariuomene 1864 m. žuvę Povilo Sinkevičiaus būrio sukilėliai. 6.10 Sakelių mauzoliejus Sklepkalnyje
Istorikų manymu, Sklepkalnis – senojo politinio – administracinio centro kulto vieta (alkakalnis), priklausanti kovų su kryžiuočiais ir kalavijuočiais laikotarpiui. 1904 m. mirus dvarininkui Leonardui Sakeliui, Pavandenės dvaro valdytojui, šioje stačiašlaitėje Gludo ežero pakrantės kalvoje jo sūnus Zigmantas Sakelis įrengė šeimos mauzoliejų. Į jį buvo perkelti ir kitųSakelių bei ankstesnių Pavandenės dvaro savininkų Danilavičių palaikai. 1930 m., mirus Elenai. Sakelienei, mauzoliejus rekonstruotas – naujai išmūrytos akmeninės jo sienos, uždengtas stogas. Šiame mauzoliejuje buvo palaidotas Rainiuose 1940 m. nukankintas Zigmantas Sakelis. Sovietmečiu vandalams suniokojus Pavandenės dvarą ir mauzoliejų visi jame buvę palaikai perlaidoti Sklepkalnio viršūnėje.
7. KELIONĖS ORGANIZACINĖ DALIS7.1 PIRMA DIENAŠeštadienis
8.00 val. Išvykstama iš Kauno.11.15 val. atvykimas į Telšius. Pradedama ekskursija nuo Telšių katedros.12val. Aplankoma Telšių kunigų seminarija.13.30val. pasivaikščiojimas po Telšių senamiestį, laivas laikas pavalgyti.15.30val. Žemaičių muziejus alka.16.30val. išvykimas į Varnių regioninį parką.17.15val. apžiūrimas Varnių miestelis. Aplankoma Varnių Katedra ir vyskupų kripta.18val. Apsistojama kaimo turizmo sodyboje prie Luksto ežero. Vakarienė norintys gali pasimaudyti ežere, pasiirstyti valtimi, pasikaitinti pirtyje.7.2 ANTRA DIENA
Sekmadienis 9 val. Pusryčiai9.45val. aplankoma Šv. Aleksandro bažnyčia.10.15val apžiūrimas žemaičių vyskupystės muziejus11.15val. M.Valančiaus namas. 12val. Aplankomas Medvėgalio kalnas.12.30val. Šatrijos kalnas13val. apžiūrima Sietuvos kulgrinda, norintys ja brenda, kiti gali apžiūrėti Paršpilio piliakalnį.14val. Sakelių mauzoliejus.15val. Vykstama į Varnius kaimo turizmo sodyba ten papietaujama susiruošiama vykt i Kauną.16 30val. Vykstama atgal į Kauną.19val atvykstama į Kauną.
8.ŠALTINIAI
http://www.varniai-museum.lt/index.php?mid=62&art=335&langID=1http://www.varniuparkas.lt/view.php?id=kultura&sbid=83http://zam.mch.mii.lt/Mpadaliniai/Buit_muz_ekspozic.htm#PIRTIShttp://vienuolynai.mch.mii.lt/V8-46/Telbernar.htmhttp://mpkelias.mch.mii.lt/TURIZMAS/moksleiv.lt.htmhttp://samogitia.mch.mii.lt/vyskupija.htmhttp://samogitia.mch.mii.lt/kultura.lt.htmhttp://www.telsiai.aps.lt/article/archive/14/http://zam.mch.mii.lt/Mokslas/moksl_svietimas.htmGenienė Z. Telšių bernardinų vienuolynas // Telšiai. Straipsniai ir istorijos dokumentai. Vilnius, 1994.Kelionės ir pramogos, 2002/6
TURINYS
1.ĮVADAS……………………………………………………………………………………………………………………. 12. ŽEMAITIJA 13. TELŠIŲ APSKRITIS 24.LANKYTINOS VIETOS TELŠIUOSE 44.1 TELŠIŲ KUNIGŲ SEMINARIJA 44.2 TELŠIŲ BUVĘS BERNARDINŲ VIENUOLYNAS IR ŠV. ANTANO PADUVIEČIO BAŽNYČIA 64.3 ŽEMAIČIŲ MUZIEJUS “ALKA” 94.4 TELŠIŲ SENAMIESTIS 124.5 RAINIŲ KOPLYČIA 134.6 A. JONUŠO ŽEMAITIŠKA-JAPONIŠKA SODYBA-MUZIEJUS 135. VARNIŲ REGIONINIS PARKAS 136.LANKYTINOS VIETOS VARNIŲ REGIONINIAME PARKE 156.1 VARNIŲ MIESTELIS 156.2 VARNIŲ KATEDRA 166.3VYSKUPŲ KRIPTA 166.4 ŠV. ALEKSANDRO PARAPINĖ BAŽNYČIA 176.5 ŽEMAIČIŲ VYSKUPYSTĖS MUZIEJUS 176.6 NAMAS, KURIAME 1850-1864 m. GYVENO VYSKUPAS, 19MOTIEJUS VALANČIUS 196.7 MEDVĖGALIO PILIAKALNIS 206.8 ŠATRIJOS KALNAS 206.9 SIETUVOS KULGRINDA 216.10 Sakelių mauzoliejus Sklepkalnyje 227. KELIONĖS ORGANIZACINĖ DALIS 237.1 PIRMA DIENA 237.2 ANTRA DIENA 238.ŠALTINIAI 24